Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Kaip Tarpjūris tapo Rytų Europos nacionalistų siekiamybe

 
Ukrainos paramilitaristinė grupuotė "Azov" / 
Ukrainos paramilitaristinė grupuotė "Azov" /  Reuters/Scanpix nuotrauka

Tarpjūrio idėja šiandien sugrįžo ir sparčiai plinta tarp Višegrado bei Trijų jūrų iniciatyvos valstybių, kaip alternatyvi Vidurio – Rytų Europą vienijanti saugumo strategija. Koncepto tėvas – Lenkijos tarpukario vadovas Józefas Piłsudskis, rašo neweasterneurope.eu.

Per kelerius pastaruosius metus Tarpjūrio idėją pasisavino regiono kraštutinių dešiniųjų grupės. Karinis Tarpjūrio aspektas išliko, tačiau jam buvo suteiktas naujas ideologinis karkasas, pavadintas Etnofuturizmu. Etnofuturizme glūdi kultūrinė ir civilizacinė dimensija, leidžianti cementuoti šalis, besidriekiančias nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Pomaidaninėje Ukrainoje moderni Tarpjūrio idėja itin išpopuliarėjo supratus, kad Vakarų sąjungininkai šalį tvarkytis su Rusijos eskaluojama agresija paliko vieną. Viena iš labiausiai besireiškiančių ir palaikančių Tarpjūrio idėją organizacijų yra „Nacionalinis korpusas“, kraštutinės dešinės partija, kurios ilgalaikis tikslas yra įžengti į Ukrainos politikos pagrindinę areną, o valstybę paversti naujojo aljanso dominuojančia jėga.

Ukrainoje radikalai negali sau leisti gerai sutarti su Vladimiru Putinu, kaip kad gali kiti Europos kraštutinės dešinės atstovai, tačiau jie nori rasti būdą, kaip save atskirti nuo Vakarų Europos.

Viso to šerdyje glūdi kolektyvinio saugumo dilema, su kuria susiduria gausybė Vidurio – Rytų Europos šalių. Regiono gyventojai jaučiasi esą spaudžiami dviejų pagrindinių galių ir turintys pasirinkimą tarp „neobolševikinės imperinės Rusijos“ Rytuose ir Briuselio vedamos itin liberalios, kai kuriems – pernelyg liberalios, Europos Vakaruose, mielai rinktųsi trečią, suartėjimo su kaimyninėmis regiono valstybėmis, kelią. Visas regionas dalinasi kolektyvine suverenumo praradimo Sovietų Sąjungai trauma ir yra pasirengęs neleisti istorijai kartotis. Tai regiono valstybių valdžias motyvavo didinti išlaidas saugumui ir lėmė tai, kad šalių viduje egzistuojančios kraštutinės dešinės grupės atvirai renkasi „Trečiojo kelio“ idėją. Ukrainoje ją labiausiai populiarina „Nacionalinis korpusas“, kurio tikslas – naujo geopolitinio bloko sukūrimas, kuriame pagrindinį vaidmenį užimtų Ukraina. Tai kelia klausimą – kodėl Tarpjūris yra toks patrauklus Ukrainos kraštutinei dešinei ir ką jie dėl to nuveikė per pastaruosius metus?

Tarpjūris trumpai

Ši Józefo Piłsudskio sukurta tarpukarinė aljanso idėja yra paremta istoriniu Abiejų Tautų Respublikos principu. Jo tikslas buvo sukirti vadinamąjį Tarpjūrį (lenkiškai Międzymorze, „tarp jūrų“) – regioninę sąjungą, apimančią mažas, pavienes šalis nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tačiau per visą laikotarpį aljansas nebuvo sukurtas, nes dėl istorinių nuoskaudų Ukraina, Baltarusija ir Lietuva griežė dantį ant kaimyninės Lenkijos. Idėja iš viešo diskurso ir politinio lauko buvo dingusi iki praėjusio dešimtmečio pabaigos.

Keli strategijos grįžimo į apyvartą veiksniai – didėjanti Europos Sąjungos ir NATO integracija bei 2008 metų krizės sukeltas visuomenių nepasitenkinimas. 2014 metais įvyko Krymo aneksija, tad Ukrainai regioninio aljanso, skirto saugumui ir stabilumui užtikrinti, įsteigimas pasidarė itin aktualiu. Valstybės gyventojai ėmė jaustis apleisti Vakarų. Tuo pasinaudojo ir kraštutinė dešinė, sėkmingai išnaudojusi momentą ir pradėjusi agituoti už politinį „Trečiąjį kelią“.

Spektras persekioja Europą – „Trečiojo kelio“ filosofijų atgimimas

Ukrainoje tapo madinga save vadinti „tikrąja Europa“. Ukrainos kraštutinė dešinė teigia, kad būtent jie saugo civilizacijos vertybes ir normas nuo radikalaus Europos kosmopolitizmo. Tokios idėjos pamažu skinasi kelią į didžiąją Ukrainos politikos žaidimų aikštelę ir populiarėja tarp gyventojų. Plintant radikalų remiamai Tarpjūrio idėjai, Ukrainos vyriausybė nesiėmė nieko jų slopinimui.

Pastaraisiais metais kraštutinės dešinės grupuotės įsitraukė į filosofinio karkaso, skirto Tarpjūrio idėjai pagrįsti, kūrimą. Šį jie vadina Etnofuturizmu. Baltijos šalių radikalūs dešinieji taip pat įsitraukė į šios idėjos plėtotę. Jie siekia bendradarbiauti su Ukrainos nacionalistais bei Višegrado valstybių nacionalistais. Tai – jaunosios kartos idėja, kuriai platinti pasitelkiamos įvairiausios internetinės platformos – „Tumblr“, „Instagram“, „YouTube“.

Regiono nacionalistų išplėtota doktrina, norint sukurti naują civilizacinę platformą, stengiasi skatinti ir pabrėžti bendradarbiavimo tarp skirtingų šalių nacionalistų grupuočių svarbą. Akcentuojant bendradarbiavimą, o ne varžymąsi, tokią naują tapatybės ir paveldo konstrukciją radikalūs dešinieji mato kaip esmingą, ir teigia, kad baltieji „turi laikytis išvien“.

Daugelis regiono etniškumo apibrėžimų yra „pirmapradiškos“. Tai reiškia, kad kraujas ir prisirišimas prie žemės yra esminiai tautą formuojantys elementai. Etnofuturizmu besiremiančios bendruomenės kalba apie regione esančių autentiškų tapatybių suvienijimą. Dauguma etnofuturistų žmones ir gamtą laiko neatskiriamai susipynusius, visaapimančia bendrija, gyvenančiu, kvėpuojančiu organizmu. Etnofuturizmas – neva tautos praeities jungimas su ateities siekiais.

"Nacionalinio korpuso" nariai / AFP/Scanpix nuotrauka
"Nacionalinio korpuso" nariai / AFP/Scanpix nuotrauka

Regiono etnofuturistų tarpusavio bendradarbiavimą galima nesunkiai susieti su modernia, šiandien tuose pačiuose visuomenės sluoksniuose paplitusia Tarpjūrio idėja. Jas atskirti yra itin keblu ir ne visada pavyksta.

Tarpjūris ir Ukraina

Kaip jau minėta, Ukrainos kraštutinė dešinė yra suinteresuota Tarpjūrio idėja, o „Nacionalinis korpusas“, susikūręs paramilitaristinei kraštutinės dešinės organizacijai „Azov“ 2016 metais persiorganizavus į politinę partiją, yra vienas aršiausių jos palaikytojų. Pastaraisiais metais „Nacionalinis korpusas“ išnaudojo anglakalbes platformas ir sukūrė tokias paskyras, kaip „Reconquista Tumblr“ ir „YouTube“ paskyrą „Reconquista Ukraine“, kurių pagalba mėginama užmegzti ryšį su kitais Vidurio – Rytų Europos aktyvistais. Viename neseniai „YouTube“pasirodžiusiame vaizdo įrašė „Alternative to the EU – Intermarium“ (Alternatyva ES – Tarpjūris), teigta, kad „pasaulinė saugumo tvarka“ – anokia tvarka, o betvarkė, o tarptautiniai susitarimai yra fikcija: Rusija Donbase sulaužė net 9 susitarimus, o Budapešto memorandumą pasirašiusios valstybės, sutarusios nusiginkluoti branduolinius ginklus mainais į Ukrainos suverenumą, apleido Ukrainą. Teigiama, kad tarptautinė geopolitinė arena vėl grįžo į „visi prieš visus“ padėtį, o Europos Sąjunga negali kliautis niekuo, išskyrus pačia savimi.

„Azov“ tiki, kad Europos Sąjungą drasko vidinės krizės, o jų aklas pasitikėjimas biurokratija neleidžia šiai tvarkytis su „iracionalia islamistinio teroro grėsme ir rusiškuoju imperializmu“. Dėl to „tarp jūrų“ esančios šalys turėtų sukurti savo aljansą, savo sąlygas. Tarpjūrio idėja jau įsišaknijusi Lenkijoje ir Kroatijoje. Jų prezidentai, siekiantys sukurti geopolitinę Vidurio – Rytų Europos bendruomenę, demonstruoja solidarumą, kalbėdami apie migraciją ir bendras saugumo grėsmes.

"Azov" ir "Nacionialinio korpuso" žygis / Reuters/Scanpix nuotrauka
"Azov" ir "Nacionialinio korpuso" žygis / Reuters/Scanpix nuotrauka

„Nacionalinio korpuso“ tarptautinė sekretorė ir politinio „Azov“ sparno atstovė spaudai Olena Semenjaka, remdamasi tokia Tarpjūrio versija, kasmetinėje konferencijoje Taline „Ethnofutur“ 2018 metų vasarį skaitė pranešimą „Tarpjūris kaip europietiškojo archeofuturizmo laboratorija“. Ji teigė: „Ant dviejų pasaulių slenksčio esančios Tarpjūrio tautos, tarp Rytų ir Vakarų, gali materializuoti balansą tarp Vakarų progresyvizmo ir Rytų fundamentalizmo. Ši pozicija – ne tiek erdvėje, bet ir laike, glūdi archeofuturizme kaip specifiniame Rytų Europos modernizacijos kelyje.“

Su „Nacionalinio korpuso“ ilgalaikiais politiniais tikslais dirbanti Olena Semenjaka „Nacionalinio korpuso“ ir „Azov“ paramilitaristus laiko ne tik Ukrainos teritorijos apsaugos garantu, bet ir Ukrainos gatvių „tvarkos ir įstatymo“ sergėtojais. „Nacionalinis korpusas“ rengia įvairius sporto, kultūrinius ir istorinius projektus, tokius, kaip „Tautos atmintis“, kuris tapo itin reikšmingu. Jie stengiasi stiprinti patriotinius jausmus ir šviesti jaunimą, „perimant svarbių Ukrainos istorijos momentų naratyvo kontrolę“.

Skatindami palaikymą OUN (Ukrainos nacionalistų organizacijai) ir UPA (Ukrainos sukilėlių armijai, pasiskolinusia pavadinimą iš Antrojo pasaulinio karo laikų partizaninio paramilitaristinio judėjimo) „Nacionalinis korpusas“ stengiasi perrašyti viešąjį naratyvą. Čia įsipiešia ir etnofuturizmas – skatinama „etninio realizmo“ idėja, esą etnines grupes turėtų atskirti tautinės valstybės ir kad šioms geriausia klestėti jų „gimtosiose žemėse“.

„Nacionalinis korpusas“ Ukrainą regi kaip regiono lydere, turinčia vadovauti Vidurio – Rytų Europos aljansui dėl jos branduolinių pajėgumų. Branduolinio skydo egzistavimas ir jo integravimas į regiono saugumo struktūrą Ukrainoje anot Olenos Semenjakos, apsaugotų nuo Vladimiro Putino neoeuroazianizmo plėtros.

Panašu, kad šiandien regiono kraštutinė dešinė ne tik pasigavo Tarpjūrio idėją, bet ir bando žengti į politinę areną. Ukrainos atveju galima regėti, kad Tarpjūrio strategija tampa integralia partijų ilgalaikės politikos strategija.

Ukraina save vertina kaip potencialią lyderę tokio aljanso viduje. „Nacionalinis korpusas“ suvokia, kad Tarpjūrio projekto sėkmė priklauso nuo ilgalaikės strategijos ir regiono istorinių nuoskaudų. Galima nesunkiai išvysti, kaip ir kodėl „Trečiojo kelio“ idėja yra priimtina ir patraukli Ukrainos kraštutinei dešinei. Ukrainoje radikalai negali sau leisti gerai sutarti su Vladimiru Putinu, kaip kad gali kiti Europos kraštutinės dešinės atstovai, tačiau jie nori rasti būdą, kaip save atskirti nuo Vakarų Europos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"