Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Rytų Ukraina: norėtųsi girdėti ne šaudant, bet kaip čiulba paukščiai

 
2018 01 29 8:40
Po prorusiškų separatistų apšaudymo Marjinkoje.
Po prorusiškų separatistų apšaudymo Marjinkoje. newsone.ua nuotrauka

Per teletiltą su Vilniumi Rytų Ukrainos miestelio Marjinka, esančio karo zonoje, gyventoja pasakojo: „Apsipratome ir išmokome gyventi karo sąlygomis. Būna tokių atvejų, kai vyksta apšaudymas, o vietiniai turguje apsipirkinėja ir niekur nebėga.“

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo surengta filmo „Nematomas batalionas“ peržiūra. Tai dokumentinis almanachas apie moteris, įsitraukusias į karą Rytų Ukrainoje.

Ukrainietė pasakojo: kai draugė iš Zaporožės jai rašo apie savo problemas, tarkime, jog čiaupas prateka, ji atrašo, kad mėgaujasi tyla, kai Marjinkoje niekas nešaudo ir galima girdėti, kaip čiulba paukščiai.

Po filmo peržiūros buvo organizuotas teletiltas tarp Vilniaus ir Marjinkos, miestelio, esančio karo zonoje. Ukrainiečiai pasakojo, kaip jie išgyveno ir kaip dabar gyvena.

Gyventojų sumažėjo perpus

Rytų Ukrainos miestelis Marjinka yra įsikūrusi vos už 27 km nuo regiono sostinės Donecko, šiuo metu kontroliuojamo separatistų. Prieš prasidedant karui 2014 metais, ten gyveno apie 10 tūkst. žmonių. Dabar – beveik perpus mažiau.

Kai Marjinka atsidūrė karo zonoje, per apšaudymus žuvo dešimtys civilių gyventojų. Kurį laiką miestelį buvo užėmusios ginkluotos prorusiškų separatistų gaujos. Ukrainos pajėgoms pavyko Marjinką išlaisvinti.

Tačiau iki šiol karo žiežirbos vis plieskiasi, ugnis tai įsiliepsnoja, tai vėl nurimsta. O čia gyvena žmonės – teritorijoje, kurioje karinis konfliktas, išprovokuotas Rusijos, tęsiasi ketvirti metai.

Apsiprato gyventi karo sąlygomis

Per teleliltą su Vilniumi šio Rytų Ukrainos miestelio administracijos atstovė pasakojo, koks gyvenimas šioje pafrontės zonoje.

„Nuo 2014 metų, kai prasidėjo karas, Marjinka atsidūrė priekinėje linijoje. Būdavo tokių laikotarpių, kai nebūdavo nei šviesos, nei vandens, negalėdavo veikti mokyklos, vaikai mokėsi nuotoliniu būdu, – pasakojo moteris. – Kažkur apie 2015 metus pradėjome atsitokėti.“

Pasak jos, kurį laiką Marjinkos administracija buvo priversta išvažiuoti, nes miestelyje buvo „neteisėtos formuotės“ – taip vadinamos „Donecko liaudies respublikos“ separatistai. Galiausiai Marjinka buvo išlaisvinta nuo okupantų. „Dabar gyvename po Ukrainos vėliava, – teigė ukrainietė. – Stengiamės sudaryti tokias sąlygas, kad žmonės galėtų čia gyventi.“

Prie Marjinkos separatistų minos susprogdintas mažas autobusas, trys civiliai žuvę. / AFP/Scanpix nuotrauka
Prie Marjinkos separatistų minos susprogdintas mažas autobusas, trys civiliai žuvę. / AFP/Scanpix nuotrauka

Šiuo metu Marjinkoje yra vanduo, bet tik techninis. Geriamojo vandens į miestelį veža savanoriai. Gyventojai, kurie išgali, vandenį perka. O dujų miestelyje nėra jau ketvirti metai, ketvirta žiema. Iki karo namai buvo šildomi dujomis. Dabar kurą šildymui gabenančių savanorių dėka vietiniai namus šildo kūrendami anglis ir malkas. Taip šildomos ir mokyklos.

Ginkluotas separatistas prie Marjinkos. AFP/Scanpix nuotrauka
Ginkluotas separatistas prie Marjinkos. AFP/Scanpix nuotrauka

O mūšiai tęsiasi. Šio Donecko priemiesčio apšaudymai paprastai prasideda vakare. „Mes į automatų šaudymą jau net nebekreipiame dėmesio, – sakė moteris. – Anksčiau, kai šaudydavo sunkioji artilerija, žmonės bėgdavo slėptis į rūsius. Dabar apsipratome ir išmokome gyventi karo sąlygomis. Kartai nė nereaguojame ir į rūsius nesileidžiame. Būna tokių atvejų, kai vyksta apšaudymas, o vietiniai turguje apsipirkinėja ir niekur nebėga.“

Ukrainos kariai nuo separatistų išlaisvintoje Marjinkoje. / 112.ua nuotrauka
Ukrainos kariai nuo separatistų išlaisvintoje Marjinkoje. / 112.ua nuotrauka

Marjinkos administracijos atstovės žodžiais, žmonėms norėtųsi, kad karas pagaliau baigtųsi.

Du Ukrainos pasauliai – karo ir taikos

Vis dėlto karas buvo ir mūšiai iki šiol neslopsta Rytų Ukrainoje. O likusi šalies dalis gyvena įprastą gyvenimą. Ar dėl to jaučiama psichologinė atskirtis, susvetimėjimas žmonių tuose lyg dviejuose pasauliuose – karo ir taikos?

„Susvetimėjimo yra, – neslėpė kita teletilto su Marjinka dalyvė. – Abipus perskyrimo linijos ir Ukrainos dalyje, kurioje nėra karo, kažkodėl ieškome lengvų atsakymų. Vieni kitų klausiame: kiek Doneckas yra už „separatistus“, kiek likusi Ukraina mėgsta ar nemėgsta Donecko ir taip toliau. Į tokius klausimus nėra vienareikšmių atsakymų. Noras supaprastinti, suvesti į statistiką, iš tiesų yra kvailystė. Derėtų kiekvienam žmogui pažiūrėti į akis, su juo pakalbėti...“

Dar viena teletilto dalyvė ukrainietė pasakojo: kai draugė iš Zaporožės jai siunčia žinutes apie savo problemas, tarkime, jog čiaupas prateka, ji atrašo, kad mėgaujasi tyla, kai Marjinkoje niekas nešaudo ir galima girdėti, kaip čiulba paukščiai. „Draugė sako, kad mudvi gyvename tarsi skirtinguose pasauliuose“, – teigė karo zonos miestelio gyventoja.

Moteris tvirtino, kad kai žinai, kas yra karas, kitaip supranti, kas yra vertybės, nebesijaudini, kaip turėti daugiau pinigų ar drabužių, svarbu, kad nebūtų apšaudymų ir vaikai galėtų gyventi.

Marjinka. Mokykloje, kurioje vyksta pamokos, langai apsaugomi, kad nuo sprogimų neišbyrėtų. / AFP/Scanpix nuotrauka
Marjinka. Mokykloje, kurioje vyksta pamokos, langai apsaugomi, kad nuo sprogimų neišbyrėtų. / AFP/Scanpix nuotrauka

„Dabar mes suvokiame žodžio „taika“ reikšmę ir linkime jums, kad niekada niekam netektų patirti, kas yra karas. Norime, jog greičiau būtų išlaisvintos teritorijos į Donecko pusę, kurios prasideda vos per penkis šimtus metrų nuo mūsų, kad gyventume vienoje Ukrainoje“, – sakė Marjinkos gyventoja Vilniaus teletilto dalyviams.

Minos sprogimas vietoj atsakymo

O tuo metu manoma, kad pasaulis, Europa pradeda pamiršti apie karą Ukrainoje.

Vienas iš Marjinkos vyrų teigė: tam, kad nebūtų galimybės pasikartoti istorijai, kurią tenka jiems išgyventi, reikėtų, jog tai, ką mato jie, pamatytų ir Lietuva, ir platesnis pasaulis. Šis Donbaso gyventojas pasakojo, kad į jų kraštą atvyksta pagalbą teikti humanitarinių organizacijų atstovai. „Jie klausia, ar pas mus jau viskas baigėsi, ar jau viskas gerai. Tačiau kai jie patenka į Marjinką, prie tų objektų, kurie atstatomi, ir išgirsta sprogstančią miną ar atkėlusios granatos sprogimą, pradeda kitaip manyti“, – sakė jis.

Teletiltas tarp Vilniaus ir Marjinkos, esančios Ukrainos karo zonoje. / Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotrauka
Teletiltas tarp Vilniaus ir Marjinkos, esančios Ukrainos karo zonoje. / Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotrauka

Per teletiltą iš karo zonoje esančios Marjinkos salės galo kažkas šūktelėjo: „Mes čia ne išgyvename, o tiesiog gyvename.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"