Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Rokiškis Rabinovičius. Apie cheminio karo taktiką (I)

 
Nedėsiu aš čia daugiau kitų nuotraukų apie cheminį karą. Jos arba beprasmės, arba per daug klaikios. Šioje nuotraukoje – britų kariai 1918 metais, gavę kažkurių dujų į akis. Itin žalojančius poveikius akims neretai turėdavo ipritas, tačiau negrįžtamai akis sužalodavo ir daugelis to meto ašarinių dujų bei arseno organikos. Per I Pasaulinį karą nuo cheminio ginklo žuvo apie 100 tūkstančių, dar apie milijonas buvo sužestas. Tačiau to meto cheminiai ginklai buvo silpni, o jų skleidimo priemonės – labai labai primityvios.
Nedėsiu aš čia daugiau kitų nuotraukų apie cheminį karą. Jos arba beprasmės, arba per daug klaikios. Šioje nuotraukoje – britų kariai 1918 metais, gavę kažkurių dujų į akis. Itin žalojančius poveikius akims neretai turėdavo ipritas, tačiau negrįžtamai akis sužalodavo ir daugelis to meto ašarinių dujų bei arseno organikos. Per I Pasaulinį karą nuo cheminio ginklo žuvo apie 100 tūkstančių, dar apie milijonas buvo sužestas. Tačiau to meto cheminiai ginklai buvo silpni, o jų skleidimo priemonės – labai labai primityvios.

Kai kurie dalykai, susiję su pasikartojančiais incidentais Sirijoje, daugeliui yra nelabai suprantami, nes paprasčiausiai pritrūksta kai kurių cheminio karo žinių. O tos žinios išties nėra labai trivialios – didele dalimi jos tiek smarkiai skiriasi nuo įprastinio karo žinių, kad netgi ir kariškiai kartais nepagalvoja, kiek tenai visokios specifikos pasitaiko.

Taigi, šiame straipsnyje bus nemažai visokios istorinės apžvalgos, kuri parodys ir didelius skirtumus tarp skirtingų cheminių ginklų ir jų naudojimo. Iš to atsiras ir supratimas, kiek sunku kartais nustatyti, kur ir kaip ta chemija panaudojama – pasidarys aišku, kodėl Sirijoje, kur įtariama apie dešimtis, jei ne šimtus cheminio ginklo panaudojimo atvejų, tik keletą kartų pavyko surinkti pakankamus to ginklo panaudojimo įrodymus.

Didžiausią patirtį cheminio ginklo naudojime ir kūrime iki pat XXa. vidurio turėjo vokiečiai, o iki to laiko ir susikūrė praktiškai visi šiuolaikiniai cheminio karo metodai.

Kita vertus, manau, kad po straipsnio pasidarys labai aišku, kodėl specialistai vienareikšmiškai įvardina, kad kai kurios atakos beveik nekelia abejonių, kaip cheminės, įvykdytos būtent Sirijos pajėgų.

Kai kam visai įprastai gali pasirodyti atrodanti ataka, kur koks nors pastatų kompleksas apšaudomas artilerijos, bet apšaudymo viduryje dar atskrenda ir bombonešis, kuris bombas numeta. Kai kam, kas susipažinęs su kovinių nuodingųjų medžiagų specifika, iš tokio puolimo gali pasidaryti aišku ne tik tai, kad šitai buvo cheminė ataka, bet net ir tai, koks konkretus cheminio ginklo tipas buvo panaudotas.

Susipažinus su cheminio karo istorija pasidarys aišku ir tai, kodėl, nepaisant didžiulės grėsmės savo stabilumui, Assadas chemiją naudoja tame kare prieš sukilėlius (galiu atskleisti išsyk: būtent dėl tikslingo ir labai profesionalaus chemijos naudojimo karas prieš sukilėlius ir gaunasi veiksmingas – laimimi mūšiai vietose, kur sukilėliai itin įsitvirtinę). Ir pasidarys aišku, kodėl tą cheminį karą palaiko netgi Rusija, kuriai paskui tenka tuos chemijos panaudojimo atvejus dangstyti visokiomis propagandomis.

Atsiras ir kažkiek supratimo apie tai, kodėl, nors kalbama apie dešimtis ar šimtus chemijos aukų (lyg ir nedidelius kiekius), Vakarų šalys reaguoja taip aršiai – chemijos slėpimo atvejais realūs aukų skaičiai gali būti tiek smarkiai didesni, kad tų skaičių niekas nei nedrįsta įvardinti. Realiai 100 ar 1000 kartų paklaidos ribos panašiais atvejais gali būti visai normalios.

Kaip bonusą pažadu dar vieną straipsnį, apie cheminį karą tarp Irako ir Irano – labiausiai cheminį karą visoje žmonijos istorijoje. Jis bus labai greitai.

Vokietija – cheminio karo kūrėja

Didžiausią patirtį cheminio ginklo naudojime ir kūrime iki pat XXa. vidurio turėjo vokiečiai, o iki to laiko ir susikūrė praktiškai visi šiuolaikiniai cheminio karo metodai. Atitinkamai, beveik visas metodikas galime nupasakoti, remdamiesi vien vokiečių sugalvotomis taktikomis bei patirtimis. Dalinę išimtį sudarytų tik Italijos praktikos Etiopijoje, Irako-Irano karas, Irako karas prieš kurdus ir paskutiniai chemijos naudojimo Sirijoje atvejai. Jie kažkiek skiriasi, tačiau, kita vertus, vis vien yra daugiau ar mažiau, vienaip ar kitaip kilę iš vokiškų metodikų. Bene labiausiai nuo vokiškų metodikų atitolo Irakas – bet ir tai ne dėl to, kad būtų kažką labai naujo sukūręs, kiek dėl to, kad taikė itin masyviai, moderniame kare, kartu su naujų rūšių ginklais (sraigtasparniais) ir kartu turėdamas kraštutinai prastas gamybos sąlygas, bet, pagal viską, visai neblogus patarėjus.

Cheminis ginklas kare buvo uždraustas dar prieš pirmus jo naudojimus – pagal 1899 ir 1907 Hagos konvencijas. Nepaisant to, kaizerinei Vokietijai I Pasauliniame kare ta chemija pasirodė taip patraukliai, kad dėjo jie ant tų konvencijų. Atitinkamai ant tų konvencijų padėjo ir kitos šalys. Link I Pasaulinio karo pabaigos sąjungininkai spėjo prisigaminti ir panaudoti daugiau cheminių ginklų, nei Vokietija, tačiau Vokietija taip ir liko chemijos lydere. To karo cheminių aukų skaičius – milžiniškas: apie 100 tūkstančių žuvusių ir daugiau kaip milijonas suluošintų. Dauguma suluošinimų buvo susiję su plaučių ir akių pažeidimais.

Pagrindinės cheminio ginklo panaudojimo taktikos buvo atidirbtos dar I Pasaulinio karo metais, tobulintos Tarpukaryje, vėliau, daugiausiai teoriškai, vystytos II Pasaulinio karo metu. Netgi šiais laikais vokiečių karo chemikų rašyti karo chemijos vadovai yra visiška to tipo literatūros klasika, tiesiog tokia gera, kad geresnę sunku rasti netgi tarp naujausios literatūros. Netgi nepaisant to, kad per paskutinį pusę šimtmečio buvo padaryta daug naujų tyrimų ir išleista daug naujų knygų, kokio pusšimčio metų senumo vokiškos (ir į rusų kalbą verstos) knygos realiai stebina. Įsivaizduokit, kad kokioje nors Rytų Vokietijoje 1950 išleistoje knygoje galima rasti tai, apie ką atviresnėje anglakalbėje literatūroje imta rašyti tik apie kokius 1980–1990 ar netgi dar vėliau.

Link I Pasaulinio karo pabaigos sąjungininkai spėjo prisigaminti ir panaudoti daugiau cheminių ginklų, nei Vokietija, tačiau Vokietija taip ir liko chemijos lydere.

Vokiečių chemiko Siegfried Franke 1967 žinynas „Lehrbuch der Militarchemie“ iki šiol yra savo gilumu ir platumu nepralenkiamas įvadas į karo chemiją, kuriame yra tiek visko, iš tiek įvairiausių segmentų, kad suprantantiems maža nepasirodo. Perskaičius nuosekliai (su sąlyga, kad kažką išvis supranti apie chemiją), galima tarti, kad jau kažką susigaudai tuose junginiuose, bet esi visai žalias. O tada pasikapstai daugiau ir nustembi, kad net specializuotos informacijos ieškant pagal specifines junginių grupes, kažką naujo atrasti jau būna gan sunku. Ir sunku atrasti būna net keliais dešimtmečiais vėliau išleistuose žinynuose.

Po II Pasaulinio karo, maždaug iki kokių 1960–1970 metų daugelis vokiečių chemikų buvo esminiai SSRS konsultantai, o pati SSRS chemiją vystė pagrindinai perimtose nacių gamyklose. Tik apie 1970 SSRS ėmė gaminti VR jau pilnai savo, naujai pastatytame, o ne pilnai ar dalinai iš nacių perimtame fabrike, bet panašu, kad ir VR gamybą organizuojant, kažkiek prisidėjo Rytų Vokietija. Dar daugiau – iki šiol dauguma pasaulyje naudojamų cheminių ginklų yra arba Vokietijoje sukurti, arba vokiškų ginklų palikuonys, įskaitant ir tokias nevokiškas medžiagas, kaip VX ar Novičok – nors jie ir sukurti ne Vokietijoje, bet priklauso tai pačiai fosforganikos klasei, kaip ir tabūnas, zomanas ir zarinas.

Sovietinę karo chemijos programą, kuri buvo labiausiai išvystyta iš tų, ką tik kas nors pasaulyje yra turėjęs, irgi pradėjo vokiečiai – Tarpukaryje Šichanuose jie pastatė laboratorijas ir poligoną savo cheminio ginklo bandymams (pagal susitarimą su SSRS), kur mokė ir Raudonąją armiją, ir sovietų chemikus. Šaltojo karo metais, maždaug iki kokių 1960–1970 Rytų Vokietija buvo ta valstybe, kuri sovietų užsakymu atlikinėjo ir nemažai sudėtingiausių biocheminių cheminio ginklo tyrimų – pati SSRS gana ilgai buvo ne tai kad techniškai, bet tiesiog pagal žinias nepajėgi savarankiškai dirbti su neurobiologiniais ir enzimologiniais tyrimais, kas buvo itin svarbu fosforganikos atveju.

Sovietinę karo chemijos programą, kuri buvo labiausiai išvystyta iš tų, ką tik kas nors pasaulyje yra turėjęs, irgi pradėjo vokiečiai.

Vokiečių sukurti Šichanai taip ir pasiliko didžiausiu SSRS cheminio ginklo bandymų centru (Tarpukariu statytos vokiečių laboratorijos iki šiol ten dar naudojamos pagal paskirtį), o kai SSRS formaliai nutraukinėjo tyrimus GosNIIOHT (ten, kur buvo kurtas Novičok), tyrimai ir bandymai galutinai buvo perkelti į Šichanuose esantį filialą. Taip, netgi liūdnai pagarsėjęs Novičok pagal savo kilmę siejasi su vokiečių, ypač – su nacių darytais fosforganikos tyrimais.

Taip, kai kurias Novičok klasei priklausančias medžiagas, iš tų junginių grupių, kuriuos viešino Ilja Mirzajanovas, galima rasti dar apie kokius 1960 leistoje Rytų Vokietijos literatūroje, kad ir tame pačiame Siegfried Franke žinyne – kai kurios iš tos grupės medžiagų jau yra minimos, kaip perspektyvūs junginiai. Beje, kai kuri specifinė Rytų Vokietijos cheminė literatūra dėl slaptumo kartais net nebūdavo išspausdinama vokiškai, o vien tik rusiškai – išversta. O ir kai būdavo išspausdinama vokiškai, vertimai į rusų kalbą kartais būdavo išleidžiami anksčiau, nei vokiški originalai. Aišku, viskas – tik slaptai, labai ribotais tarnybinio naudojimo tiražais. Šiais laikais, gerokai pakapsčius po internetus, įmanoma kai kurias iš tų knygų atrasti.

Apie 1960–1970 metus senieji vokiečių karo chemikai ėmė tiesiog išmirdinėti, o SSRS apie tą laiką jau išvystė ir savo chemijos pramonę bei mokslą – pakankamai, kad galėtų apsieiti ir be Rytų Vokietijos pagalbos. Nepaisant to, sena vokiška literatūra taip ir liko pagrindu sovietinių karo chemikų mokymui, o Rytų Vokietijos mokslininkai vis dar darė nemažai tyrimų, susijusių su gilesniais cheminio ginklo veikimo mechanizmais. Aišku, tie tyrimai pirmiausiai keliaudavo į SSRS.

Gana juntamai cheminius ginklus taikė XXa. pradžios komunistai (pagrindinai – Tambovo gubernijoje), kovodami prieš partizanus. Būtent dėl to, kad cheminiai ginklai paaiškėjo besantys stebėtinai efektyvūs, SSRS paskui ir ėmė bendradarbiauti su I Pasauliniame kare pralaimėjusia Vokietija: carinės atsargos išseko labai staigiai, o gaminti cheminių ginklų patys bolševikai nesugebėjo – norėjo vokiečių pagalbos. Vokiečiams, kurie pas save chemijos gaminti ir bandyti negalėjo, toks variantas labai tiko.

Taip, kai kurias Novičok klasei priklausančias medžiagas, iš tų junginių grupių, kuriuos viešino Ilja Mirzajanovas, galima rasti dar apie kokius 1960 leistoje Rytų Vokietijos literatūroje

Apie XXa. vidurį cheminius ginklus bandė taikyti Japonija (Kinijoje), tačiau kažin kokių stebuklų jiems tenai nesigavo – iš esmės, tai buvo panašiau į I Pasaulinio karo nuodijimus, tik kad imant geresnius ginklus, geresnes technologijas ir labai nerišliai jas taikant kare prieš smarkokai atsilikusią Kiniją. Taigi, Japonija čia daug nepridėjo, kita vertus, pakankamai gerai žinoma, kad Japonija irgi rėmėsi vokiečių patirtimis, bent jau technologiniame lygyje.

Italijos karas prieš Etiopiją tapo bene didžiausiu pokyčiu – skirtingai nuo pozicinio I Pasaulinio karo, italai chemines užtvaras darė, kariaudami prieš mobilius ir tikrai pakankamai pajėgius etiopų padalinius. Tas karas parodė, kad visai naujos cheminės taktikos leidžia kardinaliai keisti karo eigą, netgi kai priešas yra sėkmingesnis. Iš esmės, galima tarti, kad itališka cheminio karo doktrina vėliau tapo pagrindu šiuolaikinėms VX naudojimo koncepcijoms. Kita vertus, ta pati doktrina irgi kilusi iš vokiškų iprito naudojimo metodų.

Bene didžiausią pokytį chemijos naudojime pademonstravo Irakas, kariaudamas prieš Iraną – bet ir čia pirmiausiai būdavo panaudojamos tos taktikos, kurias vokiečiai kūrė I Pasaulinio karo metais ir Tarpukaryje. Ten, kur Irakas tokių taktikų laikėsi, ten jam sekdavosi, o kur nesugebėdavo – chemijos naudojimas nelabai pasiteisindavo. Kita vertus, Irakas cheminius ginklus naudojo tiek intensyviai, kad galų gale atidirbo ir naujesnius metodus, kaip pvz., kombinuotą chemijos ir sraigtasparnių naudojimą, užblokuojant ir sunaikinant puolančius Irano dalinius.

Žodžiu, tiek čia tos įžangos – apie tai, kodėl beveik viskas, ką pasakoju – daugiau mažiau remiasi vokiečių taktikomis ir vokiečių požiūriais (netgi kai vokiečių nepaminiu). Apie kitas šalis čia pasakyti lieka gana nedaug. Tiesiog vokiečiai paėjo pagrindus visai šiuolaikinei karinei chemijai, o paskui tą chemiją porą dešimtmečių ir vystė – tol, kol vokiškas cheminio karo supratimas tapo tiesiog bendrai įprastu cheminio karo supratimu. Tik vėlyvais laikais chemijos lyderiais tapo SSRS, bet SSRS cheminės taktikos ir bendri požiūriai tebuvo tų pačių vokiškų tęsinys. Štai ir viskas.

Cheminio ginklo pradžia – paprasčiausias chloras

Pradėkime nuo I Pasaulinio karo, kai cheminį ginklą vokiečiai panaudojo pirmą kartą: 1915 balandžio 22 dienos pavakarę jie tiesiog pavėjui iš savo apkasų paleido chlorą. Vėjas tą chlorą nešė link priešų, priešai chloru kvėpavo, kosėjo, duso, o paskui mirė. Maždaug 6 kilometrų fronto ruože vokiečiai iš dujų balionų paleido 168 tonas chloro. Viskas vyko prie prancūzų gynybos linijų, šalia Ipro (Ypres) miesto. Žuvusių buvo apie 5000, dar apie 10000 buvo sunkiai sužeisti – žmonėms buvo išdeginti plaučiai ir smarkiai pažeistos akys.

SSRS apie tą laiką jau išvystė ir savo chemijos pramonę bei mokslą – pakankamai, kad galėtų apsieiti ir be Rytų Vokietijos pagalbos.

Chloras buvo įprastos, tuometinėje chemijos pramonėje jau plačiai naudotos dujos. Gauti didelius chloro kiekius buvo pakankamai nesunku. Nors chloro debesims reikėjo pavėjui nueiti bene kilometrą, išleidus į orą daug tonų dujų, net ir už kilometro koncentracijos būdavo mirtinos. O kam nemirtinos – tiems tiesiog plaučius pažeidžiančios tiek, kad paskui visą gyvenimą kosulys kraujais, plaučių uždegimai ir taip toliau. Žodžiu, net ir gyvu likęs kareivis likdavo ne kareiviu, o ligoniu, tinkamu nebent nurašymui.

Toksai chloro naudojimas buvo atviras – dujos leidžiamos tiesiog į orą ir sklinda pavėjui. Dujų poveikio efektyvumas čia priklauso tik nuo koncentracijos – tai reiškia, kad apsimoka rengti labai dideles atakas, kur chloro į orą būtų išleidžiama kiek įmanoma daugiau, kuo platesniame fronto ruože. Kuo cheminė ataka masyvesnė – tuo ji ir efektyvesnė.

Problemų su chloru buvo labai daug: jis labai smirda (chlorkalkių kvapas), jis labai sklaidosi ore, nes nors ir sunkesnis už orą, visgi nepakankamai, be to, drėgnu ar lietingu oru jis maišosi su vandeniu, tirpsta vandenyje, tad toli nenueina. Jei paros laikas – vakaras – įšilusi žemė šildo sklindančias dujas ir jos linkę kilti viršun, tad chloro koncentracija ore krenta. Jei naktis – pakilęs oro drėgnumas nusodina chlorą. Jei cheminė ataka vykdoma dieną – atsklindantis chloro debesis matosi iš toli. Jei paryčiai, kai visi miega – tuo metu rasa iškrenta, tad chloro efektyvumas išvis prastas, vos ne tragiškas.

Dar labiau viską komplikavo tai, kad pavėjui leisti dujas sunku – vėjas turi būti ilgai sklindantis viena kryptimi, kad ginkdie, ant savų apkasų negrįžtų. Jei būdavo vėjo gūsių – net ir palankus vėjas chloro iki apkasų nenunešdavo, išsklaidydavo dujas ore, iškeldamas į viršų.

Pirma sąjungininkų apsisaugjimo metodika buvo labai paprasta – tiesiog išvaryt kareivius iš apkasų į aukštesnes vietoves. Chloras yra sunkesnis už orą, sklinda pažeme, tad net ant į neaukštas kalveles jis nepakyla. Vėliau dėl tų pačių priežasčių tranšėjas nustota kasti žemumose – jos persikraustė į aukštesnes vietoves.

Kareivių išvarymas iš apkasų sunkiau apsisaugoti padėdavo tik tuose ruožuose, kurie būdavo mirtinai ginami – ten kareivių išvaryti tiesiog nebuvo galima. Bet ten, kur karas būdavo mobilesnis, dujų atakos būdavo nesėkmingos. Kaip pvz., Rytų fronte prieš Rusiją dujos dažnai nesuveikdavo, vien dėl to, kad rusų armija buvo pakrikusi, tad karas nemaža dalimi buvo ne tiek pozicinis, kiek kažokiais tarpusavio antpuoliais. Kai karas judrus, pabėgti nuo dujų į kokias nors kalvas yra visiškai normalu, tai mūšių eigos iš esmės nekeičia, tad rusų daliniai tą ir darydavo.

Vakarų fronte karas buvo pozicinis, su kraštutinai įtvirtintomis fronto linijomis, nesikeičiančiomis daug mėnesių ar netgi metų – o tai reiškia, būtent priešo išvarymas iš apkasų tampa didesniu tikslu, nei priešo nunuodijimas. Smarkiai smirdantis nuodingas chloras tam buvo kuo geriausiai tinkamas.

Žodžiu, chloras buvo naudotas neilgai, vietoje jo atsirado kitos cheminės medžiagos, kurios buvo daug efektyvesnės – visų pirma, fosgenas ir įvairios ašarinės dujos.

Kita vertus, labai greitai atsirado ir primityvios dujokaukės, kurios chloro efektyvumą sumažino tiek, kad jis tiesiog nustojo veikti. Pakakdavo tiesiog ant veido užsimesti gabalą audinio, pamirkyto geriamosios sodos tirpale – toji su chloru reaguoja taip gerai, kad apsaugo kuo puikiausiai. Pirmos dujokaukės, kurias įvairios šalys savo kariams ėmė gaminti milžiniškais kiekiais, buvo labai paprastos – tiesiog medžiaginiai maišai, kurie užmaunami ant galvos. Kad kažkas matytųsi, akims į maišą būdavo įsiuvami stikliukai primityviuose rėmeliuose. Visas maišas išmirkomas geriamosios sodos tirpale – ir bent jau kol neišdžiūsta, filtruoja dujas kuo geriausiai. Ekstremalai gali bandyti maišą pamirkyti ir skiestame kaustinės sodos tirpale – tada netgi išdžiūvęs maišas chlorą gana juntamai neutralizuoja. Tik kad ta kaustinė soda odą žmonėms nuėda taip, kad maža nepasirodytų.

Žodžiu, chloras buvo naudotas neilgai, vietoje jo atsirado kitos cheminės medžiagos, kurios buvo daug efektyvesnės – visų pirma, fosgenas ir įvairios ašarinės dujos.

Tiesa, užbėgant už akių – šiaip chloras dabar naudojamas vėl – toje pačioje Sirijoje. Priežastis – elementari: chloras dabar nevertinamas, kaip praktinis cheminis ginklas, tad galima rengti chloro atakas ir išsisukinėti, jog esą ten tik šiaip kokie nors dujų balionai sprogo. Chloras turi ir dar vieną privalumą – nudusina žmones labai greitai. O dar vienas chloro privalumas – kad jis nepalieka kažkokių aiškiau identifikuojamų pėdsakų, kokie lieka nuo kitų cheminių ginklų, t.y., atakos sunkiai įrodomos, net jei jas tirs ekspertai su laboratorijomis.

Chloras šiais laikais taip lengvai gaminamas ir gaunamas (ir taip plačiai vartojamas chemijos pramonėje), kad jį gali panaudoti praktiškai bet kas, netgi beraščiai puspročiai teroristai, kurie gali pasivogti kelis chloro balionus, kuriuos paskui kur nors susprogdintų. Tokių atvejų fiksuota Irake, kur kokį nors chloro balioną per kokį nors puolimą bandydavo panaudoti ISIS. Tiesa, naudojimai, atrodo, nebūdavo sėkmingi – galimai dėl to, kad ISIS tiesiog per buki tokiems reikalams.

Didesnis chloro naudojimo įdomumas yra tas, kad jis yra visiškai dujinis, greitai išsisklaidants, be to, jis yra tiesiog labai paplitęs cheminis elementas, t.y., jam yrant, aplinkoje nelieka jokių aiškesnių cheminio ginklo panaudojimo pėdsakų. Tai yra ypatingai patogu tais atvejais, kai reikia surengti cheminę ataką, kuri vėliau nebūtų identifikuota. Net jei kas nors paskui apkaltintų cheminio ginklo panaudojimu ir atrastų tuos balionus, visada galima bus skelbti (ir taip ir būna skelbiama), esą sprogo kažkokie tai dujų balionai, atsitiktinai buvę kokiose nors sukilėlių slėptuvėse. Sukilėliai, suprantate, ruošėsi nuo Assado puolimų gintis chloru, todėl savo įtvirtinimuose tą chlorą laikė.

Tiesa, užbėgant už akių – šiaip chloras dabar naudojamas vėl – toje pačioje Sirijoje.

Žodžiu, chloras yra paprastas, pigus ir gana efektyvus, jei tik jo pakankamai daug, o problema tik viena – jo reikia pakankamai daug. Pavienio pastato cheminiam apdirbimui apatinės ribos yra dešimtys ar šimtai kilogramų chloro dujų (t.y., paprastai pavienio baliono būna gerokai per mažai), o tai reiškia, kad vienintelis šiuolaikinis chloro naudojimo metodas – tai aviaciniai bombardavimai.

Bet atleiskite, kad nubėgau su tais šiuolaikiniais chlorais taip toli į priekį – grįžkime prie I Pasaulinio karo.

Fosgenas ir cheminio karo evoliucija

Kaip jau matėme, chloras veikė gan prastai – taigi, vietoje jo atsirado geresnės dujos – fosgenas. Fosgenas irgi buvo dujinis, naudojamas taip pat, kaip ir chloras, tačiau nuo drėgmės nusėdantis prasčiau, o ir labiau palei žemę besilaikantis. Dar vienas fosgeno privalumas buvo tas, kad jis neturi aiškaus kvapo. Smirda fosgenas papuvusiomis žolėmis ar šienu, t.y., jo smarvė gana neblogai susimaišo su kitais aplinkos kvapais, ypač dar kai koncentracijos mažos.

Fosgenas turėjo ir kitą privalumą – primityviausios dujokaukės su soda veikė žymiai prasčiau.

Pirmos naktinės fosgeno atakos buvo nepaprastai efektyvios – kai koncentracijos būdavo didelės, ryte tranšėjos būdavo daug lavonų, susidariusių tylaus ir lėto nudusimo būdu. Kai koncentracijos būdavo mažesnės, ryte prasidėdavo kosuliai, paskui jie aprimdavo (būdingas laikinas fosgenu apnuodytų žmonių pasveikimas), o po dienos-kitos – vėlgi daug lavonų. Dar mažesnės koncentracijos lavonus kurdavo su dar didesniu uždelsimu. Visai mažos, kur per daugelį ekspozicijų – sukurdavo lavonus neprognozuojamu srautu, taip kad net sunku būdavo pasakyti, kada jie išties būdavo apnuodyti.

JAV plakatas: kaip atpažinti fosgeną.
JAV plakatas: kaip atpažinti fosgeną.

Sąjungininkai dujų ėmė labai saugotis, tad fosgeno atakų efektyvumas greitai nukrito – žmonės net miegoti imdavo su dujokaukėmis, o kita vertus, apkasuose nuolat būdavo budintys, kurie keldavo aliarmą, vos tik kažką užuosdavo. Taigi, vokiečiai, pastebėję uždelstus fosgeno efektus, taktiką patobulino: jie dujas ėmė leisti vėlai naktį ir nedideliais kiekiais.

Naktinės lėtos fosgeno atakos būdavo vykdomos kelias valandas – esant ramiam, silpnam vėjeliui, vokiečiai iš savo apkasų imdavo leisti lėtas, silpnas fosgeno sroveles. Tokias silpnas, kad už kokio kilometro esantys priešai nieko neužuostų. Nieko niekas neužuodžia, visi ramiai miega, nuo dujų niekas nedūsta, tačiau po kokios dienos-kitos žmonės ima kosėti. Pradžioje silpniau, paskui – stipriau. Dar paskui – prasideda plaučių uždegimai. Su plaučių uždegimais prasideda ir mirtys, o kas nemiršta – tiems plaučių uždegimai tęsiasi ir tęsiasi. Kosulys – irgi. Ir dar toks, kur su kraujais. Ir skausmingas, ir nevaldomai stiprus. Žodžiu, kareiviai arba numiršta, arba daugeliui mėnesių pasidaro ligoniais, o ir po to – lieka invalidais visam gyvenimui.

Tokia vokiečių taktika veikė lėtai, tačiau dėl užmaskuoto poveikio labai pasiteisino – per kokią savaitę kokiame nors ruože būdavo galima išnaikinti tūkstančius priešo kareivių – ir net nesvarbu, ar mirtinai, ar tiesiog juos invalidizuojant. Esmė tiesiog tame, kad priešo kareiviai dingsta iš apkasų ir priešui po kiek laiko prasideda problemos – trūksta karių, kuriuos į tuos apkasus galima būtų įkišti.

Dar vienas fosgeno privalumas buvo tas, kad jis neturi aiškaus kvapo. Smirda fosgenas papuvusiomis žolėmis ar šienu.

Kitas geras dalykas buvo tai, kad mažomis koncentracijomis, naikinant lėtai, fosgeno reikdavo labai labai nedaug – bent dešimtis kartų mažiau, nei norint išnuodyti žmones per kelias valandas. Žodžiu, ekonomiška.

Pirmas sąjungininkų atsakas buvo paprastas – kadangi žemos chloro ar fosgeno koncentracijos sklinda tik visai palei žemę – įtvirtinimus, kiek įmanoma, reikia rengti kalvose, o dalis karių gali miegoti ir ne tranšėjose, o vėlgi kur nors aukštesnėse vietose.

Kitas sprendimas buvo gudresnis – kažkas pastebėjo, kad net mažiausios ore esančio fosgeno koncentracijos neįtikėtinai pakeičia skonio receptorių veikimą: įprasto skonio dalykai pasikeičia tiek, kad pasidaro sunkiai atpažįstamais. Taigi, sureagavę į keistus pojūčius, kariai gali išlipti iš apkasų ir kuriam laikui perbėgti į aukštesnę vietą. Praėjus pavojui, kariai gali grįžti.

Efektyviausia fosgeno signaline priemone tapo cigaretės – jų skonis keisdavosi taip smarkiai, kad tuo metu rūkantys žmonės apie chemines atakas suprasdavo anksčiau, nei dujos pasiekdavo bent kiek pavojingas koncentracijas. Kažkiek padėdavo ir kramtomoji guma, kurios skonis keisdavosi – bet ji, visgi, buvo mažiau efektyvi. Žodžiu, rūkymas ėmė gelbėti kareivių gyvybes. Praktinės britų tvarkos gavosi tokios, kad rūkymas iš esmės tapo privalomu visiems (jei formaliai ir nebuvo tokio reikalavimo, visi žinodavo, kad reikia rūkyti), o rūkyti reikėdavo ne vienu metu, o paskirai. Bet taip, kad nuolat kažkas rūkytų. Būtent rūkantys ir įspėdavo visus, kad dujų ataka prasidėjo.

Vokiečių atsakas buvo vėlgi labai paprastas, bent jau teoriškai – kombinuotos atakos, kur įprastiniai apšaudymai vykdomi kartu su cheminiais. Techniškai tai nebuvo taip lengva – vietoje dujų skleidimo pavėjui teko kurti ir sviedinius, kuriuose galima būtų laikyti suskystintą fosgeną.

Kombinuotos atakos pasirodė besančios efektyvesnėmis už bet ką: įprastinio apšaudymo metu kareiviai negalėdavo perbėgti į aukštesnes vietoves, turėdavo slėptis tranšėjose ir slėptuvėse, o į jas už orą sunkesnės dujos pakliūdavo itin lengvai. Negana to, kai dujos būdavo nugabenamos sviediniais, tiesiai į apšaudymo vietą, jų koncentracijos būdavo daugybę kartų didesnės – kariams pakakdavo vos kelis sykius įkvėpti ir jie jau gaudavo mirtiną dozę.

Būtent kombinuotos atakos, kuriose apšaudymas vykdomas ir įprastais ginklais, ir chemija, tapo vienu iš dviejų esminių cheminio karo metodų. Tiesa, tuo metu šis metodas dar nepasirodė toks geras – bent kiek per mažomis koncentracijomis fosgenas (ir netgi chloras) veikdavo su gerokais uždelsimais – realiai efektyvūs puolamieji cheminiai ginklai I Pasaulinio karo metais taip ir nebuvo atidirbti.

Efektyviausia fosgeno signaline priemone tapo cigaretės – jų skonis keisdavosi taip smarkiai, kad tuo metu rūkantys žmonės apie chemines atakas suprasdavo anksčiau, nei dujos pasiekdavo

Sąjungininkų atsakas į kombinuotas vokiečių chemines atakas buvo vėlgi paprastas: tobulesnės dujokaukės ir kategoriškai griežtai vykdomas nurodymas: prasidėjus bet kokiam artilerijos apšaudymui, privaloma užsimauti dujokaukę. Kariai be dujokaukių į požemines slėptuves neįleidžiami be jokių išlygų – tam, kad jie gautų bent minimalų šansą išgyventi, būdami aukštesnėje, kad ir apšaudomoje zonoje. Aukštesnėje zonoje dujos sklaidydavosi greitai, o tikimybė būti užmuštam sprogimo – visgi kelis kartus mažesnė, nei tikimybė mirti nuo mirtinų dujų koncentracijų.

Greičiau ir stipriau veikiančios I Pasaulinio karo medžiagos

Bandydami apeiti lėtą fosgeno veikimą, vokiečiai bandė ieškoti kitų priemonių – taip kare atsirado jau minėtos ašarinės dujos, buvo bandomas ir ciano vandenilis. Pastarasis teoriškai turėjo veikti labai staigiai, per sekundes ar minutes, tačiau su juo buvo bėdų – realiai žudančios koncentracijos turėdavo būti labai aukštos, o nuodingumas buvo visgi per žemas. To meto technologijos dar neleisdavo sukurti didelio tankio aerozolių, naudojant sprogmenis, tad ciano vandenilis taip ir liko gana ribotai naudotu cheminiu ginklu.

Vykdant puolimus, įvairios ašarinės dujos buvo žymiai efektyvesnės už fosgeną, pvz., koks nors bromacetonas sukeldavo kariams tokį žiaurų skausminį šoką, kad po cheminės atakos netgi ir išgyvenę likdavo beveik be sąmonės. Bėda su bromacetonu buvo paprasta – kai jo pritaškydavo ištisas balas, tai paskui tų apkasų ir patys negalėdavo užimti. Žodžiu, suveikdavo greitai, tačiau paskui nesigaudavo surengti puolimo. Taigi, prastai veikiantis ciano vandenilis atrodė tinkamesnis. Bet veikė prastai.

Bėda su bromacetonu buvo paprasta – kai jo pritaškydavo ištisas balas, tai paskui tų apkasų ir patys negalėdavo užimti.

Kiek nukrypstant, vėliau ciano vandenilis kelis kartus vėl bandė atgimti, kaip cheminis ginklas – Tarpukaryje vokiečiai atrado, kad dėl sąlyginai didelio cheminio inertiškumo jis prasimuša per dujokaukių filtrus, t.y., jei tik koncentracijos geros, dujokaukės neapsaugo. II Pasaulinio karo išvakarėse, o ir karo metu rengti vokiečių bandymai parodė, kad tai visgi daugiau teorinė, nei praktinė galimybė – tam reikdavo tokių žvėriškų ciano vandenilio koncentracijų, kad jas įmanoma būdavo gauti tik ypatingai masyviai skleidžiant aerozolį tiesiai iš labai žemai skrendančių lėktuvų, bet netgi ir šitaip tos koncentracijos gaudavosi labai nestabilios.

Dar kartą ciano vandenilį bandė prikelti SSRS, kai maždaug apie 1950–1970 sukūrė realiai efektyvius cheminių medžiagų dispenserius raketoms – tos technologijos jau leisdavo sukurti išskirtinai tankius cheminio ginklo debesis, užtaisus sprogdinant ore, kelių dešimčių metrų aukštyje. Visgi net ir geriausios sovietinės technologijos pasirodė per prastos, juoba kad apie 1960–1970 ėmė rastis ir pirmos dujokaukės su katalizatoriais, o kai kurie iš katalizatorių ciano vandenilį skaidydavo be problemų. Bet atleiskite, kad aš čia vėl nukrypau į tas dujokaukes.

Šiaip, turiu pasakyti, kad nors cheminiai ginklai ir šiaip yra pragariškai klaikūs savo poveikiu, ciano vandenilis net ir tarp cheminių ginklų yra išskirtinis – jis siaubingai pažeidžia nervų sistemą, sukurdamas tokius skausmus, kur žmonės kelias minutes iki mirties jaučiasi lyg būtų gyvi verdami. Vargu ar įmanoma kažką skausmingesnio sugalvoti.

Apie 1917 metus cheminio karo taktika jau gerokai išsivystė. Bene ryškiausiu puolamosios taktikos pavyzdžiu tapo Kaporeto (Caporetto) stebuklas: jungtinės Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos pajėgos puolė įsitvirtinusius italus. Mūšis turėjo baigtis tuo, kad vokiečiai ir austrai tiesiog prisiplotų, nes italų įtvirtinimai buvo neįveikiami. Tačiau vokiečių kariuomenė masyviai panaudojo didelius kiekius visiškai neaiškių cheminių ginklų – panašu, kad įvairių arseno junginių (difenylchlorarsino, etc.), chloro, ašarinių dujų, difosgeno ir dar kažko.

Italai, turėdami prastas dujokaukes, žinojo, kad ilgai cheminės atakos neatlaikys – dujokaukės išlaikydavo vos valandą-dvi. Taigi, italai pasitraukė iš įtvirtinimų, palikdami visą sunkiąją ginkluotę. Kadangi laiko, per kiek medžiagos išsisklaidys, italai nežinojo, grįžti į įtvirtinimus jie negalėjo, tad greitai įtvirtinimus užėmė vokiečiai ir austrai. Kaporeto mūšis tapo didžiausiu Italijos pralaimėjimu visoje jos istorijoje: vokiečiai ir austrai nukovė 10 tūkstančių žmonių, apie 30 tūkstančių sužeidė, 265 tūkstančius paėmė į nelaisvę. Buvo paimta apie 3000 pabūklų ir 3000 kulkosvaidžių. Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos praradimai buvo apie 70 tūkstančių žmonių, t.y., kokius 4 kartus mažesni. Ir visa tai – mūšyje, kur italai buvo įsitvirtinę taip, kad jų nugalėti buvo neįmanoma. Tiksliau, atrodė, kad nugalėti neįmanoma.

Kaporeto mūšis Vokietijoje ir Austrijoje-Vengrijoje buvo pavadintas Kaporeto stebuklu. Tai buvo cheminio karo stebuklas. Klaikus ir baisus, kaip ir visas cheminis karas.

Bendrai visos šalys į naujesnes chemijas reagavo paprastai – kūrė geresnes dujokaukes. Vietoje primityvių sodoje mirkytų maišų ėmė rastis dujokaukės, primenančios dabartines – su priešdūminiais filtrais, kurie saugo nuo visokių aerozolių, su keliais sluoksniais į cheminį ginklą reaguojančių medžiagų.

Kaporeto mūšis Vokietijoje ir Austrijoje-Vengrijoje buvo pavadintas Kaporeto stebuklu. Tai buvo cheminio karo stebuklas. Klaikus ir baisus, kaip ir visas cheminis karas.

Dujokaukėms vystantis, ilgainiui ėmė rastis daugiasluoksniai filtrai – pvz., pirmas sluoksnis nufiltruoja visas dulkes ir aerozolius, antras sluoksnis, sudarytas iš kokio nors kalcio hipochlorito, oksiduoja daugumą organinių junginių, trečias sluoksnis, sudarytas iš kaustinės sodos, neutralizuoja chlorą ir rūgštinius junginius, ketvirtas, aktyvuotos anglies sluoksnis, sugeria viską, kas dar liko. Žodžiu, kiekvienai bendrai pavojingos chemijos rūšiai po atskirą filtro sluoksnelį. Dar po kelių dešimtmečių ėmė rastis ir dujokaukės su specializuotais filtrais, pvz., formaldehidu impregnuotu sluoksniu, skirtu ciano vandeniliui, galų gale ir dujokaukės su katalizatoriais – pastarieji nesieikvoja (filtrų nereikia keisti daug ilgiau), o be to, gali skaldyti ir kuriuos nors chemiškai inertiškesnius junginius, pvz., kad ir tą patį ciano vandenilį. Ir viską gali daryti katalizatoriai, sukišti į tą patį aktyvuotos anglies sluoksnį. Atleiskite, kad čia nukrypau apie tas dujokaukes.

Kova prieš dujokaukes karo pabaigoje tapo esminiu visų karo chemikų tikslu. Taip kare išplito dar viena klasė junginių – arseno organika. Visokios tokios, kaip etildichlorarsinas, metildichlorarsinas, fenyldichlorarsinas, difenylchlorarsinas, defenilcianoarsinas, difenilamincianoarsinas ir panašios. Visos jos sukeldavo vėmimą, ir kartu visos pažeisdavo akis, ant odos sukeldavo pūsles, įkvėptos – sukeldavo ilgalaikius sunkius bronchų ir plaučių pažeidimus.

Beje, kad skambėtų gražiau, daugelyje vietų arseno grupės medžiagos, pvz., jau po karo išplitęs adamsitas, minimos kaip čiaudulį sukeliančios. Išties, labai mažos jų koncentracijos kelia čiaudulį. Bet didelės koncentracijos sukelia klaikų kosulį ir nevaldomą vėmimą. O kai žmogus nevaldomai vemia, tai jis prisivemia dujokaukę. Ir vietoje to, kad, atleiskite, bandytų išgerti viską atgal, jis nusiima dujokaukę ir bando iš jos iškratyti tai, ką privėmė. O kadangi vėmimo ir čiaudėjimo metu kvėpavimas būna reflektorinis, t.y., nevaldomas, tai žmogus neišvengiamai įkvepia ir nuodingų dujų, o paskui numiršta. Taigi, tokiomis medžiagomis galima nugalėti dujokaukes.

Tiesą sakant, nors teoriškai karas su arseno grupės medžiagomis turėjo būti vykdomas kombinuotai, pirma paskleidžiant arseno junginius (kai kurie jų yra kone bekvapiai, o vimdančius efektus sukelia net gana menkos koncentracijos), o paskui jau turėtų būti skleidžiamos ir mirtinos dujos, arseno organikos efektai būdavo tokie baisūs, kad kitų dujų nei nereikdavo. Pakakdavo visokių ten organinių arsinų.

Ipritas – realus pragaro ginklas

Kaip jau matėme, paprastiems nuodijimams ir puolimams chemiją panaudoti ne visada gaudavosi panaudoti. Nors kartais fosgenas ar kitos dujos ir nulemdavo mūšius, dažniausiai chemija tiesiog didino karo aukų skaičių ir viskas. Įvairios šalys ieškojo greičiau ir stipriau veikiančių, taip pat – greičiau išsisklaidančių cheminių ginklų, tačiau lūžį kare sukėlė priešingai veikiančios medžiagos. Kaip tik tokios medžiagos, kurios veikia lėtai, o aplinką užteršia tiesiog nepataisomai baisiai.

Ipritas tapo efektyviausiu I Pasaulinio karo ginklu, nors jis sukeldavo ne tiek jau ir daug mirčių. Sakykim, vienam statistiniam nuo iprito mirusiam kareiviui tekdavo kokie 5–10 klaikiai suluošintų, dažniausiai – praradusių regėjimą, bet neretai – ir praradusių ištisas veido dalis, pvz., nosis, lūpas, liežuvius, praradusių pirštus ar pėdas, praradusių skrandžius ir taip toliau. Mirusiųjų būdavo ne tiek jau ir daug. Pakankamai nedaug, kad kai kurie degradiški cheminio karo proponentai vėliau dešimtis metų aiškino, esą ipritas gi nesąs mirtina medžiaga, o tik inkapacitantas, panašiai kaip kokios lėtai veikiančios ašarinės dujos, o todėl neturėtų būti laikomas cheminiu ginklu. Ipritas, suprantate, gi nemirtinas, o tai reiškia, kad humaniškas. Suprantate, humaniška, kai dauguma ipritu paveiktų žmonių lieka aklais ar be pusės plaučių.

Ipritas nebuvo dujinė medžiaga, jis buvo tiesiog skystis, kurį cheminiai sviediniai ištaškydavo kokiame nors plote. Tas skystis suveikdavo labai negreitai – kartais tik po kelių dienų, o pirmas valandas kareiviai nei nepajusdavo jokių požymių, kad kažkas gali būti ne taip. Tose vietose, kur ipritas sukontaktuodavo su kūnu, ląstelės būdavo pažeidžiamos, iššokdavo pūslės, paskui jos imdavo pūliuoti, trūkinėti, atsiverdavo žaizdos, kurios toliau pūliuodavo, viskas tęsdavosi savaites ar netgi mėnesius, įvykdavo didžiulės infekcijos, dalis žmonių nuo tų infekcijų mirdavo, kas nemirdavo – neretai sugangrenuodavo, na, žodžiu, gaudavosi taip, kad kažką baisesnio įsivaizduoti gana sunku.

Iprito naudojimas kardinaliai skyrėsi nuo fosgeno: jis būdavo paskleidžiamas kur nors fronto linijoje, kokiose nors vietose, kur galėtų slėptis priešo kariai, ar per kur tie priešo kariai galėtų judėti. Ar tiesiog ten, kur jų gali būti, o gali ir nebūti. Arba gali būti po savaitės. Arba tiesiog kur nors prieš apkasus, kuriuos priešai gali pulti – kad jei bandys pulti, tai kad paskui jau nieko nebepultų ir nebekariautų daugiau.

Kariai praėjo miškelį, nuėjo kažkur kitur, tačiau kitą dieną jiems pradėjo rastis pūslės ant pėdų, kojų pirštų, rankų pirštų, akių, lūpų, liežuvių, dantenų, ir dar ant kai kurių gerų organų.

Man įstrigo viena iš kažkur skaitytų istorijų apie tipišką iprito poveikį – apie tai, kaip nuo jo nukentėjo kažkks prancūzų karių būrys: šie tiesiog peržygiavo per kažkokį miškelį, kuris keliomis dienomis anksčiau buvo apšaudytas iprito sviediniais. Kadangi apšaudymo metu nieko tame miškelyje nebuvo, tai niekas apie jokį ipritą ir neįtarė. Kariai praėjo miškelį, nuėjo kažkur kitur, tačiau kitą dieną jiems pradėjo rastis pūslės ant pėdų, kojų pirštų, rankų pirštų, akių, lūpų, liežuvių, dantenų, ir dar ant kai kurių gerų organų. Didelė dalis ėmė vemti ir viduriuoti kraujais. Pagrindiniai, anksčiausiai pasirodę ir didžiausi pažeidimai buvo ant kojų.

Dalis iš tų kareivių prieš valgydami, prausėsi rankas – tie su kruvinu viduriavimu ir vėmimu problemų neturėjo. Visgi praktiškai visi turėjo pūsles ir ant rankų, ir ant veidų, ir ant akių, ir ant pimpalų. Kas įdomu, nuodingame miškelyje jie nei nebuvo sustoję – tiesiog praėjo jį ir viskas.

Visi efektai pasireiškė paprastai: kareiviai praėjo per ipritu aplaistytas žoles, ipritas pakliuvo ant batų. Per senus, suplyšusius batus (I Pasaulinio karo metais kariai neretai būdavo labai prastai aprūpinami) ipritas prasiskverbė iki pėdų, sukeldamas didžiulius pažeidimus. Vėliau, matyt persiaunant, ipritas pakliuvo ant rankų. Nuo rankų, šlapinantis, ipritas pakliuvo ant pimpalų. Kadangi dėl dulkių kareiviai tarpais pasitrindavo ir akis – daugumai pakliuvo ir ant akių. Kadangi valgoma buvo gerokai vėliau, ramioje vietovėje, kur kariai galėjo apsiprausti, dalis ipritą kažkiek nusiplovė, tad ant maisto valgant jis pakliuvo ne visiems, tačiau kam pakliuvo – sukėlė žaizdas burnoje, stemplėje, skrandyje ir žarnyne. Ant dantenų pakliuvęs ipritas baigiasi tuo, kad visi dantys išpūliuoja ir iškrenta.

Tokie iprito poveikiai yra labai tipiški – jis pakliūna ant įvairių kūno ar drabužių vietų, nuo vienų vietų – ant kitų ir taip toliau. Vėliau to paties I Pasaulinio karo metais sąjungininkai pastebėjo, kad geri batai nuo iprito gana neblogai gali apsaugoti, tačiau vienaip ar kitaip ipritas visvien pakliūdavo nuo batų ant rankų, o nuo rankų – ant maisto, veido, akių ir lytinių organų.

Iprito pažeistose vietose po kiek laiko iškildavo pūslės, kurios supūliuodavo, trūkdavo, atsiverdavo žaizdos, o paskui dėl visokių užkrėtimų tik dar labiau išaugdavo – tiek, kad mėsos pūdavo ir virsdavo gabalais. Tipiškiausios apnuodijimo ipritu pasekmės būdavo liūdnos – amputuotos pėdos ar pėdų pirštai, amputuoti rankų pirštai, prarastos akys, amputuoti lytiniai organai, iškritę dantys, amputuoti liežuviai, nepataisomi skrandžio ir žarnyno sužalojimai. Aklumas būdavo viena iš itin dažnų iprito poveikio pasekmių.

Ipritas nesustabdydavo priešo puolimo, tačiau jo žalojantys efektai buvo tokie klaikūs, kad kareiviai imdavo atsisakinėti eiti į mūšius tose zonose, kurios gali būti užterštos ipritu. Tiesiog dėl to, kad daugeliui sušaudymas atrodydavo geriau, nei tokie sužalojimai.

Taip atsirado antra cheminio karo taktika – cheminio ginklo užtvaros, t.y., įvairaus pločio ruožai, užteršti cheminiu ginklu tam, kad priešas per tas zonas negalėtų praeiti. Ipritas dar ir garuodavo – jei jo būdavo daug prilaistyta, užterštoje zonoje kurį laiką pabuvę kareiviai būdavo iškertami net tada, kai kitų pažeidimų išvengdavo, t.y., ant paties iprito neužlipdavo. Karštu oru iprito garai plaučius pažeidžia taip pat efektyviai, kaip skystas ipritas pažeidžia odą – prasideda plaučių uždegimas, plaučiai ima tiesiog pūliuoti ir žmogus numiršta. Ir visa tai – irgi su uždelsimu, pirmi simptomai paprastai atsiranda po pusdienio, dienos, ar netgi po pusės savaitės.

Bene vienintele to meto problema tapo tai, kad nei viena šalis anuomet nesugebėjo sukurti gerų iprito paskleidimo priemonių.

Bene vienintele to meto problema tapo tai, kad nei viena šalis anuomet nesugebėjo sukurti gerų iprito paskleidimo priemonių. Dūminiai užtaisai ipritą skaidydavo, o įprasti skysčiu užpildyti artilerijos sviediniai – ne tiek ištaškydavo į šalis, kiek suvarydavo kažkur giliai žemėn. Norint užteršti kokią nors teritoriją, reikdavo sunaudoti labai jau daug tų kovinių medžiagų. Kita vertus, kai kas nors į vos kelis hektarus žemės suvarydavo kelias dešimtis tonų įprito, prasta chemijos sklaida nustodavo būti problema.

Sąjungininkai taip ir nerado gerų sprendimų, kurie leistų nuo iprito apsisaugoti. Esminiai sprendimai buvo pirmiausiai gera avalynė, gumuoti batai, labai griežtos procedūros, skirtos praėjimui per potencialiai užterštas zonas (jokių kontaktų su krūmais, jokių stabtelėjimų, prie nieko nesiliesti, eiti ten, kur žolės nėra arba ji labai trumpa), o taip pat – degazacija vandeniu, labai smarkūs plovimaisi muilais, chlorkalkių tirpalais ir taip toliau.

Ipritas, žinoma, būdavo naudojamas ir tiesiogiai prieš apkasuose esančius karius, tačiau apkasų zonose visgi gaudavosi jį degazuoti – chlorkalkės buvo labai geras įrankis. Didžiausius pokyčius ipritas sukėlė būtent per tas nepraeinamai žalojančias užteršimo zonas.

Dar ir šiais laikais, praėjus visam šimtmečiui nuo pirmo naudojimo, ipritas yra laikomas vienu iš pagrindinių cheminių ginklų. Griežtai kalbant, tai nėra pavienis junginys, o visa junginių grupė (sieros ipritai), kur skirtingos medžiagos turi skirtingą skystėjimo temperatūrą ir kažkiek skirtingą poveikio greitį.

Kiek vėliau, jau po I Pasaulinio karo, išplito dar keli panašūs junginiai – azoto ipritai (įprastas ipritas yra sieros ipritas) ir liuizitas. Pastarąjį išrado amerikiečiai, pagal poveikį jis buvo gana tarpinis tarp iprito ir adamsito – mažos ore esančios liuizito koncentracijos sukeldavo klaikų akių perštėjimą, kosulį, čiaudėjimą ir vėmimą, o pakliuvęs ant odos, jis imdavo deginti, greitai atsirasdavo pūslės ir pūliuojančios žaizdos.

Ilgainiui dėl tokių cheminių junginių įvairios šalys sukūrė priešcheminius kostiumus – tokius, kur kariai apsivelka ištisinius gumuotus kombinezonus, kad tik ant odos jokios medžiagos nepakliūtų. Nors teoriškai tokie kostiumai turi apsaugoti, praktiškai jie apsaugo ne visada, o tie, kurie apsaugo geriau, sveria daug, klaikiai šutina žmones (pvz., išties ganėtinai efektyvūs rusiški guminiai kostiumai karštesniu vasaros laiku patys laikas nup laiko tampa mirčių priežastimi – ir tai netgi taikos metais), negana to, tie kostiumai baisiai trukdo judėti. Taigi, netgi ir apsaugotiems kariams užteršimo zoną praeiti būna labai labai sunku. Apie kokį nors efektyvų kovojimą, apsirengus tokia apranga – išvis sunku kalbėti.

Kiek nukrypstant, ipritui artimi junginiai davė ir naudos – kadangi jie yra stipraus poveikio citotoksikai, jie vėžines ląsteles žudo daug stipriau. Patys pirmieji, apie XXa. vidurį išrasti vaistai nuo vėžio išties ir buvo ne kas kita, kaip azoto ipritai – tie patys junginiai, kurie Tarpukaryje buvo nagrinėjami ir netgi gaminami kaip cheminiai ginklai. Azoto ipritai praktikoje buvo kiek mažiau nuodingi už įprastinį ipritą, tad buvo įmanoma juos vartoti tokiomis dozėmis, kurios nesukeltų katastrofiškų pasekmių. Vėžinės ląstelės, kurios yra daug kartų aktyvesnės už įprastas, tuos azoto ipritus įsisavindavo daug kartų greičiau ir dėl to mirdavo. Įprastos ląstelės didesne dalimi išgyvendavo. Aišku, toks gydymas būdavo problematiškas – irgi su kruvinais viduriavimais ir vėmimais. Bet visgi padėdavo, jei gydymas būdavo tęsiamas pakankamai ilgai – paprastai, bent kelis mėnesius.

Didesnė dalis kitų priešvėžinių vaistų irgi veikia tuo pačiu principu, netgi ir patys moderniausi – visi jie kažkuo primena ipritus. Žodžiu, kai kur nors išgirsite apie chemoterapiją, tai turėkite omeny, kas tai per pragaras ir kodėl kai kuriems žmonėms atrodo paprasčiau iš lėto mirti, nei tą vėžį gydytis vaistais.

Be iprito, I Pasaulinio karo metais buvo bandoma ir daugybė kitų junginių – pvz., tokių, kaip chlorcianas, kuris nuodingumu lenkė ciano vandenilį, nuodijo ir prasiskverbdamas per odą, o mažesnėmis koncentracijomis klaikiai dirgino ir odą, ir akis, ir plaučius – kaip ašarinės dujos, bet su sunkiais liekamaisiais pažeidimais, primenančiais fosgeno ar chloro sukeliamus. Ašarinės dujos, tarp kitko, irgi buvo efektyvus ginklas – nuo didesnių koncentracijų kariai kartais patirdavo tiesiog skausminį šoką (grynai medicinine prasme), nuo kurio ir numirdavo.

Spalvoti kryžiai

Dujų mišinius kurti pradėjo vėlgi ta pati Vokietija, irgi dar I Pasaulinio karo metais – jie atrasdavo, kad pvz., fosgenas veikia per lėtai, bet gerai nukauna, o ašarinės dujos veikia greitai, bet žmonės dažniausiai lieka gyvi. Negana to, vokiečiai pastebėjo ir tai, kad kai kurios medžiagos, nors ir sukeldamos labai panašius efektus, pvz., pūsles ant odos, dar ir sustiprina viena kitos veikimą. Pvz., kokie nors arseno organiniai junginiai, sumaišyti su ipritu, pūsles sukeldavo ir kažkiek greičiau, ir kažkiek didesnes, nei tie patys gryno iprito ar arsenorganikos kiekiai.

Kitas dalykas buvo tas, kad junginiai ir mišiniai buvo kuriami vis nauji, tad keisdavosi, o praktiniai jų naudotojai nelabai tesusigaudydavo dešimtyse skirtingų junginių pavadinimų. Taigi, paprasčiau buvo sukurti kelias mišinių grupes, kurios galėtų turėti labai įvairią sudėtį, tačiau būtų naudojamos tokiais pačiais tikslais.

Taigi, vokiečiai anuomet sukūrė savo spalvotus kryžius. Kryžiais tie mišiniai buvo vadinami todėl, kad ant cheminių užtaisų būdavo kokios nors spalvos kryžius:

• Blaukreuz (mėlynasis kryžius) – kvėpavimo takus veikiančios medžiagos, sukeliančios nevaldomai stiprų kosulį ir vėmimą. Pagrindiniais mišinių komponentais būdavo difenilchlorarsinas, difenilcianoarsinas, etilchlorarsinas ir metilchlorarsinas. Savo bendru poveikiu šios medžiagos labai dirgindavo akis ir bronchus, sukeldavo pūsles, pažeisdavo plaučius. Neretai mėlynu kryžiumi būdavo žymimos ir šiaip plaučius veikiančios, kosulį sukeliančios ašarinės dujos, jei tik jos didesniais kiekiais gebėdavo sukurti ir rimtesnius bronchų ar plaučių pažeidimus, dėl kurių kiltų nevaldomas kosulys ir vėmimas. Bendras šių medžiagų tikslas buvo vienas – priversti priešo karius nusimauti dujokaukes ir neleisti tų dujokaukių užsimauti. Vemiantis kareivis nelabai gali būti su dujokauke, tiesa?

• Grunkreuz (žaliasis kryžius) – plaučius veikiančios (dusinančios) medžiagos, kur pagrindiniais mišinių komponentais būdavo chlorpikrinas, fosgenas ir difosgenas. Savo bendru poveikiu šios medžiagos visiškai pažeisdavo plaučius, neretai – sukeldavo ir sunkius bronchų pažeidimus, būdavo tinkamesnės vėsiam orui. Šios medžiagos tiesiog išnuodydavo žmones. Žaliasis kryžius dažnai būdavo panaudojamas išsyk po mėlynojo kryžiaus: kareiviai nusimauna dujokaukes, o tada jau kvėpuoja fosgenu, kuris negrįžtamai išdegina plaučius.

• Gelbkreuz (geltonasis kryžius) – odą pažeidžiančios, pūsles sukeliančios medžiagos. Iš esmės – tiesiog ipritas, pradžioje maišytas su įvairiais tirpikliais, dėl kurių jis neužšaldavo šaltu oru, o vėliau – maišytas ir su etildichlorarsinu bei etildibromarsinu, o galų gale – net ir šie du junginiai paskirai, be jokio iprito – nes odą jie irgi pažeisdavo labai smarkiai (kiek vėliau, jau po karo, atsirado dar ir liuizitas – stipriausiai odą pažeidžiantis arseno junginys, kuris veikė panašiai, kaip ir kiti arsinai, bet daug daug stipriau). Šios medžagos būdavo skirtos tam, kad atsirastų nepraeinamos, cheminiu ginklu ilgam užterštos teritorijos.

• Weisskreuz (baltasis kryžius) – įvairiausios ašarinės dujos, kurios būtų nelabai mirtinos. Čia buvo bromacetonas, kamitas, ksililbromidas, chloracetonas, etilbromacetatas ir panašiai – viskas, kas tik klaikiai skausmigai dirgindavo, bet bent jau teoriškai – nežudydavo. Šios medžiagos naudotos daugiausiai greitiems puolimams ar tais atvejais, kai į cheminiu ginklu paveiktas teritorijas greitai teks siųsti savus kareivius.

Vokiečių gamintuose mišiniuose neretai vienas agentas būdavo pakeičiamas į kokį nors kitą – pvz., tame pačiame žaliąjame kryžiuje kartais naudotas ir difenilchlorarsinas, nes jis irgi gerai pažeisdavo plaučius. Kai kuriais atvejais du mišiniai, pažymėti tuo pačiu kryžiumi, galėjo skirtis tiek, kad juose nesutaptų nei viena medžiaga.

Vokiškas skirstymas į kryžius gana ilgam davė pagrindą įvairioms vėlesnių laikų kovinės chemijos klasifikacijoms, kur ginklai būdavo suskirstomi ne tiek pagal panaudojimo tikslus, kiek pagal fiziologinį poveikį.

Taip dešimtims metų įsitvirtino cheminių kovinių medžiagų skirstymai į kvėpavimo takus dirginančias (mėlynasis kryžius), dusinančias (žaliasis kryžius), odą pažeidžiančias (geltonasis kryžius) ir akis dirginančias (baltasis kryžius). Vėliau šią klasifikaciją papildė dar ir tokios junginių grupės, kaip bendrai nuodingos (pvz., chlorcianas, ciano vandenilis), nervus paralyžuojančios (tabūnas, zarinas, zomanas, VX, Novičok) ir psichocheminės (pvz., BZ).

Tokios vokiškos cheminių ginklų klasifikacijos laikėsi ir SSRS, perėmusi visas vokiškas cheminio karo idėjas, o ilgainiui netgi sugebėjusi tas vokiškas idėjas vystyti toliau. Rusija, beje, irgi tą vokiškos kilmės klasifikaciją naudoja iki šiol, nors šiais laikais beveik niekas jau ir neprisimena, kad klasifikavimai buvo skirti tiesiog mikstūrų gamybai: galima sumaišyti kelias tos pačios grupės medžiagas ir jos veiks įvairesniu oru, o dažnai – dar ir efektyviau.

Visokias mikstūras dar I Pasaulinio metais nuo vokiečių greitai nusižiūrėjo ir prancūzai, o paskui ir kitos šalys, o Tarpukaryje tų mikstūrų kūryba tapo vienu iš pagrindinių karo chemikų užsiėmimų – būdavo daromi ir pramoniniai mišiniai, kur daromas sutirštintas, itin ilgai aplinkoje išliekantis ipritas, ir mišiniai, skirti šaltam orui, ir išvis kas papuola maišoma su kuo papuola ir žiūrima, kas iš to gausis.

Tarpukario pokyčiai

Po I Pasaulinio karo visas pasaulis pamatė, kad karinė chemija yra nepaprastai galinga. Aišku, įvairios šalys kūrė vis naujus ir naujus cheminius ginklus, įvairios šalys bandė ir visokius priešcheminius kostiumus, ir vis naujas dujokaukes, tačiau kardinalių pokyčių padaryti beveik niekam nesigavo. Paprastesnė dujinė chemija (fosgenas, difosgenas) buvo vis mažiau efektyvi, ipritas buvo nepralenkiamai efektyvus, visokios ašarinės dujos (jų buvo prikurtas gyvas galas) veikdavo per trumpai, o kažko kardinaliai naujo nebuvo.

Bene vienintele šalimi, XXa. pradžioje išrado kažką naujo, gudresnio už vokiečius, buvo JAV – anie sukūrė adamsitą ir liuizitą – du skirtingus, ypatingai efektyvius arseno organinius junginius. Tiksliau, netgi ir adamsitą išties pirmi sukūrė vokiečiai, tačiau JAV tiesiog identifikavo jį kaip itin perspektyvią medžiagą. Daugelio šalių ginkluotėje adamsitas paskui buvo apie pusę šimtmečio, maždaug iki 1970, kai jį galutinai išstūmė modernios ašarinės dujos, pvz., CN, CS ar CR – skirtingai nuo adamsito, jos suveikdavo ne per kokias 5–20 minučių, o momentaliai.

Adamsitas savo poveikiu priminė kitą arseno organiką, bet visgi mažiau veikė odą, o labiau veikė plaučius. Poveikis būdavo gana sudėtingas, pilnai išsivystydavo tik tada, kai adamsitas giliau įsisavindavo per gleivines – o jau tada kildavo ir ašarojimas, ir čiaudėjimas, ir kosulys, ir vėmimas, ir taip toliau. Vienas iš ašarinėms dujoms nebūdingų efektų čia buvo tas, kad nuo adamsito kildavo dar ir nevaldomai stiprūs neurologinio pobūdžio skausmai – galvos skausmas, sąnarių skausmas, dantų skausmas, raumenų skausmas ir t.t..

Kadangi adamsitas teoriškai (bent jau mažomis koncentracijomos) būdavo nemirtinas, amerikiečiai Tarpukaryje bandė jį naudoti demonstracijų vaikymui, vietoje ašarinių dujų. Paaiškėjo, kad problemų adamsitas sukelia per daug – kartais pažeidžia odą, sukeldamas pūsles (nors teoriškai neturėtų), pažeidžia ir akis, ir plaučius (neretai sukeldamas aštrų ir mirtimi pasibaigiantį plaučių uždegimą), o be to, visiškai neyra aplinkoje, ne iki galo suyra netgi po degazavimo. Adamsitu išvaikius kokias nors demonstracijas, paskui visokios problemos adamsito naudojimo zonoje tęsdavosi savaites ar netgi mėnesius, o kentėdavo nuo tų bėdų visai atsitiktiniai žmonės.

Kadangi adamsitas teoriškai (bent jau mažomis koncentracijomos) būdavo nemirtinas, amerikiečiai Tarpukaryje bandė jį naudoti demonstracijų vaikymui, vietoje ašarinių dujų.

Tiesioginės adamsito aukos dažnai gaudavo ASD (Aštrų streso sutrikimą), o paskui – ir PTSD (Portrauminį streso sutrikimą), nes šis itin baisiai veikdavo plaučius, sukeldamas tokį klaikų kelias valandas trunkantį skausmą kvėpuojant (ir įkvepiant, ir iškvepiant), kad žmonės paskui tiesiog bijodavo kvėpuoti, netgi ir po to, kai adamsito poveikis būdavo seniai praėjęs.

Kvėpavimo baimė, flešbekai su staiga užeinančiu nevaldomu, literaliai iš kojų išgriaunančiu, klaikią astmą primenančiu dusuliu ir panikos priepuoliai adamsito aukoms neretai tęsdavosi mėnesių mėnesiais ir metų metais. Tas liekamasis, psichiką traumuojantis adamsito poveikis buvo itin pastebimas ir ryškus – daugelis adamsitu paveiktų žmonių paskui pakliūdavo į durnynus, nes po to kelias valandas trunkančio skausmingo dusinimo taip ir neatsigaudavo, stogai jiems pačiuoždavo kaip po kokių klaikiausių kankinimų. Išties tai ir būdavo klaikiausi kankinimai – savo poveikiu adamsitas buvo tikrai pragariškas junginys. Kažkuriuo metu JAV kariškiai, matydami tuos ilgalaikius psichikos sutrikimus, netgi spėliojo, kad adamsitas kažkaip pažeidžia smegenis.

Beje, didesnėmis dozėmis kažkiek panašų poveikį kvėpavimo takams turi ir kai kurios ašarinės dujos, pvz., CS (aišku, jei įkvėptas didesnis kiekis), tik kad tas poveikis dažniausiai būna visgi silpnesnis už adamsito (jaučiamas daugiau viršutiniuose kvėpavimo takuose) ir paprastai trunka trumpai – ne valandas, o kelias-kelioliką minučių. Kita vertus, net ir nuo tokio, silpnesnio CS poveikio kartais irgi išsivysto ASD ar PTSD.

Didžiulius kiekius adamsito buvo prisigaminusi SSRS, tačiau net ir šioji ilgainiui visą tą adamsitą išmetė iš ginkluotės – naudos mažai, o problemų – gyvas galas. Viena iš problemų buvo ta, kad adamsitas visiškai neyra, jis yra labai stabilus junginys. Nors teoriškai jį turėtų skaidyti oksidatoriai (chlorkalkės, vandenilio peroksidas, azoto rūgšties tirpalas ar pan.), praktiškai tas skaidymas vyksta per silpnai, o jo metu tik susidaro kiti arseno organiniai junginiai. Žodžiu, pagaminti adamsitą gaunasi, o štai sunaikinti – nepavyksta. Taigi, tūkstančiai tonų adamsito iki šiol pūva Šichanų poligone, o dar kiti tūkstančiai tonų guli kažkur Baltijos jūros dugne.

Na, bet čia mes jau kiek per daug nukrypome. Grįžkime prie Tarpukario reikalų.

Amerikiečių sukurtas liuizitas irgi buvo vienas iš arseno organinių junginių. Pradžioje jis atrodė itin perspektyviai – jis buvo chemiškai stabilus, todėl atlaikydavo aukštas temperatūras. Tai reiškė, kad skirtingai nuo iprito, tiko dūminiams mišiniams, kur būtų paskleidžiamas oru, o jo prisikvėpavę kariai labai staigiai numirtų. O kas būtų su dujokaukėmis – tuos, pabuvusius dūmuose, pūslės nusėstų taip, kad jie atrodytų lyg verdančiu aliejumi aplaistyti.

Vėliau paaiškėjo, kad liuizitas visgi yra daug prastesnis už ipritą – jau vien todėl, kad net garams nepriartėjus prie mirtinų ar efektyviai žalojančių koncentracijų, imdavo graužti taip, kad visi suprasdavo, jog vietovė yra užteršta cheminiu ginklu. Ipritas tokio trūkumo neturėjo, bet turėjo kitą – šaltyje užšaldavo, negaruodavo, tad veikė prastai. Taigi, ėmė plisti mažesnės molekulinės masės iprito rūšys, o taip pat – iprito mišiniai su liuizitu – pastarasis žemoms temperatūroms būdavo daug atsparesnis. Kitaip tariant – tas pats geltonasis kryžius, tiktai gerokai patobulintas, su naujesne arseno organika.

Amerikiečių sukurtas liuizitas irgi buvo vienas iš arseno organinių junginių. Pradžioje jis atrodė itin perspektyviai – jis buvo chemiškai stabilus, todėl atlaikydavo aukštas temperatūras.

Azoto ipritai vienu metu irgi atrodė itn perspektyviais, Tarpukariu jie tirti labai smarkiai. Visgi ilgainiui azoto ipritai nepasiteisino – taip ir nepavyko sukurti ilgam saugojimui skirtų mišinių, tad teoriškai lyg ir turėję būti gal kažkuo vos ne geresniais, sunkiau užšalančiais ir nuodingesniais, praktiškai taip ir liko teoriniais ginklais. Juoba, kad nors teoriškai azoto ipritai buvo bent kelis kartus nuodingesni už sieros ipritus (pagal intraveninį poveikį), praktiškai, pagal įsisavinimo per odą nuodingumą jie nuo tradicinių ipritų atsiliko bent keletą (greičiau – kelioliką) kartų.

Tarpukariu bene daugiausiai įvairios šalys prikūrė ašarinių dujų – kai kurios netgi visai mikroskopinėmis koncentracijomis duodavo tokius efektus, kad žmonės rėkdami voliotųsi ant žemės, kai kurios kitos – lengvai garuodavo, tad lengvai sukurdavo labai aukštas koncentracijas. Visokių ašarinių dujų buvo prikurta šimtai, bene kelios dešimtys tų junginių pakliuvo ir į vairių valstybių karinę ginkluotę, o kai kuriuos ėmė naudoti ir policija – demonstracijų vaikymui.

Būtent tais laikais imtas skleisti ir mitas, esą dirginančios medžiagos, pvz., ašarinės dujos ar koks nors adamsitas, esą tik nekenksmingi, humaniški junginiai. Išties tai buvo mitas ir yra mitas – visos dirginančios medžiagos yra ir pavojingos, ir mirtinos, daugelis sukuria ir pūsles, panašias į iprito, ir dusina panašiai kaip koks chloras, ir taip toliau. Mirtinos ašarinių dujų koncentracijos tėra vos kelis-kelioliką kartų didesnės už nepakeliamas – tas, nuo kurių žmonės ima ropinėti, rėkdami nuo skausmo. O ir tos nepakeliamos, menamai saugios – irgi ne taip jau ir retai baigiasi mirtimis. Na, bet tai ne šio straipsnio tema.

Nors įvairios šalys ir bandė sukurti nuodingesnes medžiagas, sekėsi gana prastai. Liuizitas nebuvo smarkiai geresnis (bet buvo smarkiai brangesnis) už ipritą, ipritas užšaldavo šaltu oru, tad pvz., teritorijų užteršimui skirti mišiniai būdavo daromi ne tiek naujų junginių pagrindu, kiek maišant ką papuola su kuo papuola. Kitaip tariant, pasaulis bandė atkartoti ir pagerinti tuos pačius I Pasaulinio karo vokiškus spalvotus kryžius.

Gerinamas buvo ir kitas dalykas – saugojimo laikai. Dauguma cheminių ginklų buvo labai chemiškai aktyvios medžiagos, tad vis keldavo problemas – pvz., ipritas polimerizuodavosi (tirštėdavo). Tai reiškė, kad per kelis mėnesius ar metus sviedinyje esantis ipritas iš skysto pavirsdavo į niekur nesitaškančią košę. Geresnė gamyba (pvz., distiliavimas) Tarpukaryje išsprendė niekam nematomą problemą – atsirado galimybė kaupti ilgalaikes, didžiules cheminio ginklo atsargas.

Ryškiau matomi pokyčiai buvo kitoje srityje – pačių cheminių ginklų paskleidimo priemonėse. I Pasaulinio karo dujosvaidžiai nuėjo užmarštin, tačiau įvairios šalys ėmė kurti priemones chemijai laistyti iš lėktuvų bei visokias chemikalus sprogimais ištaškančias bombas. Su bombomis buvo daug problemų (dauguma medžiagų smarkiai irdavo nuo jas ištaškančio sprogimo), tačiau lėktuai tokių problemų turėti neturėjo. Bent jau teoriškai tai turėjo būti paprasta ir efektyvu.

Praktiškai tebuvo vos dvi valstybės, kurios sugebėjo atidirbti aviacines chemijos laistymo technologijas – Vokietija ir SSRS. Čia kiek nukrypstant, priminsiu istoriją: po to, kai Vladimiro Lenino nurodymu buvo pradėtas malšinti Aleksandro Antonovo surengtas sukilimas Tambvo gubernijoje, Michailas Tuchačevskis (vėliau jis ilgai buvo šlovintas, kaip vienas žymiausių Raudonosios armijos vadų) ėmė naudoti cheminius ginklus valstiečių naikinimui. Per 1921 metų vasarą Raudonoji armija išnaudojo visą turėtą chemiją, tačiau su ja išnaikino tiek valstiečių, kad galų gale sukilimą nuslopinti pavyko. Žodžiu, chemija pasiteisino.

Chemija bolševikams pasiteisino, bet bėda buvo su atsargomis – jų neliko. Carinė chemijos pramonė buvo didele dalimi prarasta ir išgriauta, specialistai išsilakstę ir cheminių ginklų tiesiog nebuvo kam ir kaip gaminti. Čia ir pasipainiojo vokiečiai, kuriems po Versalio sutarties nebuvo jokių galimybių kažką naujo kurti patiems.

SSRS vokiečiams išskyrė didžiulį plotą kažkur Rusijos glūdumose, prie Šichanų kaimo, vokiečiai ten pasistatė laboratorijas, o paskui su Raudonąja armija ėmė ir gaminti, ir bandyti cheminius ginlus, ir organizuoti cheminių ginklų gamyklas bolševikams. Kadangi vokiečiai galėjo daryti ką tik nori, nevaržomai, tai ir darė. O bolševikai – mokėsi.

Chemija bolševikams pasiteisino, bet bėda buvo su atsargomis – jų neliko. Carinė chemijos pramonė buvo didele dalimi prarasta ir išgriauta, specialistai išsilakstę ir cheminių ginklų tiesiog nebuvo kam ir kaip gaminti.

Ką ten vokiečiai darė – iki šiol ne viskas aišku, tačiau aišku tas, kad jau link Tarpukario pabaigos Šichanai buvo tapę realiu, didžiuliu cheminio karo poligonu, su laboratorijomis ir bandomosios cheminio ginklo gamybos įranga. Kokio lygio siautėjimai ten vyko – galima įsivaizduoti kad ir iš pavienės istorijos, kur lėktuvas iš oro išpurškė didelį debesį kovinio (t.y., neskiesto) iprito, tas debesis, nešamas vėjo, nuskrido ir nusileido ant už kelių kilometrų buvusios mokyklos, o rezultate būrys vaikų žuvo, daugelis buvo sunkiai sužaloti. Po incidento niekas neliko kaltas, tokie patys bandymai vyko toliau, o incidentai, kad ir mažesniais mastais, vėl kartojosi.

Dalį technologijų apie 1935–1940 metus vokiečiai atidirbinėjo ir patys, patyliukais – pvz., įvairius aerozolių sudarymo metodus artilerijos sviediniams. Kad ne balomis taškytųsi, o ore debesis sukurtų. Reikia pasakyti, sekėsi ne taip jau lengvai – sprogstamieji užtaisai būdavo linkę padegti tą pačią chemiją, negana to, aukštos temperatūros iškeldavo chemijos debesis viršun, kur šioji išsisklaidydavo be didelės žalos. O jei sprogmenų būdavo labai mažai, chemija taškydavosi prastai. Žodžiu progresas progresavo gana sunkiai. Bet kažkiek kažkaip vyko.

Bene vieninteliu ryškiau išsiskyrusiu cheminiu karu tapo Italijos-Etiopijos, tiksliau, Italijos-Abisinijos karas. Apie karą plėstis būtų daug, bet jo eiga buvo gana neįprasta: labai gerai ginkluotos italų pajėgos negalėjo susidoroti su pusiau partizaniniais, kraštutinai mobiliais ir nepaprastai drąsiai puolančiais etiopais. Italams nesisekė. Jie turėjo krūvas tankų, kulkosvaidžių, lėktuvų, o etiopai buvo ginkluoti kartais netgi išvis kažkokiais dūminiais šautuvais. Ir visvien italams nesisekė. Tiesiog etiopų partizanai buvo kraštutinai mobilūs, palaikomi vietinių, mokantys slapstytis, o mūšiuose – absoliučiai negailintys savęs.

Italams nesisekė taip, kad jie ėmė naudoti ipritą. Tik jau ne stabiliems mūšiams, o visokioms gynybinėms užtvaroms. Jie ėmė ipritą purkšti iš lėktuvu, visokiose pakelėse ar šiaip pievutėse. Jie ėmė kurti ipritu užterštus ir nepraeinamus ruožus. Iprito užtvaromis jie tiesiog ėmė varžyti visus etiopų judesius. O karštu sausu oru ipritas laikėsi labai gerai, labai ilgai.

Žodžiu, mobilios etiopų pajėgos su visais savo kupranugariais ir arkliais kur nors prajodavo, o po kelių dienų arkliai ir kupranugariai apsipildavo pūslėm, o paskui – nugaišdavo. Arba stabteldavo kur nors prie žolės tie kurpanugariai – po dienos-kitos imdavo triest ir vemt kraujais, ir taip pat nugaišdavo. Etiopų mobilumas dingo.

Dar labiau tas mobilumas dingo, kai pusbasiai etiopai ėmė be arklių ir kupranugarių bandyti kur nors vaikščioti savo pačių kojomis – ir irgi prasidėjo tie patys reikalai, kaip arkliams – supūslėjusios, supūliavusios, o paskui nugangrenavusios kojos.

Ipritas Etiopijoje pasirodė nepaprastai efektyviai. Galima tarti, kad Italijos-Abisinijos karas buvo vienu iš poros tokių žmonijos istorijoje buvusių karų, kur karo baigtį išties nulėmė kovinės nuodingosios medžiagos. Jei ne chemija, tai neaišku, ar italams būtų bent kažkas pavykę.

Nors Italijos-Abisinijos karas buvo labai prastai dokumentuotas, nuolat buvo neigiamas bet kokių cheminių ginklų naudojimas, o jokių ten užsienio stebėtojų nebuvo, šiais laikais tasai karas vertinamas, kaip pirmas, kuriame labai sėkmingai buvo panaudotos cheminės užtvaros, visiškai blokuojančios priešo kariuomenės mobilumą.

Kita vertus, apie tą karą likę tiek mažai duomenų, kad dalis istorikų, ypač iš ankstyvesnio periodo, mažiau susipažinusių su cheminio karo metodais, sako, kad nieko ta chemija toje Etiopijoje nenulėmė.

Čia vat pagalvokime apie dar vieną chemijos savybę: daugeliu atvejų ji lieka nepastebėta ir neidentifikuota, o jos realus poveikis būna nesuprastas. Jau anais laikais propaganda ir neigimai suveikdavo sėkmingai: italai vis skelbdavo, kad niekas neturi įrodymų, niekas išties ir negalėdavo pateikti tų įrodymų, tad gaudavosi lyg ir taip, kad lyg ir visi apie tą kažkaip žino, bet įrodymų nėra – reiškia, kad ir cheminio karo gal nėra. O jei ir yra, tai gal nieko jis nekeičia, o tai reiškia, kad kaip ir nėra. Ir išvis, kam gi tiems italams naudoti ipritą Etiopijoje, jei jie ir taip laimi karą?

Ir dar lyg tarp kitko prisiminkim ir paminėkim, kad daugybę įrangos ir konsultacijų Italijai tiekė Vokietija. Ji ir mokino italus, ir pati mokėsi.

Bendrai imant, pagrindinis Tarpukario pokytis buvo susijęs ne tiek su naujų cheminių junginių kūryba, kiek su auginamais gamybos pajėgumais (iki dešimčių tūkstančių tonų chemijos per metus – t.y., tiek, kad šimtakilometrinius iprito ruožus gautųsi kurti), chemijos ilgaamžiškumu (pvz., kad ipritas polimerizuotųsi ne per mėnesius, o per dešimtmetį – t.y., ilgai nesugestų ir gautųsi sukaupti dideles jo atsargas) ir daug efektyvesniais chemijos paskleidimo ir naudojimo būdais.

Nors ne, su pačia chemija irgi buvo pokyčių. Tuos pokyčius pradėjo beveik niekam neįdomus, šiais laikais beveik užmirštas junginys – diizopropilo fluorofosfatas, dar žinomas kaip DFP, kurį 1932 sukūrė vėlgi tie patys vokiečiai. Nuodingumu jis atsiliko nuo daugelio kitų cheminių ginklų (perorališkai mirtina dozė vidutiniam žmogui – apie pusė gramo), tačiau visgi daugmaž atitiko I Pasaulinio karo chemijos reikalavimus. Skyrėsi tik visiškai kitokiu poveikiu – tyliai ir greitai iškirsdavo nervų sistemą, puikiai veikdavo ir garais, ir pakliuvęs ant odos.

DFP sukūrę vokiečių mokslininkai pastebėjo, kad jis klaikiai nuodingas, tačiau kurį laiką Vokietija, varžoma Versalio sutarties, tuos tyrimus formaliai lyg ir ignoravo, o lyg ir bandė tirti – bet tik kaip pesticidą, skirtą vabzdžių nuodijimui žemės ūkyje. Junginį pastebėjo britai, kurie jį ėmė gaminti, tačiau rimtai į jį irgi nepažiūrėjo – vertino tiktai kaip gerą, papildomą poveikį turintį tirpiklį ipritui, kad galima būtų neužšalančiuose mišiniuose naudoti.

I dalies pabaiga.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"