Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Sirijos karas: Idlibe – laikinas atokvėpis

 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas per spaudos konferenciją Sočyje rugsėjo 17 dieną. /
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas per spaudos konferenciją Sočyje rugsėjo 17 dieną. / Reuters/Scanpix nuotrauka

Rusija ir Turkija nusprendė aplink Idlibo provinciją sukurti buferinę zoną, tačiau abejotina, ar šis susitarimas bus ilgalaikis.

Vos prieš kelias savaites plataus masto Idlibo puolimas atrodė tik dienų klausimas. Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas apie šią šiaurės vakarų provinciją – paskutinį sukilėlių bastioną šalyje – ėmė telkti didžiules pajėgas, o režimo ir Rusijos karo lėktuvai ėmė bombarduoti kaimus ir miestelius palei priešakines linijas.

Jungtinės Valstijos įspėjo, kad Idlibo puolimas gali sukelti baisiausią XXI amžiaus humanitarinę katastrofą.

Galima buvo manyti, kad netrukus pasikartos ankstesni scenarijai, per kuriuos B. al-Assadas, nepaisydamas daugybės civilių aukų, atsiėmė vieną sukilėlių kontroliuojamą teritoriją po kitos. Tačiau šįkart šie įvykiai turėjo pasikartoti vietovėje, kurioje glaudžiasi apie 3 mln. žmonių, nebeturinčių kur daugiau bėgti, tik Turkijos link.

Vis dėlto pirmadienio vakarą šis košmariškas scenarijus buvo bent trumpam atidėtas. Rusija ir Turkija pasirašė „susitarimo memorandumą“, kuriuo siekiama tarp Sirijos vyriausybės pajėgų ir sukilėlių sukurti buferinę zoną.

Demilitarizuota zona

„Nusprendėme iki šių metų spalio 15-osios sukurti maždaug 15–20 km demilitarizuotą zoną palei kontaktinę liniją tarp ginkluotos opozicijos ir režimo karių“, – po susitikimo su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu Sočyje sakė Rusijos vadovas Vladimiras Putinas.

Pagal šį susitarimą, tokios ekstremistinės grupuotės kaip su „Al-Qaeda“ siejama „Hayat Tahrir al-Sham“ (HTS) privalo atsitraukti, o kitos konflikto šalys – iš šios zonos išvežti sunkiąją ginkluotę. Joje patruliuotų Turkijos ir Rusijos pajėgos.

Turkija, pagrindinė opozicijos Idlibe rėmėja, sukilėlių teritorijoje yra įkūrusi 12 stebėjimo punktų, kurie yra virtę nedidelėmis karinėmis bazėmis. Be to, pastarosiomis savaitėmis Ankara sienos link pasiuntė tankų ir haubicų, o jai palankiems sukilėliams padidino karinę pagalbą. Tai kėlė nuogąstavimų, kad Idlibo puolimas gali lemti Sirijos ir Turkijos pajėgų tiesioginį susidūrimą.

Po V. Putino ir R. T. Erdogano derybų Rusijos gynybos ministras Sergejas Šoigu pareiškė, jog Damaskui siekiant perimti Idlibo kontrolę nebus imtasi jokių karinių veiksmų.

Tačiau vargu ar šis susitarimas gali būti ilgalaikis. Dar visai neseniai Rusijos prezidentas V. Putinas ragino „visiškai sutriuškinti teroristus Sirijoje“.

Jungtinių Tautų duomenimis, per pirmąją rugsėjo savaitę Idlibą paliko per 30 tūkst. žmonių. / AFP/Scanpix nuotrauka
Jungtinių Tautų duomenimis, per pirmąją rugsėjo savaitę Idlibą paliko per 30 tūkst. žmonių. / AFP/Scanpix nuotrauka

Kaip rašo „The Atlantic“, Maskvos požiūriu, susitarimas turi keletą privalumų. Jis neleidžia visiškai sužlugti jos santykiams su Ankara, svarbia žaidėja regione, su kuria Rusijai reikia bendradarbiauti kitais klausimais. Be to, plataus masto Idlibo puolimas sukeltų tarptautinį pasipiktinimą pačia Rusija ir Sirijos režimu, kurio reputaciją Maskva siekia atkurti, kad įtikintų Europos valstybes ir kitus donorus paremti karo nusiaubtos šalies atstatymą.

Be to, Idlibo atkariavimas kelia didžiulį karinį iššūkį B. al-Assadui ir jo sąjungininkams rusams. Karinės operacijos mastas nustelbtų ankstesnius vyriausybės puolimus, tiek vertinant pagal provincijos, kurią norima atsikovoti plotą, tiek ir pagal ten gyvenančių civilių skaičių. Vien dėl šio masto Jungtinės Tautos (JT) įspėjo, kad Idlibo puolimas gali sukelti baisiausią XXI amžiaus humanitarinę katastrofą.

Vien per pirmąją rugsėjo savaitę, bijodami puolimo, iš Idlibo pabėgo per 30 tūkst. žmonių. JT prognozėmis, karinės operacijos atveju jais galėtų pasekti net 800 tūkst. gyventojų. Toks skaičius gąsdina ne tik Turkiją, bet ir Europą, kuri neišvengiamai pajustų šios katastrofos poveikį.

Primena ankstesnį susitarimą

Tačiau lieka neaišku, kaip Turkija privers ekstremistines sukilėlių grupuotes pasitraukti iš „demilitarizuotos zonos“. Jie tai turi padaryti iki spalio 10 dienos. Nėra aišku, ką Sirija ir Rusija būtų pasirengusios daryti, jei Turkijai nepavyktų to pasiekti.

Tai sukėlė spėliojimų, kad galbūt Rusija sutiko su demilitarizuotos zonos idėja tik tam, kad JT ir kitiems, įspėjantiems dėl puolimo, galėtų parodyti, jog neva sukilėliai nenori taikaus sprendimo ir todėl privalo būti išstumti jėga, ko ir siekia Sirijos vyriausybės pajėgos.

Abejonių dėl susitarimo ilgalaikiškumo kelia ir tai, kad Rusija ir kiti svarbūs regiono veikėjai jau anksčiau buvo sutarę dėl „deeskalacijos zonų“ Sirijoje, kuriose sukilėliai ir Damasko pajėgos turėjo nutraukti karinius veiksmus. Buvo sutarta dėl 4 tokių teritorijų. Trys iš jų, išskyrus Idlibą, jau krito prieš vyriausybės pajėgas.

Manoma, kad šįkart, užuot vykdę plataus masto puolimą, B. al-Assadas ir jo sąjungininkai gali pasirinkti palaipsnį teritorijos perėmimą. „Per ateinančius kelis mėnesius mes greičiausiai matysime nedidelius susirėmimus ir režimo pastangas teritoriją perimti mažais kąsneliais“, – „The Atlantic“ teigė buvęs Rusijos diplomatas Nikolajus Kožanovas, dabar bendradarbiaujantis su Karališkuoju tarptautinių reikalų institutu „Chatham House“.

Tačiau kas nutiks, jei sukilėliams pavyks atsilaikyti prieš tokias vyriausybės pajėgų pastangas? B. al-Assado galutinis tikslas yra visiškai aiškus. Dar visai neseniai Sirijos užsienio reikalų ministras Walidas al-Muallemas teigė, kad Idlibe Sirijos armija „eis iki galo“ ir kad užsienio agresija nepakeis „mūsų apsisprendimo išlaisvinti visą Sirijos teritoriją“.

Tuo metu Idlibe gyvenantiems civiliams nedaug paguodos teikia tai, jog puolimas gali būti kuriam laikui nukeltas. Daugelis jų bijo, kas įvyks, jei B. al-Assadui visgi pavyks atsikovoti teritoriją. „Mes pripratę prie artilerijos ugnies, tačiau negalime susitaikyti su galimybe, kad režimas perimtų Idlibą, – „The Atlantic“ teigė prieš vyriausybę nusiteikęs aktyvistas Nouris Hallakas. – Bijome, kad B. al-Assadas vykdys žudynes. Jis kankins ir žudys žmones.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"