Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Redakcijos paštas. Gretutinės teisės: gyvybės arba mirties klausimas

 
2018 08 30 12:00

Mieli Europos Parlamento (EP) nariai, buvau išvykęs į Mosulą, „Islamo valstybės“ buvusią sostinę Šiaurės Irake, rengti reportažo apie vaikus, grįžtančius į mokyklą, kurią džihadistai trejus metus laikė uždarę. Galvojau, kaip geriausiai aprašyti tų vaikų džiaugsmą, kai jie sėdo į ilgą laiką buvusius draudžiamus suolus tame sugriautame mieste.

Prieš grįždamas į Bagdadą sėdėjau restorane su fotografu, operatoriumi bei AFP vairuotoju ir perskaičiau straipsnį apie debatus Europoje dėl gretutinių teisių ir plano taikyti jas žiniasklaidai. Jis atkreipė mano dėmesį, bet nebuvo sukrečiama staigmena.

Laikas reaguoti. EP privalo ryžtingai balsuoti už gretutines teises, kad išliktų demokratija ir vienas nuostabiausių jos simbolių – žurnalistika.

Po penkerius metus trukusių kelionių po karo nuniokotą Siriją, kai keliskart nedaug trūko, kad būčiau žuvęs nuo snaiperių kulkų arba patyrusių artileristų sviedinių, buvau ką tik atvykęs į Iraką – trečiąkart nuo 2003 metų JAV invazijos.

Per daugiau kaip 40 darbo žiniasklaidoje metų stebėjau, kaip konfliktų zonose dirbančių žurnalistų vis mažėja, o pavojai nepaliaujamai didėja. Esame tapę taikiniais, o rengti reportažus kainuoja vis brangiau. Seniai praėjo laikai, kai galėdavau vykti į karą vilkėdamas vien striukę ar marškinėlius, su tapatybės kortele kišenėje ir lydimas fotografo arba operatoriaus. Dabar reikia neperšaunamų liemenių, šarvuotų automobilių, kartais – ir asmens sargybinių, taip pat draudimo. Kas apmoka visas šias išlaidas? Žiniasklaidos priemonės. Ir joms tai brangiai atsieina.

Nors jos sumoka už turinį ir siunčia žurnalistus, pasiryžusius rizikuoti gyvybe, kad užtikrintų patikimas, išsamias, teisingas ir įvairias žinias, pelną žeriasi ne žiniasklaidos priemonės, o interneto platformos, už turinį nemokančios nė cento. Panašiai būtų, jeigu koks nors prašalaitis ateitų ir begėdiškai nugvelbtų jūsų darbo vaisius. Moralės ir demokratijos požiūriu tai nepateisinama.

Labai daug draugų atsisakė žurnalisto darbo, nes jų žiniasklaidos organizacijos užsidarė arba nebeįstengia žurnalistams mokėti. Iki pat tos dienos, kai jie padėjo į šalį savo rašiklius ir fotoaparatus, dalijomės šiurpia baime, patiriama slepiantis už sienos, nuo sprogimų drebančios lygiai taip pat smarkiai kaip mes; neapsakomu džiaugsmu, kai mums pasisekdavo ir galėdavome papasakoti pasauliui tiesą, regėtą savo akimis; nepaprastais susitikimais su kovotojų vadeivomis ir jų gerai ginkluotais pavaldiniais, kurie šypsodamiesi žaisdavo su savo pistoletais ar peiliais ir stebėdavo, kai imdavome interviu iš jų viršininkų; širdį gniaužiančiu sielvartu, susidūrus su apdujusiais, įstrigusiais civiliais ar moterimis, kurios kaip išmanydamos mėgindavo apsaugoti savo vaikus, kulkoms žyrant į užuoglaudos, kurioje jie trumpam pasislėpė, sieną.

Žiniasklaida ilgai kentė prieš reaguodama, mėgindama tvarkytis su pasekmėmis, o ne priežastimi. Dėl pinigų stygiaus darbuotojų atleidimai pasiekė beveik absurdišką lygį – laikraščiai beveik nebeturi žurnalistų. Dabar jie prašo gerbti jų teises, kad galėtų toliau rengti naujienų pranešimus. Jie prašo, kad pardavimo pajamomis būtų dalijamasi su kuriančiaisiais turinį – ar jie būtų žiniasklaidos darbuotojai, ar menininkai. Tai yra gretutinių teisių esmė.

Galime toliau maitintis melu, skleidžiamu „Google“ ir „Facebook“, kad gretutinių teisių direktyva sukels pavojų žmonių galimybei nemokamai prieiti prie interneto. Ne. Nemokama prieiga prie žiniatinklio išliks, nes interneto milžinės, šiuo metu nemokamai naudojančios straipsnių turinį, gali atlyginti žiniasklaidai neprašydamos vartotojų susimokėti.

Sudėtinga? Neįmanoma? Visiškai ne. „Facebook“ 2017 metais gavo 16 mlrd. JAV dolerių pelno, „Google“ – 12,7 milijardo. „Facebook“ ir „Google“ tiesiog turi sumokėti tai, kas priklauso. Tokiu būdu žiniasklaida išliks, o interneto milžinės prisidės prie žiniasklaidos įvairovės ir laisvės, kurią jos tvirtina palaikančios.

Esu įsitikinęs, kad EP nariai, suklaidinti apgaulingo lobizmo, jau supranta, kad nemokamai prieigai prie interneto pavojus negresia. Ant kortos pastatyta žiniasklaidos laisvė, nes kai laikraščiai neteks žurnalistų, šios laisvės, palaikomos visam politiniam spektrui atstovaujančių EP narių, nebeliks.

Daugybę kartų yra tekę akis į akį susidurti su žmonėmis, kurie buvo atkirsti, izoliuoti ir bejėgiai. Jie prašydavo vienintelio dalyko: „Papasakokite žmonėms, ką pamatėte. Tokiu būdu turėsime šansą būti išgelbėti.“ Ar turėčiau atsakyti: „Ne, nepuoselėkite vilčių. Mes esame paskutiniai žurnalistai. Greitai jų nebebus, nes nykstame dėl pinigų stygiaus“?

Atminkite, kad „Facebook“ ir „Google“ nesamdo jokių žurnalistų ir neskelbia jokių savo straipsnių. Tačiau „Facebook“ ir „Google“ mokama už reklamą, susietą su turiniu, kuriamu žurnalistų.

Kiekvieną dieną žurnalistai tiria įvairius gyvenimo aspektus, kad informuotų savo tėvynainius. Kiekvienais metais dalijami apdovanojimai narsiausiems, bebaimiškiausiems, talentingiausiems žurnalistams. Negalime leisti, kad dėl šio teisėtų pajamų grobimo iš žiniasklaidos kada nors išauštų diena, kai nebebus kam teikti premijų, nes pristigs kandidatų, turinčių išteklių pranešti naujienas iš ten, kur rutuliojasi įvykiai.

Sammy Ketzas yra AFP Bagdado biuro vadovas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"