Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
PASAULIS

10 pasaulio konfliktų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį šiemet

 
2018 01 22 11:49
Ukrainoje vykstantis karas /
Ukrainoje vykstantis karas / Reuters/Scanpix nuotrauka

Tarptautinės krizių grupės prezidentas Robertas Malley „Foreign Policy“ straipsnyje detaliai aprašo 10 pasaulio regionų, kuriuose įsižiebę konfliktai 2018 metais gali dar labiau suintensyvėti. Buvęs specialusis prezidento padėjėjas ir Baltųjų rūmų koordinatorius Artimiesiems Rytams, Šiaurės Afrikai ir Persijos įlankos regionui kalba apie šalis, kurios patiria išorinių jėgų spaudimą, ekonominę suirutę, humanitarines krizes ar masinę emigraciją.

1. Šiaurės Korėja

Šiaurės Korėjos branduolinių raketų testavimai ir Baltųjų rūmų karinga retorika sukelia realaus karo pavojų Korėjos pusiasalyje. Visa tai gali pavirsti katastrofiška branduoline konfrontacija – pačia didžiausia pasaulio istorijoje. 2017 metų rugsėjį įvykęs Pchenjano šeštasis branduolinis testas ir vis didėjantis raketų skrydžio nuotolis aiškiai demonstruoja, kad Šiaurės Korėja yra pasiryžusi plėsti savo branduolinę programą ir sulaukti tarptautinio smūgio. Tuo metu iš Jungtinių Valstijų sulaukiama nerūpestingų, demonstratyvių ir painių diplomatinių signalų.

JAV valdžia privalo suderinti savo ir Jungtinių Tautų sankcijas su aiškiais ir realistiškais politiniais tikslais.

Kim Jong Uno vykdoma branduolinė strategija kyla iš baimės, jog nesilaikant tokių atgrasumo priemonių, išorinės jėgos nuvers vietos valdžią. Taip pat bijoma šalies viduje egzistuojančio opozicinio elito, kuris inicijuoja sunkiai suvaldomą ir nenuspėjamą ekonominę reformą. Susiduriama ir su sunkumais informacijos kontroliavime – ypač iš užsienio žiniasklaidos šaltinių.

Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas / AFP/Scanpix nuotrauka
Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas / AFP/Scanpix nuotrauka

Iš Vašingtono sklindantis agresyvus tonas atspindi tokias pačias nuotaikas. Bent jau aukštesnieji JAV valdžios pareigūnai tiki, kad Šiaurės Korėja privalo būti sustabdyta visomis išgalėmis nuo branduolinės programos plėtojimo, ypač nuo galimybės atakuoti žemyninę JAV. Peržengęs šį slenkstį Kim Jong Unas tikisi, kad gali atbaidyti Vašingtoną nuo sąjungininkų saugojimo ir iškelti reikalavimus – pradedant prekybos sankcijų nutraukimu ir JAV karių pasitraukimu, baigiant Šiaurės ir Pietų Korėjos susijungimu pagal jo diktuojamas sąlygas. Tie patys pareigūnai yra įsitikinę, kad Pchenjaną galima sustabdyti vykdant ribotą karinę operaciją.

Šiuo metu, JAV taiko maksimalaus spaudimo taktiką: verčia JT Saugumo Tarybą taikyti vis stipresnes sankcijas Šiaurės Korėjai, skatina Kiniją „uždėti apynasrį“ kaimynės ekonomikai, vykdo didžiules oro ir jūrų pajėgų pratybas. Tiesiogiai ar per sąjungininkus platina žinutę, jog nebijo karinės konfrontacijos.

Nepaisant kontraversiškų pranešimų iš valstybės sekretoriaus Rexo Tillersono, Donaldo Trumpo administracija deklaruoja, kad ji nesuinteresuota siekti tik laikino Šiaurės Korėjos „nubranduolinimo“. Baltieji rūmai mano, kad ši strategija veikia: JAV kariuomenės puolimas jau nebėra toks neįsivaizduojamas tiek Šiaurės Korėjai, tiek Kinijai. JAV tikisi, kad Šiaurės Korėja atsitrauks, o Kinija prie to stipriai prisidės.

Bet ši taktika reiškia, kad lenktyniaujama su laiku – ir Vašingtonas yra pralaiminčiųjų pusėje. Sankcijos suveiks ne iš karto, o Šiaurės Korėjos valdžią pasieks paskutinę – paprasti piliečiai nukentės anksčiau. Jausdamas grasinimus, Pchenjanas labiau linkęs didinti ginklavimosi tempą, nei jį stabdyti ar lėtinti.

Tiek Kinija, tiek Pietų Korėja palaiko stipresnes sankcijas ir yra nusivylusios Pchenjanu, nes yra susirūpinusios JAV kariuomenės veiksmų perspektyvomis. Bet Pietų Korėja neturi daug galios, kad pakeistų situaciją, o Kinijos pasiryžimas daryti spaudimą Šiaurės Korėjai yra ribotas, nes jos įtaka neramiam kaimynui yra gerokai pervertinama – Šiaurės Korėja pasipiktinusi dėl tariamos priklausomybės nuo Pekino. Kinijos prezidentas Xi Jinpingas bijo, kad karas pusiasalyje atneš visišką chaosą, tikriausiai įsivyraus JAV palankus režimas, jos kariai stovės ant Kinijos durų slenksčio. Taip pat jis baiminasi, kad spaudimas Pchenjanui pagreitins neramumus, kurie gali persikelti į Kiniją.

Be gyvybingo diplomatinio užnugario, Vašingtonas rizikuoja „įsistumti“ į situaciją, kur neliks kito pasirinkimo, tik naudoti kariuomenę. Net preciziškai paruošta ataka tikriausiai išprovokuos Šiaurės Korėjos atsaką. Nors Pchenjanas tik kraštutinėmis aplinkybėmis organizuotų konvencinę branduolinę ataką prieš Seulą, jis gali pasirinkti ir švelnesnius būdus: ataką prieš Pietų Korėjos pareigūną, asimetrišką smūgį į JAV priklausantį nekilnojamąjį turtą Korėjos pusiasalio ir aplinkinėse teritorijose, luošinančias kibernetines atakas. Šios priemonės ne iš karto pažadintų regioninį konfliktą, bet galėtų išprovokuoti nenuspėjamą įvykių eigą.

Sėkminga diplomatinė iniciatyva galiausiai turės suderinti du klausimus: JAV ir tarptautinė arena baiminasi, ką Pchenjano režimas darytų su padidėjusia branduoline galia ir kaip jis elgtųsi, jei ta galia išnyktų. JAV valdžia privalo suderinti savo ir Jungtinių Tautų sankcijas su aiškiais ir realistiškais politiniais tikslais. Laipsniškas sprendimas galėtų paskatinti Šiaurės Korėją sustabdyti raketų sistemų ir ginklų testavimus prieš peržengiant tai, ką Baltieji rūmai laiko „raudonąja linija“. Taip pat JAV galėtų sutikti su mažiau provokuojančiomis kariuomenės pratybomis ir humanitarinės pagalbos teikimu net tada, kai veikia sankcijos. Tai nebūtinai patenkins visas puses, bet gali suteikti daugiau erdvės, kuri yra reikalinga siekiant patvaresnio sprendimo.

2. JAV – Saudo Arabijos – Irano priešprieša

Ši priešprieša tikriausiai užtemdys kitas Artimųjų Rytų problemas 2018 metais. Tam įtaką daro trys paraleliai vykstantys reiškiniai: Saudo Arabijos įnoringojo princo Mohamedo bin Salmano valdžios įtvirtinimas, vis agresyvesnė Trumpo administracijos strategija prieš Iraną ir ISIS teritorinės kontrolės praradimas Irake ir Sirijoje, kuris leidžia Vašingtonui ir Rijadui vis stipriau taikytis į Iraną.

JAV ir Saudo Arabijos strateginiai kontūrai (svarbiai prisidedant Izraeliui) tampa vis ryškesni. Jie paremti vis labiau plintančia prielaida, kad Iranas išnaudojo savo regionines ir tarptautines galimybes sustiprinti poziciją Sirijoje, Irake, Jemene ir Libane. Vašingtonas ir Rijadas siekia iš naujo nustatyti pozicijas, įtikinėdami Teheraną, kad už savo veiksmus jam teks sumokėti didžiulę kainą.

Ši strategija turi daugybę spaudimo formų, kurios skirtos sumenkinti ir atstumti Iraną. Tai ekonominė dimensija (JAV taikomos sankcijos), diplomatinė dimensija (JAV ir Saudo Arabija pasmerkė Irano elgesį regione, Rijadas privertė atsistatydinti Libano premjerą Saadą Hariri) ir karinė dimensija (kol kas labiausiai reiškiasi Saudo Arabijos veiksmais Jemene ir Izraelio veiksmais Sirijoje).

Saudo Arabijai palankūs kovotojai Jemene / AFP/Scanpix nuotrauka
Saudo Arabijai palankūs kovotojai Jemene / AFP/Scanpix nuotrauka

Neaišku, ar tai suveiks. Nors pastarieji protestai Irane atskleidė naują ir nenuspėjamą visuomeninį reiškinį, Teheranas ir jo partneriai vis dar yra labai stiprioje pozicijoje. Basharo al-Assado režimas, remiamas Rusijos oro pajėgų, dominuoja Sirijoje. Irake su Iranu susijusios šiitų milicinės grupuotės įsitvirtina valstybės institucijose. Jemene, Teherano smulkiomis investicijomis remiamos husiai grupuotės padėjo vietiniams atsilaikyti prieš Saudo Arabijos pradėtą kampaniją ir netgi paleido į Saudo Arabijos teritoriją raketas.

Nepaisant demonstratyvaus sprendimo konfrontuoti su Iranu ir jo partneriais, Rijadui nepavyko subalansuoti galios. Priverstinis Hariri atsistatydinimas tebuvo laikinas, ne tik dėl to, kad jis sugrįžo, bet ir dėl to, kad Libanas susivienijo prieš į Hariri nukreiptą judėjimą, o tai jam leido suartėti su Libano prezidentu Michelio Aouno ir „Hezbollah“ karine grupuote.

Jemene, Rijadas supriešino husiai ir buvusį prezidentą Ali Abdullah Salehą, suskaldė šalį ir sukomplikavo susitarimo galimybę bei Saudo Arabijos pasitraukimą iš karo, kuris kainuoja nežmoniškai didelius pinigus ne tik Jemenui, bet ir Rijado tarptautinės pozicijos išlaikymui.

Trumpo administracija susiduria su panašiais sunkumais. Kol kas agresija, atsisakymas patvirtinti branduolinį susitarimą, naujų sankcijų pavojai, keletas smūgių į režimo taikinius Sirijoje padarė per mažai, kad pakeistų Teherano politiką.

Eskalacinio laikotarpio tikimybė kaip niekad padidėjusi – per mažai diplomatijos ir per daug pavojaus. Bet kuris iš šių įvykių – naujos JAV sankcijos, kurias Iranas interpretuotų, kaip branduolinio susitarimo pažeidimą; husių raketų paleidimai į Rijadą arba Abu Dabį, už kuriuos Vašingtonas ir Rijadas kaltintų Teheraną; Izraelio smūgis Sirijai, pražudysiantis iraniečius – visa tai gali iššaukti dar didesnį priešiškumą.

3. Rohinjų krizė: Mianmaras ir Bangladešas

Mianmaro rohinjų krizė pasiekė naują pavojaus etapą, grasindama taip sunkiai pasiektam Mianmaro demokratizacijos procesui, stabilumui ir Bangladešo bei aplinkiniams regionams.

2017 m. rugpjūtį įvykusi ARSA karinės grupuotės ataka Mianmaro Rachinų valstijoje išprovokavo brutalų ir neapskaičiuotą kariuomenės atsakymą, nukreiptą prieš ilgai skriaustą musulmonų rohinjų bendruomenę. Šis puolimas iššaukė masinę pabėgėlių krizę, mažiausiai 655 tūkst. rohinjų pabėgo į Bangladešą. Jungtinės Tautos pavadino šią operaciją „vadovėliniu etninio valymo pavyzdžiu“. Valdžia stipriai apribojo humanitarinės pagalbos teikimą į šią zoną, o tarptautinis palankumas Mianmaro Nobelio taikos premijos laureatei, valstybės patarėjai Aung San Suu Kyi išsisklaidė. Jos valdžia išlaiko savo griežtą poziciją rohinjų klausimu ir atsisako nuolaidžiauti humanitarinėms misijoms. Sulaukiama ir visuomenės palankumo – budizmo nacionalistų ir anti-rohinjų retorika platinama per valstybinius ir socialinius tinklus.

Spaudimas iš JT Saugumo Tarybos pasiekęs kritinį lygį, Vakarų valstybių valdžios ruošiasi taikyti sankcijas, kurios yra svarbiausia priemonė parodyti, kad tokie poelgiai neliks nenubausti. Deja, bet sankcijos tikriausiai neturės svarbesnės įtakos Mianmaro politikai. Pagrindinis tikslas yra savanoriškas pabėgėlių sugrįžimas tokiomis sąlygomis, kad jie jaustųsi saugiai ir oriai. Tačiau realybėje, nepaisant lapkričio gale pasiekto repatriacijos susitarimo tarp Bangladešo ir Mianmaro, pabėgėliai grįš tik tuo atveju, jeigu Mianmaras atkurs visų bendruomenių saugumą, užtikrins rohinjų judėjimo laisvę, teises ir galimybę naudotis paslaugomis, taip pat suteiks humanitarinėms ir pabėgėlių agentūroms neribojamą prieigą.

Rohinjų pabėgėliai / AFP/Scanpix nuotrauka
Rohinjų pabėgėliai / AFP/Scanpix nuotrauka

Nors viešumoje Bangladešo valdžia bando įtikinti Mianmarą priimti pabėgėlius atgal, privačioje erdvėje ji pripažįsta situacijos beviltiškumą. Bangladešas nenustatė tikslios politikos ir nesiėmė vykdyti sprendimų, kuriais galėtų suvaldyti daugiau nei milijoną rohinjų šalies pietryčiuose, šalia sienos su Mianmaru. Tarptautinis finansavimas šiai resursų stokojančiai gelbėjimo situacijai pasibaigs vasarį. Didžiulė pabėgėlių, neturinčių valstybės, populiacija sukuria daugybę pavojų Bangladešui: kils kainos ir mažės algos. Pabėgėlių buvimas taip pat gali būti panaudotas sukurstyti bendruomenių konfliktą arba sustiprinti politinį pasidalijimą prieš artėjančius šių metų rinkimus.

Mianmaras irgi rizikuoja, nes ARSA gali persigrupuoti. Ji arba tarptautinės grupuotės, kurios naudojasi rohinjų situacija ir verbuoja nerandančius sau vietos, gali pradėti pasienio atakas, o tai pagilintų įtampą tarp musulmonų ir budistų Rachinų valstijoje bei trintį tarp Mianmaro ir Bangladešo. Bet kuri ataka už Rachino ribų išprovokuotų dar didesnę įtampą ir smurtą tarp budistų ir musulmonų. Siekiant pagerinti Mianmaro valdžios ir žmonių padėtį, reikia pripažinti krizę, įgyvendinti Kofi Annano vadovaujamos Patariamosios komisijos rekomendacijas Rachinų valstijoje ir atsisakyti visuomenę priešinančios retorikos.

4. Jemenas

8 milijonai žmonių badauja, 1 milijonas serga cholera, daugiau nei 3 milijonai yra šalies viduje perkeltieji asmenys, o Jemeno karas 2018 metais gali sustiprėti dar labiau. Buvęs prezidentas Ali Abdullah Salehas gruodį paskelbė, kad jo Generalinis liaudies kongresas, tenkindamas Saudo Arabijos valdomos koalicijos reikalavimą, nutraukė partnerystę su husių religine/karine grupuote. Tiesa, Salehas už tai sumokėjo savo gyvybe – jis iš karto buvo nužudytas savo buvusių partnerių.

Saudo Arabija su sąjungininkais tiki, kad husių ir Generalinio liaudies kongreso pasidalinimas į dvi stovyklas atveria naujų galimybių ir mano, kad egzistuoja karinis sprendimas. Tai tikriausiai sustiprins jų vykdomą kampaniją, tačiau kainuos labai daug civiliams. Iranas ir toliau ras gausybę būdų kaip pristabdyti Saudo Arabiją. Kuo labiau anarchiška taps Jemeno šiaurė, tuo daugiau kruvino smurto persikels per sieną. Husiai ir toliau kovos prieš Saudo Arabiją, šaudys raketomis Rijado link ir grasins kitoms Persijos įlankos šalims.

Jemeno husiai / AFP/Scanpix nuotrauka
Jemeno husiai / AFP/Scanpix nuotrauka

Derybos, kurios ir taip buvo sunkiai pasiekiamos, tapo dar labiau komplikuotomis. Husiai, kurie yra apsupti priešų ir skatinami su jais kovoti, galimai taps visiškai nesukalbami. Generalinis liaudies kongresas (pragmatiška centro partija) tikriausiai ir toliau skils.

Pietūs susiskaldę – ten žmonės ištikimi Jemeno prezidentui Abedui Rabbo Mansourui Hadi arba pietiniams separatistams, kuriuos gina Jungtiniai Arabų Emyratai.

Yra ženklų, jog JAV diskomfortas auga dėl neapgalvoto Saudo Arabijos bombardavimo ir husių kontroliuojamų teritorijų blokados. Bet Trumpo administracijos karinga retorika Irano klausimu skatina neteisingas interpretacijas Rijade.

Saudo Arabija ir jos sąjungininkai turėtų nutraukti Jemeno blokadą ir atidaryti civilinius oro uostus. Politiškai, turėtų atsirasti naujas JT Saugumo Tarybos nutarimas, siūlantis labiau subalansuotą sprendimą. Saudo Arabija nelinkusi pripažinti husių, kuriuos laiko Irano statytiniais, bet jeigu imtųsi realistiškų taikos iniciatyvų, husiai būtų priversti sėsti prie derybų stalo.

5. Afganistanas

Karo, vykstančio Afganistane, vaizdas turėtų suintensyvėti šiemet. JAV nauja strategija Afganistano atžvilgiu – didinti operacijų prieš Talibano maištininkus tempą, skirti daugiau karinių pajėgų, vykdyti stipresnes oro atakas ir manevrus ant žemės. Aukštesniųjų pareigūnų teigimu, tikslas yra sustabdyti Talibano varomąją jėgą ir galiausiai priversti ją sėsti prie derybų stalo. Tačiau kol kas taikoma strategija yra išskirtinai tik karinė.

Ši strategija susiduria su rimtais sunkumais. Nors stipriau puolant Talibaną galima tikėtis taktinių pergalių, nelabai tikėtina, kad pasikeis pati karo eiga ar bus pradėti pokyčiai maištininkų sistemoje. Talibanas šiuo metu kontroliuoja daugiau teritorijos nei bet kada nuo 2001 metų. Jis geriau ginkluotas ir, nors yra spaudžiamas kovose, išlaiko galią bei yra pajėgus surengti įspūdingas miestų atakas, o tai mažina pasitikėjimą valdžia. Be to, nuo 2009 iki 2012 metų, Talibanas atsilaikė prieš daugiau nei 100 tūkst. JAV karių.

Kariuomenės lyderiai sutaria, kad šis kartas bus kitoks, nes Trumpas, skirtingai nei jo pirmtakas Barackas Obama, nenustatė pasitraukimo datos. Vis dėlto praradimai kovoje ir praeityje nepaveikė Talibano lyderių nuostatos nesėsti prie derybų stalo. Artėjantys rinkimai Afganistane (parlamento – 2018 m. vasarą, prezidento – 2019 m.) susilpnins karinę kampaniją. Kiekvienas balsavimas nuo 2004 m. iššaukdavo kokią nors krizę, o politinė nesantaika šiomis dienomis yra ypatingai išaugusi, nes prezidentas Ashrafas Ghani yra kritikuojamas ir kaltinamas dėl valdžios sutelkimo savo patarėjų rankose.

Afganistano kareivis apieško įtariamą talibą / AFP/Scanpix nuotrauka
Afganistano kareivis apieško įtariamą talibą / AFP/Scanpix nuotrauka

Naujoji JAV strategija taip pat neatsižvelgia į regioninius pokyčius. Kol kas JAV regioninė diplomatija koncentravosi į Pakistano spaudimą, tačiau nuostatos, kurios skatina Islamabado paramą maištininkams, tikriausiai nesikeis. Talibanas taip pat mėgaujasi ryšiais su Rusija ir Iranu, kurios tikina jį matantys kaip atramą kovai su Islamo valstybės (ISIS arba „Daesh“) įsigalėjimu Afganistano teritorijoje. Talibanas yra mažas, bet atsparus, gebantis suorganizuoti aukšto profilio atakas.

Vašingtono karinė taktika ir apribota diplomatija šioms šalims suprantama ne kaip Afganistano stabilizavimo akcija, pasibaigsianti kariuomenės išvedimu, o kaip dėsningas kariuomenės išlaikymas šioje valstybėje. Turint tai omeny, Iranas ir Rusija gali viską interpretuoti, kaip jų asmeninių interesų pažeidimą, kuris gali paaiškinti jų augančią paramą maištininkams. Taip pat JAV vykdoma diplomatija Afganistane neįtraukia Kinijos, kurios auganti įtaka Pietų Azijoje bus svarbi bet kokiems susitarimams.

Talibanas mėgaujasi ryšiais su Rusija ir Iranu, kurie tikina jį matantys kaip atramą prieš Islamo valstybės atsišakojimą Afganistano teritorijoje.

Tiesa, JAV karinė parama gali sustiprinti Afganistano armijos moralę, o skubotas pasitraukimas, palyginimui, galėtų sukelti chaosą. Bet karo tempui greitėjant, Trumpo administracija turėtų išlaikyti atvirą komunikaciją su maištininkais ir ieškoti susitarimo galimybių su Afganistano kaimynais bei kitomis regioninėmis jėgomis. JAV sąjungininkai Afganistane turėtų siekti geresnio diplomatinio ir politinio komponento JAV stategijai. Kol kas ši strategija atveria daugiau erdvės smurtui ir mažiau – konflikto mažinimui. Afganistano civiliai turės sumokėti.

6. Sirija

Po beveik 7 metus trukusio karo, Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimas vis dar klesti dėka didelės Irano ir Rusijos paramos. Bet kova dar nesibaigė. Didelė valstybės dalis išlieka režimo kontrolėje, regioninės ir tarptautinės jėgos nesusitaria tarpusavyje, o Sirija tapo santykių aiškinimosi erdve Iranui ir jo priešams. Išvijus ISIS iš rytų Sirijos, kitose dalyse didės konfliktų tikimybė.

Rytų Sirijoje varžosi dvi jėgos – režimui palankios (palaikomos Irano remiamų karinių grupuočių ir Rusijos oro pajėgų) bei kurdų vadovaujamos Sirijos demokratinės jėgos (SDF, remiama anti-ISIS koalicijos, kuriai vadovauja JAV). Šios dvi jėgos privertė ISIS atsitraukti. Sirijoje ir Irake ISIS liekanos atsitraukė į dykumą ir kaupia jėgas naujam pakilimui.

Režimui ir SDF kova prieš ISIS buvo žutbūtinis tikslas. Jie siekė užimti teritoriją ir resursus, bet taip pat turėjo ir savo išskirtinių tikslų. Režimas siekė įtvirtinti kontrolę, o kurdai pasiekti maksimalią autonomiją. Iki šiol šios dvi pusės dažniausiai vengdavo konfrontacijos. Tačiau dabar, beveik išnykus ISIS, ši rizika padidės.

Karas Sirijoje / AFP/Scanpix nuotrauka
Karas Sirijoje / AFP/Scanpix nuotrauka

Sirijos rytai pavojingi dėl didėjančio JAV ir Irano priešiškumo bei mažėjančio atstumo tarp šių konfliktuojančių jėgų. Irano laimėjimas – koridorius, jungiantis režimo valdomas Sirijos dalis ir valdžios kontroliuojamą Iraką. Tai gali išprovokuoti JAV siekį blokuoti tai, ką jie patys įvardina, kaip pavojingą žemės tiltą nuo Irano iki Viduržemio jūros. Iranas gali taikytis į JAV pajėgas, kad atkeršytų už jų veiksmus kitur arba gali siekti visiškai išstumti JAV iš regiono.

Pietvakariuose Izraelis į Irano remiamas karines grupuotes Golano aukštumose žiūri kaip į tiesioginį pavojų ir gali imtis karinių veiksmų, kad jas išstumtų. Maskva šioje teritorijoje žadėjo sustabdyti iraniečius ir „Hezbollah“ grupuotę, tačiau neaišku, ar šį pažadą tęsės. Izraelis galimai pats imsis spręsti šios problemos, užpuldamas Irano sąjungininkus. Šis Irano ir Izraelio priešpriešos modelis gali užsitęsti. Platesnio masto konfrontacija po menkiausios klaidos gali labai greitai išplisti ir į Libaną.

Vienas iš didžiausių pavojų yra Assado režimo puolimo tikimybė Sirijos šiaurės vakaruose, kur sukilėlių kontroliuojamose teritorijose gyvena apie 2 milijonus sirų, o Turkija, laikydamasi susitarimo su Iranu ir Rusija, čia yra išsiuntusi kariuomenės stebėtojus. Režimas ir jo sąjungininkai savo dėmesį nukreipė į tas zonas, sukeldami nerimą dėl susitarimo ateities. Assado režimo puolimas šiaurės vakaruose gali išprovokuoti civilių masines žūtis ir naują pabėgėlių bangą.

7. Sahelis

Silpnos valstybės aplink Sahelio regioną Afrikoje susiduria su sunkumais, bandydamos suvaldyti vidinius konfliktus, džihadistų smurtą ir kovą dėl kontrabandinių kelių. Jų lyderių skatinami plėšimai ir kariniai atsakomieji veiksmai viską tik pablogina.

2012 m. Malio krizė atskleidžia kaip greitai gali eskaluotis situacija – Malio armija, atlikusi perversmą valdžioje, pasitraukė iš šalies šiaurės, o džihadistai beveik metus buvo užėmę šiaurinius miestus. Nuo tada taikos susitarimo vykdymas, turėjęs užbaigti krizę, pradėjo stagnuoti, o nestabilumo aura išsiplėtė nuo Malio šiaurės iki centrinio regiono, taip pat teritorijų, kurios ribojasi su Nigeriu ir Burkina Fasu.

Kiekvienos iš šių teritorijų dinamika yra vietinio pobūdžio, valdžiai čia trūksta įtakos ir sugebėjimo pasipriešinti, o kartais jos pačios atstovai prisideda prie vyraujančio smurto. Po Muammaro al-Qaddafi nuvertimo Libijoje į regioną pradėjo „plaukti“ ginklai, kurie vietinius ginčus dar labiau paaštrino. Šis nestabilumas labai pasitarnavo džihadistams, kurie prisišlieja prie vidinių konfliktų arba naudoja islamą kaip priemonę įteisinti kovą prieš valdžią.

Krizė Malyje / AFP/Scanpix nuotrauka
Krizė Malyje / AFP/Scanpix nuotrauka

Kol situacija blogėjo, regioninės ir tarptautinės jėgos koncentravo dėmesį į karinius sprendimus. Europiečiai šį regioną supranta kaip migracijos ir terorizmo šaltinį bei pavojų jų pačių saugumui. 2017 m. antroje pusėje iškilo nauja prancūzų remiama jėga, žinoma kaip Sahelio G5, kuri susideda iš Malio, Nigerio, Čado, Burkina Faso ir Mauritanijos karių. Jie yra pasiruošę eiti į zoną, kuri jau ir taip yra perpildyta Prancūzijos kontrterorizmo operacijų, JAV specialiųjų pajėgų ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo karių. Nors šie kariniai veiksmai turi sumažinti džihadistų įtaką, Sahelio G5 jėga iškelia daugiau klausimų, nei teikia atsakymų. Jai trūksta aiškaus apsibrėžimo, kas yra jos priešas. Vietoje to ji vykdo operacijas prieš džihadistus, kontrabandininkus ir kitus nusikaltėlius. Kontrabandos sužlugdymas regionuose, kuriuose ši verslo forma labai stipriai veikia ekonomiką, gali sutrikdyti ir vietines bendruomenes. O regionų lyderiai jiems teikiamą karinę pagalbą naudoja, kaip priemonę įtvirtinti savo pačių galią.

Kad būtų išvengta didesnio pablogėjimo, kariuomenės pastangos privalo būti suderintos su politine strategija, kurios tikslas vietinių bendruomenių parama. Komunikacijos su kai kuriais kariniais lyderiais atkūrimas neturėtų būti išbrauktas iš planų sąrašo, jei tai padės sumažinti vyraujantį smurtą.

8. Kongo Demokratinė Respublika (KDR)

Prezidento Josepho Kabilos pasiryžimas išlaikyti valdžią grasina KDR ir joje vykstančiai humanitarinės pagalbos misijai didžiule krize. 2016 m. pabaigoje Švento Silvestro susitarimas turėjo pasiūlyti išeitį, nes buvo reikalaujama rinkimų 2017 m. pabaigoje. Po jų Kabila būtų turėjęs palikti valdžią (jo antroji ir, pagal KDR konstituciją, paskutinė kadencija turėjo baigtis 2016 m. gruodį). Tačiau per pastaruosius metus režimas atsigavo – pasinaudojo KDR opozicijos sąmyšiu, nuslopino tarptautinį susidomėjimą situacija ir atmetė galios pasidalijimo susitarimą. 2017 m. lapkritį rinkimų komisija paskelbė naują dienotvarkę su balsavimu 2018 m. pabaigoje, šitaip pratęsdama Kabilos valdymą dar bent metams.

Tikėtina, kad šiemet bus dar blogiau – režimas gali įklimpti, neapsaugoti tam tikrų valstybės zonų, kurstyti nestabilumą kitose šalyse. Iškyla dar didesnio chaoso rizika – kartu su grėsmingais regionų įsitraukimais.

KDR kariai / AFP/Scanpix nuotrauka
KDR kariai / AFP/Scanpix nuotrauka

Jau dabar yra nerimą keliančių ženklų. Visuomenės nepasitenkinimas kelia neramumus miestuose. Smurto protrūkiai, fiksuoti Kinšasoje ir kituose miestuose, nusinešė keleto žmonių gyvybes. Kitur vietinės karinės grupuotės nusiaubė keletą provincijų. 2017 metais Kasai regione vykusi kova nusinešė daugiau nei 3000 žmonių gyvybių, o konfliktas šalies rytuose atima dešimtis gyvybių kiekvieną mėnesį.

Tarptautinis įsitraukimas kol kas neryškus. Nesutarimai tarp Afrikos ir Vakarų nepadeda. Vakarų jėgos sureagavo kritiškai ir skyrė sankcijas kai kuriems Kabilos padėjėjams. Afrikos lyderiai ir vietinės organizacijos nesiteikia kritikuoti režimo atvirai, nors kai kurie kalba apie pavojus už uždarų durų. Tik aktyvesnė, stipresnė ir vieningesnė diplomatija, idealiomis sąlygomis įtraukianti KDR opoziciją, gali priversti Kabilą pereiti prie taikos. Šventojo Silvestro principai (patikimi rinkimai, trečios kadencijos Kabilai nesuteikimas, politinių pokalbių erdvės atidarymas, pagarba žmogaus teisėms) vis dar siūlo geriausią išeitį šiai krizei.

9. Ukraina

Rytų Ukrainoje vykstantis konfliktas nusinešė virš 10 tūkst. gyvybių ir sukėlė rimtą humanitarinę krizę. Kol neramumai tęsis, santykiai tarp Rusijos ir Vakarų tikriausiai nepagerės. Separatistų valdomos teritorijos nefunkcionuoja ir yra priklausomos nuo Maskvos. Kitose Ukrainos vietose kyla nauji iššūkiai dėl didėjančio nepasitenkinimo korupcija ir 2015 metų antruoju Minsko susitarimu, kurį sudarė Rusija ir Ukraina, o Vakarų sąjungininkai reikalauja jo laikytis.

Šio susitarimo integravimas stovi vietoje: Maskva teigia, kad Kijevui nepavyksta laikytis Minsko susitarimo politinių nuostatų, įskaitant galios perdavimą separatistų kontroliuojamoms teritorijoms, kai jos bus reintegruotos į Ukrainą. Kijevas ginčijasi, kad jis negali to daryti, kol Rusija kišasi ir grasina saugumui šiose zonose. Abi pusės vis dar kovoja.

Tačiau rytinė Ukrainos dalis – dar ne visa istorija. Prezidento Petro Porošenko valdžia nesusidoroja su sistematiška korupcija, kuri yra viena svarbiausių šalies problemų. Daug ukrainiečių praranda tikėjimą įstatymais, institucijomis ir elitu. Nepasitenkinimas Minsko susitarimu, kurį ukrainiečiai mato kaip nuolaidžiavimą separatistams ir Maskvai, auga net ir tarp reformistų.

Karas Ukrainoje / AFP/Scanpix nuotrauka
Karas Ukrainoje / AFP/Scanpix nuotrauka

Turint omenyje diplomatijos trūkumą, Rusijos sprendimas JT Saugumo Taryboje pasiūlyti taikos palaikymo pareigūnų misiją Ukrainoje nuskambėjo netikėtai. Tačiau reikėtų apmąstyti Rusijos tikruosius ketinimus. Nepaisant didelės įsitraukimo kainos, nedaug kas tiki, jog Rusija taip lengvai iš savo rankų paleis rytų Ukrainą. Ji pasiūlė lengvai ginkluotas pajėgas, kurios būtų skirtos užtikrinti saugumą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojams. Tai neužbaigtų konflikto, o tik įšaldytų jį.

Rusija pasiūlė lengvai ginkluotas pajėgas, kurios būtų skirtos užtikrinti saugumą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojams. Tai neužbaigtų konflikto, o tik įšaldytų jį.

Tačiau Maskvos pasiūlymas atveria erdvės Kijevui ir jo Vakarų sąjungininkams stebėti kaip taikos užtikrintojai sugebės apsaugoti Ukrainos ir Rusijos sieną, sukurti sąlygas vietiniams rinkimams ir reintegruoti separatistų valdomas teritorijas. O Kijevas ir Vakarų sąjungininkai turėtų išskaidyti savo priešiškumą Minsko susitarimui. Europos įsitraukimas yra esminis, norint užtikrinti taiką derybų proceso metu. Taip pat siekiant labiau sustyguotų debatų pačioje Ukrainoje, kur reikia sustabdyti nacionalistų pasipriešinimą Minsko susitarimams.

10. Venesuela

Venesuelai 2017 metai buvo kaip niekad prasti – prezidento Nicolaso Maduro valdžia, stiprindama savo politinę įtaką, dar labiau susilpnino šalį. Opozicija sugriuvo, o taikaus ir demokratinio problemos sprendimo galimybė atrodo dar sunkiau pasiekiama. Maduro susiduria su didžiuliais iššūkiais – humanitarinė krizė didėja, o bendrasis vidaus produktas ir toliau krenta.

2017 m. lapkričio pabaigoje paaiškėjo, kad Venesuela negali padengti tarptautinio įsiskolinimo. Restruktūrizacija yra beveik neįmanoma dėl finansinių sankcijų. Augančio Rusijos palaikymo tikriausiai neužteks, o Kinija nenori gelbėti Maduro. Venesuelos įsipareigojimų nevykdymas gali išprovokuoti jai užsienyje priklausančio turto įšaldymą ir paveikti naftos pardavimus. Beje, jie sudaro net 95 proc. šalies eksporto.

Venesuelos lyderis Nicolas Maduro / AFP/Scanpix nuotrauka
Venesuelos lyderis Nicolas Maduro / AFP/Scanpix nuotrauka

Gatvių demonstracijos ir susidūrimai, pražudę virš 120 žmonių, nuslopo po liepą vykusių Nacionalinės asamblėjos rinkimų, kuriuose dominavo valdžios sąjungininkai. Vėliau įvykę rinkimai į šalies gubernatorius ir merus lėmė visišką opozicijos pralaimėjimą. Dauguma tuomet diskutavo, ar išvis verta dalyvauti. Maisto nepriteklius, sugriuvusi sveikatos apsaugos sistema, didėjantys smurtiniai nusikaltimai sąlygoja neramią ateitį.

Nors opozicijos politikai žvelgia į šiemet antroje pusėje vyksiančius prezidento rinkimus, kaip į galimybę sugrįžti, dabartinė valdžia tikriausiai neleis įvykti sąžiningiems rinkimams. Ji gali paveikti išankstinį balsavimą, pričiupti savo oponentus nepasiruošusius ar panaudoti tas pačias balsuotojų spaudimo taktikas, kurias naudojo vietiniuose, regioniniuose rinkimuose. Jeigu opozicija pradės rodyti atsigavimo ženklus, Maduro galimai sieks visiškai išvengti rinkimų ir tvirtins, kad dėl išorinių pavojų reikia skelbti nepaprastąją padėtį, kurios metu nesilaikoma įprastų konstitucinių procedūrų.

Mažiau tikėtinas scenarijus – valdančioji partija nesutars, kas turėtų perimti valdžią iš Maduro – be formalaus mechanizmo, kariuomenė taptų šios situacijos teisėju. Tuo pat metu, silpna Venesuelos valstybė ir toliau teiks prieglobstį kriminaliniams tinklams ir suteiks galimybes pinigų plovimui, narkotikų gabenimui ir prekybai žmonėmis, taip ir toliau vesdama iš kantrybės kaimynines šalis.

2018 metų prognozė – venesueliečiai ir toliau patirs nuosmukį, humanitarines problemas ir masinę emigraciją. Siekiant Venesuelos valdžią paskatinti demokratiniams rinkimams, reikės didinti nacionalinį ir tarptautinį spaudimą bei garantuoti jai neliečiamybę ateityje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"