Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
POPIEŽIAUS VIZITAS

Ryšiai su Šventuoju Sostu

 
2018 09 03 16:00
Palaimintasis Jurgis Matulaitis, 1918 metais tapęs Vilniaus vyskupu.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis, 1918 metais tapęs Vilniaus vyskupu. katalikai.lt nuotrauka

Prieš popiežiaus Pranciškaus vizitą atrodo svarbu pratęsti pasakojimą apie Lietuvos valstybės kūrimą ir paliesti dar vieną svarbią temą – Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu XX amžiaus pradžioje.

Šįkart papasakosime ne tik apie lietuvių ir Šventojo Sosto atstovų diplomatinius ryšius, bet ir bendrą kontekstą, gaubusį tiek Lietuvos religinį gyvenimą, tiek ir popiežiaus valstybės istoriją XIX-XX amžiuje.

Modernizacija, progresas, pasaulio liberalizavimas – didieji XIX amžiaus burtažodžiai, kuriais kartais tikėta tarsi panacėja, pasirodė labai riboti, tad visuotinės krizės metu žmonės vėl atsigręžė į religiją.

Romos iššūkių amžius

Po Napoleono karų ir Vienos kongreso Europoje įsivyravo keisto pobūdžio taika, kurią vis išklibindavo tokie įvykiai kaip 1848 metų revoliucija, Krymo karas (1853–1856 m.) ar pavieniai sukilimai, neramumai atskirose šalyse. Nors didesnių ar mažesnių bruzdėjimų išvengti nepavyko, dauguma istorikų sutinka, kad Vienos kongrese sukurtai sistemai pavyko užtikrinti taiką Europoje iš esmės iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Jeigu konfliktų ir kildavo, jie savo mastu niekaip neprilygo Napoleono karų sukeltam Europos niokojimui.

XIX amžius Katalikų bažnyčios istorijai yra vienas kritiškiausių laikotarpių. Popiežiaus valstybės autoritetas ir galia, ėmę silpti dar XVIII amžiuje, per Napoleono karus patyrė dar vieną smūgį, kai 1808–1809 metais visos buvusios popiežiaus valstybės teritorijos buvo aneksuotos Prancūzijos.

Tik Vienos kongresas atkūrė popiežiaus valstybę, tačiau jos nuosmukis nesibaigė. Tai skatino ne tik pasaulinės tendencijos, t. y. vis didesnis laicistinės pasaulėžiūros įsigalėjimas, bet ir tai, kad didelė dalis XIX amžiaus popiežių buvo arba silpni Bažnyčios vadovai, arba laikomi pernelyg konservatyviais. Tiesa, tas tariamas konservatyvumas neretai primetamas nesuprantant nei istorinio, nei religinio konteksto. Pavyzdžiui, popiežius Pijus IX (1846–1878) paskelbė kontroversiškai vertinamą „Syllabus errorum, kurio 80 punktų pasmerkė Bažnyčios mokymui prieštaraujančias, priešiškas idėjas, kritikos čia pažerta ir liberalizmui, modernizacijai.

Šis „Syllabus errorum“, paskelbtas 1864 metais, visų pirma buvo reakcija į Pjemonto valstybės antiklerikalines nuostatas vienijant Italiją, tačiau netrukus Europoje, neatsižvelgiant į kontekstą, imtas traktuoti kaip dar vienas Bažnyčios dogmatizmo pavyzdys, o tai vėl paskatino antibažnytines nuotaikas. Pavyzdžiui, Prancūzijos vyriausybė net uždraudė Bažnyčios atstovams komentuoti šį dokumentą – tokią teisę turėjo tik pasaulietinė spauda.

XIX amžius pasižymėjo laicistinių ir antiklerikalinių nuotaikų įsivyravimu Vakarų Europoje. Tenka pripažinti, kad ir pati Bažnyčia ilgą laiką nesistengė reaguoti į didžiuosius socialinius, kultūrinius pokyčius Senajame žemyne: miestų ir darbininkų daugėjimą, vis spartėjančią visuomenės sekuliarizaciją, socialistinių ir liberalių idėjų sklaidą. Iššūkių būta ir išskirtinai intelektinėje plotmėje, pavyzdžiui, 1859-aisiais pirmąkart buvo pristatyta Charleso Darwino evoliucijos teorija.

Dar vieną smūgį popiežiaus valstybei sudavė ir Italijos susivienijimas, prasidėjęs 7-ajame dešimtmetyje ir užbaigtas būtent su popiežiaus valstybės prisijungimu 1870 metais. Situacijos nelengvino ir minėtojo Pijaus IX laikysena, kai šis ėmė grasinti ekskomunika kiekvienam, prisidedančiam prie Italijos suvienijimo ar net dalyvaujančiam valstybės politiniame gyvenime. Taip, pavyzdžiui, nuo Bažnyčios buvo atskirtas iki pat mirties Italijoje nacionaliniu didvyriu laikytas karalius Viktoras Emanuelis II. Bažnyčios ir Italijos valdžios santykiai išliko skaudi tema gana religingai šios šalies visuomenei – juos sureguliuoti galutinai pavyko tik Benito Mussolini ir Pijui XI, 1929 metais pasirašius konkordatą tarp Italijos ir Šventojo Sosto.

Bažnyčios atsinaujinimas ir dvasinio, net politinio, diplomatinio autoriteto atgavimas daugiausia siejamas su dviem popiežiais – Leonu XIII (1878–1903) ir Benediktu XV (1914–1922).

Postūmis krikščioniškajai demokratijai

Vienas socialistinės ideologijos postulatų – įsivaizdavimas turint sprendimus socialinės nelygybės problemoms. Ši tema itin opi tapo XIX amžiuje, kai vis augo darbininkų skaičius miestuose, o jų gyvenimo ir darbo sąlygos ir toliau buvo itin prastos. Tai viena esminių priežasčių, kodėl socialistų ar net komunistų partijos iš esmės visose šalyse augo, kūrėsi ir įvairūs internacionalai. Savą požiūrį šiais klausimais turėjo ir liberaliosios ideologijos.

Tuo tarpu Bažnyčia (iki pat Leono XIII laikų) vėlavo reaguoti į pokyčius, kuriuos sukėlė Europoje vykę modernizacijos ir industrializacijos procesai. Būtent dėl itin laukto ir svarbaus atsigręžimo į socialinę politiką taip vertinama Leono XIII enciklika „Rerum novarum“ (1891 m.). Reikšmingas jau pats enciklikos pavadinimas – „Apie naujuosius dalykus“. Tai buvo pripažinimas, kad pasaulyje vyksta kai kas naujo, modernaus, ir Bažnyčia šiame procese turi aktyviai dalyvauti, tam tikra prasme prisitaikyti, o ne priešingai, kaip galėjo susidaryti įspūdis iš Leono XIII pirmtakų laikysenos.

Enciklika atmetė visas Apšvietos epochos fone sukurtas utopines teorijas ir dar kartą akcentavo senąsias Romos katalikų bažnyčios tiesas: žmogaus pagrindinis tikslas yra rūpintis savo sielos išganymu. Valstybei čia tenka tik pagalbinės funkcijos – suteikti pagalbą siekiant dvasinio tobulėjimo ir pan. Taip pat enciklika tapo ir itin svarbiu impulsu visai krikščioniškajai Europos ir pasaulio demokratijai. Enciklika siekta surasti tinkamas priemones, galinčias padėti iš apgailėtinų gyvenimo ir darbo sąlygų ištraukti darbininkiją. „Rerum novarum“ deklaruotų idėjų įtaką galime matyti ir tarpukariu Lietuvoje įgyvendintoje žemės reformoje. Jos reikšmę iliustruoja ir tai, kad enciklika būdavo akcentuojama ir vėlesnių popiežių: 1931 metais, minint 40-ąsias „Rerum novarum“ metines, Pijus XI paskelbė naują encikliką „Quadragesimo anno“, 1963 metais Jonas XXIII – „Mater et magistra“, o galiausiai jau Jonas Paulius II (1991 m.) – „Centesimus annus“. Visų šių enciklikų atspirties taškas buvo būtent Leono XIII darbai.

Ši popiežiaus iniciatyva paskatino katalikus visame pasaulyje aktyviai įsitraukti tiek į socialinį, tiek į politinį gyvenimą, dvasininkai raginti išeiti už zakristijos ribų, t. y. prisiimti atsakomybę ne tik už sielovadą, bet ir sprendžiant visuomenės problemas. Būtent XIX amžiaus pabaigoje įvykę pokyčiai davė pozityvų postūmį Šventajam Sostui susigrąžinti tarptautinį autoritetą. Prie to prasidėjo ir viso modernaus pasaulio savidestrukcija, virtusi Didžiuoju, Pasauliniu karu. Modernizacija, progresas, pasaulio liberalizavimas – didieji XIX amžiaus burtažodžiai, kuriais kartais tikėta tarsi panacėja, pasirodė labai riboti, tad visuotinės krizės metu žmonės vėl atsigręžė į religiją.

Vos prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mirė pontifikas Pijus X, o jį 1914 metų rugsėjo 3 dieną Šventajame Soste pakeitė Bolonijos arkivyskupas Giacomo della Chiesa, jis pasirinko Benedikto XV vardą. Jį itin gerbė ir Josephas Ratzingeris, taip pat pasirinkęs Benedikto vardą – Giacomo della Chiesa jis yra pavadinęs „taikos pranašu“.

Nors Benediktui XV ir nepavyko sustabdyti Italijos įsitraukimo į Didįjį karą, bet pacifistines jo nuotaikas gerai atspindi citatos: karas, anot Benedikto XV, buvo „beprasmės žudynės“, „civilizuotos Europos savižudybė“. Būtent dėl principingos ir nuoseklios laikysenos daugelio tikinčiųjų akys vis labiau krypo į Romą, kur popiežius nepasidavė nė vienos iš kariaujančių šalių spaudimui ir laikėsi neutralumo, meldė taikos. Už tokį principingumą jis buvo kritikuojamas abiejų priešininkų: Prancūzijos premjeras Georges'as Clemenceau neretai Benediktą XV pravardžiavo vokiečių popiežiumi, o vokiečiai jį užsipuldavo už tariamą palankumą Prancūzijai.

Po Versalio taikos pasirašymo Benediktas XV tapo vienu pirmųjų jos kritikų ir teigė, kad sutartis yra veikiau pasišventimas neapykantai, o ne tikras karo užbaigimas. Iš Šventojo Sosto iždo jis skyrė net 82 mln. aukso lirų karo pasekmėms palengvinti, tarpininkavo keičiantis belaisviais ir buvo kone visuotinai pripažintas kaip vienas svarbiausių taikos šalininkų. Net kairiųjų pažiūrų prancūzų rašytojas Romainas Rolland'as iš Romos sklindančias iniciatyvas pavadino „antruoju Raudonuoju Kryžiumi“.

Popiežiaus autoritetą liudija ir kitas svarbus faktas: dar gyvam Benediktui XV Konstantinopolyje, paskutines dienas skaičiavusios Osmanų imperijos sostinėje, 1921-ųjų gruodį buvo pastatytas paminklas. Tai padaryta nepaisant fakto, jog Benediktas XV griežtai pasisakė prieš turkų vykdytas armėnų žudynes karo metu. Ant paminklo iškaltas įrašas skelbė: „Didžiajam popiežiui pasaulio tragedijos valandą, Benediktui XV, žmonių geradariui, nepripažinusiam tautinės ar religinės diskriminacijos – padėkos ženklas iš Rytų.“

Bažnyčios padėtis Lietuvoje

Iš Romos XIX amžiaus pabaigoje papūtę permainų vėjai, šiek tiek vėluodami, pasiekė ir Lietuvą. Katalikiškam atsinaujinimui labiausiai trukdė carinės Rusijos administracija. Imperijos viduje Katalikų bažnyčia buvo vertinama kaip nepatikima, ypač po sukilimų Lenkijoje ir Lietuvoje, jos veikla buvo itin suvaržyta. Tik 1897 metais buvo panaikintas draudimas statyti katalikų bažnyčias, 1904-aisiais – spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, o 1905 metais paskelbtas tolerancijos aktas, pripažįstantis visų konfesijų lygybę.

Jau netrukus pradėjo kurtis įvairios katalikiškos organizacijos, kurios ėmėsi tiek visuomeninės veiklos, tiek katalikiškos pakraipos leidinių rengimo. Vien 1905–1910 metais Kaune veikusi Šv. Kazimiero draugija išleido apie 50 knygų, atsirado ir nauji periodiniai leidiniai „Draugija“, „Ateitis“, „Pavasaris“. Sukruto ir visuomenės „apačios“: būtent tikinčiųjų aukomis 1897–1914 metais Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose bei Užnemunėje buvo pastatyta net 114 naujų bažnyčių. „1905–1914 m. Lietuvoje – tai ir katalikų angažavimosi bei intensyvaus organizavimosi socialinei veiklai laikotarpis, per kurį susikūrė pagrindinės švietimo, labdaros, profesinės, katalikiškos draugijos organizacijos, vėliau savo veiklą sėkmingai išplėtojusios nepriklausomoje Lietuvoje“, – apibendrina istorikas Arūnas Streikus.

Kitaip tariant, Lietuvoje, kuri buvo kur kas mažiau paveikta Europoje vykusių sekuliarizacijos procesų, Katalikų bažnyčia ir toliau užėmė ypatingą vietą žmonių gyvenime – ir kaip religinė, ir kaip visuomeninė organizacija.

Būtent katalikų dvasininkai buvo vieni pirmųjų, tarptautinėje erdvėje ėmusių reikalauti pripažinti lietuvių „atskirumą“ nuo lenkų (ir rusų, gudų), tai darydami būtent per ryšius su Šventuoju Sostu. 1906 metais popiežiui buvo nusiųstas memorandumas „Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose“, kuriame reikalauta įkurti savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją su Vilniumi kaip metropolijos centru. Vėliau būtent savarankiškos provincijos klausimas ir bus viena svarbiausių Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu ašių.

Popiežiui buvo skundžiamasi ir dėl antilietuviškos Vilniaus vyskupo Eduardo Roppo veiklos. 1913 metais pasirodė kunigo Kazimiero Prapuolenio (neoficialaus Lietuvos bažnytinių reikalų atstovo Vatikane) studija „Lenkų apaštalavimas Lietuvoje“, kurioje vėl akcentuotas lietuvių vyskupo Vilniuje poreikis. „Tiktai Vilnius, nuo kelių šimtų metų, vis dar laukia tinkamo lietuvio ganytojo“, – tokiais žodžiais užbaigiama K. Prapuolenio knyga.

Šventasis Sostas, ko gero, vienas pirmųjų pripažino lietuvių teisę į savarankiškumą. Pavyzdžiui, 1917 metais popiežius Benediktas XV leido Lietuvos vyskupams paskelbti apie „lietuvių dieną“, kurios metu tikintieji visame pasaulyje melstųsi už Lietuvą ir aukotų jos reikalams. „Į šį kvietimą ypač aktyviai atsiliepė Vokietijos tikintieji, suaukoję apie pusę milijono markių. Dar apie 500 tūkst. Šveicarijos frankų, surinktų katalikiškuose kraštuose, pasiekė Šveicarijoje įsteigtą vyriausiąjį lietuvių dienos rinkliavų komitetą“, – rašo A. Streikus. Į Benediktą XV (kaip 1917 metų Vilniaus konferencijos pirmininkas) kreipėsi ir Jonas Basanavičius: laiške rašoma apie lietuvių politines intencijas, siekį kurti nepriklausomą valstybę, prašoma apaštališkojo palaiminimo šiems tikslams pasiekti. Popiežius į šį laišką ne tik atsakė, bet ir palinkėjo didžiausios sėkmės, tuo dar kartą parodydamas palankumą lietuviams. 1918-ųjų gruodžio 1 dieną būtent lietuvis, Jurgis Matulaitis, buvo konsekruotas Vilniaus vyskupu.

Dvišalių santykių užuomazgos

Jau 1918-ųjų balandžio 25 dieną Benediktas XV Lenkijoje įsteigė Apaštalinę nunciatūrą, jos vizitatoriumi Lenkijai, Lietuvai, Latvijai ir Estijai paskyrė dar vieną būsimąjį popiežių Achille Ratti (Pijų XI). Lietuvių ir lenkų santykiai buvo bene sunkiausia jo misijos dalis, nes tvarkytis Latvijoje ar Estijoje A. Ratti sekėsi kur kas geriau – Algimanto Kasparavičiaus teigimu, jau 1920 metų kovo 5-ąją Latvijos vyriausybė iš esmės susitarė su Šventuoju Sostu dėl konkordato projekto, o Lietuva konkordatą pasirašė tik 1927 metais.

A. Ratti misijos negalima vertinti vien kaip eilinės diplomatinės misijos. A. Streikaus teigimu, dažnai pamirštama ar neįvertinama, kad Šventasis Sostas visų pirma yra Visuotinės Bažnyčios centras, kurio svarbiausias rūpestis – siekti kuo palankesnių sąlygų Bažnyčiai vykdyti savo misiją atskirose valstybėse. „Todėl Vatikano santykiai su Lietuva, kaip ir su bet kuria kita valstybe, yra ne tik (tiek) užsienio, bet ir vidaus politikos klausimas“, – teigia A. Streikus. Tad tokie teiginiai, neretai cituojami istoriografijoje, esą Vatikanas tuo metu gana aiškiai buvo orientuotas į prancūzų konstruojamos atsvaros prieš bolševikinę Rusiją kūrimą, yra gana paviršutiniški. Prancūzijos planuose tai reiškė Lenkijos stiprinimą visomis išgalėmis, gal net kaimyninių valstybių sąskaita, nors tuo metu Šventajam Sostui buvo svarbi ne tiek stipri Lenkija, kiek visų tikinčiųjų ir Bažnyčios likimas Rytų Europoje.

A. Ratti didžiąją dalį laiko praleido Varšuvoje, tuo glumindamas lietuvių diplomatus. Petras Klimas 1919-ųjų lapkritį rašė: „Lenkijai siųstas popiežiaus nuncijus A. Ratti, paskirtas taip pat Lietuvos vizitatoriumi, ligi šiol Lietuvos nė karto neaplankė ir, matyt, yra visiškoje lenkų politikos sferoje. [Jis] taip pat nieko nepadarė prieš lenkų okupacijos elgimąsi su Seinų seminarija ir vyskupu.“ Nesunku suprasti, kodėl tai erzino P. Klimą. Po konfliktų su Lenkija beveik visa Seinų vyskupija atsidūrė Lenkijos rankose, o pats vyskupas Antanas Karosas buvo iš esmės izoliuotas. Prie keistokų santykių su A. Ratti prisidėjo ir tai, kad niekas Lietuvoje negavo jokio oficialaus rašto apie apaštališkojo vizitatoriaus paskyrimą, ši naujiena sklido tik gandų pavidalu.

Lietuvos Vyriausybė taip pat ėmė rodyti iniciatyvą megzti santykius su Šventuoju Sostu. Dar 1919-ųjų pavasarį į Romą buvo pasiųsta pirmoji Lietuvos diplomatinė misija: grafą Alfredą Tiškevičių ir kunigą Antaną Viskantą priėmė Valstybės sekretorius prof. Pietro Gasparri. Vėliau, liepos mėnesį, į Romą išvyko ir Justinas Staugaitis su kunigu Pijumi Aleksandru Grigaičiu. Šiems jau pavyko susitikti ir su pačiu popiežiumi.

Palyginti su lietuvių misijomis kituose kraštuose, Romoje sekėsi kur kas geriau – jie sulaukdavo ne atsargaus santūrumo, o padrąsinimų bei raginimų palaukti: esą lietuvių reikalavimus bus galima įgyvendinti, kai bus aiškios valstybės sienos. „Galima reziumuoti, kad Šventasis Sostas jau 1919 metų vasaros pradžioje, – kada Lietuvos kariuomenė sunkiuose mūšiuose su Raudonąja armija dar tik klojo pamatus nepriklausomai Lietuvos valstybei, o lietuvių diplomatiniai laimėjimai kitose Europos politinėse sostinėse bei Paryžiaus taikos konferencijoje dar buvo labiau nei kuklūs, – išgirdo toli siekiančias lietuvių politines aspiracijas ir neliko joms visiškai kurčias bei abejingas“, – apibendrina A. Kasparavičius. Jau netrukus, 1919-ųjų vasaros pabaigoje, Lietuvai leista įkurti savo diplomatinę atstovybę prie Šventojo Sosto, o tai reiškė Lietuvos valstybės pripažinimą de facto.

Achille Ratti misija

Lenkijoje A. Ratti misija buvo sėkminga. Jau 1919-ųjų kovo 3 dieną Šventasis Sostas de jure pripažino Lenkijos valstybę, o A. Ratti buvo paskirtas nuncijumi Lenkijai bei išliko apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai ir 1920 metais dukart (sausį ir kovą) apsilankė Lietuvoje.

Vis dėlto ne visus Lietuvoje tenkino dvišalių santykių plėtros tempai. Pavyzdžiui, J. Staugaitis atsiminimuose rašė: „Vizitatorium mums paskirtas Varšuvos nuncijus. Mes su ta Varšuva nieko bendra nenorime turėti, o čia vis dėlto siejama su Varšuva.“ Nuotaikas blogino ir tai, kad A. Ratti vizito Kaune metu vis kur nors pavėluodavo, o per vakarienę pareiškė, jog ilgai neužtruks, nes Vilniuje jo laukiąs Jozefas Pilsudskis, kurio pavardė Lietuvoje tuo metu, ko gero, prilygo keiksmažodžiui. Tiesa, tas pats J. Staugaitis, apibūdinęs visą A. Ratti vizito nuotaiką Kaune kaip itin šaltą, čia pat paaiškina, kad tai nulėmė ne vien svečio nusistatymas: „Mons. Ratti, vėlesnis popiežius Pijus XI, buvo didelio proto žmogus. Jis, atvykęs į Kauną, tuoj susivokė situacijoje (...). Apsilankymas galbūt atidarė jam akis, nes popiežiaus Pijaus XI politika buvo labai palanki ir toli gražu ne propoloniška.“

Ryšiai su Šventuoju Sostu buvo vienas iš nedaugelio diplomatinių kanalų, kuriais lietuviai sulaukdavo padrąsinimo, o ne vien šaltumo ar atsargumo.

Tačiau tuometinėje Lietuvos spaudoje netrūko pasipiktinimo Šventojo Sosto laikysena ir delsimu. Kaip pažymi A. Kasparavičius, net krikdemiškoje spaudoje A. Ratti veikla vertinta kaip žalinga Lietuvai – esą jį Varšuvoje pasiekia vien prieš lietuvius nukreipta dezinformacija, o tai gali tik pakenkti Šventojo Sosto ir Lietuvos santykiams. Kita vertus, kritiškų atsiliepimų apie A. Ratti netrūko ir Lenkijos spaudoje, ši pasigedo kritiškų nuncijaus atsiliepimų apie Lietuvą.

Lenkijoje A. Ratti išbuvo iki 1921-ųjų birželio, tada sugrįžo į Italiją ir tapo kardinolu, o po pusmečio – ir popiežiumi. Tikro Šventojo Sosto atstovo (ne vizitatoriaus) Lietuvai tuomet dar teko palaukti: A. Ratti išvykus iš Varšuvos, jį pakeitė jėzuitas Antonio Zecchini, jo misiją Lietuvoje J. Staugaitis atsiminimuose vadina nevykusia.

Nors lietuvių politikams A. Ratti misija tuo metu kėlė daug dvejonių, istoriografijoje ji vertinama daugmaž vienareikšmiškai: A. Ratti laikomas vienu svarbiausių žmonių, padėjusių nutiesti diplomatinius tiltus tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos. Tai liudija vėlesni faktai. Baigdamas savo diplomatinę misiją Rytuose, jis rekomendavo Lietuvai skirti atskirą apaštališkąjį vizitatorių. Jau netrukus, jam tapus popiežiumi Pijumi XI (1922–1939), Lietuva buvo pripažinta de jure, 1926 metais įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, o dar po metų sudarytas konkordatas su Šventuoju Sostu.

Epilogas

Dvišaliai santykiai su Šventuoju Sostu, palyginti su kitomis valstybėmis Europoje, 1918–1920 metais galėjo suteikti gana daug optimizmo jaunai Lietuvos valstybei, bet vėliau ryšiai kiek atšalo: lietuviai nuolat reikalavo pripažinti jų teisę į savarankiškumą, o Šventasis Sostas delsė, laukė, kol bent kiek aprims konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Kaip minėta, J. Staugaitis apie A. Ratti įpėdinio A. Zecchini misiją Lietuvoje atsiliepė kritiškai. Kita vertus, Lietuvos politikai patį A. Zecchini sutiko itin šaltai, jį iš esmės ignoravo, o spauda nuolat užsipuldavo, prisikabindavo net prie tokių detalių kaip jo priklausymas Jėzuitų ordinui, kurio generolu tuo metu buvo lenkas Wlodimiras Ledóchowskis. Taip lietuviai iš esmės tiesiog šaudė sau į kojas: kaip pažymi A. Kasparavičius, A. Zecchini išskėstomis rankomis priėmė Lietuvos lenkai. Šie netruko vizitatoriui pasiskųsti apie juos persekiojančius lietuvius, o Šventojo Sosto atstovui teko atsirinkti, kuo tikėti, o ką praleisti pro ausis. Už tokį sutikimą Lietuvoje iš gėdos raudonavo ir Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto Jurgis Narjauskas. Tik nuo 1922-ųjų vasaros įtampa kiek atslūgo, kai A. Zecchini surengė vizitaciją po lietuviškąją Vilniaus vyskupystės dalį, kur tikinčiųjų buvo šiltai sutiktas.

1922-ųjų spalio 25 dieną A. Zecchini buvo paskirtas apaštališkuoju delegatu Lietuvai, Latvijai ir Estijai su nuolatine rezidencija Kaune. Tai buvo labai konkretus ir svarbus žingsnis, kad Lietuvos valstybė būtų pripažinta de jure. Tai netrukus sustiprino ir konkretesnės abiejų šalių bendradarbiavimo akcijos, pavyzdžiui, bandymai išlaisvinti Maskvoje įkalintus katalikų dvasininkus.

Sutvarkius formalumus, imta spręsti ir konkretesnius klausimus, vienas jų buvo Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimas. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir pokyčių XX amžiaus politiniame žemėlapyje Bažnyčios organizacinės struktūros reforma buvo būtina. Žemaičių vyskupija buvo akivaizdžiai per didelė, kitos Lietuvos teritorijoje buvusios vyskupijų dalys – Vilniaus, Seinų, Varmijos (Klaipėdos krašto ir jo apylinkių) buvo atskirtos nuo vyskupijų centrų. Tačiau provincijos įkūrimas – jau kita istorija, kurią „Lietuvos žinių“ skaitytojams dar bus proga pristatyti.

Apibendrinant norisi dar kartą akcentuoti, kad ryšiai su Šventuoju Sostu buvo vienas iš nedaugelio diplomatinių kanalų, kuriais lietuviai sulaukdavo padrąsinimo, o ne vien šaltumo ar atsargumo. Šventojo Sosto atstovai gana anksti suprato ir pripažino lietuvių teisę į savarankiškumą, tačiau prireikė laiko, kol šis pripažinimas buvo formaliai užbaigtas. Šie diplomatiniai santykiai atlaikė ir okupacijų metus – net po 1940-ųjų Lietuvos diplomatinė atstovybė prie Šventojo Sosto nenustojo veikusi, iš čia Lietuvą pasiekdavo ir Vatikano radijo transliacijos. Laukdami Pranciškaus I vizito, prisimename ir šimtametę dvišalių santykių istoriją.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
POPIEŽIAUS VIZITAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"