Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Europa ant slenksčio

 
pexels.com nuotrauka

2030-ieji, didžiosios Europos šalys (Prancūzija, Italija, Ispanija), į valdžią atėjus nacionalistinėms antieuropinėms partijoms, išmaitintoms nepasitenkinimo imigracija, jau surengusios plačius piliečių referendumus, kuriuose nuspręsta išeiti iš Europos Sąjungos. 

Lenkija drauge su Vengrija stengiasi suburti kitas Vidurio Europos šalis ir suburti Mažąją Europą kaip atsvarą Rusijai iš vienos pusės, ir Vokietijai iš kitos. Vokietija sparčiai ginkluojasi, mėgina suburti Centrinės Europos sąjungą drauge su Austrija ir Nyderlandais, ieško bendrų interesų su Rusija. Atsinaujina įtampos Balkanų šalyse, kurias, remdama Serbiją, į savo politinę įtaką siekia patraukti Rusija. Byrant ES galutinai panaikinamos jau iki tol mažintos sankcijos Rusijai, nutrūksta Rytų partnerystės veiklos, Ukrainoje į valdžią ateina prorusiškos partijos. Didžioji dalis europiečių netiki, kad demokratija gali spręsti kasdien didėjančias politines problemas, svajoja apie stiprios rankos politiką. Lietuva kaip ir prieš šimtą metų atsiduria kryžkelėje tarp Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos. Lietuvos politinėje darbotvarkėje klausimus apie suverenumo formas ir stiprinimą, gerovės kūrimą pakeičia klausimas apie valstybės išlikimą.

Šis gana spontaniškai vaizduotėje susiformavęs scenarijus neatrodo visai neįtikimas, o pagrindas eurooptimizmui šiandien atrodo gana netvirtas.

Šis gana spontaniškai vaizduotėje susiformavęs scenarijus neatrodo visai neįtikimas, o pagrindas eurooptimizmui šiandien atrodo gana netvirtas. Kita vertus, jis ženklina, kokioje palaimingoje būklėje esame šiuo metu ir iš kokių istorinių bedugnių esame išlipę, vedami Europos kelrodžio. Scenarijus kai ką pasako apie dabartinę Europos būklę ir mūsų santykį su ja. Greitai sklaidosi bendros Europos svajingos vizijos kerai, ir, tai suvokdami, nesame tikri, kad pajėgsime susitvarkyti ir gyventi tikrovėje, kurią jie dengė.

Tampa aišku, kad ta Europa, kurios siekėme, apie kurią svarstėme, žlugus Sovietų Sąjungai, yra labiau vizija nei tikrovė. Tiesa, remiantis tomis svajonėmis ir vizijomis, Europos Sąjunga buvo formuojama ir keičiama. Buvo svajota apie bendrą konstituciją, kuri suformuotų aktyvų Europos pilietį, kuriam europinė tapatybė taptų svarbesnė už nacionalinę. Bet paaiškėjo, kad tik labai nedidelė dalis europiečių europinį pilietiškumą vertintų lygiai taip pat, kaip ir nacionalinį. Svajota ir apie bendrą europinį istorinį pasakojimą, į kurį susilietų visų tautų istoriniai pasakojimai. Tačiau be didelių redukcijų ir tiesos nutylėjimų to padaryti neįmanoma. Kai kurios šalys net priešinosi tam, kad jų istorija vaikams mokykloje būtų pasakojama Europos istorijos kontekste. Net jei ir paradoksalu, Holokaustas, regis, yra vienintelė bendra europinė istorinė tema, susijungianti į bendrą europinį pasakojimą apie nelemtus įvykius ir kaltę.

Svajota apie vadinamąją socialinę Europą, vienintelę pasaulyje garantuojančią plačias socialines teises visiems piliečiams, naikinančią skurdą ir nepriteklius. Tačiau ir ši svajonė dūžta į tikrovę. Skurdas Europos šalyse išlieka ir išliks. Be to, socialiai saugi Europa tapo nepajėgi susidoroti su migrantų krize, jiems garantuodama tas pačias socialines galimybes. Janas Zielonka pernai išėjusioje knygoje Kontr-revoliucija: Liberali Europa atsitraukia europiečių reakciją į imigraciją aiškina kaip pamatinių principų, kuriais vieninga Europa grindė savo politinę sistemą, išdavystę. Deklaravusi atvirą visuomenę, ji ėmė statyti sienas tarp valstybių, rėmusis demokratija ir laisvės principais, ji linko juos taikyti selektyviai. Knygą jis pabaigia nedrąsia viltimi, kad demokratija ras būdų atsinaujinti, o laisvės nebus atsisakyta, kaip kad Hitlerio valdymo aušroje.

Be to, socialiai saugi Europa tapo nepajėgi susidoroti su migrantų krize, jiems garantuodama tas pačias socialines galimybes.

Neapibrėžta viltis dėl Europos mažai guodžia mus, keletą dešimtmečių gyvenusius režimo sąlygomis, kur aiškiai suvokėme, kokia praraja yra tarp komunizmo ar net socializmo vizijos ir tikrovės. Sovietmečio pabaigoje komunizmo utopija buvo tokia išsigimusi, kad, ypač po 1980 m., kai žadėtasis komunizmas taip ir neatėjo, nustota vartoti pačią „komunizmo“ sąvoką. Liko technokratinis valstybės valdymas, siekiant pažaboti ir nuslopinti viską, kas jam kenkia ir išspausti iš nusivylusių bei bet kokią motyvaciją praradusių žmonių kuo daugiau ekonominio produktyvumo. Mes turime patirtį, kai utopijos atitrūkimas nuo tikrovės veda į bet kokių ateities kelrodžių naikinimą. Komunistiškai socialistinė vizija galiausiai neatlaikė tikrovės spaudimo ir politinė sistema žlugo. Mums, kaip ir kitiems vidurio europiečiams, neseniai patyrusiems utopijos žlugimą, negali nekelti didelio nerimo bet kuri politinė vizija, jei ji neturi glaudaus ryšio su tikrove ir konkrečiais lūkesčiais. Net jei tai būtų ir Europos vizija.

Bulgaras Ivanas Krastevas knygoje Po Europos ir kituose svarstymuose kalba apie savitas rytų europiečių baimes, kai jie mato plyšį tarp Europos vizijos ir tikrovės. Anot jo, ES po Sovietų Sąjungos kaip blogio imperijos žlugimo rėmėsi gana rizikinga, dar Apšvietos epochoje gimusia idėja, kad žmonija progresuoja link vis demokratiškesnės ir tolerantiškesnės visuomenės. Tikrovei pasireiškus kiek kitais pavidalais, šis Europos idėjos pagrindas ima skeldėti. Dalį ES krizės priežasčių jis sieja ir su Vakarų Europos valstybių įsitikinimu, kad jų demokratijos modelis esantis geriausia politinė tvarka, kurią galima saugiai perkelti į kitas šalis, taip pat ir į Rytų Europą. Tai galiausiai paskatinę rastis antieuropiniam nacionalizmui šiaip proeuropietiškose Lenkijos ir Vengrijos visuomenėse, kas vertintina kaip savos tapatybės išraiška iššūkių akivaizdoje. Krastevas svarstymus taip pat baigia optimistiškai, sakydamas, kad nacionalinių valstybių praktinis dorojimasis su krizėmis Europoje stiprino europiečių jausmą, kad mes priklausome bendrai politinei bendrijai.

Vis dėlto jo ir kitų autorių, šiandien svarstančių apie Europos likimą, optimizmas yra labai atsargus. O pačios jų mintys pirmiausia vertingos tuo, kad jie, tegul ir skirtingais keliais, atskleidžia, jog Europa iš vizijos tampa tikrove, ir tai išgyvenama kaip krizė. Europa tampa šiuo tuo kitu, nei kad Immanuelis Kantas svajojo rašydamas Į amžinąją taiką. Kantiškosios Europos vizija, ėmusi svyruoti jau po ES plėtros, apėmusios ir Lietuvą, vis labiau atitrūksta nuo tikrovės. Ji nebėra vien instrumentas, bet ir principas, kuriuo remiantis būtų galima spręsti Europai kylančius iššūkius.

Lietuviai kaip vidurio europiečiai iki šiol gyvena remdamiesi keliomis savo Europos vizijomis. Pagrindinė jų, – kad Europa esanti duotybė, kuri gyvena savo atskirą gyvenimą, – yra patvari ar net neistoriška. Taip ir galėjo atrodyti 1990 m. skelbiant nepriklausomybę ar rengiantis stoti į ES 2004-aisiais.

Tačiau dabartinė krizė labai aiškiai atskleidžia, kad bendroji Europa, kaip ir nacionalinis valstybingumas, nėra natūralus dalykas, o yra iškovojama bei palaikoma didelėmis pastangomis ir atsakomybe.

Tačiau dabartinė krizė labai aiškiai atskleidžia, kad bendroji Europa, kaip ir nacionalinis valstybingumas, nėra natūralus dalykas, o yra iškovojama bei palaikoma didelėmis pastangomis ir atsakomybe.

Kyla poreikis subręsti Europai, panašiai kaip subrendome valstybei. Lietuvoje tautinio atgimimo metais XIX a. pabaigoje lietuvių sambūriai formavo bendrumo jausmą ir žadino mintis apie Lietuvos valstybę. Lietuviški chorai, vaidinimai, vaizdiniai, lietuvių istorijos mitiniai ir realesni siužetai teikė bendruomenės susivokimo ir buvimo panašiais džiaugsmą. Tačiau valstybės ir politiškumo apmatai buvo neaiškūs. Steigiant valstybę kilo praktinių uždavinių, kuriuos reikėjo spręsti. Politinės partijos konfliktavo, o priimami sprendimai kai kada nebūdavo patys geriausi. Kai kurie atgimimo veikėjai šios tikrovės akivaizdoje nusivylė politiniu gyvenimu ir laikėsi nuošalėje.

Panašiai ir XX a. pabaigos atgimimo sąlygomis svajojome ne vien tapti nepriklausoma valstybe, bet ir – vakarietiškos europinės, „civilizuotos“ bendruomenės nariais. Europietiškumas buvo vertingas, nes net iki galo nesuvokdami demokratijos ir laisvės funkcionavimo mechanizmų, europietišką demokratiją laikėme daug geresne tvarka nei sovietų valdžia. Taip pat tikėjome, kad perimama Europos valstybių politinė ir teisinė patirtis ne griaus mūsų tapatybę, kurią labiausiai siejome su sovietmečio palikimu, o leis sukurti geresnę politinę tvarką. Beveik penkiolika metų gyvendami Europoje esame tapę tikrais europiečiais. Imame suvokti, kad tam, jog neįvyktų šio rašinio pradžioje pateiktas scenarijus, taip pat ir mums reikia daug pasistengti, nes Europa, o juo labiau – vieninga Europa, nėra natūralus, kažkieno dovanai duotas ir savaime išsilaikantis dalykas. Europa reikalauja daug darbo ir sunkių sprendimų.

Kita utopinė vizija mato „Europą“ kaip vieningą ir nekintamą darinį, tarsi iškilusį virš nacionalinių valstybių ir kaip kokia priešistorinė būtybė besistengiantį praryti dar ir tuos tobitus, kurie iki šiol priešinosi. „Europos“ kaip kažko vieningo ir nuo mūsų nepriklausomo vizija vis labiau tampa politinių ir visuomeninių manipuliacijų dalyku. „Europoje“ neva klesti darbo liaudį į skurdą stumiantis ar žmogiškas vertybes reliatyvizuojantis liberalizmas, visuomenę esą užvaldę gėjai, siekiantys įsivaikinti vaikus. „Europa“ neva esanti toks darinys, kuris siekia sunaikinti mūsų tradicines vertybes, kalbą ir tapatybę.

Kaip reikalaujama balandžio mėnesį vykusio mitingo Prezidentei įteiktoje peticijoje: „Atsisakyti planų faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir neoficialiai įtvirtinti sovietinio stiliaus dvikalbystę siekiant išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir paversti ją tik buitinio vartojimo kalba“. Pasitelkus „Europą“ generuojamos baimės ir nesaugumas, skatinama nepasitikėti kūrybiškumu ir politine bendruomene ar manyti, kad tai, kas europietiška, negali būti sava.

Sovietinė utopija mums buvo primesta. Utopiškąją Europą kuriamės patys. Realybėje suvokiame, kad Europa yra politiškai ir kultūriškai įvairi ir skirtinga. Nesunku matyti didelius skirtumus tarp Pietų ir Šiaurės Europos šalių. Priimti bendri sprendimai gali būti keičiami, o paskiros šalys – ignoruoti joms siūlomus europinius principus, kaip kad vyko Graikijoje ekonominės krizės metais.

ES krizė ir jau turima patirtis mums akivaizdžiai rodo, kad Europa nėra rojus, kur galima gyventi niekuo nesirūpinant, ji nėra ir darinys, kuris mums primestas prievarta. Europa yra mūsų pasirinkimas. Reali galimybė jai iširti skatina labai rimtai savęs paklausti, ar Europa iš tiesų yra mūsų, ir kiek jėgų esame pasirengę atiduoti jai kurti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"