Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

#SIGNATARŲDNR
#AUGULIETUVOJE
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
#LEGENDOS
NACIONALINIS PROJEKTAS
100-AS PASIDIDŽIAVIMO METŲ
#SIGNATARŲDNR - tai publikacijų ciklas, pasakojantis apie Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų vaikus, anūkus ir proanūkius. Įdomiai susiklostę likimai, netikėti gyvenimo vingiai, liūdni išsiskyrimai ir džiaugsmingi sugrįžimai – portale lzinios.lt. Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
#SIGNATARŲDNR
Atskirti Geležinės uždangos: dėl sovietų invazijos taip ir nepamatė 3 dukrų
2018 09 19 10:35

Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ro Jo­no Smil­ge­vi­čiaus du­kra Kris­ti­na šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Pa­ter­so­ne (Nau­jo­jo Džer­sio vals­ti­ja, JAV) su­si­pa­ži­no su skau­džią ne­tek­tį pa­ty­ru­siu žmo­gu­mi – Mar­ce­li­nu Se­nu­liu. Po ka­ro kri­tus Ge­le­ži­nei už­dan­gai vy­ras li­ko at­skir­tas nuo sa­vo žmo­nos ir du­kry­čių. Jis da­rė vis­ką, kad įveik­tų su­sip­rie­ši­nu­sį pa­sau­lį.

„Signatarų DNR“ publikacijos, skirtos J. Smilgevičiaus artimiesiems, pirmoje dalyje pateikėme Elenos Smilgevičiūtės-Miknienės ir Stasio Mikniaus pasitraukimo į Vakarus ir įsitvirtinimo JAV istoriją, papasakotą jų dukters Angelės Miknius.

Penkis vaikus tėvai išleido į mokslus, o jaunėlis Ipolitas liko ūkyje ir ruošėsi jį perimti, kai ateis laikas. Tačiau atėjo sovietai.

Per mūsų susitikimą Niujorke, Angelės bute Vakarų 15-oje gatvėje, dalyvavo ir jos pusseserė Stephanie Sigutė Senulis. Kai šios paprašėme prisiminti savo tėvelį M. Senulį (1912–1981), išgirdome istoriją, primenančią tikrą dramatinio siužeto filmą.

Sigutė Senulis / Mindaugo Kluso nuotrauka

Liga nulėmė likimą

Krekenavos policijos nuovados viršininkas M. Senulis buvo vedęs du sykius. Per Antrąjį pasaulinį karą su pirmąja žmona Elena Urbonaite (1912–1949) susilaukė trijų mergaičių, beveik pametinukių: Dalytės, Onutės ir Elenutės. Maitindama trečiąją, Elena užsikrėtė krūties infekcija.

Šeima jau buvo apsisprendusi trauktis į Vokietiją, o kai karo sumaištis liausis, ketino grįžti atgal. Tačiau žmonos negalavimas lemtingai pakeitė planus ir Marcelinas išvažiavo be šeimos.

Elena su mergaitėmis netrukus neteko namų Krekenavoje – juos nacionalizavo okupacinė valdžia. Kurį laiką glaudėsi pas uošvius Žybartų kaime, o vyriausiąją dukrą ėmė globoti Kaune gyvenanti mamos sesuo Kazė Urbonaitė (1911–1995).

Marcelinas buvo kilęs iš pasiturinčių ūkininkų šeimos. Joje augo dar trys broliai ir dvi seserys. Penkis vaikus tėvai išleido į mokslus, o jaunėlis Ipolitas liko ūkyje ir ruošėsi jį perimti, kai ateis laikas. Tačiau atėjo sovietai. Tėvai ir brolis su šeima buvo ištremti. Iš Sibiro pavyko grįžti visiems, tik ne tėveliui...

Jono Smilgevičiaus anūkės Angelė Miknius ir Sigutė Senulis Niujorke / Mindaugo Kluso nuotrauka

Atsidūrė tarp samdinių

1949 metais Marcelino žmona E. Senulienė, laiku negavusi gydytojų pagalbos, mirė nuo ūminio apendicito. Jos sesuo Kazė, visų meiliai vadinta Kazyte, o po mergaičių mamos mirties – Motinėle, paėmė dukterėčias į savo globą.

Marcelinas Senulis JAV / Vilmos Laurutienės nuotrauka

Geležinė uždanga per tą laiką sunkiai ir ilgam nusileido, aklinai atitverdama Lietuvą nuo laisvojo pasaulio. Mergaičių tėvas Marcelinas nebeturėjo jokių galimybių grįžti gimtinėn, tačiau net ir ryžęsis tam, ko gero, būtų iškart atsidūręs enkavedistų rankose.

M. Senulis keletą metų gyveno perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose, galiausia gavo virėjo darbą amerikiečių karo laive. „Nors gaminti ir nemokėjo, – pridūrusi nusišypsojo dukra Sigutė, Marcelino dukra iš antros santuokos. – Kaip bebūtų, jautėsi visai laimingas, nes ilgai pusbadžiavęs pagaliau galėjo sočiau pavalgyti.“

Patekti į Jungtines Valstijas ir čia įsitvirtinti M. Senuliui padėjo senyva moteris iš pirmabangių išeivių kartos. Patersone ji laikė namą, kurio kambarius nuomojo iš Lietuvos atvykusiems vyrams.

Dauguma jų JAV siekė užsidirbti, tėvynėje palikę savo žmonas ir vaikus. Moteris jiems padėjo susirasti darbo, lankėsi fabrikuose, gamyklose, tarėsi dėl jų priėmimo.

„Lietuviai dažniausia samdėsi į pamaininius darbus. Kol vienas būdavo išėjęs į fabriką, kitas tuo metu grįžęs miegodavo jo lovoje“, – juodadarbių buitį lakoniškai, bet vaizdžiai nusakė Sigutė.

Mėgino susigrąžinti dukrytes

Su antrąja žmona Kristina Smilgevičiūte-Smilga, signataro J. Smilgevičiaus dukra, Marceliną supažindino jos sesuo E. Smilgevičiūtė-Miknienė. Kristina iš pradžių neketino leistis į artimesnius santykius, kol nesužinosianti, ar tikrai jai simpatizuojančio vyriškio žmonos nebėra tarp gyvųjų.

„Nežinau, kaip tėvui pavyko gauti tai patvirtinančius dokumentus. Gal kreipėsi į Vatikaną ar dar kur nors, tačiau įrodymų surinko“, – sakė Marcelino ir Kristinos duktė Sigutė. Pora susituokė 1952 metais Patersone.

Dar prieš sutikdamas Kristiną, M. Senulis dėjo visas pastangas susigrąžinti dukrytes. Net siūlė mirusios žmonos seseriai Kazei tekėti už jo, kad ši su mergaitėmis galėtų atvažiuoti į Ameriką.

Kazytė, suprantama, nesutiko, tačiau jis kaip įmanydamas stengėsi palengvinti Kaune gyvenančių dukrelių ir jų globėjos buitį. Visą gyvenimą susirašinėjo su dukra Dalia, o laiškus, nenorėdamas jai pakenkti, pasirašydavo antrosios žmonos vardu ir pavarde – Kristina Smilga.

Kazė Urbonaitė (1937 m. kovo 4 diena) / Vilmos Laurutienės asmeninio archyvo nuotrauka

Laiškuose svainei duodavo patarimų, net nurodymų, kur dukroms mokytis, kaip gyventi. Mėgino sustabdyti Onutės vedybas, kai sužinojo, kad ši rengiasi tekėti už Lietuvos ruso. Dėl okupacijos sunkų išsiskyrimą pergyvenęs Marcelinas nepaprastai supyko, laiške išliejo visą įsiūtį. Net pagrasino apskritai dukros atsižadėti.

„Sakiau, tėveli, tu tuokeisi, su kuo norėjai, nesikišk – tai jos gyvenimas ir jos sprendimas“, – prisiminė S. Senulis.

Rašydavo: dingęs be žinios

Sigutė su broliu Mindaugu Senuliu visada žinojo, kad anapus Atlanto, okupuotoje Lietuvoje turi tris seseris. Šios gi, pasak Sigutės, iki pilnametystės nieko nenutuokė nei apie brolį ir seserį JAV, nei apie tai, kad jų tėvas – gyvas.

Tik kai Lietuvoje mirė Marcelino motina, vyriausia sesuo Dalia nugirdo gimines patylomis tarpusavyje kalbant, ar nevertėtų apie netektį pranešti sūnui. Taip mergaitėms paaiškėjo, kas toks ir kur yra jų tėvas. Paskui dukroms dar ilgai teko slėpti, kad tėvelis gyvas, dokumentuose rašydavo – dingęs be žinios.

Kazytė nuo pat jaunystės gyveno Kaune, Fredoje. Dirbo Sodininkystės ir daržininkystės technikumo sekretore. Gyveno ankštai – viename kambarėlyje glaudėsi Kazytė, trys mergaitės ir namų Krekenavoje netekę Kazytės tėvai.

Kai viena Marcelino dukrų panoro studijuoti Vilniaus universitete, aukštosios mokyklos durys jai tuoj pat užsitrenkė. Motyvuota tuo, kad tėvas yra pasitraukęs į JAV, pabėgęs iš „socializmo rojaus“

K. Urbonaitės ir mergaičių gyvenimas tikrai buvo nelengvas. Sulaukdavusios užuojautos, supratimo ir pagalbos iš aplinkinių, kurie žinojo tikrąją situaciją. Kazytė buvo gerbiama už stropumą darbe ir pasiryžimą vienai auginti tėvų netekusias našlaites.

„Paskui sovietų valdžia kažkokiu būdu sužinojo apie M. Senulį. Kai viena Marcelino dukrų panoro studijuoti Vilniaus universitete, aukštosios mokyklos durys jai tuoj pat užsitrenkė. Motyvuota tuo, kad tėvas yra pasitraukęs į JAV, pabėgęs iš „socializmo rojaus“, – pasakojo S. Senulis.

Tada Sigutės sesuo baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, susituokė, susilaukė vaikų. Marcelinas turėjo 7 anūkus, dabar yra 15 proanūkių ir 4 proproanūkiai.

Nėra geresnio miesto

Pati S. Senulis gimė ir užaugo Patersone. Jame buvo nemaža lietuvių išeivių kolonija. Visada norėjusi gyventi Niujorke. Po mokyklos magistro laipsniu baigė Niujorko universitetą. Mokytojos darbą netrukus išmainė į finansų vadybininkės pareigas Niujorko vadybos ir biudžeto tarnyboje.

Niujorke Sigutė gyvena nuo 1981 metų, įsikraustė į miestą paskui pusseserę Angelę. Sigutės brolis Mindaugas po studijų Kolumbijos universitete, taip pat liko gyventi šiame mieste.

#SIGNATARŲDNR
Lietuvybės sala Niujorke: pabūgę sovietų invazijos, veržėsi į Vakarus
2018 08 31 13:02

Ke­lio­nė į Niu­jor­ką jau čia pat, ir kai San­ta Mo­ni­ko­je gy­ve­nan­tis Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ro Jo­no Smil­ge­vi­čiaus anū­kas Vi­ta­lis Pe­tru­šis ne­ti­kė­tai pa­siū­lo su­si­tik­ti su jo pus­se­se­rė­mis An­ge­la Mik­nius ir Step­ha­nie Si­gu­tė Se­nu­lis, Di­dy­sis Obuo­lys, re­gis, pri­ar­tė­ja dar la­biau. Ne­at­sis­pir­si­me lie­tu­viš­kam kąs­niui.

Susitikimo išvakarėse, nusileidę JAV ir per penkias valandas šiaip ne taip pasiekę išsinuomotą butą Brukline, rytą pradedame pirmąja žvalgybine ekskursija po Niujorką.

Pirmiausia dairomės Antano Škėmos-Antano Garšvos vietų: iš metro traukinuko išlipame 34 gatvės stotyje. Manhatanas tvankus lyg priepirtis. Praeiname „Empire State Building“, žvelgiant nuo papėdės – visiškai neatpažįstamą, ir pasiekiame Roosevelto viešbutį. Jame lankytojus ir jų šinšilas „elevatoriumi“ kilojo „Baltos drobulės“ herojus.

Neprilygstamą ekonomisto išsilavinimą Berlyne ir Varšuvoje įgijęs žemaitis dar Rusijos imperijos laikais ėmė kurti lietuviško kapitalo bendroves, įsteigė kredito uniją, vėliau, nepriklausomoje Lietuvoje, – kredito banką.

Lendame atsivėsinti į prabangų viešbučio fojė. Deja, niekas čia neprisimena nei mūsų herojaus, nei jo kūrėjo. „Do you like it here?“ – mano entuziastingą pasakojimą apie lietuvių literatūros klasiką tuoj nutraukia viešbučio darbuotojas. Ką gi, aiškus reikalas – šiame greitame mieste vertinama tik glausta informacija.

Aplankome Centrinę stotį, Šv. Patriko katedrą, išvaikštome Rockefellerio centrą, būtinai praeiname pro Trumpo bokštą (už tai nuo Sigutės vėliau gausime pylos) ir greta įsitaisiusį juvelyrinį milžiną „Tiffany & Co“.

Pavakarę, kai akimis jau esame išmėginę Taimso aikštės žavesį, o kūnais – grūstį (Sigutė šią vietą mūsų maršrute netrukus pavadins pertekline), išsilaipiname istorinėje „Union“ aikštėje. Prasideda paskutiniai pasirengimai prieš susitikimą su signataro J. Smilgevičiaus anūkėmis. Ant lauko kavinės kėdžių sukrenta nešuliai, gaivinamės vandeniu, prausiamės, vėdinamės, neriame į atsivežtinių kvepalų debesis.

Angelė gyvena palyginti ramioje Vakarų 15-oje. Budintysis skambučiu praneša jai apie mūsų pasirodymą ir po kelių akimirkų jau kylame liftu į 12 aukštą.

Įveikę susitikimo jaudulį ragaujame šeimininkių paruoštų vaišių. Nors po niujorkietiškos kaitros smūgio tai darome vangokai. Tačiau ilgainiui apetitas didėja podraug su noru kuo daugiau sužinoti apie šių ponių ir jų artimųjų gyvenimą.

Patyrė daug likimo smūgių

Iš žemaičių kilęs Vasario 16-osios Akto signataras J. Smilgevičius (1870–1942) su žmona Stefanija Bucevičiūte susilaukė šešių vaikų: Janinos, Antaninos, Kazimiero, Onos, Kristinos ir Elenos.

Steigiamojo Seimo narys gana anksti pasitraukė iš politikos – jam labiau rūpėjo pramoniniai krašto reikalai, žemės ūkio modernizavimas. Neprilygstamą ekonomisto išsilavinimą Berlyne ir Varšuvoje įgijęs žemaitis dar Rusijos imperijos laikais ėmė kurti lietuviško kapitalo bendroves, įsteigė kredito uniją, vėliau, nepriklausomoje Lietuvoje, – kredito banką.

Maždaug apie 1912 metus nusipirko gerokai apleistą Užvenčio dvarą ir pavertė jį pavyzdiniu ūkiu. Augino šveicariškus galvijus, užveisė tabako plantaciją, pastatė modernų vandens malūną, spirito varyklą, plytinę, sūrinę, lentpjūvę.

Pas J. Smilgevičių Užventyje apsilankydavo anksčiau jame gyvenusi lietuvių klasikė, apysakos „Sename dvare“ autorė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Kaip netrukus papasakojo Angelė, šį kūrinį, lyg privalomąją literatūrą, didžiuodamiesi skaitė visi J. Smilgevičiaus vaikai ir anūkai.

Paskutinius signataro gyvenimo metus apkartino daug negandų – žmonos Stefanijos mirtis, sovietų okupacija, nacių antplūdis, karas. Iki paskutinės dienos delsė savo santaupas pervesti į Šveicariją. Niekas tada nemanė, kad Lietuvos laisvės reikės laukti ilgus dešimtmečius.

Sigutė Senulis ir Angelė Miknius. / Mindaugo Kluso nuotrauka

Pateko į avariją

Senelio Jono atminimas giminėje buvo ypač gerbiamas. „Tai buvo teisingas, protingas, malonus žmogus. Mes, aišku, jo neprisimename – dar nebuvome gimusios, tačiau kiti apie jį atsiliepė labai šiltai“, – teigė Sigutė ir Angelė.

Jos mama Elena Smilgevičiūtė-Miknienė (1918–2010) buvo jauniausia signataro duktė. Ir labai smalsi. Ji mėgo su tėvu vaikščioti po dvaro ūkį. Vėliau nekart dukrai pasakojusi, kad ir dvaro darbininkai J. Smilgevičių minėdavę geru žodžiu.

Visi J. Smilgevičiaus vaikai karui baigiantis pasitraukė į Vakarus, galiausiai apsigyveno skirtinguose Amerikos miestuose. Tik Antanina liko Vokietijoje. 1964 metais moteris pateko į avariją – einančią šaligatviu ją partrenkė motociklininkas. Visada kentėjusi nuo aukšto kraujospūdžio A. Smilgevičiūtė-Urbienė tokio sukrėtimo nebepakėlė ir netrukus mirė.

Ona Smilgevičiūtė-Žolynienė iš pradžių su vyru Kostu rinkosi Australiją. Į Ameriką persikėlė tik 1959 metais.

Mieloji Ninia

Visiems Smilgevičių vaikams gimė po dvi atžalas. Iš dvylikos pusbrolių ir pusseserių liko dešimt – jau nebėra V. Petrušio brolio Vytenio ir Antaninos vyresnio sūnaus Tado. Vitalis – vyriausias pusbrolis, vienintelis gyvai ir ryškiai prisimena senelį Joną. Jam buvo devyneri, kai tėvai ryžosi palikti Lietuvą.

Pasak pusseserių, giminėje vienas į kitą kreipdavęsi tik malonybiniais vardais, kai kuriuos net nelengva paaiškinti: Angelės mama Elena vadinta teta Liusia, Sigutės mama Kristina – Pieka, Antanina – Dzydzia. Apie Oną sakydavo „teta Hania“, o pusbrolio Vitalio mama Janina buvo Ninia. Patį Vitalį per mūsų apsilankymą pusseserės kelis kartus pavadino Tulia.

Teta Ninia, vyriausioji Smilgevičių dukra, buvo be galo visų mylima, itin draugiška.

Mano tėvelis visada sakydavo: „Vargšė Ninia, kai atvažiavo į Ameriką, turėjo ilgai ilgai dirbti, kad sulauktų pensijos“

Slėpė Janina ir tikrąjį savo amžių.Ji gimė 1908 metais, tačiau atvykusi į JAV dokumentuose įrašė 1910 metus.

„Mano tėvelis visada sakydavo: „Vargšė Ninia, kai atvažiavo į Ameriką, turėjo ilgai ilgai dirbti, kad sulauktų pensijos“, – prisiminė Angelė.

(Ne) trise vežime

Angelės tėvai, agronomijos studentai Elena ir Stasys Miknius (1915–1992) susipažino Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Stasys užaugo ūkininkų šeimoje prie Gargždų, buvo vyriausias iš šešių brolių.

E. Smilgevičiūtė ir S. Miknius susituokė 1941-aisiais, kai kraštas jau buvo užimtas nacių. Po metų įgiję diplomus, abu pradėjo dirbti pagal specialybę. Pirmosios dukters Laimos pora susilaukė 1943 metais.

1944-ųjų spalį – Laimutė tada buvo septyniolikos mėnesių – Mikniai nusprendė trauktis Vokietijos link. Kartu su jais, pasislėpusi po drabužiais ir kelionės manta, važiavo ir Elenos sesuo Kristina. Pririštą prie vežimo tėvai vedėsi karvę, kad turėtų kuo maitinti mažametę dukrelę.

Kelionė buvo labai sunki. Traukėsi lietuviai, traukėsi ir nacių kariuomenė. Prie kažkurios upės bėgliai ir vokiečių daliniai susitelkė. „Kareiviai buvo gana padorūs. Nutiesę pontoninį tiltą, savo karinei technikai ir lietuvių vežimams leido judėti paeiliui“, – tėvams įsiminusį epizodą papasakojo A. Miknius.

Vienas kariškis Miknių vežimą sustabdė apžiūrai, ėmė tikrino šeimos dokumentus. Įtampa augo. Jei būtų radęs slapta vežamą giminaitę, šis epizodas lietuviams baigtųsi labai liūdnai. Tačiau vokietis susidomėjo bėglių dukryte, pagyrė jos grožį ir pamojo važiuoti toliau.

Prie Altmiūlio

Tėvai keliavo pasiėmę nešiojamą radijo imtuvą. Vieną naktį išgirdo, kad Vokietija bus sąjungininkų padalyta į keturis sektorius. Nusprendė žūtbūt patekti į amerikiečių, prancūzų arba anglų zoną. Galiausia atsidūrė Bavarijoje. Karo pabaigą lietuviai sutiko mažame miestelyje Dytfurte prie Altmiūlio. Laimei, visas regionas pateko į JAV kontroliuojamą zoną.

1946-aisiais Dytfurte Mikniams gimė antra dukra Angelė, „Lietuvos žinių“ pašnekovė. „Tame miestelyje lankiausi – labai įspūdingas“, – sakė A. Miknius. Netrukus Mikniai buvo patikrinti ir apgyvendinti Dilingeno perkeltųjų asmenų (DP) stovykloje.

Gyventa gana ankštai, suprantama, labai stigo privatumo. Maisto trūko, jis skirstytas tik nedideliais daviniais. „Dipukai“ labai vertino Jungtinių Tautų paramos ir reabilitacijos administracijos paketus, nes juose būdavo cigarečių. Kadangi Angelės tėvai nerūkė, cigaretes mainė į maistą ar drabužius.

Padėjo pranciškonai

Norint emigruoti į Jungtines Valstijas reikėjo specialaus kvietimo, įrodančio, kad jose kas nors priglaus ir parūpins darbo. S. Miknius iš gimnazijos laikų turėjo gerą bičiulį Steponą Grauslį, kuris tapo pranciškonų vienuoliu (tėvas Bernardinas Grauslys OFM, 1918–1994). Šis pasirūpino, kad šeima kurį laiką prisiglaustų Šv. Antano vienuolyne Kenebankporto mieste (Meino valstija). Pranciškonai daugeliui lietuvių emigrantų padėjo įsitvirtinti Amerikoje.

1949-ųjų pradžioje visi šeimos dokumentai emigracijai į JAV buvo parengti. Kovą kariniu laivu „SS Marine Tiger“ Stasys, Elena, Kristina, šešerių Laima ir trejų Angelė iš Hamburgo atplaukė į Bostoną. Per kelis Šv. Antano vienuolyne praleistus mėnesius Mikniai pramoko anglų kalbos.

Į Niujorką Angelė atvažiavo studijuoti ir nuo tada nepaliko šio miesto – taip jis jai patiko. Amerikos lietuvė studijavo finansus, paskui visą laiką dirbo bankuose. „Mamytė man sakė, kad galbūt turiu senelio kraujo“

Atsikraustę į Patersoną, susirado darbą. S. Miknius – drabužių dažykloje, Elena – siuvykloje. Kai viena „dipukė“ lietuvė, žinojusi apie Elenos kilmę, paklausė, ką jos tėvai pasakytų, matydami dukrą eilinės siuvėjos vietoje, atsakė: „Jie būtų labai laimingi. Aš nieko bloga nedarau, nevagiu, o dirbu“, – mamos žodžius prisiminė Angelė.

Miknių reikalai pamažu taisėsi. Stasys įsidarbino vokiečių farmacijos kompanijos „Pfizer“ gamykloje. Apie 1959–1960 metus Grotono mieste (Konektikuto valstija) „Pfizer“ atidarė naują tyrimų institutą. Šeimai buvo pasiūlyta keltis į šalia esantį Naująjį Londoną. Tada šioje kompanijoje darbą gavo ir mama Elena.

Angelės Niujorkas

Į Niujorką Angelė atvažiavo studijuoti ir nuo tada nepaliko šio miesto – taip jis jai patiko. Amerikos lietuvė studijavo finansus, paskui visą laiką dirbo bankuose. „Mamytė man sakė, kad galbūt turiu senelio kraujo“, – į pastabą apie „Smilgevičiaus geną“ atsakė Angelė.

A. Miknius susituokė su Jamesu Frenzeliu, kilusiu iš senesnės kartos vokiečių emigrantų.

Sesuo Laima šiuo metu gyvena šalia Bostono. Už lietuvio Valento Mockaus ištekėjo gana jauna, susilaukė dviejų vaikų – Elytės ir Edvardo. Nors poros keliai išsiskyrė, juodu iki pat Valento mirties palaikė draugiškus santykius.

Laima turi keturias anūkes ir vieną anūką. Trys jau baigė kolegiją, du jauniausi dar studijuoja. Angelės sesuo baigė bibliotekininkystę ir informaciją, ilgus metus dirbo pagal profesiją. Kai vaikai užaugo, vedė antrą kartą. Jos vyras George‘as Price‘as – menininkas, dizaineris. Abu jau kuris laikas mėgaujasi amerikietišku pensininkų gyvenimu.

Antroje publikacijos dalyje papasakosime S. Senulis tėvelio istoriją.

#SIGNATARŲDNR
Signataro Kazio Bizausko giminaitis: viską praradę mokėmės gyventi
2018 08 19 18:00

„Dau­ge­lis ar­ti­mų­jų po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vo iš­trem­ti. Ma­no tė­vų šei­ma to­kio li­ki­mo iš­ven­gė tik per plau­ką“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­sa­ko­jo Kė­dai­niuo­se gy­ve­nan­tis sig­na­ta­ro Ka­zio Bi­zaus­ko (1893–1941) pus­se­se­rės Ka­zi­mie­ros Bi­zaus­kai­tės-Ži­do­nie­nės sū­nus Vi­di­man­tas Ži­do­nis.

Vidimantas darbavosi kieme, kai į jį įriedėjo redakcijos automobilis. Kol į ankstesnę vietą sugrįžo darbo įrankiai, kol po lauko čiaupu buvo mazgojamos rankos, apeita šen ir ten, padėta šis bei tas, šeimininkas spėjo papasakoti apie save.

Dar Lietuvos teritorijoje prie Kybartų šeima užkasė Kazio Bizausko diplomatinės tarnybos metais gautas reprezentacinės dovanas, suvenyrus, skulptūrėles.

Darbingiausius gyvenimo metus atidavė Kėdainių cukraus fabrikui – dirbo jame nuo statybų pradžios iki pensijos ir dar šiek tiek. Pirmosios cukraus granulės išbyrėjo 1971-ųjų vasarį. Visu pajėgumu fabrikas įsisuko tų metų rudenį, sulaukus cukrinių runkelių derliaus.

V. Židonis buvo atsakingas už įrangą ir gamybos procesus, rūpinosi viskuo, kas fabrike vyko, nuo vartų iki vartų – žaliavos įvežimo ir produkcijos išvežimo. Eidamas vyriausiojo inžinieriaus pareigas pergyveno net tris direktorius.

Aukščiau kilti negalėjo, mat buvo „netinkamas politiškai“ – nepartinis, kilęs iš tremčiai pasmerktos šeimos. Tačiau per ilgus darbo metus įgijo tokios patirties ir pasitikėjimo, kad net viceministrai bei ministrai maloniai su juo tardavosi: „Na, ką nauju direktoriumi skirsime?“

Bloga nuojauta pasitvirtino

V. Židonio tėvų istorijai skirsime vietos antroje šios publikacijos dalyje, o dabar prisiminkime K. Bizauską ir jo artimuosius.

1893 metais Paviluoste, Latvijoje, Kazimierui ir Karolinai Jankauskaitei-Bizauskienei gimė vienintelis sūnus Kazys. Jam buvo lemta tapti ateitininkų sąjūdžio lyderiu, jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu, Nepriklausomybės Akto signataru, Steigiamojo Seimo nariu, krikščioniu demokratu, švietimo ministru, diplomatu, vicepremjeru, derybininku ir sovietų teroro kankiniu.

Iki 1940 metų birželio 15-osios K. Bizauskas ėjo ministro pirmininko Antano Merkio pavaduotojo pareigas. Pasitraukus prezidentui Antanui Smetonai jo vietą kurį laiką užėmė A. Merkys, o K. Bizauskui teko premjero vaidmuo.

Kai sovietai okupavo Lietuvą, K. Bizauskas grįžo į savo ūkį Žirnajuose netoli Pabaisko. Kaimynai ragino politiką bėgti į Vakarus, antraip jo gyvybei kils didelis pavojus. Nepalikęs tėvynės per vokiečių okupaciją Pirmojo karo metais, nusprendė ištverti joje ir Raudonąjį tvaną. „Kas liks Lietuvoje, jei visi pabėgs?“ – tokie lietuvių valstybininko žodžiai įstrigo kaimynų ir artimųjų atmintyje.

„Ko gero, jautė, koks likimas laukia, tik nesitikėjo, kad represijos bus tokios negailestingos. Juk jis ir Juozas Urbšys, taip pat generolas Stasys Raštikis dar visai neseniai skrido į Maskvą derėtis su Stalinu ir Viačeslavu Molotovu. Tačiau negera nuojauta pasitvirtino – 1940 metų lapkričio 20-ąją į ūkį įsuko juoda mašinėlė ir enkavedistai K. Bizauską suėmė“, – pasakojo tą įvykį mačiusius žmones išklausinėjęs V. Židonis.

Istorija klostėsi kitaip

„Iki 1992 metų manyta, esą K. Bizauskas buvo sušaudytas Červenėje, Baltarusijoje, nors egzekucijos liudininkų taip ir neatsirado. Tačiau mūsų gauta pažyma parodė, kad istorija klostėsi kiek kitaip“, – teigė signataro pusseserės sūnus Vidimantas.

Kaune įkalintą K. Bizauską saugumiečiai nuteisė „už pasipriešinimą tarybų valdžiai“ ir uždarė į mirtininkų kamerą. V. Židonio spėjimu, aukšto rango Lietuvos valstybės pareigūną jie turėjo vežti tardyti į Lubianką Maskvoje. Reikalus skubino 1941 metų birželio 22-ąją šiame Baltijos regione prasidėjęs karas.

Vieni politiniai kaliniai sunkvežimiais buvo nukreipti sušaudyti į Červenę, o K. Bizausko prekinis ešelonas toliau judėjo Maskvos link. Vokiečių aviacija bombardavo geležinkelio linijas. Supratę, kad galutinės stoties nepasieks, sovietų saugumiečiai įvykdė Lavrentijaus Berijos įsakymą – įkalintuosius likviduoti čia pat, vietoje.

1941 metų birželio 26 dieną Polocko rajone, greta Bigosovo geležinkelio stoties, K. Bizauskui buvo įvykdyta mirties bausmė sušaudant. Tikrosios aplinkybės išaiškėjo tik tada, kai Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas nurodė visuomenei atverti slaptą SSKP CK politinio biuro archyvą. Jame buvo laikomi dokumentai, susiję su asmenimis, kuriems sovietai įvykdė mirties bausmę.

K. Bizausko giminaičiams perduota pažyma su grafa „Сов: секретно“ (visiškai slaptai) ir SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos įsaku išsklaidė bet kokias abejones dėl signataro mirties. Taip pat leido jo dukrai Primai Bizauskaitei-Dunn (g. 1921), gyvenančiai Jungtinėje Karalystėje, Esekso grafystėje, susigrąžinti Lietuvos pilietybę, apsilankyti tėvynėje ir išsamiau pasidomėti savo giminės praeitimi.

Primos sesuo Algė Bizauskaitė-Zundienė (1923–1985) nepriklausomybės nesulaukė. Karui baigiantis ji su mama, seserimi ir vyru pasitraukė į Vakarus, gyveno Jungtinėse Valstijose ir ten mirė.

Signataro „lobis“

Kai 1940-ųjų lapkritį K. Bizauską suėmė enkavėdistai, Žirnajų dvaro ūkyje prie Pabaisko liko trys artimiausios jo moterys – žmona Paulina Liepaitė-Bizauskienė (1898–1989) su dukterimis.

„Iki 1944 metų jos gyveno visiškoje nežinioje. Vėl artėjant sovietų kariuomenei jau buvo praradusios viltį, kad tėvas gyvas, todėl turėjo apsispręsti. Ryžosi trauktis į Vakarus. Kito pasirinkimo nebuvo, nes Lietuvos pareigūno artimiesiems akivaizdžiai grėsė represijos“, – sakė K. Bizausko pusseserės sūnus Vidimantas.

Moterys susikrovė į vežimą būtiniausius daiktus, tėvo archyvą, vieną kitą šeimos fotografiją ir pajudėjo Kybartų link. Prie jų prisišliejęs Algės bendraamžis Pranas Zundė padėjo pasiekti sieną.

Nors abu mokėsi labai gerai, išlaikė egzaminus, mandatinė komisija jiems pasakė, kad negali studijuoti dėl tokios biografijos.

„Pranas gimė Kaune, bet buvo švedų kilmės“, – teigė V. Židonis. Vėliau P. Zundei buvo lemta tapti signataro K. Bizausko biografu.

Rytprūsių vokiečiai Eitkūnuose ketvertuką priėmė gana palankiai, suteikė pabėgėlių statusą, davė maisto talonų. Tačiau patarė nesivežti jokių daiktų. Todėl dar Lietuvos teritorijoje prie Kybartų šeima užkasė K. Bizausko diplomatinės tarnybos metais gautas reprezentacinės dovanas, suvenyrines vazas, skulptūrėles.

Bombarduojant laukė savo eilės

Kai peržengė Rytų Prūsijos sieną, moterys su Pranu iškeliavo Berlyno link. Sąjungininkų šturmuojamoje sostinėje prabuvo iki pat Trečiojo Reicho kapituliacijos. „Gyveno kone miesto centre. Berlyno bombardavimas vyko labai „tvarkingai“. Aštuntą vakaro pasigirsta sirenos ir antskrydis trunka valandą ar dvi – pasakoju tai, ką man yra sakiusi Prima. Kai viskas aprimsta, išlendi iš slėptuvės, apsidairai, kurie namai išliko, ir vėl lauki kitos dienos, savos eilės“, – baimės atmosferą, kurią jautė pabėgėliai lietuviai, perteikė V. Židonis.

Moterims ir jų ištikimam palydovui P. Zundei pavyko įsisėsti į bene paskutinį traukinį, vežusį žmones į britų kariuomenės kontroliuojamą zoną. Gerokai mažiau pasisekė gabenamiesiems į rytinę Vokietijos dalį, nes tie atsidūrė pas rusus, o paskui – tiesiai į Sibirą.

Diplomato K. Bizausko, dirbusio Vatikane, JAV, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje, dukros buvo įgijusios nepriekaištingą išsilavinimą, mokėjo ne vieną kalbą. Joms pavyko įsidarbinti vertėjomis. Tomis aplinkybėmis vokiečių ir anglų kalbų įgūdžiai labai pravertė. Vakarų Vokietijoje Prima susidraugavo su britų kariškiu Billu Dunnu. Baigiantis tarnybos laikui šis pasiūlė mylimai lietuvaitei drauge važiuoti į Angliją.

Laiku persikvalifikavo

Algė 1945 metų gegužės 29 dieną ištekėjo už P. Zundės. Pranas baigė mokslus Hanoverio technologijos institute. Buvo Vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, svariai prisidėjo prie Vasario 16-osios gimnazijos kūrimo. Vokietijoje Pranui ir Algei gimė dukros Algė, Aurelija ir sūnus Audronis. Aidis ir Gytis į šį pasaulį atėjo jau Jungtinėse Valstijose. Jose šeima atsidūrė tik 1960 metais.

Sovietmečio pabaigoje P. Zundė ėmė gyvai domėtis K. Bizausko palikimu. Lankėsi tėvynėje, dirbo Lietuvos mokslų akademijoje. Jam talkino informatikas Valentinas Černiauskas, Vytauto Didžiojo universiteto pirmojo rektoriaus prof. Algirdo A. Avižienio giminaitis. Vieną šūsnį duomenų apie K. Bizauską tada pasisekė gauti iš LSSR valstybinio archyvo, apeinant jo direktorių, „stalininio kirpimo“ valdininką.

Valentinui, padedamam akademiko Vytauto Statulevičiaus, pavyko patekti ir į K. Bizausko fondą Valstybinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Gavęs bibliotekos direkcijos leidimą, informatikas nemažai laiko skyrė tam, kad iš fotojuostelės ant popieriaus nukopijuotų K. Bizausko dokumentus, nuotraukas, negatyvus, ambasadoriaus pranešimus. Surinktą medžiagą persiuntė P. Zundei į JAV.

Pirmąją P. Zundės parašytos K. Bizausko biografijos dalį Čikagos „Draugas“ išleido 1993-iaisiais, antrąją – po metų. Trečiosios dalies jis parašyti nespėjo, mirė 2004 metais.

Lietuviškai ir niekaip kitaip

Primai ir Billui Dunnams 1950 metais gimė Verena, po santuokos gavusi vyro pavardę Nevard. Ji turi penkis vaikus: Josephą, Michaelą, Francisą, Teresą ir Lucy.

1953-iaisiais gimė antra dukra Oriana. „Kad po 70 svetur praleistų metų Prima nėra užmiršusi lietuvių kalbos, net rašo be klaidų, gal ir neturėtume stebėtis. Bet jos dukra Oriana irgi puikiai kalba ir rašo lietuviškai. Tik kartais manęs paprašo pažiūrėti nosines, kablelius. O svarbiausia – lietuviškai kalba ir Primos anūkė, Orianos dukra Felipa Maria Teresa House“, – nuoširdžiai stebėjosi Vidimantas.

Su vyru Billu Prima gyveno Esekso grafystėje. Pas seserį Algę ji lankėsi tik keletą kartų – trukdė didelis atstumas. Dabar Prima jau porą metų gyvena Hartfordšire, yra globojama dukters Verenos.

Vidimantas teiravosi Felipos, iš kur taip gerai moka lietuvių kalbą. Ši atsakė, kad močiutė Prima su ja visada kalbėjosi tik lietuviškai, ir niekaip kitaip.

Felipa jau turi dvi dukras – Mariją Izabellę, gimusią 2006-aisiais, ir Anę Raphaelą, gimusią 2011 metais. Oriana studijavo ispanų filologiją, dirba bibliotekoje. Felipa yra vadybininkė.

Sovietai neatleido dviejų „nuodėmių“

1948 metų rudenį Vidimanto tėvas Petras Židonis ir mama Kazimiera buvo galutinai „išbuožinti“. Darbštiems ir sumaniems ūkininkams okupacinė valdžia uždėdavo protu nesuvokiamo dydžio mokesčius ir pyliavas, o tuos, kurie nesugebėdavo jų atiduoti, sodindavo į kalėjimą arba tremdavo į Sibirą.

„Ateina paštininkas, atneša laišką. Jame – reikalavimas sumokėti milžinišką sumą. Jei per nurodytą laiką to nepadarai, vadinasi, tyčia vengi mokėti, esi liaudies priešas. Tėvas numatė, kad bus norima susidoroti, todėl ką galėjo, po truputį išpardavė. Praeina kelios savaitės – naujas laiškas, vėl viskas kartojasi. Paskutinį sykį reikalavo net 18 tūkstančių! Tėvai suprato, kad geruoju tai nesibaigs“, – pasakojo V. Židonis.

Giminystė su Lietuvos valstybės kūrėju K. Bizausku šiuo atveju neturėjo lemiamos reikšmės. Svarbiausios, šiandienos terminais kalbant, reketo priežastys buvo kitos: reikėjo sunaikinti sėkmingą, pasiturintį ūkininką. Be to, enkavedistai negalėjo jam atleisti senos „nuodėmės“ – P. Židonis buvo savanoris, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo karo veiksmuose atmušant bolševikus už Dauguvos.

Pusbrolį K. Bizauską Vidimanto mama Kazimiera sutiko vos keletą kartų. „Tai savaime suprantama, nes jiedu buvo skirtingo rango žmonės. K. Bizauskas – diplomatas, valstybės veikėjas, o šie – valstiečių vaikai, dar ir gerokai jaunesni“, – teigė V. Židonis.

Iki 1931 metų diplomatas dirbo užsienyje, paskutinius septynerius gyveno Kaune, nuomojamame bute Vydūno gatvėje. 1940 metų vasarą sovietams okupavus Lietuvą K. Bizauskas pasitraukė į ūkį Žirnajų dvaro sodyboje.

Įsakyta atimti viską

Kai tą lapkritį turto prievartautojai pas Židonius Gailionių kaime pasirodė paskutinį kartą, ketino išvežti viską, ką galėjo pajudinti. Traukė net pagalvėlę iš po miegančio šešiamečio Vidimanto galvos. Tėvui paprieštaravus okupantų valios vykdytojai atšovė: „Tebia, Židonis, prikazano ostavit kak stojiš“ („Tave, Židoni, įsakyta palikti be nieko“).

Gyvuliai, kuliamosios mašinos ir kiti ūkio padargai jau buvo atimti anksčiau. Tėvas pasodino išbuožintojus prie stalo, pavaišino alumi ir kai tie prarado budrumą, šį tą paslėpė, išdalijo kaimynams.

Vidimanto brolis Petras su seserimi Genovaite, vyresnieji vaikai, tuo metu mokėsi Linkuvos gimnazijoje, pas šeimininką turėjo kambarėlį. „Man ir dabar neaišku, ką enkavedistai būtų darę su mumis, – iškart vežę į stotį ar kiek vėliau? Nepriklausomybės metais radome pažymą, kad mūsų šeimą ketinta deportuoti 1949-ųjų kovą. Vis dėlto aplinkybės susiklostė gana įdomiai“, – žadino smalsumą Vidimantas.

Už lango – balta skepeta

Židonių ūkio gale bėgo siaurukas, jungęs Biržus ir Šiaulius. Tėvai sulaukė, kol „sveteliai“ išsinešdins, ir nusprendė tuoj pat palikti namus – sėdo į traukinuką. Antraip grėsė išvežtų kaimynų likimas.

Kai pasiekė Šiaulius, P. Židonis patraukė toliau į Kuršėnus, o mama – pas giminaičius į Vilnių. „Išvažiavo dešimčiai metų“, – sakė Vidimantas. Jis tada buvo paliktas ūkio padėjėjos Anastasijos Plačiukaitės globai.

Po kurio laiko išsiskyrę tėvai vėl susitiko Šiauliuose ir sumanė grįžti namo. Tada, anot Vidimanto, įvyko tikras stebuklas. Kai buvo likę vos pora stotelių, jie pro traukinuko langą Petrašiūnuose pamatė dukrą Genutę. „Ji kelias dienas iš eilės budėjo stotyje, tarsi nujausdama, kad tėvai pasirodys“, – graudinosi prisimindamas Vidimantas. Apie tėvams gresiantį pavojų vaikai sužinojo iš Nastutės, kuri su Vidimantu aplankė juos Linkuvoje.

Vėliau mama pasakojo, kaip tada su tėvu netikėtai išvydo dukrą, mojuojančią balta skepeta. Ja mergina norėjo atkreipti į save dėmesį. Pajutę kai ką negera, tėvai išlipo ir buvo įspėti šiukštu nevažiuoti namo – ten jų laukiantys stribai. Nuo tada daugiau nebesirodė tose apylinkėse.

Slėpė, kur gyvena

Židoniai ieškojo, kur prisiglausti. Jiems ranką ištiesė Kuršėnuose aukštas statybų viršininko pareigas ėjęs tėvo sūnėnas Petras Jarašūnas. Per karą tėvas jį slėpė savo pirtyje nuo okupantų – tiek rusų, tiek vokiečių. Atsidėkodamas sūnėnas padėjo Židoniams įsikurti ir įsidarbinti Daugėlių statybinių medžiagų kombinate.

Joniškėlyje vienam pažįstamam valdininkui davę 500 rublių kyšį ir vargais negalais atlikę reikiamus formalumus apskrities centre Pasvalyje, Židoniai įsiregistravo Kuršėnuose. Iki mokslo metų pabaigos vyresnieji vaikai nežinojo, kur gyvena jų tėvai. Šie net lankydamiesi pas atžalas Linkuvoje sąmoningai to nesakė.

Vidimantas kurį laiką jau buvo su tėvais. „Pamenu, Daugėliuose apsigyvenome didelėje plytų degimo krosnyje. Tokia ilga, galo nematyti. Ir šikšnosparnių pilna, skraido naktimis mums virš galvų. Lovos nėra, tik – lentų atsigulti. Atsimenu mamos žodžius: „Niekada nebuvau tokia laiminga kaip dabar – viskas baigėsi. Yra kelios lentos, gulime ant jų, ilsimės ir, atrodo, viskas išsisprendė“, – ištarė sūnus. Vėliau šeima gavo aplūžusį kambariuką, galiausiai – dviejų kambarių butuką, juo turėjo dalytis su kitu žmogumi.

Pradėjo nuo nulio

1949-ųjų rudenį Vidimantui atėjo laikas eiti į pirmą klasę. Ir vyresniuosius reikėjo pervesti į Kuršėnų mokyklą, įtaisyti arčiau savęs. Sukaupusi visą drąsą mama kreipėsi į direktorių, paklausė, ar priimtų jos vaikus, jei šie neturi jokių dokumentų. „Direktorius, matyt, buvo padorus žmogus, viską suprato, todėl pasakė: „Atveskit.“ Priėmė“, – pasakojo Vidimantas.

Po 11 metų jis įstojo į Kauno politechnikos institutą (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas), o vyresniesiems aukštojo mokslo studijos buvo užgintos. Nors abu mokėsi labai gerai, išlaikė egzaminus: Petras – KPI, Genovaitė – Vilniaus pedagoginiame institute.

„Mandatinė komisija jiems pasakė, kad negali mokytis dėl tokios biografijos“, – teigė V. Židonis. Tada brolis įstojo ir baigė Smalininkų žemės ūkio technikumą, vėliau – Žemės ūkio akademiją, o sesuo pedagoginiame – neakivaizdinį skyrių. „Viską praradę mokėmės gyventi nuo nulio“, – apibendrino V. Židonis.

#SIGNATARŲDNR
Sovietų keršto būtų neišvengęs: 3 priežastys susidoroti su signataru Kazimieru S. Šauliu (I dalis)
2018 08 15 15:12

Lai­vy­ba už­sii­man­čios „Li­mar­ko“ įmo­nių gru­pės val­dy­bos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Lyg­nu­ga­ris – Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ro, pre­la­to Ka­zi­mie­ro Ste­po­no Šau­lio gi­mi­nai­tis. Kai ne­gai­les­tin­ga li­ga at­ėmė Vy­tau­to bro­lio An­ta­no gy­vy­bę, jis pa­vel­dė­jo rū­pes­tį gar­bin­gos gi­mi­nės šak­ni­mis, gar­saus gi­mi­nai­čio at­mi­ni­mu.

V. Lygnugario kabineto svečiai aštuntame „Limarko“ pastato aukšte, ko gero, atkreipia dėmesį į jūrų uosto akvatorija judančius laivus. Galima nuspėti, kad laivai, laivyba užpildo ir čia vykstančių pokalbių turinį. Tačiau šįkart mūsų žvilgsniai, kalbant perkeltine prasme, dažniau smigo į istorinius tolius – prašiau Vytauto papasakoti apie jo prosenelio brolį prelatą K. S. Šaulį.

Priežastys susidoroti

1944-ųjų vasarą Kauno arkivyskupijos generalvikaras, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto ir seminarijos profesorius, prelatas K. S. Šaulys (1872–1964) traukėsi į Vakarus.

Pirmiau iš Kauno dulkėtais keliais sunkvežimiu grįžo į tėviškę Švėkšną, aplankė ir Stemplių kaimą, kur iki mirties gyveno vyriausioji jo sesuo Ona. Frontas artėjo, tad laiko turėjo nedaug, o dar reikėjo suspėti atsisveikinti su giminėmis. Kvietė su savimi ir dukterėčią Stefaniją. Tačiau jai nusprendus likti Lietuvoje pasitraukė vienas.

Per sovietų okupaciją 1940 metais K. S. Šauliui arešto pavyko išvengti. Kaip teigiama istoriko Algimanto Katiliaus knygoje „Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys“, karui baigiantis priežasčių susidorojimui būta jau daugiau: 1941-ųjų liepą prelatas pasirašė kreipimąsi į tautą vokiečių ir lietuvių kalbomis, 1943 metais Kauno radiofono vedėjui vokiečiui pasiūlius įrašė trumpą pranešimą apie bolševikinę okupaciją.

Dar vieną pretekstą užsitraukti rusų kerštą nulėmė atsakingos pareigos bažnytinėje administracijoje. Per nacių okupaciją K. S. Šauliui gana dažnai tekdavo pavaduoti arkivyskupą metropolitą Juozapą Skvirecką, priimti nemaža neatidėliotinų sprendimų. Kita vertus, trauktis iš Lietuvos ragino ir pati okupacinė vokiečių valdžia.

Vos išvengė žūties

Prelato tėvai ūkininkai Petras Šaulys ir Karolina Balčinaitė-Šaulienė užaugino tris dukteris ir du sūnus: Barborą, Marijoną, Oną Liuciją, Juozapą ir Kazimierą Steponą. Visi jie gimė Stemplėse, kaimelyje už 12 km į rytus nuo Švėkšnos. Po Onos mirties 1943 metais K. S. Šaulys liko vienintelis gyvas jų palikuonis. Švėkšnoje jis aplankė tėvų, seserų ir brolio kapus. Tada dar nežinojo, kad atsisveikina visiems laikams.

Pirmomis 1944-ųjų rugpjūčio dienomis Šilutėje šiaip ne taip įsigavęs į vakarinį traukinį pasiekė Vieną. Varginanti kelionė truko pusantros paros. Septynis mėnesius glaudėsi Gailestingųjų brolių konvente, išgyveno Sąjungininkų aviacijos antskrydžius, vos išvengė žūties.

Paskui K. S. Šaulys apsistojo Meteno benediktinų vienuolyne. Trumpai pabuvojęs Miunchene 1945-ųjų rugsėjį lietuvis atkako į Šveicariją, Einzydelno benediktinų vienuolyną. Tų metų gruodį apsigyveno Lugano Šv. Brigitos vienuolyno viloje „Casa S. Brigitta“.

A. Katilius teigia, esą prelatas giminaičiams į Lietuvą rašė, kad sąlygos brigitiečių vienuolyne yra geros jo sveikatai ir amžiui, čia ir pasiliksiąs. „Atkreipkite dėmesį, kad pabėgėlio dalia ištiko K. S. Šaulį jau garbaus amžiaus – 72 metų“, – sakė jo brolio proanūkis V. Lygnugaris.

Moterų brigitiečių vienuolynas buvo paskutinė Lietuvos valstybės kūrėjo ir bažnytinės karjeros aukštumas pasiekusio kunigo priebėga. Joje jis praleido beveik du dešimtmečius.

Vienintelis lietuvis Lugano padangėje

Vienuolyne, esančiame itališkoje Šveicarijos dalyje – Tičino kantone, K. S. Šaulys buvo vienintelis lietuvis. Tačiau didelės vienatvės, reikia manyti, nejautęs: jį pasiekdavę lietuvių sveikinimai įvairių sukakčių proga.

Be to, istoriko A. Katiliaus teigimu, jį dažnai lankę artimi bičiuliai. Kol buvo gyvas, daugiausia su prelatu bendravo jo bendrapavardis (pusbrolis – nėra patvirtinančių duomenų, kad jie buvo pusbroliai), Vasario 16-osios Akto signataras, diplomatas Jurgis Šaulys, paskutinius gyvenimo metus praleidęs Lugane. Jiedu keliaudavę po apylinkes ir dar toliau, nueidavę ir į kiną.

Vienuolyno įnamį lankę ir lietuvių kunigai, ir diplomatai, tarkime, Stasys Lozoraitis vyresnysis, ir mokslininkai – dr. Juozas Eretas-Jakaitis, Jonė Navakienė-Deveikė.

Finansinė K. S. Šaulio padėtis buvo ne per geriausia. Prelatas laikė šv. Mišias, už jas jam buvo mokama po 2–4 dolerius. Tačiau kaip išgalėdamas siuntė siuntinius giminėms Lietuvoje.

Įsitraukė į Šveicarijos lietuvių bendruomenės ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos veiklą, buvo Kunigams šelpti draugijos narys. Prenumeravo čikagiškį „Draugą“ ir kelis užsienietiškus laikraščius. Dažnai jo pranešimai būdavo transliuojami per radijo stotį „Amerikos balsas“.

Mirė K. S. Šaulys 1964 metų gegužės 9 dieną. Iš pradžių buvo palaidotas Lugano Šv. Petro Pambio kapinėse. Po ketverių metų signataro, prelato palaikai buvo perkelti arčiau Šventojo Sosto, į Romos paminklines Campo Verano kapines. Jie iki šiol ilsisi Šv. Kazimiero koplyčioje – viename lietuvių tautos panteonų.

Liūdna žinia – per „Amerikos balsą“

Signataro K. S. Šaulio brolis Juozapas su Ona Jankute-Šauliene susilaukė aštuonių vaikų. Gana anksti, dar būdami nepilnamečiai, jie tapo našlaičiais. Vyriausiajai Onai tada ėjo septyniolikti, jos pečius užgulė sunki atsakomybė rūpintis jaunesniaisiais.

Globoti brolio atžalas ėmėsi dėdė Kazimieras. Dukterėčioms išmokėjo nemažus kraičius, sūnėnas Antanas gyveno ir mokėsi pas prelatą Kaune. Dukterėčią Stefaniją dėdė leido į mokslus Švėkšnos gimnazijoje, vėliau – Kaune.

V. Lygnugario mama Aldona Ona Šaulytė gimė prelato brolėno Juozapo šeimoje. Pasak Vytauto, Juozapas buvo ne pagal amžių brandus, atsakingas, praktiškas jaunuolis. Jau nuo penkiolikos ėmė ūkininkauti dėdės Kazimiero padovanotoje žemėje šalia Vėžaičių miestelio, kurią gavo kaip signataras. Dabar viena kraštine sklypas šliejasi prie Vilniaus-Klaipėdos greitkelio.

Klausiamas, koks atsiminimas labiausia susieja jo senelį Juozapą ir prelatą K. S. Šaulį, Vytautas teigė, esą senelis sovietmečiu kas vakarą klausęsis „Amerikos balso“. „Jam tai buvo šventas reikalas. Per tą radiją 1964-aisiais ir sužinojo apie dėdės prelato mirtį“, – teigė V. Lygnugaris.

Žemės sauja iš Stemplių

2013 metais V. Lygnugaris parvežė į Lietuvą K. S. Šaulio asmeninį archyvą. Perdavė jį Lietuvos nacionaliniam muziejui, Signatarų namams. „Giminės šaknimis, praeitimi iš pradžių labiau domėjosi mano brolis Antanas. Visus, kurie tik teiravosi apie prelatą, iškart kreipiau pas jį. Brolis Antanas dirbo visuomeninį darbą, kurį laiką ėjo Klaipėdos vicemero pareigas, ne kartą susitiko ir su Stasiu Lozoraičiu. O aš gal buvau kiek pragmatiškesnis, užsiėmiau privačiu verslu, vysčiau laivyno kūrimo idėją“, – svarstė V. Lygnugaris.

Tačiau dešimt metų sirgęs išsėtine skleroze 2004-aisiais Antanas mirė. Nuo tada, teigė Vytautas, iš šviesaus atminimo brolio jis savaime perėmęs iniciatyvą ir pareigą rūpintis Šaulių giminės istorija, prelato, signataro S. K. Šaulio atminimu.

Dar 1994 metais jaunavedžiai Vytautas ir Sonata išsiruošė į povestuvinę kelionę, pabuvojo Romoje, Florencijoje, Venecijoje. „Pakeliui užsukome ir į Verano kapines, Šv. Kazimiero koplyčią. Buvome pirmieji signataro giminės iš Lietuvos, aplankę jo palaikus. Net nuvežėme saują Stemplių žemės“, – prisiminė V. Lygnugaris.

Pažintis Romoje

Per brolio laidotuves Lygnugariai artimiau susipažino su tuometiniu Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios parapijos klebonu Vladu Gedgaudu. Šis neseniai buvo grįžęs iš Romos, popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos.

Klebonas netrukus supažindino Vytautą su Petru Šiuriu, kuris tada ėjo rektoriaus pareigas Šv. Kazimiero kolegijoje. Ši pažintis ir lėmė, kad asmeninis signataro K. S. Šaulio archyvas buvo pargabentas į Lietuvą, o Signatarų namai pasipildė naujais eksponatais.

2007 metais P. Šiurys buvo paskirtas lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos Romoje rektoriumi. Šiemet lapkritį lietuvybės židinys kaip tik minės 70 metų sukaktį. Ją steigiant itin svariai prisidėjo ir jau minėtas arkivyskupas J. Skvireckas, ir pats K. S. Šaulys.

Pirmą kartą V. Lygnugaris su P. Šiuriu susitiko Romoje. „Norėdamas truputį nustebinti rektorių pasakiau, kad Šv. Kazimiero koplytėlėje ilsisi mano giminaičio K. S. Šaulio palaikai. Petras į tai atsakė, kad jie nuolat ta koplytėle rūpinasi“, – juokdamasis pasakojo V. Lygnugaris.

Kartą jis pasidomėjo, galbūt lietuvių kolegijoje esama kokių nors K. S. Šaulio daiktų. Rektorius pažadėjo paieškoti ir vieną dieną pranešė surinkęs viską, kas galėjo priklausyti prelatui.

„Asmeninio pobūdžio laiškus, rašytus seneliui Juozui, atidaviau savo tetai Ramutei Kazlauskienei. Visą kita perdaviau Signatarų namams“, – sakė „Limarko“ vadovas.

Iniciatyva užgeso

Prelato palaikai iš Šveicarijos į Romą, anot V. Lygnugario, 1968 metais buvo pervežti dėl gana paprastos priežasties. Šalia kapinių vyko dideli kelio platinimo darbai, tiesiama magistralė. Todėl palaidojimus išeivių iniciatyva nuspręsta iškelti.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kurį laiką giminėje brendo idėja K. S. Šaulio palaikus pargabenti į Lietuvą. „Pasakysiu truputį drastiškesnį dalyką: kaip klaipėdietis atsargiai inicijavau, kad palaikai būtų perlaidoti uostamiestyje. Galbūt net Marijos Taikos Karalienės bažnyčios šventoriuje. Juk Klaipėdoje labai maža lietuvybės atminimo ženklų.

Tačiau giminės nesutiko. Matot, net mano senelis, gyvenęs Vėžaičiuose – visai čia pat, vos už 20 kilometrų, apie Klaipėdą atsiliepdavo kaip apie vokiečių žemę“, – giminaičių skepsio priežastį įvardijo V. Lygnugaris.

Vytautas Lygnugaris. / Mindaugo Kluso nuotrauka

Pagražintų bet kurį miestą

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, 2016-ųjų pavasarį Vytautas pasitarė su žmona, kad visai vertėtų ta proga įamžinti K. S. Šaulio atminimą pastatant jam paminklą. Sumanymui iškart pritarė Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis, taip pat dvasiškiai – klebonas V. Gedgaudas ir tuometinis Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ.

Pirmiausia svarstyta paminklą statyti Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriuje arba kur nors kaimynystėje. Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis, apsidairęs miestelyje, pasiūlė kitą variantą – pagrindinėje aikštėje, liaudies meistro sukurtos varpinės vietoje, šią patraukiant keliasdešimt metrų nuošaliau.

Tokiam siūlymui pritarė ir Šilutės rajono merija. Tada paminklo iniciatoriai kreipėsi į skulptorių, Nacionalinės premijos laureatą Arūną Sakalauską. Šis sutiko ir laiku užbaigė naująjį kūrinį.

„Tai tokio lygio paminklas, kurį būtų galima statyti net sostinėje, pagražintų bet kurį miestą. A. Sakalauskas nedirba vidutiniškai, jei užsiima – daro tik gerai“, – gyrė skulptorių paminklo fundatorius.

Paminklas buvo atidengtas 2017 metų rugsėjo 16 dieną, nelaukiant vasario. „Žiemą būtų visai ne tas įspūdis, šalta. O rugsėjį išvydome eisenas ir tautiniais kostiumais apsirengusius šokėjus. Net trys vyskupai apsilankė iškilmėse“, – džiaugėsi V. Lygnugaris.

(Bus daugiau)

#SIGNATARŲDNR
Signataro Mykolo Biržiškos artimuosius gniuždė paslaptingos mirtys
2018 07 15 12:00

1939–1944 me­tais ei­da­mas Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) rek­to­riaus par­ei­gas sig­na­ta­ras My­ko­las Bir­žiš­ka vie­no­je krau­tu­vė­lė­je nu­si­žiū­rė­jo to lai­ko dvip­ras­my­bę įkū­ni­jan­čią skulp­tū­rė­lę. Iš to­lo ji pri­mi­nė pre­zi­den­tą An­ta­ną Sme­to­ną, o pri­siar­ti­nus ste­buk­lin­gai virs­da­vo Vla­di­mi­ru Il­ji­čiu­mi. „Ant rek­to­riaus sta­lo pa­sta­ty­tas bius­tas glu­min­da­vo ka­bi­ne­to lan­ky­to­jus“, – pa­sa­ko­jo Bir­žiš­kų pa­lai­kus iš Ka­li­for­ni­jos į tė­vy­nę at­ly­dė­ju­si sig­na­ta­ro anū­kė Da­nu­tė Ba­raus­kai­tė-Ma­žei­kie­nė. Tai tik vie­na iki šiol gy­vų is­to­ri­jų, ku­rio­mis ji ma­lo­niai pa­si­da­li­jo su „Lie­tu­vos ži­nių“ skai­ty­to­jais.

Danutės tėvai – pianistė, pedagogė Ona Biržiškaitė-Barauskienė ir Lietuvos mokslų akademijos Lituanistikos instituto vyresnysis asistentas Kazys Barauskas – Los Andžele atsidūrė pirmiau negu seneliai Mykolas ir Bronislava. Jie visi, apie 1950 metus atkeliavę į JAV, glaudėsi Konektikute pas Aleną ir Mykolą Devenius, signataro Jono Vileišio dukrą ir žentą. Vėliau Barauskai traukiniu per visą žemyną išriedėjo Kalifornijos link.

Trauktis į Vakarus Biržiškai ryžosi tik 1944 metais. Svarstė iki paskutinės akimirkos, tačiau politinės permainos stūmė į emigraciją.

Kartu važiavo ir du poros vaikai – Venta ir Vytas. Jiedu buvo gimę Freiburge, Vokietijoje, o Danutė dar tik rengėsi ateiti į šį pasaulį, ir ne pačioje blogiausioje vietoje – Holivude.

Iš pradžių Barauskai apsistojo Čula Vistoje pas skerdyklos savininką JAV lietuvį Zaunesą (tikėtina – Zaunius). Mokytojas K. Barauskas įsidarbino skerdykloje, šeima apsigyveno perdarytame mokykliniame autobuse. Po karo Amerikoje labai trūko gyvenamojo ploto.

„Mama pasakojo, kad Vokietijoje jie gyvenę ta diena, nežinodami, kas bus rytoj. O Čula Vistoje jautėsi kaip rojuje – kemperių parkas buvo ant kalvos, žvelgiančios į Ramųjį vandenyną ir San Diegą, prie pat Meksikos sienos“, – dėstė D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Garbės žodžio žmogus

Pamažu tėvas K. Barauskas pažindinosi su Los Andželo lietuviais ir susirado geriau mokamą darbą Reynoldso aliuminio fabrike. Supratęs, kad praranda darbštų tautietį, Zaunius susierzino. Tačiau K. Barauskas laikėsi garbės žodžio ir per šešis mėnesius atidavė viską, ką buvo skolingas skerdyklos savininkui.

Šeima įsikūrė Los Andžele, viename Vašingtono bulvaro daugiabutyje. Rajono gyventojų daugumą sudarė juodaodžiai, tad lietuvė Ona, susidūrusi su nepažįstama kultūra, jautėsi tarp jų gana neįprastai. Vis dėlto greta gyveno ir lenkė, ir lietuviai Razučiai su vaikais.

Bendravardė Ona Razutienė tapo artimiausia lietuvių pianistės drauge. Gyveno čia pat, už sienos. Mama dukrai juokdamasi pasakojo, kad atidariusi spintos duris iš anapus girdėdavo Razučių pokalbius: „Na, Onute, kas šiandien pietų?“

Tada, apie 1950-uosius, į Los Andželą atvažiavo ir Mykolas su Bronislava. M. Biržiška, nuo jaunystės buvęs silpnos sveikatos, negalėjo ištverti atšiaurios Konektikuto žiemos. Tais metais per pačias Mykolines gimė trečias Barauskų vaikas – Danutė, „Lietuvos žinių“ pašnekovė.

Verbavo vietiniai kairuoliai

Nuo to laiko, kai senelis apsigyveno pas Barauskus, namai nuolat būdavo pilni – visi veržėsi pabendrauti su žymiuoju lietuviu, vienu Lietuvos valstybės kūrėjų.

Gimnazistės Marilė ir Onutė Biržiškaitės.

Tačiau pirmiausia kairiųjų pažiūrų signatarą suskato „verbuoti“ vietiniai lietuvių komunistėliai. Lenkė į savo pusę, ragino įsitraukti į jų organizacijas. K. Barauskas veždavo uošvį į tuos susitikimus, o grįžęs kalbėdavo, kad verčiau jam su anais neprasidėti – šie siekiantys naudos tik sau.

Ilgainiui M. Biržiška labai susidraugavo su Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos klebonu Jonu Kučingiu. Kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, buvo pamaldus žmogus. „Nors poterius kalbėjo lenkiškai“, – pridūrė Danutė.

Kokia buvo trečia pasaka

Vis dėlto anūkę Danutę M. Biržiška išmokė melstis lietuviškai. Kas vakarą jai sekdavo tris pasakas – apie auksinę žuvelę, senelį ir senelę, kurie ropę rovė. Kokia buvusi trečia, Danutė sakė neprisimenanti. „Matyt, – nusijuokė ji, – jau miegodavau.“

Smagią laisvalaikio valandėlę Viekšniuose. XX amžiaus 4-asis dešimtmetis.

Dieną tėtis Kazys išvažiuodavo dirbti į fabriką, mama su babune Bronislava likdavo šeimininkauti namie. Būdama maža Danutė pykdavo ant tėčio Kazio, kad tas moko brolį ir seserį, gimnazistus, o jai skiria mažiau dėmesio. Tada mergaitė nueidavo pas senelius ir žaisdavo su jais.

„Kiekvieną vakarą vaidindavome „Raudonkepuraitę“. Bronislava Biržiškienė buvo bobutė, Mykolas Biržiška – vilkas“, – juokdamasi prisiminė Danutė. Su seneliu ir baltu katinu ji eidavusi į mokyklą parsivesti brolio ir sesers.

1955 metais Biržiškai ir Barauskai įsikraustė į namą Magnolijos aveniu. Lietuviai surinko 4 tūkst. dolerių įnašą, tais laikais – milžinišką sumą, kad už 16 tūkst. dolerių išpirktų viršutines namo Vašingtono bulvare patalpas. Dalį išnuomotų, o kitomis naudotųsi patys.

M. Biržiška džiaugėsi gavęs atskirą kambarį ir stalą, prie kurio galėjo rašyti. Rytais apsivilkdavo kostiumą, kildavo į viršų ir dirbdavo. Tomis valandomis vaikams ten šiukštu buvo neleidžiama rodytis, trukdyti.

Už lėkštę sriubos

Trauktis į Vakarus Biržiškai ryžosi tik 1944 metais. Svarstė iki paskutinės akimirkos, tačiau politinės permainos stūmė į emigraciją.

Mykolas ir Bronislava mėgino trauktis kartu su vokiečių kariuomene. Kaip liudija M. Biržiškos užrašai, pasienyje jie tada buvo išrikiuoti tarsi į darbus siunčiami žmonės. Tarp išvykstančiųjų buvo ir V. Krėvė-Mickevičius. Visi su nešuliais organizuotai perėjo žlungančio Trečiojo Reicho sieną.

Mykolas ir Bronislava Biržiškai Los Andžele (6-asis dešimtmetis).

„Tuo laikotarpiu Biržiškų lagaminai visada stovėdavo parengti kelionei. Drabužių senelis turėjo mažai, jam labiausiai rūpėjo knygos. Kaip ir kiti samdiniai iš Rytų ir Vidurio Europos, jie buvo vežami į Austrijos Alpes tiesti keltuvų lynų. Kiekvienam iš anksto vokiečiai sumokėjo po 1000 markių“, – pasakojo M. Biržiškos anūkė Danutė.

Sunkvežimiais Biržiškai pasiekė Vieną. Vienas lietuvis dešromis ir konjaku papirko paskirstymo stovyklos komendantą ir tas juos paleido.

Vienoje pabuvo mėnesį ar kelis. Tada Mykolas ir Bronislava gyveno Greifsvalde, Melbeke, perkeltų asmenų stovykloje Uchtėje, anglų kariuomenės kontroliuojamoje zonoje.

„Uchtėje vyko plati kultūrinė veikla, tačiau nuolat būdavo rengiami ir patikrinimai. Rusų karininkai ieškodavo karo nusikaltėlių, mėgindavo pervilioti, tardydavo“, – kalbėjo M. Biržiškos biografas istorikas prof. Vygintas Bronius Pšibilskis.

P. Gasparonis (Gasperaitis) fotografuoja Mykolą Biržišką su vaikaite Danute. Los Andželas. 1952 metai.E. Baltrušaitienės archyvo nuotrauka

Paskui Biržiškos išgirdo apie Hamburge kuriamą Pabaltijo universitetą. „Visi broliai patraukė ten. Dirbo, profesoriavo, bet, kaip rašė, tik už lėkštę sriubos“, – teigė profesorius. Po kurio laiko universitetas buvo perkeltas į Pinebergą. Palengva jo veikla siaurinta, kol galiausiai visai nutraukta.

J. Sharkey nuotrauka – brangus suvenyras

M. Biržiška buvo labai žymus lietuvių išeivijos žmogus. Pasak V. B. Pšibilskio, jį imta laikyti Jono Basanavičiaus įpėdiniu. Po pamaldų Šv. Kazimiero bažnyčios klebonijoje J. Kučingis rengdavo įvairius susitikimus, kuriuose dalyvaudavo ir Kalifornijos gubernatoriai, kongresmenai. Kunigas gerai išmanė politiką, suvokė ir bažnyčios galią. Tad nė vienas toks susitikimas nepraeidavo be M. Biržiškos.

Pirmus glaudesnius saitus su JAV politiniais sluoksniais M. Biržiška užmezgė dar 1931 metais, kai Vilniaus reikalu lankėsi Bostone, Pitsburge, kituose miestuose. Tada jį priėmė merai, politikos ir verslo atstovai, net ką tik kadenciją baigęs JAV prezidentas Calvinas Coolidge'as.

Iš tos kelionės kaip mielas prisiminimas M. Biržiškai liko Amerikos įžymybės Jacko Sharkey (Juozo Žukausko – aut.), lietuvių kilmės boksininko, pasirašyta nuotrauka.

„M. Biržiška dievino šį sportą. Per televizorių žiūrėdavo tik bokso dvikovas ir filmus, kuriuose vaidina Rūta Kilmonytė-Lee“, – atskleidė D. Barauskaitė-Mažeikienė. Kai M. Biržiška apsistojo Los Andžele, J. Sharkey atvažiuodavo pas jį į svečius, o pats gyveno Santa Monikoje.

Emigracijoje M. Biržiška neprarado ryšių su tėvyne. Jei kas nors svarbaus atsitikdavo Lietuvoje, apie tai sužinodavo vienas pirmųjų.

Mykolas Biržiška su broliais Viktoru (kairėje) ir Vaclovu – Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai. Kaunas, 1934 metai.

Keistų mirčių seka

Nuo 1955-ųjų Biržiškų šeimoje prasidėjo keistų mirčių virtinė. Tais metais močiutė Bronislava nuskendo Ramiajame vandenyne prie Santa Monikos molo. Po kelių mėnesių vienintelis šeimos duonpelnys, Vytauto, Ventos ir Danutės tėvas Kazys, pateko į avariją Reynoldso aliuminio fabrike – apsinuodijo dujomis.

„Tėčiui tiesiog išdžiūvo kraujagyslės, jis mirė per Padėkos dieną“, – pasakojo jauniausioji M. Biržiškos anūkė. Dar po dviejų mėnesių nuo aortos aneurizmos mirė signataro brolis bibliografas, lietuviškų knygų istorikas Vaclovas Biržiška.

„Mano mamą po šių įvykių užklupo baisi nemiga. Taip išsikankino, kad buvo paguldyta į sanatoriją. Nuo depresijos gydyta barbariškomis priemonėmis, elektrošoku. Giminėje net kilo idėja išdalyti Barauskų vaikus kitoms lietuvių kolonijos šeimoms, kad M. Biržiška galėtų dirbti ir nesirūpinti anūkais“, – prisiminė Danutė.

Su Pranu ir Mary Agnes Lubinais.

Laimė, M. Biržiškos kviečiama 1956 metais iš Miuncheno į Los Andželą atvažiavo vyresnioji dukra keramikė, teisininkė Marija (Marilė) su vyru Stasiu Žakevičiumi-Žymantu.

„Ji padarė viską, kad šeima nesubyrėtų. Ištraukė seserį iš ligoninės, padėjo jai ir tėvui prižiūrėti vaikus. Po trejų metų Marilė su Stasiu atvažiavo gyventi pas mus“, – sakė D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Rengė operaciją „Džiunglės“

Marilės vyras S. Žakevičius-Žymantas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas ir Birželio sukilimo Vilniuje organizatorius, po Antrojo pasaulinio karo gyveno Danijoje, galiausiai atsidūrė Anglijoje.

Pradėjo bendradarbiauti su britų žvalgyba MI6. Stengėsi, kad Jungtinė Karalystė laikytųsi Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politikos.

Per MI6 operaciją „Džiunglės“ S. Žakevičius vadovavo lietuvių daliniui. Tačiau paaiškėjus, kad jo šefai, britų žvalgybos vadovai, yra sovietų agentai („Kembridžo penketukas“), o dauguma partizanų buvo siunčiami tiesiog į mirtį arba užverbuoti NKVD/KGB, savo veikla nusivylė. Stasys išvažiavo į Miuncheną ir ketverius metus dirbo „Amerikos balse“. Jungtinėse Valstijose jam teko tenkintis kapinių prižiūrėtojo pareigomis.

D. Barauskaitė-Mažeikienė teigė visai neseniai sužinojusi, esą kažkuris aukštas sovietų Lietuvos vadovas per SSRS užsienio reikalų ministrą Viačeslavą Molotovą yra reikalavęs, kad JAV vadovybė ekstradijuotų ar net sunaikintų Biržiškus.

„Mano mama buvo pats jautriausias žmogus giminėje, todėl įsibaimino, kad šeima gali būti likviduota. Tačiau kiti ją laikė pamišusia ir uždarė į sanatoriją“, – piktinosi O. Barauskienės dukra.

Patriarcho ruduo

Mykolas Biržiška ir Vincas Kazlauskas (dešinėje) su indėnų vadu Ironu Eyesu Cody (aktorius Espera Oscaras de Corti) ir jo sūnumis.Valerijos Kazlauskienės archyvo nuotrauka

1962 metų sausį M. Biržiškai smarkiai sutriko širdies veikla. „Jis buvo paguldytas į Lelando ligoninę, kurioje aš gimiau. Mudu su dėde Stasiu ėjome pirkti seneliui saldainių, nes jam labai nepatiko vaistų skonis. Ironiškai prašė atnešti „life-savers“ (gyvybę grąžinančių). Tą dieną Holivude iškrito sniegas. Vos prisilietęs prie žemės jis tuoj pat ir tirpo“, – prisiminė signataro anūkė D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Viskas sulėtėjo, M. Biržiška darbus atidėjo, kad galėtų baigti neseniai mirusio brolio Vaclovo „Aleksandryno“ – trijų tomų veikalo – korektūrą.

Kai iš ligoninės grįžo namo, jam nuolat buvo tiekiamas deguonis. Vaikščiojo nedaug, tik aplink namą. Ir sėdėjo prie darbo stalo, taisė brolio veikalą. Tuo metu visas Los Andželas jau rengėsi jo 80-mečiui.

Mykolas Biržiška prie darbo stalo (apie 1957 metus).

Antrą kartą M. Biržiškai sustreikavo širdis per patį gimtadienį, rugpjūčio 24-ąją. Iki vidurdienio darbavosi, buvo trumpam atsitraukęs nuo stalo, o kai grįžo į kambarį, sukniubo. Ligoninėje kiek atsigavo.

„Tačiau aštuntą valandą vakaro sulaukėme gydytojo skambučio, kad M. Biržiškos nebėra“, – pasakojo anūkė.

Mama Ona kitą rytą išvežė vaikus į skautų stovyklą kalnuose, kad jie truputį atitoktų nuo skaudaus įvykio. „Dainos prie laužų buvo labai graudžios“, – vos sulaikė ašaras Danutė. Visuomenė rengėsi džiugioms iškilmėms, o susirinko į laidotuves.

Antanas. Geras žmogus

Pokylis Mykolo Biržiškos garbei JAV. 1931 metai

Visi Barauskų vaikai – Venta, Vytautas ir Danutė – baigė gimnaziją šešiolikos. Venta gana anksti sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Vinco ir su vyru apsigyveno San Diege.

D. Barauskaitė, baigusi kolegiją, atsidūrė Bobo Bakerio marionečių teatre. Dirbo šviesų dailininke, režisieriaus asistente. Norėjo studijuoti vaidybą arba muziką, bet tuo metu prasidėjo Vietnamo karas ir Kalifornijos universitete Los Andžele pritrūko vietų.

„Tada sutikau Antaną, savo sielos žmogų. Jam taip pat rūpėjo Lietuvos laisvės reikalai. Iki tol dešimt metų draugavau su vienu lenku, varydama į neviltį mamą ir tetą Marilę. Jos man sakė: „Antanas – geras žmogus, Danute, nežiopsok“, – juokėsi D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Vyskupas Arūnas Poniškaitis, anūkai Vytautas, Venta ir Danutė sostinės Rasų kapinėse šią savaitę perlaidojant Mykolo, Bronislavos, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų palaikus.Alinos Ožič nuotrauka

1965 metais 25-ųjų okupacijos metinių proga Antanas Mažeika su keturiais bičiuliais surengė baltų jaunimo žygį į Jungtines Tautas (JT) Niujorke. Madisono aikštės parke įvyko didžiulis mitingas, eitynėse Manhatane dalyvavo per 14 tūkst. lietuvių, latvių ir estų.

Kai prasidėjo Simo Kudirkos byla, A. Mažeika Niujorke užsakė lėktuvą, kuris skraidė virš uoste stovinčių sovietų laivų ir mėtė proklamacijas keturiomis kalbomis. Jose ragino žmones bėgti į Vakarus ir siūlė pagalbą. „Tada Antanas „krito į akį“ rusams. Sovietai jį paskelbė persona non grata„, – sakė Danutė.

Visas Los Andželas tuo metu jau rengėsi Mykolo Biržiškos 80-mečiui, o susirinko į jo laidotuves.

Mažeikai priklausė septynių (vėliau 11) žmonių grupei, kuri 1981 metais įkūrė Amerikos baltų laisvės lygą.

Ji informuodavo JAV vyriausybę ir visuomenę apie Baltijos valstybėse okupacinės valdžios vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, religinį persekiojimą, kultūrinę ir tautinę diskriminaciją, rengė žmogaus teisių konferencijas, rūpinosi disidentais.

Prof. Vygintas Bronius Pšibilskis Signatarų namuose.

Viena lygos akcijų – neleisti socialistinių šalių blokui dalyvauti 1984 metų Los Andželo olimpinėse žaidynėse – baigėsi sėkmingai.

Lemiamą vaidmenį suvaidino Afganistano karas ir 1983 metais sovietų numuštas Pietų Korėjos laineris KAL 007.

Danutė buvo tautinių šokių mokytoja. 1979 metais parašė vodevilio „Viva, Europa“ scenarijų ir su jaunimo kolektyvu „Spindulys“ koncertavo JAV ir Senajame žemyne.

Kolektyve „ratelius suko“ daugelis vėliau išgarsėjusių lietuvių, tarp jų – būsimas arkivyskupas Gintaras Grušas.

Šiandien Danutė su Antanu ir sūnumi Konradu dirba nekilnojamojo turto srityje, duktė Alytė yra advokatė, sūnus Andrius, baigęs JAV Vest Pointo karo akademiją, kaip Vaclovas ir Viktoras, dabar išėjęs į atsargą, turi JAV armijos kapitono laipsnį.

Nuotraukų publikacijai suteikė Danutė Barauskaitė-Mažeikienė, Valerija Kazlauskienė, Signatarų namai, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Mokslų akademijos biblioteka. Dalis nuotraukų – iš Vyginto Broniaus Pšibilskio monografijos „Mykolas Biržiška“.

#SIGNATARŲDNR
Niekur nerodyti kadrai: kaip 1962 metais palaidotas signataras Mykolas Biržiška
2018 07 13 17:09

„Ma­no ma­ma Ona bu­vo pats jau­triau­sias žmo­gus gi­mi­nė­je. Ji įsi­bai­mi­no, kad šei­ma ga­li bū­ti lik­vi­duo­ta. Ta­čiau ki­ti ją lai­kė pa­mi­šu­sia ir už­da­rė į sa­na­to­ri­ją“, – ne­įti­kė­ti­ną sa­vo šei­mos epą tę­sė jau­niau­sia sig­na­ta­ro My­ko­lo Bir­žiš­kos anū­kė Da­nu­tė Ba­raus­kai­tė-Ma­žei­kie­nė.

Sulaukusi septynerių Danutė pradėjo lankyti Los Andželo kolegiją. Išmoko kalbėti keturiomis kalbomis, įgijo vaidybos, muzikos, kompozicijos pradmenų. Kai M. Biržiška mirė, Danutė baigė vienuoliktus metus. „Senelis man buvo pavyzdys“, – sakė ji.

Visi Onos ir Kazio Barauskų vaikai – Venta, Vytautas ir Danutė – šešiolikos baigė gimnaziją. Venta gana anksti sukūrė savo šeimą, susilaukė sūnaus Vinco ir su vyru apsigyveno San Diege.

Baigusi kolegiją D. Barauskaitė atsidūrė Bobo Bakerio marionečių teatre. Dirbo šviesų dailininke, režisieriaus asistente. Norėjusi studijuoti vaidybą arba muziką, bet tuo metu prasidėjo Vietnamo karas ir Kalifornijos universitete Los Andžele pritrūko vietų.

Rusams kirto į akį

„Tada sutikau Antaną, savo sielos žmogų. Jam taip pat rūpėjo Lietuvos laisvės reikalai. Iki tol dešimt metų draugavau su vienu lenku, varydama į neviltį mamą ir tetą Marilę. Jos man sakė, Antanas geras žmogus, Danute, nežiopsok“, – juokėsi D. Barauskaitė-Mažeikienė.

1965 metais 25-ųjų okupacijos metinių proga Antanas Mažeika su keturiais bičiuliais surengė baltų jaunimo žygį į Jungtines Tautas (JT) Niujorke. Madisono aikštės parke įvyko didžiulis mitingas, eisenoje Manhetene dalyvavo per 14 tūkst. lietuvių, latvių ir estų.

„SSRS reakcija buvo pikta, nes JT peticiją pasirašė 125 JAV kongresmenai ir senatoriai“, – LŽ sakė A. Mažeika.

Kai prasidėjo Simo Kudirkos byla, A. Mažeika Niujorke užsakė lėktuvą, kuris skraidė virš uoste stovinčių sovietų laivų ir mėtė proklamacijas keturiomis kalbomis. Jose ragino bėgti į Vakarus ir siūlė pagalbą. „Tada Antanas „krito į akį“ rusams. Sovietų buvo paskelbtas persona non grata“, – sakė Danutė.

1977 metais Los Andžele ji pradėjo kampaniją, informuojančią visuomenę apie disidentų judėjimą SSRS. Mažeikos buvo iš septynių (vėliau 11) žmonių grupės, 1981 metais įkūrusios Amerikos baltų laisvės lygą. Lyga informuodavo JAV vyriausybę ir visuomenę apie Baltijos šalyse okupacinės valdžios vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, religinį persekiojimą, kultūrinę ir tautinę diskriminaciją, rengė žmogaus teisių konferencijas, rūpinosi disidentais.

Viena lygos akcijų – neleisti socialistinių šalių blokui dalyvauti 1984-ųjų Los Andželo olimpinėse žaidynėse – pasibaigė sėkmingai. Lemiamą vaidmenį vaidino Afganistano karas ir 1983 metais sovietų numuštas Pietų Korėjos laineris KAL 007.

Mažeikos dalyvavo kandidato į prezidentus Ronaldo Reagano kampanijoje. Jų iniciatyva kasmet birželio 14-ąją buvo rengiama „Baltic-American Freedom Day“.

Danutė buvo tautinių šokių mokytoja. 1979 metais parašė scenarijų vodeviliui „Viva, Europa“ ir su jaunimo kolektyvu „Spindulys“ po JAV ir Senąjį žemyną. Kolektyve „ratelius suko“ daugelis vėliau išgarsėjusių lietuvių, tarp jų ir būsimas arkivyskupas Gintaras Grušas.

Jūratei Venckienei priklausančiame įraše, kurį nufilmavo Juozas Pažėra, įamžinti dar niekur nepublikuoti kadrai iš signataro Mykolo Biržiškos laidotuvių 1962 metais Los Andžele: šermenys Šv. Kazimiero parapijos namuose ir atsisveikinimas Kalvarijų kapinėse.

Keistų mirčių seka

1955 metais Danutės močiutė Bronislava Biržiškienė nuskendo Ramiajame vandenyne prie Santa Monikos molo. Po kelių mėnesių vienintelis šeimos duonpelnys, Danutės tėvas Kazys, pateko į avariją Reynoldso aliuminio fabrike – apsinuodijo dujomis.

„Tėčio kraujagyslės tiesiog išdžiūvo ir jis mirė per Padėkos dieną“, – pasakojo jauniausioji M. Biržiškos anūkė. Dar po dviejų mėnesių nuo aortos aneurizmos mirė signataro brolis bibliografas, lietuviškų knygų istorikas Vaclovas Biržiška.

„Mano mamą po šių įvykių užklupo baisi nemiga. Išsikankinusi ji buvo paguldyta į sanatoriją. Nuo depresijos gydyta barbariškomis priemonėmis, elektrošoku. Giminėje kilo idėja išdalinti Barauskų vaikus kitoms lietuvių kolonijos šeimoms, kad M. Biržiška galėtų dirbti ir nesirūpinti anūkais“, – pasakojo Danutė.

Laimei, M. Biržiškos kviečiama 1956 metais iš Miuncheno į Los Andželą atvažiavo vyresnioji signataro dukra keramikė, teisininkė Marija (Marilė) su vyru Stasiu Žakevičiumi-Žymantu.

„Ji padarė viską, kad šeima nesubyrėtų. Ištraukė seserį iš ligoninės, padėjo jai ir tėvui prižiūrėti vaikus. Po trejų metų Marilė su Stasiu atvažiavo gyventi pas mus“, – pasakojo D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Antanas Mažeika su žmona Danute ir istoriku Vygintu Broniumi Pšibilskiu./Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Rengė operaciją „Džiunglės“

Marilės vyras Stasys, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas ir Birželio sukilimo Vilniuje organizatorius, po Antrojo pasaulinio karo gyveno Danijoje, galiausiai atsidūrė Anglijoje. Pradėjo bendradarbiauti su britų žvalgyba MI6. Dėjo pastangas, kad Jungtinė Karalystė laikytųsi Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politikos.

MI6 operacijoje „Džiunglės“ S. Žakevičius vadovavo lietuvių daliniui. Tačiau paaiškėjus, kad jo šefai, britų žvalgybos vadovai, yra sovietų agentai („Kembridžo penketukas“) ir dauguma partizanų siųsti tiesiog į mirtį arba buvo užverbuoti NKVD/KGB, savo veikla nusivylė. Stasys išvažiavo į Miuncheną ir ketverius metus dirbo „Amerikos balse“.

„Ir štai nuo 1955-ųjų mūsų šeimoje prasidėjo keistų mirčių virtinė“, – sakė D. Barauskaitė-Mažeikienė. Ji teigė visai neseniai sužinojusi, esą kažkuris aukštas sovietų Lietuvos vadovas per SSRS užsienio reikalų ministrą Viačeslavą Molotovą yra reikalavęs, kad JAV vadovybė ekstraduotų ar net sunaikintų Biržiškas.

„Mano mama buvo pats jautriausias žmogus giminėje. Ji įsibaimino, kad šeima gali būti likviduota. Tačiau kiti ją laikė pamišusia ir uždarė į sanatoriją“, – piktinosi O. Barauskienės dukra.

Liepdavo mergaitėms klykti

Būdama maža Danutė pykusi ant tėčio Kazio, kad tas moko brolį ir seserį, gimnazistus, o jai skiria mažiau dėmesio. Tada ji užlipdavusi pas senelius į antrą aukštą ir ten žaisdavo su jais.

„Kiekvieną vakarą vaidindavome „Raudonkepuraitę“. Bronislava Biržiškienė buvo bobutė, Mykolas Biržiška – vilkas“, – juokdamasi pasakojo Danutė. Su seneliu ir baltu katinu ji eidavusi į mokyklą parsivesti brolio ir sesers.

1879 metais Vilniuje gimusi Bronislava pergyveno badą ir ispanišką gripą. Per Pirmąjį pasaulinį karą ši liga pasiglemžė jos brolį ir seserį. „Galbūt dėl to babunė buvo perdėtai higieniška. Sakydavo, kad vaikus sveikiau prausti lediniame vandenyje. Kai buvo maudomos dukrytės Marilė ir Ona, Bronislavos mama pripildavo šilto vandens ir liepdavo mergaitėms klykti, esą jos esančios šaltame. Apgaudinėdavo dukrą, kad ji neateitų“, – juokdamasi pasakojo Danutė.

Ji pati prisimena, kaip močiutė aklinai uždangstydavo ją gulinčią vaikiškame vežimėlyje, kentusi nežmonišką tvanką. „Buvau labai prisirišusi prie senelės. Ir niekaip nesupratau, kaip ji galėjo mirti. Jos netekau likus dviem savaitėms iki penktojo gimtadienio. Tik suaugusi sužinojau, kad galbūt ji pati pasitraukė iš gyvenimo. Arba kas nors ją nustūmė į jūrą. Tačiau tai tikrai nebuvo pirma keista mirtis“, – kalbėjo D. Barauskaitė-Mažeikienė.

#SIGNATARŲDNR
Biržiškų palaikai atgulė į Lietuvos žemę
2018 07 12 8:00

Po 56 me­tus tru­ku­sio lai­ki­no prie­globs­čio Los An­dže­lo Kal­va­ri­jų ka­pi­nė­se į Lie­tu­vos že­mę va­kar at­gu­lė jos sū­nus – Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ras, vi­suo­me­nės ir kul­tū­ros vei­kė­jas My­ko­las Bir­žiš­ka (1882–1962). Kar­tu grį­žo jo žmo­nos Bro­nis­la­vos Šė­my­tės-Bir­žiš­kie­nės (1879–1955), bro­lių Vac­lo­vo (1884–1956) ir Vik­to­ro (1886–1964) Bir­žiš­kų pa­lai­kai.

Pastarąsias tris dienas visuomenė atsisveikino su Biržiškų palaikais Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Vakar nuo vidurdienio joje liko tik giminaičiai ir jų artimieji, laikytos gedulingos mišios. Joms pasibaigus palaikai skambant bažnyčios varpui ir giedotojų balsams išlydėti į Rasų kapines.

Po pusvalandžio Mykolo ir Bronislavos karstai ir urnos su brolių Vaclovo ir Viktoro palaikais buvo atvežti į Tautos panteoną, kuriame ilsisi tautos patriarchas Jonas Basanavičius, broliai Vileišiai, sovietų okupantų nukankintus signatarus mena kenotafas.

Palaikų perlaidojimo ceremonija Rasų kapinėse vyko šeimos ir artimiausių bičiulių apsuptyje. Prie kapinių vartų pasirodžius procesijai, nugriaudėjo Garbės sargybos kuopos karių saliutas. Aidint dainai „Oi, neverk, motušėle“, procesija pasiekė kapavietę, čia perskaitytos Biržiškų bičiulio poeto Bernardo Brazdžionio eilės.

Numylėto Vilniaus žemėje

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis brolių Biržiškų sugrįžimą pavadino pasaka su laiminga pabaiga.

„Trijų brolių sakmė baigėsi gerai, nes teisingai: čia ta vieta, kur jiems dera amžinai ilsėtis. Jie to ir norėjo. Vilnius jiems buvo neatskiriama ir svarbi Lietuvos dalis. Kad taip teisingai viskas įvyksta, būkime dėkingi ir artimiesiems“, – sakė jis.

Mykolo Biržiškos karstą dengusi Trispalvė įteikta anūkei Ventai Barauskaitei-Leon.Alinos Ožič nuotrauka

Nuo jaunystės M. Biržiška, kaip ir jo broliai, laikėsi socialdemokratinių pažiūrų. Todėl buvęs Seimo vadovas, socialdemokratų garbės pirmininkas Česlovas Juršėnas trumpai apžvelgė iškiliausių Biržiškų giminės sūnų biografijas, gyvenimo kelią.

„Esame dėkingi lietuvybę, Lietuvą, Vilnių, žmogiškumą gynusiems Biržiškoms, pagaliau atgulusiems amžinojo poilsio jų numylėto Vilniaus žemėje“, – kalbėjo jis.

Palaikų perlaidojimo ceremonija Rasų kapinėse vyko šeimos ir artimiausių bičiulių apsuptyje.Alinos Ožič nuotrauka

Skambant dainai „Lietuva brangi“, valstybės vėliava buvo iškilmingai sulankstyta ir kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson įteikta Biržiškų anūkams Vytautui Barauskui, Ventai Barauskaitei-Leon ir Danutei Barauskaitei-Mažeikienei. Vyskupas Arūnas Poniškaitis palaimino kapavietę, skambant giesmei „Marija, Marija“ velionių karstai ir urnos buvo užberti Vilniaus žeme.

Laidotuvių procesija atvyksta į Rasų kapines.Alinos Ožič nuotrauka

„Jaučiu, kad Mykolo ir Bronislavos, mūsų tėvų ir protėvių dvasios šiandien priartėjo prie mūsų. Prieš 56 metus labai jų liūdėjome, o dabar džiaugiuosi, kad grįžo namo“, – sakė anūkė V. Barauskaitė-Leon.

„Atvežėme jums jų vėles, jų naštą, gyvenimus. Dabar, Lietuvos jaunime, pasisemk iš jų stiprybės ir statyk naują gražią Lietuvą. Velioniai jums visada bus stiprus užnugaris, aplankykite juos“, – į jaunąją lietuvių kartą kreipėsi M. Biržiškos anūkė D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Tapo Lietuvos laisvės simboliu

Urnos su Vaclovo ir Viktoro Biržiškų palaikais.Alinos Ožič nuotrauka

„M. Biržiška visada save laikė nuosaikiu kairiuoju. Lygiai taip pat nuo jaunystės buvo laisvamanis, bet po tėvo mirties, apie 1923 metus, kartu su žmona grįžo į bažnyčią. Vokietijoje tapo praktikuojančiu tikinčiuoju, o Los Andžele – nuolatiniu bažnyčios lankytoju. Jam nuolat stigo pinigų, tačiau bažnyčiai visada paaukodavo. Apskritai figūra buvo nepaprasta – sudėtingo gyvenimo ir būdo. Būta ir pažiūrų kaitos“, – „Lietuvos žinioms“ teigė M. Biržiškos biografas istorikas prof. Vygintas Bronius Pšibilskis.

Atsisveikinimo akimirka Šv. Jonų bažnyčioje.Alinos Ožič nuotrauka

Gyvendamas egzilėje M. Biržiška neprarado ryšių su tėvyne. Jei atsitikdavo kas nors svarbaus, apie tai sužinodavo vienas pirmųjų. Jungtinėse Valstijose M. Biržišką imta laikyti J. Basanavičiaus įpėdiniu.

„Jo 75-osios metinės buvo labai plačiai nušviestos JAV lietuvių spaudoje. Tada jis vadintas tikru tautos patriarchu, gretintas su J. Basanavičiumi. Jo mirtis irgi sulaukė visų pagrindinių Amerikos laikraščių dėmesio. Iš esmės M. Biržiška tapo simboliu. Ilgą laiką per Vasario 16-ąją jo kriptoje rinkdavosi lietuviai“, – pasakojo V. Pšibilskis, monografijos „Mykolas Biržiška. Patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakais“ autorius.

„Esame dėkingi lietuvybę, Lietuvą, Vilnių, žmogiškumą gynusiems Biržiškoms.“

1882 metais gimęs Vasario 16-osios akto signataras, kultūros istorikas, politinis veikėjas ir teisininkas M. Biržiška į užsienį pasitraukė 1944 metais per sovietų okupaciją. Mirė 1962 metais Los Andžele.

Jo žmona B. Biržiškienė-Šėmytė gimė Vilniuje, buvo JAV lietuvių visuomenės, kultūros, politinė veikėja, mirė Los Andžele 1955 metais. Biržiškos brolis Vaclovas buvo literatūros istorikas, bibliografas, jauniausias brolis Viktoras – matematikas, taip pat politinis, visuomenės veikėjas. Abu mirė JAV.

#SIGNATARŲDNR
Signataras mirties patale ironiškai prašė gyvybę gelbstinčių saldainių (II)
2018 07 10 17:05

Trauk­tis į Va­ka­rus sig­na­ta­ras My­ko­las Bir­žiš­ka su žmo­na Bro­nis­la­va ry­žo­si tik 1944 me­tais. Svars­tė iki pa­sku­ti­nės aki­mir­kos, ta­čiau po­li­ti­nės per­mai­nos ver­tė pa­si­rink­ti emig­ra­ci­ją.

Tuo metu Mykolas Biržiška ėjo Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus pareigas. Biržiškų anūkė Danutė Barauskaitė-Mažeikienė LŽ pasakojo, kad senelis vienoje Vilniaus krautuvėlėje buvo nusižiūrėjęs to meto dviprasmybę įkūnijančią skulptūrėlę. Iš tolo ji priminė prezidentą Antaną Smetoną, o prisiartinus stebuklingai virsdavo Vladimiru Iljičiumi. Ant rektoriaus stalo pastatytas biustas erzino prosovietinių pažiūrų kabineto lankytojus.

Marija ir Ona Biržiškaitės/Mokslų akademijos bibliotekos nuotrauka

Anot istoriko prof. Vyginto Broniaus Pšibilskio, M. Biržiškos pasitraukimą į Vakarus lėmė politinės priežastys. „Nacių okupacijos laiku, karui jau einant į pabaigą, jis manė, kad gali pasikartoti 1917–1918 metų aplinkybės: Vokietija pralaimi, lieka „tuščia“ erdvė, todėl reikia žūtbūt kontaktuoti su vokiečiais ir iš jų išgauti nuolaidų Lietuvai.

Vokiečiams leidus 1943 balandį Kaune buvo surengta lietuvių konferencija. M. Biržiška pirmininkavo, buvo išrinktas į patariamąją tarybą, Lietuvos Tarybos analogą. Dėl šios veiklos vėliau sovietų vadintas „vokiečių talkininku“, „buržuaziniu nacionalistu“. Pats suprato, kad pasilikus Lietuvoje jam gresia represijos. Laiku išvyko. Iš solidarumo juo pasekė ir broliai“, – teigė M. Biržiškos biografas.

Pasitraukimas

Mykolas ir Bronislava mėgino trauktis kartu su vokiečių kariuomene. Mykolo užrašai liudija, kad pasienyje jie tada buvo išrikiuoti tarsi į darbus siunčiami žmonės. Tarp jų buvo ir V. Krėvė-Mickevičius. Visi su nešuliais organizuotai perėjo žlungančio Trečiojo Reicho sieną.

„Tuo laikotarpiu Biržiškų lagaminai visada stovėjo parengti kelionei. Drabužių senelis turėjo labai mažai, svarbiausia jam buvo knygos. Kaip ir kiti samdiniai iš Rytų ir Vidurio Europos jie buvo vežami į Austrijos Alpes tiesti keltuvų lynų. Kiekvienam iš anksto vokiečiai sumokėjo po 1000 markių“, – pasakojo M. Biržiškos anūkė Danutė.

1944 metų birželio 24-ąją susituokė jos tėvai – jauniausia signataro dukra pianistė Ona ir Lietuvos mokslų akademijos Lituanistikos instituto vyresnysis asistentas Kazys Barauskas.

Sunkvežimiais Biržiškos pasiekė Vieną. Vytautas „Mucha“ Mošinskis, vėliau vedęs Danutę Vailokaitytę-Jasinskienę (signataro Jono Vailokaičio vyriausioji duktė, – aut.), lietuvių gabentomis gėrybėmis – dešromis ir konjaku – papirko paskirstymo stovyklos komendantą ir tas juos paleido.

Už sriubos lėkštę

Vienoje prabuvo mėnesį ar kelis. Paskui Mykolas ir Bronislava gyveno Greifsvalde, Melbeke, perkeltų asmenų stovykloje Uchtėje anglų kariuomenės kontroliuojamoje zonoje. Tarp stovyklos gyventojų buvo ir gen. Povilas Plechavičius, kiti lietuvių veikėjai.

„Uchtėje vyko plati kultūrinė veikla, tačiau nuolat rengti ir vadinamieji skryningai. Rusų karininkai ieškodavo karo nusikaltėlių, mėgino pervilioti, tardė“, – pasakojo V. Pšibilskis.

Paskui Biržiškos išgirdo apie Hamburge kuriamą Pabaltijo universitetą. „Visi broliai patraukė ten. Dirbo, profesoriavo, bet, kaip rašė, tik už sriubos lėkštę“, – sakė istorijos profesorius. Po kurio universitetas buvo perkeltas į Pinebergą, po truputį siaurinta universiteto veikla, kol galiausiai visai nutraukta.

1949 metais atėjo laikas apsispręsti – likti Vokietijoje arba emigruoti į Ameriką. 1950-aisiais Biržiškos atsidūrė JAV. Už juos laidavo Konektikute gyvenę Alena ir Mykolas Deveniai, signataro Jono Vileišio dukra ir žentas.

Danutė Barauskaitė - Mažeikienė ir Vygintas Bronius Pšibilskis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Patriarcho ruduo

1960 metais iš Miuncheno į Los Andželą atsikraustė vyresnioji M. Biržiškos dukra Marija (Marilė) su vyru Stasiu Žakevičiumi-Žymantu. Tuo metu Biržiškos jau gyveno Magnolijos aveniu. „Jie labai padėjo tėvams ir seseriai Onai prižiūrėti vaikus“, – teigė D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Marilė buvo teisininkė, keramikė, o S. Žymantas – VU Teisės fakulteto dekanas. Amerikoje jam teko tenkintis kapinių prižiūrėtojo darbu.

1962 metų sausį M. Biržiškai smarkiai sutriko širdies veikla. „Jis buvo paguldytas į Lelando ligoninę, kurioje aš gimiau. Mudu su dėde Stasiu ėjome pirkti seneliui saldainių, nes jam labai nepatiko vaistų skonis. Ironiškai prašė parnešti „life-savers“ (gyvybę gražinančių)“, – prisiminė signataro anūkė D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Tą dieną Holivude iškrito sniegas. Vos prisilietęs žemės jis tuoj pat tirpo. Danutė paslydo ir visa sušlapo. Senelis buvo labai dėkingas už saldainius.

Viskas sulėtėjo, M. Biržiška atidėjo savo darbus, kad galėtų užbaigti neseniai mirusio brolio Vaclovo „Aleksandryno“ – trijų tomų veikalo – korektūrą. Kai iš ligoninės grįžo namo, jam nuolat buvo tiekiamas deguonis. Vaikščiojo nedaug, tik aplink namą. Ir sėdėjo prie darbo stalo, taisė brolio veikalą. O visas Los Andželas tuo metu jau rengėsi jo aštuoniasdešimtmečiui.

Antrą kartą M. Biržiškos širdis sustreikavo per patį gimtadienį, rugpjūčio 24-ąją. Iki vidurdienio darbavosi, buvo trumpai atsitraukęs nuo stalo, ir kai grįžo į kambarį, sukniubo. Ligoninėje buvo kiek atsigavęs. „Tačiau aštuntą valandą vakaro sulaukėme gydytojo Williamo Graškos skambučio, kad M. Biržiškos nebėra“, – pasakojo anūkė.

Mama Ona kitą rytą vaikus išvežė į skautų stovyklą kalnuose, kad tie truputį atitoktų nuo skaudaus įvykio. „Dainos prie laužų buvo labai graudžios“, – vos sulaikė ašaras Danutė. Visuomenė rengėsi džiugioms iškilmėms, o susirinko į laidotuves.

M. Biržiškos netektis buvo dar vienas skaudus smūgis šeimai po keistų mirčių sekos. Tačiau apie tai – kitoje publikacijoje.

Nuotraukų publikacijai suteikė Danutė Barauskaitė-Mažeikienė, Valerija Kazlauskienė, Signatarų namai, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Mokslų akademijos biblioteka. Dalis nuotraukų – iš Vyginto Broniaus Pšibilskio monografijos „Mykolas Biržiška“.

(Bus daugiau)

#SIGNATARŲDNR
Signataras Mykolas Biržiška meldėsi lenkiškai, bet viską atidavė Lietuvai (I)
2018 07 09 14:32

Po 56 me­tų lai­ki­no prie­blobs­čio Los An­dže­lo Kal­va­ri­jų ka­pi­nė­se į Lie­tu­vos že­mę at­guls jos sū­nus – Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ras, vi­suo­me­nės ir kul­tū­ros vei­kė­jas My­ko­las Bir­žiš­ka (1882–1962). Kar­tu grįž­ta jo žmo­nos Bro­nis­la­vos Šė­my­tės-Bir­žiš­kie­nės (1879–1955), bro­lių Vac­lo­vo (1884–1956) ir Vik­to­ro (1886–1964) Bir­žiš­kų pa­lai­kai. Apie ma­žiau ži­no­mus, jau­tres­nius M. Bir­žiš­kos gy­ve­ni­mo fak­tus LŽ pa­pa­sa­ko­jo šia di­džia pro­ga iš Ka­li­for­ni­jos at­ke­lia­vu­si jo anū­kė Da­nu­tė Ba­raus­kai­tė-Ma­žei­kie­nė ir is­to­ri­kas prof. Vy­gin­tas Bro­nius Pši­bils­kis.

Gimusi Holivude

Danutės tėvai – pianistė, pedagogė Ona Biržiškaitė-Barauskienė ir Kazys Barauskas – Los Andžele atsidūrė pirmiau nei seneliai Mykolas ir Bronislava. Atkeliavę į JAV, jie visi glaudėsi Konektikute pas Mykolą ir Aleną Devenius (signataro Jono Vileišio dukra, – aut.), paskui Barauskai traukiniu per visą žemyną išriedėjo Kalifornijos link.

Kartu važiavo ir du poros vaikai – Venta ir Vytas. Jiedu buvo gimę Freiburge, Vokietijoje, o Danutė dar tik rengėsi ateiti į šį pasaulį – ir ne pačioje blogiausioje jo vietoje – Holivude.

Iš pradžių Barauskai apsistojo Čula Vistoje pas skerdyklos savininką JAV lietuvį Zaunes (galimai – Zaunius). Mokytojas K. Barauskas įsidarbino skerdykloje, šeima apsigyveno perdarytame mokykliniame autobuse. Po karo Amerikoje labai trūko gyvenamojo ploto.

„Mama pasakojo, kad Vokietijoje jie gyvenę ta diena, nežinodami, kas bus rytoj. O Čula Vistoje jautėsi kaip rojuje – treilerių parkas buvo ant kalvos, žvelgiančios į Ramųjį vandenyną ir San Diegą, prie pat Meksikos sienos“, – pasakojo D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Garbės žodžio žmogus

Pamažu tėvas K. Barauskas pažindinosi su Los Andželo lietuviais ir susirado geriau apmokamą darbą Reynoldso aliuminio fabrike. Supratęs, kad praranda darbštų tautietį, Zaunius susierzino. Tačiau K. Barauskas laikėsi garbės žodžio ir per šešis mėnesius atidavė viską, ką buvo skolingas skerdyklos savininkui.

Šeima įsikūrė Los Andžele, viename Vašingtono bulvaro daugiabutyje. Rajone gyventojų daugumą sudarė juodaodžiai, ir lietuvė Ona, susidūrusi su jai nepažįstama kultūra, tarp jų jautėsi gana neįprastai. Vis dėlto greta gyveno ir lenkė, ir lietuviai Razučiai su vaikais.

Bendravardė Ona Razutienė tapo artimiausia lietuvių pianistės draugė. Gyveno čia pat, už sienos. Mama dukrai juokdamasi pasakojo, kad atidariusi spintos duris iš anapus girdėdavo Razučių pokalbius: „Na, Onute, kas šiandien pietums?“

Mykolas Biržiška su Pranu ir Mary Agnes Lubinais.

Tada, apie 1950-uosius, į Los Andželą atvažiavo ir Mykolas su Bronislava. M. Biržiška, nuo jaunystės buvęs silpnos sveikatos, negalėjo ištverti atšiaurios Konektikuto žiemos. Tais metais per pačias Mykolines gimė trečias Barauskų vaikas – Danutė, LŽ pašnekovė, šiomis dienomis su Venta, Vytu ir savo atžalomis viešinti Lietuvoje.

Nuotraukų publikacijai suteikė Danutė Barauskaitė-Mažeikienė, Valerija Kazlauskienė, Signatarų namai, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Darė įspūdį lenkams

Nuo to laiko, kai senelis apsigyveno pas Barauskus, namai nuolat būdavo pilni – visi veržėsi pabendrauti su žymiuoju lietuviu, vienu Lietuvos valstybės kūrėjų.

Per dvylika metų M. Biržišką lankė įvairiausio rango veikėjai: dažnai svečiavosi politikos mokslų profesorius Malbornas Grahamas, buvęs JAV pasiuntinys Lietuvos Respublikoje Owenas Noremas, pasitarti užsukdavo net Kalifornijos gubernatorius Ernestas E. Debsas.

M. Biržiška daug susirašinėjo: su Zbigniewo Brzezinskio tėvu Tadeuszu, buvusiu Lenkijos pasiuntiniu Monrealyje, su Vincu Krėve-Mickevičiumi, Steponu Kolupaila.

Danutė Barauskaitė - Mažeikienė/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Tačiau pirmiausia kairiųjų pažiūrų signatarą suskato „verbuoti“ vietiniai lietuvių komunistėliai. Lenkė į savo pusę, ragino įsitraukti į jų organizacijas. K. Barauskas veždavo uošvį į tuos susitikimus, o grįžęs kalbėdavo, kad verčiau jam su anais neprasidėti – jie siekią naudos tik sau.

Ilgainiui M. Biržiška labai susidraugavo su Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos klebonu Jonu Kučingiu. Kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, buvo pamaldus žmogus. „Nors poterius kalbėjo lenkiškai“, – pridūrė Danutė.

Mama Elžbieta Biržiškienė savo sūnus augino lenkais. Kai Mykolas pasakė apsisprendęs būti lietuviu, motina užpyko. „Tačiau lenkiškas auklėjimas jam paskui labai padėjo. Jis gerai suprato lenkus. Buvo Vilniaus lietuvių reikalų gynėjas ir lenkai su juo labai skaitėsi.

Aristokratiška, išsilavinusi asmenybė, bajoriška kilmė jiems darė įspūdį. Lenkiškai kalbėjo net geriau nei kai kurie „lenkai“. Redagavo lenkiškus žurnalus. Tai jam labai pravertė“, – tvirtino Vygintas Pšibilskis, kolosalios monografijos „Mykolas Biržiška. Patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakais“ autorius.

Kokia buvo trečia pasaka

Vis dėlto anūkę Danutę M. Biržiška išmokė melstis lietuviškai. Kas vakarą jai sekdavo tris pasakas – apie auksinę žuvelę, senelį ir senelę, kurie ropę rovė. Kokia buvusi trečia, Danutė sakė neprisimenanti. „Matyt, – nusijuokė, – jau miegodavau.“

Dieną tėtis Kazys išvažiuodavo dirbti į fabriką, mama su „babunia“ Bronislava likdavo šeimininkauti namie.

Lietuviai surinko 4 tūkst. dolerių įnašą, tais laikais – milžinišką sumą, kad už 16 tūkst. dolerių išpirktų viršutines namo Vašingtono bulvare patalpas. Dalį išnuomotų, o kitomis naudotųsi patys.

M. Biržiška džiaugėsi gavęs atskirą kambarį ir stalą, prie kurio galėjo rašyti. Rytais apsivilkdavo kostiumą, kildavo į viršų, dirbdavo, vaikams ten šiukštu neleista rodytis, trukdyti.

Danutės tėtis gavo Los Andželo lietuvių šeštadieninės mokyklėlės direktoriaus pareigas. Mokykloje M. Biržiška skaitė paskaitas lietuvių jaunimui. Daug studentų iš visos Amerikos suvažiuodavo jų klausytis, lankydavosi ir jo namuose.

„O kai ateidavo jo gimtadienis – o! visi atsineša po buteliuką ir pyragą, – juokdamasi pasakojo D. Barauskaitė-Mažeikienė. – Mes, vaikai, sėdėdavom ir nekantriai laukdavom gardumynų. Venta gudriai sugalvojo nupjauti torto apačią, suvalgyti, o likusią dalį perkelti ant kitos lėkštės.“ Sumanymas buvo sėkmingai įgyvendintas.

Prof. Vygintas Bronius Pšibilskis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Į Basanavičiaus vietą

M. Biržiška buvo labai žymi lietuvių išeivijos figūra. Pasak M. Biržiškos biografo V. Pšibilskio, jį imta laikyti Jono Basanavičiaus įpėdiniu.

„Jo 75-osios metinės buvo labai plačiai nušviestos JAV lietuvių spaudoje. Tada jis vadintas tikru tautos patriarchu, gretintas su J. Basanavičiumi. Jo mirtis irgi susilaukė visų pagrindinių Amerikos laikraščių dėmesio. Iš esmės M. Biržiška tapo simboliu. Ilgą laiką per Vasario 16-ąją jo kriptoje rinkdavosi lietuviai“, – teigė M. Biržiškos biografas.

Jack Sharkey nuotrauka – brangus suvenyras

Po pamaldų Šv. Kazimiero bažnyčios klebonijoje J. Kučingis rengdavo įvairius susitikimus, juose dalyvavo ir Kalifornijos gubernatoriai, kongresmenai. Kunigas gerai gaudėsi politikoje, suvokė ir bažnyčios galią. Tad nė vienas toks susitikimas nepraeidavo be M. Biržiškos.

Pirmus tvaresnius saitus su JAV politiniais sluoksniais M. Biržiška užmezgė dar 1931 metais, kai Vilniaus reikalu lankėsi Bostone, Pitsburge, kituose miestuose. Tada jį priėmė merai, politikos ir verslo atstovai, net ką tik kadenciją baigęs JAV prezidentas Calvinas Coolidge‘as.

Susitikimas su JAV politikais ir verslininkais.

Iš tos kelionės kaip mielas prisiminimas M. Biržiškai liko Amerikos įžymybės, lietuvių kilmės boksininko Jack Sharkey (Juozas Žukauskas, – aut.) pasirašyta nuotrauka.

„M. Biržiška dievino šį sportą. Per televizorių žiūrėdavo tik bokso dvikovas ir filmus, kuriuose vaidina Rūta Kilmonytė-Lee“, – pasakojo D. Barauskaitė-Mažeikienė. Kai M. Biržiška apsistojo Los Andžele, J. Sharkey atvažiuodavo pas M. Biržišką į svečius. Pats jis gyveno Santa Monikoje.

Sudėtinga figūra

Egzilėje M. Biržiška ryšių su tėvyne neprarado. Jei kas nors svarbaus atsitikdavo Lietuvoje, apie tai sužinodavo vienas pirmųjų.

Nuo jaunystės M. Biržiška laikėsi socialdemokratinių pažiūrų. Kaip ir abu jo broliai Vaclovas ir Viktoras. Kai 1917 gruodžio 11 dieną buvo priimama deklaracija, pabrėžianti Lietuvos saitus su Vokietija, M. Biržiška pasitraukė iš partijos, tapo nepartiniu socialdemokratu.

„Visada save laikė nuosaikiu kairiuoju. Lygiai taip pat nuo jaunystės buvo laisvamanis, bet po tėvo mirties, apie 1923 metus, kartu su žmona grįžo į bažnyčią. Vokietijoje tapo praktikuojančiu tikinčiuoju, o Los Andžele – nuolatiniu bažnyčios lankytoju. Jam nuolat stigo pinigų, tačiau bažnyčiai visada paaukodavo. Apskritai figūra buvo nepaprasta – sudėtingo gyvenimo ir charakterio. Būta ir pažiūrų kaitos“, – teigė prof. V. Pšibilskis.

(Bus daugiau)

#SIGNATARŲDNR
Siauruku į laisvę: signataro Kazio Bizausko giminaičių pabėgimas
2018 06 29 14:40

Dau­ge­lis Vi­di­man­to Ži­do­nio ar­ti­mų­jų po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­ty­rė trem­ti­nių da­lią. „Ma­no tė­vų šei­ma to­kio li­ki­mo iš­ven­gė tik per plau­ką“, – LŽ tei­gė Kė­dai­niuo­se gy­ve­nan­tis sig­na­ta­ro Ka­zio Bi­zaus­ko pus­se­se­rės Ka­zi­mie­ros Bi­zaus­kai­tės-Ži­do­nie­nės sū­nus Vi­di­man­tas Ži­do­nis.

Vidimantas darbavosi savo kieme, kai į jį beveik be garso įriedėjo mūsų redakcijos mašinėlė. Kol poilsio vieton sugrįžo darbo įrankiai, po lauko čiaupu mazgotos rankos, apeita šen ir ten, padėta šis bei tas, šeimininkas spėjo pasipasakoti apie save.

Jei nesumoki per nurodytą laiką, vadinasi, tyčia vengi mokėti, esi liaudies priešas.

Darbingiausius gyvenimo metus atidavė Kėdainių cukraus fabrikui – dirbo jame nuo statybų pradžios iki pensijos ir dar šiek tiek. Pirmosios cukraus granulės išbyrėjo 1971-ųjų vasarį. Pilnu pajėgumu fabrikas įsisuko tų metų rudenį, sulaukus cukrinių runkelių derliaus.

V. Židonis buvo atsakingas už įrangą ir gamybos procesus, rūpinosi viskuo, kas fabrike vyko „nuo vartų iki vartų“ – žaliavos įvežimo ir produkcijos išvežimo. Vyriausiojo inžinieriaus pareigose pergyveno net tris direktorius.

Aukščiau kilti negalėjo, mat buvo „netinkamas politiškai“ – nepartinis, kilęs iš tremčiai pasmerktos šeimos. Tačiau per ilgus darbo metus įgijo tokios patirties ir pasitikėjimo, kad net viceministrai ir ministrai maloniai su juo tardavęsi: „Na, ką nauju direktorium statysime?“

Sovietai neatleido dviejų „nuodėmių“

1948 metų rudenį Vidimanto tėvas Petras Židonis ir mama Kazimiera buvo galutinai „išbuožinti“. Darbštiems ir sumaniems ūkininkams okupacinė valdžia uždėdavo protu nesuvokiamo dydžio mokesčius ir pyliavas, o nesugebančius jų atiduoti sodindavo į kalėjimą arba tremdavo į Sibirą.

„Ateina paštininkas, atneša laišką. Jame – reikalavimas sumokėti milžinišką sumą. Jei nesumoki per nurodytą laiką, vadinasi, tyčia vengi mokėti, esi liaudies priešas. Tėvas numatė, kad bus norima susidoroti, todėl ką galėjo, po truputį išpardavė. Praeina kelios savaitės – naujas laiškas, vėl viskas kartojasi. Paskutinį sykį reikalavo net 18 tūkstančių! Tėvai suprato, kad geruoju tai nesibaigs“, – pasakojo V. Židonis.

Giminystė su Lietuvos valstybės kūrėju K. Bizausku šiuo atveju neturėjo lemiamos reikšmės. Svarbiausios, šiandienos terminais kalbant, reketo priežastys buvo kitos: reikėjo sunaikinti sėkmingą, pasiturintį ūkininką, be to, enkavedistai negalėjo jam atleisti senos „nuodėmės“ – P. Židonis buvo Lietuvos savanoris, tarnavo jos kariuomenėje, dalyvavo karo veiksmuose atmušant bolševikus už Dauguvos.

Pusbrolį K. Bizauską pašnekovo Vidimanto mama Kazimiera sutiko vos kelis kartus. „Tai savaime suprantama, nes jiedu buvo skirtingo rango žmonės. K. Bizauskas – diplomatas, valstybės veikėjas, o šie – valstiečių vaikai, dar ir gerokai jaunesni“, – teigė V. Židonis.

Iki 1931 metų diplomatas dirbo Vatikane, JAV, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje. O paskutinius septynerius metus gyveno Kaune, nuomotame bute Vydūno gatvėje. 1940 metų vasarą sovietams okupavus Lietuvą K. Bizauskas pasitraukė į ūkį Žirnajų dvaro sodyboje.

„Prikazanno ostavit, kak stojiš“

Kai tą lapkritį turto prievartautojai pas Židonius Gailionių kaime pasirodė paskutinį kartą, ketino išvežti viską, ką galėjo pajudinti. Traukė net pagalvėlę iš po miegančio šešiamečio Vidimanto galvos. Tėvui paprieštaravus okupantų valios vykdytojai atšovė: „Tebia, Židonis, prikazanno ostavit kak stojiš.“

Gyvuliai, kuliamosios mašinos ir kiti ūkio padargai jau buvo atimti anksčiau. Tėvas pasodino išbuožintojus prie stalo, pavaišino alumi ir kai tie prarado budrumą, šį tą pavyko išslapstyti, išdalyti kaimynams.

Vidimanto brolis Petras su seserimi Genovaite, vyresnieji vaikai, tuo metu mokėsi Linkuvos gimnazijoje, gyveno pas šeimininką „ant kambario“. „Man ir dabar neaišku, ką enkavedistai su mumis būtų darę, – iškart vežę į stotį ar kiek vėliau? Nepriklausomybės metais radome pažymą, kad mūsų šeimą ketino deportuoti 1949-ųjų kovą. Vis dėlto aplinkybės susiklostė gana įdomiai“, – sakė Vidimantas.

Broliai Petras ir Vidimantas Židoniai

Už lango – balta skepeta

Židonių ūkio gale bėgo siaurukas, jungęs Biržus ir Šiaulius. Tėvai sulaukė, kol „sveteliai“ išsinešins, ir nusprendė tuoj pat palikti namus, sėdo į traukinuką. Antraip grėsė išvežtųjų kaimynų likimas. Kai pasiekė Šiaulius, P. Židonis patraukė toliau į Kuršėnus, o mama – pas giminaičius į Vilnių. „Išvažiavo dešimčiai metų“, – sakė Vidimantas. Jis pats tada buvo paliktas ūkio padėjėjos Anastasijos Plačiukaitės globai.

Po išsiskyrimo vėl susitikę Šiauliuose tėvai sumanė grįžti atgal į savo namus. Ir, anot Vidimanto, tada įvykęs stebuklas. Kai jiems beliko pora stotelių, pro traukinuko langą Petrašiūnuose pamatė dukrą Genutę.

„Ji kelias dienas iš eilės budėjo stotyje, tarsi nujausdama, kad tėvai pasirodys“, – graudinosi tai prisimindamas Vidimantas. Apie tėvams gresiantį pavojų vaikai sužinojo iš Nastutės, kuri su Vidimantu apsilankė pas juos Linkuvoje.

Mama vėliau pasakojusi, kaip tada su tėvu netikėtai išvydo dukrą, mojuojančią balta skepeta. Ja mergina norėjusi į save atkreipti dėmesį. Pajutę kažką negera tėvai išlipo ir buvo įspėti šiukštu namo nevažiuoti – ten jų laukiantys stribai. Nuo tada daugiau tose apylinkėse nebesirodė.

Vidimantas Židonis / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Slėpė, kur gyvena

Židoniai ieškojo, kur prisiglausti. Jiems ranką ištiesė Kuršėnuose aukštas statybų viršininko pareigas ėjęs tėvo sūnėnas Petras Jarašūnas. Per karą tėvas jį slėpė savo pirtyje nuo okupantų – ir rusų, ir vokiečių. Atsidėkodamas dėdei, sūnėnas padėjo Židoniams įsikurti ir įsidarbinti Daugėlių statybinių medžiagų kombinate.

Joniškėlyje vienam pažįstamam valdininkui davę 500 rublių kyšį ir vargais negalais atlikę reikiamus formalumus apskrities centre Pasvalyje, tėvai prisiregistravo Kuršėnuose. Iki mokslo metų pabaigos vyresnieji Židonių vaikai nežinojo, kur gyvena jų tėvai. Šie net lankydamiesi pas atžalas Linkuvoje sąmoningai to nesakė.

Vidimantas kuris laikas jau buvo su tėvais. „Pamenu, Daugėliuose apsigyvenome didelėje plytų degimo krosnyje. Tokia ilga, galo nematyti. Ir šikšnosparnių pilna, skraido naktimis mums virš galvų. Lovos nėra, tik lentos atsigulti. Atsimenu mamos žodžius: „Niekada nebuvau tokia laiminga kaip dabar – viskas baigėsi. Yra kelios lentos, gulime ant jų, ilsimės ir, atrodo, viskas išsisprendė“, – ištarė sūnus. Vėliau šeimai davė aplūžusį kambariuką, galiausiai – dviejų kambarių butuką, kuriuo dalijosi su kitu žmogumi.

Vėl pradėjo nuo nulio

1949-ųjų rudenį Vidimantui atėjo laikas eiti į pirmą klasę. Ir vyresniuosius reikėjo pervesti į Kuršėnų mokyklą, įtaisyti arčiau savęs. Sukaupusi visą drąsą mama kreipėsi į direktorių klausdama, ar priimtų jos vaikus, jei šie neturi jokių dokumentų. „Direktorius, matyt, buvo padorus žmogus, viską suprato, pasakė „atveskit“. Priėmė“, – pasakojo Vidimantas.

Po 11 metų jis įstojo į Kauno politechnikos institutą (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas), o vyresniesiems aukštojo mokslo studijos buvo užgintos. Nors abu mokėsi labai gerai, išlaikė egzaminus: Petras – KPI, Genovaitė – Vilniaus pedagoginiame institute.

„Per mandatinę komisiją jiems pasakė, kad negali mokytis dėl tokios biografijos“, – teigė V. Židonis. Brolis tada įstojo ir baigė Smalininkų žemės ūkio technikumą, vėliau – Žemės ūkio akademiją, o sesuo pedagoginiame baigė neakivaizdinį skyrių.

„Viską praradę mokėmės gyventi nuo nulio“, – apibendrino V. Židonis.

#SIGNATARŲDNR
Signataro Kazio Bizausko palikimą gaubia paslaptis
2018 06 25 13:18

Kai 1940-ųjų lap­kri­tį Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą Ka­zį Bi­zaus­ką su­ėmė en­ka­ve­dis­tai, Žir­na­jų dva­ro ūky­je prie Pa­bais­ko li­ko trys ar­ti­miau­sios jo mo­te­rys – žmo­na Pa­uli­na Lie­pai­tė-Bi­zaus­kie­nė (1898–1989) su duk­te­ri­mis Pri­ma (g. 1921) ir Al­ge (1923–1985).

„Iki 1944 metų jos gyveno visiškoje nežinioje. Vėl artėjant sovietų kariuomenei, jau buvo praradusios viltį, kad tėvas gyvas, todėl turėjusios apsispręsti. Ryžosi trauktis į Vakarus. Kito pasirinkimo nebuvo, nes Lietuvos pareigūno artimiesiems akivaizdžiai grėsė represijos“, – LŽ teigė Kėdainiuose gyvenantis K. Bizausko pusseserės Kazimieros Bizauskaitės-Židonienės sūnus Vidimantas Židonis.

Tikrąsias K. Bizausko mirties aplinkybes dukra Prima sužinojo tik tada, kai Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas nurodė visuomenei atverti slaptus SSKP CK politbiuro ir KGB archyvus.

Lieka paslaptis

Moterys į vežimą susikrovė būtiniausius daiktus, tėvo archyvą, vieną kitą šeimos fotografiją ir pajudėjo Kybartų link. Prie jų prisišliejo Algės bendraamžis Pranas Zundė, padėjęs pasiekti sieną.

„Pranas gimė Kaune, bet buvo švedų kilmės“, – teigė V. Židonis. P. Zundei vėliau buvo lemta tapti signataro K. Bizausko biografu.

Rytprūsių vokiečiai Eitkūnuose ketveriukę priėmė gana palankiai, suteikė pabėgėlių statusą, davė maisto talonų. Tačiau patarė nesivežti jokių daiktų. Todėl dar Lietuvos teritorijoje prie Kybartų šeima užkasė K. Bizausko diplomatinės tarnybos metais gautas reprezentacinės dovanas, suvenyrines vazas. skulptūrėles.

Kai atkūrus nepriklausomybę į tėvynę grįžo Prima, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atpažino K. Bizausko inicialais „K.B.“ pažymėtas vertybes. Kokiais keliais signataro gautos dovanos atsidūrė galerijoje, lieka paslaptis.

Bomboms krintant laukė savo eilės

Peržengusi Rytų Prūsijos sieną ketveriukė iškeliavo Berlyno link. Sąjungininkų šturmuojamoje sostinėje prabuvo iki pat Trečiojo Reicho kapituliacijos. „Gyveno kone miesto centre. Berlyno bombardavimas vykęs labai „tvarkingai“ – aštuntą vakaro pasigirsta sirenos ir antskrydis trunka valandą ar dvi. Pasakoju tai, ką man yra sakiusi Prima: kai viskas aprimsta, išlendi iš slėptuvės, apsidairai, kurie namai išliko, ir vėl lauki kitos dienos, savos eilės“, – baimės atmosferą, kurią jautė pabėgėliai lietuviai, perteikė V. Židonis.

Moterims ir ištikimam palydovui P. Zundei pavyko atsisėsti į bene paskutinį traukinį, nuvežusį juos į britų kariuomenės kontroliuojamą zoną. Gerokai mažiau pasisekė gabenamiems į rytinę Vokietijos dalį, nes tie atsidūrė pas rusus, o tada – tiesiu taikymu į Sibirą.

Diplomato K. Bizausko, dirbusio Vatikane, JAV, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje dukros buvo įgijusios nepriekaištingą išsilavinimą, mokėjo ne vieną kalbą. Joms pavyko įsidarbinti vertėjomis. Tomis aplinkybėmis vokiečių ir anglų kalbų įgūdžiai labai pravertė.

Vakarų Vokietijoje Prima susidraugavo su britų kariškiu Billu Dunnu. Baigiantis tarnybos laikui šis pasiūlė mylimai lietuvaitei drauge su juo važiuoti į Angliją.

Laiku persikvalifikavo

Algė 1945 metų gegužės 29 dieną ištekėjo už P. Zundės. Pranas baigė mokslus Hanoverio technologijos institute. Buvo Vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, svariai prisidėjo prie Vasario 16-osios gimnazijos įkūrimo.

Vokietijoje Pranui ir Algei gimė dukros Algė ir Aurelija ir sūnus Audronis. Aidis ir Gytis į šį pasaulį atėjo jau Jungtinėse Valstijose.

Jose šeima atsidūrė tik 1960 metais. 1965-aisiais P. Zundė gavo magistro studijų diplomą George‘o Washingtno universitete, o 1968 metais Džordžijos technologijos institute įgijo filosofijos daktaro laipsnį.

„Pranas iš pradžių studijavo mechaniką, bet kai atsirado kompiuteriai, kaip pats sakė, laiku persikvalifikavo, ir net 26 metus dėstė informacines technologijas, tapo profesoriumi“, – teigė V. Židonis.

Sovietmečio pabaigoje P. Zundė ėmė gyvai domėtis K. Bizausko palikimu. Lankėsi tėvynėje, dirbo Lietuvos mokslų akademijoje. Jam talkino informatikas Valentinas Černiauskas, Vytauto Didžiojo universiteto pirmojo rektoriaus prof. Algirdo A. Avižienio giminaitis. Vieną šūsnį duomenų apie K. Bizauską tada sugebėta gauti iš LSSR valstybinio archyvo, apeinant jo direktorių, „stalininio kirpimo“ valdininką.

„Padedant akademikui Vytautui Statulevičiui man pavyko patekti ir į K. Bizausko fondą Valstybinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kas čia atgabeno diplomato dokumentus, esama prieštaringų versijų. Tačiau fondas buvo tikrai nemažas, netyrinėtas“, – pabrėžė LŽ kalbintas V. Černiauskas.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje (iš kairės): Birutė Kulnytė, Prima Bizauskaitė-Dunn, Vidimantas Židonis, Valentinas Černiauskas. / Vidimanto Židonio asmeninio archyvo

Gavęs bibliotekos direkcijos leidimą, informatikas nemažai laiko skyrė K. Bizausko dokumentų, nuotraukų, negatyvų, ambasadoriaus pranešimų kopijavimui – iš fotojuostelės į popierių. Surinktą medžiagą persiuntė P. Zundei į JAV.

Surėmė pečius

Po nepriklausomybės atkūrimo P. Zundė, P. Bizauskaitė-Dunn, V. Černiauskas, Vidimantas ir jo brolis Petras Židonis surėmė pečius ieškodami Bizauskų giminės šaknų. Vidimantui pavyko sužinoti, kur Anykščiuose ilsėjosi signataro tėvo Kazimiero Bizausko palaikai. Sovietmečiu kapinės buvo perkeltos ir jo kapas neišliko.

„Anykščių klebonas leido patyrinėti bažnyčios caro laikų archyvus. Radau Kazio tėvo ir mamos laidojimo vietą ir laiką, sužinojau ir mirties priežastį. Abu buvo mirę nuo džiovos. Surinktą medžiagą atidaviau Pranui“, – pasakojo signataro giminaitis V. Židonis.

P. Zundei pavyko išsiaiškinti tikslią signataro K. Bizausko gimimo datą. Iš Latvijos nacionalinio archyvo gauta gimimo liudijimo kopija patvirtino jį gimus 1893 metų vasario 2-ąją (pagal naują kalendorių – vasario 14-ąją) Paviluoste.

Pirmoji P. Zundės parašytos K. Bizausko biografijos dalis Čikagos „Draugo“ buvo išleista 1993-iaisiais, antroji – po metų. Trečiosios dalies parašyti nespėjo, mirė 2004 metais.

Lietuviškai, ir niekaip kitaip

Primai ir Billui Dunnams 1950 metais gimė Verena, po santuokos gavusi vyro pavardę Nevard. Ji turi penkis vaikus: Josephą, Michaelą, Francisą, Teresą ir Lucy.

1953 metais Primai ir Billui gimė antra dukra Oriana. „Kad po 70 svetur praleistų metų Prima nėra užmiršusi lietuvių kalbos, rašo idealiai, be klaidų, gal ir neturėtume stebėtis. Bet ir dukra Oriana puikiai kalba ir net rašo. Tik kartais manęs paprašo sužiūrėti nosines balses, kablelius. O svarbiausia – lietuviškai kalba Primos anūkė, Orianos dukra, Felipa Maria Teresa House“, – reiškė nuostabą pašnekovas.

Su vyru Billu Prima gyveno Esekso grafystėje. Pas seserį Algę ji lankėsi tik kelis kartus. Vis dėlto didelis atstumas darė savo. Dabar Prima jau porą metų gyvena Hartfordšire, nuolat globojama dukters Verenos.

Vidimantas yra teiravęsis Felipos, iš kur jos tokios geros lietuvių kalbos žinios. Ši atsakė, kad močiutė Prima su ja visada kalbėjusi tik lietuviškai ir – niekaip kitaip. Felipa jau turi dvi dukras – Mariją Izabellę, gimusią 2006-aisiais, ir Anę Raphaelą, gimusią 2011 metais. Oriana studijavo ispanų filologiją, dirba bibliotekoje. Felipa yra vadybininkė.

V. Židonio dukra Sigita, anglistė, ir Felipa beveik bendraamžės. Britė lankėsi jos vestuvėse, o Sigita, stažuodama Jungtinėje Karalystėje, kelias savaites gyveno pas Primą. Felipa ir Sigita dar ir dabar abi susirašinėjančios. Lietuvoje lankėsi ir kita Primos anūkė, Verenos dukra Teresa.

Namai virto karo ligonine

Tikrąsias K. Bizausko mirties aplinkybes dukra Prima sužinojo tik tada, kai Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas nurodė visuomenei atverti slaptus SSKP CK politbiuro ir KGB archyvus. Iki to laiko praėjo penki dešimtmečiai.

Šeimos gauta pažyma atskleidė, kad ateitininkų sąjūdžio lyderis, jauniausias Nepriklausomybės Akto signataras, Steigiamojo seimo narys, švietimo ministras, diplomatas ir vicepremjeras, dalyvavęs derantis su Stalinu ir Viačeslavu Molotovu, buvo sušaudytas Baltarusijoje pakeliui į Maskvą 1941 metų birželio 26 dieną greta Bigosovo geležinkelio stoties.

Žirnajų dvaro sodyba, palikta šeimininkų, ilgai nestovėjo tuščia. Kaip atsimena tuometiniai Bizauskų kaimynai Augūnai ir Rutkauskai, tuojau į ją įsikraustė sovietų kariuomenė. Dvaras buvo paverstas karo ligonine, šalia tūpė sanitariniai lėktuvai.

(Bus daugiau)

#SIGNATARŲDNR
Signataro Justino Staugaičio giminės Ameriką išvydo prie Laptevų
2018 06 24 12:00

Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ro Jus­ti­no Stau­gai­čio (1866–1943) bro­lio Vin­cen­to (1875–1955) anū­kas Da­rius Stau­gai­tis, gy­dy­to­jas trau­ma­to­lo­gas or­to­pe­das, su žmo­na eko­no­mis­te Ele­na Stau­gai­tie­ne mums at­vė­rę pla­čius kie­mo var­tus ne­tru­kus pa­pa­sa­ko­jo apie gar­sią gi­mi­nys­tę.

Tačiau neskubėjo. Panevėžio pakraštyje gyvenanti šeima turi ir daugiau kuo didžiuotis: pirmiausia, suprantama, vaikais ir anūkais, tada profesiniais pasiekimais ir nepaprastai išpuoselėtu sodu. Buvo pats gegužės įsibėgėjimas, ir žvilgsnį iš karto patraukė žiedais apsipylusi obelų gyvatvorė. Tokio stebuklo dar nebuvau regėjęs. „Dvylika metų užtruko ją suformuoti“, – sakė Darius ir Elena.

Derybininkas, diplomatas Justinas Staugaitis lankėsi Vakarų šalyse Lietuvos pripažinimo ir kitais klausimais, o Bažnyčios reikalais keliavo į susitikimus Vatikane.

Koloninės obelys, gausybė prižiūrėtų medelių ir krūmelių, kurių pavadinimus girdžiu pirmą kartą, pasisėję pūpso virš neįtikimai minkštos vejos – gydytojas traumatologas pasistengė, kad jo sodyboje nebūtų jokių traumų. Sugužame į namus, ir tada prasideda didysis pasakojimas.

Vykdė mirusios motinos valią

Vasario 16-osios akto signataro, Telšių vyskupo J. Staugaičio prosenelis Meškus šiapus Šešupės iš Rytprūsių atsikėlė vokiečiams plečiantis į rytus ir pradėjus persekioti katalikus.

Būsimas signataras Justinas buvo vyriausias Mykolo ir Marijonos Staugaičių sūnus. Šeimoje dar augo Vincas, Antanas, Petronėlė ir Agota. Atgulusi į mirties patalą mama prisakė vyresnėliui rūpintis mažaisiais. Justinas paliepimą nuolankiai vykdė: anksti apsisprendė nekurti savo šeimos, rinktis kunigystę.

J. Staugaitis baigė Seinų kunigų seminariją, 1890 metais gavo šventimus. Jaunuolis aktyviai įsitraukė į visuomeninį krašto gyvenimą. Signataras buvo Steigiamojo Seimo narys, Seimo pirmininkas. Kartais pavaduodavo prezidentą, laikinai tapdamas aukščiausiu valstybės asmeniu.

Derybininkas, diplomatas J. Staugaitis lankėsi Vakarų šalyse Lietuvos pripažinimo ir kitais klausimais, o Bažnyčios reikalais keliavo į susitikimus Vatikane su popiežiumi. 1926 metais buvo paskirtas Telšių vyskupu, įkūrė kunigų seminariją. Mirė 1943 metais, palaidotas Telšių katedros kriptoje.

Knygos istorija, trukusi visą okupacijos laiką

J. Staugaitis paliko nemažai spaudos veikalų. 1934–1935 metais, jau būdamas Telšių vyskupijos vadovu, J. Gintauto slapyvardžiu parašė trijų dalių romaną „Tiesiu keliu“ (naujausias leidimas 2018 metais). Kūrė jį lyg atsaką Vincui Mykolaičiui-Putinui, sulaužiusiam kunigystės įžadus, o „Altorių šešėly“ sukūrusiam ironišką J. Staugaičio paveikslą.

Lietuvių katalikų mokslo akademija drauge su vyskupo giminaičiais išleido J. Staugaičio knygą „Mano atsiminimai“ apie XX amžiaus pradžios įvykius Lietuvoje. Tie giminaičiai – „Lietuvos žinių“ pašnekovai Darius ir Elena.

Apie senelio brolio rašytinius veikalus D. Staugaitis buvo girdėjęs iš savo mamos. Prieš karą mašinraštis plito per asmenines pažintis, nuorašais. Kalbėta, kad vyskupo atsiminimus priglaudęs kažkas iš giminių. 1984 metais per pirmąjį Staugaičių suvažiavimą vienas dėdžių prisipažino juos turėjęs, tačiau praradęs per represijas į Sibirą.

Kai D. Staugaitis tapo mediku, tarp pacientų pasitaikydavo vyresnio amžiaus kunigų. Kalbinęs juos, klausinėjęs apie vyskupo knygą. Vieni mielai leidosi į prisiminimus, gydytojo pavardė jiems įkvėpdavo pasitikėjimo. Kiti teigė nieko nežiną, bijojo liestis prie šios temos.

Vienas susitikimas suteikė vilties. Kunigas iš Biržų papasakojo turįs J. Staugaičio knygą, prižadėjo atiduoti. Tačiau po kelių mėnesių nuvažiavęs į Biržus giminaitis sužinojo kunigą išėjus į amžinatilsį. „Vėl visi galai dingo“, – pasakojo D. Staugaitis.

Vis dėlto rankų nenuleido. Vienas dvasininkas galiausiai atnešė trečią ir ketvirtą mašinraščio dalį. Trūko veikalo pradžios.

Laikas greitai bėgo. Prasidėjus Sąjūdžiui pašnekovo brolis Romualdas Staugaitis per „Lietuvos aidą“ išplatino paklausimą apie vyskupo atsiminimų knygą. Atsišaukė kaunietė vienuolė Angelė Klietkutė. Gerai išsiklausinėjusi, ar tikrai į ją kreipiasi signataro giminaičiai, atidavė mašinraštį. Taip po septynių dešimtmečių „Mano atsiminimai“ virto solidžia knyga.

Mašinraštyje buvo gausu korektūros klaidų, iškraipytų pavardžių. Lietuvių katalikų mokslo akademijos redaktorei dr. Reginai Laukaitytei teko nelengva užduotis jas ištaisyti.

Daugiau nebuvo ko bijoti

Anot gydytojo Dariaus, apie signatarą J. Staugaitį sovietmečiu giminėje buvo kalbama gana drąsiai, nesidairant į šalis. „Jokių paslapčių neturėjome, nes beveik visi paragavome tremties – daugiau nebuvo ko bijoti. Per susitikimus kalba dažnai nukrypdavo į praeitį, ne vieną užplūsdavo prisiminimai“, – teigė garsios šeimos palikuonis.

Jakutijoje 1957 metais. Prie mokyklos Darius (antras iš kairės) su slidininko uniforma.

Beveik visa J. Staugaičių giminė, išskyrus senelį Vincą ir jo brolį Marijampolės burmistrą Antaną Staugaitį, atsidūrė tremtyje. Darių su broliais ir mama Emilija sovietai išvežė 1941-ųjų birželį, kitus – jau po karo.

Dariaus senelis, signataro brolis Vincas buvo baigęs miškininkystę Varšuvoje. Darbavosi jam likusiame tėvų ūkyje. Anūkas teigė jo neprisimenąs. Nieko nuostabaus – kai juos areštavo, jam tebuvo metukai. O kai grįžo į Lietuvą, V. Staugaitis jau buvo miręs.

Keliavo užsidirbti į Taliną

Tremtyje Titaruose 1953 metais. Mama Emilija (sėdi) su sūnumis Dariumi, Romu, Vitaliu ir marčia Aldona.

Visi Vinco sūnūs – Česlovas, Saveras, Celestinas – atsidūrė Krasnojarsko krašte. Tik Justinui, D. Staugaičio tėvui, kliuvo kitokia lemtis. Jis gimė 1902 metais, labai anksti paliko šeimą. Dariaus žmona Elena spėjo, kad sūnus nepritarė naujai tėvo santuokai (Vincas per gyvenimą vedė tris kartus). Kaune baigęs buhalterių kursus, gyveno savarankiškai, dirbo valdiškose įstaigose.

J. Staugaičio žmona Emilija, Dariaus mama, gimė Aknystoje (dabar Latvija) daugiavaikėje bežemių valstiečių Jokūbo ir Onos Baškių šeimoje. Dauguma šeimos narių išvažiavo uždarbiauti į Taliną. Emilija dirbo Tilmansų tekstilės fabrike.

Justinas Staugaitis (viduryje) - Giedraičių valsčiaus sekretorius (1936).

Po bolševikų perversmo fabrikas išsikėlė į pietinę Rusiją, Novorosijską. Dariaus mama irgi ten atsidūrė. Vis dėlto raudonieji pasiekė ir tą miestą, ne rusų tautybės žmones suvarė į koncentracijos stovyklą. E. Baškytė į tėvynę grįžo 1921 metais, kai po Bresto taikos imta keistis belaisviais.

Tėvas tuo metu dirbo Lietuvos saugume Šiauliuose. Čia Justinas ir susipažino su Emilija. Pora susituokė 1922 metais, gyveno Kaune, Kaišiadoryse, Giedraičiuose, Alovėje. Susilaukė trijų sūnų – Romualdo (g. 1924), Vitalio (g. 1929), kuris iki šiol gyvena Kaune, ir Dariaus (g. 1939).

Sustabdė du uniformuotieji

Kai 1939 metais Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, trijų sūnų tėvas gyvai atsiliepė į visuotinį kvietimą sulietuvinti atgautą kraštą. Patriotinių jausmų genamas Justinas su šeima apsigyveno Eišiškėse. Pradėjo dirbti kooperatyvo vyriausiuoju buhalteriu.

Kad grįžo visi, didžiausias mamos Emilijos nuopelnas – du kartus tremtinės dalią patyrusios moters išmintis ir nuolatinis darbas padėjo vaikams išlikti ir grįžti, iš kur negrįžtama.

Daugelis vėlesnių įvykių, susijusių su J. Staugaičiu, grįsti tik prielaidomis. 1940 metais, tuoj po Baltijos šalių aneksijos, vyko pirmieji rinkimai į vadinamąjį Liaudies Seimą. Dariaus tėvas dirbo balsų skaičiavimo komisijoje. Pamatęs, kaip nešami tušti balsavimo biuleteniai, atsisakė pasirašyti rinkimų protokolą. „Tai ne rinkimai, o farsas“, – tėvo žodžius perteikė sūnus.

Vyskupai Teofilius Matulionis (kairėje) ir Justinas Staugaitis.

Tokio akibrokšto sovietai signataro sūnėnui neatleido. 1941 metų birželio 14 dieną J. Staugaitis su kooperatyvo pirmininku buvo komandiruojamas į Vilnių, anksti ryte išėjo iš namų. „Daugiau apie jį nieko nežinoma. Ar ta komandiruotė buvo, ar nebuvo. Ar „iškomandiravo“ visiems laikams“, – kalbėjo sūnus. Kitų šeimos narių sovietai atvažiavo suimti po kelių valandų.

Vėliau, jau tremtyje, Staugaičius pasiekė žinia, esą tėvas ir kooperatyvo pirmininkas buvę sušaudyti, jų kūnai rasti žvyrduobėje prie Valkininkų. Tiksli vieta nežinoma. Tokią versiją papasakojo Dariaus mamos sesuo, kuri gulėjo Kauno klinikose su pirmininko žmona. Ši nebuvo represuota, todėl iškasusi velionio kūną ir palaidojusi.

Broliai Staugaičiai (iš kairės): Česlovas, Saveras, Celestinas ir jų pusbrolis Juozas Juodaitis.

„Tačiau ar ta versija tikra, nežinome. Brolis Romualdas bėgiojo po Eišiškes, tikėdamasis kur nors rasti tėvą. Vaistininkė tvirtino mačiusi, kaip išėjusį iš namų jį sustabdė du uniformuotieji...“ – išlaikė reikšmingą pauzę D. Staugaitis.

Birželio 17 dieną mama su vyresniais sūnumis ir Dariuku ant rankų atsidūrė Naujojoje Vilniuje. Čia jiems prasidėjo ilga, 18 metų trukusi kelionė... atgal.

Ten, iš kur negrįžtama

Po 18-os metų tremties prie Laptevų jūros į tėvynę grįžo visi vyskupo J. Staugaičio giminaičiai: mama Emilija, jos sūnūs Darius, Vitalis ir Romualdas su žmona bei dviem vaikais. Už tai D. Staugaitis teigė visada busiąs dėkingas savo mamai.

Atgimimo laikotarpio ekspedicija į tremties vietas. Rąstą kryžiui atplukdė Lena iš taigos.

1941 metų vasarą mamą Emiliją su trimis sūnumis išvežė į Altajaus kraštą, apgyvendino tarybiniame ūkyje netoli Bijsko. Romualdui buvo aštuoniolika, Vitaliui – trylika, mažajam Dariui – vos dveji. Kitų metų liepą, kai jau kiek prasigyveno, pasklido gandas, esą lietuvius veš į Ameriką.

„Mes tai ką – vaikai, bet tuo patikėjo net lietuvių inteligentai, profesoriai, rektoriai. Pasimovė ant kabliuko ir mielai leidosi vežami „į Ameriką“, – prisiminė D. Staugaitis.

Sunkvežimiais, traukiniais gabenami tremtiniai Ust Kute pasiekė Lenos upę, ten buvo susodinti į baržas. Keliaujant tolyn į šiaurę, kaskart vienus kitus išlaipindavo. Tada jau niekas nepuoselėjo vilties atsidurti Amerikoje.

Rugpjūčio pabaigoje Staugaičiai su 500 lietuvių atsidūrė prie Laptevų jūros, Trofimovsko saloje. Aplink plytėjo tundra, nebuvo jokių pastatų, jokių medžių. „Atvežė lentų, plytų, išvertė ant žemės – „ustraivaites“. Po savaitės pradėjo snigti“, – pasakojo signataro giminaitis.

Pirma žiema lietuviams buvo baisi, trečdalis mirė nuo bado, šalčio, ligų. Tremtiniams labai pagelbėjo žydas gydytojas Lozorius Samodurovas. „Pamatęs visas baisybes, vietinei valdžiai davė velnių: „Žmonės čia atvežti dirbti, o ne mirti!“ Apie tai prisiminimuose rašė ir Dalia Grinkevičiūtė. Sandėliuose maisto buvo, tik jo žmonėms nedavė. Nestigo ir prižvejotų žuvų, bet ir jų neleido liesti, už tai grėsė net dešimt metų kalėjimo“, – pasakojo Darius.

Hitleris po samanomis

Pirmasis Dariaus vaikystės prisiminimas susijęs su vadinamąja Pergalės diena ir tąsyk Trofimovske siautusia pūga. Pergalės proga surengtame mitinge buvo dažnai rėkiamas Hitlerio vardas. „Mačiau aptirpusią samanų krūvą, ir vaikiška sąmonė suveikė taip, kad atrodė, jog po ta krūva Hitleris ir guli“, – šypsodamas prisiminė D. Staugaitis.

Medikas Darius Staugaitis teigė, jog Panevėžyje niekas vyskupo Justino Staugaičio nežinojo, tad pašnekovo nepersekiojo, negretino su garsiuoju giminaičiu.

Pagrindinis tremtinių užsiėmimas buvo žvejyba. Po truputį žmonės prisitaikė, pramoko gyventi. Iš medžių, per ledonešį upės suneštų į salas, statėsi namus, iškilo ir pagrindinė mokykla. Vėliau atsirado net kiaulių ferma, jai vadovavo Dariaus mama. Vyresni broliai ilgam išplaukdavo į žvejybą.

„Ten, salose, užaugau nematęs kitokio gyvenimo, man viskas buvo gerai. Prisitaikiau prie gamtos sąlygų, nors nuolat buvau su „vatufke“ ir snargliu po nosimi“, – vaizdžiai pasakojo gydytojas D. Staugaitis.

Baisiausiais vaikystės prisiminimas

Kur kas šiurpesnis prisiminimas Darių lydėjo nuo dešimties metų. Vieną žiemos dieną mama jį pasiuntusi duonos. Kai berniukas išėjo iš parduotuvės, prasidėjo baisi pūga, pasaulis visiškai išnyko. Gerai vietovėje orientavęsis lietuviukas tąkart pasiklydo, suprato esąs laukuose, išėjęs iš gyvenvietės. Greitai užklupo vakaras, temo.

„Ir rėkiau, ir verkiau, net haliucinacijos prasidėjo. Regėjau, ko niekada anksčiau nesu matęs, tarkim, apšviestus daugiaaukščius pastatus. Pribėgi – nieko nėra. Paskui apsiraminau ir pradėjau mąstyti, ką daryti“, – sunkų patyrimą prisiminė D. Staugaitis.

Radęs bato aulą, kyšantį iš po sniego, suprato, kuria kryptimi eiti. Po kurio laiko aptiko ežerą, tada jau suvokė, kur esąs. Iš to ežero gabendavę vandenį, todėl ėmęs ieškoti eketės vietos. Rado. Vežamas vanduo laistosi iš medinių statinių, ant žemės iškart susidaro ledas. Nuo jo šiaurės vėjas tuoj pat nupusto sniegą. Šitaip berniukas pasiekęs mokyklą. Naktį per pūgą net šešias valandas klaidžiojęs Darius tik dėl Dievo palaimos ištrūko iš ledinių mirties nagų.

Susitikimas tėvynėje nesujaudino

1951 metais Staugaičiai persikėlė į Titarų salą, esančią kiek piečiau Trofimovsko. 1954–aisiais po Stalino mirties išvažiavo į pietinę Jakutiją. Ten gyvenimo sąlygos jau buvo visai pakenčiamos: atsirado ir paršiukų, ir daržovių. 1958 metais tremtinių šeima buvo reabilituota, tačiau nuspręsta neskubėti, palaukti, kol Darius baigs vidurinę mokyklą. Tad į Lietuvą grįžo po metų, 1959-aisiais, per šv. Oną.

Signataro brolio anūkas gydytojas Darius Staugaitis su žmona ekonomiste Elena leidosi į prisiminimus.

Grįžo visi. Už tai Darius visada bus dėkingas savo mamai Emilijai. Du kartus tremtinės dalią patyrusios moters pasiaukojimas, išmintis ir nuolatinis darbas, per parą pailsint tik 4–5 valandas, padėjo vaikams išlikti. Ir grįžti, iš kur beveik negrįžtama.

„Mama ir brolis, išvydę stotyje pasitinkančius giminaičius, apsiverkė. Manęs susitikimas nesujaudino, viskas buvo svetima – nematyti žmonės, Kauno stotis. Po 18 metų tremties grįžau jau devyniolikos, sunkiai kalbėjau lietuviškai“, – prisiminė pašnekovas.

Kirilica kaip linksmas pokštas

Lietuvoje šeima pradėjo naują „kelionę per kopas“. Darius jautėsi nereikalingas, lyg būtų atsidūręs svetimame krašte. Mėgino stoti į Kauno politechnikos institutą, laikyti egzaminą rusų kalba. Komisija, pamačiusi rusišką brandos atestatą, pasakė: „Vaikine, dink ir nesirodyk! Čia priimami tik ypatingo švarumo žmonės.“

Lietuvos žemės ūkio akademijoje dauguma jaunuolių, kaip ir jis, buvo grįžę iš tremties. „Egzaminus išlaikiau, bet kažkoks veikėjas atėjo ir pasakė: „Ką, mes čia banditų grupę renkam?!“ Visus išvaikė“, – sunkius žingsnius mėginant įsitvirtinti vardijo D. Staugaitis.

Pabandžius vienur kitur, galiausiai D. Staugaičiui pavyko įstoti į Kapsuko (dabar – Marijampolė) žemės ūkio technikumą. Gavo ir kambarį bendrabutyje. Dabar kaip linksmą pokštą Darius prisimena, kad paskaitas kurį laiką konspektavęs kirilica rašydamas lietuviškus žodžius. Kapsuke Darius sutiko savo būsimą žmoną Eleną. Susituokė tik po aštuonerių metų. Prieš tai D. Staugaitis buvo paimtas į karinę tarnybą.

Neįprastu keliu – į mediciną

Kariuomenėje vieną dieną viršila pasakė lietuviui, kad šis turėsiąs vadovauti medicinos punktui. „Tu ten kažką „apie gyvulius“ esi baigęs, susitvarkysi. Daugiau nėra kam“, – įsakmiai kalbėjo viršila. D. Staugaitis dvejojo, bet buvo nutrauktas: „Įsakymai armijoje ne aptarinėjami, o vykdomi!“

Mėnesį pasimokęs specialiuose sanitarų kursuose ligoninėje, lietuvis pradėjo eiti naujas pareigas. „Jau kaip ėmiausi to medpunkto – tai kol į pensiją išėjau“, – juokėsi Darius. Betarnaujant jį ėmė lankyti mintis apie medicinos studijas. Atsisiuntė vadovėlių ir pradėjo mokytis. Tais laikais reikalauto darbo stažo jam pakako, susikaupė per tarnybą.

Grįžęs sėkmingai išlaikė egzaminus į Kauno medicinos institutą, nors konkurencija rusų kalbos grupėje buvo dvigubai didesnė. Tuoj po mandatinės komisijos buvo perkeltas į lietuvių grupę. Baigęs institutą 1971 metais gavo paskyrimą dirbti Panevėžyje.

Darius ir Elena susilaukė dukters Žibutės (ji gimė Kaune 1968-aisiais) ir sūnaus Valdo, kuris į šį pasaulį atėjo 1972 metais Panevėžyje. Žibutės sūnus moksleivis Augustas Gaivenis žaidžia krepšinį.

Likimo keliai

Vyriausias Dariaus brolis Romualdas Kaune baigė vidurinę vakarinę mokyklą, paskui – Maisto pramonės technikumą. Dar tremtyje vedė lietuvę Aldoną Lelešytę, pora susilaukė dukters Reginos ir sūnaus Vyto. Romualdo jau nebėra, jo žmona šiuo metu gyvena Jurbarke. Vidurinis brolis Vitalis įstojo į Kauno politechnikumą, dirbo Felikso Dzeržinskio staklių gamyklos konstravimo biure. Gyvena Kaune.

Kai Staugaičiai grįžo iš tremties, Marijampolės burmistras Antanas Staugaitis jau buvo miręs, o jo sūnūs Vytautas ir Antanas gyveno Vakaruose, Lietuvoje liko tik dukra Gražina. Su broliais jokių saitų tada nebuvo, o ir negalėjo būti.

Signataro J. Staugaičio seserį Agotą Staugaitytę-Tulauskienę grįžęs į Lietuvą Darius matė tik kartą. Ji gyveno Kaune, Panemunėje. „Susitikimas buvo nejaukus, matyt, moteris prie sovietų patyrė visokių baimių ir išgyvenimų, nelabai norėjo bendrauti“, – prisiminė D. Staugaitis.

Kita signataro sesuo Petronėlė Juodaitienė taip pat jau buvo mirusi, palaidota Telšiuose. Jos sūnus, signataro sūnėnas kanauninkas Justinas Juodaitis 1949-aisiais buvo nuteistas 25 metus kalėti Mordovijos lageryje Dubravlage.

Garsi pavardė sunkino gyvenimą

„Kas grįžo iš tremties, nė vienas nepuolė ieškoti šaknų. Patiems reikėjo kaip nors jas įleisti, įsitvirtinti“, – sakė D. Staugaitis. Tik vėliau, kai žmonės atsigavo po sukrėtimų, prasidėjo giminės susitikimai, imta ieškoti saitų, dalytasi pasakojimais, prisiminimais.

Vienas atokesnis Dariaus giminaitis gydytojas otolaringologas Vytautas Staugaitis skundėsi turėjęs bėgti iš Kapsuko, Suvalkijos, vyskupo J. Staugaičio krašto. Jam vis kas nors prikišdavo garsią giminystę. Persekiojamas dėl jos prisiglaudė Druskininkuose.

„Kai pirmą sykį susitikome, – pas jį ėjau kaip pacientas – visai negalėjome pasišnekėti. Man tada giminystė nelabai rūpėjo, o jis tos temos privengė. Tik vėliau, per Staugaičių giminės suvažiavimą, prisipažino, kaip norėjęs tada su manimi pabendrauti“, – pasakojo Darius.

Jis pats Suvalkiją turėjo palikti dėl darbo, ir šį gyvenimo posūkį vadina gana sėkmingu. „Panevėžyje niekas J. Staugaičio nežinojo, manęs nepersekiojo, negretino su garsiuoju vyskupu“, – teigė pašnekovas. Tačiau pradėjęs verstis gydytojo praktika iš vyresnių pacientų, ypač iš gyvenusių apie Telšius, išgirsdavo: „Jūsų giminaitis vyskupas mano sielą gydė, o jūs gydote mano kūną.“

#SIGNATARŲDNR
Signataras Kazys Bizauskas nepabūgo baisiausio: kas liks tėvynėje, jei visi bėgsime
2018 06 18 14:00

Ka­zio Bi­zaus­ko, jau­niau­sio Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rio ir Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ro, ti­kro­sios mir­ties ap­lin­ky­bės iš­aiš­kė­jo tik ta­da, kai Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tas Bo­ri­sas Jel­ci­nas nu­ro­dė vi­suo­me­nei at­ver­ti slap­tus SSKP CK po­lit­biu­ro ir KGB ar­chy­vus. Pra­ėjo pen­ki de­šimt­me­čiai.

K. Bizausko (1893–1941) giminaičių juose rasta pažyma su grafa „Сов: секретно“ ir SSRS Vidaus reikalų liaudies komisaro Laurentijaus Berijos įsaku išsklaidė bet kokias abejones dėl signataro mirties. Tuo pačiu leido jo dukrai Primai Bizauskaitei-Dunn (g. 1921), gyvenančiai Jungtinėje Karalystėje, Esekso grafystėje, susigrąžinti Lietuvos pilietybę, apsilankyti tėvynėje ir nuodugniau pasidomėti savo giminės praeitimi.

Nepalikęs tėvynės per vokiečių okupaciją Pirmojo karo metais, nusprendė joje iškęsti ir Raudonąjį tvaną. „Kas liks Lietuvoje, jei visi pabėgs?“ – tokie lietuvių valstybininko žodžiai įstrigo kaimynų ir artimųjų atmintyje.

Primos sesuo Algė Bizauskaitė-Zundienė (1923–1985) nepriklausomybės nesulaukė. Karui baigiantis su mama, seserimi ir vyru pasitraukusi į Vakarus, ji gyveno Jungtinėse Valstijose ir ten mirė.

Signataras, gimęs Latvijoje

Bizauskų giminės protėviai kilo iš Vildūnų kaimo, esančio tarp Pakruojo ir Pasvalio. Čia gimė signataro senelis ir tėvas. Iš čia kilo ir LŽ pašnekovo Vidimanto Židonio mama Kazimiera, K. Bizausko pusseserė. Vis dėlto pats signataras gimė Latvijoje, Baltijos pakrantės miestelyje Paviluoste.

„Piotro Stolypino idėjų įkvėptas Kaziuko tėvas Kazimieras Bizauskas sėkmingai steigė žemės ūkio kooperatyvus. Jo pagrindinė būstinė buvo Pumpėnuose. Į kooperatininką atkreipę dėmesį latviai pasikvietė pas save žemės ūkio konsultantu“, – pasakojo Kėdainiuose gyvenantis K. Bizausko pusseserės Kazimieros Bizauskaitės-Židonienės sūnus V. Židonis.

1893 metais Paviluoste Kazimierui ir Karolinai Jankauskaitei-Bizauskienei gimė vienintelis sūnus Kaziukas. Jam buvo lemta tapti ateitininkų sąjūdžio lyderiu, jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu, Nepriklausomybės akto signataru, Steigiamojo seimo nariu, krikščioniu demokratu, švietimo ministru, diplomatu, vicepremjeru, derybininku ir sovietų teroro kankiniu.

Baisi žinia pasiekė Šveicarijoje

Vidimantas Židonis./ Romo Jurgaičio nuotrauka

Kai berniukui sukako treji, sulaukusi vos 22-ejų mirė jo mama Karolina. Kol buvo gyvas, sūnumi rūpinosi tėvas Kazimieras, padėjo ir dėdė Antanas Bizauskas (tėvas Pranciškus OFM), atgaivinęs bernardinų-pranciškonų vienuoliją.

Kazys mokėsi Mintaujos gimnazijoje, tačiau dėl nepasitenkinimo rusiška auklėjimo sistema, taip pat baiminantis džiovos, buvo išsiųstas į mokyklą Švyce, Šveicarijoje. Ten 1907 metais paauglį pasiekė baisi žinia apie tėvelio mirtį. Jos priežastis – džiova.

Vėliau K. Bizauskas grįžo į Lietuvą, mokėsi Vinogradovo gimnazijoje Vilniuje, grafo Platovo gimnazijoje Kaune. Čia parengė ir redagavo rankraštinį katalikų moksleivių leidinį „Ateitis“. Pirmasis spausdintas laikraščio numeris pasirodė 1911 metų vasarį.

Per Pirmąjį pasaulinį karą K. Bizauskas studijavo teisę Maskvos universitete, reiškėsi ateitininkų draugijoje „Rūta“. Vis dėlto po metų grįžo į Lietuvą, ėjo Panevėžio lietuvių gimnazijos inspektoriaus pareigas. Sulaukęs 24-erių buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Iki 1931 metų dirbo diplomatinėje tarnyboje Vatikane, JAV, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje.

Bloga nuojauta išsipildė

Iki 1940 metų birželio 15-osios K. Bizauskas ėjo ministro pirmininko Antano Merkio pavaduotojo pareigas. Pasitraukus prezidentui Antanui Smetonai jo vietą kurį laiką užėmė A. Merkys, o K. Bizauskui teko premjero vaidmuo.

Kai sovietai okupavo Lietuvą, K. Bizauskas grįžo į savo ūkį Žirnajuose netoli Pabaisko. Kaimynai jį raginę trauktis į Vakarus, antraip jo gyvybė atsidursianti dideliame pavojuje. Nepalikęs tėvynės per vokiečių okupaciją Pirmojo karo metais, nusprendė joje ištverti ir Raudonąjį tvaną. „Kas liks Lietuvoje, jei visi pabėgs?“ – tokie lietuvių valstybininko žodžiai įstrigo kaimynų ir artimųjų atmintyje.

„Ko gero, jautė, koks likimas jo laukia, tik nesitikėjo, kad represijos bus tokios negailestingos. Juk jis ir Juozas Urbšys, taip pat generolas Stasys Raštikis dar visai neseniai skrido į Maskvą derėtis su Stalinu ir Viačeslavu Molotovu. Tačiau negera nuojauta išsipildė – 1940 metų lapkričio 20-ąją į ūkį įsuko juoda mašinėlė ir enkavėdistai K. Bizauską suėmė“, – pasakojo tą įvykį mačiusiuosius išklausinėjęs V. Židonis.

Istorija klostėsi kitaip, nei manyta

„Iki 1992 metų manyta, esą K. Bizauskas buvo sušaudytas Červenėje, Baltarusijoje. Nors egzekucijos liudininkų ir neatsirado. Tačiau mūsų gauta pažyma parodė, kad istorija klostėsi kiek kitaip“, – teigė signataro pusseserės sūnus Vidimantas. Šiame slaptajame archyve buvo laikomi dokumentai, susiję su asmenimis, kuriems sovietai įvykdė mirties bausmę.

Kaune įkalintą K. Bizauską saugumiečiai nuteisė „už pasipriešinimą tarybų valdžiai“, patalpino į mirtininkų kamerą. V. Židonio spėjimu, aukšto rango Lietuvos valstybės pareigūną turėję vežti tardyti į Lubianką Maskvoje. Reikalus skubino 1941 metų birželio 22-ąją šiame Baltijos regione prasidėjęs karas.

1941 metų birželio 26 dieną Polocko rajone greta Bigosovo geležinkelio stoties K. Bizauskui buvo įvykdyta mirties bausmė sušaudant.

Vieni politiniai kaliniai sunkvežimiais buvo nukreipti sušaudymui į Červenę, o K. Bizausko prekinis ešelonas toliau judėjęs Maskvos link. Vokiečių aviacija bombardavo geležinkelio linijas. Supratę, kad galutinės stoties nepasieks, sovietų saugumiečiai įvykdė L. Berijos įsakymą – įkalintuosius naikinti čia pat vietoje.

1941 metų birželio 26 dieną Polocko rajone greta Bigosovo geležinkelio stoties K. Bizauskui buvo įvykdyta mirties bausmė sušaudant. Tai atskleidė 1992 metais signataro dukrai P. Bizauskaitei-Dunn atsiųsta SSKP CK politbiuro archyve saugota pažymos kopija su NKVD kvotų skyriaus viršininko Eusiejaus Rozausko ir NKGB A skyriaus viršininko pavaduotojo Grigorijaus Feigelsono pavardėmis.

(Bus daugiau)

#SIGNATARŲDNR
Tremtinio dalią patyręs signataro giminaitis tėvynėje jautėsi nereikalingas (II dalis)
2018 05 24 13:00

Po 18-os me­tų trem­ties prie Lap­te­vų jū­ros į tė­vy­nę grį­žo vi­si sig­na­ta­ro vys­ku­po Jus­ti­no Stau­gai­čio gi­mi­nai­čiai: Emi­li­ja Stau­gai­tie­nė, jos sū­nūs Da­rius, Vi­ta­lis ir Ro­mual­das su žmo­na ir dviem vai­kais. Už tai Da­rius Stau­gai­tis, LŽ pa­šne­ko­vas, tei­gė vi­sa­da bu­siąs dė­kin­gas sa­vo ma­mai. Du kar­tus trem­ti­nės da­lią pa­ty­ru­sios mo­ters (po Spa­lio per­vers­mo bu­vo iš­vež­ta į No­vo­ro­sijs­ką ir bol­še­vi­kų lai­ko­ma kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je) pa­siau­ko­ji­mas, iš­min­tis ir nuo­la­ti­nis dar­bas, per par­ą pa­siil­sint vos 4–5 va­lan­das, pa­dė­jo sū­nums iš­lik­ti. Ir grįž­ti, iš kur be­veik ne­sug­rįž­ta­ma...

1941 metų vasarą mamą Emiliją su trimis sūnumis išvežė į Altajaus kraštą, apgyvendino tarybiniame ūkyje netoli Bijsko. Romualdui buvo aštuoniolika, Vitaliui – trylika, mažajam Dariui vos dveji. Kitų metų liepą, kai jau kiek prasigyveno, buvo paskleistas gandas, esą lietuvius veš į Ameriką.

Apskritai ten, salose, užaugau nematęs kitokio gyvenimo, man viskas buvo gerai. Prisitaikiau prie gamtos sąlygų, nors nuolat su „vatufke“ ir snargliu po nosim.

„Mes tai ką – vaikai, bet tuo patikėjo net lietuvių inteligentai, profesoriai, rektoriai. Pasimovė ant kabliuko ir mielai leidosi vežami „į Ameriką“, – prisiminė D. Staugaitis.

Sunkvežimiais, traukiniais gabenami tremtiniai Ust Kute pasiekė Lenos upę, kur buvo susodinti į baržas. Keliaujant tolyn į šiaurę, pakeliui vienus kitus išlaipindavo. Tada jau niekas nepuoselėjo vilties atsidurti Amerikoje.

Rugpjūčio pabaigoje Staugaičiai su 500 lietuvių atsidūrė prie Laptevų jūros, Trofimovsko saloje. Aplink plytėjo tundra, nebuvo jokių pastatų, jokių medžių. „Atvežė lentų, plytų, išvertė ant žemės – „ustraivaites“. Po savaitės pradėjo snigti“, – pasakojo signataro giminaitis.

Pirma žiema lietuviams buvo baisi, trečdalis mirė nuo bado, šalčio, ligų. Tremtiniams labai pagelbėjo žydas gydytojas Lozorius Samodurovas. „Pamatęs visas baisybes, vietinei valdžiai davė velnių: „Žmonės čia atvežti dirbti, o ne mirti!“ Apie tai prisiminimuose rašė ir Dalia Grinkevičiūtė. Sandėliuose maisto buvo, tik jo žmonėms nedavė. Nestigo ir prižvejotos žuvies, bet ir jos neleido liesti, už tai grėsė net dešimt metų kalėjimo“, – pasakojo šeimininkas.

Hitleris po samanom

Pirmasis Dariaus vaikystės prisiminimas susijęs su vadinamąja Pergalės diena ir tąsyk Trofimovske siautusia pūga. Pergalės proga surengtame mitinge buvo dažnai rėkiamas Hitlerio vardas. „Mačiau aptirpusią samanų krūvą, ir vaikiška sąmonė suveikė taip, kad atrodė, jog po ta krūva Hitleris ir guli“, – šypsodamas prisiminė D. Staugaitis.

Pagrindinis tremtinių užsiėmimas buvo žvejyba, po truputį žmonės prisitaikė, pramoko gyventi. Iš medžių, per ledonešį upės suneštų į salas, statėsi namus, iškilo ir pagrindinė mokykla. Vėliau atsirado net kiaulių ferma, kuriai vadovavo Dariaus mama. Vyresni broliai ilgam išvykdavo į žvejybą.

„Tad savo poreikius patenkindavome. Apskritai ten, salose, užaugau nematęs kitokio gyvenimo, man viskas buvo gerai. Prisitaikiau prie gamtos sąlygų, nors nuolat su „vatufke“ ir snargliu po nosim“, – vaizdžiai pasakojo gydytojas D. Staugaitis.

Baisiausiais vaikystės prisiminimas

Kur kas šiurpesnis prisiminimas Darių lydėjo nuo dešimties metų. Vieną žiemos dieną mama jį pasiuntusi duonos. Kai berniukas išėjo iš parduotuvės, prasidėjo baisi pūga, pasaulis visiškai išnyko. Gerai vietovėje orientavęsis lietuviukas tąkart pasiklydo, suprato esąs laukuose, išėjęs iš gyvenvietės. Greitai užklupo vakaras, temo.

„Ir rėkiau, ir verkiau, pradėjo net haliucinacijos lankyti. Regėjau, ko niekada anksčiau nesu matęs, tarkim, apšviestus daugiaaukščius pastatus. Pribėgi – nieko nėra. Paskui apsiraminau ir pradėjau mąstyti, ką daryti“, – sunkų patyrimą prisiminė D. Staugaitis.

Radęs bato aulą, kyšantį iš po sniego, suprato, kuria kryptimi eiti. Po kurio laiko aptiko ežerą, tada jau susivokė, kur esąs. Iš to ežero gabendavę vandenį, todėl ėmęs ieškoti eketės vietos. Rado. Vežamas vanduo laistosi iš medinių statinių, ant žemės iškart susidaro ledas. Nuo jo šiaurės vėjas tuoj pat nupusto sniegą. Šitaip berniukas pasiekęs mokyklą.

„Direktorius tuo metu skaitė, jo lange blykčiojo žibalinė lempa, labai ryški. Iš pradžių pamaniau, kad vėl prasideda haliucinacijos“, – sakė Darius. Pūgoje ir naktyje net šešias valandas klaidžiojęs berniukas tik su Dievo palaima ištrūko iš ledinių mirties nagų.

Susitikimas tėvynėje nesujaudino

1951 metais Staugaičiai persikėlė į Titarų salą, esančią kiek piečiau Trofimovsko. 1954-aisiais, po Stalino mirties išvažiavo į pietinę Jakutiją. Ten gyvenimo sąlygos jau buvo visai pakenčiamos: atsirado ir paršiukų, ir daržovių. 1958-aisiais tremtinių šeima buvo reabilituota. Tačiau nuspręsta neskubėti, palaukti, kol Darius baigs vidurinę mokyklą. Tad į Lietuvą grįžo po metų, 1959-aisiais, per šv. Oną.

Grįžo visi. Už tai Darius visada bus dėkingas savo mamai Emilijai. Du kartus tremtinės dalią patyrusios moters (po Spalio perversmo buvo išvežta į Novorosijską ir bolševikų laikoma koncentracijos stovykloje) pasiaukojimas, išmintis ir nuolatinis darbas, per parą pasiilsint tik 4–5 valandas, padėjo vaikams išlikti. Ir grįžti, iš kur beveik negrįžtama.

Mėgino stoti į Kauno politechnikos institutą, laikyti egzaminą rusų kalba. Komisija, pamačiusi rusišką brandos atestatą, pasakė: „Vaikine, dink ir nesirodyk! Čia priimami tik ypatingo švarumo žmonės.“

„Mama ir brolis, išvydę stotyje pasitinkančius giminaičius, apsiverkė. Manęs susitikimas nesujaudino, viskas buvo svetima – nematyti žmonės, Kauno stotis. Po 18 metų tremties grįžau jau devyniolikos, sunkiai kalbėjau lietuviškai“, – pasakojo D. Staugaitis.

Kirilicą prisimena kaip linksmą pokštą

Lietuvoje šeima pradėjo naują „kelionę per kopas“. Darius jautėsi nereikalingas lyg būtų atsidūręs svetimame krašte. Mėgino stoti į Kauno politechnikos institutą, laikyti egzaminą rusų kalba. Komisija, pamačiusi rusišką brandos atestatą, pasakė: „Vaikine, dink ir nesirodyk! Čia priimami tik ypatingo švarumo žmonės.“

Lietuvos žemės ūkio akademijoje dauguma jaunuolių, kaip ir jis, buvo grįžę iš tremties. „Egzaminus išlaikiau, bet kažkoks veikėjas atėjo ir pasakė: „Ką, mes čia banditų grupę renkam?!“ Visus išvaikė“, – sunkius žingsnius, mėginant įsitvirtinti, vardijo D. Staugaitis.

Siekė patekti vienur, kitur, galiausiai nuleidęs rankas ryžosi pagalvoti apie karinę tarnybą – gal po trejų metų reikalai klostysis palankiau. Tačiau ir komisariate sužinoję, kad jis neturi registracijos Lietuvoje, šovė: „My iz pod kusta ne beriom“ („Mes iš pakrūmės neimam“).

Galiausia D. Staugaičiui pavyko įstoti į Kapsuko (dabar – Marijampolė) žemės ūkio technikumą. Dar gavo ir kambarį bendrabutyje. Dabar kaip linksmą pokštą Darius prisimena, kad paskaitas kurį laiką konspektavęs kirilica rašydamas lietuviškus žodžius.

Kapsuke Darius sutiko savo būsimą žmoną Eleną. Susituokė tik po aštuonerių metų. Prieš tai D. Staugaitis buvo paimtas į karinę tarnybą.

Neįprastu keliu – į mediciną

Kariuomenėje vieną dieną viršila pasakė lietuviui, kad šis turėsiąs perimti vadovavimą medicinos punktui. „Tu ten kažką „apie gyvulius“ esi baigęs, susitvarkysi. Daugiau nėra kam“, – įsakmiu tonu kalbėjo viršila. D. Staugaitis dvejojo, bet buvo nutrauktas: „Įsakymai armijoje ne aptarinėjami, o vykdomi!“

Mėnesį pasimokęs specialiuose sanitarų kursuose ligoninėje, lietuvis pradėjo eiti naujas pareigas. „Jau kaip ėmiausi to medpunkto – kol į pensiją išėjau“, – juokėsi Darius. Betarnaujant jį ėmė lankyti mintis apie medicinos studijas. Atsisiuntė vadovėlių ir pradėjo mokytis. Tai laikais reikalauto darbo stažo jam pakako, susikaupė per tarnybą.

Grįžęs sėkmingai išlaikė egzaminus Kauno medicinos institute, nors konkurencija rusų kalbos grupėje buvo dvigubai didesnė. Tuoj po mandatinės komisijos buvo pervestas į lietuvių grupę. Baigęs institutą gavo paskyrimą dirbti Panevėžyje. Ten atsidūrė 1971 metais.

Darius ir Elena susilaukė dukters Žibutės, kuri gimė Kaune 1968-aisiais, ir sūnaus Valdo, į šį pasaulį atėjusio 1972 metais Panevėžyje. Žibutės sūnus moksleivis Augustas Gaivenis žaidžia krepšinį.

Signataro Jus­ti­no Stau­gai­čio bro­lio anū­kas Da­rius Stau­gai­tis/ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Baigė tremties universitetą

D. Staugaitis pasakojo tremtyje sužinojęs daug Lietuvos istorijos dalykų, tarpukario visuomenės gyvenimo ir politinių peripetijų. Kitaip tariant, perėjo tremties universitetus.

„Kai žmonės atsigavo, pradėjo kartu vakaroti, atgijo ir kultūrinis gyvenimas. Tremtyje aplinka buvo labai inteligentiška. Grįžęs pastebėjau, kad net neskaitęs istorijos knygų žinių turėjau daugiau, nei gyvenusieji Lietuvoje. Nes šalia buvo gyvi tos praeities liudininkai, kurie daug dalykų atskleidė“, – pasakojo signataro giminaitis. Žinios, kažkada gautos iš tremtyje kalėjusių lietuvių inteligentų, atsinaujino Atgimimo metais.

Susitikimas buvo nejaukus

Vyriausias Dariaus brolis Romualdas Kaune baigė vidurinę vakarinę mokyklą, paskui – Maisto pramonės technikumą. Dar tremtyje vedė lietuvę Aldoną Lelešytę, pora susilaukė dukters Reginos ir sūnaus Vyto. Romualdo jau nebėra, jo žmona šiuo metu gyvena Jurbarke. Vidurinysis brolis Vitalis įstojo į Kauno politechnikumą, dirbo Felikso Dzeržinskio staklių gamyklos konstravimo biure. Gyvena Kaune.

Kai Staugaičiai grįžo iš tremties, Marijampolės burmistras Antanas Staugaitis jau buvo miręs, o jo sūnūs Vytautas ir Antanas gyveno Vakaruose, Lietuvoje liko tik dukra Gražina. Su broliais jokių saitų tada nebuvo, o ir negalėjo būti.

Iš vyresnių pacientų, ypač iš tų, kurie anksčiau gyveno apie Telšius, išgirsdavo: „Jūsų giminaitis vyskupas mano sielą gydė, o jūs gydote mano kūną.“

Signataro J. Staugaičio seserį Agotą Staugaitytę-Tulauskienę grįžęs į Lietuvą Darius matė tik kartą. Ji gyveno Kaune, Panemunėje. „Susitikimas buvo nejaukus, matyt, moteris prie sovietų patyrė visokių baimių ir pergyvenimų, nelabai norėjo bendrauti“, – prisiminė D. Staugaitis.

Kita signataro sesuo Petronėlė Juodaitienė taip pat jau buvo mirusi, palaidota Telšiuose. Jos sūnus, signataro sūnėnas kanauninkas Justinas Juodaitis 1949-aisiais buvo nuteistas 25 metus kalėti Mordovijos lageryje Dubravlage.

Garsi pavardė apsunkino gyvenimą

„Kas grįžo iš tremties, nė vienas nepuolė ieškoti šaknų. Patiems reikėjo kaip nors jas įleisti, įsitvirtinti“, – sakė D. Staugaitis. Tik vėliau, kai žmonės atsigavo po sukrėtimų, prasidėjo giminės susitikimai, imta ieškoti saitų, dalytasi pasakojimais, prisiminimais.

Vienas atokesnis Dariaus giminaitis gydytojas otolaringologas Vytautas Staugaitis skundėsi turėjęs bėgti iš Kapsuko, Suvalkijos, vyskupo J. Staugaičio krašto. Jam vis kas nors prikišdavo garsią giminystę. Persekiojamas dėl jos, prisiglaudė Druskininkuose.

„Kai pirmą sykį susitikome, – pas jį ėjau kaip pacientas – visai negalėjome pasišnekėti. Man tada giminystė nelabai rūpėjo, o jis tos temos privengė. Tik vėliau, per Staugaičių giminės suvažiavimą, prisipažino, kaip norėjęs tada su manimi pabendrauti“, – pasakojo Darius.

Jis pats Suvalkiją turėjo palikti dėl darbo, ir šį gyvenimo posūkį vadina gana sėkmingu. „Panevėžyje niekas J. Staugaičio nežinojo, manęs nepersekiojo, negretino su garsiuoju vyskupu“, – teigė pašnekovas. Tačiau pradėjęs verstis gydytojo praktika iš vyresnių pacientų, ypač iš tų, kurie anksčiau gyveno apie Telšius, išgirsdavo: „Jūsų giminaitis vyskupas mano sielą gydė, o jūs gydote mano kūną.“

#SIGNATARŲDNR
Signataro Justino Staugaičio sūnėno akibrokštas: sovietai „iškomandiravo“ visiems laikams (I dalis)
2018 05 17 12:57

Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ro Jus­ti­no Stau­gai­čio bro­lio Vin­cen­to (1875–1955) anū­kas Da­rius Stau­gai­tis, trau­ma­to­lo­gas or­to­pe­das, su žmo­na eko­no­mis­te Ele­na Stau­gai­tie­ne, mums at­si­vė­rę pla­čiais kie­mo var­tais, ne­tru­kus pa­pa­sa­kos apie gar­sią gi­mi­nys­tę.

Tačiau neskuba. Panevėžio pakraštyje gyvenanti šeima turi ir daugiau kuo pasididžiuoti: pirmiausia, suprantama, vaikais ir anūkais, tada profesiniais pasiekimais ir nepaprastai išpuoselėtu sodu.

Derybininkas, diplomatas J. Staugaitis lankėsi Vakarų šalyse Lietuvos pripažinimo ir kitais klausimais, o bažnyčios reikalais keliavo į susitikimus Vatikane su popiežiumi.

Nuo jo šeimininkai ir pradeda mūsų viešnagės programą. Pats gegužės įsibėgėjimas, ir žvilgsnį iš karto patraukia žiedais apsipylusi obelų gyvatvorė. Tokio dyvo dar nebuvau regėjęs. „Dvylika metų užtruko ją suformuoti“, – pasakoja Darius ir Elena.

Koloninės obelys, gausybė prižiūrėtų medelių ir krūmelių, kurių pavadinimus girdžiu pirmą kartą, pasisėję pūpso virš neįtikimai minkštos vejos – gydytojas traumatologas pasistengė, kad jo sodyboje nebūtų jokių traumų. Tada sugužame į namus, prasideda didysis pasakojimas.

Vykdė mirusios motinos valią

Vasario 16-osios akto signataro, Telšių vyskupo J. Staugaičio (1866–1943) prosenelis Meškus šiapus Šešupės iš Rytprūsių atsikėlė vokiečiams plečiant ekspansiją į rytus ir pradėjus persekioti katalikus.

Būsimas signataras Justinas buvo vyriausias Mykolo ir Marijonos Staugaičių sūnus. Šeimoje dar augo Vincas, Antanas, Petronėlė ir Agota. Atgulusi į mirties patalą mama prisakė vyresnėliui rūpintis mažaisiais. Justinas paliepimą šventai vykdė: anksti apsisprendė nekurti savo šeimos, rinktis kunigystę.

J. Staugaitis baigė Seinų kunigų seminariją, 1890 metais gavo šventimus. Jaunuolis aktyviai įsitraukė į visuomeninį krašto gyvenimą. Signataras buvo Steigiamojo Seimo narys, Seimo pirmininkas. Kartais pavaduodavo prezidentą, laikinai tapdamas aukščiausiu valstybės asmeniu.

Derybininkas, diplomatas J. Staugaitis lankėsi Vakarų šalyse Lietuvos pripažinimo ir kitais klausimais, o bažnyčios reikalais keliavo į susitikimus Vatikane su popiežiumi. 1926 metais buvo paskirtas Telšių vyskupu, įkūrė kunigų seminariją. Mirė 1943 metais, palaidotas Telšių katedros kriptoje.

Knygos istorija, trukusi per visą okupacijos laiką

J. Staugaitis paliko nemaža spaudos veikalų. 1934–1935 metais jau būdamas Telšių vyskupijos vadovu parašė trijų dalių romaną „Tiesiu keliu“ (išleistas 2018 metais). Kūrė jį lyg atsaką Vincui Mykolaičiui-Putinui, kuris sulaužė kunigystės įžadus, o „Altorių šešėly“ buvo sukūręs ironišką J. Staugaičio paveikslą.

Lietuvių katalikų mokslo akademija drauge su vyskupo giminaičiais išleido J. Staugaičio knygą „Mano atsiminimai“ apie XX amžiaus pradžios įvykius Lietuvoje. Tie giminaičiai – LŽ pašnekovai Darius ir Elena.

Apie senelio brolio rašytinius veikalus D. Staugaitis buvo girdėjęs iš savo mamos. Prieš karą mašinraštis plito per asmenines pažintis, nuorašais. Kalbėta, kad vyskupo atsiminimus priglaudęs kažkas iš giminių. 1984 metais per pirmąjį Staugaičių suvažiavimą vienas dėdžių prisipažino juos turėjęs, tačiau praradęs per represijas į Sibirą.

Kai D. Staugaitis tapo mediku, tarp pacientų pasitaikydavo vyresnio amžiaus kunigų. Kalbindavęs juos, klausinėjęs apie vyskupo knygą. Vieni mielai leisdavosi į prisiminimus, gydytojo pavardė jiems įkvėpdavo pasitikėjimo. Kiti teigė nieko nežiną, bijojo liestis šios temos.

Signataro Justino Staugaičio brolio Vincento anūkas Darius Staugaitis / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vienas susitikimas suteikė vilties. Kunigas iš Biržų papasakojo turįs J. Staugaičio knygą, prižadėjo atiduoti. Tačiau po kelių mėnesių nuvažiavęs į Biržus giminaitis rado kunigą jau amžinatilsį. „Vėl visi galai dingo“, – pasakojo D. Staugaitis.

Vis dėlto rankų nenuleido. Vienas kunigas galiausiai atnešė trečią ir ketvirtą mašinraščio dalį. Trūko veikalo pradžios.

Laikas greitai bėgo. Prasidėjus Sąjūdžiui pašnekovo brolis Romualdas Staugaitis per „Lietuvos aidą“ išplatino užklausimą apie vyskupo atsiminimų knygą. Atsišaukė kaunietė vienuolė Angelė Klietkutė. Gerai išsiklausinėjusi, ar tikrai į ją kreipiasi signataro giminaičiai, atidavė mašinraštį. Taip po septynių dešimtmečių „Mano atsiminimai“ virto solidžia knyga.

Jokių paslapčių neturėjome, nes beveik visi paragavome tremties – daugiau nebuvo ko bijoti.

Mašinraštyje buvo gausu korektūros klaidų, iškraipytų pavardžių. Redaktorei dr. Reginai Laukaitytei iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos teko nelengva užduotis jas ištaisyti.

Daugiau nebuvo ko bijoti

Anot gydytojo Dariaus, apie signatarą J. Staugaitį sovietmečiu giminėje buvo kalbama gana drąsiai, nesidairant į šalis. „Jokių paslapčių neturėjome, nes beveik visi paragavome tremties – daugiau nebuvo ko bijoti. Per susitikimus kalba dažnai pasukdavo į praeitį, ne vieną užplūsdavo prisiminimai“, – teigė garsios šeimos palikuonis.

Beveik visa J. Staugaičių giminė, išskyrus senelį Vincą ir jo brolį Marijampolės burmistrą Antaną Staugaitį, atsidūrė tremtyje. Darių su broliais ir mama Emilija sovietai išvežė 1941-ųjų birželį, kitus – jau po karo.

Dariaus senelis, signataro brolis Vincas buvo baigęs miškininkystę Varšuvoje. Darbavosi jam likusiame tėvų ūkyje. Anūkas teigė jo neprisimenąs. Nieko nuostabaus – kai juos areštavo, jam tebuvo vieni metukai. O kai grįžo į Lietuvą, V. Staugaitis jau buvo miręs.

Keliavo užsidirbti į Taliną

Visi Vinco sūnūs – Česlovas, Saveras, Celestinas – atsidūrė Krasnojarsko krašte. Tik Justinui, D. Staugaičio tėvui, buvo skirta kitokia lemtis. Jis gimė 1902 metais, labai anksti paliko šeimą. Dariaus žmona Elena spėjo, kad sūnus nepritarė naujai tėvo santuokai (Vincas per gyvenimą vedė tris kartus). Kaune baigęs buhalterio kursus, gyveno savarankiškai, dirbo valdiškose įstaigose.

J. Staugaičio žmona Emilija, Dariaus mama, gimė Aknystoje (dabar Latvija) daugiavaikėje bežemių valstiečių Jokūbo ir Onos Baškių šeimoje. Didesnė šeimos dalis išvažiavo uždarbiauti į Taliną. Emilija dirbo Tilmanso tekstilės fabrike.

Po bolševikų perversmo fabrikas išsikėlė į pietinę Rusiją, Novorosijską. Dariaus mama irgi ten atsidūrė. Vis dėlto raudonieji pasiekė ir tą miestą, ne rusų tautybės žmones suvarė į koncentracijos stovyklą. E. Baškytė į tėvynę grįžo 1921 metais, kai po Bresto taikos imta keistis belaisviais.

Tėvas tuo metu dirbo Lietuvos saugume Šiauliuose. Čia Justinas ir susipažino su Emilija. Pora susituokė 1922 metais, gyveno Kaune, Kaišiadoryse, Giedraičiuose, Alovėje. Susilaukė trijų sūnų – Romualdo (g. 1924), Vitalio (g. 1929), kuris iki šiol gyvena Kaune, ir Dariaus (g. 1939).

Sustabdė du uniformuotieji

Kai 1939 metais Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, trijų sūnų tėvas gyvai atsiliepė į visuotinį kvietimą sulietuvinti atgautą kraštą. Patriotinių jausmų genamas Justinas su šeima apsigyveno Eišiškėse. Pradėjo dirbti kooperatyvo vyriausiuoju buhalteriu.

Daugelis vėlesnių įvykių, susijusių su J. Staugaičiu, grįsti tik prielaidomis. 1940 metais, tuoj po Baltijos šalių aneksijos, vyko pirmieji rinkimai į taip vadinamą Liaudies Seimą. Dariaus tėvas dirbo balsų skaičiavimo komisijoje. Pamatęs, kaip nešami tušti balsavimo biuleteniai, atsisakė pasirašyti rinkimų protokolą. „Tai ne rinkimai, o farsas“, – tėvo žodžius perteikė sūnus.

Tokio akibrokšto sovietai signataro sūnėnui neatleido. 1941 metų birželio 14 dieną J. Staugaitis su kooperatyvo pirmininku buvo komandiruojamas į Vilnių, anksti ryte išėjo iš namų. „Daugiau apie jį nieko tikra nėra. Ar ta komandiruotė buvo, ar nebuvo – nežinia. „Iškomandiravo“ visiems laikams“, – kalbėjo sūnus. Likusių šeimos narių sovietai atvažiavo suimti po kelių valandų.

Vėliau, jau tremtyje, Staugaičius pasiekė žinia, esą tėvas ir kooperatyvo pirmininkas buvę sušaudyti, jų kūnai rasti žvyrduobėje prie Valkininkų. Tiksli vieta nežinoma. Tokią versiją papasakojo Dariaus mamos sesuo, kuri gulėjo Kauno klinikose su pirmininko žmona. Ši nebuvo represuota, todėl iškasusi velionio kūną ir palaidojusi.

„Tačiau ar ta versija tikra, nežinome. Brolis Romualdas bėgiojo po Eišiškes, tikėdamasis kur nors rasti tėvą. Vaistininkė tvirtino mačiusi, kaip išėjusį iš namų jį sustabdė du uniformuotieji...“ – padarė reikšmingą pauzę D. Staugaitis.

Birželio 17 dieną mama su vyresniais sūnumis ir Dariuku ant rankų atsidūrė Naujojoje Vilniuje. Čia jiems prasidėjo ilga, 18 metų užtrukusi kelionė... atgal.

Laukite tęsinio

#SIGNATARŲDNR
Signataro Jokūbo Šerno sūnaus paslaptis išaiškėjo tik po daugelio metų
2018 04 30 13:53

Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ro Jo­kū­bo Šer­no sū­nui Jac­ques­‘ui Ser­nas bu­vo lem­ta tap­ti ti­kra ki­no įžy­my­be. Lais­va­ja­me pa­sau­ly­je jis la­biau­siai iš­gar­sė­jo kaip Par­is įvy­kių ku­pi­no­je dra­mo­je „E­le­na iš Tro­jos“. Ta­čiau ir pa­ties ak­to­riaus gy­ve­ni­mas ne­sti­go nu­trūkt­gal­viš­kų nuo­ty­kių ir net su­si­dū­ri­mų su mir­ti­mi. Kai ku­rios jo pa­slap­tys, su­si­ju­sios su my­lė­to­mis mo­te­ri­mis, iš­aiš­kė­jo tik po dau­ge­lio me­tų.

Signataras J. Šernas buvo susituokęs du kartus. Per Pirmąjį pasaulinį karą vedė Kleofą Brijūnaitę, jiems gimė duktė Irena Danutė. Neaiškiomis aplinkybėmis pora išsiskyrė.

1924 metais gimtinėje, Nemunėlio Radviliškyje, Jokūbas susituokė su žydaite Vera Fainberg. Vera gimė 1902 metais Sankt Peterburge kailių perdirbėjų šeimoje. Turėjo seserį Riką ir brolį Monią. Nuo jaunumės domėjosi menu – literatūra, muzika, Mėgo šokti, buvo baleto mokytoja. Dažnai lankėsi Sankt Peterburgo operoje.

Lietuvos Tarybos Prezidiumas. Iš kairės: sekretorius Jokūbas Šernas, pirmininkas Antanas Smetona, pirmasis vicepirmininkas Jurgis Šaulys, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis. Berlynas, 1918 m. spalis. / Emilio Bieberio fotoateljė LNM

Čia 1923-iaisiais ir sutiko savo būsimą vyrą signatarą J. Šerną. 1925-ųjų liepos 30 dieną porai gimė sūnus Jokūbas Bernardas – itin turiningos biografijos žurnalistas ir Holivudo aktorius.

Naujai šeimai nebuvo lemta pasidžiaugti bendru gyvenimu. Kai Jokūbui Bernardui suėjo metukai ir viena diena, jo tėvas, ką tik sukakęs 39-erių, mirė nuo skrandžio vėžio.

Ankstyva vyro mirtis skaudžiai palietė Verą. Prislėgta sielvarto našlė net atsisakė važiuoti automobiliu į kapines – apie dešimt kilometrų velionio palaikus lydėjo pėsčiomis.

Po J. Šerno mirties Verai teko pačiai rūpintis sūneliu. Darbo ieškoti ji nusprendė užsienyje. Jokūbą Bernardą palikusi velionio broliui evangelikų reformatų kunigui Adomui Šernui ir jo žmonai Zuzanai, motina iš pradžių išvažiavo į Leningradą, paskui Berlyną, o galiausiai apsistojo Paryžiuje.

Ten gavo aktorės darbą. Kai įsitikino, kad galės išsilaikyti naujoje šalyje, grįžo į Lietuvą pasiimti trejų sulaukusio sūnaus.

Siekė tapti gydytoju, uždarbiavo kaip boksininkas

Prancūzijoje emigrantai patyrė transformaciją: V. Šernienė tapo Charnasse, o sūnus Jokūbas – Jacques‘u Sernas. Vera daug rašė. Nors laisvai kalbėjo lietuviškai, rusiškai, prancūziškai ir vokiškai, jos literatūriniai pėdsakai liko tik prancūzų kalba.

Leidykla „Fayard“ 1933 metais išleido knygą lietuviškos tautosakos motyvais „Nepataisoma žala“ (Le mal irréparable), „Tu enfanteras dans la douleur“ (1934), „Le Charme. Nouvelle inédite“ (1935). Ji dalyvavo leidyklos literatūriniuose vakarėliuose ir socialiniuose pobūviuose, susipažino su kitais rašytojais.

J. Sernas 1935–1940 metais mokėsi „Henri IV École Alsacienne“ licėjuje, 1942-aisiais Klermon Ferane įgijo savo pirmąjį licenciatą, o 1945 metais Liono universitete – antrąjį. Mokėsi boksuotis, siekė profesionalo karjeros.

Išlaikęs egzaminus vaikinas pradėjo studijuoti mediciną Sorbonos universitete, siekė tapti plastikos chirurgu. Bet dar iki tol likimas į Jacques‘o biografiją įrašė daug nepaprastų įvykių.

„Čia gyvena purvinas žydas“

1930-aisiais Vera ištekėjo už gydytojo gastroenterologo Nicola Goldensteino, žydų išeivio iš Rusijos. Žiemas šeima praleisdavo Paryžiuje, o vasaras – garsiajame gydomųjų vandenų kurorte Viši. Abiejuose miestuose veikė N. Goldensteino klinikos.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciams okupavus dalį Prancūzijos, šeima pasiliko Viši. Dar porą mėnesių miestelis liko neužimtas. Bet ir čia fašistuojantys Prancūzijos liaudies partijos (PPF) nariai kėlė galvas, persekiojo kitaip manančius. Būsimasis aktorius įsitraukė į Prancūzijos pasipriešinimo judėjimą.

Viskas prasidėjo nuo to, kai būdamas penkiolikos su draugais apgynė PPF jaunuolių mušamą žydų berniuką. Panašūs konfliktai kartojosi, todėl po truputį Jacques‘as tapo rezistentu.

Vieną dieną ant N. Goldensteino vilos atsirado raudonas užrašas „Čia gyvena purvinas žydas“. Jaunuoliui užvirė kraujas. Padedamas chemijos mokytojo iš Kusė licėjaus jis pasidirbdino bombą ir susprogdino ją prie PPF būstinės. Okupantų valdžia įtarė, kas tai padarė, tačiau pristigo įrodymų.

J. Sernas buvo deportuotas į Uselio miestą Korozės apygardoje. Mama turėjo lydėti nepilnametį sūnų. Uselyje jaunuolis pradėjo rezistentams platinti atsišaukimus ir aukso luitus, kuriuos parašiutais nuleisdavo anglai.

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas. Sėdi iš kairės: sekretorius Stasys Šilingas, Emilija Vileišienė, pirmininkas Martynas Yčas, Antanas Vileišis, Konstantinas Olšauskas, Jonas Basanavičius, iždininkas Jonas Kymantas; stovi: raštvedys Jokūbas Šernas, Povilas Dogelis, Juozas Balčikonis, vicepirmininkas Juozapas Kukta, Antanas Žmuidzinavičius, vicepirmininkas Antanas Smetona. Vilnius, 1915 m. / Fot. Aleksandras Jurašaitis LNM

Buchenvaldo sukilimas

Dar būdamas septyniolikos J. Sernas pabėgo į Paryžių. Iš ten ketino pasiekti Ispaniją, prisišlieti prie generolo Charles‘io de Gaulle‘io laisvųjų pajėgų. Tačiau buvo areštuotas Liono stotyje ir po dvylikos dienų sausakimšame traukinyje 1943-ųjų birželį atsidūrė Buchenvaldo belaisvių stovykloje prie Veimaro.

Buchenvaldas buvo ne naikinimo, o darbo stovykla. Tačiau Vokietijos reikalams šlyjant, priartėjus Sąjungininkų pajėgoms, SS nusprendė pradėti stovyklos „valymą“. Sušaudė anglų, amerikiečių ir rusų belaisvius.

Matydami, kad ir jų laukia toks likimas, 1945 metų balandžio 11-ąją likusieji kaliniai, tarp jų ir J. Sernas, sukilo. Šturmavo Buchenvaldo bokštą, užėmė dalį stovyklos teritorijos. Apsiausti, likę be maisto, atsilaikė dešimt dienų, kol juos išvadavo amerikiečiai.

Buchenvalde Jacques‘as neteko trečdalio svorio, susirgo dizenterija. Į Paryžių grįžo gegužės 8-ąją, kai buvo paimtas Berlynas. Atsitiktinai susitiko su mama. Iš jos sužinojo, kad po kratos namuose Viši, jo patėvį Nicola vokiečiai išvežė į Aušvicą. Iš ten jis nebegrįžo.

Po karo J. Sernas kurį laiką dirbo laikraščio „Kova“ (Combat) korespondentu Niurnbergo karo nusikaltimų tribunole. Sveikata buvo tokia prasta, kad istorinį procesą stebėjo tik 15 dienų. Apie Niurnbergo bylą parašė tris straipsnius.

Kortos lėmė aktoriaus karjerą

Madam Charnasse mėgo lošti kortomis. Sunkiais karo metais šis užsiėmimas padėjo išlaikyti šeimą. Vera dalyvaudavo bridžo turnyruose, ne retai juos laimėdavo.

Kartą ji kortavo su vienu kino prodiuseriu. Šis paragino atsiųsti sūnų į režisieriaus Raymond‘o Lamy filmo „Veidrodis“ (Miroir) atranką. Vienai scenai ieškota boksininko. Taip lietuvis, gavęs Paryžiaus boksininko Battling-Joe vaidmenį, pateko į kiną. Ir į prancūzų žvaigždžių – Jeano Gabino, Martine Carol, Gabriele Dorziat – draugiją.

Vaikinas pasisamdė agentę, toliau tęsė medicinos studijas. Vieną rytą sulaukė skambučio iš Romos. Prastai prancūziškai kalbantis vyriškis prisistatė esąs prodiuseris Carlo Ponti (vėliau vedęs Sophią Loren) ir pakvietė filmuotis pas Pietro Germi.

„Paklydusiame jaunime“ (Gioventù perduta) J. Sernas įkūnijo pagrindinį personažą – šaltakraujį nusikaltėlį jaunuolį Stefaną. Už šį vaidmenį 22 metų lietuvis pelnė Sidabrinės juostos apdovanojimą – kaip geriausias užsienio aktorius italų kine.

Trumpa draugystė su Marilyn Monroe

1950 metais Prancūzijos lietuvis nusifilmavo Giorgio Bianchi filme „Cuori sul mare“ drauge su kita kylančia kino žvaigžde Marcello Mastroianni. Šis filmas taip pat tapo aktorės S. Loren debiutu.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje jam nusišypsojo laimė sutikti patį Federico Fellini. Šis pakvietė J. Sernas į legendinį savo filmą „Saldus gyvenimas“ (La Dolce Vita). Lietuvis jame suvaidino kino žvaigždę (Il divo).

Pasirašęs sutartį su kino studija „Warner Bros.“ 1954 metasi J. Sernas išvyko į Jungtines Valstijas. Aktorius yra pasakojęs, kad į Holivudą atskrido su lietuvišku pasu.

Iki 1999-ųjų J. Sernas suvaidino net 85 vaidybiniuose filmuose. O nuo 1973 iki 2006 metų nusifilmavo dešimtyje italų TV serialų.

Penktajame dešimtmetyje aktorius buvo vadinamas gražiausiu pasaulio vyru. Jis filmavosi ir draugavo su tokiomis garsenybėmis kaip Brigitte Bardot, Grace Kelly, Yves‘u Montand‘u, Henry Fonda, Ava Gardner, Nathalie Wood, Rocku Hudsonu.

Buvo atsidūręs ir sekso simbolio aktorės Marilyn Monroe glėbyje. Tiesa, poros draugystė truko vos tris mėnesius.

Dominikos istorija

Kaip ir tėvas, aktorius J. Sernas buvo susituokęs du kartus. Abu – su italėmis. 1955 metais vedė žurnalistę Marią Stellą Signori. Po dvejų metų pora susilaukė dukters Francescos. Pirmoji santuoka truko daugiau kaip keturis dešimtmečius.

2001-aisiais J. Sernas vedė Mariną De Santis. Su ja nugyveno iki savo mirties, vaikų nesusilaukė. 2004-ųjų gegužę, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, šį džiugų įvykį signataro sūnus sutiko su žmona grįžęs į savo gimtinę.

Dar vienas intriguojamas aktoriaus gyvenimo puslapis verčia grįžti į karo metus. Tada Jacques‘as draugavo su mergina Micheline Hebrard. Jaunuolio areštas juos greitai išskyrė, kaip paaiškėjo, visiems laikams.

1944-ųjų rugsėjį, kai Jacques‘as kalėjo Buchenvlde, Micheline pagimdė dukrelę. Pavadino ją Dominika. Net 23 metus nuo merginos buvo slepiama, kas tikrasis jos tėvas. Juo Dominika laikė mamos vyrą muzikantą. Tik šiam mirus tarp dokumentų atrado V. Charnasse laiškus, kuriuose ji maldavo susitikimo su sūnaus Jacques‘o dukra. Iki pat mirties 1971 metais V. Šernienei tokia malonė nebuvo suteikta.

Sernas su dukra Francesca Romoje 1971 metai.

Praeities paieškos Lietuvoje

Jacques‘as ir Dominika – tėvas ir dukra – pirmą kartą susitiko 1995-aisiais Romoje. Tada stiuardese dirbusiai dukrai buvo jau 51 metai. Susitikime dalyvavo jos vyras chirurgas Jeanas Pierre‘as Fraiolis su sūnumis Mathieu, Nicolas ir Damienu.

Po devynerių metų Mathieu pavyko aplankyti senelio kraštą. M. Fraioli buvo studijavęs JAV ir Kanadoje, paskui dirbo vienos prancūzų kompanijos atstovybėje Rusijoje. 1996 metais į jo rankas pateko Bostone leista Lietuvių enciklopedija. Joje jis atrado Jokūbo Šerno pavardę ir praeities paieškas tęsė Prancūzijoje.

Susidomėjęs savo kilme M. Fraioli apsilankė Nemunėlio Radviliškyje, kur palaidoti Jokūbas ir Adomas Šernai, o bažnyčioje buvo pakrikštytas jo senelis Jacques‘as.

Anūko paskatintas po 76 metų pertraukos į gimtinę ryžosi grįžti ir aktorius J. Sernas. Tai įvyko 2004 metų gegužę. J. Sernas mirė 2015 metais Romoje.

Parengta pagal lietuviškos spaudos publikacijas ir Aurelijos Arlauskienės knygą

#SIGNATARŲDNR
Signataro Petro Klimo giminė – po didinamuoju stiklu (III dalis)
2018 04 29 15:00

Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rui, dip­lo­ma­tui Pe­trui Kli­mui (1891–1969) te­ko ne­pap­ras­tas li­ki­mas. Jo gy­ve­ni­mas geog­ra­fi­niu po­žiū­riu, sa­ky­tum, ju­dė­jo lyg švy­tuok­lė – iš Lie­tu­vos į Ry­tus, iš ten – at­gal į Va­ka­rus. Ta­da, šir­dį dras­kan­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis, vėl at­ga­lios, į prieš­in­gą pu­sę.

Pirmą kartą į Rytus ji keliavo siekti aukštojo mokslo – baigė teisę Maskvoje. Lietuvos atkūrimo darbai grąžino Petrą namo. Vėliau – įtvirtinti savo šalį pasaulio valstybių šeimoje – važiavo į Vakarus, čia beveik 20 metų atidavė diplomatiniam darbui. Sučiuptas gestapo, vežamas iš vieno kalėjimo į kitą, pamažu artėjo tėvynės link. Po trumpos atvangos Kaune, netrukusios nė metų, vėl buvo išvežtas į Rytus. Tik jau gerokai toliau – prie Čeliabinsko. Grįžo visiškai praradęs sveikatą, nusilpusia rega, sergantis sunkios formos cukralige.

Dėdė Petras apsirengdavo išeiginius drabužius, pasirišdavo kaklaraištį ir iš Vaižganto gatvės nusileisdavo į centrą, „Metropolyje“ pavalgydavo kompleksinius pietus. Ten turėjo rezervuotą staliuką.

Prisiminimais apie „dėdę“ Petrą ir jo artimuosius su „Lietuvos žinių“ skaitytojais pasidalijo P. Klimo brolio Sergijaus anūkas, Vasario 16-osios klubo vadovas, informatikos inžinierius Remigijus Gulbinas.

Šešiolika kalėjimų iki brangios Tėvynės

– Tarpukario diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas, gyvenantis Prancūzijoje, vos sulaikė ašaras pasakodamas, kad po sovietų okupacijos vieni lietuvių diplomatai buvo „ištremti“ į Žydrosios pakrantės rojų, o P. Klimui teko toks baisus likimas. Kodėl gestapas juo susidomėjo?

– Klausiau to istorikų. Kiek žinau, P. Klimas iš Paryžiaus siųsdavo prezidentui Antanui Smetonai laiškus, įspėjančius apie fašizmo grėsmę. Tada Europos lyderiai daugmaž normaliai pripažino Adolfą Hitlerį – demokratiškai išrinktas, Vokietija pastatyta ant kojų.

Tačiau P. Klimas įžvelgė kraštutinio nacionalizmo pavojų. Regis, apie tai bus šiurkščiai ir gana garsiai leptelėjęs. Ko gero, dėl to vokiečiai jo ir ėmėsi.

Priešingu atveju, kam būtų įdomus neegzistuojančios valstybės pareigūnas?! Net ne ministras, o tik diplomatas. Gestapas P. Klimą tampė per 16 kalėjimų. Su kitais diplomatais taip nesielgta.

– P. Klimas 1954 metų sausį iš tremties grįžo į Kauną. Kodėl jo nesunaikino lageriuose, tarkime, kaip signataro Prano Dovydaičio?

– Man regis, tai sėkmės dalykas. Štai Petro svainės Barboros vyrą pulkininką Praną Lesauskį sušaudė pakeliui į Baltarusiją. Galbūt lėmė subjektyvios priežastys, tarkime, nesitvardantys sargybiniai.

O P. Klimą tremtyje saugojo kiti kaliniai. Žinojo, kas jis toks. Iš pradžių kartu su visais kirto mišką prie Čeliabinsko, vėliau buvo paskirtas gaminti karstus. Lentpjūvėje, po stogu, o ne miške. Todėl ir išliko.

Tapo dailide, įgijo specialybę. Tačiau sveikatą prarado negrįžtamai. Prasidėjo cukraligė, akių katarakta. Net keista, kad grįžo gyvas.

Virtuviniai pokalbiai – neminint pavardžių

– Kada sužinojote, kad esate signataro giminaitis?

– Matyt, gana anksti, vaikystėje. Nes dar nesupratau, kas tai yra. (Nusišypso.) Kad dėdė Petras – viskas aišku, o kas tas „signataras“ – nelabai.

– Tačiau tas žodis buvo minimas šeimoje?

– Taip, bet tyliai. Šeimoje buvau pagrandukas, kol vyresnieji būdavo mokykloje, visur vaikščiodavau su mama. Prisimenu: lankomės pas dėdę Petrą, daug bendraujame, tačiau kai pasirodo Aleksandras Stulginskis arba Juozas Urbšys – jie gana dažnai užsukdavo – mane iškart uždaro į virtuvę, pas Barborą, kurios nemėgau. Ir kalbasi vieni – be jokių liudininkų.

Jau buvau septynerių, todėl galėjau ką nors išplepėti. Prie manęs niekas neminėdavo jokių pavardžių.

Virtuvėje – kitas reikalas. Joje rinkosi moterys, stambių valdininkų žmonos, grįžusios iš tremties. Ten man būdavo smagu, nes jos pasakojo apie savo vaikystę.

Iš mažumės norėjau būti pilotu. Vienos moteriškės vyras buvo Lietuvos karo lakūnas, pirmasis iššokęs parašiutu virš Kauno. Tad ji man atrodė tikras autoritetas. Vis dėlto niekas nesakė nei savo vardų, nei pavardžių. Net per virtuvinius pokalbius.

Apie Sibirą P. Klimas išvis nepasakojo. Matyt, skaudi tema. O gal bijojo. Žinojome, kad Lesauskių name, kuriame po tremties jis glaudėsi, įrengta klausymosi aparatūra. Nes anapus Vaižganto gatvės matomoje viloje „Eglutė“, kurią P. Klimas su Juozu Tumu-Vaižgantu statėsi tarpukariu, gyveno saugumiečiai, karininkų. Tad klausytis pokalbių buvo nesudėtinga.

Esu jo klausinėjęs, tarkime, ar matė Leniną. (Nusijuokia). Juk dalyvavo Rusijos ir Vokietijos taikos derybose Brest-Litovske. Sakė matęs Vladimirą Bonč-Brujevičių.

Karlo Marxo „Kapitalą“ buvo skaitęs originalo kalba. Aiškino, kad tai visai kas kita, nei man mokykloje pasakoja. Manau, marksistinių idėjų jaunimas pasigavo dar Marijampolės gimnazijoje. Viena vertus, nekentė ypač nesimpatiškos caro valdžios. Antra vertus, po 1905 metų revoliucijos ekonominė padėtis Lietuvoje buvo itin prasta. Vaikai norėjo kitos valdžios, kitos tvarkos.

Jaunimas dalijosi knygomis, atvežtomis iš Vokietijos. Dėl to iš Suvalkijos kilo ir tokie veikėjai kaip Antanas Sniečkus, Zigmas Angarietis, Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris.

Istorikai neskaito istorijos knygų

– Kaip jam 7-ojo dešimtmečio viduryje pavyko parašyti tokius išsamius atsiminimus („Iš mano atsiminimų“, Lietuvoje išleista 1990 metais) – už geležinės uždangos, supamam saugumiečių, neturint jokių dokumentų? Juk visa jo biblioteka, užrašai liko Prancūzijoje.

– Man tai irgi didelis klausimas. Neįtikima – skaitai ir kyla įspūdis, kad tai perrašyti dokumentai. Manau, jam labai pagelbėjo pokalbiai su J. Urbšiu ir A. Stulginskiu.

Paminėsiu kitą įdomų faktą, susijusį su P. Klimo knyga. Joje autorius gana tiksliai aprašo, kur Vokietijoje saugomas Vasario 16-osios aktas. Niekas tų puslapių neperskaitė! Istorikai neskaito istorijos knygų! (Juokiasi).

Kai Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis atrado Aktą, aplankiau jį, parodžiau tas ištraukas. Žmogus net aiktelėjo. (Nusijuokia). Šitiek istorikų lankėsi tame archyve, parašytos ištisos disertacijos...

– Kaip P. Klimo atsiminimų rankraštis pateko į JAV?

– Rankraščio mikrofilmą Gabrielius Landsbergis įdėjo savo žmonai į rankinuką. Jai nė nenutuokiant. Atkeliavę iš Australijos į Kauną, Landsbergiai lankėsi pas dėdę Petrą, paskui išskrido tiesiai į JAV. Mikrofilmas kaip niekur nieko perėjo visus tikrinimus ir muitines. Tik nusileidus Amerikoje G. Landsbergis žmonai pasakė, ką padaręs: „Dabar duok man tą mikrofilmą iš savo rankinuko.“

Šią istoriją mudu su broliu Ramūnu sužinojome palyginti neseniai, prieš gerą dešimtmetį. Papasakojo Gabrieliaus brolis prof. Vytautas Landsbergis. O kas tą rankraštį nufotografavo, neturiu žinių.

Pernelyg pavojingas visuomenei

– Koks P. Klimo šeimos likimas? Labai netikėtai 1957 metais mirė jo žmona Bronė Mėginaitė-Klimienė. Ar jie bent kartą buvo susitikę?

– Ne. Šeima visą laiką gyveno Paryžiuje. Kai P. Klimas grįžo iš tremties į Lietuvą, prašė, kad valdžia leistų šeimai susijungti. Kitaip tariant, išleisti jį pas žmoną ir vaikus. Rašė laiškus Justui Paleckiui. Sulaukė kategoriško „ne“.

Neleido ir prie NKVD trėmimo dokumentų. J. Paleckis ar A. Sniečkus buvo uždėję vizą: „Per daug pavojingas visuomenei. Atmesti.“

Žmona Bronė mirė per operaciją, man regis, ginekologinę. Tačiau ne itin sudėtingą. P. Klimui tada prasidėjo juodos depresijos laikas. Ir viltis išvažiuoti galutinai žlugo. Suprato, kad pas vaikus jo tikrai neišleis.

Juolab jog dukra Eglė Klimaitė tada jau buvo ištekėjusi už diplomato Rene Fourier-Ruelle ir su vyru gyveno Laose, Vietname. Dominikos Respublikoje Rene tapo ambasadoriumi. Regis, iki šiol ten gyvena jų duktė Daphne. Kai Eglės vyras netikėtai mirė, ji persikraustė į Paryžių.

Kadangi buvo išsaugojusi diplomatinį pasą, nuo 1963-iųjų vos ne kasmet atvažiuodavo pas tėvą į Lietuvą. Negana to, kai Nikita Chruščiovas atvažiavo į Suvienytųjų Nacijų Organizaciją sakyti savo garsiosios kalbos, Eglė mėgino prasibrauti prie jo, prašyti sugrąžinti P. Klimą į šeimą. Nepavyko.

Tada visi skrydžiai į Vilnių vyko per Maskvą. Maskvoje vėl prašėsi priimama pas SSRS lyderį, stengėsi patekti bent jau į Centro Komitetą. Tačiau ją pasitikdavo tik kažin kokie „klapčiukai“. Tuo viskas ir baigėsi.

– P. Klimo anūkė Daphne, regis, garsėja kaip menininkė. Nors duomenų internete labai šykštu. O kaip gyvenimas susiklostė signataro vaikams?

– Eglė visą laiką gyveno Paryžiuje, po tėvo mirties į Lietuvą buvo grįžusi gal tik kartą. Mirė 2008-aisiais senelių prieglaudoje. Paskutinius metus praleido vienatvėje. Santykiai su broliu Petru, regis, buvo šaltoki. Jo žmona Žiba Klimienė gal net daugiau bendravo su Egle.

Petras Klimas jaunesnysis, „Pita“, man visada atrodė toks laisvas menininkas. Net nežinau, ką yra baigęs, ar apskritai ką nors studijavo. Petras su Žiba vaikų neturi. Žiba ilgą laiką buvo Lietuvos radijo korespondentė Paryžiuje. P. Klimas jaunesnysis niekada nevažiavo į Sovietų Lietuvą – kategoriškai.

Pradėjo lankytis milicija

– Ne tik jūs lankydavotės pas P. Klimą, dėdė irgi užsukdavo į jūsų namus. Ką pamenate iš ano laiko?

– Dėdė Petras apsirengdavo išeiginius drabužius, pasirišdavo kaklaraištį ir iš Vaižganto gatvės nusileisdavo į centrą, „Metropolyje“ pavalgydavo kompleksinius pietus. Su J. Urbšiu ir A. Stulginskiu ten turėjo jiems rezervuotą staliuką.

Pamenu, kai dar studijavau Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Elektronikos fakultete, užbėgdavau į „Metropolį“ užkąsti – stovėdavau ilgiausioje eilėje. O jiems būdavo rezervuota. (Nusijuokia). Ir nieko nepadarysi.

Tada ateidavo pas mus išgerti kavos ir vėl ramiai grįždavo namo. Taip būdavo bent porą kartų per savaitę.

– O kur jūs gyvenote?

– Tarnybiniame bute Kanto gatvėje, Kraujo perpylimo stotyje. Mano tėvas Juozas Gulbinas buvo tos stoties direktorius.

Kai JAV pasirodė P. Klimo prisiminimai, niekas nežinojo, kokiu būdu jie ten pateko. O mes – vieninteliai giminaičiai. Tiesa, dar buvo B. Lesauskienė. Tačiau jos namo pirmame aukšte po karo gyveno rusų šeimos. Stebėta ir iš „Eglės“ vilos kitapus gatvės. „Priežiūra“ tikrai buvo gera.

Todėl mūsų butą pradėjo lankyti milicija. Neva dėl triukšmo, kurį esą kėliau. Mokiausi 1-ojoje vidurinėje (vėliau – Komjaunimo, dabar – „Aušros“ gimnazija). Po pamokų grįždavau namo ir tikrai nelakstydavau.

Be to, mūsų butas buvo trečiame aukšte, o kituose nuolat zujo kraujo donorai ir stoties personalas. Nebuvo kur lakstyti, nebuvo net kiemo.

Milicininkai įžengdavo į butą, ir jiems būtinai reikėdavo pereiti visus kambarius – svetainę, virtuvę, miegamąjį. Gal esama ko nors, prie ko būtų galima prisikabinti, – gal kokia dauginimo įranga ar fotoaparatūra, gal spausdinama, kopijuojama. Nieko nerasdavo, nes nieko ir neturėjome. Bet lankė mus gerą pusmetį.

Apskritai tėvai sovietų valdžiai atrodė nepatikimi. Tėveliui vis siūlė stoti į komunistų partiją. Šis to nedarė. Du kartus buvo tardomas saugumo. Kaltintas tuo, kad dirbdamas stotyje esą miškiniams Kėdainių rajone tiekė tvarsliavą ir vaistus. Broliai ir mama išvežti, o jis šelpia partizanus, teikia medicininę pagalbą sužeistiesiems. Man tėvelis niekada neprisipažino, ar tikrai taip darė.

O mamą net vedė sušaudyti. Buvo likusi viena su mažamečiais vaikais namie, Žemuosiuose Kaniūkuose, kai atėjo NKVD karininkas. Pasakęs, kad šeima slepia ir šelpia partizanus, išsivedė į pamiškę. Mama tai prisimindavo labai fragmentiškai.

Ir praėjus daugybei metų ji, pamačiusi NKVD uniformą, mėlyną kepurę bei kelnes, imdavo visa drebėti. Todėl mūsų namuose nebuvo jokio mėlynos spalvos audinio.

1947 metais Kauno apygardos teismas tą karininką nuteisė sušaudyti. Pasirodo, buvo padaręs siaubingų nusikaltimų. Mamai teko liudyti teisme. Jo bijojo gal net labiau nei to susitikimo namie.

Tėvelis kaip nusipelnęs gydytojas gavo iš profsąjungos poilsinį kelialapį į Bulgarijos kurortą. Labai didelis užsienis. (Nusišypso). Saugumas neišleido.

Net praėjus daugybei metų mama, pamačiusi NKVD uniformą, mėlyną kepurę ir kelnes, imdavo drebėti. Todėl mūsų namuose nebuvo jokio mėlynos spalvos audinio.

O mamos niekada neišleido pas brolį Gediminą į Ameriką. 17 metų iš eilės teikė prašymą. Galiausiai vienas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, socialistinio darbo didvyris, kurį tėvelis gydė, asmeniškai laidavo, kad A. Gulbinienė sugrįš iš JAV. Ten lankėsi tą vienintelį kartą. Tad mūsų šeima visada buvo po didinamuoju stiklu.

Sovietiniais laikais rašant savo biografiją ištremtų ar užsienyje gyvenančių artimųjų šiukštu nevalia buvo minėti. Man reikėjo slaptumo kategorijos, kad galėčiau lankytis karinėse gamyklose, nes Energetikos institute dirbau darbą, susijusį su karine pramone. Kategorijos negavau. Jau pirmame skyriuje pasakė: nė neprašyk! Viską žinojo.

Giminystės sąsajos

Signataro Petro Klimo tėvas Bernardas šeimoje buvo antras sūnus. Tėvai, stambūs ūkininkai, vyresniajam pažadėjo ūkį, o Bernardą išsiuntė mokytis į Seinų kunigų seminariją. Vyresnysis staiga mirė, tad Bernardui po dviejų kursų teko mesti mokslus ir grįžti į Kušliškius. Po tėvo mirties viskas atiteko Bernardui. 1883 metais jis vedė kaimynę iš Šilavoto kaimo Eleną Rašytinytę. Su ja susilaukė sūnų Sergijaus (1885–1941), Adolfo (1889–1985), Petro (1891–1969) ir dukters Marijos (1896–1931). Jau žinodamas, kad serga nepagydoma liga, Bernardas prisakė žmonai: „Daryk, ką nori, bet kad vaikai išeitų mokslus.“ Sergijus pirmasis išvažiavo į Starapolės gimnaziją (dabar – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija). Petras ir Adolfas iš pradžių mokėsi Liudvinave. Vėliau tėvas abu įtaisė Marijampolėje. Sergijus iki Pirmojo pasaulinio karo spėjo baigti agronomijos mokslus Kijeve ir Sankt Peterburge. Įgijo žemės ūkio praktikos Danijoje, Švedijoje, Olandijoje ir Vokietijoje. O Adolfas, paskui jį ir Petras, patraukė į Maskvą. Pirmasis 1912–1916 metais su pertraukomis studijavo teisę ir pedagogiką Maskvos miesto Alfonso Šaniavskio liaudies universitete, Petras baigė teisės studijas Maskvos universitete. Sergijus per Pirmąjį pasaulinį karą jau buvo vedęs Konstanciją Aleksaitę. Jie susilaukė dviejų vaikų: 1912-aisiais gimė Gediminas, o 1915 metais – dukra Aldona, Remigijaus Gulbino mama. Kai karas baigėsi, Lietuvoje buvo baisi suirutė. Sergijus grįžo į Kušliškius, mėgino atkurti ūkį, tačiau pašlijo sveikata. Kad sutaupytų pinigų ūkiui, S. Klimas važiuodavo padirbėti į Skandinavijos šalis. Ten geras žemės ūkio specialistas kilo karjeros laiptais ir 1940 metais jau ėjo ministerijos referento pareigas. „Todėl jo pavardė – pats mačiau dokumentus – atsidūrė tremiamų žmonių sąrašuose. Ko gero, būtų buvęs išvežtas birželio 14 dieną“, – spėjo S. Klimo anūkas R. Gulbinas. Vis dėlto mirtis buvo greitesnė. 1941-ųjų balandžio pradžioje, ledams dar neišėjus, Sergijaus irkluojama valtelė apvirto Nemune. Išsikapanoti pavyko, tačiau netrukus jis susirgo plaučių uždegimu ir mirė. „Dėl šios priežasties mūsų šeima vienintelė iš Klimų išvengė sovietų represijų. Beveik visa Gulbinų giminė buvo išvežta. Senelį irgi būtų trėmę su šeima, tačiau kai tėvo neliko, sovietams šeima jau buvo neįdomi“, – aiškino R. Gulbinas. Jo teigimu, Adolfas su šeima 1944 metais pasitraukė į Vokietiją. Vėliau iškeliavo į JAV, gyveno Klivlande, ten ir mirė 1985 metais. Jo duktė Gailutė Elena mirė 2014 metais, sūnus Laimutis Petras Klimas šiuo metu gyvena Floridoje.

#SIGNATARŲDNR
Signataro liudijimą Landsbergis į JAV išvežė žmonos rankinuke (II dalis)
2018 04 17 14:00

Ne­prik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rui, dip­lo­ma­tui Pe­trui Kli­mui (1891–1969) te­ko ne­pap­ras­tas li­ki­mas. Jo gy­ve­ni­mas geog­ra­fi­niu po­žiū­riu, sa­ky­tum, ju­dė­jo švy­tuok­le – iš Lie­tu­vos į Ry­tus, iš ten – at­gal ir į Va­ka­rus. Ta­da, šir­dį dras­kan­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis, vėl at­ga­lios, į prieš­in­gą pu­sę...

Pirmą kartą į Rytus keliavo aukštojo mokslo – baigė teisę Maskvoje. Lietuvos atstatymo darbai jį grąžino namo. Tada – įtvirtinti savo šalį pasaulio valstybių šeimoje – važiavo į Vakarus, čia beveik 20 metų atidavė diplomatiniam darbui.

Paminėsiu kitą įdomų faktą, susijusį su P. Klimo knyga. Joje jis gana tiksliai aprašo, kur Vokietijoje saugomas Vasario 16-osios aktas. Niekas tų puslapių neperskaitė! Istorikai neskaito istorijos knygų!

Sučiuptas Gestapo, vežamas iš vieno kalėjimo į kitą, pamažu artėjo tėvynės link. Po trumpos atvangos Kaune, netrukusios nė metų, vėl buvo išvežtas į Rytus. Tik jau gerokai toliau – prie Čeliabinsko. Grįžo visiškai praradęs sveikatą, nusilpusia rega, sergantis sunkia cukraligės forma.

Prisiminimais apie „dėdę“ Petrą su LŽ skaitytojais pasidalijo P. Klimo brolio Sergijaus anūkas, Vasario 16-osios klubo vadovas, informatikos inžinierius Remigijus Gulbinas. I-ąją pasakojimo dalį galite rasti ČIA.

16-a kalėjimų iki brangios Tėvynės

– Tarpukario diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas, gyvenantis Prancūzijoje, vos sulaikė ašaras pasakodamas, kad po sovietų okupacijos vieni lietuvių diplomatai buvo „ištremti“ į Žydrosios pakrantės rojų, o P. Klimui teko toks baisus likimas. Kodėl Gestapas juo susidomėjo?

– Klausiau to istorikų. Kiek žinau, P. Klimas iš Paryžiaus siųsdavo prezidentui Antanui Smetonai laiškus, įspėjančius apie fašizmo grėsmę. Adolfą Hitlerį tada Europos lyderiai daugmaž normaliai pripažino: demokratiškai išrinktas, Vokietija pastatyta ant kojų.

Tačiau P. Klimas įžvelgė kraštutinio nacionalizmo pavojų. Regis, apie tai bus stambiai ir gana garsiai leptelėjęs. Ko gero, dėl to vokiečiai jo ir ėmėsi.

Nes priešingu atveju – kam būtų įdomus neegzistuojančios valstybės pareigūnas?! Net ne ministras, o tik diplomatas. Gestapas P. Klimą tampė per 16 kalėjimų. Su kitais diplomatais taip nesielgta.

– P. Klimas 1954 metų sausį iš tremties grįžo į Kauną. Kodėl jo nesunaikino lageriuose, tarkime, kaip signataro Prano Dovydaičio?

– Man regis, sėkmės dalykas. Štai Petro svainės Barboros vyrą pulkininką Praną Lesauskį sušaudė pakeliui į Baltarusiją. Galbūt, lėmė subjektyvios priežastys, tarkime, nesitvardantys sargybiniai.

O P. Klimą tremtyje saugojo kiti kaliniai. Žinojo, kas jis toks. Iš pradžių kartu su visais kirto mišką prie Čeliabinsko, o paskui buvo paskirtas gaminti karstus. Lentpjūvėje, po stogu, o ne miške. Todėl ir išliko.

Tapo dailide, įsigijo specialybę. Tačiau sveikatą prarado nesugrąžinamai. Prasidėjo cukraligė, akių katarakta. Net keista, kad grįžo gyvas.

Virtuviniai pokalbiai – neminint pavardžių

– Kada sužinojote, kad esate signataro giminaitis?

– Matyt, gana anksti, vaikystėje. Nes dar nesupratau, kas tai yra. (Nusišypso.) Kad dėdė Petras – viskas aišku, o kas tas „signataras“ – nelabai.

– Tačiau tas žodis buvo minimas šeimoje?

– Taip, bet tyliai. Šeimoje buvau pagrandukas, kol vyresnieji mokykloje, visur vaikščiodavome su mama.

Būdavo taip: lankomės pas dėdę Petrą, daug bendraujame, tačiau kai pasirodo Aleksandras Stulginskis arba Juozas Urbšys – jie nuolat ir gana dažnai užsukdavo – mane iškart uždaro į virtuvę, pas Barborą, kurios nemėgau. Jie kalbėdavosi vieni – be jokių liudininkų.

Jau buvau septynerių, todėl galėjau ką nors išplepėti. Prie manęs nebuvo minimos jokios pavardės.

Virtuvėje – kitas reikalas. Joje rinkosi moterys, stambių valdininkų žmonos, grįžusios iš tremties. Ten man būdavo smagu, nes jos pasakojo apie savo vaikystę.

Iš mažumės norėjau būti pilotas. Vienos moteriškės vyras buvo Lietuvos karo lakūnas, pirmasis iššokęs parašiutu virš Kauno. Tad ji man atrodė tikras autoritetas. Vis dėlto niekas nesakė nei savo vardų, nei pavardžių. Net per virtuvinius pokalbius.

O apie Sibirą P. Klimas nepasakojo visai. Matyt, skaudi tema. O gal ir bijojo. Žinojome, kad Lesauskių name, kur po tremties jis glaudėsi, įrengta pasiklausymo aparatūra. Nes anapus Vaižganto gatvės matoma vila „Eglutė“, kurią P. Klimas su Juozu Tumu-Vaižgantu statėsi tarpukariu, buvo apgyvendinta saugumiečių, karininkų. Tad pasiklausyti pokalbių nebuvo sudėtinga.

Esu jo klausinėjęs, tarkime, ar matė Leniną. (Nusijuokia). Juk dalyvavo Rusijos ir Vokietijos taikos derybose Brest Litovske. Sakė matęs Vladimirą Bonč-Brujevičių.

Karlo Marxo „Kapitalą“ buvo skaitęs originalo kalba. Sakė, kad tai visai kas kita, nei man mokykloje pasakoja. Manau, marksistinių idėjų jaunimas pasigavo dar Marijampolės gimnazijoje. Viena vertus, nekentė ypač nesimpatiškos caro valdžios. Antra, po 1905 metų revoliucijos ekonominė padėtis Lietuvoje buvo itin prasta. Vaikai norėjo kitos valdžios, kitos tvarkos.

Jaunimas dalijosi knygomis, atvežtomis iš Vokietijos. Dėl to iš Suvalkijos kilo ir tokie veikėjai kaip Antanas Sniečkus, Zigmas Angarietis, Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris.

Pamačiusi NKVD uniformą, mėlyną kepurę ir kelnes, mama imdavo drebėti. Todėl mūsų namuose nebuvo jokio mėlynos spalvos audinio.

Istorikai neskaito istorijos knygų

– Kaip jam 7-ojo dešimtmečio viduryje pavyko parašyti tokius detalius atsiminimus („Iš mano atsiminimų“, Lietuvoje išleista 1990 metais) – už geležinės uždangos, supamam saugumiečių, neturint jokių dokumentų? Juk visa jo biblioteka, užrašai liko Prancūzijoje.

– Man tai irgi didelis klausimas. Neįtikima – skaitai ir kyla įspūdis, kad tai perrašyti dokumentai. Manau, jam labai pagelbėjo pokalbiai su J. Urbšiu ir A. Stulginskiu.

Paminėsiu kitą įdomų faktą, susijusį su P. Klimo knyga. Joje jis gana tiksliai aprašo, kur Vokietijoje saugomas Vasario 16-osios aktas. Niekas tų puslapių neperskaitė! Istorikai neskaito istorijos knygų! (Juokiasi).

Kai Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis atrado Aktą, aplankiau jį, parodžiau tas ištraukas. Žmogus net aiktelėjo. (Nusijuokia). Šitiek istorikų lankėsi tame archyve, parašytos ištisos disertacijos...

– Kaip tad P. Klimo atsiminimų rankraštis pateko į JAV?

– Rankraščio mikrofilmą Gabrielius Landsbergis įdėjo į savo žmonos rankinuką. Jai nė nenutuokiant. Atkeliavę iš Australijos į Kauną, Landsbergiai lankėsi pas dėdę Petrą, paskui išskrido tiesiai į JAV. Mikrofilmas kaip niekur nieko praėjo visus tikrinimus ir muitines. Tik nusileidus Amerikoje G. Landsbergis žmonai pasakė, ką padaręs: „Dabar duok man tą mikrofilmą iš savo rankinuko.“

Šią istoriją mudu su broliu Ramūnu sužinojome palyginti neseniai, prieš gerą dešimtmetį. Papasakojo Gabrieliaus brolis prof. Vytautas Landsbergis.

O kas tą rankraštį išfotografavo, neturiu žinių.

Pernelyg pavojingas visuomenei

– Koks P. Klimo šeimos likimas? Labai netikėtai 1957 metais mirė jo žmona Bronė Mėginaitė-Klimienė. Ar jie bent kartą buvo susitikę?

– Ne. Šeima visą laiką gyveno Paryžiuje. O kai P. Klimas grįžo iš tremties į Lietuvą, prašė, kad valdžia leistų šeimai susijungti. Kitaip tariant, kad jį išleistų pas žmoną ir vaikus. Rašė laiškus Justui Paleckiui. Kategoriškas „ne“.

Neleido ir prie NKVD trėmimo dokumentų. J. Paleckis ar A. Sniečkus yra uždėję vizą: „Per daug pavojingas visuomenei. Atmesti.“

Žmona Bronė mirė per operaciją, man regis, ginekologinę. Tačiau ne itin sudėtingą. P. Klimui tada prasidėjo juodos depresijos laikas. Ir viltis išvažiuoti galutinai žlugo. Suprato, kad pas vaikus jo tikrai neišleis.

Negana to, kai Nikita Chruščiovas buvo nuvažiavęs į Suvienytų Nacijų Organizaciją sakyti tos savo garsiosios kalbos, ji mėgino prie jo prasibrauti, prašyti P. Klimo grąžinimo į šeimą. Nepavyko.

Juolab kad dukra Eglė Klimaitė tada jau buvo ištekėjusi už diplomato Rene Fourier-Ruelle ir jiedu su vyru gyveno Laose, Vietname. Dominikos Respublikoje Rene tapo ambasadoriumi. Regis, iki šiol ten gyvena jų duktė Dafnė (Daphne). Eglės vyras netikėtai mirė. Tada Eglė persikraustė į Paryžių.

Kadangi buvo išsaugojusi diplomatinį pasą, nuo 1963-ųjų vos ne kasmet atvažiuodavo pas tėvą į Lietuvą. Negana to, kai Nikita Chruščiovas buvo nuvažiavęs į Suvienytų Nacijų Organizaciją sakyti tos savo garsiosios kalbos, ji mėgino prie jo prasibrauti, prašyti P. Klimo grąžinimo į šeimą. Nepavyko.

Tada visi skrydžiai į Vilnių vyko per Maskvą. Maskvoje vėl prašėsi priimama pas SSRS lyderį, stengėsi patekti bent jau į Centro Komitetą. Tačiau ją pasitikdavo tik kažkokie „klapčiukai“ ir viskas tuo baigėsi.

– P. Klimo anūkė Dafnė, regis, garsėja kaip menininkė. Nors duomenų internete labai šykštu. O kaip signataro vaikai?

– Eglė visą laiką gyveno Paryžiuje, po tėvo mirties į Lietuvą buvo grįžusi gal tik kartą. Mirė 2008-aisiais senelių prieglaudoje. Paskutinius gyvenimo metus praleido vienatvėje. Su broliu Petru, regis, santykiai buvo šaltoki. Jo žmona Žiba Klimienė gal net daugiau bendravo su Egle.

Petras Klimas jaunesnysis, „Pita“, man visada atrodė toks laisvas menininkas. Net nežinau, ką yra baigęs, ar apskritai ką nors studijavo. Petras su Žiba vaikų neturi. Žiba ilgą laiką buvo Lietuvos radijo korespondentė Paryžiuje. P. Klimas jaunesnysis niekada nevažiavo į Tarybų Lietuvą – kategoriškai.

Remigijus Gulbinas - signataro Petro Klimo brolio Sergijaus anūkas / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šeima po didinamuoju stiklu

– Ne tik jūs lankydavotės pas P. Klimą, bet ir jis užsukdavęs į jūsų namus. Ką pamenate iš ano laiko?

– Dėdė Petras apsirengdavo išeigai, pasirišdavo kaklaryšį ir iš Vaižganto gatvės nusileisdavo į centrą, „Metropolyje“ pavalgydavo kompleksinius pietus. Su J. Urbšiu ir A. Stulginskiu ten turėdavo jiems rezervuotą staliuką.

Pamenu, dar studijavau Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Elektronikos fakultete, užbėgdavau į „Metropolį“ užkąsti – stovėdavau ilgiausioje eilėje. O jiems būdavo rezervuota. (Nusijuokia). Ir nieko nepadarysi.

Tada ateidavo pas mus išgerti kavos ir vėl ramiai grįždavo namo. Taip būdavo bent porą kartų per savaitę.

– O kur jūs gyvenote?

– Tarnybiniame bute Kanto gatvėje, Kraujo perpylimo stotyje. Mano tėvas Juozas Gulbinas buvo tos stoties direktorius.

Milicija įžengdavo į butą, ir jiems būtinai reikėjo pereiti visus kambarius – svetainę, virtuvę, miegamąjį.

Kai JAV buvo išleisti P. Klimo prisiminimai, niekas nežinojo, kokiu būdu jie ten pateko. O mes – vieninteliai giminaičiai. Tiesa, dar buvo B. Lesauskienė. Tačiau jos namo pirmame aukšte po karo gyveno įkeltos rusų šeimos. Stebėta ir iš „Eglės“ vilos kitapus gatvės. „Priežiūra“ tikrai buvo gera.

Todėl mūsų butą pradėjo lankyti milicija. Neva dėl triukšmo, kurį, esą, kėliau. Mokiausi 1-ojoje vidurinėje (vėliau – Komjaunimo, dabar – „Aušros“ gimnazija). Po pamokų grįždavau namo ir tikrai nelakstydavau.

Be to, mūsų butas buvo trečiame aukšte, o kituose nuolat zujo kraujo donorai ir stoties personalas. Nebuvo, kur lakstyti, nebuvo net kiemo.

Milicija įžengdavo į butą, ir jiems būtinai reikėjo pereiti visus kambarius – svetainę, virtuvę, miegamąjį. Gal esama ko nors, prie ko būtų galima prisikabinti – gal yra dauginimo įranga ar fotoaparatūra, gal spausdinama, kopijuojama. Nieko nerasdavo, nes nieko ir neturėjome. Bet lankė mus gerą pusmetį.

Apskritai tėvai sovietų valdžiai atrodė nepatikimi. Tėveliui vis siūlė stoti į komunistų partiją. Jis nestojo. Du kartus buvo tardomas saugumo. Kaltintas tuo, kad dirbdamas stotyje, esą, miškiniams Kėdainių rajone tiekė tvarsliavą ir vaistus. Broliai ir mama išvežti, o jis šelpia partizanus, teikia medicininę pagalbą sužeistiesiems. Man tėvelis niekada neprisipažino, ar tikrai taip darė.

O mamą net vedė sušaudyti. Buvo likusi viena su mažamečiais vaikais namuose, Žemuosiuose Kaniūkuose, kai į namus atėjo NKVD karininkas. Pasakęs, kad šeima slepia ir šelpia partizanus, išsivedė į pamiškę. Mama tai prisimindavo labai fragmentiškai.

Ir praėjus daugybei metų po to įvykio, pamačiusi NKVD uniformą, mėlyną kepurę ir kelnes, visa imdavo drebėti. Todėl mūsų namuose nebuvo jokio mėlynos spalvos audinio.

1947 metais Kauno apygardos teismas tą karininką nuteisė sušaudyti. Pasirodo, buvo padaręs siaubingų nusikaltimų. Mamai teko liudyti teisme. Jo bijojo gal net labiau, nei to susitikimo namuose.

Tėvelis kaip nusipelnęs gydytojas gavo profsąjungų kelialapį poilsiui Bulgarijos kurorte. Labai didelis užsienis. (Nusišypso). Saugumas neišleido.

O mamos niekada neišleido pas brolį Gediminą į Ameriką. 17 metų iš eilės teikė prašymą. Galiausia vienas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, socialistinio darbo didvyris, kurį tėvelis gydė, asmeniškai laidavo, kad A. Gulbinienė sugrįš iš JAV. Ten apsilankė tą vienintelį kartą. Tad mūsų šeima visada buvo po didinamuoju stiklu.

Sovietiniais laikais rašant savo biografijas ištremtų ar užsienyje gyvenančių artimųjų šiukštu nebuvo galima minėti. Man reikėjo slaptumo kategorijos, kad galėčiau lankytis karinėse gamyklose. Nes Energetikos institute dirbau su karine pramone. Kategorijos negavau. Jau pirmajame skyriuje pasakė – nė neprašyk! Viską žinojo.

#SIGNATARŲDNR
Signataro J. Vileišio dukra: „Kalbu taip, kaip kalbėjome Kaune“ (IV dalis)
2018 04 14 17:00

Ji gi­mė Vil­niu­je be­veik kar­tu su ne­prik­lau­so­my­be ir au­go drau­ge su vals­ty­be: iš dva­re­lių ir kai­mų, mies­te­lių ir pa­eže­rių kė­lė­si į mies­tą, mo­der­nė­jo su švie­ti­mu ir apš­vie­ti­mu, vaikš­čio­jo „meks­fal­tuo­to­mis“ gat­vė­mis ir ša­li­gat­viais, va­žia­vo pir­mai­siais au­to­bu­sais ir ki­lo fu­ni­ku­lie­riais. Lais­vės šimt­me­čio bend­raam­žė, Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro Jo­no Vi­lei­šio du­kra Ri­ta Vi­lei­šy­tė-Bag­do­nie­nė – „Lie­tu­vos ži­nių“, jos tė­vo įsteig­to dien­raš­čio, pa­šne­ko­vė.

Signataras J. Vileišis su Ona Kazakauskaite-Vileišiene susilaukė penkių vaikų: Birutės, Alenos, Petro, Kazio ir Ritos.

Rita Vileišytė: „Baigėme valstybinę gimnaziją. Mano tėvas tikėjo, kad kas tinka paprastam piliečiui, Kauno gyventojui, tas turi būti gerai ir burmistro dukteriai. Jokių privilegijų.“

Kalbėdamasis su jauniausia dukra, ponia Rita, tariausi girdįs anos epochos balso intonacijas, tartį – visa, kas per gyvenimą emigracijoje išliko, sustingo, išsisaugojo. Praėjusį laiką R. Vileišytė (g. 1920) sudėjo ir į savo prisiminimų knygą „Tolimi vaizdai“, 2008-aisiais išleistą Lietuvos nacionalinio muziejaus.

„Pasakodavau savo vaikams apie gyvenimą Lietuvoje. Dukra sakydavo: „Mama, užrašyk, aš nieko neprisiminsiu.“ Ir pradėjau – savo išklerusia lietuviška mašinėle. Žinote, niekada nieko nerašiau, knygų neredagavau, tik stengiausi nesikartoti“, – „Lietuvos žinioms“ teigė R. Vileišytė.

Knygoje atskleidžiama nepaprastai plati Lietuvos gyvenimo ir kasdienybės panorama, atgyja tėvų, brolių ir seserų paveikslai, šeimos šventės, dvarelių kultūra, miestelių gyvenimas ir turgūs, mokslo metai gimnazijoje ir universitetuose, aprašytos to laiko kelionės į Vilnių, Karaliaučių, Karlovi Varus (Karlsbadą), Palangą, Italiją.

Pabaigoje ponios Ritos prisiminimus skaitai kaip įtempto siužeto dramą, nerimaudamas, ar pavyks herojei aplenkti tragiškus įvykius, baigti studijas ir pabėgti nuo Raudonojo maro.

Tad ir pokalbį su Rita Vileišyte-Bagdoniene pradėjome nuo tų įvykių.

Dvi susitikimo vietos

– Knyga baigiasi epizodu, kai bėgdami nuo sovietų judu su draugu Jonu Lenktaičiu persikeliate iš Alvito į Eitkūnus Rytprūsiuose. Kas buvo toliau?

– Likimas mus kurį laiką išskyrė su mama. Į Rytprūsius ji bėgo per Šešupę, o aš – per Eitkūnus. Susitarėme susitikti Karaliaučiuje. Vaikystėje ten lankydavomės per mano atostogas. Tėvelis mėgo truputį pakeliauti, dieną kitą praleisdavome Karaliaučiuje. Prisiminiau tą viešbutį „Bayerischer Hof“.

Vietų jame, žinoma, nebuvo. Svajojau išsimaudyti, po traumos kiek atsikvėpti. Ir per tą laiką sulaukti mamos.

Sakiau sutinkanti ir koridoriuje nakvoti. „Panele, – paaiškino, – mūsų koridoriai jau užkimšti.“ Nurodė kitą viešbutį.

Ten nakvodavau tarnaitės kambaryje. Ji dirbo naktimis, tad tuo metu galėdavau pernakvoti jos kambaryje. Bet septintą ryto turėdavau jį „paliuosuoti“. Paskui jos pamaina pasikeitė. Tada jau naktimis neturėjau kur dėtis.

Be to, labai bijojau bombardavimo. Karaliaučius dar kurį laiką išliko nepaliestas. Negalėjai žinoti, kada užskris lėktuvai ir viską sulygins su žeme.

Bet mes su mama buvome sutarusios ir kitą susitikimo vietą – Zalcburge pas mano pusseserę. Ji buvo ištekėjusi už austro.

– Galiausiai susitikote su mama?

– Taip, susiradome jaunesnį brolį Kazį. Vyresnis brolis Petras su žmona Vita Žilinskaite, prof. Jurgio Žilinsko dukra, jau buvo Amerikoje, pasitraukė anksčiau.

Petras dar turėjo diplomatinį pasą. Trečią dieną, kai įžengė sovietai, jis su žmona prasmuko pro sieną. Brolis ilgą laiką buvo dirbęs Lietuvos ambasadoje Romoje. Tačiau sovietai greitai ją uždarė, jokio kito darbo nebuvo galima gauti. Tad Petras ir Vita nusprendė važiuoti į Ameriką. Ten jau buvo mano sesuo Alena Devenienė, ištekėjusi už JAV piliečio. Jiedu augino du vaikus.

– Koks tolesnis jūsų vyriausios sesers Birutės Vileišytės-Tursienės likimas, kai ji buvo ištremta į Sibirą?

– Grįžo į Lietuvą, dirbo muzikos mokykloje. Jos duktė Reda, o vyresnysis sūnus Gediminas Tursa – garsus medžiotojas.

– O kaip brolis Kazys, kuris atimdavo iš jūsų vadžiais ir malonumą vadelioti?

– Na, žinote, berniukai... Jis vyresnis už mane penkeriais metais. Norėdavau būti su Kaziu, bet jam įdomiau buvo su draugais. Brolis vedė Veroniką Valentinavičiūtę iš Šiaulių. Ji dar gyva, 104 metų, gyvena slaugos namuose. Ją prižiūri sūnus advokatas.

Jauniausio brolio jauniausia duktė

– Jaunystėje mėgote šokius ir vadinamuosius robaksus. Tačiau apie savo jausmus, meilę, kavalierius knygoje – nė žodžio. Kur sutikote būsimą vyrą, kas jis buvo?

– Susitikome Lietuvoje. J. Lenktaitis kaip tik padėjo mums pabėgti. Likimas taip lėmė, kad už jo ištekėjau Vokietijoje. Ten mums gimė duktė Silvija. Sūnus Andrius – jau Amerikoje.

Paskui ištekėjau už antro vyro Jurgio Bagdono. Jo tėvelis Zigmas Bagdonavičius turėjo istorinę Palangos vaistinę. Kartu pragyvenome 22 metus, vaikų nesusilaukėme. Kurį laiką gyvenau viena ir antrą kartą ištekėjau jau būdama vyresnio amžiaus.

– Sirgote difteritu, skarlatina, baigiant gimnaziją užklupo gelta. Bet štai – esate ilgaamžė. Kur ta gyvybingumo paslaptis?

– Matote, J. Vileišis buvo jauniausias brolis, o aš esu jauniausias jo vaikas. Buvau mylima, globojama, tėvai man buvo labai geri. Ir tą knygą rašiau iš meilės jiems.

Ir iš meilės Lietuvai. Rašiau ir galvojau, kam tai darau, juk Lietuvoje visiems viskas aišku. Bet man pasakė, kad neaišku, niekas nebeprisimena tų laikų. Rašiau iš širdies, nieko negražindama.

Kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje su sūnumi – jis atvažiavo čia tuoktis su lietuvaite, – Andrius tiesiog pamilo Lietuvą. Sakė: „Man regis, visada čia gyvenau.“ Jam viskas atrodė taip sava. Andriau, sakiau, Lietuva ką tik atsikūrė, ji neprilygsta kokiai Šveicarijai, kuri turistus lepina, globoja. O sūnus: „Bet tu, mama, dar nepasakei, kokia ta Lietuva graži.“ Jis mano, kad knygoje tikrai neperlenkiau.

„Mano tėvas pasižymėjo nepaprasta tolerancija. Man regis, tai vienas pagrindinių jo bruožų.“

Skausmingas laikas

– Kaip manote, ar prie jūsų tėvelio mirties prisidėjo dukters Birutės suėmimas, tremtis?

– Taip, ir Birutės suėmimas, ir Lietuvos nepriklausomybės praradimas. Visus suaugusio žmogaus metus jis dirbo dėl Lietuvos. Ir tas praradimas... Paskui jo mylima duktė išvežama su mažučiais vaikais. Tuoj atskiria vyrą.

Mano sesuo buvo labai išsilavinusi moteris. Daug skaitė, visą laiką matydavai su knyga rankoje. Tokia intelektuali ir labai gero būdo – į tėvą nusidavusi. Kai ją išvežė, tėvelis dar galvojo, kad tie ešelonai įstrigo, gal galima gelbėti...

– Vijosi...

– Bet tiems labiau rūpėjo vargšus žmones į Sibirą nuvežti, nei kariuomenę permesti. Tada pasidarė tylus, nustojo bet kokio darbo. Tie dalykai jį labai paveikė. Mano motiną – taip pat. Ji turėjo širdies ligą, paskui atsidūrė ligoninėje. Buvo labai skausmingas laikas.

– O kada atsisveikinote su mama?

– Ji mirė mūsų namuose Amerikoje 1954-aisiais. Į JAV atvažiavome 1951 metais. Dar padėjo man vaikučius paauginti. Žinote, jos mirtis man taip pat buvo labai didelis smūgis. Mama buvo tik 75-erių. Dabar dažnai aplankau jos kapą, prižiūriu. Dar daug ko norėčiau paklausti, pasakyti. Bet, žinote, kapas tyli.

Jis užsidirbo!

– Išsaugojote daug gyvų istorijų apie savo dėdes Vileišius.

– Mama nemažai pasakodavo. Dėdė Petras viską darė dėl Lietuvos, apie du dešimtmečius statė tiltus, tiesė kelius, taupė pinigus galvodamas juos atvežti į Lietuvą. Kas dabar tokius dalykus darytų? Taip, pasistatė rūmus, koplyčią, tačiau bent turėjo kur gyventi. Juk augino šešis vaikus.

Ir kodėl turėjo gyventi kaip elgeta? Jis norėjo parodyti, kad lietuviai taip pat gali būti ir turtingi, ir išsilavinę. Gal net daugiau nei generalgubernatorius, kuris gyvena valdiškuose namuose. Arba lenkai, paveldėję dvarų turtą. Jis užsidirbo!

Man apie tai irgi pasakojo mama, nepatikrinau, ar tiesa. Jam buvo pasiūlytas kilmingojo titulas, kuris būtų leidęs lankytis caro rūmuose, priėmimuose, bet atsisakė. Dėdei tai visai nerūpėjo. Kitas dalykas, gal jis nenorėjo jokių malonių iš caro ir pasakė – man gana inžinieriaus titulo.

– Rusija jam liko skolinga milžiniškas sumas. Grįžo namo bolševikų apiplėštas, silpnos sveikatos. O buvo tiek investavęs, įdėjęs į leidybą, knygyną, dirbtuves.

– Išleido beveik milijoną auksinių rublių. Viską atidavė Lietuvai. Turėjo tikslą apsigyventi tik Vilniuje – Lietuvos sostinėje. Ir parodyti, kad čia yra lietuvių. Norėjo juos visus suburti, atskleisti, ką gali. Ne dėl didybės.

O mano dėdė Antanas taip pat atidavė Lietuvai viską, ką turėjo. Kiek organizacijų, slaptų ir neslaptų, įkūrė! Kiek kovojo dėl Šv. Mikalojaus bažnyčios. Maža bažnytėlė, o lietuviai vis tiek negalėjo jos gauti. Dėdė prisidėjo prie remonto.

Būdamas miesto gydytojas savo gyvybę paaukojo – užsikrėtė nuo ligonių šiltine. Mūsų šeimoje jis visada buvo prisimenamas. Didelė nelaimė, kad mirė toks naudingas žmogus. Na, o mano tėvas jau savo keliu ėjo.

Rašė „Lietuvos žinioms“

– Jūsų tėvas vokiečių valdžios buvo pasmerktas myriop, o nesugebėjus įrodyti kaltės, vežamas priverstinių darbų į Acheną. Išlipo Berlyne iš traukinio. Gerai pažinojo miestą ir pasibeldė pagalbos į vienas duris.

– O paskui lyg niekur nieko grįžo į Lietuvą. Neišgąsdino niekas – net mirties bausmė.

– Ir per dešimt metų prikėlė Kauną. Pavertė modernia Europos sostine.

– Įsivaizduokite, mieste nebuvo nei kanalizacijos, nei apšvietimo, nei šaligatvių, nei grįstų gatvių. Dar vaikas atsimenu, kad nebuvo vandentiekio.

Tėvas negailėjo jėgų. Matydavau jį amžinai užimtą. Grįždavo iš darbo, pavalgydavo pietus ir vėl skubėdavo į posėdį ar tvarkyti organizacinių reikalų. O iš ryto matydavau, kaip sėdi prie savo didelio rašomojo stalo ir rašo straipsnius „Lietuvos žinioms“. Todėl man jūsų laikraštis labai prie širdies. Nes mano tėvas jį labai palaikė, bendradarbiavo su redaktore Felicija Bortkevičiene.

Burmistro lindynė

– Atkreipiau dėmesį, kad kalbate taip, lyg jūsų visiškai nebūtų veikusi anglakalbių aplinka.

– Kalbu taip, kaip kalbėjome Kaune. Iš pradžių augau Girstaitiškio dvare, nes į Kauną persikėlęs mano tėvelis neturėjo buto. Buvo tokio būdo, kad nenorėjo ko nors išmesti ir pats pasiimti. Pamenu, su mama važiuodavome jo aplankyti.

Lukšio gatvėje jis glaudėsi viename kambaryje. Pasakysiu – tas kambarys man darė labai slogų įspūdį. Buvo lyg kokia lindynė: ilgas, apytamsis, su langais į šiaurės pusę. Kambarį skyrė lovelė ir stalas. Ant staliuko stovėjo primusas... O burmistro rezidencija buvo Kauno rotušėje, ją tėvelis labai mėgo. Oficialius svečius priimdavo ten.

Paskui gavo didesnį butą Kalnų gatvėje (vėliau Vlado Putvinskio – M. K.). Iš balkono buvo matyti Vienybės aikštė, Donelaičio gatvė, iki pat Nemuno.

Tada jau persikėlėme į Kauną. Atėjo metas man ir Kaziui mokytis. Baigėme valstybinę gimnaziją. Mano tėvas tikėjo, kad kas tinka paprastam piliečiui, Kauno gyventojui, tas turi būti gerai ir burmistro dukteriai. Jokių privilegijų.

„Aušros“ mergaičių gimnazija buvo labai griežta. Turėjome tikrai gerus pedagogus. Mus mokė patriotine dvasia. Esu jai labai dėkinga. Davė gerą pagrindą.

Ten kieme buvo namelis, kuriame gyveno prof. Tadas Ivanauskas. Dar atsimenu, turėjo tokią prijaukintą varną. Ta jo laukdavo, o kai profesorius grįždavo, atskrisdavo pas jį.

Pagrindinis jo bruožas

– Koks buvo religinis auklėjimas jūsų šeimoje?

– Matote, tada bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės. Katalikų tikėjimas buvo oficialus. Bet niekas nevaržė kitų išpažinti savo tikėjimą. Žydai Kaune turėjo, regis, tris sinagogas, savo laikraščių, mokyklų.

Mano tėvas pasižymėjo nepaprasta tolerancija. Man atrodo, tai vienas pagrindinių jo bruožų. Jis visada tikėjo, kad žmonės turi patys save valdyti, niekas negali jiems įsakinėti.

Tėvas nebuvo praktikuojantis katalikas. Tačiau mielai užeidavo į bažnyčią tiesiog susikaupti. Mėgo važiuoti į kaimo bažnyčią, nes tai jam priminė Pasvalį, gimtinę. Tėvas laikėsi nuostatos, kad religija yra tam tikra disciplina, auklėjimas.

Sekmadienio rytais lankėme bažnyčią prie mokyklos. Devintą valandą pamaldos vykdavo gimnazistams, o vienuoliktą – studentams. Į mokyklą eidavome šešias dienas per savaitę, tad keltis dar ir sekmadienį iš ryto nelabai norėdavosi. Matydamas, kad kartais neinu, tėvelis sakydavo, jog privalau turėti religinį pagrindą, o ką darysiu paskui – mano valia.

Tad negalima sakyti, kad būtų neigęs tikėjimą. Nebuvo laisvamanis. Visada laikėmės pasninko. Viena vertus, toks buvo paprotys, kita vertus, jo laikėsi tarnai. Tėvas kitų įsitikinimus stengėsi gerbti. Todėl penktadieniais nevalgėme mėsos, taip pat ir per visą gavėnią. Buvo tokie laikai.

Tėvas vertė baigti mokslus

– Ar teisininkės išsilavinimas jums pravertė?

– Ne. Tėvelis labai rūpinosi mūsų išsimokslinimu. Tiesiog reikalavo, kad baigčiau universitetą. Ką studijuosiu, sakė, visai nesvarbu, studijuok ką nori. Na, gerai, tada – teisė. Pamaniau, teisė duoda aukščiausią išsilavinimą ir tu gali visur pasinaudoti tais mokslais.

Tačiau užėjus karui – jau buvau bebaigianti studijas – mane išmetė iš Vilniaus universiteto kaip „buržujaus“ dukterį. Prieš pat Kalėdas gavau oficialų laišką. Trūko vieno vienintelio semestro.

Amerikoje verstis teise būtų buvę labai sunku. Visai kiti įstatymai, kita sistema. O pradėti iš naujo būtų reikėję daug pinigų. Mes jų neturėjome.

Gavau darbą Jeilio universitete, Konektikute, Niu Heivene. Dirbau bibliotekoje. Mane pasamdė, nes vis dėlto pavyko baigti universitetą. Grįžau į Vilnių prie vokiečių. Kadangi lietuviai nestojo į SS, jie uždarė universitetą. Tačiau išklausiusiems kursą leido laikyti egzaminus, parašyti diplominį darbą. Tai ir atlikau. Suprantama, jokių iškilmių nebuvo, vyko karas, reikėjo bėgti.

Galvodavau, na kam man tas diplomas – bombos krinta ant galvos, nežinai, ar gyvas liksi. Tačiau vykdžiau tėvelio valią.

Niu Heivene mane pasamdė tik dėl to, kad turėjau diplomą. Tada pagalvojau – mano tėvelis buvo teisus. Jei turi universiteto diplomą, nors ir svetimo krašto, jiems aišku, kad esi išsilavinusi. Be to, mokėjau svetimų kalbų. Jiems reikėjo tokio žmogaus, ir mane pasamdė. Mano tėvelis vis dėlto laimėjo.

– Kur Amerikoje jūsų gyventa?

– Daugiausia gyvenau prie Niujorko, Konektikuto valstijoje. Paskui – prie Bostono, kai vyras išėjo į pensiją. Vėliau vyrą ištiko infarktas, gydytojai patarė važiuoti kur šilčiau. Išsikėlėme į Floridą. Ten pragyvenome gal 17 metų. Vyrui mirus persikėliau atgal į Konektikutą, šalia vaikų, anūkų ir proanūkių. Man labai malonu su jais bendrauti – toks tad mano gyvenimas dabar.

Neaprašomai baisus įspūdis

– Kiek kartų lankėtės Lietuvoje? Net sovietiniais laikais, regis, buvote.

– Tiesiog skaičių pamečiau. Kokius 8–9 kartus. Sovietiniais – vieną, ir man to buvo gana. Neįtikėtini dalykai, ypač kai atvažiuoji iš Amerikos, tokios laisvos šalies. Ten, jei neini prieš įstatymus, nieko bloga nedarai, – gyvenk kaip nori. Niekas nesikiša į tavo gyvenimą.

Viešnagė darė slogų, neaprašomai baisų įspūdį. Apsistojome „Gintaro“ viešbutyje. Atėjo giminės, tuoj pat ant telefono uždėjo pagalvę. Galvoju, ką jie čia daro. Kodėl pagalvę reikia dėti ant telefono?! Tad į ausį pašnibždėjo, kad mūsų klausomasi.

Apačioj sėdi kažkokia moteriškė ir visus seka, užrašinėja, kas, kada atėjo, kada išėjo. Kas čia dabar?! Mes nieko bloga nepadarėme! Kodėl mus iškart nusikaltėliais laiko?

Arba oro uoste – tuoj ima terorizuoti. Paima pasus, tikrina. Ir vėl, ir vėl. Stovi ir galvoji, kas čia bus. Kas čia per dalykas?! Juk Rusija – tokia galinga valstybė, turi teritoriją, kuri driekiasi per 11 laiko zonų. Ir dar bijo kažin ko!

– Nes pastatyta ant molinių melo kojų.

– Ačiū Dievui, Lietuva atsikūrė. Tam prireikė laiko. Vergovė psichologiškai žmones paveikė, suprantama. Dar gydome savo žaizdas. Bet viskas susitvarkys. Tikiuosi, Lietuva bus nepriklausoma ir galės tvarkytis. Dar taip neseniai Lietuvos pasienyje žvangino ginklais.

Carinė okupacija irgi buvo žiauri, žmones šaudė, korė, trėmė. Bažnyčias uždarinėjo, spaudos laisvę atėmė. Kur jūs girdėjote tokį daiktą?! Tačiau žmonės nebuvo taip suluošinti. Gal dėl to, kad kaimas išliko?.. Kaimas buvo pagrindas. O čia išnaikino kaimą, uždarė į kolchozus, kiti į miestą išvažiavo dirbti.

Tad linkiu Lietuvai, kad ji būtų laisva ir nepriklausoma šalis. Nes mums tikrai nėra už ką atsiprašyti. Tegul atsiprašo tie, kurie mus nuskriaudė. Mes apgynėme savo kraštą, esame garbinga šalis.

#SIGNATARŲDNR
Signataro Petro Klimo giminės medis: knygnešiai, lenktynininkai ir revoliucionieriai (I dalis)
2018 04 10 15:34

Ši, pir­mo­ji, pub­li­ka­ci­ja pa­sa­ko­ja apie Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro Pe­tro Kli­mo ar­ti­muo­sius, ku­rių bu­vi­mą ir ši­lu­mą jis nuo­lat ju­to: su vie­nais li­ki­mas jį bu­vo il­gam iš­sky­ręs, o su ki­tais – jau ir ne­be­lei­do su­si­tik­ti.

Pasidalyti prisiminimais ir pasakojimais apie šiuos žmones sutiko P. Klimo brolio Sergijaus anūkas, Vasario 16-osios klubo vadovas, informatikos inžinierius Remigijus Gulbinas.

Bernardas Klimas.

Žandaras niršta – jį suka aplink pirštą

Signataro P. Klimo tėvas Bernardas šeimoje buvo antrasis sūnus. Tėvai, stambūs ūkininkai, vyresniajam pažadėjo ūkį, o Bernardą išsiuntė mokytis į Seinų kunigų seminariją. Vyresnysis staiga mirė ir Bernardui po dviejų kursų teko mesti mokslus ir grįžti į Kušliškius tvarkyti ūkio, padėti tėvams.

Po tėvo mirties viskas atiteko Bernardui. 1883 metais jis vedė kaimynę iš Šilavoto kaimo Eleną Rašytinytę. Su ja susilaukė sūnų Sergijaus (1885–1941), Adolfo (1889–1985), Petro (1891–1969) ir dukters Marijos (1896–1931).

B. Klimas pragyveno neilgai, 43-ejų mirė nuo džiovos. Elena liko su trimis paaugliais ir dukrele, dar nešiojama ant rankų. Ir 300 margų (150 hektarų) žemės...

Klimai ne tik ūkininkavo, bet ir prisidėjo platinant lietuviškas knygas. Sodyboje labai sumaniai buvo įrengtos didelės spaudinių slėptuvės. Viena klėtyje, kambarėlyje, kuriame laikyta mėsą. Antra – gyvenamajame name, maisto produktų sandėliuke.

Namų spinta buvo prikrauta rusiškų, lenkiškų ir vokiškų knygų. Valdžios atstovams jos nekėlė jokio įtarimo. Tačiau spintą apsukus, prieš akis atsiverdavo lietuviškų leidinių eilės. Nors buvo įtariami ir tikrinami, Klimai sugebėdavo caro žandarus išradingai apsukti aplink pirštą.

Elena pritarė vyro veiklai, pati įsitraukė į spaudos platinimą. Nešė knygas į Kalvariją arba iš ten parsinešdavo į namus. Eidavo pėsčia, knygas įvyniojusi į maršką kaip kūdikį, iškišdavo čiulptuką.

Net ir vyrui mirus iki 1905-ųjų iš Rytprūsių grįždavo su lietuviškais spaudiniais. Klimų berniukai prieš pamokas nunešdavo knygas Kalvarijos bažnyčios klebonui.

Remigijus Gulbinas / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Logiška: vaikas bijo pamokų, tai, neva, eina pasimelsti, kad jam geriau sektųsi. Ten gaudavo naujų knygų. Jos buvo platinamos per kunigus arba patikimus kaimynus“, – teigė R. Gulbinas.

Tėvo priesakas žmonai

Jau žinodamas, kad serga nepagydoma liga, Bernardas prisakė žmonai: „Daryk, ką nori, bet kad vaikai išeitų mokslus.“ Sergijus pirmasis išvažiavo į Starapolės gimnaziją (dabar – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija).

Kušliškiuose: Konstancija Klimienė su sūnumi Gediminu ir Petru Klimu 1913m.

Petras su Adolfu iš pradžių mokėsi Liudvinave. Prižiūrimi E. Klimienės mamos, ten baigė pradžios mokyklą. Paskui tėvas abu įtaisė Marijampolėje.

„Tą gimnaziją baigė net šeši Nepriklausomybės akto signatarai, taip pat Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka ir daugelis kitų Lietuvos šviesuolių. Kai kurie dalykai buvo dėstomi lietuvių kalba. Būgštaudama, kad kraštas nesulenkėtų, caro valdžia suteikė tam tikrų laisvių, be to, siekta privilioti ir daugiau mokinių.

Litvomaniškos idėjos ten buvo labai gyvos. Pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų vaikai buvo kur kas geriau išsilavinę nei kiti mokiniai. Iš Prūsijos gaudavo lietuviškų ir vokiškų knygų“, – pasakojo R. Gulbinas.

Nors buvo įtariami ir tikrinami, Klimai sugebėdavo caro žandarus išradingai apsukti aplink pirštą.

Sergijus iki Pirmojo pasaulinio karo spėjo baigti agronomijos mokslus Kijeve ir Sankt Peterburge. Įgijo žemės ūkio praktikos Danijoje, Švedijoje, Olandijoje ir Vokietijoje. O Adolfas, paskui jį ir Petras, patraukė į Maskvą. Pirmasis 1912–1916 metais su pertraukomis studijavo teisę ir pedagogiką Maskvos miesto Alfonso Šaniavskio liaudies universitete, Petras baigė teisės studijas Maskvos universitete.

Paragavo kalėjimo duonos

Motina E. Klimienė su dukra Maryte liko Kušliškiuose. Per Pirmąjį pasaulinį karą užėję vokiečiai nusiaubė ūkį, rekvizavo gyvulius.

„Sergijus tuo metu jau buvo vedęs mano senelę Konstanciją Aleksaitę. Kai buvau mažas, ji man pasakojo, kad 1914 ar 1915 metais keliolika dienų yra sėdėjusi vokiečių kalėjime – už atsišaukimų klijavimą. Kaip įdomu, ką tik vedęs vyras – Petrapilyje, o jo žmona su vaikais likusi pas anytą“, – kiek stebėjosi K. Aleksaitės-Klimienės anūkas.

Sergijus Klimas.

Sergijus su Konstancija susilaukė dviejų vaikų: 1912-aisiais jiems gimė Gediminas, o 1915 metais – dukra Aldona, R. Gulbino mama.

„Konstancija buvo kilusi iš Suvalkijos Aleksų, kurie Lietuvai davė daug nusipelniusių asmenybių: agronomą, gydytoją, mokytoją, botaniką, žemės ūkio ministrą ir Veterinarijos akademijos įkūrėją. Na, o labiausiai „nusipelnęs“ kraštui, buvo Konstancijos pusbrolis revoliucionierius Zigmas Aleksa-Angarietis“, – juokėsi LŽ pašnekovas.

Su seserimi nespėjo atsisveikinti

Prastos karo metų sąlygos Rusijoje skatino lietuvius burtis. Mezgėsi bendros pažintys. Broliai įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą. „Radosi Maskvos, Sankt Peterburgo, Kijevo, Voronežo lietuvių grupelės. Tada broliai ir susipažino su Antanu Smetona, Jonu Basanavičiumi“, – pasakojo P. Klimo giminaitis.

Kai karas baigėsi, Lietuvoje buvo baisi suirutė. Sergijus grįžo į ūkį Kušliškiuose, Petras iki lenkų intervencijos pasiliko Vilniuje, o Adolfas apsistojo Kaune. 1923-iaisiais Užsienio reikalų ministerijos pavedimu P. Klimas pradėjo diplomatinę tarnybą Italijoje, o po dvejų metų – Prancūzijoje.

Viena 1932-ųjų nuotrauka įamžino Klimų giminės susitikimą Kaune. Kadangi brolius skyrė ne tik miestai, bet ir valstybių sienos, tokie susibūrimai buvo ypač reti.

Jauniausias Bernardo ir Elenos vaikas Marija nugyveno trumpiausiai. Ji baigė Marijampolės mokytojų seminariją, ištekėjo į Joniškį už Kamantausko. Ten mokytojavo.

Kad sutaupytų pinigų ūkiui, S. Klimas važiuodavo padirbėti į Skandinavijos šalis. Ten buvo pripažįstamas rusiškas agronomo diplomas.

„Marija mirė visiškai netikėtai, šeimai net nespėjus su ja atsisveikinti. 1931-ųjų išvakarėse Marytė atvažiavo į Kauną švęsti Kalėdų, pasijuto blogai. Per daug nesiskųsdama nuėjo į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Matyt, ten jai nustatė pūlingą apendicitą, ir per operaciją mirė. Šeimai tai buvo didžiulis smūgis“, – pasakojo R. Gulbinas.

Mirtis buvo greitesnė

Agronomas Sergijus į Lietuvą parvažiavo per Pirmąjį pasaulinį karą. Kurį laiką tarnavo karinėje intendantūroje, rūpinosi žemės ūkio produktų tiekimu kariuomenei.

„Grįžęs į tėviškę mėgino atstatinėti ūkį. Tačiau pašlijo sveikata. Šeimoje, ypač po tėvo Bernardo mirties, tiesiog tvyrojo baimė susirgti plaučių uždegimu arba tuberkulioze“, – pasakojo R. Gulbinas.

Kad sutaupytų pinigų ūkiui, S. Klimas važiuodavo padirbėti į Skandinavijos šalis. Ten buvo pripažįstamas rusiškas agronomo diplomas. 1925 metais Sergijų pakvietė dirbti į Žemės ūkio ministeriją. Geras specialistas kilo karjeros laiptais ir 1940 metais jau ėjo referento pareigas. Dabar jos prilygsta ministro patarėjui.

„Todėl jo pavardė – pats mačiau dokumentus – atsidūrė tremiamų žmonių sąrašuose. Ko gero, būtų išvežtas birželio 14 dieną“, – spėjo S. Klimo anūkas.

Vis dėlto mirtis buvo greitesnė. S. Klimas turėjo baidarę, kurią laikė pas žmones Lampėdžiuose. Atžingsniavęs iš namų Žemutiniuose Kaniūkuose, ja dažnai irdavosi į Obelynę kitame Nemuno krante. Ten lankydavo artimą bičiulį gamtininką prof. Tadą Ivanauską.

1941-ųjų balandžio pradžioje, ledams dar neišėjus, Sergijaus irkluojama valtelė apvirto. Išsikapanoti pavyko, tačiau netrukus jis susirgo plaučių uždegimu ir mirė.

„Dėl šios priežasties mūsų šeima vienintelė iš Klimų išvengė sovietų represijų. Beveik visa Gulbinų giminė buvo išvežta. Senelį irgi būtų trėmę su šeima. Tačiau kai tėvo neliko, sovietams šeima jau buvo neįdomi“, – aiškino R. Gulbinas.

Monte Karlas baigėsi Lenkijoje

Tarpukariu S. Klimas įkūrė Lietuvos motociklistų klubą, buvo Automobilių klubo ir Aeroklubo valdybų narys. „Senelis buvo nemažas pramuštgalvis. Su dideliu greičio mėgėju dailininku Adomu Galdiku jiedu sėdo į šio „Audi“ ir išvažiavo į Italiją, lankėsi prie Vezuvijaus“, – pasakojo anūkas. Ta kelionė toli gražu nebuvo paskutinė.

Pirmą sykį, užklupti nakties Lenkijoje, automobilį sudaužė atsitrenkę į... karvę. Antras mėginimas taip pat baigėsi Lenkijoje – automobilis nepataisomai sugedo.

Su bičiuliais Sergijus net du kartus ketino dalyvauti garsiosiose Monte Karlo automobilių lenktynėse. Abu mėginimai buvo nesėkmingi. Pirmą sykį, užklupti nakties Lenkijoje, automobilį sudaužė atsitrenkę į... karvę. Antras mėginimas taip pat baigėsi Lenkijoje – automobilis nepataisomai sugedo.

Klimas veda Klimanskaitę

A. Klimas, 1918-aisiais grįžęs į Lietuvą, iškart pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje: „Lietuvos aide“, „Lietuvos ūkininke“, „Varpe“, „Trimite“ ir kituose leidiniuose. Labai rūpinosi metodine mokymo medžiaga, parengė vadovėlių.

A. Klimas buvo literatas, padedamas J. Tumo-Vaižganto įkūrė Lietuvos žurnalistų sąjungą, būrė ir rašytojus. Dirbo Seimo redaktoriumi ir referentu, jo autoritetas ir patirtis buvo labai vertinami.

Švietimo ministerijoje susipažino su savo būsimąja žmona Elena Klimanskaite. 1928 metais Vytauto bažnyčioje juodu sutuokė J. Tumas-Vaižgantas. Pora susilaukė Gailutės Elenos ir Laimučio Petro.

„1944 metais, jausdamas, kad gali nukentėti, Adolfas su šeima pasitraukė į Vokietiją. Vėliau iškeliavo į JAV, gyveno Klivlende, ten ir mirė 1985 metais“, – pasakojo R. Gulbinas.

1944 metai: Adolfas jau svarsto trauktis į Vakarus, o ką tik į laisvę vokiečių paleistam Petrui likimas rengia naują išmėginimą. / Remigijaus Gulbino archyvo nuotrauka

Sugraudino žinia apie Romą Kalantą

1944-ųjų pavasarį broliams Adolfui ir Petrui buvo lemta trumpai pabūti kartu. Vienas jų susitikimas įamžintas nuotraukoje: Adolfas jau svarsto trauktis į Vakarus, o ką tik į laisvę vokiečių paleistam Petrui likimas rengia naują išmėginimą.

Amerikoje A. Klimas rašė tuometinei išeivių spaudai, bendradarbiavo su čikagiškių dienraščiu „Naujienos“. Duktė Gailutė Elena mirė 2014 metais, sūnus Laimutis Petras Klimas šiuo metu gyvena Floridoje.

Iš Gailutės Klimaitės atsiminimų apie tėvą („Lietuvis žurnalistas“, 1993, JAV): „Jis labai nekentė bet kokios diktatūros ir žmonių išnaudojimo. Tikėjo, kad visi žmonės turi savo teises, kurios privalo būti lygiai gerbiamos. Nemėgo pasipūtėlių, žeminančių už save silpnesnius ar vargingesnius. Kalbėdavo, kad yra labai svarbu gyvenime stengtis niekad niekam blogo nedaryti.

Adolfas Klimas Klivlende.

Nors jautrus buvo, bet nenorėjo per daug jausmų rodyt. Tik vieną kartą neišlaikė ir stovėjo su ašaromis, tekančiomis per veidą. Tai buvo Romui Kalantai susideginus.

Adolfas Klimas buvo labai kuklus ir tylus asmuo. Nesiveržė jis priekin, visuomet džiaugėsi kitų žmonių pasisekimais bei laimėjimais, ypač kai jie dirbo Lietuvai. Mylėjo jis Lietuvą visa savo buitimi, atidavė jai širdį ir darbą.

Baigiantis jo ilgo, 96 metų, gyvenimo dienoms Clevelend‘e, Ohio, kai ligoninėje buvo jau visai nusilpęs, paklaustas, ar žino, kur esąs, atsakė:

– Aš Lietuvoje.“

#SIGNATARŲDNR
Signataro Jono Vileišio dukra Rita Sovietų Lietuvoje lankėsi tik kartą: man to užteko (III dalis)
2018 03 26 20:00

„At­va­žia­vau, kad ne­rei­kė­tų Lie­tu­vos il­gė­tis iš to­lo“, – LŽ sa­kė sig­na­ta­ro Jo­no Vi­lei­šio du­kra Ri­ta Vi­lei­šy­tė-Bag­do­nie­nė, va­sa­rį par­skri­du­si iš JAV ati­deng­ti pa­mink­lo bro­liams Vi­lei­šiams ir kar­tu su sa­vo tau­ta švęs­ti Lais­vės šimt­me­čio.

1920 metais Vilniuje gimusios R. Vileišytės gyvenimas atkartoja tą Lietuvos istorijos giją, kuri po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių ir sovietų okupacijos ištrūko į laisvąjį pasaulį, telkėsi emigracijoje ir į gimtąjį kraštą galėjo grįžti tik Atgimimo metais.

Mano tėvas pasižymėjo nepaprasta tolerancija. Man regis, tai vienas pagrindinių jo bruožų. Jis visada tikėjo, kad žmonės turi patys save valdyti, niekas jiems negali įsakinėti.

Sovietų laikais Lietuvoje ponia Rita lankėsi tik kartą ir slogūs tos viešnagės įspūdžiai nupurto ją kaskart juos prisiminus.

– Kuo užsiima jūsų vaikai? – klausiau Ritos Vileišytės-Bagdonienės, kai susitikome visai greta namo, kuriame Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomybės aktą.

– Silvija Marūnienė yra pedagogė, daug metų dirbo mokykloje. Turi dukrą Liną ir sūnų Tadą. Tadas turi lietuvišką šeimą. Mano žentas perfect kalba lietuviškai, net su suvalkietišku akcentu kaip jo tėvai.

– Atkreipiau dėmesį, kad pati kalbate taip, lyg jūsų visiškai nebūtų veikusi anglakalbių aplinka.

– Kalbu taip, kaip kalbėjome Kaune. Iš pradžių augau Girstaitiškio dvare, nes į Kauną persikėlęs mano tėvelis neturėjo buto. Buvo tokio būdo, kad nenorėjo ko nors išmesti ir pats pasiimti. Pamenu, su mama važiuodavome jo aplankyti.

Lukšio gatvėje jis glaudėsi viename kambaryje. Pasakysiu, tas kambarys man padarė labai slogų įspūdį. Tai buvo lyg kokia lindynė: ilgas, apytamsis su langais į šiaurės pusę. Kambarį skyrė lovelė ir stalas. Ant staliuko stovėjo primusas... O burmistro rezidencija buvo Kauno rotušėje, ją tėvelis labai mėgo. Oficialius svečius priimdavo ten.

Paskui gavo didesnį butą Kalnų gatvėje (vėliau Vlado Putvinskio – M.K. past.). Iš balkono matėsi Vienybės aikštė, Donelaičio gatvė, iki pat Nemuno.

Tada jau atsikėlėme į Kauną. Atėjo metas man ir Kaziui mokytis. Baigėme valstybinę gimnaziją. Mano tėvas tikėjo, kad kas tinka paprastam piliečiui, Kauno gyventojui, tas turi būti gerai ir burmistro dukteriai. Jokių privilegijų.

„Aušros“ mergaičių gimnazija buvo labai griežta. Turėjome labai gerus pedagogus. Mus mokė patriotine dvasia. Nors gimnazija buvo gana griežta, bet jai esu labai dėkinga. Davė tikrai gerą pagrindą.

Ten kieme buvo namelis, kuriame gyveno prof. Tadas Ivanauskas. Atsimenu dar, turėjo tokią prijaukintą varną. Ta jo laukdavo ir kai profesorius grįždavo, ji pas jį atskrisdavo.

Pagrindinis jo bruožas

– Koks buvo religinis auklėjimas jūsų šeimoje?

– Matote, tada bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės. Katalikų tikėjimas buvo oficialus. Bet niekas nevaržė kitų išpažinti savo tikėjimą. Žydai Kaune turėjo, regis, tris sinagogas, savo laikraščius, mokyklas.

Mano tėvas pasižymėjo nepaprasta tolerancija. Man regis, tai vienas pagrindinių jo bruožų. Jis visada tikėjo, kad žmonės turi patys save valdyti, niekas jiems negali įsakinėti.

Jis nebuvo praktikuojantis katalikas. Tačiau mielai užeidavo į bažnyčią tiesiog susikaupti. Mėgo važiuoti į kaimo bažnyčią, nes tai jam priminė Pasvalį, gimtinę. Tėvas laikėsi nuostatos, kad religija yra tam tikra disciplina, auklėjimas.

Sekmadienio rytais lankėme bažnyčią prie mokyklos. Devintą valandą pamaldos vykdavo gimnazistams, o vienuoliktą – studentams. Į mokyklą eidavome šešias dienas per savaitę, tai dar keltis sekmadienį iš ryto nelabai norėjosi. Matydamas, kad kartais neinu, tėvelis sakydavo, jog turiu turėti religinį pagrindą, o ką darysiu paskui – mano valia.

Tad negalima sakyti, kad būtų paneigęs tikėjimą. Nebuvo laisvamanis. Visada laikėmės pasninko. Viena vertus, toks buvo paprotys, kita vertus, jo prisilaikė tarnai. Tėvas kitų įsitikinimus stengėsi pagerbti. Tad penktadieniais nevalgėme mėsos, taip pat ir per visą gavėnią. Buvo tokie laikai.

Šalia vaikų, anūkų ir proanūkių

– Ar dar susitikdavote su savo gimnazijos draugėmis – Tyte Yčaite, Lilia Dačinskaite, Jadvyga Povilanyte, Irka Augevičiūte, kitomis?

– Labai retas dalykas, kad mes visą laiką palaikėme ryšį. Bet liūdna sakyti, kad visos yra mirusios, net ir Salomėja Nasvytytė. Kaune dar gyva mano klasės draugė Birutė Švelnikaitė-Arlauskienė. Vis ją aplankau, bet šįkart taip užimta buvau...

Vienintelė likusi mano artima draugė – Jadvyga Černiauskaitė-Giedraitienė. Rudenį atšventė šimtą metų. Gyvena Floridoje, ją aplankau. Kovą irgi tą padarysiu. T. Yčaitė man buvo labai miela, jos sesuo Evelina – taip pat, mirė prieš metus.

– Kur Amerikoje jūsų gyventa?

– Daugiausia gyvenau prie Niujorko, Konektikuto valstijoje. Paskui prie Bostono, kai vyras išėjo į pensiją. Vėliau vyrą ištiko infarktas, gydytojai patarė važiuoti kur šilčiau. Išsikėlėme į Floridą. Ten pragyvenome gal 17 metų. Vyrui mirus, persikėliau atgal į Konektikutą, šalia vaikų, anūkų ir proanūkių. Man dabar labai malonu su jais bendrauti – toks tad mano gyvenimas dabar.

Tėvas vertė baigti mokslus

– Ar teisininkės išsilavinimas jums pravertė?

– Ne. Mano tėvelis labai rūpinosi mūsų išsimokslinimu. Labai jau reikalavo, kad baigčiau universitetą. Ką studijuosiu, sakė, jam visai nesvarbu, studijuok, ką tu nori. Na, gerai, tai – teisė. Pamaniau, teisė duoda aukščiausią išsilavinimą ir tu gali tuos mokslus visur panaudoti.

Bet užėjus karui – jau buvau bebaigianti studijas – mane išmetė iš Vilniaus universiteto kaip „buržujaus“ dukterį. Prieš pat Kalėdas gavau oficialų laišką. Trūko vieno vienintelio semestro.

Amerikoje verstis teise būtų labai sunku. Visai kiti įstatymai, kita sistema. O pradėti iš naujo reikėtų daug pinigų. Mes jų neturėjome.

Galvodavau, na, kam man tas diplomas – bombos krenta ant galvos, nežinai, ar gyvas liksi. Tačiau vykdžiau tėvelio valią.

Gavau darbą Jeilio universitete Konektikute, Niu Heivene. Dirbau bibliotekoje. Mane pasamdė, nes vis dėlto pavyko baigti universitetą. Grįžau į Vilnių prie vokiečių. Kadangi lietuviai nestojo į SS, jie uždarė universitetą. Tačiau išklausiusiems kursą leido laikyti egzaminus, parašyti diplominį darbą. Tai ir atlikau. Suprantama, jokių iškilmių nebuvo, vyko karas, reikėjo bėgti.

Galvodavau, na, kam man tas diplomas – bombos krenta ant galvos, nežinai, ar gyvas liksi. Tačiau vykdžiau tėvelio valią.

Niu Heivene mane pasamdė tik dėl to, kad turėjau diplomą. Tada pagalvojau, kad mano tėvelis buvo teisus. Jei turi universiteto diplomą, kad ir svetimo krašto, jiems aišku, kad esi išsilavinusi. Be to, mokėjau svetimų kalbų. Jiems reikėjo tokio žmogaus ir mane pasamdė. Mano tėvelis vis tik laimėjo.

Būti su savo tauta

– Ar su kitų signatarų vaikais, anūkais Amerikoje teko bendrauti?

– Sesuo Alena su viena iš Smetonaičių truputį palaikė ryšius, gyveno netoliese. Vailokaitytės gyveno Kalifornijoje, pažinojau Petro Klimo jaunesniojo seserį Eglę. Ji ne per seniausiai mirė.

Matot, aš sau jokios garbės nepriskiriu. Tiesiog užaugau tokioje šeimoje, labai patriotiškoje. Dabar apie mane visi nori girdėti. Kad nereikėtų Lietuvos ilgėtis iš tolo, atvažiavau. Norisi per šimtametę šventę būti su savo tauta. Dėl to atvažiavau, o ne dėl garbės sau. Man naujiena, kad kas nors nori su manimi kalbėti.

Be to, atidengtas paminklas broliams Vileišiams. Vasarą lankėmės Kaune, kai buvo atidarytas mano tėvelio paminklas.

Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Neaprašomai baisus įspūdis

– Kiek kartų lankėtės Lietuvoje? Net sovietiniais laikais, regis, buvote.

– Tiesiog skaičių pamečiau. Kokius 8–9 kartus. Sovietiniais vieną – ir man to buvo gana. Neįtikėtini dalykai, ypač kai atvažiuoji iš Amerikos, tokios laisvos šalies. Ten, jei neini prieš įstatymus, nieko bloga nedarai, – gyvenk kaip nori. Niekas nesikiša į tavo gyvenimą.

Viešnagė darė slogų, neaprašomai baisų įspūdį. Apsistojome „Gintaro“ viešbutyje. Atėjo giminės, tuoj pat ant telefono uždėjo pagalvę. Galvoju, ką jie čia daro. Kodėl pagalvę reikia dėti ant telefono?! Į ausį man pašnibždėjo, kad mūsų pasiklausoma.

Apačioj sėdi kažkokia moteriškė ir visus seka, užrašinėja, kas, kada atėjo, kada išėjo. Kas čia dabar?! Mes nieko bloga nepadarėme! Kodėl mus iškart nusikaltėliais laiko?

Arba oro uoste – tuoj ima terorizuoti. Paima pasus, tikrina. Ir vėl, ir vėl. Stovi ir galvoji, kas čia bus. Kas čia per dalykas?! Juk Rusija tokia galinga valstybė, su teritorija, kuri driekiasi per 11 laiko zonų. Ir dar bijo kažko!

– Nes pastatyta ant molinių melo kojų.

– Ačiū Dievui, Lietuva atsikūrė. Tam prireikia laiko. Vergovė psichologiškai žmones paveikė, suprantama. Dar gydome savo žaizdas. Bet viskas susitvarkys. Tikiuosi, kad Lietuva bus nepriklausoma ir galės tvarkytis. Dar taip neseniai Lietuvos pasienyje žvangino ginklais.

Carinė okupacija irgi buvo žiauri, žmones šaudė, korė, trėmė. Bažnyčias uždarinėjo, spaudos laisvę atėmė. Kur jūs girdėjote tokį daiktą?! Tačiau žmonės nebuvo taip suluošinti. Gal dėl to, kad kaimas išliko?.. Kaimas buvo pagrindas. O čia išnaikino kaimą, uždarė į kolchozus, kiti į miestą išvažiavo dirbti.

Tad linkiu Lietuvai, kad ji būtų laisva ir nepriklausoma šalis. Nes mums tikrai nėra už ką atsiprašyti. Tegul atsiprašo tie, kurie mus nuskriaudė. Mes apgynėme savo kraštą, esame garbinga šalis.

– Kilo keista mintis palyginti dvi kartas. Jūs jaunystėje buvote priversti palikti tėvynę, o mes tokio pat amžiaus sulaukėme nepriklausomybės... Bet, reikia pripažinti, ta okupacija mus gerokai paveikė.

– Nes sovietai kontroliavo ne tik tavo gyvenimą, bet ir galvojimą.

#SIGNATARŲDNR
Pramonės magnato Petro Vileišio dukterėčia: jo neišgąsdino net mirties bausmė (II dalis)
2018 03 19 14:27

„Dė­dė Pe­tras vis­ką da­rė dėl Lie­tu­vos, apie du de­šimt­me­čius sta­tė til­tus, tie­sė ke­lius, tau­pė pi­ni­gus, gal­vo­da­mas juos at­vež­ti į Lie­tu­vą. Kas da­bar to­kius da­ly­kus da­ry­tų?“ – re­to­riš­kai klau­sė sig­na­ta­ro Jo­no Vi­lei­šio du­kra Ri­ta Vi­lei­šy­tė-Bog­da­nie­nė (g. 1920). Uni­ka­lių jos pri­si­mi­ni­mų he­ro­jai dėl sa­vo tė­vy­nės ati­da­vė pa­sku­ti­nius pi­ni­gus, svei­ka­tą ir net gy­vy­bę.

Vienuolikos vaikų šeimoje Pasvalyje užaugę broliai Petras, Antanas ir Jonas Vileišiai dirbo skirtingose srityse, tačiau siekė vieno tikslo – žadinti ir stiprinti lietuvybę.

Ir kodėl turėjo gyventi kaip ubagas? Jis norėjo parodyti, kad lietuviai taip pat gali būti ir turtingi, ir išsilavinę.

Mama Ona Vileišienė dukrai pasakojusi, kad kai Vilniaus gatvėse dėdė Petras (1851–1926) pasirodydavo savo gražiojoje karietoje, miestiečiai stabtelėdavo ir sakydavo: „To jiedzi krul litewski (važiuoja lietuvių karalius).“ „Nežinau, ar šį titulą jis yra girdėjęs, tačiau nesiekė savęs išaukštinti – viską darė Lietuvai“, – sakė P. Vileišio dukterėčia.

Istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egidijaus Aleksandravičius manymu, P. Vileišis per visą ano šimtmečio istoriją buvo vienas didžiausių vystytojų, pramonininkų, fabrikantų, kapitalistų.

„Ir visi šie žodžiai yra geri, tinkami. Tik sovietai juos pavertė blogio ženklais. Turėjome puikų, kilnų, galingą ir išmanų verslo sluoksnį. Dabar turime didžiausius jo herojus ir patronus“, – LŽ yra teigęs Tautinio atgimimo epochos tyrinėtojas.

Siena atskirti dešimtmečiai

Dėdė Antanas (1856–1919), Vilniaus miesto gydytojas, daugelio draugijų kūrėjas mirė prieš R. Vileišytei gimstant. Su žmona Emilija, didele lietuvių patriote, jiedu Vilniuje atidarė pirmą lietuvišką mokyklą ir bendrabutį.

„Tetą Emiliją prisimenu gana gerai. Ji liko gyventi okupuotame Vilniuje, globojo savo auklėtinius ir važiuodavo į Ameriką rinkti lėšų mokyklai. Pakeliui sustodavo pas mus Kaune“, – pasakojo viešnia iš JAV.

Ir pati Rita savo tetą yra aplankiusi per nuotykių ir patyrimų kupiną viešnagę Vilniuje. Unikalus to meto kelionės iš Kauno į lenkų okupuotą Lietuvos sostinę aprašymas pateikiamas jos prisiminimų knygoje „Tolimi vaizdai“ (2008 metais išleido Lietuvos nacionalinis muziejus).

Geriausias Kauno burmistras

Kai mirė Ritos tėvas Jonas (1872–1942), ji buvusi 22 metų. „Žinau, kad signataras J. Vileišis Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių valdžios buvo nuteistas sušaudyti. Tačiau tai – jau istorija. Visos tėvo mintys buvo skirtos Lietuvai. Augau patriotiškoje Jono ir Onos Vileišių šeimoje, už tai jiems esu labai dėkinga“, – yra kalbėjusi dukra.

J. Vileišis buvo vienas iš keleto Lietuvos Tarybos narių, kurie nuo pat pradžių pasisakė už besąlygišką Lietuvos nepriklausomybę, nesaistant jos jokiais ryšiais su kaizerine Vokietija.

Netrukus J. Vileišiui teko itin svarbus ir labai sėkmingas vaidmuo Laikinojoje sostinėje. 1921-ųjų spalio 21 dieną miesto taryba išrinko jį Kauno burmistru. Per dešimt metų, paskirtų šioms pareigoms, Kaunas iš apleisto imperijos užkampio tapo moderniu Europos miestu.

Anot architektūros istorikės Marijos Drėmaitės, burmistras J. Vileišis nuosekliai rūpinosi Kauno planavimu ir statyba, važinėjo į konferencijas.

„Pirmiausia ėmėsi funkcinio modernizavimo, kūrė technopolį. Politiniai valstybės ir sostinės klausimai yra viena, tačiau mieste vis tiek reikės gyventi. Todėl iš pradžių stato ne reprezentacinius pastatus, prezidento rūmus ar burmistro vilą, o pradeda didžiuosius projektus – įrenginėja vandentiekį, kanalizaciją, derina miesto planą. Gerina susisiekimą, keičia „trotuarus“, „meksfaltuoja“ gatves. J. Vileišis, atrodo, daug nesvarstė, bus Kaunas Lietuvos sostinė ar ne, o iškart ėmė rūpintis miesto reikmėmis“, – pabrėžė istorikė.

Grįžo tik pelenai

Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Jūs turėjote dvi seseris ir du brolius. Dėdė Petras su Alina Moščinskaite-Vileišiene užaugino net šešis vaikus: Joną, Petrą, Vytautą, Eleną, Mariją ir Kazimirą Birutę. O dėdė Antanas Vileišis su žmona Emilija vaikų nesusilaukė – tęsiame pokalbį su signataro Jono Vileišio dukra Rita Vileišyte-Bogdaniene.

– Jie turėjo daug kitų vaikų, prieglaudoje ir mokykloje. Atidavė jiems visą širdį, jėgas ir pinigus. Dideli patriotai, tikrai dideli.

– Jūsų dėdės P. Vileišio vyriausias sūnus Jonas su Olga Nasledovaite-Vileišiene susilaukė Barboros, Andriaus ir Pauliaus. Romoje gyvenusi Barbora labai svajojo grįžti į Lietuvą.

– Grįžo tik pelenai. Ilsisi Vileišių koplyčioje Rasų kapinėse. Barborą esu mačiusi, susirašinėjome. Iš pradžių gyveno Varšuvoje su savo motina. Šiai mirus, išvažiavo į Romą, gavo ten darbą Vatikane. Leido katalikišką laikraštėlį „Krivulė“. Norėjo įsikurti Vilniuje, bet grįžo atgal į Romą.

Iš kitų P. Vileišio vaikų atžalų susilaukė tik dukra Elena – sūnaus Mykolo Baženskio. Mykoliuką prisimenu, jo senelė, dėdės Petro žmona Alina jį globojo. Jis buvo maždaug mano brolio Kazio amžiaus.

Jauniausia P. Vileišio duktė Kazė Birutė Vileišytė-Stulginska taip pat neturėjo vaikų. Kazė gyveno ir mirė Prancūzijoje. Paskutiniu laiku dirbo pas tokią grafienę. Na, kaip dirbo? – buvo jos kompanionė. Paskui ta grafienė mirė, tai Kazė sunkiau vertėsi. Mano sesuo Alena kaip tik buvo susitikusi su ja Prancūzijoje.

Ir susitiko su Barboros Vileišytės broliu, P. Vileišio anūku Andriumi. Andrius tarnavo Prancūzijos svetimšalių legione. Galiausiai grįžęs į Prancūziją, gyveno valdžios išlaikomoje veteranų prieglaudoje.

O Paulius nelaimingai žuvo per anglų antskrydį Drezdene. Mėgino patekti į Vakarus ir buvo užmuštas bombos 1945 metais. Gaila, karo pabaiga ir šitaip...

Jis užsidirbo!

– Išsaugojote daug gyvų istorijų apie savo dėdes Vileišius.

– Mama nemažai pasakodavo. Dėdė Petras viską darė dėl Lietuvos, apie du dešimtmečius statė tiltus, tiesė kelius, taupė pinigus, galvodamas juos atvežti į Lietuvą. Kas dabar tokius dalykus darytų? Taip, pastatė sau rūmus, koplyčią, tačiau bent buvo kur gyventi. Juk turėjo šešis vaikus.

Ir kodėl turėjo gyventi kaip ubagas? Jis norėjo parodyti, kad lietuviai taip pat gali būti ir turtingi, ir išsilavinę. Gal net daugiau nei generalgubernatorius, kuris gyvena valdiškuose namuose. Arba lenkai, paveldėję dvarų turtą. Jis užsidirbo!

Man apie tai irgi pasakojo mama, nepatikrinau, ar tiesa: jam buvo pasiūlytas kilmingojo titulas, kuris būtų leidęs lankytis caro rūmuose, priėmimuose. Bet jis atsisakė. Jam tai buvo visai nesvarbu.

Kitas dalykas, gal jis nenorėjo jokių malonių iš caro ir pasakė – man gana inžinieriaus titulo.

– Rusija jam liko skolinga milžiniškas sumas. Iš jos grįžo bolševikų apiplėštas, silpnos sveikatos. O buvo tiek investavęs, įdėjęs į leidybą, knygyną, dirbtuves.

– Išleido beveik milijoną auksinių rublių. Viską atidavė Lietuvai. Turėjo tikslą apsigyventi tik Vilniuje – Lietuvos sostinėje. Ir parodyti, kad čia lietuviai yra. Norėjo juos visus suburti, parodyti, ką gali. Ne dėl didybės.

O mano dėdė Antanas iš savo pusės taip pat atidavė Lietuvai viską, ką turėjo. Kiek organizacijų, slaptų ir neslaptų, įkūrė! Kiek kovota dėl Šv. Mikalojaus bažnyčios. Maža bažnytėlė, o lietuviai vis tiek negalėjo jos gauti. Dėdė prisidėjo prie remonto.

Būdamas miesto gydytojas savo gyvybę paaukojo, užsikrėtė nuo ligonių šiltine. Mūsų šeimoje jis visada buvo prisimenamas. Didelė nelaimė, kad mirė toks naudingas žmogus.

Na, o mano tėvas jau savo keliu ėjo.

Rašė į „Lietuvos žinias“

Įsivaizduokite, mieste nebuvo nei kanalizacijos, nei apšvietimo, nei šaligatvių, nei grįstų gatvių.

– Jūsų tėvas vokiečių valdžios buvo pasmerktas mirties bausmei. Nesugebėjus įrodyti kaltės, buvo vežamas priverstinių darbų į Acheną. Išlipo Berlyne iš traukinio, miestą gerai pažinojo, pasibeldė pagalbos į vienas duris.

– O paskui lyg niekur nieko grįžo į Lietuvą. Neišgąsdino niekas – net mirties bausmė.

– Ir per dešimt metų prikėlė Kauną. Pavertė modernia Europos sostine.

– Įsivaizduokite, mieste nebuvo nei kanalizacijos, nei apšvietimo, nei šaligatvių, nei grįstų gatvių. Dar vaikas atsimenu, kad nebuvo vandentiekio.

Tėvas negailėjo jėgų. Matydavau jį amžinai užimtą. Grįždavo iš darbo, pavalgydavo pietus ir vėl skubėdavo į posėdį ar tvarkyti organizacinių reikalų. O iš ryto matydavau, kaip sėdi prie savo didelio rašomojo stalo ir rašo straipsnius „Lietuvos žinioms“. Todėl man jūsų laikraštis labai prie širdies. Nes mano tėvas jį labai palaikė, bendradarbiavo su redaktore Felicija Bortkevičiene.

– Kaip jam buvo pasakyta: nori toliau būti meru, eik į Tautininkų partiją?

– Prie Antano Smetonos buvo toks parėdymas, kad, regis, du trečdaliai miesto tarybos narių, kurie renka burmistrą, turi priklausyti Tautininkų partijai. Mano tėvui pritrūko vos kelių balsų. Jis pasitraukė pasakęs, kad tokiomis sąlygomis dirbti negalės. Žinoma, jei būtų stojęs į Tautininkų partiją, nekiltų jokių problemų.

– Nes buvo labai populiarus.

– Buvo populiarus, jį būtų išrinkę. Įpėdiniai burmistro pareigose perėmė jau sutvarkytą miestą.

#SIGNATARŲDNR
Sūnaus priekaištas signataro Jono Vileišio dukrai: tu, mama, dar nepasakei, kokia ji graži (I dalis)
2018 03 12 12:02

Gi­mu­si Vil­niu­je be­veik kar­tu su ne­prik­lau­so­my­be, ji au­go drau­ge su vals­ty­be: iš dva­re­lių ir kai­mų, mies­te­lių ir pa­eže­rių kė­lė­si į mies­tą, mo­der­nė­jo su švie­ti­mu ir apš­vie­ti­mu, vaikš­čio­jo „meks­fal­tuo­to­mis“ gat­vė­mis ir ša­li­gat­viais, va­žia­vo pir­mai­siais au­to­bu­sais ir ki­lo fu­ni­ku­lie­riais. Lais­vės Šimt­me­čio bend­raam­žė, Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro Jo­no Vi­lei­šio du­kra Ri­ta Vi­lei­šy­tė-Bag­do­nie­nė – „Lie­tu­vos ži­nių“, jos tė­vo įsteig­to dien­raš­čio, pa­šne­ko­vė.

Signataras J. Vileišis su Ona Kazakauskaite-Vileišiene susilaukė penkių vaikų: Birutės, Alenos, Petro, Kazio ir Ritos.

Kalbėdamasis su jauniausia dukra, ponia Rita, tariausi girdįs anos epochos balso intonacijas, tartį – visa, kas per gyvenimą emigracijoje išliko, sustingo, išsisaugojo.

J. Vileišis buvo jauniausias brolis, o aš esu jauniausias jo vaikas. Buvau mylima, globojama, tėvai man buvo labai geri. Ir tą knygą rašiau iš meilės jiems.

Praėjusį laiką R. Vileišytė (g. 1920) sudėjo ir į savo prisiminimų knygą „Tolimi vaizdai“, 2008-aisiais išleistą Lietuvos nacionalinio muziejaus. Būtų mano valia, ją privalėtų perskaityti kiekvienas Lietuvos moksleivis.

„Pasakodavau savo vaikams apie gyvenimą Lietuvoje. Dukra sakydavo: „Mama, užrašyk, aš nieko neprisiminsiu“. Ir pradėjau – savo išklerusia lietuviška mašinėle. Žinote, niekada nieko nerašiau, knygų neredagavau, tik stengiausi nesikartoti“, – „Lietuvos žinioms“ teigė R. Vileišytė.

Knygoje atskleidžiama nepaprastai plati Lietuvos gyvenimo ir kasdienybės panorama, atgyja tėvų, brolių ir seserų paveikslai, šeimos šventės, dvarelių kultūra, miestelių gyvenimas ir turgūs, mokslo metai gimnazijoje ir universitetuose, aprašytos to laiko kelionės į Vilnių, Karaliaučių, Karlovi Varus (Karlsbadą), Palangą, Italiją.

Pabaigoje ponios Ritos prisiminimus skaitai kaip įtempto siužeto dramą, nerimaudamas, ar pavyks herojei aplenkti tragiškus įvykius, užbaigti studijas ir pabėgti nuo Raudonojo maro.

Tad ir pokalbį su Rita Vileišyte-Bagdoniene pradėjome nuo tų įvykių.

Dvi susitikimo vietos

– Knyga baigiasi epizodu, kai bėgdami nuo sovietų judu su draugu Jonu Lenktaičiu persikeliate iš Alvito į Eitkūnus Rytprūsiuose. Kas buvo toliau?

– Likimas mus kurį laiką išskyrė su mama. Į Rytprūsius ji bėgo per Šešupę, o aš per Eitkūnus.

Susitarėme susitikti Karaliaučiuje. Vaikystėje ten lankydavomės per mano atostogas. Tėvelis mėgo truputį pakeliauti, dieną kitą praleisdavome Karaliaučiuje. Prisiminiau tą viešbutį „Bayerischer Hof“.

Vietų jame, žinoma, nebuvo. Svajojau išsimaudyti, po traumos kiek atsikvėpti. Ir per tą laiką sulaukti mamos.

Sakiau, sutinku ir koridoriuje nakvoti. Panele, sakė, mūsų koridoriai jau užkimšti. Nurodė kitą viešbutį.

Ten nakvodavau tarnaitės kambaryje. Ji dirbo naktimis, tuo metu galėdavau pernakvoti jos kambaryje. Bet septintą ryto turėjau jį „paliuosuoti“. Paskui jos pamaina pasikeitė, tada jau naktimis neturėjau kur dėtis.

Be to, labai bijojau bombardavimo. Karaliaučius dar kurį laiką išliko nepaliestas. Negalėjai žinoti, kada užskris lėktuvai ir viską sulygins su žeme.

Bet mes su mama buvome sutarę ir kitą susitikimo vietą – Zalcburge pas mano pusseserę. Ji buvo ištekėjusi už austro.

– Galiausiai susitikote su mama?

– Taip, susiradome jaunesnį brolį Kazį. Vyresnis brolis Petras su žmona Vita Žilinskaite, prof. Jurgio Žilinsko dukra, jau buvo Amerikoje, pasitraukė anksčiau.

Petras dar turėjo diplomatinį pasą. Trečią dieną po sovietų įžengimo jiedu su žmona prasmuko pro sieną. Brolis ilgą laiką buvo dirbęs Lietuvos ambasadoje Romoje. Tačiau sovietai greitai ją uždarė, jokio kito darbo nebuvo galima gauti. Tad Petras ir Vita nusprendė važiuoti į Ameriką. Ten jau buvo mano sesuo Alena Devenienė, ištekėjusi už JAV piliečio. Juodu augino du vaikus.

– Alena – tai Ziunia?

– Ziunia. (Juokiasi.)

– Petras ir Vita susilaukė vaikų?

– Susilaukė Birutės. Traukiantis iš Lietuvos mano brolienė jau laukėsi, todėl likti bijojo. Birutė dabar gyvena Kalifornijoje. Palaikome tamprius ryšius. Jos brolis – Petras Jonas Vileišis.

Alenos vyriausias sūnus Algirdas Devenis mirė nuo vėžio Kalifornijoje prieš keletą metų. Dar yra Kęstutis, jis gyvena netoli Bostono, netrukus, kovo 25 dieną, švęs devyniasdešimtmetį. Atvažiuodavo į Lietuvą, bet dabar jau sunkiau keliauja. Amžius.

Jų sesuo Dalia Devenytė-Bobelienė gimė Kaune. Tekėdama sesuo Alena nelabai norėjo palikti Lietuvos. Būsimas vyras Mykolas Devenis pažadėjo, kad jei Amerikoje jai nepatiks, po trejų metų grįšią. Taip ir atsitiko. Pasekmės buvo tragiškos. Jis buvo ištremtas į Vorkutą. Vėliau apie tai kalbėjo labai nenoromis.

– O koks tolimesnis jūsų vyriausios sesers Birutės Vileišytės-Tursienės likimas, kai yra ištremiama į Sibirą?

– Ji grįžo į Lietuvą, dirbo muzikos mokykloje. Jos duktė Reda, o vyresnis sūnus Gediminas Tursa – garsus medžiotojas.

– O jaunesnis jūsų brolis Kazys, kuris atimdavo iš jūsų vadžiais ir malonumą vadelioti?

– Na, žinote, berniukai... Jis už mane penkeriais metais vyresnis. Norėdavau būti su juo, bet jam buvo įdomiau su savo draugais. Jis vedė Veroniką Valentinavičiūtę iš Šiaulių. Ji dar gyva, 104 metų, gyvena slaugos namuose. Ją prižiūri sūnus advokatas.

Kazio duktė Danguolė gyvena Berlyne.

Jauniausio brolio jauniausia duktė

– Jaunystėje mėgote šokius ir vadinamuosius robaksus. Tačiau apie savo jausmus, įsimylėjimus, kavalierius knygoje – nė žodžio. Kur sutikote savo vyrą, kas jis buvo?

– Susitikome Lietuvoje, J. Lenktaitis kaip tik mums padėjo pabėgti. Likimas taip lėmė, kad už jo ištekėjau Vokietijoje. Ten mums gimė duktė Silvija. Sūnus Andrius – jau Amerikoje.

Paskui ištekėjau už antro vyro Jurgio Bagdono. Jo tėvelis Zigmas Bagdonavičius turėjo istorinę Palangos vaistinę. Kartu pragyvenome 22 metus, vaikų nesusilaukėme. Kurį laiką gyvenau viena ir antrą kartą ištekėjau jau vyresnio amžiaus.

– Prisiminimų knygoje aprašote Vileišių susitikimus, jie vykdavo Pasvalyje, Leonpolio dvarelyje, kitur.

– Tėvai labai mielai važiuodavo. Manau, tėvelis niekada nenutolo nuo gimtojo krašto, visada prisimindavo su didele meile ir savo tėvus.

Nereikėjo tada nei psichiatrų, nei ko nors kito. Eidavo vienas pas kitą, tardavosi, padėdavo. Nelaimė, nutikusi vienam, tapdavo nelaime visiems. Visi palaikydavo vienas kitą.

– Gydydavotės ir visokiomis arbatėlėmis, žolelėmis – liaudiškomis priemonėmis.

– Gydytojų kaime nebuvo daug, kas kita – mieste. Visi tikėjo tomis žolelėmis ir dabar geriu.

– Sirgote difteritu, skarlatina, baigiant gimnaziją užklupo gelta. Bet štai – esate ilgaamžė. Kur ta gyvybingumo paslaptis?

– Matote, J. Vileišis buvo jauniausias brolis, o aš esu jauniausias jo vaikas. Buvau mylima, globojama, tėvai man buvo labai geri. Ir tą knygą rašiau iš meilės jiems.

– Ir iš meilės Lietuvai.

– Ir iš meilės Lietuvai. Rašiau ir galvojau, kam tai darau, juk Lietuvoje visiems viskas aišku. Bet man pasakė, kad neaišku, niekas nebeprisimena tų laikų.

Rašiau iš širdies, nieko negražindama. Kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje su sūnumi – jis atvažiavo čia tuoktis su lietuvaite – tiesiog taip pamilo Lietuvą, sakė: „Man atrodo, aš čia visada gyvenau.“ Viskas jam atrodė taip sava. Andriau, sakiau, Lietuva ką tik atsikūrė, ji neprilygsta kokiai Šveicarijai, kuri turistus lepina, globoja. „Bet tu, mama, dar nepasakei, kokia ta Lietuva graži.“ Jis mano, kad knygoje tikrai neperlenkiau.

Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Skausmingas laikas

– Kaip manote, ar prie jūsų tėvelio mirties prisidėjo dukters Birutės suėmimas, tremtis?

– Taip manau: Birutės suėmimas ir Lietuvos nepriklausomybės praradimas. Visus suaugusio žmogaus metus jis dirbo dėl Lietuvos. Ir tas praradimas... Paskui jo mylima duktė išvežama su mažučiais vaikais. Tuoj atskiria vyrą.

Mano sesuo buvo labai išsilavinusi moteris. Daug skaitė, visą laiką su knyga rankoje. Tokia intelektuali ir labai gero būdo – į tėvą labai „nusidavusi“. Kai ją išvežė, tėvelis dar galvojo, kad tie ešelonai įstrigo, gal galima gelbėti...

– Vijosi...

– Bet tiems labiau rūpėjo vargšus žmones į Sibirą nuvežti, nei kariuomenę permesti. Tada pasidarė tylus, nustojo bet kokio darbo. Tie dalykai jį labai paveikė.

Mano motiną – taip pat. Ji turėjo širdies ligą, paskui atsidūrė ligoninėje. Buvo labai skausmingas laikas.

– O kada atsisveikinote su mama?

– Ji mirė mūsų namuose Amerikoje 1954 metais. Į JAV atvažiavome 1951 metais. Dar padėjo man vaikučius paauginti. Žinote, jos mirtis man taip pat buvo labai didelis smūgis. Ji buvo tik 75-erių. Dabar dažnai aplankau jos kapą, prižiūriu. Dar daug ko norėčiau paklausti, pasakyti. Bet, žinote, kapas tyli.

Laukite tęsinio

#SIGNATARŲDNR
Jono Dovydaičio likimas: kylančio aviatoriaus sparnus užlaužė sovietų lageris (I dalis)
2018 02 12 13:17

Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro kan­ki­nio Pra­no Do­vy­dai­čio sū­nus avia­to­rius, ra­šy­to­jas Jo­nas Do­vy­dai­tis (g. 1914 m.) tu­rė­jo iš­gy­ven­ti di­džiu­lę vi­di­nę dra­mą. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je per­ga­lė­mis gar­sė­jęs akro­ba­ti­nio skrai­dy­mo meis­tras, šmaikš­tus pub­li­cis­tas vos ne­mi­rė ba­du sta­li­ni­nia­me la­ge­ry­je, o iš trem­ties ry­žo­si grįž­ti per Mask­vą. Apie tai por­ta­lui lzi­nios.lt pa­sa­ko­jo J. Do­vy­dai­čio naš­lė me­di­kė Ma­ri­ja Va­na­gai­tė-Do­vy­dai­tie­nė (g. 1926).

Teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, leidėjas P. Dovydaitis, vyriausiasis penkiolikos vaikų šeimoje, su žmona Marcele susilaukė penkių atžalų: Onos, Jono, Juozo, Vytauto ir Laimos.

Marija Vanagaitė-Dovydaitienė / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Sūnus Jonas, laimėjimais garsėjęs tarpukario Lietuvos lakūnas, sklandytojas ir žurnalo „Lietuvos sparnai“ techninis redaktorius po Antrojo pasaulinio karo buvo vedęs du kartus. Iš santuokos su Jozefina Žukaite jiems gimė Auksė, Gerdvilas ir Rūta.

Po tuoktuvių 1962-asiais su gydytoja Marija Vanagaite juodu susilaukė Jono (g. 1963) ir Aušros (g. 1968).

Simpatija sekė iš paskos

Jonas ir Marija susitiko per Naujųjų, 1961-ųjų, vakarėlį. Marija neseniai buvo baigusi medicinos studijas Kaune, po praktikos Jonavoje atvažiavo dirbti į Vilnių, 1-ąją tarybinę klinikinę ligoninę (vėliau – Šv. Jokūbo ligoninė).

Marija Naujuosius paprastai sutikdavusi su seserimi Regina, draugių ratelyje. Vienos pažįstamos brolis Benediktas Ladiga tuo metu dirbo Trakų Vokės žemdirbystės ir dirvožemio institute, tad tokius vakarėlius dažnai rengė buvusiuose Tiškevičių rūmuose.

Tąkart susirinko dešimties žmonių kompanija. Šalia Marijos atsisėdo gerai žinomas rašytojas, žurnalistas J. Dovydaitis. Visą vakarą stalo kaimynei demonstravo savo sąmojį, vaizduotę.

Grįžtant namo, J. Dovydaitis sėdo į tą patį autobusą. „Pamatė, kur išlipu – seka paskui mane. Galvoju, ko čia dabar? Bet jis tik paklausė, kur gyvenu ir kur dirbu“, – pasakojo M. Vanagaitė-Dovydaitienė.

Paaiškėjo, kad Jonas gerai pažįsta 1-osios ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoją medicinos reikalams Alfonsą Kojelį. Šis kaip tik gyvenęs tame pačiame name kaip ir Marija, tik kitame aukšte.

„Po kurio laiko ateina abu pas mane su A. Kojeliu. Tokia ir buvo pradžia“, – prisiminė J. Dovydaičio našlė. Juodu susituokė 1962 metais.

Dvejojo įteikti pirmąjį honorarą

Pirmąjį apsakymą, anot našlės, J. Dovydaitis parašė būdamas dvylikos. Nieko labai nesitikėjęs, išsiuntė vienam vaikų žurnalui į Jurbarką. Rašinėlis buvo publikuotas.

Iš redakcijos į Kauną atvažiavo korespondentas ir atvežė honorarą. Pasibeldęs į Dovydaičių duris paklausė, kuris čia Jonas Dovydaitis. Gerokai sutriko išvydęs autorių tokį pyplį. Net kiek pasvarstė, ar atiduoti jam pinigus. Honoraras šiaip ar taip siekė 50 litų.

Vingiuotas čempiono kelias

Mokydamasis Kauno jėzuitų gimnazijoje Jonas nerimo, leido savo laikraštėlį, karikatūrinį, pašaipų. Viena vertus, mokytojai džiaugėsi, kad auga literatas, tačiau dėl turinio laikraščio spausdinti neleido.

Tada gimnaziją metė, nuėjo į Aukštesniąją technikos mokyklą. Ten susipažino su visais būsimaisiais aviatoriais. Tačiau skraidyti niekas neleido, o Jonas tik apie tai ir svajojo.

Padirbęs kiek geležinkelių depe paprastu darbininku, metė ir techninius mokslus, stojo į Karo aviacijos lakūnų puskarininkių mokyklą.

„Čia išmoko skraidyti Antano Gustaičio sukonstruotais lėktuvais ANBO. Ilgainiui ėmė suvokti, kaip jam trūksta žinių, todėl galiausiai baigė ir Technikos mokyklą“, – pasakojo ponia Marija.

J. Dovydaitis dalyvavo statant Nidos sklandymo mokyklos angarą. 1937 metais Lietuvos aeroklubas paskyrė jį žurnalo „Lietuvos sparnai“ techniniu redaktoriumi. Tais pačiais metais pradėjo skraidyti akrobatiniais lėktuvais, 1938-aisiais per Tautinę olimpiadą tapo pirmuoju Lietuvos akrobatikos čempionu. 1940 metais atėję sovietai paskyrė jį žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi.

Tėvo daugiau nebeišvydo

1940 metų birželio 14 dieną beveik visa Dovydaičių šeima buvo suimta ir išvežta į Kauno geležinkelio stotį. Tremties išvengė tik Jono sesuo Ona.

P. Dovydaitį suėmė namuose Čekiškėje. Nepriklausomybės Akto signataras čia buvo gavęs žemės, tuo metu triūsė savo ūkyje. Šeimos nariai daugiau jo nebeišvydo. Buvo išvežtas į Šiaurės Uralą, Gario koncentracijos stovyklą. 1942-ųjų lapkričio 4 dieną jam paskirta mirties bausmė sušaudant.

Joną, Vytautą, Laimą ir mamą Marcelę suėmė namuose Kaune, Astronomijos gatvėje. Ankstų rytą į duris pasibeldė enkavėdistai, atliko kratą ir galiausiai visus išsivedė.

Stotyje Joną atskyrė nuo artimųjų. Mama ir brolis su seserimi atsidūrė Novosibirske. Joną vežė į šiaurę, paskui 400 kilometrus varė pėsčiomis Karelijos miškais, iki Archangelsko, Kargopolio lagerio.

Išgelbėjo pavardė

Jono seserį Oną išgelbėjo santuokinė pavardė – Malko – ir tai, kad su ukrainiečiu vyru Andrejumi Malko tuo metu vešėjo Čekijoje. A. Malko – teatro režisieriaus Boriso Dauguviečio sesers pianistės prof. Lidijos ir žymaus to meto dirigento Nikolajaus Malko sūnus.

Lageryje Jonas bičiuliavosi su vienu gruzinu, abu mėgo pasvajoti apie aviaciją. Pamatęs, kas Jonui atsitiko, bičiulis puolė į medicinos punktą šaukdamas: „Žūsta žymus lietuvių lakūnas, gelbėkit!“

Sužinoję, kas vyksta Lietuvoje, nebesiryžo grįžti į tėvynę. Vėliau Ona išvažiavo į JAV, apsistojo Čikagoje, o gyvenimą baigė Floridoje. Sovietmečiu brolis Jonas kelis kartus pas ją lankėsi, į Lietuvą buvo atskridusi ir pati Ona. Atžalų nesusilaukė.

Vos nemirė iš bado

Kargopolyje Joną neteistą laikė iki 1944 metų. Per nelaisvės metus buvo mirtinai nusibadavęs, svėrė vos 49 kilogramus. Kartą kieme užkliuvo už grumstelio ir griuvęs nebeturėjo jėgų atsikelti.

Jonas Dovydaitis / Šeimos archyvo nuotrauka

Lageryje Jonas bičiuliavosi su vienu gruzinu, abu mėgo pasvajoti apie aviaciją. Pamatęs, kas Jonui atsitiko, bičiulis puolė į medicinos punktą šaukdamas: „Žūsta žymus lietuvių lakūnas, gelbėkit!“

J. Dovydaitis buvo paguldytas į lagerio ligoninę. Maistas joje irgi buvo nesotus, bet kiek geresnis. Po kurio laiko sustiprėjęs, Jonas liko dirbti lagerio ligoninės sanitaru. Pasak našlės, bado išvengė suvalgydamas tai, kas likdavo nuo mirusių kalinių dienos davinio.

Vakarienei – bulvių lupenos

1944-ųjų sausį lagerio vadovybė apsižiūrėjo, kad lietuvis iki šiol neteistas. Birželį buvo išrašytas iš ligoninės kaip „nepagydomas hipotrofikas“. Tada „troika“ ištrėmė J. Dovydaitį į Totorijos autonominę respubliką.

Ten buvo apgyvendintas nedidelio miestelio bendrabutyje, kurio kontingentą sudarė vien merginos. „Vakare jos virė bulves. Jonas alkanas paprašė, kad jam paliktų lupenų. Nusiplovė jas, išsivirė ir suvalgė. Tai buvo pirmoji jo „normali“ vakarienė“, – prisiminė vyro pasakojimą našlė.

Užėjęs į miestelio turgų Jonas pastebėjo, kad paaugliai iš kiosko nusiperka laikraščių, suplėšo lapais ir po tris rublius parduoda rūkoriams kaip rūkomąjį popierių. Supratęs, kad „biznis“ visai neblogas, suskato daryti tą patį. Kai kiek užsidirbo, nusipirko žuvies ir pirmą kartą po ilgų metų sočiai pavalgė.

Lietuvis ten sužinojo apie savanorių būrius, kurie renkami atstatyti karo sugriovimų Latvijoje. „Vietiniai klausė Jono, ar tas nenorėtų važiuoti į savo tėvynę. Jie gi neskyrė latvių nuo lietuvių. Jonas, aišku, sutiko“, – pasakojo Marija.

Kaip latvį jį pasodino į traukinį ir su kitais išsiuntė Oršos kryptimi. Pakeliui J. Dovydaitis išlipo Ruzajevkos stotyje. Per ją važiuodavo Maskvos traukiniai. Jonas nusprendė važiuoti į Maskvą. Dvi dienas teko prasitrinti stotyje laukiant traukinio, tada nepastebėtas į jį įlipo ir išvengęs kontrolierių pasiekė Maskvą.

Tęsinys – jau netrukus

#SIGNATARŲDNR
Signataro sūnus Jonas Dovydaitis apie tėvą nedrįso pasakoti net mylimajai (II dalis)
2018 02 11 20:02

Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, ti­kė­ji­mo kan­ki­nio Pra­no Do­vy­dai­čio sū­nus avia­to­rius, ra­šy­to­jas Jo­nas Do­vy­dai­tis iš­ėjo 1983-iai­siais taip ir ne­su­ži­no­jęs ti­krų tė­vo mir­ties ap­lin­ky­bių. Pa­sak Ma­ri­jos Va­na­gai­tės-Do­vy­dai­tie­nės (g. 1926), apie sa­vo tė­vą, Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rį, so­viet­me­čiu ra­šy­to­jas nie­kam nė­ra pra­si­ta­ręs. Net jai. Tik iš­len­kęs tau­re­lę ir ūmai su­sig­rau­di­nęs vis kar­to­jo vie­ną mįs­lin­gą fra­zę.

Kai sulaukė tinkamos progos pabėgti iš trėmimo vietos Totorijos autonominėje respublikoje, pasiekęs pusiaukelę J. Dovydaitis persigalvojo. Nusprendė, kad jam būsią parankiau važiuoti ne į Latviją, o į Maskvą.

Tik pakėlęs vieną kitą taurelę gana mįslingai prabildavo baugia eilute: „Kodėl žmonės miršta saulei tekant, saulei leidžiantis, tyliai taip ir užgęsta?“

Anot rašytojo našlės Marijos, Ruzajevkos stotyje dvi paras laukė traukinio. Slapta į jį įsigavęs nepastebėtas kontrolierių pasiekė kelionės tikslą.

Tarp Maskvos draugų

Maskvoje ėmėsi ieškoti Vorovskio gatvės, joje veikė Lietuvos atstovybė. Jau kartą buvo ten lankęsis, kai 1940-aisiais į Maskvą skridusi sovietinė Lietuvos delegacija „Lietuvos sparnų“ redaktorių paskyrė pilotuoti lėktuvą.

Per karą Rusijoje laikiną prieglobstį rado iš Lietuvos pabėgę sovietų Lietuvos vyriausybės nariai, kairiojo sparno intelektualai, su Stalino režimu kolaboravę veikėjai. Pirmasis J. Dovydaitį sutiko žurnalistas, rašytojas Augustinas Gricius, kalėjęs tremtyje, tačiau Justo Paleckio iniciatyva paleistas iš jos anksčiau laiko.

„A. Gricių Jonas labai gerai pažinojo. Jaunystėje juodu nemažai bendravo, susitikdavo Konrado kavinėje, kitose rašytojų lankomose vietose, – pasakojo M. Vanagaitė-Dovydaitienė. – Abu kalbasi ir tuo metu iš rūsio išeina Petras Cvirka, nešasi du batonus. Tas irgi buvo jo pažįstamas, susitikdavo kaip literatai.

P. Cvirka šiaip ne taip atpažino Joną ir tuoj pat atkišo vieną kepaliuką, sakydamas: „Imk, pasistiprinsi, viskas bus gerai.“ Jonas stovėjo nuskuręs, nuplyšęs, šimtasiūlė baisi – pats savimi bodėjosi.“

Maskvoje sutiko ir daugiau bičiulių, reikalai kiek susitvarkė, kalinio drabužius pakeitė civiliniais, gavo maisto kortelių. Rašytojas Jonas Šimkus bendravardžiui porino, esą jo buvo ieškoma, bet sutrukdę karo verpetai...

„Kokie čia „karo verpetai“? Jei ne tas gruzinas, būtų greičiausiai žuvęs lageryje“, – iš komunistuojančio rašytojo gražbylystės pasišaipė našlė.

Vilniuje J. Dovydaitis buvo perduotas partinio veikėjo, žurnalisto, „Tiesos“ redaktoriaus Genriko Zimano globai. Žinomam rašytojui pasiūlyta tapti „Tiesos“ korespondentu, aprašinėti karo laimėjimų ir socializmo statybų.

Stalino epocha įveikė rašytoją

Apie tėvą P. Dovydaitį sūnus nieko tikra nesužinojo iki gyvenimo pabaigos. Pasak Marijos, Jonas nebuvo iš bailiųjų, septintą dešimtmetį kreipėsi į sovietų saugumą, reikalaudamas informacijos. Atsakyta, esą tėvas mirė sustojus širdies veiklai. „Aišku, kad buvo sušaudytas. Dėl to ir sustojo širdies veikla“, – neabejojo signataro marti.

Okupacija pakirpo aviatoriaus sparnus. Grįžęs iš tremties Jonas daugiau nėkart nepilotavo lėktuvo, tik paskraidydavo su bičiuliais, atsisėdęs į keleivio vietą.

Nuolatinis nerimas dėl savo padėties stalininio režimo metais gerokai pakoregavo ir rašytojo kelią. Anot literatūrologės Jūratės Sprindytės, perspektyvus kūrėjas virto socialistinių „laimėjimų“ įtvirtintoju. J. Dovydaičiui teko rodyti ypatingą lojalumą santvarkai ir valdžiai, nes signataro sūnus, kalėjęs lageryje, vos likęs gyvas, buvo režimo sargų akylai prižiūrimas.

Pagrindinis kūrybos laikas sutapo su sovietinės santvarkos metais, knygos turėjo griežtai atitikti pokario literatūros strategiją. J. Dovydaičio romanas „Po audros“ (1948) buvo pirmasis socrealistinis stambaus masto kūrinys.

„Dėl jo turėjo daug nemalonumų. Per rašytojų suvažiavimą filharmonijos salėje Antanas Sniečkus už šį romaną autorių iškoneveikė, kam vieną „smetoninį“ veikėją knygoje pavaizdavęs žmogišku veidu. Vyras pasakojo, kad per pertrauką kolegos prie jo nedrįso artintis, vengė lyg pasmerktojo“, – pasakojo M. Dovydaitienė.

Romanas Lietuvoje išėjo tik po to, kai buvo išverstas į rusų kalbą. Matyt, nesukėlęs ideologinių abejonių, praplėstas ir papildytas 1953-iaisiais pasirodė nauju pavadinimu „Dideli įvykiai Naujamiestyje“.

Artimiausi draugai ir artimiausias punktas

Brežnevinio sovietmečio metais, kai jau laisviau galėjo atsidėti Lietuvos aviacijos istorijos apybraižoms, J. Dovydaitis daugiausia bendravo su rašytojais Jonu Avyžiumi ir Aleksu Baltrūnu.

„Kai J. Avyžius išsikėlė gyventi į Švyturio gatvę, eidamas pasivaikščioti vis užsukdavo pas mus. Tada jau ant stalo buteliukas ir šnekos – apie literatūrą, apie viską“, – pasakojo M. Dovydaitienė. Užlėkdavo ir kaimynas poetas Algimantas Baltakis, gyvenęs tame pačiame name už sienos.

„Tie, kurie mėgo taurelę, labai mielai susitikdavo. A. Baltakis, žiūrėk, jau ir čia. Visada šiltas, malonus“, – teigė pašnekovė.

J. Dovydaitis nepraleisdavo progos užsukti ir į Rašytojų sąjungos restoraną. „Čia buvo jo „punktas“. Susitikdavo draugus. Ateidavo Vytautas Petkevičius: „Sveiks, buržuazini lakūne.“ Tas atšauna: „Sveiks, čekiste.“ Ir draugai. Draugauja“, – prisiminė vyro pokalbius našlė.

Marija Dovydaitienė (kairėje) su dukra Aušra / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Apie save pasakoti nemėgo

J. Dovydaitis, devynių apysakų, aštuonių romanų autorius, mirė 1983-aisiais būdamas 69 metų. Mirė staiga, trūkus pilvo aortai.

„Ėmė skųstis skausmais, baisiai dejavo. Puoliau skambinti į ligoninę. Vidinis kraujavimas ir staigi mirtis. Turbūt labiausia sveikatai pakenkė lageris“, – spėjo našlė.

J. Dovydaitis vengė apie save kalbėti, neišsipasakodavo. Niekam neprasitarė, kas buvo jo tėvas. Net savo žmonai. Apie vyro tėvą, Nepriklausomybės Akto signatarą, Marija sužinojo tik pakviesta į Vasario 16-osios klubą dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.

„Jonas būdavo labai užsiėmęs. Kai rašo, stengiasi nesiblaškyti, kalbėtis geriau nemėgink. Bet net ir laisvalaikiu, kai nueidavome į restoraną, iš kalbos jam niekada neišėjo, kas buvo jo tėvas“, – teigė M. Vanagaitė-Dovydaitienė.

Tik pakėlęs vieną kitą taurelę gana mįslingai prabildavo baugia eilute: „Kodėl žmonės miršta saulei tekant, saulei leidžiantis, tyliai taip ir užgęsta?“

Atžalos

J. Dovydaičio vaikai iš pirmosios santuokos Gerdvilas ir Rūta vaikų nesusilaukė. Tik vyriausioji dukra Auksė su vyru medalininku, skulptoriumi Jonu Žuku užaugino sūnus Joną ir Tomą.

Jonui ir Marijai gimė Jonas ir Aušra. Jonas turi net keturis vaikus: Kristupas įgijo universitetinį išsilavinimą, Kornelija dar studijuoja, o Kasparas ir Kotryna mokosi mokykloje.

Aušros sūnus ekonomistas Martynas dirba Kanadoje, o dukra Natalija ten studijuoja ekonomiką.