Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Genujos tilto griūtis – išbandymas demokratijai

 
Toma Gudelytė, www.literaturairmenas.lt
2018 10 09 13:40
Morandi tilto kaiminystėje gyvenančių žmonių nuotraukos iš autorės archyvo.
Morandi tilto kaiminystėje gyvenančių žmonių nuotraukos iš autorės archyvo.

Nuo Morandi tilto griūties Genujoje praėjo 2 mėnesiai. Ištraukti 43 kūnai, trys iš jų vaikų. Savotišku tragedijos simboliu tapo gelbėtojų griuvėsiuose rastas vaikiškas kamuolys su žmogumi-voru, kurį minėjo kiekviename TV reportaže ir laikraščio straipsnyje.

Tądien stipriai lijo, žmonės skubėjo kuo greičiau įveikti nelemtą greitkelio atkarpą, kurią kertant ne vienam mūsų iš baimės ar nerimo virptelėdavo širdis, o rankos instinktyviai stipriau suspausdavo mašinos vairą. Žolinių išvakarės, daugelis vyko atostogų, dalis skubėjo į keltą Genujos uoste, mintimis jau vaikštinėdami Korsikos ar Sardinijos pakrantėse. Atmintyje dar ilgai skambės siaubo kupinas tilto griūtį užfiksavusio praeivio šūksnis: „Oh mio dio! Oh mio dio!“

Inžinieriaus Riccardo Morandi suprojektuotas ir 1967 m. pastatytas 1102 m ilgio tiltas, greitkelio A10 atkarpa, anuomet laikyta inžinerijos stebuklu, absoliučiu architektūros avangardu, jungė rytinę ir vakarinę Genujos dalis.

Inžinieriaus Riccardo Morandi suprojektuotas ir 1967 m. pastatytas 1102 m ilgio tiltas, greitkelio A10 atkarpa, anuomet laikyta inžinerijos stebuklu, absoliučiu architektūros avangardu, jungė rytinę ir vakarinę Genujos dalis. Analogiški R. Morandi tiltai vėliau iškilo Venesueloje ir Libijoje. Jis tapo pagrindine uostamiesčio arterija, praleidžiančia milžinišką ir kasmet didėjantį transporto srautą. Griūtis ne tik perkirto miestą pusiau, bet ir sukėlė neregėtą chaosą šiaurinės Italijos greitkelių mazge, praktiškai atskyrė Ligūrijos rivjerą, vedančią Prancūzijos link, nuo likusios Italijos dalies.

Mus, vietinius, turbūt labiausiai sukrėtė, kad tiltu važinėjome kone kasdien – visi. Kas pačiu tiltu, kas jo šešėlyje nusidriekusiomis gatvėmis ar traukinių linija, jungiančia miestą su entroterra dalimi. Tiltas laikė apglėbęs visą Valpolčeveros slėnį, susiedamas net kelis miesto rajonus. Miesto, kadaise svajojusio lygiuotis su kitais Europos didmiesčiais, pasididžiavimas. Šiandien stūksantį jo karkasą regiu pro savo langus – tarsi nukirstą, šmėkliškai tuščią, jau be ten paliktų mašinų, sunkvežimių, motociklų…

Baiminantis galimos likusio tilto griūties, savivaldybės nutarimu žaibiškai evakuoti visi po tiltu stovintys daugiabučiai. Visi ilgos Fillak gatvės, jungiančios mano kvartalą su centru, gyventojai gavo 5 minutes susirinkti, kas būtiniausia. Prieš akis vis dar stovi daugiabučio, į kurio stogą greitkelio viadukas bėgant metams rėžėsi vis giliau, vaizdas, namo sienomis driksnojantys įtrūkimai.

Šiandien ištuštėjusi gatvė priklauso Valpolčeveros kapinynui. Apie 700 iškeldintųjų niekada negalės čia grįžti. Miesto mero nutarimu, Fillak gatvės namai iki Kalėdų bus nugriauti. Dėl pramoninių pastatų ir fabrikų, kurių į raudonąją zoną pateko kelios dešimtys, vis dar vyksta derybos: išsikeldinimas daugeliui reikštų verslo žlugimą ar prarastą darbo vietą.

Apie Morandi tilto uždarymą kalbama daugiau nei 20 metų, tačiau alternatyvių eismo kelių paieškos vis atidėliotos. Uždarymą vietos politikai laikė itin nepopuliariu sprendimu ir niekas – nei ilgametė kairiųjų administracija, nei dabar valdantys dešinieji populistai – tam nesiryžo. Nebuvo net apribotas sunkiasvoris transportas, kuris, kaip žinia, nuo 7 de­­šimtmečio labai išaugo, drastiškai padidindamas kelių apkrovas. Tiltą slėgė nuolatinės spūstys, ypač piko valandomis. Vis dėlto Agridžento meras priėmė politiškai nepopuliarų sprendimą – 2015 m. pareikalavo uždaryti 4 km ilgio to paties Morandi projektuotą tiltą, jungusį miestą su turistų gausiai lankomu Empedoklio uostu, ir taip sukėlė stiprų pasipiktinimą. Šiandien Agridžento gyventojai merui dėkoja.

Šiandien ištuštėjusi gatvė priklauso Valpolčeveros kapinynui. Apie 700 iškeldintųjų niekada negalės čia grįžti.

Genujos tilto uždarymo ar reikšmingesnių renovacijos darbų aktyviai reikalavo įvairūs miesto architektai, tarp jų – Genujos universiteto inžinerijos profesorius Antonio Brencichas, prieš porą metų paskelbęs išsamią ekspertų dosjė, kur tiltą įvardijo kaip visišką inžinerijos fiasko, ir siūlęs jį perstatyti iš naujo. Tilto struktūros nestabilumas ir statyboms panaudoto gelžbetonio neatsparumas įvairiems aplinkos faktoriams ėmė ryškėti kone iškart po tilto atidarymo, o 9 dešimtmetyje vis dažniau kalbėta apie kritišką jo būklę ir būtinybę sutvirtinti atramines konstrukcijas. Imtasi monitoringo, įprastinės priežiūros, t. y. palopymų, lėmusių milžiniškas sąnaudas, bet tai tilto būklės iš esmės nepagerino. Rimtesni renovacijos darbai buvo numatyti rudens pabaigoje.

Morandi tilto griūtis atvėrė gilias italų politikos, aklai sekančios neoliberalizmo modeliu, piktžaizdes: sisteminis valstybinio turto išpardavinėjimas ir masinis infrastruktūros privatizavimas už grašius, laipsniškas investicijų į kelių saugumą mažinimas ir priežiūros darbų patikėjimas įvairaus plauko privatiems rangovams, labiau suinteresuotiems pelno augimo rodikliais. Kokią naudą iš to gauna vietinė bendruomenė? Italijoje per pastaruosius 5 metus griuvo net keturi greitkelių tiltai, privatizuotais geležinkeliais važinėti tapo nesaugu, vos prieš dvi dienas Romoje įgriuvo privataus rangovo restauruotas XVI a. bažnyčios stogas...

1964 m. kovo 1 d. „Domenica del corriere‘‘ viršelis
1964 m. kovo 1 d. „Domenica del corriere‘‘ viršelis

Šiandien Italijos vyriausybės koaliciją sudarantys populistai dėl Genujos tragedijos kaltina privačią bendrovę „Autostrade per l’Italia“ ir plyšauja apie nedelsiamą koncesijos sutarties nutraukimą (nežinia, visiems greitkeliams ar tik šiai atkarpai, bet čia ir yra visas populizmo grožis – užversti mus skambia retorika tikrovę paliekant migloje). Italijos premjeras Giuseppe Conte pareiškė nelauksiąs nei teisminio proceso pradžios, nei nuodugnaus tyrimo ir jau kitą dieną po tragedijos įvardijo kaltininkus. Vicepremjeras Luigi Di Maio, kurio populistinis „Penkių žvaigždučių“ judėjimas iki rinkimų aktyviai priešinosi alternatyvios greitkelio atkarpos Genujoje statyboms, galimą Morandi tiltą griūtį vadinęs pasakėle, dabar viešai prisiėmė teisėjo vaidmenį ir nustatė 150 mln. Eur dydžio baudą bendrovei, „renkančiai didžiausius visoje Europoje greitkelio mokesčius, tačiau per mažai investuojančiai į saugumą“.

Vidaus reikalų ministras (taip pat viceministras) Matteo Salvini, nepraleisdamas progos pažerti jau įprastos rasistinės propagandos, tviteryje antrino vicepremjerui: „Tokią liūdną dieną mus pasiekia ir viena gera žinia: Aquarius migrantai neišsilaipins Italijoje!“ O kitą dieną išskubėjo į Siciliją, į privatų savo ksenofobiškos ir antieuropietiškos partijos, kadaise kovojusios prieš pietų italus, o šiandien nukreipusios ietis į juodaodžius migrantus, vakarėlį, kurio asmenukes oficialiame ministro feisbuke rinkėjai apdalijo širdelėmis.

Visiems turėtų kilti rimtų klausimų: ar gali tilto gyvavimo trukmė būti 50 metų? Ar galime sau leisti tokius sąlyginai trumpalaikius ir neprognozuojamus vienkartinius statinius?

Asmenukių netrūko ir per valstybines Morandi tilto aukų laidotuves, kur abu viceministrai pasitikti gausiais gerbėjų plojimais ir džiaugsmo šūksniais. „Visa italų tauta yra su mumis! Mes išreiškiame italų tautos valią!“ – šių musoliniško stiliaus lozungų, lydimų gausių neapykanta prisodrintų netikrųjų naujienų, Italijoje tenka klausytis kasdien. Morandi tilto griūtis, regis, tapo dar vienu pretekstu sutvirtinti tariamam konsensusui (iš tiesų už M. Salvini’o partiją balsavo vos 17 proc. rinkėjų) bei abejotinos politinės programos punktus: rasistišką, nacionalistinę šalies viziją (M. Salvini pareiškė gedintis italų tautybės aukų, nors tiltas pražudė ir kitataučių), antieuropie­tišką politiką (ministras apkaltino Europos Sąjungą, esą dėl jos primestų biudžeto suvaržymų kelių priežiūros darbai buvo riboti) bei jau kelis mėnesius šalyje besitęsiančią „juodaodžio medžioklę“ (nesvarbu, migrantas tu ar pilnateisis pilietis, šaudoma į visus iš eilės). Neįtikėtina: M. Salvini dėl tilto griūties apkaltino migrantus! „Jei Italijos vyriausybė nebūtų priversta išleisti tiek pinigų nelegalų išlaikymui, turėtų lėšų infrastruktūrai“, – aiškino jis.

Morandi tilto griūtis išjudino ir kaimynines šalis. Prancūzijos ir Vokietijos vadovai pareiškė nedelsiant atliksią visuotinį infrastruktūros monitoringą, mat su Italija jas sieja ta pati problema: anksčiau laiko atgyvenusios kelių ir tiltų struktūros, statytos prieš 50 metų iš to paties gelžbetonio pagal panašius projektus, šiandien pamažu trupa mums po kojomis...

Visiems turėtų kilti rimtų klausimų: ar gali tilto gyvavimo trukmė būti 50 metų? ar galime sau leisti tokius sąlyginai trumpalaikius ir neprognozuojamus vienkartinius statinius, kurių priežiūra, o drauge ir mūsų saugumas priklauso vien nuo privačios bend­rovės arba su vietine bendruomene nieko bendro neturinčios daugiatautės korporacijos malonės? ar išties reikia tūkstančių po pasaulį pirmyn atgal pamišėliškais tempais dardančių sunkvežimių, dažnai gabenančių menkavertes greito vartojimo prekes, be kurių mūsų pasaulis būtų šiek tiek švaresnis?

Ko gero, blaiviausiai po Genujos tragedijos reagavo rašytojas, dramaturgas Ascanio Celestini: „Mąstau apie save ir tuos, kuriems tenka kone kasdien įveikti šimtus kilometrų. Apie tuos, kurie dalį gyvenimo praleidžia nužvelgdami asfalto juostą po kojomis. Kurie vairuoja naktimis, vogčiomis pro nuleistą langą įkvėpdami truputį gryno oro ir klausydamiesi radijo, kol kas nors kitas išvargęs snūduriuoja ant gretimos sėdynės. Tuos, kurie mintinai žino greitkelių kavines ir regi, kad kelyje sumuštiniai turi identišką formą bei tuos pačius pavadinimus. Kurie žino, kelintą valandą geriausia eiti į išvietę, kad išvengtum eilės. (...) Kelias nėra vien politikų ir inžinierių reikalas. Kelias atspindi mūsų pasaulėžiūrą. Aš neturiu atsakymų – 50 metrų aukštyje pakibusio žalio sunkvežimio akivaizdoje man kyla vien klausimai. Apie kokį pasaulį svajojame, kai prašome inžinieriaus pastatyti daugiajuostį greitkelį? Kokio pasaulio reikalaujame, kai kaulijame politikų padovanoti greitesnį traukinį? Kur trokštame šiais keliais nuvykti?“*

* Ascanio Celestini. „Le domande di un ponte“ („Tilto klausimai“), www.internazionale.it, 2018–08–15.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"