Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Kai ateitis yra istorija: Rusijos bandymai rasti prarastą imperiją

 
"Scanpix" nuotrauka

Imperija, Sovietų Sąjunga, Didysis tėvynės karas ir Vladimiras Putinas. Kaip Rusijos istorija lemia valstybės dabartį ir ateitį?  Klausia Maskvos Carnegie centro ekspertas Andrejus Kolesnikovas ir analizuoja praeities įtakos Rusijai fenomeną.

Jokia kita valstybė pasaulyje nėra taip užhipnotizuota savo praeities – tiek tikros, tiek įsivaizduojamos – kaip Rusija. Tiesą sakant, apsėsta yra ne tiek valstybė, kiek režimas, kuris savo legitimumą grindžia keliais elementariais, tačiau efektyviais mitais apie Rusijos išskirtinumą ir jos ypatingą kelią, o kai kurių istorinių įvykių bei asmenybių privatizacija pasitarnauja kaip valstybės klijai. Pirmasis ir vienas iš svarbiasių tokių įvykių yra Rusijos pergalė „Didžiajame tėvynės kare“.

Trumpai tariant – Vladimiro Putino pažiūros nepasikeitė. Jis visada propagavo rusiškąjį nacionalizmą, sumaišytą su imperijos sindromu, su žiupsniu Stačiatikybės bei nostalgijos Sovietų Sąjungai.

Nei vienas iš šiandieninio Rusijos režimo politinių lyderių – nuo biurokratinio kapitalizmo atstovų iki ortodoksalių specialiųjų tarnybų autokratų – neturi nieko bendro su pergale tame kare, Jurijaus Gagarino skrydžiu į kosmosą ar net sovietų ledo ritulininkų pasiekimais. Tačiau jie turi akiplėšiškumo skelbi save iškiliausių ikisovietinės bei sovietinės istorijos puslapių paveldėtojais bei jaučiasi turintys teisę baltais dažais užteplioti tamsiausius Stalino eros epizodus.

Šiandien itin svarbia tapo monumentų politika. Režimas juos naudoja tam, kad atsižymėtų savo mitologizuojamą istorinę teritoriją. Maskvos centre, vadinamoje valdovų alėjoje, iškilo Stalino biustas. Teigiama, kad taip nutiko vien dėl to, kad jis tėra vienu iš daugelio Rusijos valdytojų, tačiau toks paaiškinimas neįtikina. Monumentas princui Vladimirui, kuris į Rusiją atnešė Rytų krikščionybę, buvo pastatytas vos per metamo akmens atstumą nuo Kremliaus, o princo galva lengvai gali būti pakeista bet kurio kito caro ar generalinio sekretoriaus galvomis. Statulos atsiranda šen bei ten: Ivanas Rūstusis, geriausiai žinomas dėl savo opričnikų žiaurumo, Ivanas III, Rusią suvienijęs geležinę ranka, Aleksandras III, vėl užšaldęs Rusiją savo vykdyta politika po Aleksandro II atlydžio ir Piotras Stolypinas, kontroversiškas ikirevoliucinės Rusijos premjeras reformistas.

Visos tos statulos turi aiškią potekstę: prezidentas Vladimiras Putinas – kas kad nelabai liberalus, konsolidavo rusišką žemę ir yra ideologinis vienytojas bei reformuotojas. Keista, kad dar nebuvo atidengtas paminklas Jekaterinai II-ajai, kuri pirmoji užėmė Krymą.

Vladimiro Putino režimas yra absoliuti galios ir nuosavybės samplaika, kurioje valdantys šalį tuo pačiu valdo jos išteklius bei naudmenas. Dėl to jiems labai sunku paleisti valdžios vadeles: be galios jie neturi gyvenimo.

Vladimiro Putino režimu galima vadinti valstybės – tiksliau prezidento ir jam pavaldžių klanų – veržimąsi į visuomenės reikalus. Tai yra politikos monopolis (valdžia sutelkta vieno lyderio rankose, o teisėtas politinis konkursas neegzistuoja), ekonomikos monopolis (valstybinės korporacijos ir valstybinės investicijos nusprendžia viską, įskaitant pačios konkurencijos prigimtį), žmonių sielų ir minčių monopolis (agresyvių prorežiminių žiniasklaidos priemonių ir Rusijos stačiatikių bažnyčios, kuri besąlygiškai remia valdžią kombinacija), istorijos monopolis (istorijos vadovėliuose pateikiama tik oficialiai patvirtinta istorijos versija).

Tai yra korporatyvistinė sistema, kurioje kiekvienas turi priklausyti specialioms organizacijoms, nuo valdančiosios partijos ir partijų, kurios apsimeta opozicinėmis, iki jaunimo stovyklų ir Kremliaus lepinamų nevyriausybinių organizacijų. Tokioje sistemoje kiekviena valstybės nevaldoma organizacija yra nurašoma kaip „užsienio agentas“ ar „nepageidaujama organizacija“. Tai – eklektiška ir tyli ideologija, kurioje kombinuojama nacionalistinė mitologija, ekstremali agresija „kitam“ ir „svetimam“, prieš Vakarus nukreipti pasisakymai, izoliacionizmas ir, žinoma, imperializmas.

Krymo aneksija buvo Vladimiro Putino režimo plėtotės kulminacija. Ji buvo ne tiek rusiško nacionalizmo, kiek rusiško imperializmo aktas. Tiesioginis, staigus, dramatiškas ir tvarus veiksmas, suvienijęs tautą aplink prezidentą. Dėl šio veiksmo visoje valstybėje iki 80 procentų kilo pritarimo ir palaikymo Vladimirui Putinui banga (kurio nedera maišyti su daug žemesniu rinkiminiu populiarumu).

Paramą Putinui generuoja sėkmingos karinės operacjios, jei terminą „karinės“ naudosime norėdami įvardinti visus veiksmus, kurie atliepia rusų „apgultos tvirtovės“ mentalitetui bei skatina jose atkuriamos didybės jausmą. Dopingo skandalas buvo gynybinis karas. Sirijos kampanija buvo sėkmingas puolamasis karas. Populiariausi Rusijos ministrai yra ginantys Rusiją karinėje ir diplomatinėje sferose: gynybos ministras Sergejus Šoigu ir užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Vladimiro Putino palaikymo reitingas vis krito žemyn iki 2008 metų rugsėjo, kuomet jis pakilo prasidėjus karui su Gruzija. Tuomet jis vėl krito iki 2014 metų Olimpinių žaidynių, kurias tam tikra prasme taip pat galima vertinti kaip karą, kurį reikėjo laimėti bet kokia kaina, kad ir klastojant atletų šlapimo pavyzdžius. Po to sekė Krymas, kurio dėka apsuptos tvirtovės vado populiarumas nekrenta žemyn.

Posovietinė tapatybė

Krymas yra istoriškai svarbi, imperinė teritorija – būtent dėl to daugelis rusų jo aneksiją mato kaip istorinės tiesos atkūrimą.

Rusiškos tapatybės pagrindas yra imperijos idėja. Krymo aneksija palietė rusų sielos gelmes ir iš žiemos miego pažadino prarastos imperijos skaudulį. Vidutiniam rusui bet kokia kita teritorija nėra tokia svarbi, koks yra Krymas. Jis nesupranta, kuo paremta Naujosios Rusijos (Novorosyja) idėja, 2014 metais pristatyta Putino, o Abchazija, Pietų Osetija ir Padniestrė jam yra užsienis. Tačiau Krymas yra istoriškai svarbi, imperinė teritorija – būtent dėl to daugelis rusų jo aneksiją mato kaip istorinės tiesos atkūrimą.

Tai, kas Kryme nutiko 2014 metais, yra esminis posovietinės Rusijos istorijos įvykis. Vladimiras Putinas ir jo aplinka nėra vieninteliai, kuriuos reikia kaltinti. Didžioji dalis Rusijos gyventojų, palaikančių kitos valstybės teritorijos aneksiją, taip pat yra už tai atsakingi. Vladimiro Putino režimo trukmę prailgino judėjimas „Krymas mūsų“. Jei Krymo aneksijos išprovokuotas prezidento populiarumas bent kiek sumenko, tai tas menkimas yra beveik nepastebimas: pasak 2015 metais „Levada“ centro vykdytos apklausos, net 70 procentų apklaustųjų manė, kad aneksija Rusijai atnešė daugiau naudos, nei žalos. 2017 metais net 64 procentai žmonių vis dar laikosi tokios nuomonės

Buvęs „The Guardian“ korespondentas Maskvoje Igoris Walkeris vienoje iš savo knygų rašo, kad praeities šešėliai yra apsėdę krymiečius bei minta jų netikromis ateities viltimis. Tą patį galima pasakyti ir apie ukrainiečius: Igois Walkeris tiksliai pastebi, kad jie vis dar ieško savo posovietinės tapatybės. Jei pirmieji Vladimirą Putiną ir jo Rusiją regi kaip romantizuotą švyturį miglose, kitiems tokį vaizdinį atstoja patogiai nuo nacizmo ir antisemitizmo apvalytas istorinis ukrainiečių lyderis Stepanas Bandera. Tiek pirmu, tiek antru atveju idealai yra grįsti iliuzijomis, tačiau gyvuoja paprastų žmonių viduje.

Igoris Walkeris savo knygą pradeda Donbaso separatistų lauko vado, kurio slapyvardis yra „Rumunas“, aprašymu.

„Viešos egzekucijos atrodo kiek nederančios prie XXI amžiaus Europos, – aš išdrįsau pasakyti. Rumunas gūžtelėjo pečiais. – Niekas nekaltina chirurgų, kai jie iš kūno su skalpeliu šalina auglius. Mes čia, šioje visuomenėje, darome tą patį.“

Sovietmečiu šitas veikėjas būtų dirbęs pieštukų stumdytoju kokiame nors apdulkėjusiame biure, tačiau karas jam suteikė galimybę tapti bosu ir praktikoje pritaikyti savo griežtą bei žiaurų būdą. Užuot dalinęsis savo radikaliu požiūriu su bendradarbiais rūkymo pertraukėlės metu, jis gavo progą jį realizuoti ir pasijusti svarbiu bei galingu. Jis ir panašūs į jį žmonės būtent tai gauna iš karo už rusišką pasaulį.

Tokie personažai yra įdomūs, tačiau tuo pat metu atstumiantys. Panašiu galima laikyti Aleksandrą Duginą, kurį Vakaruose kažkodėl daugelis laiko vienu iš svarbiausių Vladimiro Putino nacionalizmo bangos ideologų. Tačiau taip nėra. Jis yra pernelyg ezoteriškas, nesuprantamas ir pervertinamas. Panašiai, kaip ir „Rumunas“, jis tėra paprastas posovietinis individas, atsidūręs ten, kur jį nupūtė istorijos vėjai.

Žlugimo anatomija

Kodėl ši imperija, tokia reikšminga rusų sielai, sugriuvo? To priežastimi galima laikyti ekonominių reformistų ratą, kuriame subrendo idėjos, vėliau sunaikinusios Stalino ekonomikos principus.

Sovietų Sąjunga, kaip ir visi imperiniai konstruktai, buvo pasmerkta subyrėti. Visos imperijos buvo tam pasmerktos – ar tai būtų Austrija-Vengrija, ar Osmanų, ar Britų imperijos, tačiau tai nebuvo vienintelis pagrindas, išklibinęs Sąjungos pamatus.

Vos Michailas Gorbačiovas pradėjo gana pretenzingą sistemos perorganizavimą iš viršaus, pati sistema tiesiog ėmė aižėti, o lyderis negalėjo nieko padaryti, tik bėgti lavinos priekyje, apsimesdamas, kad jis yra atsakingas už transformacijos procesą.

Sovietų Sąjungos istorija nesibaigė 1991 metų gruodį. Tai tebuvo ilgo fizinio ir mentalinio vadavimosi iš imperijos gniaužtų išeities taškas – proceso, kuris tebesitęsia iki šių dienų.

Buvęs Sovietų Sąjungos ministras pirmininkas, aštuoniasdešimt ketverių Nikolajus Ryžkovas tiki, kad vyriausybė anuomet teisingai padarė reformuodama ekonomiką, tačiau nereikėjo lysti prie struktūros pamatų, t.y. sovietų politinės sistemos. Jo nuomone, esmine klaida buvo 1988 metų partijos suvažiavime priimtas sprendimas 1989 metais surengti pirmus laisvus rinkimus.

Nors viešumas (glasnost) bei laisvi rinkimai sužaidė svarbų vaidmenį griūvant imperijai, tai nebuvo vieninteliai faktoriai. Taip pat svarbu suprasti, kad Sovietų Sąjungos istorija nesibaigė 1991 metų gruodį, kai nuo Kremliaus buvo nuimta Sovietinė vėliava. Tai tebuvo ilgo fizinio ir mentalinio vadavimosi iš imperijos gniaužtų išeities taškas – proceso, kuris tebesitęsia iki šių dienų. Krymo aneksiją ir karą rytų Ukrainoje derėtų laikyti šio proceso pasekme bei dalimi.

Norint suprasti šio skilimo priežastis, svarbu suvokti fundamentalų skirtumą tarp perestroikos eros ir šiandienos. XX amžiaus devinto dešimtmečio viduryje žmonės pasijuto esą pasirengę paleisti komunizmą ir įgyvendinti pokyčius. Tai buvo paprasta visus suvienijusi žinutė, nors ir dėl skirtingų priežasčių: kai kurie norėjo tautinės laisvės, kai kurie ilgėjosi demokratijos, kai kurie svajojo apie materialinę kapitalizmo teikiamą gerovę.

Šiandien, atvirkščiai, dauguma paprastų žmonių nenori matyti radikalių pokyčių, nes baiminasi įmanomų neigiamų pasekmių. Vladimiras Putinas ir jo aplinka išmoko perestroikos metų pamoką: negalima klibinti režimo politinių pamatų ir pradėti modernizavimo iš viršaus.

Praeitis virsta ateitimi

Kai Vladimiras Putinas 1999 metų vasarą buvo išrinktas Boriso Jelcino įpėdiniu, manyta, kad jis padės apsisaugoti nuo dviejų sunkiasvorių politikos senbuvių atėjimo į valdžią: Sovietų Sąjungos užsienio politikos guru Jevgenijaus Primakovo ir Maskvos mero Jurijaus Lužkovo. Manyta, kad Vladimiras Putinas – tinkamas kandidatas saugant prekybinius ir demokratinius Boriso Jelcino eros pasiekimus. Galų gale tikėtasi, kad jis garantuos asmeninį Boriso Jelcino ir jo politinės aplinkos saugumą. Nepaisant saugumiečio praeities, Vladimiras Putinas atrodė esąs geriausias kandidatas.

Vladimiras Putinas pasisavino sovietinę pergalė Antrajame Pasauliniame kare kaip savo valdžios legitimizavimo priemonę. Būtent tai darė Leonidas Brežnevas: buvo nepadoru kritikuoti sovietinį režimą, nes tai metė šešėlį virš mūsų šventos pergalės.

Tačiau taip gavosi, kad būtent Vladimiras Putinas tapo žmogumi, sunaikinusiu visus XX amžiaus paskutinio dešimtmečio Rusijos pasiekimus – savo populiarumą jis kuria nuolat žarstydamas kritiką tam laikotarpiui. Iš pat pradžių ne visi suprato, kad jis buvo pasirengęs statyti korporatyvistinę Benito Mussolinio stiliaus valstybę, tačiau visos iliuzijos buvo išsklaidytos 2001 metais, jam nutarus atgaivinti sovietinį himną. 2003 metais demokratinės partijos jau nepateko į Rusijos parlamentą, o naftos magnatas Michailas Chodorovskis buvo suimtas.

2007 metais Vladimiras Putinas kalboje, pasakytoje Miuncheno saugumo konferencijos metu, atskleidė pamatinius savo užsienio politikos su Vakarais principus. 2014 metais jis darė viską, ką ankščiau sakė Vakarams darysiąs, tik tam neprisiruošė. Pagaliau atėjo metas į valstybės valdymą įtraukti istorinę mitologiją.

Rusijos ateitis yra paremta Rusijos praeitimi ir ne tik. Ateitis yra suplanuota elitų, kurie dirbdami vadovaujasi savo nuomone apie tai, kas praeityje buvo gerai, o kas blogai. Tamsūs istorijos puslapiai yra perrašomi šviesiai, o istoriniai faktai yra sąmoningai supaprastinami, atimant iš Rusijos jos ateitį. Šalyje, kurioje nėra jokios aiškios ateities vizijos, o jos herojai – tokie, kaip Stalinas – yra grąžinam iš šlovingos praeities, istorija yra ateitis. Viskas, ką daro Vladimiras Putinas, įskaitant Krymo aneksiją, turi istorinį ir etnokultūrinį pateisinimą. Istoriškai priimta imperijos idėja čia vaidina esminę rolę.

Vladimiras Putinas pasisavino sovietinę pergalė Antrajame Pasauliniame kare kaip savo valdžios legitimizavimo priemonę. Būtent tai darė Leonidas Brežnevas: buvo nepadoru kritikuoti sovietinį režimą, nes tai metė šešėlį virš mūsų šventos pergalės.

Trumpai tariant – Vladimiro Putino pažiūros nepasikeitė. Jis visada propagavo rusiškąjį nacionalizmą, sumaišytą su imperijos sindromu, su žiupsniu stačiatikybės bei nostalgijos Sovietų Sąjungai. Putinas istoriją vertino užsidėjęs sovietinio KGB agento akinius. Jis tiesiog negalėjo iš karto atskleisti savo ideologinių nuostatų, jas parodyti pasauliui turėjo lėtai, bėgant metams. Pirmiausia jam reikėjo tapti lygiu kitiems pasaulio lyderiams žaidžiant pagal taisykles. Tai atrišo jo rankas ir liežuvį: ilgainiui Vladimiras Putinas pradėjo sakyti tai, ką jis galvoja.

Nuo šiandienos Vladimiro Putino režimo kelio atgal nėra. Jokio sistemos liberalizavimo ar demokratizavimo nebus. Vladimiras Putinas pasimokė iš Michailo Gorbačiovo patirties, visiškai atsitokėjo Arabų pavasario ir Ukrainos Maidano revoliucijos metu. Hibridinis autoritarinis režimas pasiekė savo brandą.

Vladimiro Putino postimperija taip pat juda link transformacijos lėtos degradacijos tempu, be katastrofų ar revoliucijų. Prireiks ilgo laiko iki kol galėsime matyti perėjimą nuo autoritarizmo.

Tačiau šiandien, panašu, artėja režimo saulėtekis. Vladimiras Putinas vis mažiau primena Benito Mussolini, ir vis daugiau Francisco Franco. Egzistuoja ispaniškas pokštas apie Francisco Franco, sėdintį prie stalo ir iš dėžutės, ant kurios parašyta „Problemos, kurias išspręs laikas“ perkelinėjantį lapelius į dėžutę, ant kurios parašyta „Problemos, kurias laikas išsprendė“. Vladimiro Putino postimperija taip pat juda link transformacijos lėtos degradacijos tempu, be katastrofų ar revoliucijų. Prireiks ilgo laiko iki kol galėsime matyti perėjimą nuo autoritarizmo į švelnesnį ir atviresnį režimą. Kaip Kornejus Čukovskis, sovietinis literatūrologas ir vaikų eilėraščių autorius, dar septintame dešimtmetyje sakė: „Rusijoje turi gyventi ilgą gyvenimą.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"