Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Grėsmė Vakarų demokratijai pirmiausia kyla pačiuose Vakaruose?

 
2018 03 30 23:26
pixabay.com nuotrauka

Vakarų liberalioji tvarka išgyvena krizę, bet ne dėl Rusijos skleidžiamos dezinformacijos ir kišimosi į rinkimų reikalus, portale project-syndicate.org situaciją komentuoja buvęs Izraelio užsienio reikalų ministras, visuomenės veikėjas ir knygų autorius Shlomo Ben-Ami. 

Jo įsitikinimu, atsakomybę dėl krizės, į kurią įklimpo, Vakarų demokratijos turi prisiimti pačios. Pagrindinė priežastis, dėl ko ji kilo, – šių šalių lyderių negebėjimas veiksmingai spręsti globalizacijos keliamų uždavinių.

Būtent nacionaliniai politikai – nuo „Brexit“ propaguotojų iki D. Trumpo – yra pagrindiniai susiskaidymo kurstytojai

Ar nuskurdusi autoritarinė Rusija pajėgi daryti reikšmingą poveikį?

Iki 1924 m. visuotinių rinkimų Jungtinėje Karalystėje likus keturioms dienoms, laikraštis „The Daily Mail“ išspausdino laišką, kurio autorystė, kaip manoma, priklausė tuomečiam Kominterno (Kominternas – XX a. pirmoje pusėje veikusi tarptautinė komunistų partija, – LRT.lt) pirmininkui Grigorijui Zinovjevui.

Tame laiške leiboristams atstovaujantys britų komunistai buvo raginami bendromis jėgomis paremti D. Britanijos ir Sovietų Sąjungos susitarimą ir aktyviau skleisti agituojamąją propagandą. Vėliau paaiškėjo, kad laiškas suklastotas: jį galėjo parašyti patys antibolševikai arba britų slaptoji policija. Deja, tai išsiaiškinta jau po to, kai dėl šio laiško pirmajai JK leiboristų vyriausybei teko trauktis šalin.

Dabartinės Rusijos vykdomos dezinformacijos kampanijos, kurios, suprantama, yra Kremliaus hibridinio karo su Vakarų demokratijomis dalis, yra kažkuo panašios į liūdnai pagarsėjusį G. Zinovjevo laišką. Tačiau ar panašus ir jų poveikis? Ar be Rusijos suktybių Vakarų demokratijos šiandien tikrai atrodytų kitaip?

Pasak Prancūzijos ambasadoriaus Jungtinėse Amerikos Valstijose Gerard`o Araud, jei būtų nekreipiama dėmesio į tai, kad Rusija nuolat kišasi į rinkimų procesus ir jais manipuliuoja, Vakarų demokratijoms, ko gero, iškiltų egzistencinė grėsmė. Taigi išeitų, rašo Sh. Ben-Ami, kad autokrato valdoma nuskurdinta šalis, kurios ekonomika, mažesnė negu Brazilijos, yra visiškai priklausoma nuo naftos, turi galios pakirsti didžiausias pasaulio demokratijas.

Nenorėta pripažinti kylančio visuomenės įniršio

G. Araud įsitikinimus, panašu, paneigia net ir pačioje Prancūzijoje pernai vykę prezidento rinkimai, rašo komentaro autorius. Vykdydama kibernetinę kampaniją, Rusija visaip mėgino padėti kraštutinės dešinės kandidatei Marine Le Pen: skelbė melagingo turinio publikacijas, kuriose, be kita ko, aiškino, kad Emmanuelis Macronas – gėjus, platino suklastotus dokumentus, esą įrodančius, kad jis turi užsienio banko sąskaitą, ir pan. Nepaisant to, E. Macronas šiandien – Prancūzijos prezidentas, o M. Le Pen iš paskutiniųjų stengiasi ištraukti savo partiją iš duobės.

Sh. Ben-Ami teigia tuo nenorintis pasakyti, kad Rusija nesugebėtų padaryti nieko pavojingai kenkėjiško. Jis taip pat tvirtina nesiekiantis nuvertinti rizikos, kad socialinė žiniasklaida gali iškreipti naudotojų tikrovės suvokimą, sudarydama palankias sąlygas skleisti subjektyvias ir akivaizdžiai tiesos neatitinkančias žinias (daugelis ekspertų vis dėlto pasakytų, kad internetas yra kur kas veiksmingesnė pasyvaus aktyvizmo (angl. vad. slacktivism) priemonė negu realios politinės pastangos).

Vis dėlto, anot komentaro autoriaus, Vakarų liberalioji tvarka krizę išgyvena ne dėl Rusijos. Vakarų demokratijos turi prisiimti atsakomybę dėl krizės, kurią, nesugebėdami tinkamai susitvarkyti su globalizacijos keliamais uždaviniais, subrandino jų pačių lyderiai.

Didžiausią susirūpinimą kalbant apie 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus turėtų kelti ne Rusijos troliai ir botai, kurių funkcija buvo paskatinti abejones kandidate Hillary Clinton. Kur kas blogiau, kad 61 milijonas amerikiečių aklai patikėjo tiesmukišku Donaldo Trumpo – mažiausiai išprususio ir didžiausio veidmainio iš visų kada nors buvusių kandidatų į JAV prezidentus – melu, rašo Sh. Ben-Ami. Žinoma, priduria jis, H. Clinton – iškelta sunkiai sukalbamo Demokratų partijos isteblišmento – pati kalta, kad vykdė netikusią, jokios aiškios vizijos neturinčią kampaniją ir nekreipė dėmesio į augantį milijonų rinkėjų, kurie dėl globalizacijos jautėsi nustumti į paraštes, nepasitenkinimą ir pyktį.

Vakarai patys rodo polinkį į autoritarizmą

Reikia pažymėti ir tai, rašo Sh. Ben-Ami, kad ne Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sukėlė Vakarų kapitalizmui žalingą etikos krizę. Tuo pasirūpino JAV bankininkai, kurie, pasinaudodami teisinių suvaržymų nebuvimu ir finansiniais savitarpio saitais, pasaulio ekonomiką nustūmė 2008-ųjų finansinės griūties link. JAV politikai tąkart atsisakė taikyti naujas, griežtesnes, bankininkystės reguliavimo priemones ir juolab nedrįso nubausti tų, kurie ne tik kad sukėlė krizę, bet iš to dar ir neblogai pasipelnė. Europoje panašaus pobūdžio etinės ir politinės klaidos, padarytos globalizacijos akivaizdoje, pastūmėjo visuomenę į populistų – tiek dešinės, tiek kairės – glėbį.

Jei būtų nekreipiama dėmesio į tai, kad Rusija nuolat kišasi į rinkimų procesus ir jais manipuliuoja, Vakarų demokratijoms, ko gero, iškiltų egzistencinė grėsmė.

Dar neseniai kone politiniame užribyje tūnojusios populistinės partijos neseniai Italijoje įvykusiuose rinkimuose beveik pusę balsų laimėjo ne dėl to, kad Rusija vykdo dezinformacijos kampanijas. Jos laimėjo, nes visuomenė yra įpykusi dėl korumpuoto politinio isteblišmento negebėjimo spręsti esminių ekonominių problemų – nuo finansinio nestabilumo iki aukšto jaunimo nedarbo lygio. Rinkimų rezultatai puikiai atspindi ir įsisenėjusį atotrūkį tarp šalies regionų: klestinti šiaurė balsus atidavė antiimigrantiškajai „Šiaurės lygai“, bėdų turintys pietūs pasirinko labiau populistinį „Penkių žvaigždučių judėjimą“.

V. Putinui tokie Italijos rinkimų rezultatai, pasak komentaro autoriaus, gal ir palankūs, tačiau tai nereiškia, kad būtent jis už tokius rezultatus atsakingas. Būtent nacionaliniai politikai – nuo „Brexit“ propaguotojų iki D. Trumpo – yra pagrindiniai susiskaidymo kurstytojai. Tai jie atsisako pripažinti, kad formuojant politiką labai svarbu bendradarbiauti ir būti etiškiems, aršiai kritikuoja tradicinį elitą bei valstybės institucijas ir demonstruoja prielankumą autokratams, įskaitant patį V. Putiną. Italijos partijos „Šiaurės lyga“ rinkimų kampanijos šūkis – „Pirmiausia – italai“ – daugiau nei akivaizdžiai liudija jos prielankumą D. Trumpo nacionalistinei pasaulėžiūrai.

Didelis atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės

Šį naratyvą dar labiau sustiprino žiniasklaida. Taip, kaip paaiškėjo, rusai socialiniuose tinkluose iš tiesų platino melagingą turinį. Tačiau, pavyzdžiui, Rupertui Murdochui ir Jonathanui Harmsworthui, geriau žinomam Lordo Rothermere`o vardu, priklausantys bulvariniai leidiniai Jungtinėje Karalystėje prie Europos Sąjungos įvaizdžio menkinimo prieš referendumą dėl „Brexit“ prisidėjo kur kas labiau.

Istorijos vaidmuo, Sh. Ben-Ami teigimu, šiuo požiūriu taip pat yra svarbus. Rytų Europos neliberaliųjų demokratijų euroskepticizmas atspindi giliai įsišaknijusias religines ir autoritarines tradicijas, trukdančias šių šalių visuomenėms priimti postmodernistinę Europos Sąjungos kultūrą, kuriai būdinga pasaulietiška tolerancija ir pagarba universaliosioms vertybėms. Šią dinamiką, pasak rašinio autoriaus, taikliai iliustruoja Lenkijoje įsitvirtinęs griežto antirusiško nusiteikimo ir kraštutinio religinio nacionalizmo mišinys.

Niekas nepaneigs, kad Vakaruose įsigalėjusi gili socialinė nelygybė. Valdančiųjų negebėjimas tvarkytis su globalizacija per pastaruosius dešimtmečius ją tik sustiprino. Negana to, Vakarų politinis isteblišmentas gerokai atitolo nuo visuomenės, panašiai kaip tarpukario Europoje, ir tai savo ruožtu paskatino liaudį vėl atsigręžti į fašizmą ir populistinį autoritarizmą. Tai ypač aiškiai matyti Europoje, kurioje daug ką, negalėdami užtikrinti pakankamo demokratinio teisėtumo, sprendžia praktiškai nepasiekiami ir niekam neatskaitingi biurokratai.

Niekas nepaneigs, kad Vakaruose įsigalėjusi gili socialinė nelygybė. Valdančiųjų negebėjimas tvarkytis su globalizacija per pastaruosius dešimtmečius ją tik sustiprino.

Rusija nekelia egzistencinės grėsmės Vakarų demokratijai, įsitikinęs autorius. Pasak jo, daug didesnis iššūkis buvo Sovietų Sąjunga, kurios baigtį nulėmė jos pačios ekonominių negebėjimų svoris. Rusijos vidaus problemų – susijusių ne tik su ekonomikos stagnacija, bet ir su demografiniu nuosmukiu – mastas labai panašus.

Tačiau tai nereiškia, kad Vakarų demokratija – saugi. Norėdami ją apsaugoti, Vakarų lyderiai turi pripažinti ir įveikti savo pačių trūkumus. Tai reiškia, kad jie turi modernizuoti savo institucijas, didinti demokratinę atskaitomybę, mažinti ekonominę ir socialinę nelygybę ir pasistengti, kad globalizacijos naudą pajustų visi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"