Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Rusijoje – Vladimiro Putino desakralizacijos procesas

 
2018 09 24 17:38
Vladimiras Putinas. / 
Vladimiras Putinas. /  Reuters/Scanpix nuotrauka

Kremliaus politiką palaikantis kandidatas sekmadienį pralaimėjo Chabarovsko gubernatoriaus rinkimus.  Anksčiau šį mėnesį valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ kandidatai taip pat patyrė nesėkmes Primorės krašte, Chakasijoje ir Vladimire.  

Maskvos Carnegie centro sociologas ir ekspertas Konstantinas Gaaze „Radio Svoboda“ teigė, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino „Krymo konsensusas“ jau miręs, bet jis šito dar nesuvokė. Rusijoje jau prasidėjo V. Putino režimo desakralizacijos procesas, įsitikinęs Carnegie atstovas K. Gaaze. Kodėl taip darosi, jis pasakojo per interviu, kurio ištraukas pateikiame mūsų LŽ skaitytojams.

Dabar socialinio protesto virtimas politiniu bus vis dažnesnis ir vis didesnėmis apimtimis.

– Apklausose matėme, kad pradedant nuo 2014 metų 86 proc. rusų palaiko prezidentą V. Putiną. Ką reiškia toks palaikymas? Tai nėra palaikymas, kokį galima būtų analizuoti veikiančios demokratijos terminais – tai konsensuso vertybė: prezidentas V. Putinas išreiškia rusų tautos interesus, o tai darydamas gali leisti sau tam tikrus veiksmus, kurie trumpuoju laikotarpiu skurdina rusus. Tai buvo „Krymo konsensuso“ prasmė.

Politinis protestas prieš Kremlių yra protestas prieš rusų tautą, bet socialinis protestas buvo ne protestas prieš V. Putiną, bet prieš vietos valdininkiją, nevykusią vyriausybę ir taip toliau.

Šio konsensuso nebėra. Galima sakyti, dabar – V. Putino režimo desakralizacijos proceso pradžia. Tai ilgas procesas, kuris truks ne savaitę ar dvi, bet, akivaizdu, jis prasidėjo. Dabar socialinio protesto virtimas politiniu bus vis dažnesnis ir vis didesnėmis apimtimis.

– Vadinasi, žmonės nelinkę gyventi blogiau dėl V. Putino vadovaujamos Rusijos didybės?

– Rusijos didybė nėra bendras tautinis projektas, kurio kiekvienas žingsnis palaikomas. Rusijos didybė – tai vekselis. Man rodos, daugumos Rusijos piliečių požiūriu, šis vekselis jau apmokėtas. Įvyko tai, kas įvyko Kryme, Rusija užsiima kažkokia politika Sirijoje. Turi būti koks nors „Stop“ ženklas, kuris parodytų: visi statymai padaryti, toliau užsiimsime vietos reikalais. Argi tai nebuvo pagrindinė V. Putino rinkiminės kampanijos žinia? Jis gi į rinkėjus kreipėsi ne nuo lėktuvnešio, bet nuo gamyklos GAZ scenos. Tas mandatas buvo gautas jam žadanti grįžti namo ir užsiimti šalies ateitimi, reformomis, rusų gyvenimo kokybe.

Tai nėra tai, ką jis pardavinėjo. Tai, ką pardavė, jau pardavė – už tai gavo 86 proc. Dabar tai – 64, , rytoj bus 46, poryt – 30 proc.

– Tai reiškia, kad netikėtai „šaldytuvas laimėjo prieš televizorių“, nors tuo jau niekas netiki? Tačiau štai kas yra keista. Jūs sakote, kad V. Putinas per prezidento rinkimus žadėjo, kad žmonės gyvens geriau. Tačiau nieko nelaukdamas pradėjęs pensijų reformą jis daro priešingus dalykus. Ar laimėdamas rinkimus V. Putinas pats suvokė, ko iš jo tikisi tauta?

– Manau, kad V. Putino pasaulio vaizdas, susijęs su prezidento rinkimais, yra kiek iškreiptas, jis nesupranta savo mandato esmės. Jis mano, kad Sergejus Kirijenka (prezidento administracijos vadovo pavaduotojas, atsakingas už vidaus politiką) per rinkimų kampaniją gerai padirbėjo: ateities vizija, vaikai, stovyklos. O dabar reikalus tvarkykime, kaip paprastai.

V. Putinas nesupranta, kad palaikymo svoris jį spaudžia, tai – ne jo naudai, bet veikia prieš jį. Tai iškreipia pasaulio vaizdą. Regis, V. Putinas mano, kad jis laimėjo dėl kitų dalykų, kad ištisai iki šiol tęsiasi 2014-ieji. Tačiau dabar ne 2014 metai.

– Savo straipsnyje rašote, kad V. Putinas, kad palaikytų gerbūvį savo aplinkos, kurios verslas neatskiriamas nuo valstybės, turi skurdinti tautą per mokesčius.

– Viską, ka jis galėjo jiems iš biudžeto, jau davė. Tai, kas dabar planuojame skaitmeninėje ekonomikoje, tai vadinama skaitmeninio atsipirkimo ekonomika. Visi tokie dalykai – žymos ant prekių, prekės ženklų autentiškumo tikrinimas ir taip toliau, galiausiai bus apmokėta per kainų šalies viduje didinimą. Visu tuo užsiims Usmanovas, Čemezovas, Rotenbergai. Apie viską jie susitarė, viską pasidalijo, viskas gerai. O jie pasidalijo, grubiai kalbant, pajamas su mokesčių preso įjungimo. Mokesčių preso negalima įjungti stambiam verslui, juk tokio santykiai su valdžia asmeniški. Tai mokesčių presas, kuris trenks per ir per Rusiją ir jos piliečius, kaip mėgsta sakyti prezidentas, paprastus žmones.

– Viena vertus, V. Putinas turi žmonių, kuriais gali remtis sunkią minutę, – tai draugai ir jėgos pareigūnai. Kita vertus, – „liberalai“, kuriems patiko valdyti ekonomiką. Tačiau dabar jis draugų naudai didina mokestinę naštą gyventojams, tuo metu iš „liberalų“ girdisi nevilties šūksniai.

– Tai brandaus autoritarizmo paradoksas: kad būtų galima ką nors dalyti, reikia, kad būtų ką. O be aukščiausios biurokratijos kompetencijos nieko nebus, nebus ką dalyti. Todėl matome, kad, viena vertus, naująją ekonomiką tiesiog pjauna – „čia tau, čia tau, čia tau“, kita vertus, prezidentas nieko nedaro, kad nors kiek pašvelnintų užsienio politikos situaciją.

Dar suprantame, kad nuo „liberalų“ jam nėra kur dėtis, todėl, kad tokius stebuklus per viražus gali demonstruoti tik labai kompetetingi biurokratai.

Kai tau blyksi dešinėje, kairėje, čia mūsų lėktuvą numušė, o čia mūsų nauji priešai, o čia mūsų seni priešai, o čia su senais priešais susitaikėme, – reikia būti labai pasirengusiems, kad tuo metu dar ekonomiką išlaikyti. Sakyčiau, yra netgi priešingai – ko blogiau, tuo labiau reikia liberalios, kvaziliberalios vyriausybės. Tokia paradoksali istorija. Jeigu Pinochetas, tai ir Čikagos berniukai, vieno be kito nebūna, nes kitu atveju – tai Venesuela.

– Kur tokia situacija gali pakrypti, turint galvoje, kad formaliai tai yra paskutinė V. Putino kaip prezidento kadencija?

– Artimos ateities perspektyvoje – jėgos struktūrų puolimas prieš visuomenę. Kas gali būti tolimos ateities perspektyvoje, sunku pasakyti. Tokio masto sistemos subyrėjimą sunku modeliuoti sociologiniu aspektu, ir politiniu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"