Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Suomija – KGB voratinklyje. Ar tai jau praeitis?

 
2018 02 27 14:11
AFP/Scanpix nuotrauka

Rusija šiandien naudoja tokias pačias spaudimo ir veiklos priemones, kokias naudojo sovietiniais laikais, o kai kurie veiklos metodai yra ne kas kita, kaip gerai išmoktos nacių pamokos.

Terminui „finlandizacija“ – jau daugiau nei pusė amžiaus, bet šiandien jis toks pat aktualus, kaip ir tada, kai Suomija ir Sovietų Sąjunga turėjo „ypatingus“ santykius, įsitikinęs buvęs Suomijos prezidento patarėjas, diplomatas, rašytojas Alpo Rusi, praėjusią Vilniuje kalbėjęs apie „finlandizacijos“ pasekmes savo šaliai ir visuomenei.

Pasak diplomato, Rusija šiandien naudoja tokias pačias spaudimo ir veiklos priemones, kokias naudojo sovietiniais laikais, o kai kurie veiklos metodai yra ne kas kita, kaip gerai išmoktos nacių pamokos.

Tai, kas Suomijoje vyko prieš kelis dešimtmečius niekur nedingo, Rusija vis dar naudoja panašius metodus, todėl svarbu išmokti istorines pamokas.

Terminas „finlandizacija“ pirmą kartą pradėtas vartoti septintame dešimtmetyje ir jį pasiūlė vokiečių istorikas Richardas Lowenthalis. Taip buvo apibūdinami Sovietų Sąjungos ir Suomijos santykiai pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Šis terminas neretai vartojamas, kai norima apibūdinti vienos šalies priklausomybę nuo kitos.

„Finlandizacijos“ proceso metu politiniai vienos šalies pasirinkimai yra dalinai arba visiškai kontroliuojami kitos šalies, nors de facto šalis lieka nepriklausoma. Tarkime, Suomija buvo itin tampriai susijusi ekonominiais ryšiais su sovietiniais kaimynais, laikėsi neutraliteto, tarptautinėse organizacijose balsuodavo sovietų naudai arba susilaikydavo. „Finlandizacija“ turėjo nutrūkti žlugus Sovietų Sąjungai, bet žalingų jos ūglių Suomijoje matosi ir dabar.

Ši „sugyvenimo“ forma yra netinkama, nors Zbigniewas Bzezinskis yra pasiūlęs tokią „draugystės“ formą Rusijai ir Ukrainai. Tai, kad „finlandizacija“ galėtų peržengti Suomijos sienas nedžiugina suomių diplomato A. Rusi.

„Jokiu būdu. „Finlandizacija“ buvo Suomijoje Šaltojo karo metu ir ji neturėtų būti taikoma jokioje kitoje situacijoje. Taip palaikytume tarptautinės teisės pažeidimus, suteiktume jiems teisėtumo“, – aiškino A.Rusi.

Diplomatas ir buvęs prezidento patarėjas A. Rusi pripažino, kad kalbėti apie Suomijos praeitį, „finlandizaciją“ – nėra lengva, bet būtina. Tai, kas Suomijoje vyko prieš kelis dešimtmečius, niekur nedingo, Rusija vis dar naudoja panašius metodus, todėl svarbu išmokti istorines pamokas, taip pat – pagerinti pasaulio požiūrį, santykius tarp šalių, santykius pačioje Suomijoje. Anot jo, kalbėjimas apie „finlandizaciją“ padeda nepamiršti ir tos sistemos aukų.

Pasak A. Rusi, „finlandizacijos“ „vaisiai“ yra ir tai, kad Suomijoje, kaip ir Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse, vis dar aktualūs KGB archyvų klausimai, kurių viešinimas kas kartą sukelia aistras visuomenėje.

Alpo Rusi./wikimedia.org nuotrauka
Alpo Rusi./wikimedia.org nuotrauka

„Mes turime gyventi su archyvais ir ta informacija, kuri yra juose. Taigi, mano patarimas būtų, kad reikia taisyklių ir standartų, kaip su jais dirbi. Informacija archyvuose turi būti išanalizuota ir jie turi būti atviri. Tai istorijos pamokos, kurias privalu išmokti. Mes atidarydami savo archyvus pripažįstame žalą, kurią patyrėme“, – sakė A. Rusi.

Anot jo, Suomija buvo virtusi tokia sovietinių specialiųjų tarnybų žaidimų aikštele, kad kai kurie agentai net nesislapstydavo ir visi Helsinkyje žinojo, kad štai šis žmogus vadovauja vietiniam KGB biurui. Sovietų specialiosios tarnybos buvo giliai įsiskverbę į Suomijos institucijas, užverbavę ne tik politikus, bet ir žurnalistus.

„Tai, kaip giliai sovietai buvo įsiskverbę į Suomijos institucijas lieka nežinoma net šiandien, nes daugelis archyvų lieka uždari. Tiesa, Suomijoje veikė ne tik sovietų, bet ir Varšuvos pakto šalių agentai“, – sakė A. Rusi.

Eksperto teigimu, buvo laikai, kai Suomijoje buvo kompromituojami visi bent kiek aštriau pasisakę prieš Sovietų Sąjungą, tai daryta ir su žiniasklaidos pagalba, nes sovietams artimų ir jiems dirbančių žmonių buvo visur. Žmonės, kritiškai atsiliepę apie Sovietų Sąjungą, buvo marginalizuojami, o KGB vykdė operacijas, kuriomis tiesiogiai kišosi į Suomijos vidaus reikalus.

Žmonės, kritiškai atsiliepę apie Sovietų Sąjungą, buvo marginalizuojami, o KGB vykdė operacijas, kuriomis tiesiogiai kišosi į Suomijos vidaus reikalus.

Pasak A. Rusi, iki šiol nėra visiškai aišku kiek ir kokių operacijų kaimyninėje šalyje atliko sovietiniai agentai. Žinoma tik tiek, kad kai kurios jų buvo itin sėkmingos, o užverbuoti agentai – itin naudingi.

Buvęs daugkartinis Suomijos ministras pirmininkas Kalevi Sorsa turėjo „itin artimus santykius su sovietų vadovybe“. Jis buvo toks naudingas sovietams, kad Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komitetas 1980 metais, kai K. Sorsa šventė 50 metų jubiliejų, nutarė jam padovanoti itin brangią dovaną. Tai buvo paaiškinta tuo, jog K. Sorsa yra „konfidencialus kontaktas“, kuris yra itin naudingas sovietinei komunistų partijai. Archyvuose taip pat galima rasti duomenų, kurie išduoda, jog 1982 metais KGB rezidentūrai Suomijoje buvo liepta „politiškai ir moraliai“ remti K. Sorsą.

Pasak diplomato A. Rusi, tai kas vyko anksčiau ir tai, kas vyksta dabar – turi bendrų bruožų. Korupcija, ypatingi santykiai, „minkštosios galios“ politika yra Rusijos veikimo būdas, kurį ir šiandien galima pastebėti Suomijoje.

Verta atkreipti dėmesį į „Rosatom“ sandėrį, kuris yra vertinamas gana kontraversiškai. Suomijos vakaruose „Rosatom“ planuoja statyti 6 mlrd. vertės reaktorių. Manoma, kad čia galimai būta korupcinių susitarimų, taip pat, kad šis statinys ir investicija – siekis patraukti Suomiją į savo pusę.

„Finlandizacija“ turėjo nutrūkti žlugus Sovietų Sąjungai, bet žalingų jos ūglių Suomijoje matosi ir dabar.

A.Rusi taip pat stebėjosi oligarcho Genadijaus Tymčenkos gebėjimu gauti Suomijos pilietybę – jis negyvena Suomijoje ir nekalba suomiškai, bet yra įtakingas verslininkas. Tokias situacija jis prilygino nacių laikams, kuomet šiems okupavus Nyderlandus paaiškėjo, kad ten gyvenę kelios dešimtys vokiečių verslininkų buvo ne kas kita, o „miegantys“ agentai. Tai, pasak diplomato, nacių pamokos, kurias puikiai išmoko rusai.

Jis pabrėžė, kad Suomija ir šiandien gana dažnai atsiduria tarp Rusijos ir Vakarų. Suomijos požiūris į sankcijas Rusijai yra „minkštas“. O kai kurie suomių politikai – vis dar itin geri Rusijos draugai, tarkime buvęs Suomijos ministras pirmininkas Paavo Lipponen, pasak A. Rusi, yra „Gazprom“ konsultantas, o juo gali tapti tik „labai geras Rusijos draugas“.

Vienoje iš savo knygų A. Rusi taip pat teigė, kad P. Lipponen jau senokai yra Rusijos draugas, o tiksliau, nuo 1969 metų, kuomet galimai pradėjo bendradarbiauti su Rytų Vokietijos specialiąją tarnyba „Stazi“. Tiesa, 2002 metais ir pats A Rusi neišvengė insinuacijų, esą jis galimai bendradarbiavo su Rytų Vokietijos specialiosiomis tarnybomis. Tą kartą tyrimą buvo pradėjusi Suomijos saugumo policija, tyrimo detalės „nutekėjo“ į spaudą. A. Rusi buvo pripažintas nekaltu, o 2007 metais kreipėsi į teismą ir iš Suomijos valstybės prisiteisė kompensaciją.

Pasak A. Rusi iki šiol nėra visiškai aišku kiek ir kokių operacijų kaimyninėje šalyje atliko sovietiniai agentai. Žinoma tik tiek, kad kai kurios jų buvo itin sėkmingos, o užverbuoti agentai – itin naudingi.

A. Rusi pripažino, kad Suomijos karinis potencialas yra stiprus ir toks buvo visą sovietmetį, bet pasidžiaugė, jog Baltijos šalys laiku suskubo į NATO glėbį. Suomija niekada to nepadarė, tam visą laiką trukdė santykiai su didžiąja kaimyne. Suomija siūlė ir Baltijos šalims nestoti į NATO, nes manė, kad karo era Europoje baigėsi. Dabar dalis suomių supranta, kad klydo ir suvokia, jog net stiprus šiauriečių karinis pasirengimas turi spragų.

Ekspertas įsitikinęs, kad Rusijos tikslas – įkalti pleištą tarp Vakarų valstybių, neleisti plėstis NATO aljansui, kenkti ES vienybei. Tam tinkamos visos priemonės – nuo „gerų Rusijos draugų“ iki pabėgėlių krizės ir kitų „aktyvių priemonių“, kurių nesibodi Rusija ir jos vadovai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"