Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Viso gero, Rusija: kodėl rusai pakuojasi lagaminus?

 
2018 01 02 14:00
Asociatyvi iliustracija / 
Asociatyvi iliustracija /  "Scanpix" nuotrauka

Jaunoji Rusijos karta vis dažniau renkasi emigraciją, nebegalėdama pakęsti situacijos šalies viduje. Pilietinis judėjimas plačiai paplitęs didžiuosiuose miestuose, kur protestų skaičius rodo, kad visuomenė yra nepatenkinta esančia padėtimi. BBC pateikia žmonių, kurie pastaraisiais metais labiausiai kovojo prieš sistemą, bet emigravo, istorijas.

Rusijos aplinkosaugos aktyvistė Jevgenija Čirikova yra viena iš daugiau nei milijono žmonių (iš kurių didžioji dalis yra jauni ir išsilavinę), kurie pastaraisiais metais susipakavo lagaminus ir paliko šalį. Rusai netgi turi žodį šiam fenomenui – „poravalit“ (metas dingti).

Jevgenija Čirikova / "Scanpix" nuotrauka
Jevgenija Čirikova / "Scanpix" nuotrauka

„Ar aš ilgiuosi namų? Nelabai. Daug žmonių čia kalba rusiškai. Jie yra draugiški, energingi, smalsūs ir mandagūs. Aš gyvenu svajonių Rusijoje!“, – teigia Jevgenija Čirikova.

Ji kalba apie Estiją, kurioje gyveno pastaruosius du su puse metų, nes buvo priversta bėgti nuo persekiojimo Rusijoje. Ten ji buvo arši Kremliaus kritikė ir aplinkosaugos kampanijos narė.

Jos aktyvistės karjera prasidėjo prieš 11 metų, kai Čirikova su šeima vaikščiojo Chimkų miške – buvusiuose caro medžioklės plotuose, kuriuose pilna senų ąžuolų, laukinių šernų ir retų drugelių.

„Aš buvau nėščia, ruošiausi piknikui su vyriausia dukra ir vyru, kai pamačiau kažką keisto. Tai buvo raudoni kryžiai, nupiešti ant ąžuolų ir beržų. Nesupratau, kodėl šie visiškai sveiki medžiai turėjo būti nukirsti“, – sako ji.

Chimkų miškas buvo saugomas, laikomas „žaliaisiais Maskvos plaučiais“. Čirikova ir jos vyras Michailas sąmoningai persikėlė gyventi į šią vietą, kad būtų atokiau nuo mašinomis užkišto miesto centro. Grįždama iš pikniko, Čirikova paskambino ir pranešė tarnyboms, ką matė. Ji galvojo, kad nesąžininga kompanija bandė apeiti taisykles, bet buvo pritrenkta, kai sužinojo, kad tai oficialus valdžios planas, kainuosiantis 6,7 milijardo dolerių (5,6 mlrd. eurų) ir skirtas naujo greitkelio statyboms. Šis greitkelis turėjo eiti per saugomą mišką, nors buvo alternatyvių ir mažiau aplinkai kenkiančių vietų tai įgyvendinti.

Natūralių resursų ir valstybinio gamtosaugos komiteto ministerijos pareigūnai užtikrino ją, kad sprendimas buvo patvirtintas prezidento ir vėliau, jau būdamas ministru pirmininku, jis pasirašė dekretą, kuris pakeitė saugojamo miško statusą bei leido jį panaudoti transporto infrastruktūrai.

Čirikova įtarė, kad tikroji priežastis, kodėl greitkelis buvo statomas miško vietoje, – reikėjo atverti žemes, kad būtų galima plėsti sostinę.

Ji metė inžinierės darbą, kad galėtų organizuoti viešą opozicinį judėjimą. Pirmoji jos grupės demonstracija „Išsaugokime Chimkų mišką“ į gatves surinko 5 tūkst. žmonių – tai buvo vienas iš didžiausių aplinkosaugos protestų Rusijos istorijoje, surinkęs daugiau nei 50 tūkst. parašų. Čirikovos kampanija įtikino Europos rekonstrukcijos ir vystymo banką bei Europos investavimo banką – didžiuosius finansinius greitkelio projekto rėmėjus – sustabdyti lėšų tiekimą.

Bet sėkmė turėjo savo kainą. Čirikova buvo keletą kartų suimta, kiti aktyvistai ir žurnalistai neaiškiomis aplinkybėmis užpulti. Kai Chimkų laikraščio redaktorius Michailas Beketovas iškėlė įtarimus, kad vietiniai valdžios atstovai pelnėsi iš greitkelio projekto, jo šuo buvo nužudytas, o mašina sudeginta. Galiausiai, Beketovas buvo užpultas ir sumuštas, patyrė žalą smegenims ir niekada neatgavo galimybės kalbėti.

Mano kojos taip stipriai drebėjo, kad aš sėdėjau ant ligoninės grindų. Pirmą kartą gyvenime aš buvau iš tikrųjų išsigandusi.

Čirikova prisimena kaip lankė Beketovą intensyvios priežiūros skyriuje. Po sumušimo geležiniu strypu, jis buvo praradęs keletą pirštų, dalį kaukolės, jam buvo amputuota koja.

„Mano kojos taip stipriai drebėjo, kad aš sėdėjau ant ligoninės grindų. Pirmą kartą gyvenime aš buvau iš tikrųjų išsigandusi. Tas žmogus, kuris tai padarė Beketovui, neturėjo jokių moralinių principų. Aš supratau, kad mano šalyje valdžią buvo užėmęs banditų režimas“, – prisimena ji.

Čirikova buvo pažeista kitaip – jos silpnoji vieta buvo vaikai.

„Valdžia paskleidė melą apie mane, teigdama, kad aš mušiau savo dukras ir jų tinkamai nemaitinau. Vyras iš saugumo tarnybų atėjo į mūsų daugiabutį ir prašė kaimynų pasirašyti dokumentą, jog aš buvau bloga motina“, – pasakoja ji.

Čirikovos vyresnė dukra buvo taip stipriai išsigandusi vyrų, kurie sėdėdavo nežymėtuose automobiliuose ir stebėdavo jos šeimą, kad net nėjo į mokyklą. Kai nepažįstamieji belsdavosi į duris, mergaitės slėpdavosi po lovomis. Galiausiai šeima buvo priversta persikelti į kitą rajoną arčiau Maskvos centro, bet priekabiavimas nesibaigė – prasidėjo grasinantys telefono skambučiai.

Čirikova sako, kad jos dukroms prireikė trijų metų terapijos, kad atsigautų nuo šios tragedijos. Motinos nerimas taip pat augo, ypač po to, kai Vaikų apsaugos tarnyba užsiminė, kad atims iš jos „skriaudžiamas“ dukras.

„Gulėdavau naktimis ir galvodavau, ką darysiu, jei pateksiu į kalėjimą, o mano dukros – į našlaičių namus. Tai buvo priežastis, kodėl nusprendžiau palikti šalį“, – sako Čirikova.

Nors ir laimėjo prestižinį tarptautinį apdovanojimą už savo kampaniją, Čirikova nesugebėjo sustabdyti greitkelio tiesimo iš Maskvos į Sankt Peterburgą. Bet ji tiki, kad pirminis planas buvo pakoreguotas ir buvo išnaikinta mažesnė medžių dalis.

„Visų svarbiausia, kad mūsų judėjimas parodė kitiems rusams, kad yra įmanoma kovoti prieš neteisybę, atskleisti korupciją ir išryškinti valdžios atsakomybę“, – teigia ji.

Gyvendama Estijoje, Čirikova tęsia veiklą, kuria skatina aplinkosaugos aktyvistus Rusijoje. Sukurtas naujas interneto puslapis „activatica.org“, kuriame skleidžiamos kampanijos misijų istorijos – apie Maskvos parko išsaugojimą, nuodingą smogą, hidroelektrinių keliamą pavojų Baikalo ežerui.

„Estijoje aš jaučiuosi ne kaip tremtinė, o kaip emigrantė. Ir ji pakankamai arti, kad aš galėčiau keliauti į Rusiją kada tik panorėjusi“, – sako ji.

2000–2014 metais, apytiksliai 1,8 milijono rusų paliko šalį, teigia Europos ir Eurazijos tyrimų direktorė Alina Poljakova, dirbanti Vašingtone esančioje Atlanto taryboje. Anksčiau šiais metais ji perspėjo, kad ši statistika turi tendenciją intensyvėti ir pavadino šį jaunų ir išsilavinusių žmonių išorinį migravimą „reikšmingu nacionalinio saugumo pavojumi Rusijos Federacijai“.

Suskaičiuoti šalį palikusių žmonių skaičių yra sunku, nes dauguma rusų išlaiko savo pasus net ir tuo atveju, jeigu gauna kitų šalių pasus ir leidimus gyventi kitose valstybėse. Valstybės statistikos tarnyba suskaičiavo 350 tūkst. emigrantų 2015 metais – tai 10 kartų daugiau nei 2010 metais.

Berlyno prekybos centro viršutiniame aukšte BBC korespondentė Lucy Ash susitinka su dar viena Rusijos emigrante – 33 metų Asja Parfionova. Ji dirbo žurnaliste Maskvoje, 2012 ir 2013 metais buvo prisijungusi prie Rinkimų stebėtojų judėjimo, kuris paviešindavo informaciją apie žmones, kurie būdavo perkeliami iš vienų balsavimo punktų į kitus ir tokiu būdu balsuodavo daug kartų.

Vladimiras Putinas nesusilaikęs pratrūko juoktis: „Jie atrodo kaip prezervatyvai“.

„Aš tikriausiai vienintelė iš savo draugų, taip pat stebėjusių balsavimą rinkimuose, kuri dar nesėdėjo kalėjime“, – keldama antakį pabrėžia ji.

Asja įkūrė kompaniją, kuri jai suteikė galimybę gauti darbo vizą ir išvykti į Vokietiją. Ji vadovauja „Pabėgimo kambariui“ – komandiniam žaidimui, kuriame žaidėjai yra užrakinti ir turi spręsti sudėtingus galvosūkius tiksint laikmačiui, kad laimėtų laisvę.

„Man patinka aiškios taisyklės, kurių Rusijoje nėra. Valdžia ten visada perša stabilumą, nors Rusija dabar yra mažiausiai stabili vieta – niekas negali nuspėti, kas atsitiks rytoj, kaip bus interpretuojami įstatymai. Tai labai pavojinga verslui“, – sako ji.

Parfionova priduria, kad dauguma sėkmingų verslininkų Rusijoje dabar stengiasi įsitvirtinti užsienio rinkose. Jie ruošiasi „planui B“, jeigu Rusijoje prarastų galimybę plėtoti veiklą.

Rusijos muzikos kritikas Artiomijus Troickis pasakoja apie naują žargoną, atsiradusį rusų kalboje – „poravalit“, kuris reiškia „metas dingti“. Troickis dabar taip pat gyvena Estijoje ir yra aukšto profilio „poravalistas“.

2011 metais, jis ir keletas gerai žinomų intelektualų bei opozicijos figūrų dalyvavo demonstracijose prieš sukčiavimą rinkimuose. Visi jie vilkėjo simbolines baltas juostas, o pakylėtas Troickis lipo ant scenos apsirengęs baltu, guminiu rūbu. Vladimiras Putinas nesusilaikęs pratrūko juoktis: „Jie atrodo kaip prezervatyvai“.

Artiomijus Troickis / "Scanpix" nuotrauka
Artiomijus Troickis / "Scanpix" nuotrauka

Vėliau tais pačiais metais Troickis susidūrė su banga šmeižto ieškinių, bet jam buvo nė motais.

Lemiamas momentas jį ištiko po Krymo aneksijos 2014 metais ir vėliau prasidėjusio karo rytų Ukrainoje. Jis buvo labai nusiminęs ir pavadino šią situaciją „bjauriu nacionalizmo, militarizmo ir stačiatikybės festivaliu Rusijoje“.

Kaip ir Čirikova, jis nusprendė palikti šalį, nes bijojo dėl savo vaikų saugumo.

„Pasijutau labai blogai, kai išgirdau iš savo vaikų, ką jie sužinojo mokykloje ar darželyje. Mano mažoji dukra Lidija pradėjo man pasakoti apie fašistus, kurie nori įsiveržti į mūsų šalį, kad mes turime gintis nuo jų; kad Putinas yra nuostabus žmogus ir taip toliau“, – pasakoja Troickis.

Jis pasiilgsta tėvynės ir išlieka pasinėręs į rusišką kultūrą. Kartais aplanko gimtinę ir tikisi vieną dieną sugrįžti visam laikui.

Troickis nėra tikras, kad jaunesnės kartos jaus tokį patį prisirišimą. Jis sako, kad tik ketvirtadalis jo draugų vaikų, kuriems apie 20 metų, pasirinko likti Rusijoje – likę studijuoja, dirba ir kuria gyvenimus užsienyje.

Ištremtas į internetą

Londonas – dar viena Rusijos emigrantų pamėgta vieta. Vienas iš labiausiai žinomų emigrantų Michailas Chodorkovskis šiuo metu didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia internete, kur bando pakeisti Rusiją iš išorės.

Chodorkovskis valdė naftos kompaniją „Yukos“, bet 2003 metais atsidūrė kalėjime dėl didele dalimi politiškai motyvuotų kaltinimų. Po 10 metų praleistų už grotų jis parašė Putinui, prašydamas jį išlaisvinti, kad galėtų atsisveikinti su savo mirštančia motina.

Michailas Chodorkovskis / "Scanpix" nuotrauka
Michailas Chodorkovskis / "Scanpix" nuotrauka

„Iki lėktuvo buvau vežamas konvojuje, kaip tikras kalinys. Kai žmonės Kremliaus „ratelyje“ pradėjo diskutuoti apie mano grįžimą, aš atsakiau, kad labai norėčiau grįžti į Rusiją, bet jie man privalo pasakyti, kas manęs laukia“, – teigia Chodorkovskis.

Atsilošdamas kėdėje ir ironiškai šypsodamasis jis priduria: „Po mėnesio buvo pranešta, kad prieš mane iškelta nauja kriminalinė byla, todėl jei būčiau grįžęs, būčiau papuolęs tiesiai į kalėjimo kamerą.“

Kaip ir Čirikova, Chodorkovskis internetą mato kaip „kovos lauką“.

„Jie tikriausiai galvoja, kad tokiems žmonėms kaip aš Rusijos kasdienė realybė yra nepasiekiama. Todėl aš juos noriu įtikinti, kad yra kitaip. Taip, galima teigti, kad aš gyvenu virtualiame pasaulyje. Tai yra mano pasirinkimas“, – prideda buvęs oligarchas, sėdintis prabangiame, išdrožtu medžiu papuoštame „Atviros Rusijos“ fondo biure.

Disidentė, kuri pasiliko

Paklausus, kodėl ji myli Rusiją, Nadia Tolokonikova atsako: „Tai yra tas pats, kas klausti, kodėl tu myli savo motiną. Ji tiesiog yra mano motina ir aš negaliu savęs be jos įsivaizduoti.“

Nadia išgarsėjo būdama 22 metų, kai ji ir dar dvi pankų grupės „Pussy Riot“ narės buvo suimtos už dainos, kuri buvo atlikta Maskvos sobore, žodžius: „Mergele Marija, Dievo Motina, atsikratyk Putino!“

Jie nori turėti geresnius televizijos kanalus, ne tik tą propagandos mašiną, kuri yra dabar.

Tolokonikova praleido beveik 2 metus kolonijoje 16 valandų per dieną siūdama policininkų uniformas. Tai kodėl ji vis dar taip aistringai pasiryžusi likti Rusijoje?

„Visų pirma, tai kalba, nes dabar aš jaučiuosi kaip idiotė, kai bandau išreikšti savo mintis kita kalba. Neįmanoma panaudoti tam tikrų detalių, pustonių ir melodijos užsienio kalbomis taip pat gerai, kaip gimtąja. Man tai brangu. Taip pat tai kultūra, ikonos, religija, kinematografija, literatūra ir rusų žmonės, kurie yra pašėlę, pavojingi, kūrybingi ir išskirtinai drąsūs“, – sako Nadia.

Nadia Tolokonikova / "Scanpix" nuotrauka
Nadia Tolokonikova / "Scanpix" nuotrauka

„Aš tiesiog myliu buvimą drąsių žmonių bendruomenėje, kuri rizikuoja savo gyvybėmis, kad pakeistų savo šalį. Tai mano gyvenimui suteikia prasmės“, – priduria ji.

Išleista iš kalėjimo, Tolokonikova įkūrė du nepriklausomų naujienų tinklalapius: „MediaZona“, kuris dėmesį telkia į legalią sistemą ir „Zona Prava“, kuris kovoja už geresnes sąlygas kalėjimuose. Kai ji kalėjo Mordovijoje, šiaurės Rusijoje, buvo šokiruota, nes sergančiams kaliniams nebuvo išduodami vaistai.

Šiuo metu yra laimėta apie tuzinas bylų Europos žmogaus teisių teisme ir tai padeda ne tik pavieniams žmonėms, bet ir priverčia sunerimti visą kalėjimų sistemą, kurioje bijoma nevyriausybinių organizacijų ir žmogaus teisių gynėjų.

Tolokonikova teigia, kad dauguma „MediaZona“ skaitytojų yra iki 35 metų amžiaus. Tai žmonės, kurie kelia svarbius klausimus ir yra vis labiau nepakantūs pokyčių stagnacijai. Ji tiki, kad nuotykių troškimas, reikšminga veikla ir pasididžiavimas Rusija (nereikėtų maišyti su nacionalizmu) gali sustabdyti kai kuriuos žmones nuo emigravimo, kitus sugrąžinti atgal. Jauni žmonės, kurie protestavo prieš korupciją daugelyje Rusijos miestų, suteikia jai vilties.

„Jie yra tikri patriotai. Tai ne tie „Putino patriotai“, kurie teikia pirmenybę gyvenimui užsienyje, pasiglemždami pinigus iš naftos ir dujų industrijos. Tai žmonės, kurie protestuoja prieš Vladimirą Putiną, nori pagerinti gyvenimą savo šalyje. Jie nori vystyti ekonomiką, menus, žiniasklaidą. Jie nori turėti geresnius televizijos kanalus, ne tik tą propagandos mašiną, kuri yra dabar“, – sako Nadia.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"