Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Gaisrų bangą Švedijoje nulėmė miškų ūkio politika, sako aplinkosaugininkai

 
2018 07 27 20:12
AFP/Scanpix nuotrauka

Švedijoje kilus virtinei didelių miškų gaisrų stiprus miškų ūkio sektorius buvo aplinkosaugininkų apkaltintas paklojęs „raudoną kilimą“ ugniai ir aukojęs šalies biologinę įvairovę vardan pelno.

Miškai užima apie 70 proc. Švedijos teritorijos ir yra itin svarbūs šalies ekonomikai, užimančiai trečią vietą pasaulyje pagal popieriaus, celiuliozės ir medienos produktų eksportą. Be to, miškų ūkyje dirba 100 tūkst. žmonių.

Rytinė Jusdalio provincija, kurios miškingumas – 95 proc., yra viena smarkiausiai nuniokotų pastarosios gaisrų bangos. Šiame regione, kaip ir daugelyje šiaurinių sričių, miško pramonė yra gyvybiškai svarbi vietos ekonomikos dalis.

Tarp „žaliojo aukso“ savininkų esama aukštą padėtį užimančių ir įtakingų veikėjų, tokių kaip Švedijos karalius Carlas XVI Gustafas (Karlas XVI Gustavas).

Kilus pastarajai gaisrų bangai, miško ūkio valdytojai sulaukė griežtos kritikos dėl numanomo vaidmens šioje krizėje.

„Plačios lygumos, kuriose pušynai auga arti vieni kitų, yra raudonas kilimas niokojančioms audroms ir didžiuliams gaisrams“, – vieno vietos laikraščio paskelbtame straipsnyje teigia rašytojas Svenas Olovas Karlssonas.

„Galbūt nebūvo labai protinga atsikratyti lapuočių ir formuoti pušies monokultūras, kuriose gaisras gali plisti 80 metrų per minutę greičiu“, – pastebėjo jis.

„Ugnis plis bet kokiu atveju“

Beveik visi miškai Švedijoje jaunesni negu 100 metų. Didžioji jų dalis yra vadinamieji ūkiniai miškai; 83 proc. jų sudaro tankūs spygliuočių medynai, kurių tankios lajos ir spyglių paklotė neleidžia augti daugelio kitų rūšių medžiams ir augalams.

Daugiau kaip 12 tūkst. narių turinčios miškų savininkų asociacijos „Norrskog“ atstovo Rolfo Edstromo (Rolfo Edstriomo) teigimu, „nesvarbu, ar miškas jaunas, ar senas – ugnis plis bet kokiu atveju“, ypač po kelias savaites trukusios sausros ir kepinant 35 laipsnių Celsijaus kaitrai.

Švedijos tyrimų institito RISE priešgaisrinių technologijų ekspertas Johanas Sjostromas sako, kad dabar miškų gaisrai yra „labai reti, nes mes juos užgesiname“..

„Anksčiau to nebuvo, nes neturėjome tokių išteklių“, – jis aiškino švedų dienraščiui „Dagens Nyheter“.

Įtakingos Švedijos ūkininkų federacijos miškų skyriaus direktorius Magnusas Kindbomas tvirtino, kad „visa miško pramonė apskritai stengiasi didinti lapuočių miškų dalį“.

Tačiau aplinkosaugos asociacijos nusiteikusios skeptiškai ir pasisako už miškų apsaugą.

Jos tvirtina, kad saugomų miškai sudaro tik apie 4 proc., nors miškininkai tvirtina, kad šis rodiklis siekia 25 procentus.

„Kovojame su dideliais pinigais“

Nevyriausybinės organizacijos perspėja, kad kyla didelių iššūkių, siekiant užtikrinti augalų ir gyvūnų biologinę įvairovę, ypač šylant pasaulio klimatui.

Apie dešimtadalis miškų augalų ir gyvūnų rūšių yra įtrauktos į šalies Raudonąją knygą, sudaromą Švedijos rūšių informacijos centro.

R. Edstromas sakė, kad miškų pramonei tai žinoma. Jis teigė, kad šiuo metu Švedijos miškų ūkis žengia į „kultūros revoliuciją“.

„Saugomi miškai ir sengirės, paukščių populiacijos – visi šie rodikliai juda teisinga kryptimi“, – teigė jis.

Tačiau žaliųjų organizacijos „Greenpeace“ Švedijos padalinio darbuotoja Lina Burnelius, atsakinga už miškų klausimus, ginčija šią poziciją ir sako, kad šalies miškai yra labai fragmentuoti.

„Kad rūšis išliktų, ji turi gyventi su kitomis rūšimis. Tačiau tuo atveju, kai yra tik tos paties rūšies ir amžiaus medžių, aplink niekas negali išlikti“, – ji sakė naujienų agentūrai AFP.

Tokios sąlygos nepalankios ir Laplandijos šiaurės elniams, kurių augintojai samiai kovoja su suktaspyglių pušų sąžalynais.

Ši invazinės rūšies sparčiai augantys spygliuočiai nustelbia kitus augalus elnių ganyklose. Taip pat nyksta kerpės – pagrindinis šių gyvūnų pašaras.

„Sengirių yra išlikę, iš dalies dėl mūsų pastangų, bet (jas išsaugoti) vis sunkiau“, – skundėsi šimtus elnių auginanti Margret Fjellstrom, gyvenanti kalnų kaime Dikanase už 800 km į šiaurę nuo sostinės Stokholmo.

„Kovojame su dideliais pinigais“, – pridūrė ji.

Tačiau M. Kindbomas pareiškė, kad „miško savininkai turi teisę tvarkyti nuosavybę savo nuožiūra“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"