Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Kodėl salafitai priešiški tradiciniam islamui

 
2018 02 01 12:40
Saudo Arabijoje salafizmas (vahabizmas) yra valstybinė doktrina./Reuters/Scanpix nuotrauka
Saudo Arabijoje salafizmas (vahabizmas) yra valstybinė doktrina./Reuters/Scanpix nuotrauka

Norint suvokti politinius procesus Turkijoje, sąvokos „salafizmas“ ir „kariniai trofėjai“ padės geriau juos suprasti.

Salafizmas – tai religinė politinė islamo srovė. Šio judėjimo sekėjai nelaiko jos politine, o tik religine. Save jie vadina salafitais, t. y. tikraisiais tikratikių pirmtakų – salafų – sekėjais. Šiandien salafizmas (vahabizmas) yra valstybinė islamo doktrina Saudo Arabijoje.

Pagrindinės salafizmo dogmos:

1. Visiškas bet kokių religinių naujovių neigimas;

2. Kritikuojami tie, kurie priklauso kokiai nors vienai pripažintų tradicinių mokytojų, aiškinančių Koraną ir suną (pranašo Mahometo žodžius ir elgesį), mokyklai;

3. Pažodinis Korano supratimas;

4. Visi musulmonai, nepritariantys salafitų įsitikinimams, laikomi paklydusiais, o kraštutiniu atveju – netgi netikėliais, ne musulmonais, kurių gyvybę ir turtą galima atimti.

Salafizmas – tai ideologija, sparčiai didinanti savo įtaką tarp musulmonų tiek šalyse, kur dauguma gyventojų yra sunitai, tiek Europoje ir Amerikoje. Ši ideologija, gebanti į tam tikrą tikslą nukreipti nusivylimą, skriaudą ir nuovargį sunkiais laikais, pastaruoju metu tapo gana populiari islamo pasaulyje, išgyvenančiame civilizacinę krizę.

Ne tik radikalios struktūros, bet ir nuosaikesnių pažiūrų grupės, sąmoningai arba ne, patiria didėjančią salafizmo įtaką. Šiuo požiūriu salafizmas labiau panašus ne į atskirą islamo kryptį, o į tarpinę skirtingų islamo krypčių pasaulėžiūrą. Su ja galima susidurti visur, pradedant politiniu islamu ir baigiant įvairiomis sektomis. Šios pažiūros dažnai būdingos prievartą propaguojančioms grupėms, bet ir itin taikiai nusiteikę judėjimai neišvengia jų apraiškų. Dėl šių salafizmo apibūdinimų jį labiau dera vadinti ideologija.

Nors salafitinė kryptis ir politinis islamas vienas nuo kito skiriasi, vertinant pamatinių idėjų požiūriu jie vienas kitą paveikė. Kaip matyti iš istorijos ir mūsų dienų pavyzdžių, gavę valdžią salafitinės krypties atstovai metasi į kraštutinumą, pavyzdžiui, laiko kitaip manančiuosius atsimetėliais, nutolusiais nuo islamo, o tokių žmonių gyvybes, jų turtą, žmonas ir vaikus laiko kariniais trofėjais. Taikydami tai praktikoje sukilėlių judėjimai lieja daugelio musulmonų kraują. Šis pagrindinis principas nepadeda įveikti krizių islamo pasaulyje, bet dar labiau jas gilina.

Proto ir mokslo neigimas

Jei kalbėsime apie protą, salafitų ideologija teigia: „Ne dogmos paklūsta protui, o protas – dogmoms.“ Pasak jų, protas išmuša iš vėžių, todėl jį reikia „išjungti“, skaitant šventą tekstą nereikia užduoti per daug klausimų. Šiuo požiūriu salafizmo atstovai – didžiausi aiškinimo ir gretinimo priešai.

Lygiai taip pat mokslą jie laiko tik priemone tam tikrai informacijai perduoti. Taigi kompromiso tarp proto ir informacijos perdavimo paieška salafitams yra nepakankamo tikėjimo rodiklis.

Kita vertus, remiantis salafitų alimo (mokslininko) Abdullah ibn Bazo žodžiais, „tikėjimas yra labai paprastas“. Jo nereikia pernelyg komplikuoti. Klausimai, kuriuos pakiša mūsų protas, veda prie šios paprastos struktūros sudėtingumo nesant tam jokio reikalo. Tie, kurie užduoda klausimus, turi laikytis toliau nuo tokių disciplinų kaip filosofija, teologija, socialiniai ir politiniai mokslai.

Po 2016 metų liepos 15-osios įvykių įvedus nepaprastąją padėtį 81-oje Turkijos provincijoje, šalyje buvo uždarytos 934 mokyklos, 104 švietimo ir labdaros fondai, 35 medicinos įstaigos, 109 studentų bendrabučiai, 1125 susivienijimai švietimo ir socialinės pagalbos srityje, 199 sindikatai. Didžioji dalis jų buvo uždaryti dėl ryšių su Fethullah Guleno bendruomene.

Vien iš Švietimo ministerijos buvo atleista 33 230 žmonių (https://www.amerikaninsesi.com). Remiantis tuo pačiu įsaku, Turkijos teritorijoje buvo uždaryta 15 universitetų, atleisti 8 693 dėstytojai ir moksliniai bendradarbiai iš 110 įvairių aukštųjų mokslo įstaigų. Kai kurie jų ir šiandien tebėra kalėjime. Universitetų uždarymas įstūmė į keblią padėtį 61 382 studentus.

55 metrų aukščio Bamijano Budos statula Afganistane prieš ir po sunaikinimo - Talibanas susprogdino šią tūkstantmečių kultūros ir meno vertybę 2001 metų kovą. AFP/Scanpix nuotrauka.
55 metrų aukščio Bamijano Budos statula Afganistane prieš ir po sunaikinimo - Talibanas susprogdino šią tūkstantmečių kultūros ir meno vertybę 2001 metų kovą. AFP/Scanpix nuotrauka.

Taip pat buvo uždarytos 149 žiniasklaidos priemonės, areštuotas 231 žurnalistas (https://turkeypurge.com). Per šį procesą įvyko dar nebūto masto knygų naikinimas. Milijonus knygų, žurnalų, enciklopedijų sudegino arba slapta išvežė į miškus Teisingumo ir plėtros partijos šalininkai bei išsigandę šių spaudinių savininkai. 20–25 metus kaupti šios partijos uždarytų žiniasklaidos priemonių internetiniai archyvai buvo sunaikinti.

Tradicijos neigimas

Salafitai neigia tokius islamo mokslus kaip kalamas (islamo filosofija), sufizmas bei kitas filosofines kryptis, kurios yra intelektinės ir dvasinės islamo tradicijos dalis. Pasak salafizmo, salafiai (pirmos trys musulmonų kartos) šiais mokslais neužsiėmė, o tradicija dėl šių mokslų nepaprastai nutolo nuo savo esmės; filosofija veda į paklydimą, kalamas pavojingas, o sufizmas – vėliau išgalvotas prasimanymas. Dėl tokio radikalaus neigimo salafizmas tolsta nuo tradicijų, taigi ir nuo jų sukauptos išminties. Tai neišvengiamai naikina tikėjimo gylį. Žmogui telieka išorinis religijos ir ritualo apvalkalas, o tai reiškia formalizmą.

Dėl to, kad salafizmo atstovai laiko save „Ehli Sunnet“ (musulmonų bendruomenė, kuri vadovaujasi suna – Pranašo keliu) tikraisiais sekėjais ir taip pastato save į islamo centrą, jie niekinamai žvelgia į kitas islamo sroves ir persekioja jų atstovus. Būtent su tuo susijęs nepalankus požiūris į visas sufijų atmainas ir bendruomenes, siekiama jas paminti, o tuos, kurie atsisako paklusti, sunaikinti. Pirmiausia tai liečia Fethullah Guleno judėjimą. Pavyzdžiui, tūkstančiai įstaigų, priklausančių šio judėjimo atstovams, buvo uždarytos ar perduotos kitoms bendruomenėms.

Kultūros ir gamtos neigimas

Apskritai salafitai neigia bet kokį pakartotinį islamo aiškinimą, išeinantį už Arabijos pusiasalio kultūros ribų. Islamo traktavimą, atsiradusį turkų, kurdų, afrikiečių, persų, indų ir pakistaniečių, kinų bei kitose kultūrose, salafitai laiko žalingu. Jie nepripažįsta, kad skirtingi islamo aiškinimai atsižvelgiant į vienos ar kitos teritorijos poreikius yra neišvengiama būtinybė, ir laiko tai islamo išdavyste.

Salafizmas – tai ideologija, sparčiai didinanti savo įtaką tarp musulmonų tiek šalyse, kur dauguma gyventojų yra sunitai, tiek Europoje ir Amerikoje.

Todėl salafizmas arba negerbia vietos kultūrų, arba jas atmeta. Be to, jis neigia religinę sintezę, šimtmečiais kurtą atsižvelgiant į vietos kultūras, taip sukuriamos įtampos. Kaip tokį antagonizmo kultūrai pavyzdį galima pateikti Budos statulų sunaikinimą Afganistane. Jos ten stūksojo tūkstantmečius ir niekas jų nelietė, nors ten gyveno musulmonai.

Karinis grobis – turtas, pinigai ir belaisviai, per karą atimti iš priešo arba prisiplėšti. Pagal islamo taisykles, penktoji karinio grobio dalis būdavo perduodama valstybės iždui, o kas liko – kareiviams, su kardu rankoje užsitarnavusiems teisę į grobį.

Aydan Yamancan, Turkijos Respublikos ambasadorės Lietuvai, komentaras:

Šis straipsnis yra paremtas klaidingu supratimu apie šiuolaikinę dinamiką būdo, kaip Turkijos administracija ir žmonės supranta islamo religiją ir kultūrą. Turkija yra unikali sekuliari ir demokratiška valstybė, kurioje dauguma gyventojų yra musulmonai. Tai yra žmogaus teises gerbianti teisinė valstybė, pastatyta ant Turkijos Respublikos pamatų, kuriuos sudėjo Mustafa Kemalis Atatiurkas, modernios Turkijos valstybės tėvas.

Turkija tvirtai priešinasi radikaliai fundamentalistinei religinių vertybių sampratai, ir vadovaudamasi šiuo supratimu ji toliau kovoja prieš visas teroristų grupes, įskaitant DAESH, be jokios diskriminacijos. Vadinti šalį, kuri dešimtmečius kenčia terorizmą ir dabar kovoja su prieš ją nukreiptu terorizmu iš Sirijos ir Irako, kuri patyrė perversmo prieš demokratiją bandymą 2016 m., „netolerantiška“, nes ji imasi būtinų priemonių prieš egzistencines grėsmes, yra kraujo šmeižtas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"