Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Autoritarų flirtas: kodėl reikia stebėti Rusijos ir Turkijos santykius

 
Recepas Tayyipas Erdoganas ir Vladimiras Putinas
Recepas Tayyipas Erdoganas ir Vladimiras Putinas AFP/Scanpix nuotrauka

Nors atrodo, kad visi aplinkui gyvena tingiu, neskubriu įsibėgėjusios vasaros ritmu, politinis pasaulis neatostogauja. Šiomis dienomis intensyviai vyksta „Brexit“ derybos, tebesidėlioja kontroversiško JAV ir Rusijos valstybių vadovų susitikimo Helsinkyje pasekmės, pasaulio galingieji kovoja ekonominius karus, na, o Zimbabvė suka demokratijos link: šio teksto rašymo dienomis šalyje vyksta istoriniai rinkimai, kurių sąraše pirmąsyk nerasi beveik keturis dešimtmečius šalį valdžiusio Roberto Mugabės. Šių naujienų kontekste (ir internetinėje žiniasklaidoje, kurios kvintesencija tapo rėksmingos antraštės ir žurnalistiniai atpasakojimai apie žymesnių žmonių pranešimus socialiniuose tinkluose) paskęsta ne tokie seksualūs, bet pakankamai dėmesio verti įvykiai.

Liepos 30–31 d. Sočyje Rusijos, Turkijos ir Irano atstovai aptarinėjo pilietinio karo Sirijoje situaciją. Tarp darbotvarkės klausimų – deeskalacijos zonos, humanitariniai iššūkiai ir Sirijos konstitucinio komiteto formavimas. Liepos 26 d., BRICS viršūnių susitikimo Johanesburge, Pietų Afrikos Respublikoje, metu, Vladimiras Putinas asmeniškai susitiko su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu aptarti dvišalių santykių. Nors šiame susitikime vyravo pragmatiškų pozicijų Sirijoje derinimo klausimai, paskatų aktyviam Rusijos ir Turkijos bendradarbiavimui gali rastis vis daugiau. Anot tarptautinius santykius dėstančio Dimitaro Bechevo, istorija rodo, kad, prastėjant Ankaros ir jos Vakarų sąjungininkų santykiams, Turkija pradeda glaudžiau šlietis prie Rusijos (Dimitar Bechev, „What’s behind the Turkey-Russia reset?“, Al Jazeera, 2016 m. rugpjūčio 9 d.), kuri jai siūlo ne tik draugišką patapšnojimą per petį Vašingtonui būnant negeram, bet ir S-400 raketas bei kitos ginkluotės, nuolaidas tiekiamoms dujoms, po kelis milijonus rusų turistų Turkijos kurortuose kiekvienais metais ir kitų ekonominių galimybių: ruošiantis Sočio olimpinėms žaidynėms, statybų sutartys atiteko Turkijos firmoms, kurioms gerų žodžių negaili ir pats V. Putinas, teigiantis, kad nuo pat 1990 m. Rusijoje dirbančių Turkijos statybų bendrovių darbas yra vertinamas 50 milijardų dolerių („Turkey is our primary partner: Russia’s Putin“, Hurriyet Daily News, 2014 m. vasario 8 d.).

Ankaros ir Maskvos bičiuliavimasis suklusti turėtų priversti bent dėl dviejų priežasčių. Pirma, Turkija yra svarbi NATO narė, padedanti palaikyti stabilumą Juodosios jūros regione, o Rusija visuomet buvo suinteresuota aljanso silpninimu. JAV ambasadorės NATO Kay Bailey Hutchison požiūriu, Maskva visomis išgalėmis mėgina atitolinti Ankarą ir kelias kitas šalis nares nuo įsipareigojimų NATO, taip siekdama destabilizuoti aljansą (Max Greenwood, „Trump NATO envoy: Russia is trying to flip Turkey“, The Hill, 2018 m. liepos 8 d.). Antra, Turkijos demokratijai sparčiai ritantis žemyn, dėl artimos dviejų autoritarų, kurių abiejų galia remiasi asmenybės kultu ir populizmu, bičiulystės ši tendencija gali tik sustiprėti. Skaičiai iškalbingi: Turkijos rinkiminės demokratijos indeksas (0–1 skalė), pateikiamas „Varieties of Democracy“ projekte, nuo 2002 iki 2017 m. nukrito atitinkamai nuo 0,69 iki 0,34. Ironiška, kad valdančioji Turkijos teisingumo ir plėtros partija parlamento rinkimų nepralaimėjo nuo pat tų pačių 2002 m. O dar ironiškiau tai, kad neseniai Turkija įvairių komentatorių būdavo pateikiama kaip tvarios musulmoniškosios demokratijos pavyzdys kitoms regiono šalims. Atrodo, tokių kalbų negirdėsime labai ilgai, ypač turint galvoje šių metų birželį vykusius rinkimus: perrinktas prezidentu, R. T. Erdoganas suskubo suteikti savo vaidmeniui plačius vykdomuosius įgaliojimus, nors anksčiau jis buvo apribotas simbolinėmis funkcijomis.

Didele dalimi dėl šių įvykių pastarojo meto Ankaros santykiai su ES valstybėmis ir Vašingtonu tikrai nėra zenite. Turkija dar 1999 m. tapo oficialia ES kandidate, bet narystės klausimas pastaraisiais metais buvo pamažėle išstumtas iš Europos Komisijos darbotvarkės. Turkijos ir ES „draugystė“ yra visiškai įšalusi, o Turkijos ir JAV santykiuose sproginėja žiežirbos. Turkija neseniai sulaikė amerikiečių pastorių Craigą Brunsoną, kurį kaltina teroristiniais veiksmais ir šnipinėjimu, o JAV už tai Turkijai rimtai grasina sankcijomis – ir vėl tokia reakcija nėra pernelyg radikali, turint galvoje, kaip aktyviai krikščioniškasis flangas remia JAV valdančiuosius. Situaciją sunkina ir tai, kad Turkija nežada sekti JAV ir taikyti sankcijų Iranui, – Ankara kaip tik džiaugiasi pagyvėjusiais ekonominiais ryšiais su Teheranu.

Taigi, tarptautinis kontekstas šiuo metu yra kaip niekad tinkamas Turkijos ir Rusijos suartėjimui, nors šių valstybių santykiai visuomet buvo panašūs į amerikietiškuosius kalnelius. Tame pačiame Sirijos pilietiniame kare šalių interesai išsiskiria (Rusija remia valdantįjį Basharo al Assado režimą, o Turkija – vieną iš sukilėlių grupuočių) ir tai gali pakenkti bendram tikslui – taikos deryboms. Kalbant apie Krymo aneksiją, jos metu Turkija vengė demonstruoti tvirtą poziciją. Viena vertus, nenorėta pyktis su Rusija, kita vertus, Turkija turi tvirtus istorinius ryšius su Krymo totoriais (Ankara, panašiai kaip ir Maskva, visuomet siekė palaikyti savus), tačiau vėliau Turkija pareiškė palaikanti Ukrainos teritorinį vientisumą. Be to, prieš porą metų Rusijos elito atstovai siekė oficialiai atšaukti 1921 m. Brolystės (arba Maskvos) sutartį tarp turkų ir sovietų vyriausybių. Ne veltui istorinių konkurentų santykių stiprėjimo etapais komentatoriai pasitelkia „santuokos iš išskaičiavimo“ metaforą. Vienu ar kitu atveju Ankaros ir Maskvos suartėjimas Vakarams nežada nieko gero, o pastarieji kaip tik turėtų pasistengti palaikyti stabilius, pragmatizmu grįstus santykius su Turkija ir ne vien dėl to, kad ji yra stipriausių NATO armijų penketuke, ne vien dėl jos artimumo Centrinės Azijos šalims, kurios Europai tampa vis svarbesnės geopolitiškai, bet ir dėl to, kad, jei tik yra proga, autoritarams bičiuliautis reikėtų leisti kuo mažiau.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"