Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Donbaso elitas ir kontrelitas: kaip formavosi prorusiškų separatistų gauja

 
2018 01 24 13:10
Separatistų užimtoje Rytų Ukrainos teritorijoje. /
Separatistų užimtoje Rytų Ukrainos teritorijoje. / AFP/Reuters/Scanpix nuotraukos

Jau iki 2014 metų Ukrainos Donbase buvo suformuota ideologija, aiškinanti, kodėl tam regionui nepakeliui su Ukraina – trūko tik juntamo politinio postūmui, kuriuo tapo Kijevo Maidanas.

„Rusų pavasaris“ Ukrainos Donbase nuo pat pradžių buvo ne tik judėjimas dėl atsiskyrimo nuo Ukrainos, bet ir aktyvi eksploatacija nepasitenkinimo Regionų partija ir jos šulais, kuri kaupėsi metų metais, rašo analitinio Maskvos Carnegie centro ekspertas Konstantinas Skorkinas. Partijos elitas nesugebėjo rasti sau vietos naujoje „liaudies respublikų“ realybėje, vietoj jo separatistų užimtoms teritorijoms vadovauti pradėjo kontrelitas, subrendęs po Regionų partijos monolitu.

Praėjusių, 2017 metų pabaigoje, dėl apsiskelbusioje „Luhansko liaudies respublikoje“ (LLR) įvykusio perversmo aklavietėje atsidūrė, regis, net Kremlius, kuri laikomas visagaliu Donbaso separatistų kuratoriumi. Kas, ką ir kokiu tikslu nuvertė, galima tik svarstyti. Vis dėlto akivaizdu, kad nepripažintose „respublikose“ egzistuoja, nors ir savotiškas, politinis gyvenimas.

Rytų Ukrainos vietos valdžia, padedama Rusijos nevyriausybinių fondų, kūrė kultūros centrus, kurių tikslas buvo ginti rusų mažumos teises Ukrainoje. Tai paradoksalu, nes Donbase praktiškai dauguma gyventojų buvo rusakalbiai.

Įsikišusi į revoliucinio chaoso apimtos Ukrainos vidaus reikalus, Maskva sukūrė nepripažintas „respublikas“, bet jų atsiradimui įtakos turėjo ir politinė atmosfera, kuri tvyrojo per visą Donbaso posovietinį laikotarpį, ypač nuo 2002 iki 2014 metų – tarp dviejų Maidanų. Per tą periodą Donbasas tapo Regionų partijos valdžios monopolija ir buvo izoliuotas nuo likusios šalies. O šešėlyje brendo itin savotiškas kontrelitas.

Valdžios vertikalė Luhanske ir Donecke

Savo kelio pradžioje Regionų partija nebuvo niekuo įdomi – Ukrainos prezidento Leonido Kučmos epochos eilinis bespalvis politinis projektas, nomenklatūrines partijas surinkęs į bloką „Už vieningą Ukrainą“. Pasitraukus L. Kučmai, blokas subyrėjo, bet Regionų partija išliko todėl, kad į ją įstojo Viktoras Janukovyčius. Buvęs Donecko gubernatorius turėjo tapti L. Kučmos įpėdiniu, bet tam sutrukdė 2004 metų „oranžinė revoliucija“.

Poliarizuotos visuomenės, įgavusios geografinius kontūrus, sąlygomis, kai šalies Vakarai ir Centras ėmė palaikyti Viktorą Juščenką ir Maidaną, o Rytai ir Pietūs – V. Janukovyčių, Regionų partija pradėjo pretenduoti atstovauti pietryčių Ukrainos gyventojų interesams. Todėl iš Donecko kilusiam lyderiui būtent Donbasas tapo pagrindine „regionalų“ politinių eksperimentų arena.

Donbaso ribose Regionų partija sukūrė savotišką visiškos kontrolės režimą – kaip valstybė valstybėje. Kai V. Janukovyčius buvo išrinktas Ukrainos prezidentu, Luhansko ir Donecko rajonų tarybose ši partija turėjo daugumą. Pagal Rusijos pavyzdį buvo sukurta valdžios vertikalė. Priklausymas Regionų partijai liko kaip vienintelis socialinis liftas ir politinis verslo stogas.

Po Oranžinės revoliucijos Kijevo pastangos šiose teritorijose paskirti opozicijos atstovus patyrė nesėkmę, kai tokį bandymą atrėmė konsoliduotas Donbaso elitas, sulydytas mafijoziška disciplina. Iš esmės Ukrainos valstybėje susiformavo autoritarinės valdžios anklavas. Donbaso gyventojų gyvenimas buvo išsinchronizuotas su likusia Ukraina, tam padėjo izoliacinė ideologija, dėl kurios Regionų partija laikėsi valdžioje.

Regiono izoliacija

Formaliai Regionų partijos šūkiai liudijo apie demokratišką politinį judėjimą. Buvo reikalaujama išplėsti regionų teises ir perskirstyti biudžetą jų naudai, šalyje įgyvendinti Tarptautinės chartijos apie nacionalinių mažumų kalbų teises principus, kurie turėjo ginti išskirtinai rusakalbių Donbaso gyventojų teises.

Visi šie gerai norai tarnavo vienam realiam politiniam tikslui – regiono izoliacijai nuo likusios šalies ir „regionalų“ monopolinio anklavo išsaugojimui. Reikalavimai federalizuoti praktikoje reiškė, kad Kijevas nesikištų į regionų elito, kuris Donbasą laikė savo feodaliniu paveldu, reikalus. „Kova dėl rusų kalbos“ skatino neapykantos kurstymą tarp Ukrainos Rytų ir Vakarų.

Separatistų užimtose Rytų Ukrainos teritorijose paprastų žmonių gyvenimas sunkus ir skurdus.
Separatistų užimtose Rytų Ukrainos teritorijose paprastų žmonių gyvenimas sunkus ir skurdus.

Uždariusi ir tik sau palikusi visus socialinius liftus bei pinigų srautus, Regionų partija, regis, pašalino visus galimus šaltinius atsirasti opozicijai. Politinės partijos, orientuotos į ukrainiečių nacionalines arba liberalias demokratines vertybes egzistavo tik kaip marginalės, per bendrus nacionalinius rinkimus turėjo maždaug 7–10 proc. elektorato getą ir beveik neturėjo atstovų vietinėje valdžioje.

Vienintelis legalus politinis aktyvumas, kuris galėjo egzistuoti toje ypatingoje politinėje atmosferoje, susikaupė Regionų partijos palydovinėse partijose: Komunistų, Progresyvios socialistų, smulkių „rusiškų“, galiausiai judėjimuose, kėlusiuose tikslą, kad Donbasas atsiskirtų nuo Ukrainos.

Luhanske ir Donecke pastoviai buvo rengiami ir žiniasklaidos reklamuojami „apskriti stalai“, skirti ginti rusų kalbą, skatinti Ukrainos federalizaciją, pasipriešinti „istorijos perrašymui“, juose dalyvaudavo svečiai iš Rusijos. Šis ideologinis rinkinys buvo tvirtinamas vietos gyventojų sąmonėje.

Rytų Ukrainos vietos valdžia, padedama Rusijos nevyriausybinių fondų, kūrė kultūros centrus, kurių tikslas buvo ginti „rusų mažumos teises“ Ukrainoje. Tai paradoksalu, nes Donbase praktiškai dauguma gyventojų – rusakalbiai.

Galiausiai iki 2014 metų buvo galutinai suformuota ideologija, aiškinanti, kodėl tam regionui nepakeliui su Ukraina – trūko tik juntamo politinio postūmui, kuriuo tapo Maidanas.

Separatistų užimtų teritorijų lyderiai (iš kairės): dabar jau buvęs "Luhansko liaudies respublikos" vadovas Igoris Plotnickis ir "Donecko liaudies respublikos" - Aleksandras Zacharčenka.
Separatistų užimtų teritorijų lyderiai (iš kairės): dabar jau buvęs "Luhansko liaudies respublikos" vadovas Igoris Plotnickis ir "Donecko liaudies respublikos" - Aleksandras Zacharčenka.

Susiformavo kontrelitas

2005–2014 metais Donecke atvirai veikė visuomeninis judėjimas „Donecko respublika“, turėjęs tikslą atkurti Dovecko-Krivoj Rogo (Kryvyj Riho) sovietinę respubliką, egzistavusią 1918–1919 metais. Jos vėliava tapo apsiskelbusios DLR vėliava, o lyderiai užėmė vadovaujamus postus.

Palydovinės partijos ir judėjimai atliko Regionų partijos sąjungininkų vaidmenį, sudarė galimybę jai imituoti demokratiją. Už tai jiems buvo leidžiama radikali retorika ir skiriami antros pakopos postai valdžios hierarchijoje. Galiausiai jie pritraukdavo nepatenkintuosius Regionų partijos visavaldyste.

Per 2014 metų krizinę situaciją, kai V. Janukovyčius pabėgo iš Ukrainos, biurokratinė-oligarchinė Regionų partijos vertikalė pradėjo griūti, būtent tie jos šešėlyje buvę „palydovinės politikos“ atstovai pasirodė pirmame plane kaip „liaudies gubernatoriai“, „antimaidanų“ lyderiai ir ginkluotų separatistų būrių vadai.

Išanalizavę Donbaso separatistų lyderių biografijas, sudarė apibendrinantį portretą: daug buvusių karininkų, visuomenės ir politikos aktyvistų, bet praktiškai nėra politinio ar ekonominio elito atstovų.

Prie tų asmenų prisijungė verslo grupės ir dalis jėgos struktūrų pareigūnų, susietų įvairia kriminaline ekonomine veikla. Vėliau jų gretas papildė savęs nerealizavę Rusijos nacionalinių judėjimų aktyvistai, socialiai artimi Donbaso kontrelitui.

Kaip etalonas galėtų būti buvusio Donecko „liaudies gubernatoriaus“ Pavelo Gubarevo istorija: pagal įsitikinimus – rusų nacionalistas, vėliau dalyvavo judėjime „už ypatingą Donbaso kelią“, 2006 metais tapo Donecko rajono deputatu nuo Progresyvios socialistinės partijos ir dirbo Regionų partijai politinės reklamos srityje.

Rusijos sociologai, išanalizavę Donbaso separatistų lyderių biografijas, sudarė apibendrinantį portretą: daug buvusių karininkų, visuomenės ir politikos aktyvistų, bet praktiškai nėra politinio ar ekonominio elito atstovų.

Prorusiškas separatistas Arsenas Pavlovas, pravarde Motorola, kaip ir daug kitų ginkluotų gaujų vadeivų, galiausiai buvo nužudytas.
Prorusiškas separatistas Arsenas Pavlovas, pravarde Motorola, kaip ir daug kitų ginkluotų gaujų vadeivų, galiausiai buvo nužudytas.

Galingos žiniasklaidos iš Rusijos nušviesti šie, anksčiau niekam nežinomi žmonės, beje, pačiame Donbase turėję tam tikrą ekstremistinę reputaciją, virto „rusų pavasario“ varomąja jėga. Buvo ne tik siekiama Donbaso atsiskyrimo nuo Ukrainos, bet ir aktyviai naudojamasi susikaupusiu nepasitenkinimu dėl visagalės Regionų partijos ir jos šulų.

Vis dėlto pažymėtina, kad praktiškai niekas tų, kurie lėmė Donbaso likimą, nerado sau vietos „liaudies respublikose“, atkreipė dėmesį Maskvos Carnegie centro ekspertas. Separatistų užimtose teritorijose socialinio lifto klausimas buvo sprendžiamas vienu mostu „Donbaso dvasia“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"