Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Buvęs Donbaso separatistų kalinys: „Ten siaubas, savivalė, fantasmagorija“

 
2018 01 08 13:00
2014 metais separatistai surengė į nelaisvę paimtų Ukrainos karių "paradą"/ 
2014 metais separatistai surengė į nelaisvę paimtų Ukrainos karių "paradą"/  "Scanpix" nuotrauka

Igoris Kozlovskis iš Donecko ištvėrė prorusiškų separatistų belaisvio dalią beveik dvejus metus, kol pagaliau buvo išlaisvintas ir pergabentas į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Prisiminimai – sunkūs, skaudūs ir pamokantys.

Beveik prieš dvejus metus, 2016 metų sausį, religijotyrininkas Igoris Kozlovskis buvo sulaikytas prorusiškų separatistų kontroliuojamoje apsišaukėliškoje Donecko liaudies respublikoje (DLR). Iš pradžių mokslininkas buvo apkaltintas sprogstamųjų medžiagų laikymu, bet vėliau „teismas“ areštą argumentavo tuo, kad jis esą yra „ypač nepatikimas pilietis, kontaktavęs su uždraustomis DLR organizacijomis“.

Tuo metu I. Kozlovskis dėstė Donecko nacionaliniame technikos universitete, buvo Religijotyrinių tyrimų ir tarptautinių dvasinių santykių centro prezidentas. Jis 25 metus dirbo religijos reikalų patarėju Donecko srities administracijoje.

Ten labai paplitusi praktika, kaip savo laikais Sovietų Sąjungoje, kad žmonės rašo skundus, dirba informatoriais ir taip toliau. Todėl kad be viso šito neįmanomas totalinis sekimas ir kontrolė.

I. Kozlovskio išlaisvinimo klausimas buvo ne kartą aptariamas trišalių kontaktų grupėje Minske. Čekijos prezidentas Milošas Zemanas per neseniai vykusį vizitą į Rusiją taip pat ragino paleisti religijotyrininką. Tačiau į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją jis išleistas tik gruodžio 27 dieną per didžiausią apsikeitimą belaisviais pastaruoju metu. Kai pagaliau buvo išlaisvintas, I. Kozlovskis davė interviu „Radio Svoboda“ Ukrainos žinių tarnybai.

Jaunimas eina į separatistų pajėgas

– Per tą trumpą laiką, kai esate laisvėje, turbūt jau spėjote paskaityti spaudos, pažiūrėti televizorių. Ar skiriasi vertinimai to, kas vyksta, čia, Kijeve, nuo to, kas iš tiesų darosi separatistų kontroliuojamoje teritorijoje?

– Aš ir ten skaičiau, artimieji man perduodavo ukrainietiškus laikraščius ir žurnalus. Galiu pasakyti, kad tai – skirtingi pasauliai, skirtinga pasaulėžiūra, sakyčiau, kad kita pasaulio konstrukcija. Per tuos trejus metus užaugo nauja jaunų žmonių karta, kuri konstruktyviai mąsto kitaip.

– Turbūt vis dėlto tai nėra karta...

– Kodėl ne? Viskas prasidėjo, kai jiems buvo po 15 metų, o dabar – po 18. Jie siunčiami tarnauti taip vadinamų respublikų karinėse pajėgose, jie tai daro visiškai sąmoningai, ima ginklus į rankas kad, kaip patys sako, gintų savo interesus, idėjas.

– Kokios tai idėjos ir interesai?

– Dabar dauguma iš esmės tik išgyvena, nes žmonės neturi darbo, o karinė tarnyba – ta vieta, kurioje jie turi galimybę uždirbti pinigų. Tai daroma specialiai, nes taip vadinamoms karinėms pajėgoms reikia jaunų žmonių, tad tenka jiems kelti atlygį.

O kalbant apie idėjas, kai mane kankino, ant galvos užmovę maišą, jie šaukė apie „rusų pasaulį“, tai yra mitologema, ideologema, kurie jie sugalvojo. Jie nežino, kas tai yra, bet žodžius apie rusų pasaulį kartoja nuolat.

Grasino, kad kankins ir sūnų

– Prisiminėte, kad jus kankino. O kaip sulaikė? Nešėte šiukšles, ruošėtės eiti mokėti už butą, namie tuo metu nebuvo nieko, išskyrus jūsų sūnų Sviatoslavą. Kaip separatistai pateko į jūsų namus? Išlaužė duris?

– Manau, jie turi savų būdų atidaryti duris. Turbūt jiems tai nebuvo problema.

– Jų nejaudino, kad namie – ligotas žmogus? (Sūnus – pirmos grupės invalidas – red.)

– Ne. Jie šaukė, kad į rūsį, kuriame mane laikė, atveš sūnų, jog prisipažinčiau, kad granatos ir sprogmenys yra mano. Sakė, kad sūnų kankins mano akyse.

– Sūnų, kaip ir kitus artimuosius, galėjote pamatyti neiškart, tik gruodžio 31 dieną. Jis apsidžiaugė, kad esate išlaisvintas?

– Sūnus laukė. Mes turime savą bendravimo kalbą. Jis labai džiaugėsi, kad pagaliau esu laisvėje.

– Ką jis pasakė, kai jus pamatė?

– Apkabino mane. Tai pasako daugiau, negu žodžiai.

– Kalbama, kad tarp 73 belaisvių neva buvo ir 14 dezertyrų. Gal kas nors apie kalbėjo, kai kartu važiavote?

– Ne, niekas apie tai nekalbėjo. Tačiau manau, kad dėl to negalima teisti žmonių, mes nežinome, kokiomis aplinkybėmis jie pateko į nelaisvę. Yra kompetetingos institucijos, kurios užsiims tais klausimais. Apskritai abejoju, ar kas nors sugrįžusiųjų buvo dezertyrai, kaip žinia, 2014–2015 metais padėtis fronte buvo labai sudėtinga. Dauguma į nelaisvę papuolė per tuos įvykius. Manau, tai išsiaiškins.

Kankina be fantazijos

– Kaip prieš jus vyko teismo procesas, kurį inicijavo separatistai? Juk nuo arešto praėjo nemažai laiko iki tol, kol buvote teisiamas. Kodėl tai buvo karo tribunolas, kai jūs nesate karys?

– Jis vadinamas Aukščiausiojo teismo karo tribunolu – tai toks ypatingas organas, per jį praėjo daug DLR gyventojų, kurie nebuvo kariai. Tai iš esmės „troika“ (sovietinių laikų represinis organas – iš trijų asmenų sudaryta teisę nuteisti turinti grupė – red.). Toks įspūdis, kad jie ten padarė savotišką miksą iš Sovietų Sąjungos 1937 metų, šešto ir aštunto dešimtmečių. Tai tarsi vaidmenų žaidimai, bet nuo jų priklauso žmonių gyvenimai ir likimai.

– O tuose teismuose dalyvauja liudytojai, advokatai?

– Kokie liudytojai! Jie, aišku, galėjo iškviesti liudytojus, bet tai buvo kviestiniai. O kas jie tokie? Mes nežinome. Jų vaidmenys buvo paskirstyti ir iš esmės formalūs. Jiems paskambindavo, pasakydavo, ką daryti, ir jie tai atlikdavo.

– Esate kilęs iš Donecko. Separatistai jus laikė savu ar svetimu?

– Savu manęs nelaikė. Laikė vietiniu. Aš stebėjau, kas vyksta, turėjau savo požiūrį.

Paprasti žmonės, kariai, stebėtojai, man rodos, žiūrėjo į mane su tam tikra pagarba. Jie manęs klausinėdavo apie įvairius dalykus, tarkime, susijusius su religijos istorija, apskritai su istorija. Jie prisiklausydavo mano nuomonės. Jie taip pat nesuprato, kodėl aš ten atsidūriau.

– Po to, kai suėmė, jus laikė rūsyje, kankino. Ko iš jūsų reikalavo – prisipažinti dėl špionažo?

– Apie tai buvo tik užminos. Ir iš pradžių, ir mano buvimo nelaisvėje pabaigoje kalbėjo, kad aš turbūt esu šnipas konspiracijoje.

Igoris Kozlovskis / RFE/RL nuotrauka
Igoris Kozlovskis / RFE/RL nuotrauka

– Kaip jus kankino?

– Šiaip jau per kankinimus daug fantazijos nenaudoja: muša, tranko elektros srove, pakabina... Apie tai geriau nekalbėti. Nesu šalininkas to, kad būtų apeliuojama į žmonių gailestį.

Totalinė kontrolė

– Kaip pavykdavo perduoti jums siuntinius?

– Artimieji, studentai surinkdavo siuntinius, perkirsdavo demarkacijos liniją, tada jau kiti žmones tai atveždavo ir į mano įkalinimo vietą, ir į koloniją, kurioje mane laikė paskutinius aštuonis mėnesius. Laiškai nebuvo leidžiami, bet nedidelius siuntinius gaudavau.

– Jūs ir kiti žmonės, kurių namuose darė kratas, sakė, kad separatistai pasiima viską, ką nori. Ir nebūdavo jokių kvietinių, nieko.

– Tai tiesa. Dingo daug mano daiktų. Prapuolė dokumentai. Jie paėmė pinigus, vertingus daiktus. Viskas taip ir vyksta. Plėšikavimas. Iš žmonių, kuriuos taip pat išlaisvino, žinoma, kad iš jų paėmė ir automobilius, ir kompiuterius. Viską, ką turėjo vertingo, – atėmė.

Jie šaukė, kad į rūsį, kuriame mane laikė, atveš sūnų, jog prisipažinčiau, kad granatos ir sprogmenys yra mano. Sakė, kad sūnų kankins mano akyse.

– Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti tą dvejų metų laikotarpį, praleistą nelaisvėje, kokie jie būtų?

– Tai siaubas, savivalė, fantasmagorija... Iki galo negalėjau suprasti – kodėl?

– Likus kelioms dienoms iki pastarojo apsikeitimo belaisviais mes sužinojome apie dar du suimtus ukrainiečius, kurie nėra kariai. Gal derėtų keisti kirtimo linijos tvarką?

– Liniją kerta daug kas, kas ten gyvena, turi giminių, kai kurie važiuoja patikrinti, ar viskas gerai su turtu, kurį buvo priversti ten palikti. Žinote, net tarp tų, kurie ten gyvena, yra daug proukrainietiškai nusiteikusių žmonių. Jie stebimi. Ten labai paplitusi praktika, kaip savo laikais Sovietų Sąjungoje, kad žmonės rašo skundus, dirba informatoriais ir taip toliau. Todėl kad be viso šito neįmanomas totalinis sekimas ir kontrolė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"