Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Neliberalioji Rytų Europos revoliucija (II dalis)

 
Rytų europiečiai pavydėjo Rytų Vokietijos gyventojams po Berlyno sienos griūties / 
Rytų europiečiai pavydėjo Rytų Vokietijos gyventojams po Berlyno sienos griūties /  AFP/Scanpix nuotrauka

Kodėl šiandien Rytų Europoje įsismarkuoja euroskeptiškos nuomonės? Kokios yra neliberaliosios demokratijos istorinės ištakos? Apie tai „Foreign Affairs“ rašo Ivanas Krastevas, Liberalių Strategijų centro Sofijoje pirmininkas.

Pirmąją dalį galite rasti čia.

Laisvė, brolybė, normalybė

Tai, kad ES ir JAV teko pagrindinis vaidmuo konsoliduojant Rytų Europos liberaliąsias demokratijas reiškė, jog jos bus saugios tik tol, kol Briuselio ir Vašingtono politinių linijų dominavimu Europoje bus neabejojama.

Nors Rytų Europos populizmo augimo tendencijos pasireiškė šio dešimtmečio pradžioje, būtent 2015 – 2016 metų pabėgėlių krizė lėmė jo įsivyravimą regione. Nuomonių apklausos rodo, kad didžioji dauguma rytų europiečių į pabėgėlius žiūri itin atsargiai. 2017 metų rugsėjį „Ipsos“ atlikta analizė atskleidė, kad vos penki procentai vengrų ir penkiolika procentų lenkų tiki, jog imigracija turi teigiamos įtakos jų valstybei. Taip pat – net 67 procentai vengrų ir 51 procentas lenkų mano, kad jų valstybių sienos pabėgėliams turėtų būtų uždarytos.

Pabėgėlių krizės metu į Europą tvinstančių migrantų vaizdai visoje Rytų Europoje įplieskė savotišką demografinę paniką. Žmonės pradėjo įsivaizduoti, kad jų tautinės kultūros stovi ant išnykimo ribos. Rytų Europos regioną šiandien sudaro mažos, senstančios, etniškai vienalytės bendruomenės. Štai vos 1,6 procentas Lenkijos gyventojų gimė už Lenkijos ribų ir tik 0,1 procentas Lenkijos gyventojų yra musulmonai.

Tiesą pasakius, Rytų ir Vakarų Europas šiandien labiau skiria ne ekonominis gerbūvis, o kultūrinė bei etninė įvairovė. Norint tai suprasti pakanka palyginti Austriją ir Vengriją, kadaise tai pačiai Habsburgų imperijai priklausiusias panašaus dydžio kaimynines valstybes. Net 15 procentų Austrijos gyventojų sudaro svetimtaučiai, tuo tarpu Vengrijoje svetimtaučių skaičius nesiekia 2 procentų. 16 procentų Austrijos gyventojų yra gimę užsienyje, Vengrijoje – 6 procentai, kurių didžiąją dalį sudaro iš Rumunijos atvykę vengrai. Kultūriniai ir etniniai žmonių skirtumai Rytų Europos politinėje vaizduotėje užima egzistencinės grėsmės vietą, o pastangos šiai priešintis tapo naujojo konservatyviojo populizmo šerdimi.

Ši įvairovės baimė iš dalies gali būti aiškinama tautų patirtomis istorinėmis traumomis, kaip antai daugiatautės Habsburgų imperijos subyrėjimas po Pirmojo pasaulinio karo ar Sovietinė Rytų Europos okupacija po Antrojo. Tačiau pabėgėlių krizės sukelto politinio šoko negalima aiškinti remiantis vien regiono istorija. Pabėgėlių krizės akivaizdoje rytų europiečiai suprato, kad prieš juos – nauja pasaulinė revoliucija. Ne masių, o migrantų revoliucija – vėlgi, įkvėpta ne ateities ideologinių vizijų, tačiau realaus gyvenimo vaizdinių anapus valstybės sienos.

Globalizacija pasaulį ne tik pavertė vienu dideliu kaimu, bet ir įkinkė jo gyventojus į nuolatinių palyginimų jungą. Šiandien vargingesnėse pasaulio dalyse gyvenantys žmonės retai kada lygina savo padėtį su kaimynų padėtimi. Vietojeto, šiuolaikinių technologijų dėka, žmonės lyginasi su pačiais turtingiausiais pasaulio gyventojais ir jų kasdienybe. Liberalus prancūzų filosofas Raymond Aron buvo teisus, kuomet prieš penkis dešimtmečius pastebėjo, kad „žmonijai einant vieningumo keliu, nelygybė tarp pavienių žmonių tampa tokia pat reikšminga, kokia kadaise buvo nelygybė tarp klasių“. Būdamas varguoliu iš skurdžios Afrikos šalies ir norėdamas savo vaikams užtikrinti ekonominį saugumą geriausia, ką galite padaryti, įsitikinti, kad jie gims ir augs ekonomiškai stabilioje Europos valstybėje, nesvarbu, ar tai būtų Danija, ar Lenkija. Esmingu pokyčiu gyventojams tampa ne valdančiųjų ir valdžios, bet gyvenamosios aplinkos pokytis. Dėka tokios slinkties Rytų Europos gyventojai pajuto artėjantį pavojų.

Tai yra ironiška. Šiandien Rytų Europa į masinę migraciją reaguoja su panika, tačiau būtent 1989 metų revoliucijos buvo pirmosios, kilusios ne norint keisti valstybę, kurioje gyvenama, o iš jos ištrūkti. Po Berlyno sienos griūties daugelio buvusių komunistinio bloko valstybių gyventojai užuot likę savo valstybėse ir paėmę politines vadeles į savo rankas normalumo troškimą realizavo išvykdami gyventi į Vakarus.

1989 metais rytų europiečiai apie tobulą pasaulį nesvajojo. Jie norėjo normalaus gyvenimo normalioje šalyje. Tiek kairieji, tiek dešinieji dalinosi bendra vizija – normalumo utopija. Niekas nenorėjo eksperimentuoti su besikuriančiomis santvarkomis. 1990 metais vėliau prezidentu tapęs Čekijos finansų ministras Vaclavas Klausas aiškiai pasisakė už aukso vidurio tarp kapitalizmo ir socializmo paiešką, nes „kitas kelias yra greičiausias kelias link Trečiojo pasaulio“. Rytų europiečiai tikėjosi, kad Europos unifikavimas vyks panašiai, kaip įvyko Vokietijos suvienijimas. Daugelis čekų, vengrų ir lenkų pavydėjo rytų vokiečiams, per naktį gavusius Vokietijos pasus ir vokišką valiutą.

Revoliucijos – kaip taisyklė – sukelia didelius demografinius pokyčius. Prancūzijos revoliucijos metu daugelis jos oponentų paliko valstybę. Bolševikams Rusijoje perėmus valstybės vairą, milijonai Rusijos gyventojų taip pat pasitraukė iš valstybės. Abiem atvejais būtent pralaimėjusioji jėga traukėsi iš šalies ir už jos ribų kūrė savo ateitį. Tačiau po 1989 metų nutiko priešingai – tie, kurie labiausiai troško gyventi Vakaruose, labiausiai norėjo matyt besikeičiančią savo valstybę, pasitraukė pirmieji, taip įgyvendindami savo troškimą iš karto prisijungti prie modernaus pasaulio ir jo teikiamų galimybių.

Tokiu būdu komunistinio bloko subyrėjimas, 1989 metų revoliucija, išprovokavo gyventojų skaičiaus traukimąsi naujai susikūrusiose laisvose Rytų Europos valstybėse. Jauni ir talentingi žmonės kėlėsi iš valstybių, kurių populiacija ir taip buvo senstanti, o gimstamumas itin mažas. Šių faktorių kombinacija sukūrė palankią atmosferą kilti panikai.

Naujieji populistai nėra fašistai. Jie netiki transformuojamąja smurto galia ir nėra tokie represyvūs, kokie buvo fašistai.

Emigracija bei imigrantų baimė leidžia suprasti naująją Rytų Europos populizmo bangą. Nacionalistinis grėsmės tautinei tapatybei jausmu mintantis populizmas yra masinio jaunų žmonių traukimosi iš regiono ir didelio masto imigracijos pasekmė. Kraustymasis į Vakarus ilgai vertintas kaip socialinio statuso keitimas. Dėka to savo valstybėse pasiliekantys rytų europiečiai jautėsi kaip užnugaryje palikti nevykėliai.

Pastaraisiais metais kylantis savęs įtvrtinimo poreikis Rytų Europos gyventojams ėmė kelti alergiją Briuselio reikalavimams. Nors paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prie NATO ir Europos Sąjungos norintys prisijungti regiono politikai buvo pasiryžę žaisti pagal liberalias žaidimo taisykles, šiandien jie nori save įtvirtinti kaip pilnateises Europos klubo nares. Rytų Europos integraciją galima lyginti su viso pasaulio imigrantų integracija naujose valstybėse: pirmoji imigrantų karta stengiasi susigyventi su juos priimančios šalies vertybėmis ir normomis bei tokiu būdu būti pripažintais, antroji naujoje šalyje gimusi imigrantų karta bijo būti laikoma antrarūšiais piliečiais, tad iš naujo atranda ryšį su tėvų kultūros vertybėmis bei tradicijomis. Kažkas panašaus nutiko Rytų Europos bendruomenėms, kuomet jos prisijungė prie Europos Sąjungos. Iš pradžių Briuselio įtaką vidaus politikai jos vertino teigiamai, kaip Europos Sąjungos dosnumą. Laikui bėgant jie ėmė tai vertinti kaip netoleruotiną grėsmę tautos suverenumui.

Geopolitinės padėties slinktys

Negalima pamiršti ir nuo senų laikų regioną kamuojančio geopolitinio nesaugumo jausmo. Vengrijos intelektualas Istvanas Bibo 1946 metais publikavo pamfletą, pavadintą „Mažųjų Rytų Europos valstybių vargas“. Jame teigiama, kad regiono demokratija amžinai bus nuolat persekiojančių istorinių traumų įkaitė. Štai Lenkijos valstybė nustojo egzistuoti, kai XVIII amžiaus pabaigoje ją pasidalino Austrija, Prūsija ir Rusija. Vengrijoje tuo tarpu nacionalistinė revoliucija 1849 metais buvo užgniaužta, o 1920 metais Trianono sutartimi Vengrija prarado daugiau nei du trečdalius teritorijos ir daugmaž pusę gyventojų.

Šie istoriniai faktoriai Rytų Europos visuomenėms įskiepijo išorės jėgų baimę ir nepatiklumą bei, anot Istvano Bibo, lėmė įsitikinimą, kad laisvė tam tikra prasme taip pat savaime grasino tautos egzistencijai. Jos tapo įtarios bet kokios kosmopolitiškos valstybėje atsiradusios ideologijos atžvilgiu – ar tai būtų Katalikų Bažnyčios universalizmas, vėlyvosios Habsburgų imperijos liberalizmas ar marksistinis internacionalas. Čekų rašytojas ir disidentas Milanas Kundera šį nesaugumo jausmą užfiksavo mažą valstybę apibrėždamas „tą, kurios pačios egzistencija gali būti kvestionuojama bet kuriuo momentu“. Didelės valstybės pilietis savo tautos išlikimą suvokia kaip duotybę. „Jų himnai ir giesmės byloja apie didybę ir amžinumą. Tuo tarpu Lenkijos himnas prasideda eilute: Lenkija dar neišnyko.“

Viena iš nuo 1989 metų prasidėjusios emigracijos bangos pasekmių buvo staigi demografinės panikos pradžia, kuri itin ryškiai įsiplieskė pabėgėlių krizės metu. Taip pat svarbi pasekmė – piliečių, turėjusių daugiausiai potencialo tapti liberaliosios demokratijos gynėjais savo kraštuose, pasitraukimas į Vakarus. To dėka liberaliosios demokratijos veidais Rytų Europoje tapo Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos, kurių parama laikui bėgant imta vertinti kaip tikrieji regioninių daugumų suvaržymai.

Tai, kad Europos Sąjungai ir Jungtinėms Valstijoms teko pagrindinis vaidmuo konsoliduojant Rytų Europos liberaliąsias demokratijas reiškė, jog jos bus saugios tik tol, kol Briuselio ir Vašingtono politinių linijų dominavimu Europoje bus neabejojama. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį geopolitinė situacija pasikeitė. Jungtines Valstijas dar iki Donaldo Trumpo tapimo prezidentu sukrėtė brangūs karai užsienyje bei finansinė krizė. Donaldas Trumpas savo ruožtu iškėlė rimtų klausimų dėl Vašingtono įsipareigojimų sąjungininkams. Europoje pabėgėlių bei finansinė krizės ir „Brexit“ visą žemyną privertė susimąstyti apie Europos Sąjungos ateitį. Tuo tarpu Rusija, valdant autoritarinei Vladimiro Putino vyriausybei, pradėjo regione rodyti savo nagus, 2014 metais atimdama iš Ukrainos Krymą ir remdama separatistų sukilimą šalies rytuose.

Dar 1991 metais Samuelis Huntingtonas spėjo, kad stipri, nedemokratinė Rusija sukeltų problemų liberalioms demokratijoms Rytų Europoje. Regiono valstybių vadovams, tokiems, kaip Viktoras Orbanas, kuriems liberalizmas jau nusibodo, Vladimiro Putino autoritarinio valdymo ir prieš Vakarus nusistačiusios ideologijos kombinacija tapo sektinu pavyzdžiu. Daugeliui lenkų Rusijos grėsmės atsinaujinimas tapo dar viena neliberalios tautą apginti galinčios vyriausybės palaikymo priežastimi. Kitose Rytų Europos valstybėse – Lietuvoje, Lenkijoje ar Estijoje – Rusija kol kas veikia tik dezinformaciją mėginantis skleisti nuolatinis trukdis. Tačiau geopolitinio nesaugumo jausmas visame regione menkina liberaliosios demokratijos patrauklumą.

Neliberali Europa?

Nors Rytų Europos populizmas yra gana šviežias fenomenas, jis turi gilias šaknis regiono politikoje ir vargu, ar greitu metu pasitrauks iš politinės arenos. „Sunerimti dėl Viktoro Orbano „neliberalios demokratijos“ verčia tai, kad jos neįmanoma prognozuoti“, – rašė vengrų kilmės Austrijos žurnalistas Paulas Lendvai. Ir iš tiesų – neliberalioji demokratija tampa nauja autoritarizmo forma, apie kurią prieš daugiau nei porą dešimtmečių įspėjo Samuelis Huntingtonas. Šį autoritarizmą pavojingu daro tai, kad jis funkcionuoja pačios demokratijos rėmuose.

Naujieji populistai nėra fašistai. Jie netiki transformuojamąja smurto galia ir nėra tokie represyvūs, kokie buvo fašistai. Tačiau jie yra abejingi liberalioms vertybėms ir nemato poreikio konstituciškai apriboti daugumos galią – tam, kas sudaro Europos Sąjungos teisės šerdį. Pagrindinis Rytų Europos populizmo keliamas iššūkis yra ne demokratijos egzistavimas tautos lygmenyje, tačiau santykis ir vieningumas su Europos Sąjunga. Kuo daugiau regiono valstybių gręžiasi nuo liberalizmo, tuo labiau gilėja jų konfliktas su Briuseliu. Europos Sąjungos pakantumo ribos yra nuolat išmėginamos – tai Lenkija pademonstravo teismų reformos atveju. Didžiausia neliberaliosios demokratijos keliama rizika yra ta, kad Europos Sąjunga gali išnykti ir Europa gali tapti nelaisvu bei susiskaldžiusius žemynu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"