Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Kalba Ukrainoje – politinio apsisprendimo reikalas

 
2018 04 12 13:20
Protestas Kijeve 2012 metais prieš įstatymą, kuris išplėtė rusų kalbos teises Ukrainoje / 
Protestas Kijeve 2012 metais prieš įstatymą, kuris išplėtė rusų kalbos teises Ukrainoje /  AFP/Reuters/Scanpix nuotraukos

Nuo pat pradžių po Sovietų Sąjungos subyrėjimo kalba buvo esminis elementas Ukrainai ieškant savo tapatumo. Po Maskvos agresijos tai tapo politinio apsisprendimo reikalu, parodančiu asmens pažiūras.

33 metų Yehoras Huskovas gimė sovietinėje Rusijoje. Jo tėvas buvo rusas, o mama ukrainietė. Kai dar buvo mažas berniukas, šeima persikėlė į Dnepropetrovską. Šis miestas Ukrainai vykdant dekomunizaciją 2016 metais buvo pervadintas Dnipru ir pagal dydį yra trečias šalyje, jame vyrauja rusakalbiai. Šeimoje visuomet buvo kalbama rusiškai. Tačiau dabar Y. Huskovas vengia savo gimtosios kalbos ir renkasi kalbėti ukrainietiškai. Šį jo apsisprendimą lėmė tiek istorija, tiek naujausi įvykiai šalyje.

„Supratau, kad bendrauti Ukrainoje rusiškai – tolygu tęsti komunistinę rusifikaciją, kuria buvo siekiama sunaikinti ukrainiečių kalbą ir kultūrą.“

„Supratau, kad bendrauti Ukrainoje rusiškai – tolygu tęsti komunistinę rusifikaciją, kuria buvo siekiama sunaikinti ukrainiečių kalbą ir kultūrą“, – sakė jis.

Kalbos klausimas Ukrainoje paaštrėjo po 2014 metų, kai Rusija užgrobė Ukrainos Krymo pusiasalį ir įsiveržė į Rytų Ukrainos regionus, kuriuose daugumos gyventojų pirmoji kalba yra rusų. „Nuo tada iš esmės nebebendrauju rusiškai. Net su rusais kalbu ukrainietiškai“, – pridūrė Y. Huskovas.

Ukrainos santykiai su Rusija nuo pat SSRS subyrėjimo nebuvo vien tik geri. Maskva kišosi į rusakalbių reikalus visose buvusiose sovietinėse respublikose, tapusiose nepriklausomomis šalimis, o labiausiai į Rusijai visuomet strategiškai svarbią Ukrainą. Maždaug trečdalis iš 45 mln. Ukrainos gyventojų vartojo gimtąją rusų kalbą, ypač regionuose. 2014 metų Euromaidano sukilimas dar labiau išryškino Ukrainos gyventojų skilimą Maskvos atžvilgiu ir norą iš jos išsilaisvinti. Kai prezidentas Viktoras Janukovyčius pabėgo į Rusiją, naujoji Kijevo vyriausybė panaikino 2012 metais jo pasirašytą įstatymą, pagal kurį rusų kalbai buvo suteiktas antros oficialios kalbos statusas. Į tokį žingsnį labai piktai reaguota rytiniuose regionuose ir Maskvoje. Tačiau Kremliaus agresija labai priešiškai nuteikė daugumą Ukrainos gyventojų Rusijos atžvilgiu. Pasak analitikų, šis priešiškumas dar labai ilgai neišnyks, o gal ir niekada. Šiuo metu kalba yra vienas svarbiausių dalykų ukrainiečiams pabrėžiant savo nacionalinį tapatumą.

Tautiniais drabužiais pasipuošę moksleiviai Kijeve per rugsėjo 1-ąją.
Tautiniais drabužiais pasipuošę moksleiviai Kijeve per rugsėjo 1-ąją.

„Pradėjau kalbėti ukrainietiškai, kad galėčiau dalyvauti diskusijoje dėl kalbos įstatymo“, – sakė rytiniame Charkovo mieste gyvenantis 20 metų studentas Serhiy Bilonogas. Jis prisipažino, jog tai nebuvo lengva. Reikėjo ne tik pakrutinti smegenis, bet ir pakeisti savo gyvenimą – nuo draugų iki elektroninių prietaisų. Tačiau studentas įsitikinęs, kad valstybei bus geriau, jei daugiau žmonių paseks jo pavyzdžiu. „Reikia suprasti, kad rusiškai kalbanti Ukraina yra Rusijos satelitas. Ir taip mano ne tik Rusija, bet ir visas pasaulis. Jeigu kalbi rusiškai, esi rusas“, – teigė S. Bilonogas.

Pagal naują įstatymą, kurį pernai priėmė Ukrainos vyriausybė, tik pradinių mokyklų mokiniai gali mokytis mažumų kalba, o visi kiti – ukrainietiškai. Be rusų, Ukrainoje yra nemenkos vengrų ir rumunų mažumos.

Pajautė gėdą kalbėti rusiškai

2017 metais Ukrainos nepriklausomo tyrimų centro atliktas tyrimas parodė, jog kai kurios rusakalbių bendruomenės „radikalizavosi“ ir mažiau toleruoja ukrainiečių kalbą. Kiti respondentai minėjo „skausmingą atskirtį“ ir asmeninę gėdą būti rusakalbiu ne Rusijoje. Studijoje pažymima, kad susitarimas dėl kalbos bus labai svarbus ieškant santarvės Ukrainoje, konsoliduojant jos nacionalinį tapatumą ir galiausiai pasiekiant taiką.

Rusijos agresija prieš Ukrainą ilgiems metams pakeitė ukrainiečių, įskaitant ir dalies rusakalbių, nusistatymą Maskvos atžvilgiu.
Rusijos agresija prieš Ukrainą ilgiems metams pakeitė ukrainiečių, įskaitant ir dalies rusakalbių, nusistatymą Maskvos atžvilgiu.

Olha Konovalova paliko rytinį Kramatorsko miestą 2014 metais dėl įvykių Kryme. Ėmusi savanoriauti Kijeve, ji vis dažniau susidurdavo su ukrainietiškai kalbančiais žmonėmis ir pajuto poreikį bendrauti jų kalba. Šis sprendimas iš esmės pakeitė ją pačią, nors kalbėdama ukrainietiškai ji dar daro klaidų. „Man tiesiog buvo gėda kalbėti rusiškai su ukrainiečiais kovotojais ir savanoriais, grįžusiais iš fronto, – sakė ji.– Tarp karių turiu draugų, kurie niekada nekalbėjo ukrainietiškai, bet dabar mokosi.“

Kaip parodė minėtas tyrimas, ukrainietiškai kalba vis daugiau rusakalbių, o jų vaikai save identifikuoja kaip ukrainiečius, nors namie kalba rusiškai. Tačiau apskritai integracijos procesas vyksta lėčiau. Maksymas Oleksejevas, gimęs Žytomyre, į rytus nuo vakarinio Lvovo miesto, augdamas kalbėjo vien rusiškai, nors jo mama buvo ukrainietė. Tai ėmė keistis tik po Euromaidano protesto. Jis privertė 40-metį M. Oleksejevą permąstyti daug dalykų gyvenime, įskaitant kalbą, kuria jis kalbėjo.

„Supratau, kad kalbos klausimas buvo vienas tų dalykų, kurie pastūmėjo į konfliktą“, – tikino vyras ir pridūrė, jog rusiškai bendrauti su Maskvoje gyvenančiu tėvu „jam nejauku“.

50 metų filologė Iryna Krasina taip pat susimąstė apie savo gimtąją kalbą. Nors visą gyvenimą ji gyveno Ukrainoje, kalbėjo tik rusiškai. „Man kilo klausimas, kodėl sovietai ir rusai visuomet buvo pirmoje vietoje, o mano tėvynainiai pamiršti ir neįvertinti“, – svarstė ji. Tai moterį paskatino užsirašyti į ukrainiečių kalbos pamokas ir susipažinti su ukrainiečių kultūra. Dabar ji su dukra laisvai kalba ukrainietiškai, nors jos tik vienos tokios savo penkiaaukščiame gyvenamajame name.

Ukrainiečių kalba retai kada skambėdavo Kijeve, kai 41 metų istorikas Ivanas Patrulakas buvo dar vaikas. Jis prisiminė, kad kartą gatvėje jam su tėvu kalbantis ukrainietiškai prie jų pristojo visiškai nepažįstamas žmogus. „Kodėl mokai savo vaiką šios beprasmiškos kalbos?“ – užsipuolė jis rusiškai. Šiandien ši „beprasmiška“ kalba skamba visoje sostinėje. Per 2017 metais atliktą apklausą maždaug 68 proc. gyventojų nurodė, kad ukrainiečių kalba yra jų gimtoji. Tik 14 proc. savo gimtąja kalba laikė rusų, o 17 proc. apklaustųjų nurodė, kad gimtosios jiems yra abi kalbos.

Ukrainos deputatai susimušė, kai 2013 metais tuometinės valdančiosios Regionų partijos frakcijos lyderis Oleksandras Jefremovas pasakė kalbą rusiškai, o dalis parlamentarų pareikalavo kalbėti ukrainietiškai.
Ukrainos deputatai susimušė, kai 2013 metais tuometinės valdančiosios Regionų partijos frakcijos lyderis Oleksandras Jefremovas pasakė kalbą rusiškai, o dalis parlamentarų pareikalavo kalbėti ukrainietiškai.

Kaip įsigalėjo rusų kalba

Rusijos propaganda vaizduoja Ukrainą kaip geografiškai, etniškai ir politiškai susiskaldžiusią šalį pagal kalbinę liniją: yra rusiškai kalbantys etniniai rusai rytuose, pietuose bei Kryme ir ukrainietiškai kalbantys etniniai ukrainiečiai vakaruose. Nepaisydamas to, Kremlius skleidžia ir tam prieštaraujančią mintį, kad ukrainiečiai ir rusai yra „viena tauta“. Šį požiūrį yra pasigavusi ir Vakarų žiniasklaida, dažniausiai vaizduojanti Ukrainą kaip draskomą tarp dviejų pasaulių, istoriškai bei kultūriškai artimą Rusijai. Tikroji situacija sudėtingesnė. Ukrainos rytuose, ypač kaimuose, daug žmonių kalba ukrainietiškai ir laiko šią kalbą gimtąja, o vakarinėje dalyje ir jos miestuose daug žmonių kalba gimtąja rusų kalba. Kiti šias abi kalbas maišo įvairiais būdais, atsižvelgiant į regioną. Šią kalbų mišrainę galima girdėti visoje Ukrainoje ir jos dideliuose miestuose. Ukrainiečių kalba tapo valstybinė tik 1991 metais, šaliai tapus nepriklausomai, bet rusų kalba buvo vartojama taip plačiai, kad Ukraina dažnai buvo apibūdinama kaip dvikalbė šalis – tai reiškia, jog dauguma žmonių šias abi kalbas bent jau supranta.

Rusų kalba vyravo visoje Sovietų Sąjungoje, bet XX amžiaus pradžioje Ukrainos kaimuose vis dar buvo kalbama daugiausia ukrainietiškai, tiek šalies rytuose, tiek vakaruose, nepaisant jų skirtingos istorijos. Pasak I. Patrulako, didžiausias skirtumas tarp rytinės ir vakarinės Ukrainos yra tas, kad Vakarų Ukrainoje mažiau didelių miestų, fabrikų, o Rytų Ukraina, ypač Donbaso regionas, sovietų laikais buvo labai industrializuotas, ten pastatyta daugybė gamyklų ir kasybos šachtų. „Tai lėmė, kad iš visos Sovietų Sąjungos ten atvyko daug žmonių dirbti, o visi vadovai, žinoma, buvo atsiųsti iš Rusijos ir kalbėjo rusiškai“, – aiškino jis. Tai nusvėrė svarstykles rusų naudai. Rusų kalba buvo laikoma prestižine, o ukrainiečių – menkaverte. Taip ji pradėjo iš visur trauktis, o rusų – įsigalėti.

Be to, daugiakalbėje sovietų imperijoje rusų kalba buvo kaip tautų bendravimo kalba. Vakarų Ukrainoje ši kalba buvo diegiama per mokyklas ir švietimą. Rusų kalbos mokytojai gaudavo 30 proc. didesnes algas nei ukrainiečių kalbos mokytojai, mokyklos buvo verčiamos skelbti „rusų kalbos dienas“. Visoje Ukrainoje oficialūs dokumentai, įskaitant universitetų, turėjo būti rusų kalba. Tai pasikeitė tik subyrės SSRS ir Ukrainai tapus nepriklausomai. Statistika rodo, kad 2016 metais 89,7 proc. Ukrainos mokyklų pamokos vyko ukrainiečių kalba. Ukrainiečių kalbos egzaminas privalomas visiems, kurie stoja į šalies aukštąsias mokyklas.

23 metų Oksana Lebedivna augo Kijeve ir lankė ukrainietišką mokyklą. Nors visos pamokos vyko ukrainiečių kalba, dauguma jos klasės draugų po pamokų bendraudavo rusiškai. „Visi stebėdavosi, kad kalbu ukrainietiškai ne tik mokykloje, bet ir visur. Tada tai nebuvo įprasta, – pasakojo O. Lebedivna. – Laimei, padėtis pasikeitė. Dabar neįmanoma vaikštinėjant po Kijevą neišgirsti ukrainiečių kalbos.“

Kalbos klausimas Ukrainoje yra ne vien kultūros, bet ir politinis. Tai vienas Rusijos karo prieš Ukrainą padarinių. Kalbėti ne rusiškai, o ukrainietiškai yra dalies žmonių politinis apsisprendimas, parodantis jų politines pažiūras. Karui kilus daug rusakalbių, politikų ir visuomenėje žinomų žmonių ėmė viešai, per televiziją kalbėti ukrainietiškai, nors tai nebuvo jų gimtoji kalba, – taip jie pabrėžė, kad yra ne Rusijos, o Ukrainos pusėje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"