Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Kaip šiuolaikinis turizmas žudo gražiausias vietas ir autentiką

 
2018 08 26 12:00
Turistai pozuoja asmenukei ant tilto Ciuriche, Šveicarijoje.
Turistai pozuoja asmenukei ant tilto Ciuriche, Šveicarijoje. Reuters/Scanpix nuotrauka

Kadaise kelionės buvo turtingųjų privilegija, tačiau tokios pigių skrydžių oro linijos kaip „Ryanair“ ar „EasyJet“ paskatino masinį turizmą. Daugelyje Europos vietų infrastruktūra nepasirengusi antplūdžiui, o vietos gyventojai jaučiasi svetimi tokiuose miestuose kaip Barselona ar Roma.

Portas nėra didelis – turi vos kiek daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, senamiestis lengvai apeinamas. Ir visi dabar jau žino apie ten esantį gražiausią pasaulyje knygyną – „Livraria Lello“. Jis buvo atidarytas 1906 metais, jame dažnai lankėsi „Hario Poterio“ autorė J. K. Rowling, kai gyveno Porte. Knygyną pastebėti nesunku – prie jo nutįsusi eilė. Jauni japonai, skandinavai su kuprinėmis, šeimos iš Prancūzijos, poros iš Kinijos, amerikiečiai, vokiečiai... Norint patekti į vidų, pirmiausia reikia nusipirkti bilietą už 5 eurus gretimoje parduotuvėlėje. Ten irgi rikiuojasi eilė palei užtvarus, lygiai tokius pačius kaip oro uoste. Laukiantieji žvalgosi į suvenyrų, atvirukų, raktų laikiklių – įprastų niekučių turistams pilnas lentynas.

Viduje knygynas dar gražesnis nei nuotraukose, bet knygų niekas neperka – visi fotografuoja savo išmaniaisiais. Nuotraukos lygiai tokios pačios, kaip tie 7 tūkst. vaizdų, jau paskelbtų didžiausiame pasaulio kelionių portale „TripAdvisor“. Ten „Livraria“ nurodoma kaip vienas svarbiausių lankytinų Porto objektų.

Dar visai neseniai šis knygynas, kaip ir visa šalis, dėl finansų krizės buvo ant bankroto slenksčio. Net ir tada „Livraria Lello“ nestokojo lankytojų, tik jie pirko vis mažiau knygų. Tada ir gimė mintis imti 5 eurus už įėjimą. Tai gal atrodė keistoka, bet dabar „Livraria“ kasdien aplanko 4 tūkst., o vasarą – 5 tūkst. žmonių. Pernai gražusis Porto knygynas sulaukė 1,2 mln. svečių ir 7 mln. eurų pajamų. Jis vis labiau primena muziejų ar teatrą nei realią knygų parduotuvę. Jei kas nors vis dėlto nusprendžia įsigyti knygą, 5 eurai įskaičiuojami į jos kainą. Porto „Livraria“ tapo grobuoniško šiuolaikinio turizmo – tokio keliavimo stiliaus, kuris naikina visas jį skatinančias gražias vietas, – simboliu.

Porto gyventojams knygynas byloja kiek kitokią istoriją. Dėl atsigavimo po krizės Portugalija iš dalies dėkinga iki dviženklių skaičių išaugusiam turizmui. Svečiai neaplenkia ir primiršto bei apleisto šiaurinio regiono aplink Portą. Pernai jį aplankė 2,5 mln. užsienio turistų, juos daugiausia atskraidino „Ryanair“ ir „EasyJet“, pusė jų užsuko į „Livraria Lello“. Portas dar nėra toks užtvindytas kaip Barselona ar Amsterdamas, kur gyventojai jau turi gintis nuo atvykstančių ordų, bet ir šiame Portugalijos uostamiestyje randasi skirtis tarp turistų ir vietos žmonių gyvenamo miesto.

Keliavimas – kasdienio vartojimo prekė

Buvo laikai, kai pietinėse Ispanijos pakrantėse ir prie Adrijos jūros Italijoje pridygo dirbtinių betoninių kurortų, skirtų saulės ištroškusių europiečių minioms. Nūnai šie masinio turizmo fabrikai, laikomi bjaurumo įsikūnijimu, nebepatenkina paklausos. Maža to, paplūdimių poilsiautojai sudaro tik pusę turistų Europoje. Kita pusė – trumpam iš miesto pabėgę keliautojai ir kruizinių laivų keleiviai. Būtent jie, o ne vietos žmonės, jau daugelį metų formuoja kai kurių gražiausių ir unikaliausių Europos miestų pavidalą ir dvasią. Venecija, Dubrovnikas, Amsterdamas, Barselona tampa teminiais parkais su specialiomis zonomis turistams, kur vietiniai tik dirba, bet ne gyvena. Turistai tradiciniuose restoranuose, kuriuose nėra vietinių, vėpso į kitus turistus. Labai dažnai tai išties primena invaziją: žmonės atvyksta, trumpam sustoja ir vėl išvažiuoja, bet elgiasi, tarsi būtų tikrieji šeimininkai.

Vis didėjantis pigių oro linijų laivynas skraidina milijonus žmonių į įvairiausias pasaulio vietas, tolimųjų reisų autobusai siūlo juokingai pigias keliones, kruiziniai laivai išmeta uostuose tūkstančius keleivių. Kasdien po penkis tokius milžinus prisišvartuoja Maljorkos Palmoje, Bareslonoje ir Dubrovnike. Tada ordos iš kruizinių laivų užplūsta ir taip perkrautus senamiesčius. Svečiai skuba įamžinti savo prisiminimus asmenukėse ir traukia į kitą žymią vietą. Internetas ir galybės tarpininkų nuolat siūlomos stulbinamos nuolaidos atveria vis naujas rinkas. Norint kur nors ištrūkti kelioms dienoms, užtenka vos kelių mygtukų paspaudimo skrydžiui ir būstui susirasti – dažnai tiesiog pusvelčiui.

Turistai, lauk!

Kelionių pramonė pradeda suprasti, jog dūsta nuo savo pačios sėkmės. Pernai Europoje keliavo maždaug 670 mln. žmonių, vien šią vasarą žemynas sulaukė 200 mln. turistų. Keliauja ne tik europiečiai, bet ir žmonės iš Artimųjų Rytų, naujai atsiradusi vidurinė klasė Rusijoje. Kasmet Azijos šalyse milijonai žmonių staiga tampa pakankamai turtingi, kad galėtų sau leisti egzotišką kelionę. Austrijos kaimeliuose knibžda arabų iš Rijado, Abu Dabio ar Dohos. Kas galėtų juos ten vilioti?

Pirmiausia – oras. Vasarą prie ežero Alpėse vidutinė temperatūra būna 20 laipsnių šilumos, kai tuo metu Rijade svilina 40 laipsnių karštis. Net paprasčiausias lietus traukia šiuos egzotiškus turistus. Prie jų prisitaikė vietos restoranai, siūlantys valgiaraščius arabų kalba, pitos duoną ir chalalinę mėsą. Tačiau minios arabų, besimėgaujančių atostogomis prie Austrijos ežero, kelia prieštaringus jausmus gyventojams. Vieni, atviresni, įžvelgia pozityvius aspektus, pavyzdžiui, tai, kad šie turistai nevartoja alkoholio. Kitų požiūris į arabus įtarus, kliūva skaros.

Kelionių pramonė yra bene svarbiausias ekonomikos sektorius pasaulyje, daug didesnis nei naftos ar automobilių, jo metinė apyvarta siekia 7 trilijonus eurų.

Iš šio bumo laimi ne visi. Tarp pralaimėtojų yra neseniai dėl prastų darbo sąlygų ir mažų atlyginimų, kurie ir leidžia keliautojams įsigyti pigius bilietus, streikavę „Ryanair“ pilotai. Dar labiau pralaimi dalis vietos gyventojų. Kai būstą yra naudingiau išnuomoti trumpalaikiams svečiams, jis tampa nebeįkandamas vietiniams, kaip ir naujos kainos restoranuose ir kavinėse. Gyventojai kenčia grūstis turistų perpildytame transporte, nuolatinį triukšmą ir netvarką.

Turizmas duoda pelno viešbučiams, kambarių nuomotojams, restoranams, kelionių agentūroms, transportui. Nors jų darbuotojai dažnai uždirba nedaug, vis tiek tai yra reikšmingos darbo vietos. Bet ten, kur turizmas pasiekė ypač didelį mastą, kyla atviras priešiškumas. Aktyvistai, ypač agresyvūs Ispanijoje, purškia ant sienų prieš turistus nukreiptus šūkius, apmėtė juos arklių mėšlu Maljorkos Palmoje, stumdė žmones nuo dviračių ir puldinėjo kavinėse Barselonoje. Venecijoje vietos „piratai“ mėgino neleisti kruiziniams laivams įplaukti į uostą.

Mažai pinigų, daug šiukšlių

Vakarais ir savaitgaliais šimtai jaunų žmonių iš visos Europos paverčia Berlyną kone ištisiniu vakarėliu. Beje, šie svečiai palieka Vokietijos sostinėje ne itin daug pinigų, bet užtai tonas šiukšlių ir kalnus tuščių alaus skardinių bei butelių. Labai panašiai ir su maldininkais Vatikane. Po audiencijų Šv. Petro aikštėje lieka krūvos plastikinių butelių, popierių su maldų tekstais, „Haribo“ maišelių ir bananų žievių.

Romos merė Virginia Raggi 2017 metais išleido dekretą, nuo liepos iki spalio draudžiantį turistams gerti alkoholį gatvėse. Romai vis dėlto reikia turistų, tik būtina juos suvaldyti, todėl policija kiaurą parą budi prie Trevio fontano. Jei tik kas pernelyg prie jo priartėja, karabinierius pučia švilpuką, o įžūlieji, įšokę į vandenį, gauna 450 eurų baudą. Daugelis per petį meta į fontaną monetą, nes tiki, jog tai reiškia, kad jie sugrįš į Romą. Savivaldybė reguliariai išgriebia monetas – maždaug milijoną eurų per metus. Pinigai atiduodami katalikų labdaros organizacijai „Caritas“.

Pernai Romą aplankė 14,7 mln. svečių – ketvirtadalis visų į Italiją atvykusių turistų. Vidutiniškai turistas praleido 2,5 paros Amžinajame mieste, labai panašiai kaip ir kituose pagrindiniuose Europos miestuose. Keliauninkai retai iškiša nosį į Romos apylinkes ar kitus mažesnius miestelius, todėl mieste jau radosi iniciatyvos pritraukti juos į supantį Lacijo regioną. Tai vadinama tvariu turizmu – tokia keliavimo forma, kuri yra palanki ir vietos ekonomikai, ir poilsiautojams bei tausojanti aplinką. Kitais žodžiais, visai priešinga kruiziniams laivams. Šie milžinai teršia orą ir beveik nieko neduoda vietos ekonomikai, nes keleiviai praleidžia mieste vos kelias valandas, nakvoti grįžta į laivą ir dažnai valgo pasiimtą maistą.

Kruizinių laivų turizmas geras tik kruizinių laivų operatoriams. Dubrovnike kruizinių laivų keleiviai išleidžia vidutiniškai 24 eurus per dieną, o kiti lankytojai – 160 eurų. „Sostų karų“ filmavimas be galo išpopuliarino šį senovinį Kroatijos miestą, vien kruiziniais laivais kasmet į jį atvyksta 800 tūkst. žmonių. Jiems išsilaipinus, vietos gyventojai (42 tūkst.) mieliau lindi namuose. Dėl antplūdžio UNESCO pagrasino atimti pasaulio paveldo statusą iš Dubrovniko, tad dabar lankytojų skaičius ribojamas iki 8 tūkst. per dieną.

Taip po truputį ateina supratimas apie įvairiapusiškesnę turizmo politiką. Jei anksčiau buvo siekiama bet kokia kaina pritraukti kuo daugiau turistų, dabar vyksta diskusijos, kaip reikėtų valdyti jų srautus, kad jie nekeltų grėsmės vietos gyvenimui, juo labiau kad iki 2030 metų turistų pasaulyje padaugės 500 mln., pusę šio augimo sudarys kinai.

Kelionių pramonė yra bene svarbiausias pasaulio ekonomikos sektorius, daug didesnis nei naftos ar automobilių, jo metinė apyvarta siekia maždaug 7 trilijonus eurų, arba apie 10 proc. pasaulio gamybos.

Ispanijoje turizmas sudaro 14,9 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Daugelyje valstybių – Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Čekijoje – į šalį atvyksta daugiau žmonių, negu joje gyvena. Turizmas kuria darbo vietas ir apčiuopiamą gerovę, bet drauge ir tam tikrą priklausomybę – pavojingą, jei keliautojų skaičius staiga sumažėja, kaip pastaraisiais metais nutiko Turkijoje ir Egipte. Tiesa, turistai ten jau grįžta – jei tik kainos ir oras palankūs, terorizmas ir žmogaus teisių pažeidimai nelabai kam rūpi.

Ir, be abejo, Europoje dar yra daug vietų, kur, skirtingai nei dūstančiuose miestuose, turistai tebėra laukiami ir dėl jų varžomasi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"