Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Kur slypi dabartinio Rusijos agresyvumo ištakos?

 
2018 05 29 12:55
Reuters/Scanpix nuotraukos

Rusijos ir Vakarų santykiai pasiekė Šaltojo karo laikų lygį ir daugelis ekspertų mėgina paaiškinti, kas lemia itin agresyvią šiuolaikinę Maskvos politiką. Viena iš Kremliui itin patinkančių Vakarų ekspertų teorijų – esą Vakarai „pažemino“ Rusiją plėsdami NATO, kariaudami Balkanuose, įtvirtindami savo įtaką buvusiame socialistiniame bloke ir apskritai nerodydami Maskvai tos pagarbos, kurios ji pati manosi esanti nusipelnusi, kaip „pasaulinė galybė“.

Britų karo istorikas Maxas Hastingsas, po Rusijos agresijos prieš Sakartvelą 2008 metais, rašė: „Vakarai geriau sugyvens su šiuo nuolat kenčiančiu, melancholišku, bet nafta turtingu kaimynu, kai pati Rusija susitaikys su savimi, o ne tada, kai ji nuolat nosimi baksnojama į ilgą jos nesėkmių sąrašą“. Po dviejų metų jam antrino buvęs JAV ambasadorius Sovietų Sąjungoje Jackas Matlockas: „Sovietų Sąjungos žlugimą (JAV) vertino, kaip karinę pergalę ir tai pakurstė jausmą, kad likome „vienintele supervalstybe“.

Nugalėjo tokia valstybingumo forma, kuri leido mažosioms valstybėms savo ateitį spręsti lygiai taip pat, kaip ir didžiosios.

Kaip pažymi „National Review“ autorius Jamesas Kirchickas, šis Vakarų „arogancijos“ ir Rusijos „nekaltumo“ naratyvas taip giliai įstrigo, kad yra naudojamas ligi šiol. 2014 metais, kai Rusija įvykdė pirmąją po Antrojo Pasaulinio karo ginkluotą teritorijos aneksiją Europoje – užgrobė Krymą – Michailas Gorbačiovas taip pat viskuo apkaltino Vakarų aroganciją.

Harvardo profesorius Oddas Arne Westadas, praėjusiais metais išleidęs įspūdingos apimties Šaltojo karo istoriją, taip pat tvirtina, kad JAV pernelyg įsijautė į pergalę ir nepriėmė posovietinės Rusijos į Vakarų erdvę. Tuo pat metu, anot profesoriaus, Vakarai nepadarė nieko, kad išgyvendintų iš visuomenės sąmonės Šaltojo karo laikų stereotipus, nepaisant to, kad „sovietų grėsmės nebeliko“.

Visi šie kritikai, kaip ir kiti jų bendraminčiai, nuolat vartoja terminą „triumfalizmas“, simbolizuojantį visą blogį, neva ištekantį iš Vakarų (ypatingai JAV) įsijautimo į pergalę ir vienvaldystę. Pavyzdžiui, buvęs sovietų armijos pulkininkas Dmitrijus Treninas rašė: „Euroatlantinės valstybės po Šaltojo karo nesugebėjo sukurti regiono saugumo sistemos, kurioje būtų ir Rusija“. Šiuo metu Carnegie fonde dirbantis pulkininkas iš esmės kaltina Vakarus tuo, kad kaip gynybos nuo Maskvos priemonė sukurtas NATO nepasiūlė Maskvai narystės aljanse.

Kaip rašo Jamesas Kirchickas, su šiais teoretikais galima sutikti bent jau dėl vieno dalyko: dabartinio susipriešinimo genezė siekia 1990 metus. Tačiau jie atsisako pripažinti faktą, be kurio neįmanomas joks JAV – Rusijos santykių tyrimas – Šaltąjį karą laimėjo Vakarai, o pralaimėjo sovietai. „Laimėjo“ reiškia ne tik tai, kad laisvasis pasaulis pasiekė savo geopolitinius tikslus, išvadavo Rytų Europą ir dirigavo pagrindinio priešininko kolapsui. Šaltasis karas buvo kova ne tik už teritorijas ar įtaką. Tai taip pat buvo moralinė kova tarp dviejų fundamentaliai skirtingų sistemų. Negalima primityviai tvirtinti, kad liberaldemokratinis kapitalizmas nugalėjo totalitarinį planinės ekonomikos socializmą. Nugalėjo tokia valstybingumo forma, kuri leido mažosioms valstybėms savo ateitį spręsti lygiai taip pat, kaip ir didžiosios.

Gerokai iki žlugimo, 1975 metais, Sovietų Sąjunga pati formaliai pripažino tokias valstybių teises, pasirašiusi Helsinkio aktą. Ji įsipareigojo gerbti suverenią lygybę, sienų nepažeidžiamumą ir valstybių teritorinį vientisumą, nesikišimą į kitų valstybių vidaus reikalus bei įsipareigojo taikiai spręsti konfliktus. Tuo metu sovietams sumanymas atrodė geras, nes Helsinkio aktas, jų nuomone, įteisino SSRS valdžią Rytų Europoje, kur buvo įtvirtinti „teisėti“ marionetiniai komunistiniai režimai. Sovietai apsiskaičiavo tuo, kad platus disidentinis judėjimas ėmė nuolat baksnoti Maskvą nosimi į jos vykdomus Helsinkio akto pažeidimus. Tuo labiau sovietus nustebino visoje imperijoje sukilę nacionalinio išsivadavimo judėjimai.

Pažadas, kurio nebuvo

Kaip teigia „National Review“, primoji posovietinės eros Rusijos ir Vakarų konfrontacija kilo Balkanuose, kur JAV ir jų sąjungininkai pradėjo karo veiksmus, kad sustabdytų etninius valymus, kuriuos vykdė tradicinė Maskvos sąjungininkė Serbija. Draskoma ekonominio ir politinio nestabilumo bei įstrigusi Čečėnijos kare, Rusija negalėjo mesti iššūkio NATO. Šis nesugebėjimas sutrukdyti Vakarams veikti regione, kurį Maskva laikė „savu“, turėjo didelės įtakos jaunosios kartos rusų politikų mąstysenai. Vėliau, atėję į valdžią jie įtvirtino nuostatą, kad Vakarai – svarbiausias Rusijos priešas.

Taip pat plačiai išnaudojama NATO plėtros tema, pasitelkiant melagingą argumentą, kad Vakarai pasižadėjo Maskvai to nedaryti. Po agresijos Ukrainoje, Vladimiro putino teoretikai kaip tik ir ėmėsi tvirtinti, kad NATO „apsupo“ Rusiją ir Maskva buvo „priversta“ užpulti kaimus. Kaip pažymi Jamesas Kirchickas, šis melagingas naratyvas taip paplito ir Vakaruose, kad pernai vykusio knygos pristatymo turo po JAV metu, jį užduodavo bent vienas žmogus visose auditorijose.

Praėjusių metų gruodį JAV George‘o Washingtono universiteto Nacionalinio saugumo archyvas paskelbė selektyvų dokumentų rinkinį, kuris neva įrodo, kad prieš beveik 30 metų JAV „ne kartą žadėjo“ Maskvai neplėsti NATO. Neretas apsigavo labai oficialiai skambančiu „archyvo“ pavadinimu, nes nežinojo, kad tai kairiosios pakraipos organizacija, kurios svarbiausia veiklos kryptis – ieškoti JAV Šaltojo karo laikų tikrų ir menamų nuodėmių.

2014 metais pats Michailas Gorbačiovas teigė, kad „tuo metu NATO plėtra apskritai neaptarinėta“.

Ši organizacija geba ir itin tendencingai pateikti savo „atradimus“. Pavyzdžiui, ji plačiai skalambija apie tuometinio valstybės sekretoriaus pažadą Michailui Gorbačiovui, kad NATO „nepasislinks į rytus nei per colį“. Iš tiesų Jamesas Bakeris kalbėjo tik apie Rytų Vokietiją, valstybę, kuri kaip ir Sovietų Sąjunga netrukus išnyko iš žemėlapių. Be to, tuo metu apskritai niekas negalėjo net įsivaizduoti, kad netrukus į NATO pasiprašys Lenkija ir Čekija, o ką jau bekalbėti apie Baltijos šalis. Nei Rusija, nei jos apologetai negali pateikti įrodymų, kad NATO pažadėjo nepriimti naujų narių, nes tokio pažado aljansas niekada nedavė. 2014 metais pats Michailas Gorbačiovas teigė, kad „tuo metu NATO plėtra apskritai neaptarinėta“.

Galiausiai, pažado temą eskaluojantys asmenys pamiršta bene svarbiausią klausima: kokią teisę turėjo Maskva diktuoti savo buvusioms satrapijoms, ką šios turi daryti, kai jos pačios pareiškė norą jungtis prie tarptautinio gynybinio aljanso? Kaip yra sakęs buvęs Valstybės departamento pareigūnas Kirkas Bennetas, „NATO plėtrą skatino paklausa, o ne pasiūla“. Visos laisvę atgavusios Rytų Europos valstybės veržėsi tapti NATO narėmis, kas visiškai suprantama, atsižvelgiant į jų santykių su Rusija istoriją.

Sovietų Sąjunga buvo pratusi „mokyti“ kaimynus geležiniu kumščiu, kaip tai darė Vengrijoje ir Čekoslovakijoje. Šiuolaikiniai Gruzijos ir Ukrainos pavyzdžiai rodo, kad Rusija elgiasi lygiai taip pat. Tai Rusija 1994 metų Budapešto sutartimi garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą (mainais į sovietines branduolinių ginklų atsargas) ir tai Rusija sulaužė savo pažadą.

Visą paskutinį XX amžiaus dešimtmetį JAV ir jų sąjungininkai mėgino priartinti Rusiją prie Vakarų pasaulio ir darė viską, kad numaldytų bet kokias Maskvos baimes. 1997 metais buvo pasirašyta Rusijos – NATO sutartis, nubrėžusi gaires tolesniam bendravimui. 2002 metais įsteigta NATO – Rusijos taryba, turėjusi tapti platforma bendravimui ir konsultacijoms.

Prasidėjus karui Afganistane, Rusija ir NATO vis dar gebėjo konstruktyviai bendrauti – Maskva leido aljansui naudotis jos oro erdve, kad užtikrinti tiekimą ekspedicinėms pajėgoms. Vakarai įsileido Maskvą į elitiškiausią pasaulyje valstybių klubą G-7, o savo narystės ji neteko tik peržengusi visas įmanomas ribas – aneksavusi Krymą. Be to, nepaisant protekcionistinės politikos, Rusija buvo priimta į Pasaulio prekybos organizaciją.

Ukrainoje Rusija padarė tą patį, ką Trečiasis Reichas - Čekoslovakijoje.
Ukrainoje Rusija padarė tą patį, ką Trečiasis Reichas - Čekoslovakijoje.

Revanšizmo triumfas

Vakarų ir Rusijos santykius galiausiai sugadino ne NATO plėtra, ne JAV užsienio politika ir ne bet kokios kitos menamos Vakarų nuodėmės. Tai padarė rusiškasis revanšizmas ir reviozionizmas. 2007 metais Vladimiras Putinas visus šokiravo antiamerikietiška tirada Miuncheno saugumo konferencijoje, o visai netrukus Maskva surengė galingą kibernetinę ataką prieš mažytę Estiją ir užpuolė Gruziją.

Prancūzų rašytojas Michelis Gurfunkielis išskyrė 4 svarbiausius Vladimiro putino geopolitinius tikslus: 1 „apjungti į vieną valstybę visus rusakalbius“; 2 paversti Rusija „pirmąja tarp lygiųjų Eurazijos bendrijoje“; 3 susilpninti Europą ir transatlantinę sąjungą; 4 vėl paversti Rusiją pasauline galybe. Visi šie tikslai absoliučiai prieštarauja visiems Vakarų ir ikiputininės Rusijos susitarimams. Dabartinė Vladimiro Putino „Eurazijos“ ideologija mirga fašistiniais elementais ir mistifikacija. Kremliaus sukurta Eurazijos Sąjunga – atsvara Europos Sąjungai ir atvira deklaracija, kad Rusija renkasi atsitolinimo nuo Vakarų kursą.

Skirtingai nuo pokario Vokietijos, kuri pripažino visus praeities nusikaltimus, Rusija niekada nesusitaikė su savo praeitimi. Kaip rašo Jamesas Kirchickas, to priežastys iš tiesų gali slypėti Šaltojo karo pabaigoje, kai Sovietų Sąjunga byrėjo savaime ir nepatyrė karinio pralaimėjimo, kaip Trečiasis Reichas. Rusijos niekas nevertė pripažinti istorines klaidas ir nusikaltimus ir šiandien ten vėl garbinamas Stalinas, dar uoliau slepiami komunistų nusikaltimai, o visuomenė sveikina Vladimiro Putino karines avantiūras kitose valstybėse.

Puldinėdama buvusias savo valdas, Rusija įtikina pati save, kad vis dar yra imperija ir elgiasi vis agresyviau. Tai, kad NATO vis dar nedrįsta pasiūlyti Narystės veiksmų plano Ukrainai ir Sakartvelui, galima vertinti, kaip nesugebėjimą pasinaudoti pergale Šaltajame kare. Vietoje to, kad pateisinti posovietinės erdvės šalių viltis, Vakarai pasirinko nuolaidžiavimą Rusijos nepilnavertiškumo kompleksams.

Rusai nei akimirkai nesusimąstė apie tai, kad jų kaimynų noras nusimesti Rusijos jungą kyla dėl pačios Maskvos kaltės.

Mašinos rakteliai girtuokliui

Jameso Kirchicko nuomone, dabartines problemas santykiuose su Rusija gilina tai, kad vienu metu bandoma suvokti du visiškai priešingus Šaltojo karo naratyvus. Pralaimėjo ne viena šalis, o idėja, kaip turi funkcionuoti pasaulis. Nuo pasikėsinimo į erchercogą Ferdinandą, iki Sudetų krizės ir Vokietijos padalijimo, visi didieiji konfliktai Europoje prasidėdavo dėl teritorinių ginčų Centrinėje ir Rytų Europoje. Vladimiro Putino atsisakymas pripažinti mažųjų valstybių teisę į tokį patį apsisprendimą, kokį turi didžiosios, atvedė į situaciją, kai konfrontuoja taisyklių besilaikantys Vakarai ir jas nuolat laužanti Rusija.

Rusai nei akimirkai nesusimąstė apie tai, kad jų kaimynų noras nusimesti Rusijos jungą kyla dėl pačios Maskvos kaltės. Vietoje to jie ėmė vadovautis principu, kurį kažkada apie Rusiją išsakė buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje Stevenas Piferis: „mūsų niekas nemėgsta. Kas su jais visais negerai?“. Vakarų pataikavimas tokiam požiūriui yra tolygus automobilio raktelių įteikimui girtam žmogui.

Į Krymą rusų kareiviai įžengė prisidengiant tokiu pačiu pretekstu, kaip vokiečių pajėgus į Sudetus – „ginti“ neva skriaudžiamų tautiečių. Kaip tuo metu pasakė Angela Merkel, „Putinas gyvena kitame pasaulyje“. Anot Jameso Kirchicko, taip ir yra. Jo pavojingame pasaulyje teisumą lemia jėga. Tai principas, prieš kurį dešimtmečiais kovojo Vakarai ir laisvės siekusios Rytų Europos tautos. Kai teigiama, kad po Šaltojo karo įsigalėjo Vakarų „triumfalizmas“, derėtų pridurti, kad jis neįsigalėjo tiek, kad panaikintų revanšizmo ir naujų karų Europoje grėsmę.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"