Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Kas ir kodėl sugalvojo padalinti Korėjos pusiasalį ties 38 lygiagrete?

 
2018 03 10 19:29
Apie 1950 metus, pasienis. /  
Apie 1950 metus, pasienis. /   ©time.com

Ar žinote kas ir kodėl sugalvojo padalinti Korėjos pusiasalį ties 38 lygiagrete? Istorija daug senesnė nei II-asis pasaulinis karas – nuo ko viskas prasidėjo ir kuo tai baigėsi

Po to kai sugriuvo garsioji „Berlyno siena“, kultine pasaulio skiriamąja pasienio linija tapo 38-oji paralelė. Vieta skirianti dvi visiškai skirtingas politines ideologijas išpažįstančias vienos tautos valstybes. Daugeliui absurdiškai skambantis kratinys – geriausiai pasaulyje apginkluota demilitarizuota zona, siejasi su taip ir nepabaigtu Korėjos karu. Vis tik dalybos vyko jau ne kartą.

Korėjiečių tragedija prasidėjo kur kas seniau nei galima pamanyti. Įsivaizduokime žemėlapį. Vienoje pusėje turime žemyninę Kiniją. Tai nuo seno savo galia garsėjusi teritorija, ilgą laiką vykdžiusi ekspansiją į artimus kraštus. Didelis gyventojų kiekis, garsūs išradimai kaip, kad parakas, raketos, kompasas, arbaletas... Kitoje pusėje – Japonija. Ilgą laiką pati save izoliavusi valstybė, išsaugojusi save nuo kolonizatorių iš Europos.

Wikipedia.org
Wikipedia.org

Korėjos pusiasalis tarytum pleištas įsikišęs tarp šių dviejų teritorijų. Jei kinai norėjo nukakti į Japoniją, jiems tai buvo daug arčiau padaryti iš korėjiečių krantų nei iš savų. Jei japonai norėjo kurti imperiją, jiems irgi buvo patogiau išsilaipinti artimoje sausumoje, užuot plaukus per audringas jūras.

Tokia kaimynystė atnešė ideologinius tiek karinius padarinius. Tad nuo 14 amžiaus korėjiečiai dar vis buvo nepriklausomi, bet jau buvo pilnai paveikti Kinijos įtakos. Tapę savotiškais vasalais.

Po 16 amžiaus pradžioje įvykusio galingo japonų įsiveržimo, tik su Mingų dinastijos atsiųstomis kinų pajėgomis, buvo atsilaikytą. Bet negailestingų kovų nualintą pusiasalį greit aptiko netolimi kiti kaimynai, mandžiūrai.

Panašūs nuolat pasikartojantys atėjūnų tvanai neleido susiformuoti tvirtai valdžios struktūrai. Nenuostabu, kad 1871 metais Japonijai ėmus kurti savo Imperiją, ši teritorija tiesiog prievartiniu būdu eilinį kartą pakeitė savo šeimininkus. Kaip kur kas vėliau paaiškės, valstybingumo nebuvimas sudarė prielaidas sukiršinti tos pačios tautos žmones.

Kur kas geriau mums žinomi įvykiais siejasi su Antruoju pasauliniu karu. Europai priimtinesnėje versijoje viskas skamba maždaug taip: Hitleris užpuolė Vokietijos kaimynes, jam susitarus su Japonijos imperatoriaus aplinka, pastaroji tapo „Ašies“ dalimi. Kartu šios jėgos ėmė dalintis pasaulį.

Likęs pasaulis liko pasibaisėjęs „Ašies“ valstybių vykdomais barbariškais susidorojimo metodais, ėmė linkti link šios sąjungos sutriuškinimo. Be jokio pasigailėjimo.

1943 metais įvyko daug „Sąjungininkų“ konferencijų, svarsčiusių kas bus po karo. Vienos jų, Kairo konferencijos, metu į darbotvarkę pateko korėjiečiai. Susirinkę kariaujančių šalių vadovai sutarė, kad japonams negalima palikti šios teritorijos.

Bet tai dar tik 1943 metai. Nacių pajėgos buvo ką tik sustabdytos, tačiau vis tiek valdė didžiąją dalį Europos. Ramiajame vandenyne ne ką geriau, Imperinės pajėgos irgi sustabdytos, bet kelionė atsiimant visas salas dar be galo ilga. Konkretiems planams kas ir kaip dar per anksti, bet čia gimsta idėja, atidaryti dar vieną frontą prieš japonus. Iš TSRS pusės.

Toks pasiūlymas nuskamba ne tik kaip viltis įveikti japonus, bet ir kaip galimybė atkurti Korėją. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas suabejoja ar korėjiečių tauta pajėgi turėti savo valstybę. Sąjungininkų kontrolė bent 20–30 metų jam atrodė visai padorus sprendimas. Svetimos pajėgos įdiegsiančios politinį supratimą bei valdžios struktūras.

Karas artėjo į pabaigą. Stalinas laikėsi savo žodžio. Trys mėnesiai po karo Europoje pabaigos, Raudonoji Armija pasuko į Aziją. Komunistai ėmė veržtis į žemynines japonų okupuotas teritorijas. Amerikiečiai tartum gavę šlapiu skuduru per veidą staiga susiprato ką jie padarė.

Kairo konferencija. Iš kairės: 1. Čiang Kai-ši, Kinijos respublikos generalisimas. 2. Franklinas D. Ruzveltas, JAV prezidentas. 3. Vinstonas Čerčilis, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas. / ©Vikipedija
Kairo konferencija. Iš kairės: 1. Čiang Kai-ši, Kinijos respublikos generalisimas. 2. Franklinas D. Ruzveltas, JAV prezidentas. 3. Vinstonas Čerčilis, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas. / ©Vikipedija

Raudonoji Armija jau Korėjoje, o jie vis dar įstrigę Okinavos saloje. Už daugiau nei 600 km nuo korėjiečių. Viską palikus taip kaip yra, jiems neliktu nė kruopelės teritorijos, kurią planavosi atsiriekti sau.

Taip 1945 metų rugpjūčio dešimtosios vakare (dvi dienos nuo TSRS veiksmų Azijoje pradžios), du pulkininkai, Pentagone iškėlė neįprastą idėją. Pasiūlyti sovietams draugišką susitarimą padalinti Korėjos pusiasalį į dvi dalis. Šio siūlymo autoriais tapo Krisas Bonesteelas kartu su Dynu Rusku.

Jie, ilgai vartę senus geografijos atlasus, pasiūlė viską dalinti į dvi beveik lygias dalis ties 38-ąja lygiagrete. Ta pačia, kuri valstybes skiria šiomis dienomis.

Jau tada daliai amerikiečių kariškių nepatiko toks pasiūlymas. Visai suprantama kodėl. Siena skirsianti teritorijas buvo vos už 30 kilometrų nuo Seulo. Labai labai neapginamai arti. Atsirado siūlymų dalinimą perkelti ties 39 lygiagrete. Apsaugant svarbų miestą suteikiant laiko pasiruošti priešo puolimui. Tačiau pulkininkai Krisas ir Dynas gynė savo siūlymą neatmetamu argumentu: bus gerai jei sovietai sutiks su šiuo pasiūlymų.

Išties, JAV nebūtu galėjusi nieko padaryti, jei Stalino armija būtu užėmusi visą teritoriją. Pajėgų galinčių pakeisti padėtį tiesiog toje vietoje nebuvo. Svertų neleidžiančių judėti taip pat.

Rugpjūčio 14 d., tokį dalinimosi pasiūlymą į Maskvą telegrafu nusiuntė JAV prezidentas Haris Trumanas. Vos ketvirtą mėnesį prezidentaujantis Trumanas neturėjo daug vilčių sustabdyti sovietų, bet viso Vašingtono nuostabai, vos po dviejų dienų TSRS atsiuntė sutikimą. Stalinas priėmė pasiūlymą pasilikti administravimui Šiaurinę Korėjos dalį.

Rugpjūčio dvidešimt ketvirtąją, kiek kurioziškai skambant Carinės Rusijos himnui, Raudonoji Armija jau žygiavo Pchenjano gatvėmis. Pirmieji amerikiečių karių batai Pietinėje dalyje išsilaipino tik rugsėjo 7-ą dieną. Kelios dienos po japonų kapituliacijos.

Kodėl Maskvoje buvo sutiktas toks atrodytu nepalankus pasiūlymas, lieka neaišku. Tačiau pati padalinimo mintis tikrai nebuvo netikėta. 38-osios lygiagretės klausimas Rusijos stalčiuose gulėjo jau daugiau nei... pusę amžiaus!

TSRS laivyno kariai užima Mandžūrijos uostą, visai šalia Korėjos pusiasalio. / ©Vikipedija
TSRS laivyno kariai užima Mandžūrijos uostą, visai šalia Korėjos pusiasalio. / ©Vikipedija

Rusijos ir Japonijos imperijos turėjo dideles įtakas įvairioms valdžios grupėms šiame regione. Buvusio Japonijos ministro pirmininko Jamagatos Aritomo bei tuomet Rusijos užsienio reikalų ministro pareigas ėjusio princo Aleksandro Lobanovo-Rostovskio pasirašytas, bet taip ir likęs tik dulkęs rinkti Jamagatos – Lobanovo susitarimas, Sankt Peterburge buvo sutartas 1896 metais.

Draugiškų sprendimų radimui buvo pasirašyti net trys skirtingi aktai. Šiuo, antruoju, japonai siūlė pasinaudojant būtent 38 lygiagrete, kaip geografiniu atskaitos tašku, pasidalinti abiem pusėm patrauklų žemės plotą. Sukurti buferinę valstybę įtakojamą abiejų šalių. Ja apsisaugoti nuo tarpusavio karinio susikirtimo žaidžiant įtakos žaidimus nukreiptus prieš Kiniją.

Caras taip ir nepasiuntė dalinių į Korėją. Tačiau nė dešimtmetį netrukusi susitarimų su japonais taika galiausiai pavirto į Rusijos-Japonijos karą dėl įtakos visoje Rytų Azijoje. Antrasis pusiasalio padalinimas klojosi ta pačia nata. Šįkart ji vedė link korėjiečių košmaro. Nė dešimtmetį netempusi buferinė kapitalizmo/socializmo riba tapo karinių žaidimų lenta užsienio pajėgoms.

Iš Šiaurės diriguojama kinų ir sovietų. Iš Pietų kariauti siunčiamų amerikiečių ir Jungtinių tautų dalinių. Vietinių korėjiečių pajėgos susigrūmė tik Korėjų teritorijoje. Vyko brolžudiškas susidūrimas.

Nei šiauriečiams nei pietiečiams palankai nesusiklostęs konfliktas tapo įšaldytu iki pat šios dienos. Siena grįžo ten kur jai jau iš daug metų atgal buvo numatyta vieta. Negrįžo tik dvi vis labiau viena nuo kitos tolstančios žmonių kartos, menančios laikus, kai nebuvo sienos.

Parengė Arnas Mulokas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"