Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Nauja Turkijos era turi represijų ženklą

 
2018 07 10 10:45
Nuo šiol Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas gali kištis į visos valdžios, pradedant teismų sistema,  parlamentu ir baigiant užsienio politika, reikalus. 
Nuo šiol Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas gali kištis į visos valdžios, pradedant teismų sistema,  parlamentu ir baigiant užsienio politika, reikalus.  AFP/Scanpix nuotrauka

Turkijos istorijoje verčiamas naujas puslapis: šalis įžengia į antrąją fazę, kurioje visa vykdomoji valdžia sutelkta vieno asmens rankose – prezidento. Ir tai sutampa su pasaulio politikoje plintančia „stipraus vado“ tendencija. Laikas parodys, ar tai bus naudinga Turkijai, ar ne.

Vakar išsipildė sėkmingiausio ir labiausiai nesantaiką sėjančio Turkijos lyderio Recepo Tayyipo Erdogano ilgai puoselėta ambicija – jis buvo prisaikdintas prezidentu, gavusiu naujų vykdomųjų galių.

„Niekas mums nesutrukdys atvesti Turkiją, kurią išgelbėjome nuo sąmokslininkų, perversmininkų ir politikos bei ekonomikos banditų, gatvės gangsterių ir teroristinių organizacijų, į stipriausių pasaulyje valstybių dešimtuką“.

15 pastarųjų metų Turkiją valdantis ir šalies politiką formuojantis R. T. Erdoganas įdėjo daug pastangų, kad sutelktų savo rankose didelę valdžią. Vakar jis pristatė nuo 20 iki 16 ministrų sumažintą savo komandą, kurios svarbiausias tikslas – pastūmėti valstybės ekonomiką į augimą ir paversti ją viena stipriausių pasaulyje.

Pernai R. T. Erdoganas laimėjo referendumą, kad Turkijos parlamentinė demokratija būtų pakeista į prezidentinę sistemą, smarkiai išplečiančią prezidento įgaliojimus. Praėjusį mėnesį lyderis šventė pergalę per prezidento ir parlamento rinkimus – birželio 24 dieną už R. T. Erdoganą balsavo 52,5 proc., o jo AKP – 42,5 proc. rinkėjų – bei žadėjo pokyčius, pačius didžiausius beveik per šimtmetį nuo pat moderniosios Turkijos Respublikos pakilimo iš Osmanų imperijos griuvėsių. Tie pokyčiai, jo žodžiais, reikalingi Turkijos ekonomikai ir saugumui sustiprinti.

Šalininkai tai vertina kaip atlygį lyderiui, iškėlusiam islamo vertybes į visuomenės gyvenimo centrą, patraukusiam dievobaimingą darbininkiją ir pristačiusiam oro uostų, ligoninių bei mokyklų. „Turkija sulig prezidento prisaikdinimo ceremonija pirmadienį žengia į naują erą, – pareiškė R. T. Erdoganas savo valdančiosios partijos nariams. – Turėdami valdžią, kurią mums davė naujoji prezidentinė sistema, gausime greitesnius ir geresnius rezultatus.“

Susidorojimas su disidentais

Oponentai sako, kad naujosios galios lenkia šalį į autoritarizmą, ir kaltina R. T. Erdoganą ardant pasaulietinius institutus, įsteigtus modernios Turkijos įkūrėjo Mustafos Kemalio Ataturko, vedant šalį tolyn nuo Vakarų demokratijos ir žodžio laisvės vertybių.

R. T. Erdogano inauguracijos išvakarėse valdžia atleido iš darbo per 18 tūkst. valstybės tarnautojų, daugiausia – iš policijos ir armijos. Anot jos, tai paskutinis dekretas galiojant nepaprastajai padėčiai, kuri buvo įvesta po sužlugdyto 2016 metų perversmo. Nuo to laiko darbo neteko daugiau kaip 150 tūkst. valstybės tarnautojų, kaltinimai pateikti maždaug 77 tūkst. žmonių. Jie laukia teismo proceso kalėjimuose. JAV, Europos Sąjunga (ES) ir tarptautinės žmogaus teisių grupės ne kartą smerkė tokius valymus bei sulaikymus, kaltino Ankarą naudojantis nepaprastąja padėtimi, kad nubaustų disidentus.

Nuo 2003 metų, kai valdė Turkiją iš pradžių kaip ministras pirmininkas, o paskui kaip prezidentas, R. T. Erdoganas pamažu vis stipriau gniaužė 81 mln. gyventojų, daugiausia musulmonų, turinčią šalį savo rankose ir triuškino kitus galios centrus, pirmiausia – kariškius, kurie anksčiau buvo nuvertę keletą vyriausybių. Turkijos armija buvo stipriausia pasaulietinių vertybių sergėtoja.

Vadovaujant R. T. Erdoganui Ankara pradėjo stojimo į ES derybas, bet jos įstrigo dėl žmogaus teisių pažeidimų. Ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis ir kitomis NATO partnerėmis sueižėjo, nors Turkija tebėra svarbiausia valstybė tikintis stabilumo Sirijoje bei Irake ir pažabojant pabėgėlių srautus į Europą.

Ministras pirmininkas traukiasi į istoriją

Įžengdamas į milžiniškus prezidento rūmus, kuriuos pastatė sostinėje, 64 metų R. T. Erdoganas pažadėjo vesti savo šalį pirmyn spręsdamas struktūrines ekonomikos problemas. Be kita ko, jis ketina mažinti palūkanų normas ir infliaciją, kuri prieš mėnesį viršijo 15 proc. ir buvo didžiausia per dešimtmetį. Turkijos valiuta lira taip pat šiemet penktadaliu nuvertėjo dolerio atžvilgiu. Dideles palūkanų normas R. T. Erdoganas vadina „viso blogio motina ir tėvu“. Dar gegužę jis tvirtino, kad po rinkimų imsis kur kas griežtesnės ekonomikos kontrolės. „Niekas mums nesutrukdys atvesti Turkijos, kurią išgelbėjome nuo sąmokslininkų, perversmininkų ir politikos bei ekonomikos banditų, gatvės gangsterių ir teroristinių organizacijų, į stipriausių pasaulyje valstybių dešimtuką“, – kalbėjo jis, švęsdamas rinkimų pergalę.

Ministras pirmininkas Binali Yildirimas vakar tapo paskutiniu – 27-u – asmeniu, užėmusiu šį postą, kuris egzistavo turkų administracinėje sistemoje daugiau kaip tūkstantmetį – nuo seldžiukų laikų, paskui Osmanų imperijoje ir galiausiai respublikoje nuo 1923 metų. B. Yildirimas buvo paskirtas parlamento pirmininku.

Kadangi ministro pirmininko posto nebėra, R. T. Erdoganas pats renkasi savo kabinetą, reguliuoja ministerijas ir keičia valstybės tarnautojus – parlamento pritarimo jam nereikia. Pagal naująją sistemą parlamento galios smarkiai apribotos, viską kontroliuoja valdžios vertikalės viršūnėje įsikūręs R. T. Erdoganas. Vienas pirmųjų svarbių pakeitimų – 2011 metais įkurta ES reikalų ministerija, kuriai buvo pavesti Turkijos stojimo į ES reikalai, prijungiama prie Užsienio reikalų ministerijos.

Pagal naująją sistemą prezidentas lieka ir savo partijos vadovas, tad R. T. Erdogano balsas bus stiprus parlamente, o linija, skirianti vykdomąją ir įstatymų leidimo valdžią, taps labai plonytė. Prezidentas galės skirti ir Konstitucinio Teismo teisėjus, nors tai dar labiau susilpnins Turkijos valdžios balansą, kuris ir taip nėra stiprus.

Užsienio politika

Pradėdamas antrą penkerių metų prezidento kadenciją R. T. Erdoganas nedelsdamas imsis ir užsienio politikos: jis vyks į turkų okupuotą Šiaurės Kiprą, Azerbaidžaną, o paskui dalyvaus NATO viršūnių susitikime Briuselyje, į kurį atvyks ir JAV lyderis Donaldas Trumpas.

Tarp prezidento inauguracijos svečių buvęs Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas rodo, kad Ankaros ir Maskvos santykiai šilti. Turkijos bendradarbiavimas su Rusija išplito į daugelį sričių – nuo energetikos iki gynybos. Dar vienas prieštaringas į ceremoniją pakviestas asmuo buvo Venesuelos prezidentas Nicolasas Maduro, negerbiamas Vašingtone, bet R. T. Erdogano sąjungininkas. Turkijos santykiai su JAV pastaruoju metu labiausiai pašliję dėl kurdų kovotojų Šiaurės Sirijoje likimo ir perversmu kaltinamo dvasininko Fetulah Guleno, gyvenančio JAV, išdavimo Turkijai.

Šiemet Turkijos kariuomenė ir Laisvosios Sirijos armijos kovotojai surengė bendrą karinę operaciją į Sirijos šiaurinį Afrino regioną. Jos tikslas buvo išstumti JAV remiamus kurdus, sudariusius Žmonių gynimo būrius. Turkija priskiria šią ginkluotą kurdų organizaciją teroristams.

Turkijos ir ES santykius temdo įstrigusios derybos dėl narystės ES, žodiniai karai, R. T. Erdogano nepasitenkinimas ES šalimis, kurios neleido Turkijos valdžiai rengti rinkimų kampanijų vietos turkų bendruomenėse, tačiau bendradarbiavimas dėl pabėgėlių sulaikymo į Europą išlieka labai svarbus.

Kai kurie apžvalgininkai mano, kad R. T. Erdogano užsienio politika, dažnai vadinama neoosmaniška, darysis agresyvesnė, nes Turkija trokšta būti daugiau negu regioninė galia.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"