Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį: Bus matyt, kur vėjai nuneš, bet kur nuneš, ten kažką sugalvosime

 
Asmeninio archyvo nuotrauka

Etapas pasibaigus keliavimui mašina Naujojoje Zelandijoje yra visiškai kitoks. Atrodo, kad viskas, ką darėme po to, buvo reikalų tvarkymas: bibliotekos, Kinijos vizos, egzaminai ir taip toliau. Bet tik tokiu būdu supranti, koks reliatyvus yra laikas ir kad per vieną savaitę gali pamatyti pusę šalies, sudaužyti mašiną ir dalyvauti egzamine, o per kitą savaitę gali vis knaisiotis ir knaisiotis, kol, galiausiai, jai pasibaigus, net nežinai, ką darei.

Prieš egzaminą porą naktų praleidome pas Jasoną. Jo namuose svečiavomės ir tik atvykę į Oklandą vasarį. Šįkart ten jis buvo nebe vienas: bute gyveno ir du kiti studentai. Vienas iš jų amerikietis Mattas, kuris studijuoja muziką, groja violančele. Į Oklandą jis atvyko pusmečiui, nes gavo vietą mainų programoje. Nors vaikinas Naujojoje Zelandijoje tik porą savaičių, jis buvo susižavėjęs šalimi, žmonėmis ir netgi svarstė, ar nenorėtų savo magistrui mokytis Oklande.

Prie nežinomybės jau esame pripratę, tačiau emocinį nuovargį ganėtinai jautėme. Sunku sugerti tiek daug žmonių istorijų, minčių, kad ir kokios įdomios jos bebūtų, ir labai sunku visiems kažką išspinduliuoti.

O antrasis studentas yra aštuoniolikmetis malaizietis. Dar ir dabar neaišku, ką jis studijuoja, nes daug bendrauti neteko. Tiesą sakant, net ir Jasonas bei Mattas su juo stipraus ryšio nesukūrė. Malaizietis nemoka, atrodo, nieko: nežino, kaip pakeisti šiukšlių maišą, kaip lyginti marškinius, kaip siurbti namus, kaip kloti lovą, kaip valyti tualetą. Jis neturi jokio supratimo apie buitį, taigi, abu jo kambariokai šiuo metu yra tarsi tėvai ir po truputį bando vaikiną išmokyti visų elementarių dalykų.

Kai tai sužinojome, patiems viskas atrodė labai keistai: kaipgi galima aštuoniolika metų pragyventi ir nesuprasti, kaip reikia pakeisti šiukšlių maišą? O vis dėlto vėliau pamąstėme, kad aštuoniolika metų gali prabėgti taip greitai. Štai, jei malaizietis nuo mažens gyveno prabangiuose namuose, kuriuose už jį viską padarydavo tarnaitė, natūralu, kad ir apie tokius menkniekius kaip namų tvarkymas jis nesusimąstydavo.

Buitis išmoko daug dalykų ir gebėjimas su ja tvarkytis formuoja asmenybę. Bet jei ir mes turėtume galimybę gyventi namuose, kurių švarą galėtume patikėti kitiems žmonėms – kodėl gi ne? Yra tiek daug dalykų, kuriems norėtųsi skirti laiko, tad grindų plovimas, lengvai tariant, išblanksta. O ir tokių dalykų mokymasis, kai jau esi vyresnis, turėtų būti gana įdomi patirtis.

Po egzamino kovo septintą dieną daug laiko neturėjome: vakare turėjome pasiekti šiaurinės salos centrinėje dalyje esantį Turangi miestelį, kuriame buvome radę savanorystės vietą. Laivės skonis labai jau pritemdė norą vėl važiuoti į kažkokią vietą, kurioje turėsime daryti tai, ką kiti pasakys. Ir vis dėlto savanorystės tiek daug išmoko ir nieko nekainuoja.

Taigi, iš Oklando patraukėme link įvažiavimo į greitkelį. Pakeliui aptikome tą dieną atsidariusią kavinukę, taigi, pasivaišinome nemokama kava ir užkandžiais. Reikia pripažinti, kad ir tranzavimas tiek susižavėjimo nebekėlė: visą dieną, kai tranzuoji, turi būti pasiryžęs daug šypsotis, daug kalbėti ir klausyti, daug stovėti ir, svarbiausia, tu nieko nežinai. Prie nežinomybės jau esame pripratę, tačiau emocinį nuovargį ganėtinai jautėme. Sunku sugerti tiek daug žmonių istorijų, minčių, kad ir kokios įdomios jos bebūtų, ir labai sunku visiems kažką išspinduliuoti. Bet keliavimas tuo ir žavus, kad kartais turi tvirtai sukąsti dantis, pereiti sunkumus, o tada mėgautis.

Ir ta diena tranzavimo, nors ir nebuvo lengva, buvo labai įdomi. Tikslą pasiekėme su devyniomis mašinomis, kol kas tai yra didžiausias automobilių skaičius, kurio prireikė tokiam sąlyginai trumpam atstumui nuvažiuoti. Porąkart buvome paleisti vidury greitkelio, kai baisiai pylė lietus. Tuo metu atrodė, kad nėra jokių šansų, kad mums sustos koks nors automobilis, tačiau visus kartus buvome „išgelbėti“. Iki jau netoli mūsų savanorystės vietos esančio miesto Taupo važiavome su trimis indais. Du iš jų Naujojoje Zelandijoje dirba degalinėje: vienas savininkas, kitas vadybininkas, o trečiasis – studijuoja aviaciją. Du pirmieji į Naująją Zelandiją atvyko prieš penkerius metus, čia planuoja kurti savo gyvenimą. O vaikinas, kuris studijuoja aviaciją, nori grįžti į Indiją.

Ironiška, tačiau Naujojoje Zelandijoje įsimylėjome ne tik šią šalį, jos gamtą ir žmones, bet ir pradėjome žavėtis indiška kultūra bei virtuve. Per tris savaites šioj nedidelėj šalyje sutikome tiek daug indų ir patyrėme nepaprastą jų svetingumą. Štai, pavyzdžiui, šie vaikinai, kai jau pasiekėme Taupo, primygtinai paprašė, kad kartu su jais nueitume užkąsti į kavinę. Sutikome ir vėl ėmėme kategoriškai atsisakinėti jų siūlymų mums nupirkti maisto. Ir vėl supratome, kad taip darydami žmones įžeidinėjame.

Tuomet sulaukėme paaiškinimo: „At the moment you are our guests. And in India we always celebrate guests, so please stop saying no“. („Šiuo metu jūs esate mūsų svečiai. O Indijoje svečiai yra šventė. Taigi, prašome, nustokit atsisakinėti.“) Pavakarieniavome, pakalbėjome, apsikeitėme kontaktais ir supratome, kad jau baisiai vėlu! Lauke buvo tamsu ir lijo. Stovėjome su varganai atrodančiu ženklu „Turangi“ ir laukėme. Po kiek laiko mums sustojo didelis baltas džipas. Įlipome, o jame pamatėme maždaug trisdešimt kelerių metų porą. Paaiškėjo, kad jie lenkai. Buvo taip keista sutikti kažką iš Rytų Europos. Paklausėme, ar jie dažnai sustoja tranzuojantiems žmonėms, o atsakymas buvo: „Never, but it was raining and not many cars were passing by, so we stopped.“ („Niekada, bet lijo ir nebuvo daug mašinų, važiuojančių pro šalį, taigi, sustojom.“)

Jau apie devintą valandą vakaro pasiekėme mažą ženklą už miesto su užrašu: „Awhi farm“ („Avhi ferma“). Paprašėme mus paleisti prie jo. Pora atsisuko ir paklausė: „Where? Should we leave you in a bush?“ („Kur? Ar turėtume jus paleisti krūmuose?“)

Nameliuose nėra elektros, nėra patalynės, gamtinius reikalus atliekame lauke, karštą vandenį gauname saulės baterijų pagalba – štai toks buvo įvadas, kurį gavome.

Atsakymo patys gerai nežinojome, tačiau išlipome ir ėmėme žygiuoti apaugusiu keliuku, vedančiu į tamsą. Galiausiai, priėjome didelę palapinę, kurioje sėdėjo daug jaunimo. Susipažinome, tada pasukome į kitą keliuką, vedantį į tamsą, ir priėjome nedidelius namelius. Paaiškėjo, kad vienas iš jų buvo mūsų. Nameliuose nėra elektros, nėra patalynės, gamtinius reikalus atliekame lauke, karštą vandenį gauname saulės baterijų pagalba – štai toks buvo įvadas, kurį gavome. Pasidėjome kuprines ir nuėjome pakalbėti su palapinėje buvusiais žmonėmis. Sutikimas nebuvo itin šiltas, bet argi mums reikia fanfarų? Iš esmės, mūsų istorijos dar ir dabar niekas nelabai žino, bet visiems aišku, kad lietuviai gali sunkiai dirbti.

Awhi ferma yra, vadinamas, save išlaikantis ūkis, kuriame nekenkiama gamtai. Tiksliau, nekenkti gamtai yra tikslas, o jau kaip išeina, taip išeina. Joje daug savanorių, kurie atvažiuoja ir išvažiuoja. Kaip ir yra bendruomenės užuomazgos: maistą privalome gaminti kartu, valgyti kartu, indus plauti kartu, tačiau tvarkos čia mažai, taigi, ir kažkokio prieraišumo jausmo maža. Čia daug labiau nei bet kurioje savanorystės vietoje jaučiasi, kad visi tai daro dėl to, kad taip pigiau. Vis dėlto fermos savininkė, maždaug šešiasdešimties metų maorė Liza yra maloni ir turi gražią viziją. Fermą įsigijo prieš penkerius metus, tačiau, akivaizdu, investuoja nedaug pinigų, taigi, bene viskas joje yra padaryta savanorių rankomis. Tad tuomet ir atsiranda paradoksai: prausiesi po saulės baterijom šildomu vandeniu, nes gamtai geriau, o ant lentynėlės prieš akis matai: „The Bug Horror: get rid of all the bugs quick and easy.“ („Vabzdžių siaubas: atsikratykite visų vabzdžių greitai ir lengvai“). Arba matai po visą fermą iškabintus ženklus, draudžiančius rūkyti, tačiau kasryt atsikėlęs praeini pro Lizos vyrą, godžiai traukiantį cigaretę.

Čia praleidome šešias dienas ir tikrai nesijaučiame įsikvėpę kažkokio gamtai draugiško gyvenimo, bet pinigų sutaupėme ir žemės darbų atlikome. Gal ir liks kažkokių įdomesnių idėjų atminty, bet jos dar nesusiformavo.

Visa prieš paskutinė savaitė Naujojoje Zelandijoje buvo keista. Lyg ir dirbome, lyg ir ilsėjomės. Atšventėme mano gimtadienį kažkur tarp ligoninės, bibliotekos ir indiško maisto restorano. O šiaip dar bandome išsiaiškinti, ar tikrai ši savaitė čia mums paskutinė. Vis dar neturime Australijos vizos, o skrydis ketvirtadienį. Oficialiai deklaruojama, kad visi Europos Sąjungos piliečiai vizą į Australiją gauna per vieną-dvi darbo dienas, o neoficialiai Rytų Europos gyventojai yra aukštos rizikos zonoje, taigi, vizos net ir paprašę daugiau nei prieš mėnesį, neturime. Bus matyt, kur tie vėjai mus nuneš, bet, iš tikrųjų, kur nuneš, ten kažką ir sugalvosime.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"