Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Šauksmas iš Sirijos kalėjimo: „Nepamirškite mūsų“

 
Moteris išleista iš Sirijos kalėjimo
Moteris išleista iš Sirijos kalėjimo Reuters/Scanpix nuotrauka

Mansouras Omari –  trisdešimtmetis Sirijos žurnalistas praleido metus dokumentuodamas vardus ir pavardes tų, kurie dingo Sirijos kalėjimų labirintuose. Aktyvistų, Arabų pavasario dalyvių ar tų, kurie buvo įtraukti į chaotišką pilietinį karą. Ir vieną dieną jis pats dingo, rašo The New Yorker. 

M. Omari buvo suimtas 2012 metais kartu su tuzinu kitų žmonių, kuomet vyriausybinės pajėgos užėmė Sirijos žiniasklaidos ir žodžio laisvės centrą Damaske. 2013 metus jis praleido sulaikymo centro rūsyje be langų. Erdvė, kurioje jis buvo laikomas buvo tokia maža, kad sulaikytieji, kurių vienu metu kameroje spaudėsi nuo 60 iki 80, miegodavo, mankštindavosi ar stovėdavo – pakaitomis. M. Omari negalėjo tikėtis jokios pagalbos iš išorės vien todėl, kad niekas, net jo šeima, nežinojo kur jis yra, ar jis yra gyvas. Jis, kartu su kitais sulaikytaisiais buvo nuolat mušamas, kankinamas, užleistas įvairiausiais gyviais.

Tuomet, kai ši maža ir slapta komanda sudaryta vos iš penkių žmonių baigė savo darbą ant penkių padriskusių audinio gabalėlių krauju ir purvu buvo užrašytos 84 vyrų pavardės

„Kvapas, kuris ten tvyrojo – neįsivaizduojamas. Beveik visi žmonės sirgo, turėjo žaizdų, infekcijų“, – pasakoja žurnalistas. Anot jo, visą laiką kol kalėjo, nė vienas kalinys nė karto neturėjo galimybės pasikeisti drabužius.

Kaliniai, pasak jo, visi buvo šviesūs žmonės dirbę dėstytojais, žurnalistais, amatininkais. M. Omari kalėjimo vienutėje mokė anglų kalbos, tam naudojo marškinėlius, kurie jau nebebuvo tinkami nešioti. Rašė krauju arba purvu.

M. Omari buvo vienas iš tų, kuriuos „mėtė“ iš kameros į kamerą. Tarp suimtųjų buvo ir Nabilas Shurbaji, aktyvistas, žurnalistas ir tas, kuris nusprendė pratęsti tai, ką darė iki savo suėmimo – dokumentuoti dingusius žmones Sirijoje. Buvo nutarta surašyti žmonių, sėdinčių slaptuose Sirijos kalėjimuose vardus ir pavardes, pradėta nuo tų, kurie kalėjo greta.

Tiesa, tai buvo sunkus ir itin pavojingas darbas, nes rinkti bei užrašinėti tokią informaciją – nelegalu. Viskas, kas vyksta slaptuose kariniuose Sirijos kalėjimuose yra valstybės paslaptis, todėl „informacijos nutekinimas“ yra baudžiamas mirtimi. Informacijos rinkimas vyko labai atsargiai ir apdairiai. M. Omari naudojosi anglų kalbos pamokėlėmis, kuomet galėjo judėti iš kameros į kamerą ir rinkdavo vardus – po 4 ar 5 vardus kaskart.

Surinkti vardus nebuvo vienintelis iššūkis, užrašyti juos taip pat buvo sudėtinga, nes paprasčiausiai nebuvo kur. Vienintelė medžiaga ant kurios buvo galima užrašyti – drabužiai, kurie jau buvo netinkami nešiojimui, o rašymo priemonė – kraujas arba purvas. Dar buvo eksperimentuojama su pomidorų sriuba arba baklažanais.

M. Omari pasakoja, kaip kaliniai vienas kitą gydė naudodami tik tai, ką turėjo. Dažniausiai – druską. „Keli vyrai laikydavo, o tas, kuriam reikėjo pagalbos, sukandęs medžiagos gabalą, kad nerėktų, buvo gydomas druska. Tiksliau, jo žaizdos buvo ja ištrinamos. Tai – labai skausminga“.

Nusilpę, nevalgę ir purvini kaliniai turėjo ir kitų sveikatos bėdų. Tarkime, jų visų dantenos kraujavo, todėl, jei kas prasižiodavo matydavosi, kad burna nuolat pilna kraujo. Šį kraują, surinkta iš kraujuojančių dantenų, kaliniai ir panaudojo, kaip rašalą. Jis buvo surinktas į mažą plastikinį maišelį, pavogtą iš neapdairių prižiūrėtojų. Pieštuko kaliniai taip pat neturėjo, todėl vienas kalinys, buvęs siuvėjas, tiesiog nusmailino vištos kauliuką, o kitas – buvęs žurnalistas, turėjęs gražiausią rašyseną sėdo rašyti vardų ir pavardžių tų, kurie, galbūt, niekada neišeis iš kalėjimo.

Tuomet, kai ši maža ir slapta komanda sudaryta vos iš penkių žmonių baigė savo darbą ant penkių padriskusių mažų audinio gabalėlių krauju ir purvu buvo užrašytos 84 vyrų pavardės.

Siuvėjas pasiūlė įsiūti šias audinių atraižėles į vieno iš kalinių marškinių apykaklę, buvo pasirinkta žurnalisto N. Shurbaji apykaklė. Jis nusirengė marškinius tuomet, kai buvo suimtas ir tikėjosi juos apsivilkti tuomet, kai bus išleistas į laisvę. Jis buvo neseniai susižadėjęs, visą laiką kalbėdavo apie savo sužadėtinę ir norėjo atrodyti gerai tą dieną, kai išeis iš kalėjimo.

Neturėdamas adatos siuvėjas panaudojo tą patį vištos kaulą, kuriuo buvo rašyta, kad išardytų apykaklės kraštus, įdėtų ten krauju prirašytas skiautes ir išlygintų taip, kad nieko nesimatytų. Penki „konspiratoriai“ susitarė, kad tas, kuris išeis iš kalėjimo pirmas išeidamas dėvės N. Shurbaji marškinius.

Tuomet jie laukė. Kalinių paleidimai arba pervežimai buvo retas reiškinys. Kuomet kalinys buvo pašaukiamas jis turėjo vos kelias minutes pagriebti savo daiktus, atsisveikinti ir išvykti. Po 10 mėnesių savo pavardę pirmas išgirdo M. Omari. Jis griebė N. Shurbaji marškinius. „Aš buvau paleistas iš pragaro“, – pasakoja M. Omari. Kalėjime jis numetė 35 kilogramus.

Ekrano nuotrauka iš The New Yorker straipsnio.
Ekrano nuotrauka iš The New Yorker straipsnio.

Tiesa, tai nebuvo kelio pabaiga. Prieš išvysdamas laisvę M. Omari pabuvojo dar dvejuose kalėjimuose ir buvo paleistas tik 2013 metų vasarį.

Grįžęs namo jis saugiai pasidėjo tai, ką išsinešė iš kalėjimo, bet nedrįso paviešinti nelaimėlių, kurie liko slaptuose kalėjimuose, sąrašų. „Režimas mane stebėjo, jie būtų išsyk supratę, kad tai aš paviešinau kalinių sąrašą. Aš bijojau. Taip pat bijojau pakenkti tiems, kurie dar liko už grotų“, – sako M. Omari.

Pieštuko kaliniai taip pat neturėjo, todėl vienas kalinys, buvęs siuvėjas, tiesiog nusmailino vištos kauliuką, o kitas – buvęs žurnalistas, turėjęs gražiausią rašyseną sėdo rašyti vardų ir pavardžių tų, kurie, galbūt, niekada neišeis iš kalėjimo.

Dalis vardų buvo prarasti dėl drėgmės, nusidėvėjimo, bet tai kas liko – gulėjo ant buvusio kalinio sąžinės. Jis tyliai ėmė kontaktuoti su kalinių artimaisiais. Ieškodavo jų socialinėje erdvėje, perduodavo informaciją iš lūpų į lūpas, naudojosi opozicijos koordinavimo centru.

Jis turėjo būti labai atsargus, nes vienas neatsargus žingsnis galėjo reikšti kalėjimą iš kurio, galimai, niekada nebūtų išėjęs. Praėjus kelioms dienoms po paleidimo jis papirko sienos pareigūnus ir pabėgo į Turkiją, o vėliau – Švediją.

M. Omari su skiaute išnešta iš Sirijos kalėjimo. Ekrano nuotrauka iš The New Yorker.
M. Omari su skiaute išnešta iš Sirijos kalėjimo. Ekrano nuotrauka iš The New Yorker.

Emigracijoje M. Omari išmėgino Photoshop programą, mėgino keisti šviesą ir spalvas kalinių sąrašo nuotraukose, siekė atgaminti kiek įmanoma daugiau pavardžių.

Iš viso jis susisiekė su trisdešimčia šeimų. Gyvendamas Švedijoje M. Omari bendradarbiauja su „Reporteriais be sienų“, siekia rasti Sirijos slaptuose kalėjimuose dingusius žmones.

Paskutinėje savo ataskaitoje „Human Rights Watch“ nustatė, kad daugiau kaip 100 tūkstančių sirų tarp 2011 ir 2016 metų dingo be žinios vyriausybiniuose kalėjimuose ar bevardžiuose kapuose. Sirija yra pavojingiausia vieta žemėje šiuo metu.

M. Omari kasdien prisimena visus su kuriais kalėjo, ypatingai tada, kai mėgaujasi gamtos ramybe, tuo, kuo Sirijos kalėjime kalinami vyrai jau negalės pasimėgauti.

„Aš prisimenu paskutinius jų žodžius. Jie prašė nepamiršti jų“, – susigraudina M. Omari.

Trys iš penkių, sugalvojusių vardų „išlaisvinimo“ akciją, mirė kalėjime. Siuvėjas, meistriškai siuvęs vištos kauleliu ir žurnalistas, ne mažiau meistriškai juo rašęs taip ir neišvydo laisvės. N. Shurbaji sužadėtinė, kuriai jis saugojo savo geriausius marškinius, nesulaukė jo išeinant iš kalėjimo.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"