Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Per kančias žmonija išmoko suvaldyti pražūtingas nelaimes

 
2018 07 06 9:23
Berniukų gelbėjimo drama Tailando olose nesibaigia: gelbėjimo misijai pavojų kelia gamta.AFP/Scanpix nuotrauka
Berniukų gelbėjimo drama Tailando olose nesibaigia: gelbėjimo misijai pavojų kelia gamta.AFP/Scanpix nuotrauka

Berniukų gelbėjimo drama Tailando olose nesibaigia: gelbėjimo misijai pavojų kelia gamta. Žmogaus atsiradimą ir jo egzistavimą nuolat persekiojo nelaimės ir pavojai. Tačiau žmonės niekada nenuleido rankų ir stengėsi apsaugoti savo gyvybę, sveikatą bei turtą ir istorijos bėgyje mokėsi iš protėvių, tobulindami savo gebėjimus šioje srityje. Archeologiniai ir istoriniai atradimai papildo mūsų žinias apie tai, su kokiomis grėsmėmis bėgant amžiams susidurdavo mūsų protėviai.

Mūsų protėviai susidurdavo su tokiomis pat grėsmėmis, kurios egzistuoja ir šiandien, pavyzdžiui, epidemijos, pandemijos, badas, pavojingi laukiniai gyvūnai, kitų žmonių nesocialus elgesys, netikėti sužeidimai ar žūtys ir kt. Grėsmių pasireiškimai laikas nuo laiko sumažindavo pasaulio gyventojų skaičių. Daug istorinių civilizacijų – majai, senoji Egipto imperija buvo pražudytos ne savo priešų, bet žuvo dėl potvynių, bado, žemės drebėjimo, cunamių ir kitų nelaimių padarinių.

Nelaimė ginė nelaimę

VI amžiuje įvykę žemės drebėjimai Beirute (Libano sostinė), Konstantinopolyje, Antiochijoje (Sirija) pareikalavo 250 000 mirčių; sezonui nebūdingas oras nustatytas Kinijoje – vasarą iškrito sniegas; prastas derlius ir badas; sausra Peru; Justiniano maras (pirmą kartą istorijoje užregistruota maro epidemija Rytų Romos imperijoje – pandemija), kuris neleido išvengti Islamo ekspansijos. Po jo Bizantijos imperija niekada nebuvo tokia kaip anksčiau.

VII amžius primena marą Palestinoje.

IX amžiuje žemės drebėjimai pareikalavo 200 000 mirčių Armėnijoje, Turkijoje ir Palestinoje.

XI amžius: praūžė tornadas Londone, įvyko žemės drebėjimas Gruzijoje bei Kijeve išplito maras, kurį pirkliai atvežė iš Rytų. XII amžiuje, 1170 metų lapkričio 1–3 dienomis Nyderlandus užgriuvo Visų Šventųjų tvanas, o 1196 metais prasidėjo Šv. Mikalojaus potvynis (olandai mėgo potvynius vadinti šventųjų vardais).

XIII amžiuje įvyko žemės drebėjimai Sirijoje, Kipre, Armėnijos Cilicijos karalystėje, Vidurinėje Mongolijoje; Kamakūre (Japonija) įvyko žemės drebėjimas ir cunamis; potvynis paveikė Pietų Angliją.1212 m. vanduo Nyderlanduose nusinešė keliasdešimt tūkstančių gyvybių, o 1219 m. sausio 16 d. , Šv. Marcelijaus dieną, po vandeniu atsidūrė didelė dalis Šiaurės Olandijos. 1287 metais nuo Šv. Liucijos potvynio nukentėjo nuo 50 iki 80 000 žmonių taip pat Nyderlanduose.

XIV amžiuje Pietvakarių Atlanto vandenyno audra pasiglemžė 25000 gyvybių. Įvyko Geltonosios upės potvynis Kinijos Imperijoje, žemės drebėjimai Kretoje, Neapolyje bei Šveicarijos Bazelio žemėje; Šv. Marijos Magdalenos potvynis Centrinėje Europoje; Anglijoje, Šiaurės Vokietijoje, Nyderlanduose siautėjo „Didysis badas“, kuris truko 2 metus bei maras „Juodoji mirtis“ Europoje, Azijoje ir Anglijoje (mirė du trečdaliai Europos gyventojų), kilęs dėl laivuose įsikūrusių žiurkių. Maras pakeitė žemyno socialinį ir ekonominį peizažą.

XV amžiuje Angliškoji prakaitinė karštligė žmogų nužudydavo per dieną. Tada pasireiškė ir pirmoji sifilio epidemija – jį į Senąjį pasaulį atgabeno jūreiviai iš ką tik atrastos Amerikos. Sifilis karaliavo Europoje, pasiekė Rusią ir sunaikino milijonus žmonių Indijoje. 1404 metais Nyderlandus užgriūna Pirmasis Šv. Elžbietos, o 1421 metais – Antrasis Šv. Elžbietos tvanas. Buvo rašoma, kad tuo metu vėjas ir bangos daužė gaudžiančius bažnyčių bokštų varpus. Ir , be abejo, XV amžiuje vyko Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos. 1675 metais didžiulis potvynis užtvindo Amsterdamo apylinkes. 1717 metų Kalėdų tvano metu Nyderlanduose žūsta apie 14 000 gyventojų. Pastarasis potvynis, ko gero, buvo paskutinis, kuriame nukentėjo tiek daug žmonių.

Iš anksto gavę informaciją apie vulkano išsiveržimo ar kitos grėsmės pavojų gyventojai turi pakankamai laiko pasitraukti iš pavojaus vietos, o valdžia organizuoja masinę evakuaciją.AFP/Scanpix nuotrauka
Iš anksto gavę informaciją apie vulkano išsiveržimo ar kitos grėsmės pavojų gyventojai turi pakankamai laiko pasitraukti iš pavojaus vietos, o valdžia organizuoja masinę evakuaciją.AFP/Scanpix nuotrauka

Svarbu iš anksto perspėti apie grėsmę

Gyventojai nesėdėjo rankų sudėję, nes įrodymai rodo, kad jie ėmėsi priemonių sumažinti riziką, su kuria susidurdavo, amžiams bėgant žmonės taikė įvairius krizių ir ekstremalių situacijų valdymo būdus, kuriais naudojamės ir šiandien. Šiuolaikinis žmogus žino, kad norint apsaugoti savo ir savo artimųjų sveikatą ir gyvybę bei turtą, turime būti iš anksto perspėti apie artėjančią nelaimę, privalome būti informuoti apie evakuaciją, jos kelius. Gelbėtojai gaisro, potvynio ir pan. atveju turi būti specialiai apmokyti elgtis tokiose situacijose ir mums pagelbėti. Turime atsakingai planuoti kaip naudoti naujai įsisavinamas teritorijas, kad jose įsikūrę sumažintume riziką iki minimumo, taikyti modernius vadybos metodus bei nuolat tobulinti inžinerines technologijas nelaimėms suvaldyti ir t.t.

Ekstremalių situacijų valdymo įrodymo pavyzdžių galima rasti dar ir 3200 m. pr. m. e. dabartinio Irako teritorijoje Mesopotamijoje. Tarp Tigro ir Eufrato gyveno socialinė grupė Asipai. Kai bendruomenės nariai susidurdavo su sunkumais, ypač pavojų keliama rizika, jie galėjo kreiptis į Asipus patarimo. Šie, naudodami panašų į šių laikų rizikos valdymo procesą, pirmiausiai išanalizuodavo problemą „minčių lietaus“ metodu, pasiūlydavo keletą alternatyvų ją spręsti ir pateikdavo alternatyvų galimus padarinius. Šiais laikais tai vadinama sprendimo priėmimo analize, kuris ir yra pagrindas kompleksiniam krizių ir ekstremalių situacijų valdymui.

Potvyniai visada pasiekdavo žmonių gyvenvietes.AFP/Scanpix nuotrauka
Potvyniai visada pasiekdavo žmonių gyvenvietes.AFP/Scanpix nuotrauka

Ankstyvoji istorija aprašo ir organizuoto atsako į artėjančią nelaimę pavyzdžius.79 m. e. metais, kai prasidėjo Vezuvijaus vulkano išsiveržimas Italijoje, du miestai Herkulaniumas ir Pompėja susidūrė su katastrofa. Bet nors Herkulaniumas, kuris buvo vulkano papėdėje ir tiesioginiame lavos kelyje, buvo sudegintas iškarto, dauguma Pompėjos gyventojų išgyveno. Tai įvyko todėl, kad Pompėjos gyventojai turėjo keletą valandų iki vulkanas pavers jų miestą pelenais ir miesto valdžia organizavo masinę evakuaciją. Tie, kurie atsisakė palikti miestą patyrė sunkias pasekmes.

Pražūtingas potvynis

Potvyniai visada pasiekdavo žmonių gyvenvietes. Tačiau archeologai surado įrodymų, kad ankstyvosios civilizacijos dėjo daug pastangų kovoti su potvyniais. Labiausiai nusisekusios jos buvo Egipte Amenemio III (1817 – 1722 m. pr. m. e.) laikais. Amenemis III sukūrė, kaip buvo aprašyta, pirmą upės valdymo projektą. Naudodamas daugiau kaip 200 „vandens ratų“ (kai kurie iš jų išliko iki šių dienų) faraonas efektyviai nukreipdavo kasmetinius Nilo upės potvynius į Moerio (dabar vadinamą Birket Qarun) ežerą. Taip egiptiečiai sugebėjo apsaugoti 153 000 akrų derlingos žemės.

Kaip minėta, olandai buvo priversti nuolatos kovoti su galingu priešu – šėlstančia jūros stichija. Begales kartų Nyderlandų teritorija buvo užtvindoma su visais miestais, kaimais ir gyventojais, ištisos sritys akimirksniu atsidurdavo jūros dugne, tačiau vietos žmonės nuolat prikeldavo savo žemes naujam gyvenimui. Kai kurie regionai buvo visiškai nuplaunami bangų ir vėl nusausinami po keletą kartų.

Kovodami su jūra olandai bei jų kaimynai fryzai neįtikėtinai tiems laikams ištobulino nusausinimo bei užtvankų statybos technologijas, kurias panaudodavo ir kitose savo gyvenimo srityse. Ilgainiui tobulinant inžinerines technologijas pavyksta sumažinti potvynių daromą žalą bei išvengti masinių aukų.

Ugnies botagas

Šiuolaikinio priešgaisrinės saugos užuomazgos atsirado prieš 2000 metų, kai Roma buvo beveik sunaikinta gaisro. Prieš šį įvykį, vergai buvo mokomi kovoti su gaisrais, bet jų menkos pratybos, reikalingų įrankių trūkumas, mažas supratimas ir motyvacija nevertė jų efektyviais ugniagesiais.

Po didžiojo gaisro imperatorius Augustas įkūrė Romos kariuomenės sudėtyje formalų miesto priešgaisrinį vienetą, vadinamą Vigilijaus korpusu. Gaisrininkų profesija tapo labai gerbiama ir egzistavo per visą Romos imperijos gyvavimą. Šios organizacijos struktūra buvo panaši į šiuolaikinių priešgaisrinių departamentų struktūrą. Žlugus Romai, išnykus korpusui, organizuotos gaisro gesinimo organizacijos daugiau niekur neatsirado visą tūkstantį metų.

Išsiveržusio vulkano papėdėje ir tiesioginiame lavos kelyje stovintys būstai gali būti sudeginti .SIPA nuotrauka
Išsiveržusio vulkano papėdėje ir tiesioginiame lavos kelyje stovintys būstai gali būti sudeginti .SIPA nuotrauka

Inkai, nuo XIII iki XV amžiaus, naudojo miesto planavimą apsisaugoti nuo priešų. Daug miestų inkai įkūrė kalnų viršūnėse, kas suteikdavo jiems galimybes lengvai apsiginti nuo priešų. Geriausias jų architektūrinis pavyzdys yra Machu Picchu. Tačiau statydami savo miestus kalnų viršūnėse ar kitose panašiose vietose, inkai pakeisdavo žmogaus kuriamas grėsmes į aplinkosaugines.

Sausra ir badas

Dar vienas pavyzdys nelaimės mažinimo istorijoje yra Britų ir Indijos vyriausybių pastangos sumažinti indų kasmetinį maisto trūkumą ir badą, įvykstančius dėl sausros. Badas tapo toks pražūtingas, kad XIX amžiuje milijonas žmonių mirdavo nuo bado kasmet. Vyriausybės pareigūnai atliko tyrimą ir nustatė: maisto visoje šalyje yra pakankamai patenkinti visos šalies poreikius, bet problema – nepatenkinamas paskirstymas, netenkinantis atskirų vietovių poreikių.

Siekiant tai ištaisyti, buvo sudaryti planavimo komitetai, kurie išanalizavę galimybes pasiūlė nutiesti platų geležinkelių tinklą šalyje (greitam maisto pervežimui) ir sukūrė metodus, kurių indikatoriai parodydavo, kur skubiai reikalinga pagalba bei sukurtas platus sveikatos apsaugos monitoringą. Šios priemonės buvo labai efektyvios, o Indija turi geležinkelį, kuriuo susisiekiama ir dabar beveik su visomis gyvenvietėmis.

Būtina mokytis iš praeities įvykių, nes šiuolaikinio žmogaus bėdos ir jų padarinių apimtys ne ką mažesnės, o gal ir dar didesnės, todėl lieka aktualus gyventojų tiek formalus, tiek neformalus švietimas krizių ir ekstremalių situacijų valdymo klausimais, kuris pateiktų informaciją apie esamas grėsmes ir jų keliamą riziką efektyviausiu būdu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"