Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Sirija: karas, kuris prasidėjo nuo grafiti

 
Reuters/Scanpix nuotrauka

Po septynių metų siaubingo pilietinio karo Sirijoje niekas jau neatsimena, kad visa tai prasidėjo nuo nedidelio piešinio ant sienos, rašo „The Atlantic“. 

2011 metų kovo mėnesį keturi vaikai Sirijos pietuose esančiame Deros mieste ant sienos parašė: „Jūsų eilė – daktare“. Tai buvo nesubtili užuomina, kad Sirijos prezidentas Basharas al Assadas – oftomologas, mokslus baigęs Didžiojoje Britanijoje, turėtų sekti nuverstojo Egipto prezidento Hosnio Mubarako ar Libijos diktatoriaus Muammaro Kadafio pėdsakais. Bet Sirijoje viskas buvo kitaip.

Sirijoje karas dar nesibaigė, jis tiesiog perėjo į kitą fazę, galimai, dar pavojingesnę.

Pilietinis karas prasidėjo pamažu – pirmiausia Sirijos saugumo agentai suėmė keturis vaikus, kurie ir nupiešė tą nelemtą piešinį. Tėvams nesakė kur yra laikomi jų vaikai, o po dviejų savaičių Deros gyventojai pradėjo protestuoti, reikalaudami paleisti įkalintus jaunuolius.

Režimo pajėgos protestą suprato, kaip provokaciją ir atidengė ugnį, keli žmonės žuvo. Tai buvo pirmas pralietas kraujas kare, kuris jau pareikalavo kelių šimtų tūkstančių gyvybių. Pirmųjų aukų laidotuvės tapo dar didesniu protestu, kurį sekė dar kruvinesnis atsakas. Protestai plito kaip miško gaisras, jau netrukus protestavo Holmsas, Damaskas ir Idlibas. Šie protestai tik patvirtino Arabų pavasario dinamiką, kai jauna ir sparčiai auganti visuomenės dalis nesupranta senstančių lyderių, o šie – savo visuomenės.

Tiesa, skirtingose šalyse buvo skirtingi revoliucijų scenarijai. Sirijoje Arabų pavasaris pasisuko taip, kad jau septintus metus nesibaigia pilietinis karas, o ankstyvos viltys, kad Assadas žlugs mirė senoviniuose Sirijos miestų griuvėsiuose. Režimo žiaurumas atsiskleidė visa savo jėga ir tai matė visas pasaulis – pradžioje buvo snaiperiai, kurie šaudė protestuojančius žmones, o vėliau – miestų bombardavimai ir cheminio ginklo panaudojimas prieš savo piliečius.

Paskutinieji septyneri metai Sirijai ir sirams buvo ne tik skaudūs, bet ir labai permainingi. Vienu metu atrodė, kad diktatorius Assadas jau skaičiuoja paskutines savo dienas poste, bet tada į kruviną žaidimą įsitraukė Rusiją ir sirai neteko šanso Siriją matyti tokią, kokios norėtų jie. Ir karas dar nesibaigė, jis tiesiog perėjo į kitą fazę, galimai, dar pavojingesnę.

Vakarų pasaulis ilgą laiką Assado valdomą Siriją laikė pakenčiamu Artimųjų Rytų valstybės valdymo modeliu. Šalyje buvo stabilu, todėl Vakarai pernelyg nesidomėjo ten vykstančiais procesais. Tiesa, 2011 metai viską pakeitė, imta manyti, kad Sirija, kaip Tunisas ar Egiptas, pagaliau gali atsikratyti savo diktatoriaus ir „žmonių jėga“ yra pajėgi jį nuversti.

Visgi Assado režimas turėjo tai, ko neturėjo Egipto ar Tuniso diktatoriai – unikalią tautinę mozaiką, kuri padėjo Assadui išlaikyti valdžią. Tarkime Egipte prezidentas Mubarakas, kaip ir jo kariuomenė yra kilę iš ten pat, iš kur ir didesnioji šalies piliečių dalis, visi išpažįsta tą pačią religiją ir todėl armijai šaudyti į savus yra daug sunkiau. Neretai tokiais atvejais armija tiesiog skyla arba atsisako palaikyti diktatoriaus pusę.

Sirijoje yra kitaip, nes šalį valdo mažuma. Assadas priklauso alavitų mažumai, kurią remia šalies krikščionys ir musulmonai šiitai, o šalies gyventojų daugumą sudaro musulmonai sunitai, kurie ir priešinasi režimui. Kariuomenę ir saugumo pajėgas sudaro diktatoriui ištikimi tautinių mažumų atstovai, todėl skilimas yra mažai tikėtinas, o brutalumas prieš bendrapiliečius, kurie yra ne tos pačios tautybės arba religijos – didelis.

Sirijos pilietinis karas įgauna naują formą, jis tampa Sirijos karu ir gali būti, kad visa karta užaugs kariaudama.

Vakarai tikėdamiesi, kad Assadas tiesiog pasitrauks, nes jo šalyje kilo sąmyšis – suklydo. Paskatinti Assado pasitraukimą nepadėjo ir Arabų lygos raginimas, sankcijos režimui. Assadas laikėsi savo posto ir planas patraukti jį taikiai – neišdegė.

Jungtinės Tautos taip pat pasirodė esančios bedantės – 2011 ir 2012 metais buvo išleista daugybė rezoliucijų, kurios niekaip nepakeitė situacijos Sirijoje. Taikos susitarimų pasiekti nepavyko, o aukų tik daugėjo. Vakarų lyderiai ragino sirus laikytis rimties, bet režimas manė kitaip, todėl taikūs protestuotojai iš pradžių buvo šaudomi snaiperių, vėliau pasitelkti lėktuvai, mirties būriai ir raketos. Situacija blogėjo ir vis daugiau sirų ėmė ginklus į savo rankas, kad apsigintų ir apgintų savo šeimą. Buvo suburta „Laisvoji Sirijos armija“, pradėta naudoti senoji Sirijos vėliava. Visgi ekspertai mano, kad „Laisvoji Sirijos armija“ yra daugiau francizė nei tikra armija.

Laisvosios Sirijos armijos kariai Alepe. Reuters/Scanpix nuotrauka.
Laisvosios Sirijos armijos kariai Alepe. Reuters/Scanpix nuotrauka.

Pamažu sukilimas peraugo į tikrą pilietinį karą, bet 2012 metais, kai JAV kartu su Rusija pasiūlė „perėjimo“ planą, nė viena pusė nesutiko, nes manė, kad netrukus laimės karą. Būtent tuo metu atrodė, kad sukilėliai turi daugiau galimybių laimėti. Jie užėmė didesnę dalį Alepo, o tai – antrasis pagal dydį Sirijos miestas ir pagrindinis šalies pramonės centras.

Visgi būtent tada buvo padėtas pamatas kruvinoms šio karo „tradicijoms“: kuo labiau sekėsi sukilėliams tuo žiauresnis ir brutalesnis buvo režimo atsakas. Alepe Assado pajėgos šaudė Scudo raketas į savo pačių piliečius ir tai buvo tik antras kartas istorijoje, kai šios raketos buvo panaudotos pilietiniame kare – pirmas kartas buvo Afganistane.

Vašingtonas patikėjo Rusijai „prižiūrėti“ Sirijos cheminio ginklo sandėlius ir išgavo pažadą, kad šis ginklas daugiau nebus naudojamas. Niekas, matyt nė pats Vašingtonas, netikėjo, kad pažado bus laikomasi.

Situacijai Sirijoje blogėjant Vakarai nesuprato, kokių priemonių reikėtų imtis. Barackas Obama atmetė pasiūlymą apginkluoti Sirijos opoziciją, buvo nutarta leisti tai padaryti JAV sąjungininkėms Artimuosiuose Rytuose. Kaip rodo nesena istorija – tai buvo didžiulė klaida, nes nedarni opozicija dar labiau išsiskirstė, o finansavimas iš arabų valstybių sustiprino tik tam tikras grupes, tokias, kaip Salafitai ar džihadistai.

Vieningo plano ir paramos nebuvimas buvo naudingas Assadui, kuris nesnaudė. Dar vienas lūžio taškas buvo tada, kai Assadui ruošiantis panaudoti cheminį ginklą prieš savo piliečius buvo pasakyta, kad tai bus „raudona linija“, bet kai jis tą ginklą panaudojo pirmą kartą – nieko nenutiko. Assadas liko nenubaustas ir tai buvo ženklas, kad Vakarai išties nenori veltis. Vašingtonas patikėjo Rusijai „prižiūrėti“ Sirijos cheminio ginklo sandėlius ir išgavo pažadą, kad šis ginklas daugiau nebus naudojamas. Niekas netikėjo, kad pažado bus laikomasi.

Po to situacija ėmė tik blogėti, daugėjo aukų, pabėgėlių, užsienio kovotojų abiejose pusėse ir pinigų džihadistams, kurie vėliau ėmė ir sukūrė Islamo valstybę. Šalis žlugo, o teroristų kuopos ir kuopelės „atrado“ Siriją. 2013 metais iš Sirijos jau buvo pabėgę 2 milijonai žmonių, o Islamo valstybė (ISIS) išplėtė savo teritoriją Sirijoje ir Irake. Staiga ISIS tapo ta jėga, kuri ėmė bauginti ne tik Damaską, Bagdadą, bet ir Vašingtoną. Būtent tada JAV nutarė rimčiau įsitraukti į konfliktą ir smogti Islamo valstybei.

Būtent tuo metu pradėjo skambėti varpai Maskvoje, ten buvo susirūpinta, kad Assadas netenka teritorijų, menksta jo armija ir net Irano paramos neužtenka.

JAV nesitaikė tiesiai į Assado režimą, bet tyliai rėmė sukilėlius, kurie ėmė daryti reidus giliai į alavitų, o tai reiškia asmeniškai Assado, kontroliuojamas teritorijas. Assadui tai labai nepatiko, todėl jis vilkino susitarimą dėl cheminio ginklo sunaikinimo. Būtent tuo metu pradėjo skambėti varpai Maskvoje, ten buvo susirūpinta, kad Assadas netenka teritorijų, menksta jo armija ir net Irano paramos neužtenka.

Praėjus porai dienų po to, kai JAV pasirašė branduolinį susitarimą su Iranu, Irano revoliucijos sargų vadas Qassemas Suleimani išskrido į Maskvą. Po mėnesio Rusija jau stiprino savo bazę Latakijoje, alavitų teritorijoje. Rusai pradėjo bombarduoti sukilėlių gretas ir atgavo Latakijos regioną tuo pačiu padėdami iraniečiams kovoti Alepe. 2015 metais dar milijonas sirų paliko savo namus, daugiau nei 50 tūkst. – žuvo.

JAV mėgino kalbėtis su Rusija dėl įvairių situacijos sprendimo būdų, bet tuo pat metu Rusija ir Iranas išsijuosę kovojo įvairiuose Sirijos frontuose. 2016 metais atėjo Alepo eilė, kruvinos kovos persikėlė į kiekvieną gatvę ir namą, o karo areną papildė dar vienas žaidėjas – Turkija.

Turkai įsiveržė į Sirijos teritoriją tam, kad sutrukdytų JAV sąjungininkams kurdams konsoliduoti savo jėgas ir užimti teritoriją greta Turkijos sienos. Tuo pat metu JAV vyko arši kova dėl prezidento posto, o sirai masiškai bėgo iš savo šalies. 2016 metais pabėgėliais užsienyje arba savo šalies viduje buvo apie 11 milijonų sirų, o tiksliau – pusė šalies.

2016 metų gruodį krito Alepas, tūkstančiai opozicionierių pasitraukė į Idlibą. Assadas nukreipė savo žvilgsnį į šią teritoriją, o taip pat – į regionus greta Izraelio ir Jordanijos sienos. Tiesa, net padedant rusams ir iraniečiams Assadui nesisekė. Sukilėliai aršiai kovėsi, o Assadui panaudojus cheminį ginklą Khan Sheikhoune naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas nutarė smogti bazei, kurioje įtariama buvo laikomas zarinas – dujos nuodijusios sirus.

Alepo evakuacija. Reuters/Scanpix nuotrauka
Alepo evakuacija. Reuters/Scanpix nuotrauka

Tuo pat metu JAV, Jordanija ir Rusija sutarė, kad privalu kovoti su Islamo valstybe. Aktyvūs veiksmai ne tik ėmė naikinti islamistų tvirtoves, bet ir netiesiogiai padėjo Assadui, kuris ėmė triuškinti džihadistus, kurie nepriklausė Islamo valstybei, bet laikė save sukilėliais Sirijoje. Assado armiją 2017 metais sudarė iraniečių ir rusų samdinių.

Daug žmonių niekada nebus surasti, nes pražuvo giliuose Sirijos režimo kalėjimų rūsiuose. Režimas naudoja krematoriumą greta Saidnaya kalėjimo, tokių krematoriumų gali būti ir daugiau.

Tiesa, Islamo valstybė niekada nebuvo svarbiausias Assado taikinys ir galvos skausmas. 2018 metų pradžioje jis nusitaikė į Gutą, sukilėlių „kišenę“ greta Damasko. Režimo pajėgos sugebėjo perkirsti Gutos teritoriją pusiau, o rusai tuo pat metu bombardavo šią teritoriją. Nesugebėdamas greitai ir lengvai paimti Rytų Gutos Assadas dar kartą ryžosi panaudoti cheminį ginklą. JAV dar kartą paleido raketas link Sirijos cheminio ginklo sandėlių.

Sirijos pilietinis karas yra didžiausia humanitarinė katastrofa nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Oficialiai kare žuvo pusė milijono žmonių, nors JTO jau senokai nustojo skaičiuoti, todėl realus skaičius – nežinomas. Daugelis sirų – dingę be žinios. Daug žmonių niekada nebus surasti, nes pražuvo giliuose Sirijos režimo kalėjimų rūsiuose. Režimas naudoja krematoriumą greta Saidnaya kalėjimo, tokių krematoriumų gali būti ir daugiau.

Libane, Jordane ir Turkijoje gyvena tiek daug sirų, kad niekas nebežino tikslaus jų skaičiaus. Daugybė sirų yra Europoje.

Sirijos pilietinis karas audrina visą Artimųjų Rytų regioną. Izraelis nerimauja dėl Irano įtakos Sirijoje, turkai susirūpinę kurdų iškilimu, o derybos Ženevoje niekur neveda. Sirijos pilietinis karas įgauna naują formą, jis tampa Sirijos karu ir gali būti, kad visa karta užaugs kariaudama.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"