Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Rokiškis Rabinovičius. Apie cheminio karo taktiką (II)

 

Tęsinys. Pradžia

Fosforo organikos atsiradimas

Artėjant II Pasauliniam karui, Vokietija vėl ėmė kišti pinigus į naujų cheminių ginklų kūrybą. Niekam neįdomus DFP pasirodė besąs pačiu įdomiausiu junginiu – nepagydomai mirtinu, sužalojančiu labai ilgam laikui, puikiai įsisavinamu per odą, gana ilgai išliekančiu aplinkoje ir taip toliau. Tik tiek, kad truputį per mažai nuodingu. Bet beveik idealiu.

Apie tą laiką atėję į valdžią naciai ėmė kišti krūvas pinigų į naujus ginklus, tad prasidėjo panašių, tik efektyvesnių junginių paieškos. Paieškos baigėsi tuo, kad 1936 buvo sukurtas tabūnas – toks nuodingas ir pragariškas, kad lyginant su juo, netgi ipritas atrodė lyg kokia uogienė ar vaikiška tyrelė.

Tabūno nuodingumas buvo toks, kad kur nors išpylus kelis jo litrus ant žemės, už šimto metrų pavėjui esantys žmonės per kelias ar kelioliką minučių galėtų gauti mirtinas garų dozes – aišku, jei vėjas tinkamai pūs. Žodžiu, atsirado galimybė cheminį ginklą naudoti visiškai nevaldomam didžiulių teritorijų užnuodijimui.

Už mirtinas mažesnės tabūno dozės irgi puikiai veikė – žmonės nuo mažų koncentracijų tiesiog praradavo regėjimą, nuo didesnių – likdavo suparalyžuotais. Paralyžius tęsdavosi net ne savaitėmis, o mėnesiais.

Jau vos sukūrus tabūną, jo garais apsinuodijo visa krūva laboratorijos darbuotojų – labai nežymiai, nes dozės buvo mikroskopinės. Dėl tų mažyčių dozių visiems prasidėjo miozė (stiprus akių vyzdžių susitraukimas), dėl ko darbuotojai pasidarė pusakliais, sutriko judesiai, prasidėjo mieguistumas, svaigimas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas (fosforo organika labai aktyvizuoja ir skrandį bei žarnyną). Ir tai nepaisant to, kad jie žinojo, su kokiomis medžiagomis dirba – saugojosi, naudojo traukos spintas ir taip toliau. Visi tabūno sukelti efektai tęsėsi apie tris savaites – tik po to laboratorijos darbuotojai pasidarė daugiau mažiau darbingais.

Dar vienas tabūno pliusas buvo tai, kad jis nedirgino ir turėjo sąlyginai silpną kvapą, tegul ir užuodžiamą, bet ne tokį stiprų, kad pavojingos dozės išsyk sukeltų aliarmą. Tai buvo netipiška – didesnė dalis kitų to meto cheminių ginklų smirdėdavo taip, kad maža neatrodydavo. T.y., sukūrus tabūną, gavosi tiesiog idealus, tyliai veikiantis ir nepaprastai efektyvus cheminis ginklas. Toks, kokio pasaulis negalėjo net įsivaizduoti. Lyginant su DFP, tabūnas buvo maždaug tūkstantį kartų nuodingesnis.

Tai buvo netipiška – didesnė dalis kitų to meto cheminių ginklų smirdėdavo taip, kad maža neatrodydavo.

Tabūno gamyba pasirodė besanti pragariškai brangi ir sudėtinga, tačiau IG Farben, kuri buvo didžiausia pasaulyje chemijos korporacija (beje, technologiškai lenkusi irgi bet ką) gamyklą pastatyti sugebėjo – pabaigė jau karo metais, kažkur ten dabartinės Lenkijos teritorijoje. Slaptas junginys buvo toks bjaurus, kad Vokietijos gilumoje jo niekas gaminti nenorėjo. Pernelyg pavojingai tai atrodė.

Per tą laiką, kol IG Farben statė tabūno gamyklą, vokiečiai atrado dar kelis cheminius ginklus, kurie pasirodė besantys dar efektyvesni. Pirmas iš jų, atrastas dar 1938, buvo zarinas – jo garų nuodingumas dar 10 kartų lenkė tabūno nuodingumą, bet kartu jis garavo taip lengvai, kad garų koncentracijos irgi gaudavosi bent keletą kartų didesnės, nei tabūno. Žodžiu, pagal efektyvumą – dešimtis kartų geresnis ginklas atakoms – tik įkvėpei ir viskas. Negana to, bent jau karštesniu oru zarinas išgaruodavo taip greitai, kad jau po pusvalandžio-valandos užteršta teritorija imdavo darytis saugesne, per kelias valandas zarinas išgaruodavo visiškai ir į išnuodytas teritorijas jau buvo galima leisti ir savus kareivius. Aišku, jei zarinas būdavo paskleidžiamas taip, kad nebūtų didesnių, į žemę susigėrusių balų, kurios garuotų ištisas dienas.

Žodžiu, zarinas paaiškėjo besąs idealus ginklas puolimui – kaip tik toks, kuris visus išnuodija momentaliai, o paskui išsisklaido. Itin greitai zarinas išsisklaidydavo, jei būdavo paskleidžiamas ore, o ne ant žemės, t.y., jei nesudarydavo balų, kurios garuotų ilgai. Zarino išsisklaidymas tik nuo paskleidimo būdo ir tepriklausydavo – labai geras (smulkus) aerozolis galėdavo išnykti per kelioliką minučių, nors, pvz., didesnės zarino balos netgi karštu oru sukurdavo mirtinas koncentracijas apie parą laiko. Žodžiu, priklausomai nuo paskleidimo būdo, zariną buvo galima naudoti ir kaip puolamąjį, ir kaip užtvaras sukuriantį ginklą.

Be įprasto zarino, vokiečiai bandė ir etilzariną, kuris dėl kai kurios cheminės specifikos turėjo būti gaminamas lengviau ir pigiau (sintezėje naudojant dujinį etaną). Visgi paaiškėjo, kad visgi nuodingumu šis nuo paprasto zarino gerokai atsilieka (apie 5–8 kartus), o garavimas dargi silpnesnis – taigi, bendras efektyvumas būna smarkiai mažesnis. Pagal viską, už zariną lengviau garavo metilzarinas, bet jo nuodingumas buvo dar mažesnis, nei etilzarino. Žodžiu, paprastas zarinas (izopropilzarinas), kad ir sunkiau gaminamas, buvo idealus.

Kitas atrastas ginklas buvo zomanas – susintetintas 1944. Faktinis zomano nuodingumas buvo dar kelis kartus didesnis, nei zarino, bet garų koncentracijos ore buvo mažesnės, nes garavo jis sunkiai. Zomanas galėdavo ilgai ilgai laikytis aplinkoje – kelias dienas ar net savaites, jei oras yra šaltas, o jo prilaistyta daug, tiek, kad susigertų į visokius plyšius, iš kurių lėtai garuotų.

Vienintelė zomano problema buvo kaina – jam sintetinti buvo reikalingas pinakolilo spiritas, kuris nors ir neatrodo kaip labai jau sudėtingas organinis junginys, visgi yra pakankamai komplikuotas. Dar vokiečių pastebėjimas apie zomaną buvo toks, kad skirtingai nuo zarino ar tabūno, zomanu apnuodyti žmonės niekada neatsigauna. Dozės, kurios būdavo daug kartų mažesnės už mirtinas, sužalodavo visam laikui.

Faktinis zomano nuodingumas buvo dar kelis kartus didesnis, nei zarino, bet garų koncentracijos ore buvo mažesnės, nes garavo jis sunkiai.

Bandydami mažinti zomano kainą, vokiečiai ieškojo alternatyvių, nuodingumu zomanui prilygstančių ir taip pat ilgai aplinkoje besilaikančių junginių – taip buvo atrastas ir ciklozarinas, kuris buvo gal porą kartų mažiau nuodingas už zomaną, bet sąlyginai labai pigus. Tačiau tai jau buvo pačioje pačioje karo pabaigoje. Per karo reikalus ciklozarino formulės kažkur dingo ir paskui pakartotinai buvo išrastos jau Didžiojoje Britanijoje. Dar vėliau, po daugelio metų, ciklozariną ėmė gaminti Irakas.

Bendrai imant, tabūnas ir po jo sukurti cheminiai ginklai (ypač – zarinas ir VX) padarė perversmą cheminėje ginkluotėje – iš ginklų, tinkamų šiaip dideliems karams, šie ginklai virto tokiais, kuriais galima išnuodyti ištisas valstybes, mirtinai užteršiant dešimtis ar šimtus tūkstančių kvadratinių kilometrų.

Per II Pasaulinį karą naciai prigamino maždaug nuo 10 iki 30 tūkstančių tonų tabūno, keletą ar kelias dešimtis tonų zarino ir gal kelis kilogramus zomano. Pilnai veikiančios zarino gamyklos jie taip ir nepaleido (SSRS užėmė tą fabriką dar tuo metu, kai jis tik bandė gaminti bandomąsias partijas, turėdami tik dalį veikiančių įrengimų), tačiau tabūną gamino labai rimtais kiekiais. Vėliau ir veikiančią tabūno gamyklą, ir beveik pastatytą zarino gamyklą perėmė SSRS, išsivežė kažkur į Dzeržinską ir ten paleido vėl. Nacių tabūno atsargos dalinai buvo suverstos į Baltijos jūrą (tos, kur atiteko sąjungininkams), o kitos – pakliuvo į SSRS ginkluotę.

Naciai turėjo efektyviausius, tiesiog kardinaliai kito lygio cheminius ginklus, tačiau, visa laimė, taip ir nepanaudojo jų kare. Istorikams taip ir liko spėlioti apie priežastis, kodėl kažkuriuo metu Hitleris kategoriškai pareiškė, kad Vokietija cheminių ginklų nenaudos pirmoji. Vieni spėja, kad Hitleris baiminosi, jog SSRS, Jungtinė Karalystė ir JAV turi vis vien didesnes chemijos atsargas, o gal būt – turi ir to paties tabūno analogus.

Kiti labiau linkę manyti, kad Hitleris cheminį karą laikė tiesiog užribiniu, pernelyg nežmonišku – I Pasaulinio karo metais jis pats buvo nukentėjęs nuo cheminių ginklų, ir tos jo patirtys jam kėlė tiesiog nežmonišką siaubą. Daug didesnį siaubą, nei bet kokie jo paties daryti nusikaltimai.

Kiti labiau linkę manyti, kad Hitleris cheminį karą laikė tiesiog užribiniu, pernelyg nežmonišku – I Pasaulinio karo metais jis pats buvo nukentėjęs nuo cheminių ginklų, ir tos jo patirtys jam kėlė tiesiog nežmonišką siaubą.

II Pasaulinis karas

Iš esmės, didesnių cheminio karo veiksmų per II Pasaulinį karą kaip ir nebuvo, jei neskaitysim anksčiau minėto italų karo Abisinijoje ir Japonijos intervencijos į Kiniją. Karo metais japonai gana aktyviai naudojo ipritą ir liuizitą, kovodami su kinų partizanais, tačiau Kinija buvo pakankamai didelė, kad net ir tūkstančiai tonų chemijos tebuvo lašas jūroje.

Bene vieninteliu ryškiu karo epizodu tapo Čande (Changde) mūšis, kur japonų kariuomenė puolė įsitvirtinusius kinų padalinius. Pirmame etape japonai (apie 60 tūkstančių karių) bandė išmušti įsitvirtinusius kinus (apie 8000 žmonių), naudodami artileriją, o tuo pačiu – ir panaudodami biologinį (maro sukėlėjai) ir cheminį ginklą.

Panašu, kad cheminis ginklas buvo naudojamas visiškai be galvos – puolant miestą buvo naudotas ir puolimui absoliučiai netinkamas liuizitas bei ipritas, o tik paskui pereita dar ir prie fosgeno ir ciano vandenilio naudojimo. Iš 8000 besiginančių kinų karių žuvo kokie 7900, t.y., beveik visi. Gyvų liko maždaug apie 100.

Po gana ilgai trukusių mūšių japonai iš miesto išstūmė kinus, o paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis: jau kinai ėmė pulti miestą, o japonai – gintis kuo papuola, įskaitant ir vėlgi fogeną t.y., gynybai visiškai, netgi teoriškai netinkamas medžiagas.

Sprendžiant pagal viską, chemiją naudoję japonų padaliniai į visus tuos chemikalus žiūrėjo kaip į kažką nesuprantamo, nes vargu ar įmanoma sugalvoti kažkokias blogesnes taktikas, kaip naudoti ipritą puolimui, o fosgeną – gynybai. Kita vertus, net ir labai prastas cheminio ginklo naudojimas sukėlė begales aukų, o taip pat – ir milžinišką paniką miesto gyventojų tarpe.

Čande mūšyje per nepilnus du mėnesius žuvo apie 40 tūkstančių japonų, gana juntama dalis – dėl savo pačių skleisto bakteriologinio ir cheminio ginklo. Kinų nuostoliai taip ir liko neaiškūs, bet panašu, kad irgi buvo labai dideli. Ypatingai didelės pasekmės buvo civiliams gyventojams – pagal kai kuriuos vertinimus, žuvusių skaičius galėjo siekti netgi apie 300 tūkstančių žmonių. Kita vertus, labai tikėtina, kad visi šie skaičiai yra smarkiai perkreipti vėlesnės kinų propagandos – kalbant apie civilius, gal netgi keliasdešimt kartų.

Gal vieninteliu didesniu cheminio karo atveju Europoje tapo 1942 Bari incidentas Italijoje. O ir tai, šitai buvo ne tiek cheminis karas, kiek karo sukelta cheminio ginklo katastrofa.

Trumpai tariant, sąjungininkai, ruošdamiesi cheminiam karui su Vokietija, į Italiją pasiuntė slaptą krovinį – iprito bombas. Iš viso, maždaug 2000 bombų, kurių kiekvienoje buvo apie 30 kilogramų iprito. Laivų su visokiais kariniais kroviniais Bario uoste buvo daug, nacių žvalgyba tą pastebėjo, tad Vokietija surengė oro reidą, kurio metu laivus išbombardavo.

Maždaug 100 vokiečių bombonešių numušė 27 sąjungininkų laivus. Taip pat – ir S.S. John Harvey, kuriame buvo tos iprito bombos. Ipritas išsiliejo, puikiausiai ištirpo visokiame kure, kuris buvo išsiiejęs iš kitų laivų ir taip pasklido jūros paviršiumi. Kokia dalis iprito bombų išsiliejo – sunku spėlioti, bet panašu, kad tik saikinga dalelė – gal būt, kelios, o gal ir kelios dešimtys iš tų poros tūkstančių bombų. Bent kelios bombos sprogo, sukurdamos iprito aerozolio debesį – vėjas šį nunešė ant miesto. Didesnė dalis išsiliejusio iprito susimaišė su jūros paviršiuje pasklidusiu kuru bei tepalais.

Trumpai tariant, sąjungininkai, ruošdamiesi cheminiam karui su Vokietija, į Italiją pasiuntė slaptą krovinį – iprito bombas.

Kadangi bombardavimo metu daugelis jūreivių iš visokių laivų šokinėjo į vandenį ir plaukė link kranto (tai yra saugiau, nei būti pačiame laive), tie jūreiviai išsimaudė visokiuose iprito tirpaluose. O paskui išlipo į krantą, buvo surinkti gelbėtojų ir medikų, išsiųsti į ligonines ir jautėsi sveiki, tik kad visi tepaluoti. Bėdos prasidėjo tik po kokios paros, kai per jūreivių kūnus ištisai ėmė eiti pūslės. Tokios pat pūslės išbėrė ir gelbėtojus bei medikus, kurie dalyvavo traukiant jūreivius iš jūros. Kiek vėliau tokios pat pūslės išbėrė ir ligoninių personalą, kuris tais jūreiviais rūpinosi.

Viską kraštutinai apsunkino JAV karinės vadovybės bandymai slėpti masinio cheminio nudeginimo priežastis – iprito įvežimas į Europą buvo labai slaptas, jis buvo vežamas tam atvejui, jei reiktų atsakyti į vokiečių chemines atakas, t.y., turėjo būti slaptu akmeniu užantyje. Taigi, niekas nesiėmė priešcheminių priemonių.

Maždaug po paros 628 jūreiviai ir jais besirūpinę žmonės buvo iškirsti cheminių nudegimų, pažeidusių pagrindinai odą ir akis. Maždaug tuo pat metu į ligonines plūstelėjo didžiulis srautas civilių iš skirtingų, tarpais toli nuo uosto buvusių vietų – tie civiliai buvo iškirsti vėjo atneštų iprito dulkelių bei garų.

Specifiniu epizodu visame Bari incidente tapo U.S.S. Bistera atvejis – šis karo laivas stovėjo atokiau, liko nepažeistu, o po bombardavimo iš jūros ištraukė keliasdešimt jūreivių. Kitą dieną Bistera jūreiviai ir karininkai buvo išberti pūslėmis, o dauguma ir apako – visi vienaip ar kitaip gavo iprito ant savo rankų, ir visi vienaip ar kitaip tomis rankomis sau pasitrynė akis.

Incidentas su ipritu buvo išviešintas tik po to, kai visą iškristą ir aklą Bistera įgulą perėmė civiliai – tokio specifinio, visą laivą ir išgelbėtus jūreivius iškirtusio cheminio poveikio nuslėpti jau nepavyko.

Suminiai aukų skaičiai buvo dideli – iš tų daugiau kaip 600 jūreivių žuvo 83, tačiau civilių žuvo netoli 1000. Tokie dideli mirtingumo skirtumai buvo susiję su skirtingomis poveikio formomis: jūreiviai gavo chemiją tik per odą, besimaudydami ipritu užterštame tepalo ir kuro mišinyje, tad dauguma jų liko gyvi, bet suluošinti (pvz., akli). Civiliai gavo iprito dūmų debesį, kuris nusileido ant miesto – pagrindinė iprito poveikio dalis teko plaučiams, nuo ko prasidėjo staigūs ir nepataisomi plaučių uždegimai. Absoliuti dauguma iš tų ipritinių plaučių uždegimų baigiasi mirtimi.

Netgi šiais laikais jokių efektyvių priemonių nuo iprito sukeliamų plaučių pažeidimų nėra.

II Pasauliniame kare vos neįvyko kitas didelis cheminis incidentas – jau kai amerikiečiai įsiveržė į Vokietiją. Kažkuris JAV karių būrys, buvęs berods prie Oderio, pastebėjo plaukiančią baržą, ant kurios buvo nenormaliai daug ginkluotų žmonių. Amerikiečiai ėmė šaudyti, bet vos po kelių sekundžių ant baržos buvę vokiečių kariai iškėlė baltą vėliavą. Incidentas atrodė labai keistai – baržoje buvę kareiviai pasidavė daug mažesnėms ir silpnesnėms amerikiečių pajėgoms, nors įprastais atvejais vokiečių kariai kovodavo netgi beviltiškose situacijose.

Sulaikius baržą, vokiečiai paaiškino, kad jei amerikiečiai būtų toliau šaudę, nebūtų likę gyvų nei jų, nei vokiečių, nei išvis ko nors per daug kilometrų aplinkui. Baržoje buvo tūkstančiai tabūno užtaisų.

Pagal tai, iš kur plaukė barža, amerikiečiai labai greitai atrado ir vokiečių cheminio ginklo laboratorijas, ir sugebėjo užgrobti nemažą dalį cheminio ginklo gamybos dokumentacijos.

Kai britų ir amerikiečių karo chemikai ėmė tirti tabūną, jiems kilo tikras šokas – iki tol jie manė, kad iš principo neįmanoma, jog egzistuotų tokio efektyvumo cheminiai ginklai, nes tiesiog neįmanoma ir viskas. Tabūnas, lyginant su dauguma kitų ginklų, kovinėmis garų koncentracijomis buvo beveik bekvapis, jis įsisavindavo ir per odą, ir garais, praktiniu nuodingumu jis dešimtis ir šimtus kartų lenkė kitus to meto cheminius ginklus, ir negana to, suveikdavo neįtikėtinai greitai – netgi mažomis koncentracijomis žmones galėjo iškirsti per minutes.

Įsivaizduokit, kad į kažkokias muštynes ateinate su peiliais, priešai išsilaksto, o tada aptinkat, kad tie priešai buvo ginkluoti automatais ir kulkosvaidžiais. Tai tiesiog visiškai nesuprantamas KPŠ. Tai vat taip pasijuto amerikiečių ir britų karo chemikai, susidūrę su vokiečių cheminiu arsenalu.

Kovinė chemija po II Pasaulinio karo

Po II Pasaulinio karo chemija pergyveno kelias revoliucijas. Kai kurios buvo sėkmingos, o kai kurios – nelabai. Apie kai kurių iš tų revoliucijų pasekmės spręsti gana sunku – galima tik paspėlioti, nes realių karų su kai kuriomis naujomis cheminio karo technologijomis banaliai nebuvo. Nebuvo panaudojimų – negalime ir spėti, kas išties būtų.

Ryškiausiai pasikeitė įvairių šalių pagrindinė cheminė ginkluotė – esminiais ginklais tapo fosforo organika, nacių sukurta dar prieš II Pasaulinį karą. Ji buvo tokia efektyvi, kad dauguma kitų, prieš II Pasaulinį karą nagrinėtų ginklų tapo tiesiog beprasmiais. Nemažai prieš karą ypatingai perspektyviai atrodžiusių karo chemijos tyrimų, pvz., skirtų švino organikai (tas pats benzino priedas – tetraetilšvinas kažkurį laiką laikytas vienu iš perspektyviausių ginklų), taip ir užsilenkė, nes nei iš tolo nepriartėjo prie fosforo organinių junginių.

Kita vertus, atsirado itin efektyvios ašarinės dujos – tokios, kaip CN, CS, o paskui – ir CR, veikiančios taip žvėriškai, kad net pavienė, kelis kilogramus sverianti dūminė šaškė gali dūmais užteršti kelis hektarus teritorijos. CR, vienas iš naujesnių chemikalų, buvo išvis nepralenkiamas – dirginantis ne tik akis ir kvėpavimo takus, bet ir odą. Ant odos pakliuvus didesnei CR koncentracijai, gana greitai išsivysto pojūčiai, lyg apiplikius verdančiu vandeniu. Ir jie tęsiasi gana ilgai.

Nors buvo sukurta keletas arseno grupės cheminių ginklų, kurie efektyvumu kelis-kelioliką kartų lenkė adamsitą, jie taip ir nepakliuvo į cheminius arsenalus. Adamsitas iš arsenalų irgi išnyko, dar apie kokius 1970 metus: kaip dirginančios medžiagos, arseno organika veikė pernelyg lėtai – netgi mirtinoms artimos koncentracijos pilnai suveikdavo tik per kelias-kelioliką minučių, kai ašarinės dujos veikdavo praktiškai momentaliai. Ašarinės dujos turėjo ir daug mažiau kenksmingų poveikių.

Pačioje XXa. pabaigoje, po Irako-Irano karo, chemija vėl buvo tapusi visiems suprantamu siaubu, tad atsirado ir keistų dvasinguminių fenomenų – pvz., norint pavaizduoti mažesnį ašarinių dujų kenksmingumą, atsirado dvasingos ekologinės medžiagos, tokios, kaip kapsaicinas. Tipo, natūralu ir sveika. Praktikoje kapsaicinas (raudonųjų pipirų alkaloidas, sukeliantis aštrumo pojūtį) savo kenksmingumu neatsilieka nuo kokio nors CS, o gal net ir lenkia – iškertančios dozės irgi būna ir pavojingos gyvybei, ir sukeliančios pūsles ant odos, ir mirtinus plaučių uždegimus. Bet atrodo labai ekologiškai ir dvasingai. Kai kurių šalių policijos šiais laikais netgi perkasi natūralius, ekologišku raudonųjų pipirų ekstraktu užpildytus dujų balionėlius. Taip, jūs teisingai supratote.

Iš įvairių šalių ginkluotės daugmaž dingo ir liuizitas – jis per daug dirgindavo, tad buvo sunkiai užmaskuojamas. Kita vertus, geriausias I Pasaulinio karo ginklas, ipritas – taip ir pasiliko vienu iš svarbiausių cheminių ginklų. Kažkiek patobulėjo tik jo gamyba.

Visas pasaulis pasisuko į fosforo organiką, ypač – į zariną ir VX. Šie du junginiai (kartu su tradiciniu ipritu) tapo esminiais. Greta jų kažkiek šalių bandė ar gamino ir kitus fosforo organinius junginius – tabūną, zomaną, ciklozariną, etilzariną, o galų gale – ir Novičok. Daugiausiai tokių bandymų darė SSRS.

Cheminiais ginklais ilgainiui labiausiai susidomėjo visokios arabų šalys, visų pirma, SSRS labai remtas Egiptas, kuris paskui ilgokai buvo vienu iš cheminių technologijų, o ir pačių cheminių ginklų eksportuotoju.

Gal didžiausiu, nors visai nematomu karinės chemijos pokyčiu tapo tai, kad atsirado realiai efektyvios cheminio ginklo paskleidimo priemonės. Problema, kur visokios šalys spręsdavo ir negalėdavo apsispręsti, ar naudoti lengviau gaminamą (t.y., tokį, kurio daug kartų daugiau galima pagaminti), bet mažiau nuodingą etilzariną, ar paprastą zariną, išsisprendė: atsirado žemų temperatūrų užtaisai, kurie neskaido to paties zarino, atsirado ir gana rafinuoti, didelio pralaidumo pulverizatoriai, sukuriantys labai turbulizuotą dideliu greičiu sklindantį skysčio srautą.

Aš atsiprašau, kad čia taip sudėtingai parašiau prieš tai buvusią pastraipą. Problema yra tokia: jei turime, tarkim, bačką zarino ir ją tiesiog išpilame, ta bačka sukurs balą, o ta bala garuos labai ilgai. Gal dieną, gal net kelias, o gal net savaitę, jei giliai į kokius nors plyšius įsigers. Žodžiu, nieko gero. Zarino panaudoti greitam puolimui nesigaus – užteršimas laikysis pernelyg ilgai. O ir šiaip, chemijos panaudojimo zonoje, netoli tos balos esantys kareiviai spės sureaguoti ir užsimaus dujokaukes. Jei zariną paskleisim tiesiog sprogimu, kad ir itin žematemperatūriu, tas sprogimas visvien sukurs balas, o ir debesis gausis gana netolygus. Žodžiu, nors ir efektyviau, bet irgi nelabai efektyvu.

Apie kokius 1960 metus SSRS buvo sukurti pulverizatoriai, kurie primena kelių dešimčių litrų talpos bačkas su gana didelėmis skylėmis. Išoriškai tos bačkos atrodo gana paprastai ir primityviai, tačiau skylės yra gerai paskaičiuotos, viduje yra trumpi vamzdžiai ir skysčio kreipiančiosios, kurios įsuka ir suturbulizuoja visą skysčio srautą taip, kad purkšdamas, jis itin smarkiai maišytųsi su oru. Sprogus išpurškiančiam užtaisui, per kokią sekundę bomboje esantis zarinas išpurškiamas į visas puses, jo čiurkšlės ore slinda didžiuliu (šimto metrų per sekundę ar pan.) greičiu, sudarydamos labai smulkų aerozolį, praktiškai – tiesiog rūką, be jokių didesnių lašelių.

Tokios bombos ar raketų užtaisai sprogsta ore, kelių dešimčių metrų aukštyje, sudarydamos didelį, dešimčių metrų skersmens zarino debesį, kur zarino garai momentaliai pasiekia maksimalias koncentracijas. Už orą gerokai sunkesnis debesis per kelias sekundes nusileidžia ant žemės ir visi, kas tik į jį pakliūna, išsyk gauna dešimtis ar šimtus mirtinų zarino dozių. Net jei kareivis ir spėtų užsimauti dujokaukę, ant jo veido ir pačios dujokaukės vidaus bus nusėdę tiek zarino, kad šansų išgyventi jis tiesiog neturės.

Itin smulkūs zarino lašeliai nusėda ant visokių paviršių, tačiau neįsiskverbia giliai, tad ilgalaikio užterštumo židiniai nesusidaro. Jei oras karštas ir vėjas pučia nuo puolančiųjų, po tokios zarino atakos galima pulti užterštą teritoriją labai greitai, netgi po keliolikos minučių zarino koncentracijos gali būti sumažėję tiek smarkiai, kad bent jau priartėti prie chemija paveiktos zonos jau būtų galima be dujokaukių. Aišku, su sąlyga, kad nelįsi į pastatus ar kokius nors rūsius, kur zarino garai gali užsilaikyti ilgiau. Po pusvalandžio-valandos zarinu paveikta zona jau ima darytis sąlyginai saugi – gali būti užimta.

Analogiškai buvo patobulintos ir ilgalaikiam užteršimui skirtos priemonės – joms skleisti atsirado kasetinės bombos. Tą patį zomaną galima paskleisti ne aerozoliais ir ne viena bala, o mažomis, 100–200 gramų svorio bombikėmis. Iš vienos didelės bombos paskleidžiama šimtai mažų bombikių, kurios išsibarsto po didelę teritoriją, sukurdamos labai plačias zonas, kuriose viskas siaubingai smarkiai užteršta. Pavienė bombikė gali paskleisti chemiją vos kelių metrų spinduliu. Tai reiškia, kad nemažai medžiagų susigeria giliai į žemę ar pastatus, o paskui ilgai ilgai išlieka. Ir visa tai – šimtuose ar tūkstančiuose taškų, išsibarsčiusių dideliame plote.

Kai kuriais atvejais tos kasetinės bombikės gali būti padarytos tiesiog kaip polietileniniai paketai: krentanti kasetinė bomba smarkiai įsisuka, kai iki žemės lieka keli šimtai metrų, jos sienelės atšoka, o viduje esančios bombikės yra išsklaidomos išcentrinės jėgos, t.y., pasklinda dideliame plote. Ant žemės nukritusi polietileninė bombikė turi pakankamai didelį greitį, kad tiesiog išsitaškytų į visas puses, paskleisdama chemiją kelių metrų spinduliu – panašiai, kaip polietileninis maišiukas, pripiltas vandens, užrištas ir išmestas per balkoną kam nors ant galvos.

Po kasetinio bombardavimo zomanu ar VX, susidaro šimto metrų ar netgi didesnio skersmens plotai, kur net po savaitės chemijos būna tiek, kad net ir su dujokauke nepraeitum – pakaks to, kad vienas kitas lašelis chemijos pakliūtų ant odos – ir mirsi.

Ai, taip, VX. Zomanas buvo klaikiai brangus. Labai efektyvus, net šaltu oru sukuriantis ore mirtinas koncentracijas, bet labai jau brangus. Vienintelė jį gaminusi šalis buvo SSRS, bet ir tai dar kaip – visos Chimprom dirbančios laboratorijos, įskaitant net smulkių gamyklų laboratorijėles, kelerius metus mėgintuvėliuose sintetino pinakolilo spiritą, nes niekas pasaulyje jo negamino didesniais, nei kelių dešimčių gramų kiekiais. Tos mažos pinakolilo porcijos – iš ko dešimtys kilogramų per metus, o iš ko – ir kokia tona, būdavo surenkamos, o paskui keliaudavo į cheminio ginko fabrikus. Sumoje gaudavosi šimtai tonų pinaklilo spirito. Tik savikaina būdavo maždaug panaši, kaip aukso, jei vakarietiškais kriterijais vertinant. Bet SSRS chemijai pinigų netaupė. Auksinis zomanas jai buvo tvarkoje.

Užtruko daug metų, kol SSRS pradėjo rimtą pramoninę pinakolilo spirito gamybą – ji pilnais mastais ėmė veikti gal tik apie kokius 1970 ar kada ten – apie tuos laikus SSRS jau paleidinėjo ir VR (rusiško VX) gamyklą.

Kitos pasaulio valstybės auksinio zomano sau leisti negalėjo. Per daug brangu tai buvo. Čia tik komunistai sutikdavo žmones marinti badu, bet užtat gaminti aukso kainos cheminius ginklus.

O VX – nu tiesiog kažkokia švedų laboratorija maždaug apie 1950 metus išrado naują pesticidą – Amiton. Tiksliau, švedai išrado fosforiltiocholinus, o kažkokia britų firma vieną iš tų ėmė gaminti ir davė vienam iš tų junginių pavadinimą – Amiton. Greitai paaiškėjo, kad pesticidas neįtikėtinai efektyviai naikina vabzdžius, tačiau žmones irgi naikina neįtikėtinai. Maždaug kaip koks nors tabūnas. Tiesa, su pora skirtumų – silpnai garuoja, tad šaltu oru gan sunkiai sudaro kenksmingas koncentracijas, tačiau užtat labai ilgai išlieka aplinkoje – šaltu oru gali išsilaikyti netgi kelis mėnesius. Ir kas dar nuostabu, per odą tas Amiton įsisavina žymiai geriau už tą patį zomaną ar tabūną.

Labai greitai tais naujais pesticidas sukėlė kariškių susidomėjimą, o vienas iš jam artimų, tačiau daug nuodingesnių junginių greitai pakliuvo į britų, amerikiečių ir švedų ginkluotę, gavęs ir savo pavadinimą – VX. Labai panašų, tik dar sunkiau garuojantį ir ilgiau aplinkoje išsilaikantį junginį ginkluotėn priėmė ir SSRS – tas junginys (VR) pradėtas realiai masiškai gaminti apie 1970–1980 metus. VX savo praktiniu nuodingumu lenkė visiškai bet ką, pakliuvęs ant odos buvo bent kelis kartus nuodingesnis netgi už zomaną.

Sovietai pasirinko kiek ilgiau išsilaikančią fosforyltiocholinų versiją, nes, skirtingai nuo Vakarų valstybių, jau turėjo zomaną, kuris aplinką užteršia kelioms dienoms, o šaltu oru – ir savaitei. Kiek vėliau, vis besikankindami su pinakolilo spirito sintezėmis, netgi ir sovietai zomaną apleido, pasukdami labiau link VR bei zarino gamybos. Zomanas liko tik kaip auksinė chemija, kuri būtų skirta ypatingiems, labai pragariško užnuodijimo atvejams.

Taigi, galutiniame rezultate ir išsiskyrė du pagrindiniai cheminiai ginklai, atitinkantys ir dvi esmines strategijas: VX – pagal savo naudojimo paskirtį primenantis italų karus Abisinijoje, ir dar nacių sukurtas, bet iki šiol nepralenkiamas zarinas, skirtas puolimams ir primenantis Kaporeto stebuklą.

O jau dar paskui atsirado per Skripalių skandalą pagarsėję Novičok grupės medžiagos. Pastarosios turėjo turėti zomano efektą (t.y., stiprų negrįžtamą acetilcholinesterazės skaidymą), o kartu savo nuodingumu bent kelis kartus lenkti VX. Ir dar, nepakliūti į pasauliui žinomų nuodingų junginių tarpą, kad bent dalį prekursorių gautųsi pirkti iš Vakarų chemijos gamyklų.

Amitonas, beje, irgi niekur nedingo – sovietai ilgokai jį gamino kaip realų pesticidą (vadinosi tetram), pagrindinai – visokiems medvilnės laukams laistyti Vidurinėje Azijoje. Laistydavo tuo amitonu iš lėktuvų, kartais būdavo ir incidentų su dešimtimis žuvusių kolūkiečių. Vėliau amitoną didžiuliais kiekiais ėmė gaminti ir Šiaurės Korėja – kaip menamą pesticidą, kurio ištisos tonos laikomos kai kuriuose kolūkiuose, esančiuose arčiau sienos su Pietų Korėja. Kaip pesticidas, jis numatomas karo atvejui – gerai palaisčius laukus, jokie priešai nepraeis.

Nesėkmingi binariniai cheminiai ginklai

Dar apie 1950 metus JAV, o kažkiek vėliau – ir kitos šalys ėmė kurti ir bandyti binarines chemines bombas. Mintis buvo paprasta – cheminis ginklas per daug nuodingas, kad jį saugotum ir laikytum, o visokia fosforo organika – ne tik nuodinga, bet dar ir klaikiai ėdanti visas talpas, kuriose tik gali būti saugoma. Kažkada berods rašiau jau apie tuos cheminius pragarus, kuriais pasižymi kovinė fosforo organika, bet čia pasikartosiu: įsivaizduokit, kad jūs turite bidoną brudo, kuriame yra visokių viską ėdančių rūgščių mišinys, o tarp tų rūgščių – dar ir toks brudas, kaip fluoro vandenilio rūgštis, kuri ėda ir visokią organiką, ir stiklą. Ir tam brudui lėtai yrant, išsiskirdinėja visokios dujos, tad slėgis talpose ilgainiui tik auga ir auga.

Žodžiu, zarino, somano, VX ir kitų panašių ginklų problema yra paprasta – jais užtaisytos bombos linkę labai greitai išrūdyti kiaurai (net kai pagamintos iš storo nerūdijančio plieno), o paskui – dėl aukšto vidinio slėgio gali imti netikėtais fontanėliais purkšti chemiją čiurkšlėmis į visas puses. Ir visa tai – savaime. O ta chemija – labai nuodinga. Labai nuodinga.

Patikėkit manim, jūs nenorėtumėte būti net už 10 kilometrų nuo vietos, kur šitaip čiurkšlėmis išsiveržia pustoninė zarino bomba, nes išsičiurkšti gali tiek, kad ir už dešimties kilometrų koks nors geriau susiformavęs vėjo gūsis jums atneštų pakankamai zarino garų, kad maža nebūtų. Dargi taip maža nebūtų, kad jei pagalbos išsyk negautumėt, tai paskui pagalbos jau ir neprireiktų. Mažesniu atstumu, už kelių šimtų metrų pavėjui, toks išsiveržimo pasekmės atrodytų išvis labai vaizdžiai – koks nors stebėtojas matytų, kaip kažkokie žmonės eina, pradeda svirduliuoti ir krenta ant žemės. Per sekundes tiesiog.

Tiesą sakant, poligoniniai zarino naudojimo bandymai parodė, kad kartais mirtinos zarino garų koncentracijos susidaro net už 15–25 kilometrų nuo panaudojimo vietos. Tiesiog oro srautai kai kada tuos garus nuneša labai toli ir beveik neišsklaidydami. Mažesniais atstumais tos zonos susidarinėja dar lengviau – gaunasi tokie lyg ir klaidžiojantys debesys.

Žodžiu, labai jau viskas nesaugu su tomis chemijomis. Taigi, reikia kaip nors saugiau kažką daryti. Saugiau – tai reiškia, kad sukurti kokią nors technologiją, kur sumaišytum du saugius ir nepavojingus junginus, o tie sureaguotų tarpusavyje ir gautųsi cheminis ginklas. Teoriškai viskas labai gražu, pora saugių junginių, chemija skrendančios bombos viduje susimaišo, padaro šakar-makar, link priešo skrendanti nenuodinga bomba staiga pavirsta į nuodingą. Na, jūs supratote – eilinis „taigi čia paprasta, tu juk chemikas, viską moki, ką tau reiškia“.

Nors daug šalių tokias bombas kūrė, sėkmingų atvejų nebuvo. Buvo daugiau kalbos apie sėkmingus atvejus. Pvz., apie sovietų binarinių bombų bandymus truputis žinoma iš Mirzajanovo ir kelių kitų autorių pasirankiotomis nuotrupomis – kalbos buvo tokios, kad GosNIIOHT (pagrindinis cheminį ginklą kūręs institutas) tiesiog suchaltūrino, gavo premijas už menamai sėkmingą binarinį ginklą, o realios karui tinkamos binarinės bombos taip ir nesigavo pagaminti. Chaltūros į ginkluotę praėjo tik todėl, kad tuo metu jau buvo pasirašinėjamos sutartys dėl visuotinio cheminio ginklo draudimo, tad visokie neatitikimai ir neveikimai niekam buvo neįdomūs ir išaiškėti negalėjo.

Vos sukurtos sovietinės (tuo metu jau greičiau postsovietinės – berodas tai jau buvo apie kokius 1992) binarinės bombos buvo tiesiog nurašytos, nei nepradėjus gaminti, o projektas – uždarytas. Nes, kaip suprantate, tarptautinės sutartys. Reikia pasakyti, kad Borisas Jelcinas, skirtingai nuo Vladimiro Putino, tarptautinių sutarčių visgi laikėsi.

Kiek daugiau informacijos išlindo per visokias nuotrupas apie JAV kurtas chemines bombas. Nors iš kai kurių paviešintų brėžinių atrodo, kad tie brėžiniai buvo tikslingai sukurti kaip falsifikacijos, kuriomis galėtų remtis ir nesėkmes patirti visokios šiaurės korėjos (pvz., konstrukcijų brėžiniuose nei nenumatoma, kad kažkur kažkas turi sugerti fluoro vandenilį), galima atsirinkti ir tikresnių duomenų. O pagal tuos tikslesnius duomenis matosi, kad lyginant su įprastomis cheminėmis bombomis (santykis tarp bombos masės ir naudingo gabenamo medžiagų svorio), binarinės vargu ar galėjo turėti daugiau kaip 50% įprastų cheminių bombų efektyvumo – greičiau jau kokius 20–30%. Aišku, tai visvien daug, bet kelis kartus sumažinti chemijos nuodingumą – tai jau gana prastai. Pagal kitus, radikalesnius vertinimus, tas efektyvumas galėjo siekti vos apie 10%, lyginant su įprastomis bombomis.

Radikalesni vertinimai buvo paremti prielaida, kad dėl binarinės konstrukcijos jos tų medžiagų negali efektyviai paskleisti teritorijoje – pvz., negali sudaryti smukių aerozolių zarino atveju (nes reaktorius negali būti pritaikytas gerai sklaidai), o taip pat negali būti naudojamos kaip kasetinės VX atveju – rezultate bombos efektyvumas krenta iki 5–10 kartų, netgi kai reakcijos bombos viduje vyksta labai efektyviai.

Taip, 10–20% nuodingųjų medžiagų efektyvumo – visvien vis dar kažkas, kas yra labai labai pavojinga ir veiksminga. Bet visgi tai labai mažai. Norint saugumo – gal ir pasiteisina, bet norint efektyvumo – tai jau praradimai labai jaučiasi. Dėl tos priežasties maždaug iki kokių 1975 metų SSRS binarines bombas, atrodo, išvis ignoravo – net nebandė kurti. Sovietinis požiūris visada buvo tipiškas – geriau efektyvumas, o į saugumą – nusispjaut.

Binarinių ginklų nesėkmės buvo labai paprastos: reakcijos išskirdavo daugybę šilumos ir dujų, visas susidaręs mišinys suputodavo ir užvirdavo, o temperatūros gaudavosi tokios, kad prasidėdavo klaikiai spartus nuodingųjų medžiagų irimas. Tai reiškė, kad didžiulę dalį bombos masės turi sudaryti trečios medžiagos, kurios sugertų irimą skatinančias medžiagas bei nenaudingus dujinius subproduktus, o negana to, turi būti dar ir kažkokios šaldymo priemonės, kad mišinys neperkaistų, ir dar kažkokios priemonės tam, kad slėgio perteklių sumažintų.

Saugių pirminių komponentų jam taip ir nepavyko sukurti – geriausiu atveju bent jau vienas iš pirminių komponentų visvien būdavo klaikiai nuodingas, tiesiog keliasdešimt ar šimtą kartų mažiau nuodingas už zariną.

Dalinai perkaitimo problemas galėjo išspręsti konstrukcijos, kur reakcija įvyksta tik pačiu paskutiniu sviedinio ar bombos skrydžio momentu, tačiau tai davė savas problemas: mišiniui pritrūkdavo laiko, kad jis spėtų pilnai sureaguoti.

Dar kažkiek problemas galėjo spręsti į bombas dedamos suskystinto azoto ar bent jau sauso ledo kapsulės, kurios padėtų šaldant, bet neaišku, ar tai išvis kur nors buvo naudojama, nes tokios konstrukcijos išvis durnai atrodo.

Galų gale, problemas su binariniu ginklu kėlė ir tai, kad saugių pirminių komponentų jam taip ir nepavyko sukurti – geriausiu atveju bent jau vienas iš pirminių komponentų visvien būdavo klaikiai nuodingas, tiesiog keliasdešimt ar šimtą kartų mažiau nuodingas už zariną. T.y., maždaug panašiai nuodingas, kaip koks nors fosforo organikai pradžią davęs DFP. Žodžiu, teoriškai saugiomis turėjusios būti binarinės bombos netgi teoriškai nesigavo.

Praktiškai irgi nesigavo – cheminio ginklo prekursoriai būdavo tokie pat chemiškai agresyvūs, kaip ir fosforganiniai cheminiai ginklai, tad irgi būdavo linkę ėsti bombų korpusus, o jei bombų korpusą praėdęs prekursuorius prasigrauš iki kito prekursoriaus – tai reiškia, kad prasidės daug šilumos ir dujų išskirianti reakcija, kuri į visas puses čiurkš kokį nors gatavą zariną taip, kaip čiurškia išprotėjęs putų gesintuvas. Žodžiu, smarkiai smarkiai baisiau, nei šiaip prarūdijusi zarino bomba.

Tai reiškė, kad visos bombos ar visi sviediniai turi būti surenkami, o vienos jų pusės turi būti viename sandėlyje, o kitos pusės – kitame sandėlyje. O tai reiškė, kad atsiranda dar ir visokie surinkimo mechanizmai, talpų jungtys ir kitos konstrukcinės problemos.

Sakykim, taip: JAV kurta Bigeye binarinė bomba projektuoti pradėta dar apie 1950 metus, pirma bandomoji serija pagaminta apie kokius 1975 (tik po to binariniais ginklais kažkiek susidomėjo ir SSRS), o tada paaiškėjo, kad problemų tiek, kad niekam ji netinka, tada ją dar dešimtį metų tobulino, kol galų gale apie 1988 metus buvo priimta pirma pramoninei gamybai skirta versija, kurios efektyvumas tebuvo dalelė to, kuris pasiekiamas įprastose cheminėse bombose. Štai taip vat.

Taigi, gražūs norai visiems baigėsi gražiais norais. Šiais laikais, tiesa, neretai galima aptikti kokių nors pezalų, kai kokie nors asmenys ima pasakoti, kaip paprasta gaminti cheminius ginklus, o binarinius – dar paprasčiau, nes saugiau ir visaip geriau. Labą dieną, benzinu laužo gesinti nebandėte?

Keisti cheminio ginklo klystkeliai

Apie 1950–1970 labai keistas medžiagų grupes ėmė nagrinėti JAV kariškiai. Tokius pat tyrimus darė ir sovietai, bet deja, informacijos apie sovietų tyrimus rasti beveik neįmanoma, jei neskaitysim hiperalergenų – apie juos žinoma tik iš labai fragmentiškų info nutekėjimų, kurių kilmė – Chimprom ir Biopreparat perbėgėliai iš SSRS.

Apie 1950–1960 kariškių dėmesį patraukė kelios skirtingos medžiagų grupės – visos tokios, kur itin mažų dozių reikdavo kam nors. Kam nors – tai reiškia, kad kokiems nors kareivius iš rikiuotės išvedantiems efektams. Gal būt, mirtiniems efektams. O gal būt ir nebūtinai mirtiniems.

Bene perspektyviausia cheminių ginklų grupe ilgą laiką buvo laikomi bakteriniai toksinai. Išties savo gamybos technologijomis tie toksinai buvo daug artimesni bakteriologiniam ginklui, o ir pagal sukeliamus susirgimus daug kuo bakterijas priminė – poeikis dažniausiai išsivystydavo gana negreitai, aplinkoje tie toksinai labai staigiai suirdavo, tad tekdavo juos skleisti taip, kaip skleidžiamos bakterijų sporos – per specialius miltukuose išvoliotus vilnos gumulėlius, kurie išmėtomi iš kasetinių bombų. Vilnos gumulėliai lėtai sklinda oru, miltukai nuo jų barstosi, vieną kitą-dulkelę įkvepia koks nors žmogus ir gauna bakterijų ar toksinų dozę.

Dė bakterinės gamybos ir paskleidimo metodų, tapačių bakterijų sporų sklaidai, bakteriniai toksinai net ir dabar neretai klasifikuojami ne kaip cheminės nuodingosios medžiagos, o kaip bakteriologinis ginklas.

Bakterijų toksinai buvo klaikiai nuodingi. Kaip pvz., botulizmo toksinas A yra išvis pati nuodingiausia žmonijai žinoma medžiaga. Skaičiuojant mirtinas dozes poodinėmis injekcijomis, su vienu gramu BTA galima nunuodyti grubiai maždaug nuo 500 tūkstančių iki 5 milijonų žmonių. Teoriškai.

BTA išties yra pragariškai nuodingas, veikia nervų sistemą, nors poveikiu – kažkiek priešingas fosforo organikai. Jei pastaroji iš esmės pakelia nervinio signalo lygį iki maksimaliai įmanomo, tai botulotoksinas nervinį signalą išjungia visiškai. Ilgam laikui, mėnesiams. Bet ir signalo perviršijimas, ir išjungimas galutiniame rezultate duoda tą patį efektą – paralyžių ir mirtį. Žodžiu, BTA atrodė tobulas. Teoriškai.

Praktiškai BTA labai sparčiai skyla nuo ultravioletinio spinduliavimo, tad dienos metu smulkios ore sklandančios toksino dulkelės gali suirti anksčiau, nei nusileis ant žemės. Skyla tas BTA ir nuo drėgmės, ir nuo ko papuola, netgi nuo gana saikingos šilumos – kad ir nepilnai, bet ima irti prie tų temperatūrų, kur koaguliuoja baltymai, t.y., jau prie kokių 45–50 laipsnių. O tai reiškia – kad jo nesigauna skleisti dūminėmis bombomis. Ir per odą visiškai neįsisavina. Ir kai ant žemės nusileidžia, irgi suyra, o kas nesuyra – tas prilimpa prie visokių paviršių ir į orą jau nepakyla.

Žodžiu, paaiškėjo, kad BTA, kad ir tobulai nuodingas, yra tiesiog nepritaikomas koviniams tikslams. Tiesa, vėliau kažkas sugalvojo taikyti BTA visai kitiems tikslams – taip atsirado botoksas. Bet tai jau kitos istorijos, nesiplėskim apie tai.

Panašiai gavosi ir su kitais toksinais – pvz., stafilokokiniu enterotoksinu B, dar žinomu, kaip PG-SEB. Šis, pakliuvęs į organizmą, po trumpo latentinio periodo (pagal viską – kelios ar keliolika minučių) sukelia neįtikėtinai staigius ir stiprius virškinimo sutrikimus. Grubiai šnekant, žmonės apsivemia ir apsitriedžia tokiais tempais ir taip nevaldomai, kad voliojasi savo pačių išskirtose krūvose, nei nenusimovę kelnių. Nusimaut kelnių negali, nes tamposi triesdami ir vemdami taip, kad niekas jau jiems neberūpi.

PG-SEB kurį laiką atrodė labai įdomiai – aplinkoje suirdavo kiek lėčiau už BTA, o ir buvo nemirtinas, bent jau teoriškai. Jei žmonės gauna pagalbą. Realiai visgi tai buvo mirtinas ginklas, turėjęs praktiškai visas BTA problemas – sunkiai paskleidžiamas aplinkoje.

Kiek įdomiau pasirodė kai kurie mikotoksinai, gaminami pelėsių – bent jau šiuos išties įvairios šalys įvairiuose etapuose gamino ir traukė į ginkluotę. Ir pagaminami jie paprasčiau, nei bakteriniai toksinai, ir negana to – daugelis jų nėra baltyminiai junginiai, o tik šiaip labai sudėtingos organinės molekulės, t.y., aplinkoje suyra lėčiau.

Pelėsių toksinai turi esminį privalumą – jie yra gana užslėpto, uždelsto poveikio citotoksikai ir kancerogenai, sukeliantys ir vėžį, ir visokiausius, labai nerišlius visų organų pažeidimus. Mintis buvo tokia, kad apkrėsti mikotoksinais žmonės po kelių savaičių ima sirguliuoti, po kelių mėnesių ligos pavirsta labai labai sunkiomis, tad priešo kareiviai tiesiog iškrenta. O kadangi poveikis yra labai labai uždelstas, kariai netgi negali nustatyti, kur ten jiems ligos prasidėjo.

Mikotoksinus gamino SSRS, gamino Irakas, gamino ir kažkiek kitų šalių, yra ir nepatvirtintų atvejų apie tai, kad mikotoksinai buvo naudoti Vietname, o paskui – ir Afganistane. Kai kurie įtarimai sklando ir apie tai, kad mikotoksinus prieš JAV karius galėjo naudoti Irakas, per Irako-Kuveito karą – mikotoksinams būdingų susirgimų požymių anais laikais buvo pastebėta. Paprastai mikotoksinų naudojimas būdavo siejamas su specifišku, geltonu lietumi (iš debesų lyjantis vanduo turėdavo gelsvą atspalvį). Panašu, kad paskleidimas per lietaus debesis buvo vienintelis efektyvus būdas mikotoksinų sklaidai. SSRS ir Vietnamas visus tokius geltono lietaus atvejus neigdavo, o kai paneigti nepavykdavo – pasakodavo visokias mitologijas apie bites, kurios spiečiais skrenda ore ir pradeda skleisti medų, kuris su lietumi persimaišo ir taip toliau. Na, žodžiu, jūs supratote.

Kaip ir bakteriniai toksinai, taip ir mikotoksinai aplinkoje visgi laikosi prastai, įsisavina sunkiai, tad efektyvumas jų tragiškas, nors teoriniu nuodingumu jie daugybę kartų lenkia įprastinius cheminius ginklus, tokius, kaip VX.

Bene vienintelis patikimai išaiškintas pramoniniu būdu gamintų toksinų panaudojimo atvejis buvo ne karinis, o susijęs su Bulgarijos ir SSRS KGB – kai iš soclagerio pabėgęs bulgarų rašytojas Georgi Markov 1978 metais buvo nunuodytas ricinu (ricinmedžio toksinu) Londone. Jo kūne buvo surastas mikroskopinis šratukas, kuriame buvo išgrynintas ricinas – vienas iš nuodingiausių toksinų, irgi nagrinėtas kaip potencialus cheminis ginklas. Pagal tai, ką pavyko išsiaiškinti, šratuką į jį iššovė bulgarų saugumo agentas, iššauta buvo iš lietsargio, kuriame buvo paslėptas speciali šaudyklė. Šratuke buvo ricinas, kurį bulgarai gavo iš SSRS KGB. Kaip nužudymo opcija bulgarams buvo pasiūlytas ir tepalas su VX, kuriuo galima būtų sutepti paties Georgi Markov odą ar kažkuriuos daiktus, prie kurių jis prisiliestų ir paskui numirtų (po kelių dešimtmečių analogiškas metodas buvo panaudotas prieš Skripalį, bet jau su Novičok, o ne su VX). Bulgarai visgi pasirinko ricinu šaudantį lietsargį.

Žodžiu, su bakteriniais toksinais nelabai kas gavosi, tačiau buvo ir kitų opcijų – pvz., apie 1960–1970 labai smarkiai tirti psichocheminiai junginiai. Jų idėja buvo paprasta – žmonės paveikiami kažkokiomis psichiką veikiančiomis medžiagomis, tada jie apsvaigsta ir ima daryti nesąmones, arba išvis nustoja ką nors daryti. Žodžiu, viskas atrodo labai humaniškai ir gražiai: priešo kariumenė gulinėja, kliedi ir mato haliucinacijas, o tuo tarpu savi kariai puola, priešus taikiai nuginkluoja ir laimi.

Tarp labiau tirtų medžiagų buvo LSD, psilocibinas, meskalinas ir chinuklidilo benzilatas, plačiau žinomas, kaip BZ. Pradžioje atrodė, kad BZ labiau už kitus pasiteisino, nes sukeldavo visiškai nepermatomas haliucinacijas, panašias į sapnus, dėl kurių žmonės išvis nesuvokdavo, kur jie yra, o negana to, žmonės patirdavo ir stiprius judesių koordinacijos sutrikimus – t.y., svirduliuodavo, griuvinėdavo, šliaužinėdavo ir gulinėdavo, lyg būtų negyvai prisigėrę.

LSD buvo sunkiau prognozuojamas, kovinės dozės (jos tikrai daug kartų didesnės, nei tos, kurias visokie hipiai ėda) sukeldavo nepraeinančias psichozes, o labai dažnai – ir periferinių kraujagyslių spazmus, dėl kurių išsivystydavo gangrenozės. Psilocibinas išvis labai jau lengvai baigdavosi mirtimis. Meskalinas irgi buvo pavojingas gyvybei. Galų gale paaiškėjo, kad vienintelis lyg ir tinkamas junginys – tai BZ, tačiau jis sukelia tokias problemas su lygiaisiais raumenimis, kad jei tik paveiktiems žmonėms nepadaroma kateterizacija, jiems tiesiog sprogsta šlapimo pūslės, tad panaudojus praktiškai, ginklas gautųsi mirtinas visiems, kas tik negaus skubios pagalbos. O kateteriai, reikia pasakyti, tikrai nėra daiktas, kuris būtų įprastas kariškose vaistinėlėse.

Buvo tyrinėti ir kiti psichiką veikiantys junginiai, tačiau vis kas nors būdavo prastai – tai poveikis per silpnas, tai poveikis per trumpas, tai poveikis nepatikimas, tai poveikis mirtinas, tai dar kas nors.

Žodžiu, visa ta psichochemija nepasiteisino, išsyrus tik vieną junginį. Nors ir tas junginys šiaip tai nepasiteisino – tai buvo fentanylas (aka fentanilas). Fentanylas – tai vienas iš stipriausių sintetinių opioidų (nuo jo paskutiniu metu mirčių epidemijos kyla įvairiose pasaulio vietose). Nuo fentanylo dozės žmogus apspangsta, susieuforizuoja ir miega, sapnuodamas visokius sapnus. Žodžiu, lyg ir visai nieko cheminis ginklas turėtų būti.

Vienintelė šalis, kuri fentanylą priėmė į cheminę ginkluotę, bet ir tai, atrodo, ribotai (specialioms operacijoms), buvo SSRS, kuri vieną iš fentanylo derivatyvų panaudojo Kolokol-1 dujoms gaminti. Šios dujos buvo panaudotos 2002 Maskvoje, per Nord-Ost įkaitų krizę, irgi kaip esą nepavojingas ginklas. Rezultatas buvo toks: iš 850 žmonių, buvusių teatre, 170 žuvo. Aukos numirė nuo apsinuodijimo ta menamai nekenksminga psichochemija. Tie, kas išgyveno – pagrindinai tik dėl to, kad laiku gavo pagalbą.

Paaiškėjo, kad nemirtina migdanti psichochemija savo praktiniu mirtinumu gali lygintis su įprastu zarinu (Aum Shinrikyo teroro aktų Tokijo metro atveju, mirusių nuo zarino dalis buvo daug kartų mažesnė), tik kad ta psichochemija yra sudėtinga, nepatikima, prastai tinkama atviram orui ir visvien prasta.

Žodžiu, ir toksinai, ir psichochemija taip ir liko nurašytais, kad ir labai perspektyviais junginiais.

Gal bene vienintelis įdomesnis naujos kovinės chemijos variantas buvo hiperalergenai, apie kuriuos beveik nieko nežinoma – perbėgėliai iš sovietinio cheminio ir biologinio ginklo institutų pabarstė tik vieną kitą gandą apie tai, kad šis medžiagų segmentas pradėtas aktyviai tirti sovietmečio pabaigoje.

Hiperalergenai, skirtingai nuo įprastų alergenų, sukelia alergines reakcijas visiems arba daugumai žmonių. Ir kartu, bent teoriškai, jie yra pilnaverčiai alergenai – veikia taip, kaip kokie nors riešutai veikia riešutams alergiškus žmones – t.y., sukelia staigų anafilaktinį šoką ir mirtį. Tiksliau, turėtų taip veikti.

Teoriškai hiperalergenai savo efektyvumu galėtų lygintis su bakteriniais toksinais (t.y., visam Vilniui išnuodyti pakaktų kokį kilogramą ar kelis paskleisti virš miesto), tačiau skirtingai nuo toksinų, jie nėra sudėtingi baltyminiai junginiai – tai medžiagos, kurios gali turėti gana mažą molekulinę masę, o tai reiškia, kad galimai netgi ir per odą įsisavinančios. Ir mažų mažiausiai, neyrančios aplinkoje nuo paprasčiausios saulės šviesos ar vandens garų.

Problemų su hiperalergenais buvo nemažai: kaip ir kiti alergenai, jie suveikia tik po to, kai žmogaus organizmas jau išmoksta reaguoti. T.y., realų kovinį poveikį turi ne pirmas, o antras hiperalergenų panaudojimas (nuo pirmo panaudojimo išsivysto tik imuniniai reagavimo mechanizmai). Tai labai nepatogu. Kita vertus, taip atsiranda ir šantažo galimybė: panaudojus cheminį ginklą pirmą kartą, žmonės nemiršta, tačiau visi žino, kad mirs po antro karto.

Kita vertus, nuo visokių alergenų, o ir nuo hiperalergenų labai gerai padeda visokie antihistamininiai preparatai, jei tik naudojami profilaktiškai. Tas pats paprastas tavegilas ar kiti vaistai, kurie gelbsti nuo pavasarinės slogos. Žodžiu, panašu, kad ši sovietų nagrinėta cheminių ginklų grupė irgi nepasiekė kokio nors karui tinkamo lygmens.

Ko gero pirmas ryškesnis atvejis, kai jau po II Pasaulinio karo kažuri valstybė naudojo chemiją, buvo Jemeno pilietinis karas, vykęs 1963–1967, kur cheminį ginklą naudojo Egiptas.

Tiriant hiperalergenus, buvo surasta kažkiek mažos molekulinės masės junginių, keliančių alergines reakcijas daugumai žmonių. Kai kurie iš tų junginių buvo priklausantys organinių tirpiklių klasei, t.y., buvo skystos medžiagos, kurios normaliomis sąlygomis dar ir juntamai garuoja, t.y., yra įsisavinamos ir per odą, ir per plaučius.

Praktikoje, atrodo, mažos molekulinės masės hiperalergenai alergines reakcijas keldavo per silpnai – žmonėms kildavo staigūs ir stiprūs bėrimai, bet patikimų anafilaktinių šokų gauti lyg ir nepavykdavo. Kažkiek tokias savybes turinčių junginių galima atrasti, pakapsčius po organinės chemijos žinynus. Apie tas specifines reakcijas (dažnai minimas, kaip dermatitai ar pan.) neretai būna pažymėta.

Kai kurie šiuolaikiniai atvejai

Ko gero pirmas ryškesnis atvejis, kai jau po II Pasaulinio karo kažuri valstybė naudojo chemiją, buvo Jemeno pilietinis karas, vykęs 1963–1967, kur cheminį ginklą naudojo Egiptas. Ginklai buvo gana primityvūs – ipritas ir fosgenas. Buvo ir pranešimų, kad karo pabaigoje Egiptas galėjęs naudoti ir kažką iš fosforo organikos – galimai tabūną ar zariną, tačiau tokie pranešimai atrodo, švelniai tariant, labai abejotini – tais laikais Egiptas iš principo nebuvo pajėgus gaminti kažką panašaus didesniais, nei laboratoriniai, kiekiais.

Egipto chemijos programos prasidėjo dar apie 1950–1960 metus, kai valdė Gamal Abdel Nasser, o santykiai su SSRS buvo tokie geri, kad kažką geresnio net sunku įsivaizduoti – sovietai matė Egiptą, kaip būsimą komunizmo sklaidos centrą, per kurį galės savo įtaką skleisti visoje Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Taigi, SSRS kraštutinai smarkiai parėmė Egipto cheminio ginklo programas, ėmė mokyti specialistus ir statyti Egiptui vaistų ir insekticidų fabrikus. Aišku, su dviguba paskirtimi.

Jemeno pilietinio karo metu Egiptas daugiausiai naudojo aviacinį bombardavimą, kur apmėtydavo įvairius Jemeno kaimus, kalnų perėjas ir rojalistų bazes iš oro. Bombardavimai būdavo vykdomi, naudojant sovietų gamybos bombonešius, buvo naudojamos ir sovietinės cheminės bombos KHAB-200 ir AOKH-25. Nuo pat pirmo cheminio ginko panaudojimo 1963 iki pat paskutinio 1967 Egiptas viską neigė ir skelbė, jog tai yra melas bei JAV ir Jungtinės Karalystės propaganda. Karo eigą chemija pakeitė gana nesmarkiai, nes naudojama buvo gan fragmentiškai, tačiau bendrai Egipto ir SSRS įsikišimas į Jemeno karą baigėsi tuo, kad rojalistų pajėgos buvo sumuštos ir sukurta Jemeno arabų respublika, draugiška Egiptui ir Kremliui.

Jemeno pilietinio karo metu, naudojant chemiją, buvo nužudyta apie 1500 civilių, dar panašus kiekis buvo sunkiai sužeista, sužalota. Chemija karo eigos nepakeitė, bet gerokai apsunkino rojalistų partizaninius veiksmus, jų logistiką, buvo naudojama rojalistus palaikančių gyventojų naikinimui. Žuvusių skaičius – 1500 žmonių, yra minimalus, visiškai patvirtintas. Pagal spėjimus, realus aukų skaičius galėjo būti iki 5–10 kartų didesnis, tik kad dauguma tų aukų žūdavo tokiose vietose, kad jas atrasdavo tik po savaičių, kai kūnai būdavo suirę tiek, kad niekas nei nesuprasdavo, nuo ko ten kas žuvo.

1972, prieš Yom Kippur karą, Egiptas ėmė tiekti dideles cheminių ginklų partijas Sirijai – taip prasidėjo ir Sirijos cheminio ginklo programa. Apie tą patį laiką iš Egipto chemines technologijas ėmė gauti ir Irakas. Pastarojo cheminė programa gan ilgai vystėsi sunkiai, tačiau labai suaktyvėjo apie 1978. 1980, prasidėjus Irako-Irano karui, chemijos gamyba ir naudojimas Irake ėmė augti žvėriškais tempais. Jau apie 1981–1982 metus, kai Iranas išstūmė Irako pajėgas ir perėjo į kontrpuolimą, chemija imta naudoti labai masyviai, nulemdinėti daugelio mūšių baigtį.

Pradžioje Irakas daugiausiai naudojo dirginančias medžiagas – ašarines dujas, stabdydamas kraštutinai masyvius Irano pajėgų įsiveržimus, tiesiogiai mūšiuose. Irako pajėgos laimėdavo dėl to, kad turėjo dujokaukes, Irano kariai chemijos naudojimui būdavo visiškai nepasiruošę.

Kiek vėliau buvo imtos naudoti iprito užtvaros, dar vėliau – atidirbti metodai operatyviam puolimų stabdymui, apšaudant puolančius Irano dalinius tabūno ir zarino sviediniais, paskui chemijos naudojimas išsiplėtė – ipritas buvo imtas naudoti antskrydžiuose į Irano gilumą, užteršiant kelius.

Fronto zonoje Irakas atidirbo gana unikalius ir labai efektyvius kombinuoto karo metodus: prieš Irano pajėgas būdavo sudaromos cheminės zarino užtvaros, kurios blokuodavo judėjimą, o tada Irakas naudodavo sraigtasparnius, iš kurių ir naikindavo Irano karius. Kiek vėliau metodai buvo patobulinti, imti naudoti masyvūs apšaudymai reaktyviniais pabūklais, kurių sviediniai būdavo užtaisomi zarinu, sukuriamos ir iprito zonos tose vietose, per kurias Irano padaliniams teks trauktis. Cheminiai sviediniai būdavo naudojami kartu su įprastais, apšaudymai būdavo mišrūs, įprasti apšaudymai pridengdavo chemijos panaudojimą.

Karo pabaigoje Irakas atididrbo ir puolimo metodus, kai į įprastus artilerijos apšaudymus įterpiami zarino sviediniai. Pačioje karo pabaigoje Irakas cheminius metodus atidirbo tiek gerai, kad sugebėjo vėl pereiti į puolimą, cheminėmis atakomis tiesiog triuškindamas Irano dalinius. Kai kuriuose mūšiuose per dieną-dvi žūdavo ar būdavo sunkiai sužeidžiami 5–10 tūkstančių Irano karių, o karo pabaigoje daugiau kaip pusė Irano aukų jau tiesiogiai tekdavo chemijai, kai kuriuose mūšiuose – net apie 60–70%.

Irako-Irano karas turėjo ir propagandinės specifikos: Irakas chemijos naudojimą neigdavo, negana to, kaltindavo cheminio ginklo panaudojimais Iraną.

Galutinėse Irako-Irano karo stadijose chemija visiškai nulemdavo mūšius, o paskutinį karo pusmetį sukėlė tieisog masinį Irano kariuomenės bėgimą. Karo pabaigoje Irakas ėmė cheminį ginklą masiškai naudoti ir prieš kurdus, ir prieš Irano gyvenvietes, kovinėmis nuodingosiomis medžiagomis naikindamas tūkstančius civilių gyventojų.

Irako-Irano karas, bent antroje pusėje, tapo vieninteliu žmonijos istorijoje pilnaverčiu cheminiu karu – tokiu, kuriame chemija ne šiaip lemdavo, o tiesiog buvo tapusi vienu iš pagrindinių ginklų visų tipų mūšiuose. Chemijos aukų skaičiai aiškiai nežinomi iki šiol – spėjama, kad apie 50 tūkstančių žmonių. Sužeistųjų Irano karių skaičiai – iki šiol tik aproksimuojami, tačiau galima vertinti, kad dar ne mažiau 50 tūkstančių. Chemijos dėka Irakas mūšius laimėdavo ir prieš kelis kartus didesnes Irano pajėgas, daugybe atvejų tik chemijos dėka sugebėdavo atsilaikyti prieš Irano puolimą. Tai vienas iš poros karų žmonijos istorijoje (kartu su Italijos-Abisinijos karu), kur chemijos naudojimas vienareikšmiškai nulėmė viso karo eigą.

Irako-Irano karas turėjo ir propagandinės specifikos: Irakas chemijos naudojimą neigdavo, negana to, kaltindavo cheminio ginklo panaudojimais Iraną. Realūs chemijos naudojimo mastai pasauliui atrodė nelabai įmanomais, nesant nepriklausomų patvirtinimų, žiniasklaida nebuvo linkusi tikėti Irano pranešimais apie Irako cheminius ginklus. Apytiksliai karo mastai buvo įvertinti tik praėjus 5–8 metams po karo pabaigos, ir net po keliolikos metų vis dar išlįsdavo naujų duomenų apie cheminio ginklo naudojimą tame kare (pvz., apie ciklozarino naudojimą).

Paties Irako vėliau deklaruoti cheminių medžiagų gamybos skaičiai maždaug 10 kartų atsiliko nuo Irako gamybinių pajegumų – tai irgi demonstruoja, kiek smarkiai gaudavosi iškraipyti informaciją. Panašiai iškraipymus rodo ir faktas, kad tik gerokai po karo buvo gauti duomenys apie gana masyvią ciklozarino gamybą ir jo naudojimą.

Irako-Irano karas tapo labai stipriu postūmiu cheminio ginklo uždraudimui visame pasaulyje, o skandalai, susiję su dvigubos paskirties chemikalų ir įrangos tiekimu iš Vokietijos ir Prancūzijos – tapo priežastimi, dėl kurios į konvencijoje draudžiamų medžiagų sąrašus buvo įtraukti didžiuliai kiekiai prekursorių, netgi tokių, kurie dažniausiai naudojami visiškai taikiais tikslais.

Iki šiol nėra visiškai aišku, kas tiesiogiai konsultavo Iraką, šiam kuriant cheminius ginklus. Panašu, kad pagrindiniais moksliniais rėmėjais tapo Egiptas ir SSRS, o Vakarų firmos tiesiog uždarbiavo, parduodamos dvigubos paskirties įrangą – tą, kurią nurodydavo konsultantai iš SSRS ar Egipto. Vėliau dėl tokių pardavimų buvo nemažai bylų.

Galų gale, įdomus yra ir šiuo metu vykstantis karas Sirijoje, nes jis irgi turi savų specifikų. Atrodo, kad Assado pajėgos ten dažniausiai naudoja kombinuotus metodus (chemija su įprastais artilerijos apšaudymais). Sirijoje pastebimas cheminio ginklo naudojimas bei to panaudojimo tobulinimas kažkuo primena Irako-Irano karą, tik kad mastai juntamai mažesni.

Pačioje karo pradžioje Sirija naudodavo ašarines dujas (jos nedraudžiamos konvencijoje), ir panašu, kad bent kartais tos dujos visai pasiteisindavo. Kiek vėliau (Homse) buvo bandymų naudoti zariną paskirai, be kito bombardavimo – viskas baigėsi išviešinimais ir milžiniškais skandalais.

Dar vėliau, Sirija akivaizdžiai perėjo prie kombinuotų artilerijos puolimų, kažkiek primenančių Irako-Irano karo pabaigoje vykusias puolamuosius veiksmus, tik kad dešimtis kartų mažesnių: puolami objektai pirmiausiai apšaudomi artilerija, apšaudymo metu įterpiama cheminių sviedinių, kurie išnuodija slėptuvėse besislepiančius, paskui tęsiamas apšaudymas įprastais sviediniais. Analogiška schema kai kuriais atvejais būdavo naudojama ir su aviaciniais bombardavimais, kai cheminės bombos įterpiamos tarp įprastinių.

Toks kombinuotas apšaudymas yra žymiai efektyvesnis už įprastas chemines atakas, negana to, kadangi į apšaudymo zoną negali atvykti gelbėtojai, nesigauna ir lengvai nustatyti mirties priežasčių ar išvis pamatyti kokių nors aiškių chemijos naudojimo požymių.

Vėlyvosios Sirijos cheminės atakos, atrodo, dar labiau pakito: vietoje labai efektyvaus zarino imama naudoti chlorą, kuris išsisklaido itin greitai ir kartu grunte nepalieka išvis jokių chemiškai identifikuojamų cheminio ginklo panaudojimo pėdsakų. Dėl to, kad chloro nuodingumas sąlyginai labai mažas, kažkiek pakinta ir chemijos naudojimas: chloro nepavyksta tinkamais kiekiais nugabenti artileriniais apšaudymais, tam tenka naudoti aviaciją.

Per vieną aviacinę chloro ataką iš lėktuvų gali būti numetama nuo kelių iki kelių dešimčių chloro balionų (baliono atidarymo ar sprogdinimo mechanizmai nėra aiškūs), pasklidęs chloras prasiskverbia į slėptuves. Kad prasiskverbimas būtų efektyvus, pastatai turi būti smarkiai pažeisti prieš tai vykusiais apšaudymais. Bendras tokių chloro atakų scenarijus – pirmiausiai pradedami artilerijos apšaudymai, vėliau jie paremiami trumpalaikiais bombardavimais iš oro (artimiems barrel bomb ar kasetinių konteinerių bombardavimais), vėliau dar pratęsiama artilerijos ataka, o paskui vykdomas sėkmingas puolimas.

Dėl tokių chloro panaudojimo scenarijų atakos, kur naudojama ir artilerija, ir aviacija, turėtų kelti padidintus įtarimus. Kita vertus, tais atvejais, kai panaudojamas zarinas, aviacinės chemijos gabenimo priemonės gali būti nereikalingos – pakanka specializuotų raketų, užtaisytų zarinu.

Kaip ir Irako atveju, chemijos naudojimas, atrodo, nulemia sėkmingus Sirijos kariuomenės veiksmus – jai pavyksta išmušti priešus tais atvejais, kai jie gerai įsitvirtinę. Nors šiuo metu Sirijos cheminių atakų mastai vis dar neaiškūs, galima numanyti, kad mažų mažiausiai chemija nulemia paskirų mūšių eigą, maždaug tokiame pat lygyje, kaip ir Irako-Irano karo metu, apie 1983–1985 periode.

Kartu su visu chemijos naudojimu, labai aiškiai matosi ir dezinformacijos sklaida, visiškai atitinkanti ir Jemeno, ir Irako-Irano karo laikus: bet koks chemijos naudojimas yra neigiamas, tarptautiniai tyrėjai vienaip ar kitaip blokuojami, galų gale chemijos naudojimu yra apkaltinama priešinga pusė, ypač dažnai kaltę verčiant ISIS – t.y., tiems, kurie išties yra pamišę fanatikai, netgi lenkiantys tuos islamistinius Islamo revoliucijos bepročius, kurie savo kūnais išminuodavo minų laukus Irano puolimuose prieš Iraką.

Reikia pasakyti, kad bent jau ISIS pajėgos išties bando naudoti cheminius ginklus, bet absoliuti dauguma tokių bandymų buvo Irake, o apie Siriją tėra žinoma keletas įtariamų (bet atrodo, kad iki šiol nepatvirtintų) atvejų. Praktikoje beveik visi ISIS cheminiai bandymai nesukūrė jokių didesnių aukų skaičių, buvo kraštutinai neprofesionalūs. ISIS pradžioje apsiribodavo bandymais panaudoti chlorą (balionais), tačiau paprastai tai būdavo neadekvačiai maži chloro kiekiai, kurie nepadarydavo įtakos. Vėlesniais metais buvo pastebėta ir keletas ISIS bandymų panaudoti puolimams neaiškios kilmės ipritą, sukėlusį nedideliems kiekiams žmonių sunkias pūsles. Kita vertus, jau vien tai, kad ipritas naudotas puolimui (nors suveikia tik po kokios dienos nuo panaudojimo), daug ką sako apie jų cheminius gebėjimus.

Dar kita vertus, naudoti iprito kiekiai nebuvo pakankamai dideli, kad gautųsi tarti, jog ISIS turi savo gamybą – iki šiol spėjama, kad jie galėjo atrasti ir kažkur užsilikusių priešistorinių Irako-Irano karo laikų atsargų liekanų. Pastarąjį spėjimą patvirtina ir keli incidentai, kai ISIS Irake bandė naudoti menamą zariną – tiesiog palei JAV dalinių buvimo vietas sprogdindami iš kažkur iškastus Irako-Irano karo laikų chemija užpildytus sviedinius. Visi tokie bandymai baigdavosi visišku nuliu, nes sviediniuose buvusios medžiagos būdavo suirusios iki praktinio nulio dar prieš gerus 20 metų. Kita vertus, skirtingai nuo zarino, ipritas, kad ir gesdamas (polimerizuodamasis) išlieka gerokai ilgiau, tad Saddamo laikų iprito kilmės versija – netgi labai įtikėtina.

Vėlgi, kokių nors kelių sintetintis ipritui ISIS greičiausiai irgi ieškosi – netgi keli kilogramai šitokios chemijos gali būti sėkmingai panaudota labai bjauriems, dideliems teroro aktams. Klausimas tik tame, ar yra galimybės.

Nors informacijos apie ISIS chemijos bandymus Sirijoje praktiškai nėra (jei neskaitysim kelių visiškai akivaizdžių Assado režimo falsifikacijų, kai filmuojami neaiškūs bidonai su neaišku kuo ir pasakojami beprasmiai kliedesiai apie neaišku ką, arba pvz., tokių, kai ISIS kaltinama labai profesionaliais zarino apšaudymais, kokių ji iš principo negali atlikti netgi teoriškai), visgi teoriškai įmanoma, kad ISIS ir Sirijoje bandytų panaudoti chlorą ar ipritą.

Būdinga, kad daugelis įtariamų incidentų baigiasi labai sėkmingais Assado pajėgų puolimais.

Dar kita vertus, vargu ar galima tikėtis, kad Sirijoje ISIS sugebėtų elgtis bent kiek profesionaliau, nei Irake, kur jų cheminiai bandymai būna labai labai nevykėliški – t.y., besibaigiantys ne efektyviomis letalinėmis priešų baigtimis, o daugiau išgąsdinimais ar ribotais sužeidimais. Savo chemijos panaudojimu ISIS veikla kol kas primena visiškus namudininkus, kurie daro kažką, ko patys nei nesupranta.

Paskutiniuose Sirijos incidentuose matomi chemijos panaudojimo scenarijai gana specifiški – neretai iš kažkur atsiranda kokie nors chloro balionai, artilerijos apšaudymų viduryje puolami objektai pabombarduojami iš lėktuvų ar sraigtasparnių, paskui gana ilgai į įtariamą chemijos panaudojimo zoną negali pakliūti jokie ekspertai, o paskui viskas neigiama, verčiama kaltė ant pačių apšaudytųjų ir panašiai. Būdinga, kad daugelis įtariamų incidentų baigiasi labai sėkmingais Assado pajėgų puolimais.

Skirtingai nuo Jemeno ar Irako-Irano karo, Siriją valdantis Assado režimas, atrodo, deda kardinaliai daugiau pastangų bendrai chemijos panaudojimo maskavimui – tą rodo faktas, kad paskutiniu metu režimas renkasi atsilikusius, primityvius cheminius ginklus, tokius kaip chloras – kaltę dėl jų paskui galima suvertinėti ir sukilėliams, ir ISIS.

Pastebėkime, kad kaip Jemeno pilietiniame kare netiesiogiai buvo įvelta SSRS, taip Sirijoje įvelta Rusija – o Kremliaus metodai, įskaitant ir propagandinius, didesne dalimi liko tie patys, kaip ir prieš pusę šimto metų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"