Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Neliberalioji Rytų Europos revoliucija (I dalis)

 
1989 metais Varšuvoje nukeliama Felikso Dzeržinskio statula / 
1989 metais Varšuvoje nukeliama Felikso Dzeržinskio statula /  AFP/Scanpix nuotrauka

1991 metais, Vakarams švenčiant pergalę Šaltajame kare ir anuomet tokia akivaizdžia atrodžiusią demokratijos plėtrą į visus pasaulio užkampius, politologas Samuelis Huntingtonas įspėjo žmones dėl įsiplieskusio visuotinio optimizmo.

Straipsnyje, pavadintame „Demokratijos trečioji banga“, politologas pažymėjo, kad anksčiau įvykusias demokratizacijos bangas – nuo 1820 iki 1920 bei nuo 1945 iki 1960 – lydėjo „atbuliniai procesai“, kurių dėka „demokratines sistemas pakeitė istoriškai naujos autoritarizmo formos“. Apie tai „Foreign Affairs“ rašo Ivanas Krastevas, Liberalių Strategijų centro Sofijoje pirmininkas.

Visų ankstesnių revoliucijų variklis buvo ateities utopija, tuo tarpu 1989 metų revoliucionieriai vadovavosi normalumo idėja – jie tiesiog norėjo tokios kasdienybės, kokioje gyveno Vakarų Europos gyventojai.

Samuelis Huntingtonas teigė, kad jei naujai susikursiančios didžiosios autoritarinės jėgos sugebės parodyti nedemokratinio valdymo gyvybingumą, o žmonės ilgalaikes ir tvirtas demokratijas imtų vertinti kaip blėstančias, politinio sąstingio, ekonominio neefektyvumo ar socialinio chaoso apimtas sistemas, įmanoma ir trečia atbulinė banga.

Politologas mirė 2008 metais. Jeigu jis turėtų galimybę regėti šiandien vykstančius procesus, veikiausiai jį apstulbintų tai, kad pavojus liberaliajai demokratijai kilo ne vien neseniai demokratinėmis tapusiose valstybėse, kaip kad Turkijoje ar Brazilijoje, tačiau ir pačiuose tvirčiausiuose Vakarų demokratijos bastionuose. Kai Rusijoje atgimė autoritarizmas o tvirta valdžios ranka Kinijoje tapo tvirtesne, vidinė politinė poliarizacija dramatiškai išbalansavo Jungtines Valstijas bei pradėjo klibinti Europos Sąjungą.

Labiausiai neraminantis pokytis įvyko Rytų Europos šerdyje. Dvejose pokomunistinės demokratijos simboliais tapusiose valstybėse, Vengrijoje ir Lenkijoje, įsivyravo konservatyvusis populizmas, rinkimų dėka įsitvirtinęs valdžioje bei sugebėjęs demonizuoti politinę opoziciją, atpirkimo ožiais paversti mažumas bei paminti liberalius siekius ir politinį balansą. Panašu, kad šiuo keliu iš paskos pasirengusios žengti ir kitos regiono valstybės, įskaitant Čekiją bei Rumuniją.

Vienas iš naujųjų populistų, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, 2014 metais pasakytoje kalboje pareiškė savo poziciją liberalizmo atžvilgiu: „Demokratija neprivalo būti liberali. Vien todėl, kad politinė sistema nėra liberali dar nereiškia, kad tai – ne demokratija. Mes turime apleisti liberalius visuomenės organizavimo metodus ir principus“.

Nors Viktoras Orbanas valdo santykinai nedidelę valstybę, judėjimas, kuriam jis atstovauja, yra pasaulinės svarbos. Tikėtina, kad Vakaruose, kur politinio legitimumo šaltiniu vis dar yra žmonių valia, artimiausiais dešimtmečiais vengriškasis neliberalios demokratijos stilius taps pagrindine liberalizmo alternatyva.

Kodėl Rytų Europos demokratijos paskelbė karą liberalizmui? Atsakymo galima ieškoti 1989 metų revoliucijų, kurių metu Rytų Europos valstybės išsivadavo iš Sovietų Sąjungos priespaudos, prigimtyje. Iki tol visų revoliucijų variklis buvo utopinis ir itin idealizuotas ateities įsivaizdavimas, radikalūs valstybinės sistemos pokyčiai, tuo tarpu 1989 metų revoliucionieriai vadovavosi normalumo idėja – jie tiesiog norėjo tokios kasdienybės, kokioje gyveno Vakarų Europos gyventojai.

Griuvus Geležinei uždangai pirmieji Rytų Europą paliko liberalizmo šalininkai, išsilavinę žmonės. Masinis kėlimasis į Vakarus regione išprovokavo dideles demografines bei tapatybines krizes. Kadangi didelė dalis liberalių pažiūrų asmenų iškeliavo į Vakarus, liberalizmo veidu Rytų Europoje tapo didieji tarptautiniai žaidėjai – Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos. Tai nutiko kaip tik tuomet, kai jų įtaka pasaulinėje žaidimo aikštelėje ėmė blėsti. Tai išpureno dirvą nacionalistinių ir itin konservatyvių nuotaikų suklestėjimui regione.

Žmonių galia

Paaiškinti populizmo suklestėjimą Rytų Europoje šiandien vis dar yra sunku. Po populistinės Lenkijos partijos „Teisė ir Teisingumas“ (Prawo i Sprawiedliwosc, PiS) pergalės 2015 metų parlamento rinkimuose vienas iš Lenkijos liberalų ikonų Adamas Michnikas pasakė: „Kartais graži moteris pameta galvą ir į lovą gulasi su pašlemėku“. Tačiau reikia pastebėti, kad populistų pergalės rinkimuose nėra gluminantis vienkartinis atvejis – veikiau sąmoningas ir pasikartojantis piliečių pasirinkimas. Vengrijoje dešiniųjų populistų partija „Fidesz“ laimėjo dvejus iš eilės parlamento rinkimus ir, pasak apklausų, Lenkijoje PiS populiarumas pamažu auga ir išlieka didesnis, nei oponentų.

Tokios sėkmės paaiškinimas kai kuriais atvejais gali būti siejamas su ekonominėmis problemomis. Štai Viktoras Orbanas su „Fidesz“ rinkimus laimėjo 2010 metais, Vengrijos ekonomikai nuo 2009 metų susitraukus net 6,6 procento. Panašios problemos negali paaiškinti, kodėl Čekijos Respublika, kurioje nedarbo lygis yra vienas mažiausių visoje Europoje, per praėjusių metų rinkimus balsavo už populistus arba kodėl ekonomiškai sėkmingoje Slovakijoje auga nepakantumas kitaminčiams.

Pats keisčiausias yra Lenkijos atvejis. Nuo 2007 iki 2017 metų valstybės ekonomika augo itin sparčiai, pastaraisiais metais padidėjo ir socialinis mobilumas. Lenkų sociologo Maciejaus Gdulos atliktas tyrimas atskleidė, kad lenkų politinės pažiūros nepriklauso nuo to, ar perėjimas iš komunizmo į demokratiją jiems buvo asmeniškai naudingas. Valdančiosios partijos atrama – aibė savo gyvenimais patenkintų žmonių, aktyviai prisidedančių prie Lenkijos klestėjimo.

Skirtingose Rytų Europos valstybėse skiriasi ir populistai bei jų vykdoma politika. Štai Vengrijoje „Fidesz“ pasinaudojo konstitucine dauguma ir savo naudai „patobulino“ rinkimų sistemą. Valstybėje klesti ir bujoja korupcija. Viename 2017 metais „The Atlantic“ publikuotame straipsnyje rašytojas Davidas Frumas pacitavo anoniminio rinkimų Vengrijoje stebėtojo komentarą apie „Fidesz“ politinę sistemą: „Modernios valstybės kontroliavimo teikiamos naudos yra ne tiek nekaltųjų persekiojamas, kiek jėga ginti kaltuosius.“

Nors Lenkijos valdantieji taip pat turėjo užmojį išnarplioti savo asmenines sąskaitas, priešingai, nei Vengrijos atveju, korupcijos atžvilgiu jie yra nepakaltinami. PiS vykdoma politika yra sutelkta ne ties ekonomikos kontrole ar ištikimo vidurinės klasės elektorato sukūrimu, kiek ties moraliniu tautos perauklėjimu. Lenkijos vyriausybė itin aktyviai kišasi į istorijos politiką. Ko gero žymiausias to pavyzdys – prieš kelis mėnesius priimtas įstatymas, uždraudęs teiginius, esą Lenkija dalyvavo Holokauste.

Tuo tarpu Čekijos Respublikoje dabartinis premjeras Andrejus Babišas praėjusiais metais partiją atvedė prie pergalės, žmonėms pažadėjęs valstybę valdyti kaip kompaniją.

Tačiau nepaisant šių skirtumų egzistuoja tam tikros bendrybės. Visoje Rytų Europoje bręsta nauja, neliberali atmosfera, kurios neatskiriamos dalys – ksenofobija ir paradoksaliai jaunų žmonių, subrendusių jau po komunizmo žlugimo, palaikymas. Jei 1990 metais dominavo liberalios idėjos, grįstos etninių, religinių ir seksualinių mažumų teisėmis, šiandien remiamasi daugumos teisėmis.

Populistai demokratiją, kaip integracijos instrumentą, paverčia instrumentu, skirtu atskirti, tam tikras institucijas imant traktuoti kaip kliūtis tautos valios įgyvendinimui.

Kad ir kurioje valstybėje jie įgautų galią, konservatyvieji populistai naudodamiesi valdžia jie skatina politinę bei kultūrinę poliarizaciją. Populistų valdymo stilių galima vadinti paranojišku. Šis stilius pasižymi visuomenėje skleidžiamomis sąmokslo teorijomis. Dauguma PiS rinkėjų tiki, kad 2010 metų lėktuvo katastrofa, kurios metu žuvo tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, dabartinio PiS lyderio brolis, buvo ne nelaimingas atsitikimas, o suplanuotas išpuolis. Panašią paranoją galima regėti ir Vengrijos „Fidesz“ teiginiuose, kad padedamas vengriškų šaknų turinčio milijardieriaus George‘o Soroso Briuselis slapčia planuoja Vengriją užtvindyti migrantais.

Rytų Europos populistai savo naudojamo politinio žodyno dėka vaizduojasi esantys tikrojo tautos balso skleidėjais, kovojančiais su vidiniais bei išoriniais priešais. „Fidesz“ ir PiS neapsimeta, kad atstovauja visiems Lenkijos ar Vengrijos gyventojams, tačiau teigia, jog atstovauja visiems tikriems lenkams ir tikriems vengrams. Jie demokratiją, kaip integracijos instrumentą, paverčia instrumentu, skirtu atskirti, tam tikras institucijas imant traktuoti kaip kliūtis tautos valios įgyvendinimui.

Kitas Rytų Europos populizmui būdingas bruožas yra veidmainiškas požiūris į Europos Sąjungą. Pagal naujausius „Eurobarometro“ apklausų rezultatus rytų europiečiai yra vieni iš labiausiai Europos Sąjungą palaikančių žemyno gyventojų. Vis dėlto dėl kažkokių priežasčių jie sugeba išrinkti euroskeptiškiausias valdžias. Valdantieji savo ruožtu Briuselį pavertė retorine bokso kriauše, tačiau nesibodi naudotis to paties Briuselio teikiama finansine parama. Vengrijos ekonomika nuo 2006 iki 2015 metų paaugo daugmaž 4,6 procento – paskaičiuota, kad be ES fondų ji būtų susitraukusi daugmaž 1,8 procento. Lenkija yra daugiausiai Europos struktūrinių fondų teikiamų pinigų, skirtų skatinti plėtrą ir vystymąsi mažiau pažangiose Europos Sąjungos valstybėse, įsisavinanti valstybė.

Parama neliberaliam populizmui visame žemyne auga jau ne pirmus metus, tačiau norint suvokti jo mastą ir patrauklumą Rytų Europoje reikia apžvelgti regiono istoriją nuo pat komunizmo pabaigos. Tai lėmė 1989 metų revoliucijų pobūdis bei Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos neseniai patirti sukrėtimai.

Tęsinys netrukus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"