Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Išsiųsti diplomatus: veiksmas ir atoveiksmis

 
Maskva, Kremlius / 
Maskva, Kremlius /  AFP/Scanpix nuotrauka

Bandymas nunuodyti Sergejų Skripalį ir jo dukterį, kurį, manoma, galėjo įvykdyti tik Maskva, sukėlė senokai nematytą atsaką – daugybė Rusijos diplomatų buvo išsiųsti iš valstybių, kuriose dirbo. Rusija atsakė tuo pačiu ir tai buvo didžiausias diplomatų „pasikeitimas“ nuo Šaltojo karo pabaigos. Išties, įvykiai priminė Šaltąjį karą, rašo „Foreign Affairs“.

Apie 150 rusų diplomatų grįžo namo ir, pasak, politikos analitikų, tai – nėra pabaiga. Tiesa, tam, kad Rusija išties suvoktų, jog jos agresyvus elgesys nebus toleruojamas tik išsiųsti diplomatus – neužtenka. Diplomatų išsiuntimas – standartinis nors ir aštrus žingsnis, kuris žengiamas tada, kai komplikuojasi dviejų ar daugiau valstybių santykiai. Visgi toks žingsnis turi neaiškius rezultatus. Diplomatų išsiuntimas geriausiai veikia tada, kai norima paspausti valstybę, pakeisti jos elgesį, kai tai yra tam tikros strategijos dalis. Neturint tokio tikslo diplomatų išsiuntimas neturės jokio poveikio, tai tiesiog pradės naują diplomatinės kaitos ir darbo ciklą.

Didesnis ir šlykštesnis diplomatų išsiuntimas nutiko 1986 metais, nemalonumai prasidėjo tada, kai Niujorko metro buvo pagautas sovietų agentas Genadijus Zacharovas.

Važiuokite lauk!

Kuomet norima diplomatą išsiųsti iš šalies, kurioje jis dirba, jis paskelbiamas persona non grata (nepageidaujamu asmeniu) arba PNG. Paprastai išsiunčiami diplomatai arba šnipai, kurie dirba po diplomatine priedanga. Toks išsiuntimas vienai šaliai, paprastai, būna naudingesnis, nei kitai. Tarkime, šiuo atveju JAV gali turėti daugiau naudos dėl Rusijos diplomatų ir šnipų išsiuntimo nei Rusija, nes rusų šnipams JAV dirbti galimai yra lengviau, nei jų kolegoms Rusijoje.

Tiesa, tam tikros naudos iš diplomatų išsiuntimų, matyt, turės ir Maskva, todėl detalės, kurios yra neviešinamos, pasak specialistų, yra pačios svarbiausios ir įdomiausios.

Tam, kad išties suprastume kokią reikšmę turi diplomatų išsiuntimai, svarbu suprasti strateginį kontekstą, kuriame jie vyksta. Kartais diplomatų išsiuntimas yra tarsi griežtas žodis, aiški reakcija į konkretų veiksmą, kurį padarė kita valstybė ir tai nesiunčia jokio didesnio signalo.

Tarkime 2001 metais George‘o W. Busho administracija iš JAV išsiuntė 50 Rusijos diplomatų ir tai buvo atsakas į Roberto Hansseno, kuris buvo senas Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentas, areštą ir kaltinimus šnipinėjimu. Rusai atsakė tuo pačiu ir išsiuntė 50 JAV diplomatų. Tai buvo vienkartinis aktas, kuris savyje „nenešė“ jokios paslėptos žinutės ir netrukus po to G.W. Bushas ir Vladimiras Putinas susitiko, o rusai padėjo amerikiečiams kontr-teroristinėje operacijoje, kuri vyko po Rugsėjo 11-osios.

Didesnis ir šlykštesnis diplomatų išsiuntimas nutiko 1986 metais: nemalonumai prasidėjo tada, kai Niujorko metro buvo pagautas sovietų agentas Genadijus Zacharovas. Jis sučiuptas su slaptais dokumentais, kuriuos gavo iš savo šaltinio. Atsakydami į tai, Maskvoje sovietai suėmė amerikiečių žurnalistą Nicholą Daniloffą. JAV į tai atsakė išsiųsdama 25 sovietų diplomatus iš Jungtinių Tautų misijos Niujorke ir dar 55 iš ambasados Vašingtone ir konsulato San Franciske. Sovietai savo ruožtu ne tik išsiuntė diplomatus, bet ir atšaukė visus savo piliečius, kurie dirbo JAV ambasadoje ar rezidencijose Maskvoje. Amerikiečiai liko be vairuotojų, valytojų ir kitų pagalbininkų armijos.

Taigi, galime stebėti panašumus su šių dienų situacija: niūrūs pareiškimai apie diplomatų išsiuntimą, šykščios prognozės, kaip situacija vystysis toliau ir nerimas, kad konfliktas išplis į kitas „teritorijas“. Skirtumas tik tas, kad anuomet JAV prezidentas tiksliai žinojo, ko jis nori iš Sovietų Sąjungos, o sovietų lyderis svarstė naujo ir geresnio „priėjimo“ prie JAV ir Vakarų Europos strategijas.

Tai buvo bene pirmieji Michailo Gorbačiovo metai valdžioje, perestroika ir glasnost buvo tik beprasidedančios, JAV vyko karšti debatai, ką šios reformos gali reikšti ir ar amerikiečiai turėtų jas kaip nors skatinti. Vieni tai laikė sovietų spąstais, kiti – galimybe pažvelgti anapus Geležinės uždangos ir, galbūt, pamatyti pokyčius.

Tuometis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas manė, kad bendraudamas su Maskva jis privalo rodyti jėgą, bet tuo pačiu suprato, kad komunizmas pamažu silpnėja ir užleidžia pozicijas. Taigi, bendravimas tarp JAV ir Rusijos niekada nebuvo nutrūkęs. Kai 1986 metų rudenį valstybių vadovai susitiko Reikjavike buvo likusios kelios dienos iki 55 sovietų diplomatų išsiuntimo.

1986 metais JAV ir Vakarų Europos požiūris į Sovietų Sąjungą buvo „pastatytas ant dviejų vėžių“. Pirmiausia buvo kalbama apie sovietų agresiją Afganistane ir tai, kad JAV rėmė sovietams besipriešinančius afganų kovotojus. Vakarų pasaulis taip pat rėmė Solidarumo judėjimą Lenkijoje, palaikė ryšius su disidentais Sovietų Sąjungoje, o antrasis – siekis susitarti su M. Gorbačiovu dėl ginklų kontrolės, ekonominio bendradarbiavimo ir rasti bendrų sąlyčio taškų karštose pasaulio vietose, tokiose taip Artimieji Rytai. Tai buvo JAV ilgalaikė politinė strategija Sovietų Sąjungos atžvilgiu ir diplomatų išsiuntimas „tilpo“ į šią „jėgos ir dialogo“ viziją.

Kaip yra pasakiusi G. W. Busho valstybės sekretorė Condoleezza Rice, Rusijos ir JAV santykiuose svarbus balansas, todėl „atsivėrimai“ ir agresyvūs santykiai gali būti, bet tai neturi vykti tuo pačiu metu. Savo ruožtu R. Reigano taktika 1986 suveikė – gavę pasirinkimą tarp kietos rankos politikos ir bendradarbiavimo sovietai pasirinko pastarąjį.

Tai buvo tada, o kaip yra dabar?

Vladimiras Putinas nėra M. Gorbačiovas. Dabartinis Rusijos lyderis neieško geresnių santykių su JAV ir Europos Sąjunga. Visai priešingai: Rusija siekia apsaugoti savo autokratinę sistemą ir užspausti kaimynus, o tai reiškia įsivelti į ginkluotą konfliktą su savo kaimynais (Ukraina ir Gruzija), jei šie priartėja prie Vakarų, bauginti Baltijos šalis ir Lenkiją, naudoti kibernetines atakas prieš Ukrainą ir Estiją, skleisti dezinformaciją apie JAV ir Prancūziją, žudyti politinius priešininkus namuose ir užsienyje.

Derama „Rusijos strategija“ turėtų savyje turėti tinkamą, bet ne pernelyg optimistinį norą bendradarbiauti su Rusija, tuo pačiu metu suvokiant, kad rusai vienoje ar kitoje srityje gali griebtis agresijos.

Dabartinis Rusijos prezidentas įtikinėja savo tautiečius, kad tik jis gali apginti juos nuo piktavalių Vakaruose. Todėl Vakarų šalys privalo turėti strategiją, kaip bendrauti ir dirbti su Rusija, deja, diplomatų išsiuntimo čia gali neužtekti. Tam reikės pasitelkti ir sankcijas, griežtą toną, vienybę tarp sąjungininkų, o tai nėra taip lengvai pasiekiamas tikslas.

Derama „Rusijos strategija“ turėtų savyje turėti tinkamą, bet ne pernelyg optimistinį norą bendradarbiauti su Rusija, tuo pačiu metu suvokiant, kad rusai vienoje ar kitoje srityje gali griebtis agresijos.

Plačiai diskutuojama taktika yra „oligarchų užkardymas“, kai Kremliui artimų oligarchų veikla ir pinigai yra ribojami, pinigai sekami. Tai, pasak specialistų – būtų efektyvus žingsnis, kuris ateityje priverstų Rusiją pergalvoti savo taktiką ir atsižvelgti ne tik į savo interesus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"