Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

Antrasis Baltarusijos frontas: ar Lukašenka iš tiesų bijo Rusijos?

 
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka / 
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka /  Sipa/Scanpix nuotrauka

Per kelerius praėjusius metus Minskas Rusiją pradėjo vadinti pagrindine grėsme, tačiau iki šiol tai buvo tik teorija, skirta išoriniam vartojimui. Pastaruoju metu ji buvo pristatyta ir Baltarusijos gyventojams, rašo Carnegie.ru.

Ar Baltarusijos valdžia iš tiesų tiki, kad Kremlius kelia grėsmę valstybės suverenumui, ar tiesiog mėgina įvilkti savo įprastą, represyvų elgesį į gražų kostiumą, idant įtiktų vakarams, yra atviras klausimas. Pasak Vakarų diplomatų, didelio masto opozicijos protestų išvakarėse Baltarusijos valdžia paaiškino, kad saugumo pajėgos, norėdamos apsisaugoti nuo „provokacijų“ iš rytų, į protestuotojus gali sureaguoti griežtai.

Panaikindama mirties bausmę Baltarusija galėtų paprastu būdu pademonstruoti nuoširdumą iš savo pusės ir tai atitinkama atvertų naujas duris Briuselyje.

Dabar tokia retorika naudojama ir pačioje valstybėje, o prezidentas Aleksandras Lukašenka vietiniams Mogiliovo pareigūnams kalboje apie ekonomiką sakė: „Mes esame ant fronto linijos. Jei neišgyvensime šių metų, jei mums nepavyks, tai reiškia, kad turėsime tapti kitos valstybės dalimi arba kad ta kita valstybė į mus paprasčiausiai nusivalys kojas. Neduok Dieve jie pradės dar vieną karą, kaip Ukrainoje.“

Yra du įmanomi paaiškinimai. Arba Aleksandras Lukašenka rimtai bijo, kad Rusija suvalgys Baltarusiją, arba jis paprasčiausiai nusprendė, kad tai yra tinkamiausias būdas kalbėtis su savo publika šiuo metu.

Vertinant pastarųjų metų Baltarusijos veiksmus darosi panašu, kad tiesa yra kažkur per vidurį. Viena vertus neatrodo, kad Minskas vertina Rusijos grėsmę pakankamai rimtai, nes vis dar nėra priėmęs jokios ilgalaikės strategijos šiai grėsmei atremti. Visi šia linkme nueiti žingsniai yra riboti ir kuklūs. Tačiau Aleksandras Lukašenka ir Baltarusijos elitai atrodo gana nervingi, lyg jie jaustų, kad Maskva yra bulius vietinėje porceliano parduotuvėje.

Pagrindinė Baltarusijos politikos nerašyta taisyklė visada buvo už prorusiškesnės už Aleksandrą Lukašenką galingos politinės jėgos augimo valstybėje stabdymas. Baltarusijos konflikto su Rusija atveju tokį svertą įduoti į Kremliaus rankas būtų itin pavojinga.

Nuo Ukrainos karo pradžios Minskas nusprendė, kad atėjo metas apsiginti nuo pačių agresyviausių Rusijos išorinės propagandos elementų. Patriotinis ir imperialistinis diskursas, kylantis iš Maskvos, tapo mažiau suderinamu su Baltarusijos subalansuotu įvaizdžiu: šiandien Baltarusija nori draugauti su visomis savo kaimynėmis, net jei jos yra priešiškai nusistačiusios.

Pirmas tokios gynybos elementas yra vadinama savivaldybių baltarusifikacija, jų darymas ištikimomis bendrai valstybės politikai bei neformalus taktinis susivienijimas dėl tokių problemų su buvusiais oponentais valstybėje.

Antrasis elementas yra kova prieš aršiausius bei aktyviausius Baltarusijos rusofilus – žmones, kurie rodo daugiau simpatijų ir ištikimybės Rusijai nei Baltarusijai tiek žodžiais, tiek darbais. Kaip pavyzdį galima pateikti trijų Baltarusijos rašytojų, dirbančių Rusijos naujienų agentūrai „Regnum“, teismo procesas. Jie buvo teisti už nacionalinę neapykantą ir jos skatinimą, tačiau nuteistas buvo tik vienas (negavęs laisvės atėmimo bausmės). Dar vienas pavyzdys – laisvės atėmimo bausmių skyrimas Baltarusijos savanoriams, grįžtantiems iš kovos Ukrainoje prieš Kijevą.

Trečiasis ir galbūt įdomiausias šios tendencijos elementas yra sklandus Rusijos įtakos istorinei atminčiai šalinimas ir izoliavimas.

Šia kryptimi vyriausybė žengti kelis žingsnius sugebėjo tik šiemet. Baltarusijos opozicijai buvo leista surengti mitingą Minsko centre, minint antibolševikinės Baltarusijos valstybės nepriklausomybės deklaracijos šimtmetį. Iškilo pirmasis monumentas XVIII amžiaus pabaigos sukilimo herojui Tadui Kosciuškai, kurio atidengime taip pat dalyvavo tiek valdžia, tie opozicijos aktyvistai. Taip pat – kelerius metus gegužės 9 dieną visur regėta Georgijaus juosta pakeista Baltarusijos spalvų, žalios ir raudonos, juosta.

Kita vertus Minskas nesistengia sukurti glaudesnio politinio ir ekonominio ryšio su Vakarais, net minimalaus – tokio, koks būtų reikalingas, jei iš tiesų kiltų priklausomybės nuo Maskvos grėsmė. Rusijos, kaip pagrindinės Baltarusijos prekybos partnerės, dominuojanti pozicija nuo 2010 metų daugmaž nesikeitė.

Eurokomisaro Johanneso Hahno pastarojo vizito metu Aleksandras Lukašenka pasiteiravo, ar įmanoma sukurti galimybę Baltarusijos prekėms patekti į Europos Sąjungos rinką. Tačiau norėdamas ekonominio integravimo jis tuo pačiu metu nenori įgyvendinti reformų, kurios leistų Baltarusijos ekonomikai atsiriboti nuo Rusijos.

Net nemėginama atsižvelgti į Vakarų rekomendacijas žodžio laisvės, susirinkimų teisės ar skaidrių rinkimų atžvilgiu. Net kosmetinės šių sferų pertvarkos galėtų padidinti santykių su Europa plėtros potencialą. Minskas net nesiruošia eliminuoti didžiausios tokių santykių kliūties – mirties bausmės. Panaikindama mirties bausmę Baltarusija galėtų paprastu būdu pademonstruoti nuoširdumą iš savo pusės ir tai atitinkama atvertų naujas duris Briuselyje.

Kalbant apie baltarusifikaciją, valdžia užuot organizavusi ką nors pati teikia pirmenybę paprastų žmonių aktyvizmui. Valstybė nenori skatinti baltarusių kalbos naudojimo švietimo sistemoje ar skirti pinigų, kad įvairūs įstatymai ir dokumentai būtų publikuojami dviem kalbomis, o ne vien rusiškai.

Tą patį galima pasakyti apie rusakalbę televiziją Baltarusijoje. Aleksandras Lukašenka yra siūlęs rinktis baltarusišką turinį, tačiau naujame žiniasklaidos įstatyme numatyta tik siaura 30 procentų kvota nacionalinėms programoms, mat nėra pakankamai išteklių remti daugiau nei tiek, o Baltarusijos valstybė skirti daugiau pinigų baltarusiškam turiniui kurti neplanuoja.

Kalbėti apie karinio bendradarbiavimo su Rusija stabdymą ar mažesnį bendradarbiavimą net neverta, nes Baltarusijoje egzistuoja pagrįsta Maskvos pykdymo baimė.

Ar Baltarusijos valdžia turi ilgalaikę santykių su Rusija strategiją yra keblus klausimas, į kurį rasti atsakymą gana sunku.

Tačiau, galų gale, jei Aleksandras Lukašenka ir tiki, kad jo valstybės suverenumas pakibęs ant plauko, o Rusijos planuojama aneksija ne už kalnų, būtų logiška tikėtis daugiau ryžtingų žingsnių, nukreiptų į baimės mažinimą. Kol kas Baltarusijos valdžia į įvairius išorės stimulus reaguoja neturėdama jokios konkrečios strategijos, ar bent jau taip atrodo.

Taigi interpretuoti Aleksandro Lukašenkos pasisakymą apie okupacijos baimę vis dar kiek ankstoka, nors, panašu, kad būgštavimai dėl Rusijos nenuspėjamo ir vis besikeičiančio vaidmens regione po truputį auga. Aleksandras Lukašenka negali atrasti geresnio baubo, nei galimas nepriklausomybės praradimas ir karas „kaip Ukrainoje“. Būtent tai šiuo metu yra visos Rytų Europos didžioji baimė.

Ar Baltarusijos valdžia turi ilgalaikę santykių su Rusija strategiją yra keblus klausimas, į kurį rasti atsakymą gana sunku. Tačiau jei šiuo metu ir galima regėti kažką nuoseklaus Baltarusijos elgesio modelyje, tai yra prisitaikymo prie svyruojančių Maskvos nuotaikų, užsienio ir vidaus politikos suverenizavimas, įvairių variantų paieškos ir noro nesupykdyti Maskvos simbiozė. Taigi neįmanoma nei pabėgti į Vakarus, nei kasti slaptavietes, laukiant Rusijos tankų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"