Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Vengrijos ir Lenkijos kelias – kur jis veda?

 
Reuters/Scanpix nuotrauka

„Tai skirta daugeliui žurnalistų. Jie turėtų būti likviduoti“, – juokaudamas tarė Čekijos prezidentas Miloš Zemanas susitikime su Vladimiru Putinu praeitą gegužę, rašo „Foreign Policy“. 

2014 metų vasarą Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pareiškė, kad Singapūras, Kinija, Indija, Turkija ir Rusija yra „tarptautinės žvaigždės“. Toje kalboje, kurioje jis kalbėjo ir apie „neliberalias demokratijas“, buvo paminėta ir tai, jog Vengrijai pats laikas „atsisakyti vakarietiškų dogmų“, ypatingai tos jų dalies, kur „žmonės yra laisvi daryti tai, ką jie nori, tol kol nepažeidžia kitų žmonių laisvių“.

Tokie politiniai veikėjai, kaip M. Zemanas Čekijoje ar Teisės ir Teisingumo partijos atstovai Lenkijoje ir vengrų Fidesz partijos nariai mano, kad žmonės balsuodami už juos jiems davė galią daryti viską, ką tik šie panorės.

Visgi nepaisydami trikdančios V. Orbano retorikos daugelis dešiniosios pakraipos politikų Centrinėje Europoje palaikė neliberalių demokratijų idėją, kaip ir tai, kad Vengrijos premjero išsakytos mintys – teisingos ir galingos.

Nuo „National Review“ redakcijos iki studijų centrų, tokių, kaip Heritage Foundation, yra sutinkama, kad V. Orbanas transliuodamas žinią apie neliberalias demokratijas nenori sugriauti Europos Sąjungos, o tik siekia rasti visiems priimtiną kelią išsaugoti Europos krikščioniškas šaknis, nacionalinį suverenumą ir apsisaugoti nuo imigracijos. To paties esą siekia ir Lenkijos de fakto lyderis Jaroslawas Kaczynskis bei naujai perrinktas Čekijos prezidentas M. Zemanas.

Ginti suverenumą ar religinį identitetą yra legitimu ir suprantama, bet atrodo, kad Centrinės Europos šalių lyderiai nori ne tik to, jie nori ir nubausti eurokratus. Todėl žmonės, save laikantys laisvės ir demokratijos gynėjais Centrinėje Europoje, išties suka autoritarinio valdymo link.

Politinių kalinių Lenkijoje ir Vengrijoje jūs nerasite, žurnalistai čia naktį taip pat nedingsta. Rinkimuose taip pat gali dalyvauti visi, o protestai bei pasisakymai žiniasklaidoje vis dar gaji realybė, kuri erzina valdančiuosius, bet šie to nedraudžia.

Visgi tokie politiniai veikėjai, kaip M. Zemanas Čekijoje ar Teisės ir Teisingumo partijos atstovai Lenkijoje kartu su vengrų Fidesz partijos nariais mano, kad žmonės balsuodami už juos jiems davė galią daryti viską, ką tik šie panorės.

Paprastai konservatoriai būna tie, kurie pirmieji atkreipia dėmesį, jog neribota valdžios dauguma veda į tironiją. Visgi šiuo metu situacija yra tokia,kad net didieji konservatoriškos minties centrai ir tyrimų institutai yra priversti iki tam tikros ribos ginti Centrinės Europos valdančiųjų veiksmus. Anot buvusio Margaret Techer kalbų rašytojo Johno O’Sullivano, kalbos apie pavojų demokratijai Centrinės Europos šalyse yra „groteskiškai perdėtos“

Tarkime Lenkijoje Teisės ir Teisingumo partija pasinaudojo savo mandatu tam, kad pakeistų teismų sistemą, šie procesai buvo detaliai aprašyti Venecijos komisijos raporte. Šių reformų gynėjai ir partiją palaikantys žmonės sako, kad keisti teismų sistemą reikėjo todėl, kad teismai esą buvo politizuoti. Teisės ir Teisingumo partija manė, kad 2015 metais paskirti penki naujo Konstitucinio tribunolo teisėjai savo vietas gavo nesąžiningai, nes juos paskyrė rinkimus netrukus pralaimėjusi Pilietinė platforma.

Pasikeitimai Lenkijos teisinėje sistemoje yra kur kas didesni, tai ne tik pasikeitimai Konstituciniame tribunole (kurie yra antikonstituciniai), nauji pakeitimai leidžia teisingumo ministrui paskirti, atleisti ir „disciplinuoti“ teismų vadovus, o Nacionalinė teismų taryba, prieš tai buvusi nepriklausoma, dabar yra atskaitinga ir priklausoma nuo parlamento. Aukščiausiasis Lenkijos teismas taip pat neišvengė pakeitimų, 40 proc. teisėjų buvo priversti išeiti į ankstyvą pensiją.

Tokio pobūdžio reformos vyksta ne tik Lenkijoje. Praeitais metais Vengrijos vyriausybė priėmė naują įstatymą, kuriuo apibrėžė nevyriausybinių organizacijų veiklą. Šis įstatymas priminė tą, kuris buvo priimtas Rusijoje 2012 metais. Rusiškasis įstatymas reikalauja, kad visos nevyriausybinės organizacijos, kurios yra finansuojamos iš užsienio fondų, užsiregistruotų, kaip užsienio agentai.

Pasak Fidesz atstovo Szilard Nemeth, visos nevyriausybinės organizacijos, kurios veikia Vengrijoje ir yra finansuojamos iš Georgo Sorošo fondo, turi būti „nustumtos ir išmestos“.

Prieš G. Sorošą Vengrijoje buvo pradėta viešumo kampanija, kurios metu jis buvo kaltinamas siekiu į Vengriją pritraukti milijonus musulmonų. Ši kampanija priminė antisemitizmo kampanijas vykdytas tarpukariu. V. Orbanas neslėpė savo asmeninio nepasitenkino G. Sorošu. Dar viena šios kampanijos auka buvo G.Sorošo fondo finansuojamas Centrinės Europos universitetas. Šis universitetas iki šiol yra teisinėje „niekieno zonoje“.

Per paskutiniuosius dešimt metų Vengrija prarado taškus beveik visuose Pasaulio banko skelbiamuose „Pasaulinio valdymo indikatoriuose“. 2006 metais Vengrija turėjo 83 ir 79 „taškų“ pagal „įstatymų viršenybę“ ir „balsą ir atskaitomybę“, o štai po dešimtmečio tik 70 ir 57 pagal šiuos indikatorius. Ir tai rodo ne gerėjančią, o blogėjančią situaciją šalies valdyme.

Ekonominės laisvės indeksas rodo, kad Vengrijoje ir Lenkijoje nuosavybės teisėms šiuo metu gresia kur kas didesnis pavojus nei prieš dešimtmetį. Pilietinių laisvių indekso parodymai, kurios viešina Cato institutas, taip pat nėra itin geri. Vengrija nukrito iš 28 į 44 vietą (nuo 2010). Lenkija liko tose pačiose pozicijose, kaip anksčiau nors politika šalyje kinta. Šie indikatoriai nėra tobuli, bet jiems kintant visgi reikėtų susimąstyti.

Svarbu paminėti ir tai, kad nesutarimai tarp Centrinės Europos valstybių ir Briuselio nevyksta geopolitiniame vakuume. Tai nesutapimas, kad V. Orbanas ar M. Zemanas yra laikomi artimais Rusijos bičiuliais Europoje. Jų gynėjai sako, kad mažos Centrinės Europos šalys neturi didelio pasirinkimo tik bendrauti su Rusija, bet tai, kas vyksta tarp Vengrijos ir Rusijos nėra „tik bendravimas“. Tarkime Vengrijos valdantieji sankcijas Rusijai pavadino „visiškai nesėkmingomis“ ir gyrė Rusiją bei kalbėjo apie Rusijos ir Vengrijos karinį bendradarbiavimą.

Nepaisant to, kad Višegrado šalys yra Europos Sąjungos ir NATO narės, jų vieta Vakaruose nėra itin tvirta. Net tie, kurie tiki, kad Briuselis reagavo pernelyg aštriai į dalykus, vykstančius Vengrijoje ar Lenkijoje, turėtų pripažinti, kad kai kurie politiniai sprendimai Centrinėje Europoje verčia sunerimti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"