Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Geopolitinės skyrybos: kodėl Rusija negali prarasti Ukrainos?

 
pixabay.com nuotrauka

Kitą mėnesį Ukrainoje jau leisis pagrindinių pigių skrydžių bendrovių lėktuvai. Tai dar vienas džiugus įvykis Ukrainos aviacijos pasaulyje, kuris šio metu klesti, nes kasdien skelbiami vis nauji kelionių maršrutai, o keleivių skaičius muša rekordus, rašo „Atlantic Council“. 

Kiekvienas naujas skrydis plečia Ukrainos horizontus ir įtvirtina šią šalį tarptautinės bendruomenės akiratyje. Visgi nuo 2015 metų nėra nė vieno tiesioginio skrydžio tarp Ukrainos ir Rusijos. Pasikeitimai Ukrainos aviacijos industrijoje yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip pasikeitė Ukrainos ir Rusijos santykiai po Euromaidano ir 2014 metų hibridinio karo Ukrainos Rytuose, pradžios.

Nuo to laiko Ukrainos eksportas į Rusiją nukrito nuo 24 iki 9 procentų, o importas sumažėjo perpus. Ekonominiams ryšiams trūkinėjant, ukrainiečių verslai ėmė atrasti „gyvenimą po Rusijos“. 2017 metais Ukrainos-ES prekybinės apimtys padidėjo beveik ketvirtadaliu, o Indija tapo didžiausia tarptautine rinka ukrainietiškai žemės ūkio produkcijai realizuoti.

Putinas tikėjosi, kad jo veiksmai atitolins Ukrainą nuo Vakarų, bet situacijos kontrolė išslydo iš jo rankų, konfliktas įsisiūbavo ir įvyko tai, ką galima laikyti geopolitinėmis amžiaus skyrybomis.

Ukrainos viduje amerikietiškos kompanijos pamažu pakeičia rusiškąsias, tarkime „General Motors“ pakeitė ilgai šalyje dirbusius partnerius iš Rusijos, o Antonovus pakeitė Boeing’ai. Padidėjęs tarptautinis mobilumas paprastiems ukrainiečiams leidžia pažvelgti toliau nei Rusija. Tai, kad nuo 2017 metų ukrainiečiai gali laisvai keliauti po Europos Sąjungos šalis leidžia jiems išsilaisvinti iš psichologinio post-sovietinio pasaulio gniaužtų. Net ukrainiečiai ieškantys darbo užsienyje dabar daug mieliau važiuoja į vakarus, o ne į šiaurę.

Specialistai įsitikinę, kad Maskva pamažu netenka „minkštosios galios“ įrankių, kuriais galėtų efektyviai veikti Ukrainos visuomenę. Rusiškoji socialinė medija, tokia, kaip vkontakte, techniškai yra nepasiekiama Ukrainoje, o rusiškos prekės pamažu dingsta iš Ukrainos prekybos centrų lentynų.

Rusijos garsenybės nėra laukiamos Ukrainoje, todėl kultūriniai ryšiai taip pat trūkinėja. Sielos reikalai irgi nėra sklandūs, milijonai ukrainiečių nusisuko nuo rusų Ortodoksų bažnyčios – kongregacijos, parapijos masiškai pereidinėjo iš Maskvos į Kijevo patriarchato bažnyčias. Visgi didžiausia grėsmė Rusijos Ortodoksų bažnyčiai Ukrainoje dar tik artėja: Konstantinopolio patriarchatas, manoma, jau netrukus garantuos Kijevo patriarchatui nepriklausomybę nuo Maskvos patriarchato. Tai sugriautų Maskvos istorinius argumentus, esą Ukraina priklauso Rusijai ir sustiprintų ukrainiečių tautinį identitetą.

Situacija Ukrainoje taip pasikeitė, kad net jei Rusija galėtų transliuoti savo žinias taip, kaip nori, didelė dalis ukrainiečių jų jau nebeklausytų. Karo Ukrainos Rytuose trauma pakeitė paprastų ukrainiečių nuomonę apie rusus ir Rusiją. Kol kas sunku įsivaizduoti, kad Ukraina greitai įsilies į ES ir NATO gretas, bet grįžimas į Rusijos orbita taip pat atrodo gana tolima perspektyva. Pro-rusiška pozicija Ukrainoje nėra populiari ir tampa vis labiau politiškai toksiška, todėl kelios pro-rusiškos partijos ima elgtis pragmatiškai, slepia savo tikrąją politinę kryptį.

Šie pokyčiai nebuvo tai, ko tikėjosi Vladimiras Putinas, kai davė įsakymą aneksuoti Krymą. Jis tikėjosi, kad jo veiksmai atitolins Ukrainą nuo Vakarų, bet situacijos kontrolė išslydo iš jo rankų, konfliktas įsisiūbavo ir įvyko tai, ką galima laikyti geopolitinėmis amžiaus skyrybomis. Tai skyrybos, kurios, jei įvyks iki galo, bus amžinos. Ukraina atpranta nuo post-sovietinio palikimo ir požiūrio, žmonės nori gyventi kitaip ir kitur, todėl Rusijai susigrąžinti įtaką kaimyninėje šalyje gali ir nepavykti.

Tiesa, viešai Rusijos vadovai, regis, neigia šią istorinę netektį. Vis dar kalbama apie neišvengiamą Ukrainos grįžimą į Rusijos glėbį ir dėl susidariusios situacijos kaltinami išorės veiksniai. Maskva daug vilčių deda į artėjančius rinkimus Ukrainoje. 2019 metais vyks prezidento ir parlamento rinkimai, kurie, rusai tikisi, grąžins jiems Ukrainą. Visgi pasak ekspertų, tai – apgaulingas mastymas ir padarytos klaidos neigimas.

Tiesa, įmanomas ir kitoks scenarijus. Praradusi viltį atgauti Ukrainą, Rusija gali imtis chaoso taktikos, tai jiems itin gerai pavyksta. Paskutinieji ketveri metai rodo, kad Kremlius yra pasiryžęs viskam, jog Ukraina nenudreifuotų link Vakarų. Atsisakydama pasitraukti iš Ukrainos Rusija susigadino santykius su Vakarų valstybėmis, dabar ji ruošiasi nutraukti ryšius su Konstantinopolio patriarchatu dėl Ukrainos ir Rusijos bažnyčių atsiskyrimo. Šie veiksmai nėra pavydaus buvusio sutuoktinio desperatiškas mėginimas susigrąžinti antrąją pusę, tai – apgalvota taktika, kuri reiškia, jog Kremlius bijo, jog vakarietiška Ukraina gali reikšti Kremliaus tironijos baigtį pačioje Rusijoje.

Rusai gana neutraliai reaguoja į buvusias sovietines respublikas, kurios dabar priklauso ES. Visgi, kai kalba pasisuka apie Ukrainą, imama manyti, kad šios šalies priklausymas rusiškajai erdvei yra nekvestionuojamas. Būtent todėl kyla pavojus Rusijai, nes pradėjus keistis Ukrainos visuomenei, pokyčiai pasieks ir Rusiją, ten gali prasidėti protestai, kurie išklibins Kremliaus status-quo.

„Ukrainos domino efektas“ Kremlių baugino dar nuo 2004 metų Oranžinės revoliucijos laikų. Taigi, Rusijos siekis išlaikyti autoritarinį valdymo būdą reiškia, kad ji niekada nesutiks su Ukrainos naryste ES ar NATO.

Vakarai taip pat nenori atviro konflikto su Rusija, todėl Ukraina lieka viena. Ji gauna paramą iš Vakarų, bet kovoti su Rusija privalo viena. Nuo 2014 metų Ukraina pademonstravo, kad gali ir nori kovoti su įvairiomis hibridinėmis grėsmėmis iš Rusijos. Deja atsipūsti ši šalis dar greitai negalės, Rusija ir toliau kels grėsmę ir fronto linijos gali tęstis nuo Azovo jūros iki kibernetinės erdvės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"