Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
PASAULIS

5 išvados po didžiojo Europos Sąjungos susitikimo Balkanuose

 
Sipa/Scanpix nuotrauka

Europos vadovų susitikimo Sofijoje metu Emmanuelis Macronas užėmė vakarėlio gadintojo vaidmenį, rašo „Politico“.

Tai negalėjo būti vestuvinių įžadų atnaujinimo ceremonija, nes didžioji ceremonija niekada ir neįvyko. Susitikimo metu Europos Sąjunga ir vakarų Balkanų valstybės pasakė norį tęsti bendradarbiavimą, tačiau viena iš pusių ir toliau apsimeta esanti sunkiai pasiekiama.

Net Donaldas Tuskas, kurio interesai regionu yra labai aiškūs, pajautė turįs pabrėžti, kad visiškai nesena regiono istorija yra daug tamsesnė ir kur kas labiau komplikuota, nei Slovakijos.

Prieš 15 metų Europos Sąjungos lyderiai susirinkimo Salonikuose metu pasakė savo kolegoms iš vakarinių Balkanų pusiasalio valstybių, kad jų ateitis yra bendra ir kad jų šalys vieną dieną galės prisijungti prie Sąjungos. Vis dėlto tik viena iš tų šalių – Kroatija – tapo bendrijos nare.

Dabar, kai pietiniame žemyno pakraštyje sparčiai auga Rusijos bei Turkijos įtaka, Europos Sąjunga nutarė regiono klausimą įtraukti į darbotvarkę. Praėjusį ketvirtadienį Bulgarijos sostinėje įvyko susirinkimas, kuriame buvo bandoma gerinti santykius su šešiomis regione esančiomis valstybėmis.

Susirinkimas baigėsi šiltais Europos Tarybos prezidento Donaldo Tusko, Europos Komisijos prezidento Jean-Claude Junckerio ir Bulgarijos ministro pirmininko Boyko Borisovo žodžiais dėl ryšių glaudinimo visoje Europoje ir regione, kurį praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtyje nuodijo karai bei civiliniai neramumai ir kuris dar ir šiandien sunkiai tvarkosi su korupcija, organizuotu nusikalstamumu ir silpnomis demokratinėmis institucijomis.

Tačiau Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas skeptiškai pažvelgė į diskusijas, teigdamas, kad Europos Sąjungai prieš imantis plėtros reikėtų užsiimti vidine reforma. Apie regione egzistuojantį susiskaldymą priminė ir tai, kad Kosovo nepripažįstančios Ispanijos ministras Marianas Rajoy boikotavo susirinkimą.

Štai penkios išvados, kurios peršasi po susitikimo Sofijoje.

1. Europos Sąjungos narės? Viskas priklauso nuo perspektyvos.

Galutinėje susirinkimo deklaracijoje išreiškiama „vienareikšmė parama“ Vakarų Balkanų šalių „Europietiškai perspektyvai“. Tokia frazė yra neišpasakytai nyki. Salonikų susirinkimo deklaracijoje skelbta, kad „Balkanų ateitis yra Europos Sąjungos viduje“, – tačiau panašu, kad toks konkretus teiginys nebeturi bendro Europos Sąjungos palaikymo. Kelios valstybės nėra tikros, ar visoms regiono valstybėms lemta įstoti į šį klubą. Jos taip pat bijo nepalankios rinkėjų reakcijos, mat per pastaruosius 15 metų smarkiai išaugo Europos Sąjungos plėtros opozicija.

Kai kurie lyderiai pasisakė konkrečiau, nei oficialus pareiškimas. Angela Merkel, kuri susirinkimo metu prisiėmė Vakarų Balkanų šalininkės vaidmenį, kalbėjo apie „aiškią narystės perspektyvą“, Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas gyrė progresą valstybių „kelyje į Europos Sąjungą“. Tuo tarpu Emmanuelis Macronas buvo labiau linkęs kalbėti apie Vakarų Balkanų priartinimą prie Europos.

2. Tirana ir Skopjė palikti paprakaituoti

Europos Komisija rekomendavo pradėti kalbėti dėl Makedonijos ir Albanijos narystės Europos Sąjungoje, tačiau pagrindiniai ES vadovai Sofijoje dar nebuvo pasirengę skatinti tokį požiūrį.

Laikas spręsti ateis liepą, Briuselyje vyksiančio susitikimo metu, tačiau iki tada abi kandidatės turės labai daug padaryti, idant turėtų galimybę pradėti derėtis dėl narystės Europos Sąjungoje. Makedonija turi išspręsti ilgalaikį savo nesutarimą su Graikija dėl šalies pavadinimo, o Albanija yra spaudžiama griežčiau kovoti su organizuotu nusikalstamumu ir nelegaliais migrantais.

Albanijos ministras pirmininkas Edi Rama išreiškė nepasitenkinimą sąlygomis, keliamomis dar prieš prasidedant deryboms dėl narystės. „Šis procesas tampa vis sudėtingesniu ir mažiau nuspėjamu“, – jis sakė. Tačiau nepaisant gana skeptiškų Emmanuelio Macrono ir kitų pasisakymų, Edi Rama sakė, kad po susirinkimo jis yra optimistiškai nusiteikęs dėl Albanijos perspektyvų.

Po susitikimo su savo graiku atitikmeniu Alexis Tsipras, Makedonijos ministras pirmininkas Zoranas Zaevas sakė, kad dvi valstybės tikisi pasiekti sprendimą vardo ginčui prieš birželio susitikimą. „Tačiau tai priklauso nuo abiejų pusių, – jis pridėjo. – Tai priklauso nuo daugelio kitų dalyvių – šalių prezidentų, opozicijos lyderių, kitų politinių lyderių ir, galų gale, nuo abiejų šalių piliečių.“

3. Greitu metu prie ES niekas neprisijungs.

Praėjusiais metais Jean-Claude Junckeris pateikė netikėtą staigmeną, kuomet pasakė, kad kalbas dėl narystės Europos Sąjungoje pradėjusios Serbija ir Juodkalnija prie bloko galės prisijungti 2025 metais. Europos Sąjungos pareigūnai teigia, kad data yra reikalinga tam, jog Vakarų Balkanų politiniai lyderiai turėtų paskatą gaivinti nuslopusias pastangas reformuoti valstybes. Tačiau data daugeliui ES vyriausybių netiko, mat jie mano, kad tai iškėlė neįtikėtinus lūkesčius regionui.

Paklausta, ką mano apie 2025 tikslą, Angela Merkel nieko konkretaus neatsakė. „Apie nustatytą datą aš nieko nemanau, – spaudos konferencijoje pasakė kanclerė. – Narystė turi būti pagrįsta faktiniu progresu. Ji nėra susijusi su laiko limitu, ji yra susijusi su tuo, ką valstybės pasiekė kovojant su korupcija, laikantis įstatymo ir kaip įgyvendino kitas sąlygas, tokias, kaip diskusijos dėl valstybių sienų.“

4. Kosovo galvosūkis tęsiasi.

Kalbant apie teritorines diskusijas ironiška, kad viena iš regiono valstybių, kelianti daugiausiai galvos skausmo Vakarams, neegzistuotų be Vakarų intervencijos. 1999 metų NATO bombardavimo kampanija pabaigė serbų vykdytą etninės albanų daugumos represiją ir nutiesė kelią 2008 metų Kosovo nepriklausomybės deklaracijai. Tačiau Belgradas ir toliau regi Kosovą kaip provinciją-išdavikę ir su Rusijos bei Kinijos palaikymu sulaiko ją nuo prisijungimo prie Jungtinių Tautų.

Faktas, kad net penkios Europos Sąjungos valstybės nepripažįsta Kosovo, sukuria papildomos įtampos tarptautiniuose susirinkimuose. Nenorint pykdyti nepripažįstančių Kosovo Šešios vakarinės Balkanų valstybės Sofijos deklaracijoje buvo apibūdintos kaip „partnerės“. Dėl panašių priežasčių Vakarų Balkanų lyderiai susirinkime pristatyti nenaudojant tokių titulų, kaip „prezidentas“.

Europos Sąjunga aiškiai parodė, kad nei Kosovas, nei Serbija neturi jokios galimybės prisijungti prie bloko iki kol neišspręs tarpusavio nesutarimų. Tačiau tai yra labai sudėtingas galvosūkis. Daugelis serbų Kosovą mato ne tik kaip savo valstybės teritoriją, bet ir kaip serbų tautos lopšį. Jei Serbijos prezidentas Aleksanderis Vučićius sutiktų pripažinti Kosovo nepriklausomybę, jis susidurtų su nacionalistų smūgiais.

5. Atleisk, Boyko, tai ne Slovakija.

Susirinkimo šeimininkas Boyko Borisovas plūdosi dėl Vakarų Europos gyventojų požiūrio į Balkanus. Jis pažymėjo, kad jei visi Vakarų Balkanai būtų viena šalis, jos BVP siektų 96 milijardų eurų – tiek pat, kiek ir Slovakijos, o jos populiacija būtų mažesnė, nei Rumunijos.

„Ar čia glūdi didžioji Europos Sąjungos Balkanų baimė?“ – jis pareiškė baigiamojoje konferencijoje.

Net Donaldas Tuskas, kurio interesai regionu yra labai aiškūs, pajautė turįs pabrėžti, kad visiškai nesena regiono istorija yra daug tamsesnė ir kur kas labiau komplikuota, nei Slovakijos. „Kai kalbama apie problemas, tenkančias vienam asmeniui, vakarų Balkanai yra daug didesni nei, pavyzdžiui, Vokietija ir Prancūzija sudėjus kartu“, – sakė Donaldas Tuskas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"