#SIGNATARŲDNR
#AUGULIETUVOJE
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
#LEGENDOS
NACIONALINIS PROJEKTAS
100-AS PASIDIDŽIAVIMO METŲ
#ATEITIESLYDERIAI - tai mūsų ateitis: nacionalinių ir tarptautinių moksleivių olimpiadų, muzikos ir dailės konkursų laureatai, jaunieji sportininkai, aktyvūs visuomenininkai. Kas jie tokie? Kaip jie mato Lietuvą ir pasaulį? Kokios jų idėjos, svajonės ir viltys? Apie visa tai - pačių jaunųjų ateities lyderių lūpomis.
#ATEITIESLYDERIAI
Ugnė Pilkionytė: labiausiai mane visada neramino Lietuvos švietimas

2016 m. Kau­no vie­šo­jo kal­bė­ji­mo kon­kur­se lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, 2015 m. Či­ka­gos Jung­ti­nių Tau­tų si­mu­lia­ci­jos kon­fe­ren­ci­jo­je (JAV; su ko­man­dos na­riu) ir Na­cio­na­li­nė­je va­sa­ros de­ba­tų aka­de­mi­jo­je – taip pat 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1998 m. rugpjūčio 3 d. Kaune. Mokiausi Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje. Rašiau straipsnius gimnazijos laikraščiui „JJG balsas“, esu mokyklos parlamento ir debatų klubo narė. Esu toks žmogus, kuriam patinka daug disciplinų: ir matematika, ir biologija, ir istorija. Matematika mane žavi tikslumu ir logika. Biologija, o tiksliau – žmogaus anatomija, turbūt man įdomiausia, nes dar kol kas tiek mažai apie ją žinau, tad domėtis mane skatina smalsumas. Istorija domiuosi jau seniai, ypač už mokyklos ribų, mėgstu išnagrinėti vienos šalies istoriją, jos pokyčius, taip pat domiuosi istoriniais filmais. Manau, tai taip pat labai priklauso nuo mokytojų. Man visada labai sekdavosi ir patikdavo mokytis užsienio kalbų, ypač anglų kalbos, o šiuo metu papildomai mokausi ir prancūzų. Pagrindinė mano veikla po pamokų – debatai. Dar lankau tinklinio treniruotes. Anksčiau mokiausi joti ir vis dar puoselėju šią aistrą, tik sunku tam atrasti laiko. Taip pat domiuosi kino naujienomis, žinoma, labai mėgstu keliauti.

Pamenu, susidomėjau pakvietimu apsilankyti gimnazijos debatų klube, kuris mūsų mokykloje labai aktyvus. Ugdyti gabumus mane vėliau pastūmėjo draugė, kuri taip pat lankė debatų klubą, o mano tėvai visada skatino dalyvauti turnyruose, domėjosi šia mano veikla. Debatuose viskas priklauso tik nuo tavęs paties. Lietuvoje ši veikla nėra tokia populiari, kad užsiėmimai galėtų vykti keturis kartus per savaitę, tiesiog trūksta patyrusių debatininkų, kurie galėtų vesti užsiėmimus. Pavyzdžiui, mano treneris šiuo metu mokosi Singapūro universitete. Taigi visas darbas vyksta internetu, kai treneris atsiunčia užduotis ir tada jas atlieki savarankiškai. Kai kurias užduotis atlieku per valandą, tačiau yra tokių, kurioms atlikti reikia dviejų bemiegių naktų ar visos savaitės reguliaraus darbo. Bet dažniausiai šios užduotys yra ne tik kad nuobodžios, bet dar ir įdomesnės už pamokas. O pagalbos gali ieškoti tik internete, niekur daugiau.

Labiausiai didžiuojuosi dalyvavusi Čikagos Jungtinių Tautų simuliacijos konferencijoje (JAV), kurioje kartu su komandos partneriu laimėjome geriausio atstovo apdovanojimą ir aplenkėme daugelį Amerikos mokyklų delegatų. O labiausiai įsiminė 2015 m. pasaulio debatų čempionatas Singapūre. Jame įgijau labai didelės patirties ir turėjau galimybę susipažinti su moksleiviais iš įvairių pasaulio šalių: Meksikos, Naujosios Zelandijos ir t. t. Be įgytos debatų patirties, naujų žinių taip pat susipažinau su įvairiomis kultūromis.

Gyvenime vadovaujuosi šiais principais: pirma, visada siekti veiklose naudos tiek sau, tiek kitiems žmonėms, nes tai suteikia gyvenimui prasmę, antra, nepamiršti būti ir šiek tiek savanaudiškam ir visada drąsiam. Įtaką man daro žmonės, kurie savo srityje yra daug pasiekę, yra geriausi. Pavyzdžiui, tie studentai ir moksleiviai, kurie jau būdami jauni pasiekė daugiau, nei kiti pasiekia per visą gyvenimą. Didžiuojuosi savo tėvais, nes jie labai protingi ir išsilavinę žmonės, tokia ir aš vieną dieną norėčiau būti. Dar nesu apsisprendusi, ką veiksiu baigusi mokyklą. Turiu daug idėjų, norų, bet visus juos dar noriu apsvarstyti. Galbūt baigusi mokyklą metus niekur nestosiu, o keliausiu, užsiimsiu savanoryste, geriau suprasiu, kur man eiti, kuo būti. Savo bendraamžiams noriu pasakyti, kad svarbiausia viską išbandyti, kad suprastum, koks iš tikrųjų esi. Nelabai noriu dalyti patarimus, nes nesijaučiu visada viską daranti teisingai, taigi patarčiau daryti ir klaidų.

Džiaugiuosi matydama tikrai daug protingų lietuvių, kurie stengiasi ir ką nors keičia. Tačiau labiausiai mane visada neramino Lietuvos švietimas. Ne tik kai kurių mokytojų negebėjimas ir nenoras užsiimti su vaikais, bet ir pati švietimo sistema. Manau, per mažai laiko skiriama vaikams vispusiškai lavinti, per daug koncentruojamasi į egzaminus ir vien paruošimą jiems. Mokyklose labai mažai dėmesio skiriama vaikų fiziniam aktyvumui, popamokinei veiklai, bendravimo įgūdžiams, kultūriniam lavinimui. Stojant į Lietuvos universitetus taip pat dėmesys kreipiamas ne į žmogaus asmenybę, bet vien į jo rezultatus, kurie yra nulemti kelių egzaminų įvertinimo. Lietuvą po 10 metų matau su manimi joje. Taip pat patobulėjusią, labiau įsiliejusią į Vakarus, ypač kalbant apie švietimo sritį, suteikiančią dar daugiau galimybių ir skatinančią visus didžiuotis Lietuva ir į ją grįžti. Norėčiau matyti Lietuvą dar daugiau bendradarbiaujančią su užsienio šalimis, įgijusią svarbesnį statusą pasaulinėje arenoje (Jungtinių Tautų Organizacijoje, Europos Sąjungoje). Taip pat norėčiau, kad Lietuva taptų mažiau ekonomiškai priklausoma nuo kitų šalių, pritrauktų daugiau užsienio investicijų.

#ATEITIESLYDERIAI
Fausta Roznytė: „Svajonė turi tapti tikslu“

Esu Šiau­lių jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų aso­cia­ci­jos „Aps­kri­ta­sis sta­las“ val­dy­bos na­rė, Šiau­lių skau­tų tun­to tun­ti­nin­ko pa­va­duo­to­ja ir Lie­tu­vos so­cial­de­mo­kra­ti­nio jau­ni­mo są­jun­gos na­rė.

Gimiau 1998 m. liepos 5 d. Šiauliuose. Šeima – įkvėpimo ir palaikymo šaltinis. Esame keturiese: mama, tėtis, sesė ir aš. Bendrų pomėgių neturime, esame veiklūs, retai randame laiko būti kartu. Esame artimi, neslepiame savo svajonių, kartais pasakome vieni kitiems ir kritikos. Žinau, kad artimieji yra tie žmonės, kurie padės ir nesitikės atlygio, tikriausiai tokia ir yra jų pareiga. Esu panaši į tėtį, na, bent jau charakteris ir nuomonės dažniausiai sutampa. Septyneriais metasi jaunesnė sesė panaši į mamą: domisi sportiniais šokiais, dalyvauja konkursuose. Tėvai mėgsta vadovauti ne tik šeimoje, bet ir darbe: mama – rūbų parduotuvės vadovė, o tėtis – autoserviso direktorius. Esame tipiška šeima – mylime, gerbiame vienas kitą, rūpinamės bendra ateitimi ir stengiamės ne tik suprasti, bet ir palaikyti šeimos narius.

Aš mokausi Šiaulių Didždvario gimnazijoje. Esu gimnazijos tarybos narė ir mokinių savivaldos prezidentė. Mokykloje man labiausiai patinka istorijos pamokos, nes istorija linkusi kartotis, tarytum įvykių, sprendimų priežastys ir rezultatai lieka tie patys ar bent jau panašūs. Ne veltui sakoma, kad, nežinodamas praeities, negali kurti ateities. Be to, ši disciplina nėra įsprausta į rėmus.

Taip, vadovėliuose aprašoma dalis informacijos, bet ji nėra tokia įdomi, kokia iš tikrųjų galėtų būti. Juolab kad istorijos žinias galima plėsti bendraujant su tam tikrus įvykius, priespaudą, nelaisvę išgyvenusiais žmonėmis. Tai gali virsti labai atvira, skaudžia ir, svarbiausia, tikra, gyva pamoka. Be to, manau, kad kiekvieno pareiga yra žinoti savo šeimos, giminės, valstybės praeitį. Ne dėl to, kad būtų gėda ir nejauku nežinant savo šaknų, bet dėl to, kad mes patys kuriame istoriją ir esame jos dalis.

Be jau minėtų pareigų mokykloje esu dar ir Šiaulių jaunimo organizacijų asociacijos „Apskritasis stalas“ valdybos narė, Šiaulių skautų tunto tuntininko pavaduotoja ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos narė. Lankausi vaikų ir jaunimo teatro studijoje „Bildukas“, mokausi groti gitara, esu Debatų klubo narė. Sunku pasakyti, kada buvo mano veiklos pradžia.

Natūraliai jutau, kad man norisi kažko daugiau, ilgainiui negalėjau praleisti nė dienos be veiklos. Atsirado aplinkinių pasitikėjimas, noras kurti, skleisti idėjas. Tikriausiai daugiausia motyvacijos ir kompetencijos suteikė „Apskritasis stalas“, kuriame veiklą pradėjau 2013 m. kaip Šiaulių skautų tunto atstovė. Tuomet buvau dar keturiolikos metų, aplinkui veikė žymiai vyresni miesto lyderiai, buvo sunku, bet jausmas, kad gali prisidėti prie miesto kūrimo, pateisino visas baimes.

Taip ir užaugau, aplinkoje buvo ir yra vien artimi žmonės: būrelių vadovai, organizacijų nariai, kurie visada palaikė, patarė ir išklausė. Mėgstu būti su žmonėmis ir tarp jų – esu dėmesio centre, visada su šypsena ir geros nuotaikos, todėl, vos radusi laisvo laiko, skubu susitikti su draugais. Mėgstu poeziją, ypač tylius, ramius vakarus, kai galiu bent trumpam sustoti ir viską gerai apgalvoti. Kaip jau minėjau, groju gitara, dainuoju, kartais fotografuoju. Vis dėlto daugiausia laiko skiriu organizacijoms, atstovauti jaunimui ir gimnazijos savivaldai, nes kelių valandų susirinkimuose neužteka, juolab kad geriausios mintys kyla visai netikėtai.

Sakoma, kad laimingi laiko neskaičiuoja: kartais išeinu į mokyklą aštuntą valandą ryte, o grįžtu jau po devynių vakare. Pasitaiko, kai būrelių, klubų, renginių laikas dubliuojasi, bet norisi suspėti visur. Atstovauju Šiaulių miesto jaunimui, džiaugiuosi, kad mezgame dialogą ir turime bendrų tikslų. Kiekvieno pasitikėjimas man yra labai svarbus ir ragina nesustoti. Organizuoju renginius ir akcijas ne tik gimnazijoje, bet ir mieste. Esu aktyvi skautė, visos Lietuvos patyrusiems skautams organizavau stovyklą. Taip išmokau dirbti komandoje, tapau lydere. Tik dabar galiu pasakyti, kad jau išmokau planuoti laiką, nebeliko nuolatinio bėgiojimo, susiformavo prioritetai. Akivaizdu, kad laikas, skirtas mokytis, nėra didelis ir neretai susimąstau, kad jau pats metas skirti jam daugiau dėmesio, tačiau vis dar pavyksta mokytis aukštesniuoju lygiu, ypač patinka socialinė ir humanitarinė kryptys. Nesustoti ir eiti toliau padeda ne tik šeima, artimieji, bet ir organizacijų, būrelių nariai. Mus vienija bendros idėjos, tikslas, o stengtis dėl kitų – pats didžiausias džiaugsmas, nes jaučiuosi reikalinga ir suprasta.

Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad 2013 ir 2014 m. tapau Šiaulių miesto mokinių konkurso „Aš lyderis“ laureate. Vaikystėje labai norėjau būti kino aktore, dėl to pradėjau lankyti filmų kūrimo ir teatro būrelį. Netrukus pirmieji darbai buvo nominuoti konkurso „Rodom“ šventėje. Buvau 12–13 metų mergaitė, kai pirmą kartą mačiau save kino teatro ekrane. Atrodė, kad tai buvo pati svajonės išsipildymo pradžia, buvau tokia laiminga, norėjau kurti dar ir dar. Tačiau teliko sentimentai, kurie kartais sugrąžina į praeitį, o dabar, peržiūrėjusi pirmuosius kūrinius, kiek susigėstu, nusišypsau ir pagalvoju: gerai, kad pabandžiau, bet šios veiklos neplėtojau.

Steve'as Jobsas yra pasakęs: „Tie žmonės, kurie tiek pamišę, jog mano galintys pakeisti pasaulį, yra tie, kurie jį pakeičia.“ Esu įsitikinusi, kad svajonė turi tapti tikslu, reikia stengtis, įdėti daug darbo, pastangų ir tvirtai pasiryžti tą svajonę pasiekti. Negalima savęs riboti, varžyti, juo labiau galvoti: o ką pasakys kiti... Reikia džiaugtis nors ir mažu žingsniu pirmyn ir tęsti darbą, kuriame pasitaiko ir kliūčių, ir nuosmukių. Negalima nuleisti rankų, reikia būti pamišusiam dėl savo svajonės, neabejoti, nedvejoti, veikti čia ir dabar!

Mano vertybės: laisvė, lygybė, solidarumas. Vadovaujuosi dviem pagrindiniais principais. Pirmas – kas, jei ne aš? Antras – klausyk širdies balso. Man įtaką daro labai daug žmonių: mokytojai, būrelių, organizacijų vadovai ar pirmininkai, šeimos nariai. Negaliu konkrečiai išskirti vieno žmogaus. Apie autoritetus anksčiau nebuvau susimąsčiusi, bet manau, kad Margaret Thatcher yra žmogus, į kurį noriu lygiuotis. Ji įrodė, kad moteris taip pat gali vadovauti ir atstovauti valstybei. Jos tvirta, nepalaužiama nuomonė ir drąsa yra stiprybės ir ryžto įrodymas. Baigusi mokyklą noriu studijuoti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Žinoma, nežinau, kaip susiklostys gyvenimas, tačiau noriu būti Lietuvos politikos dalimi. Vis kalbama, kad reikia naujos, aktyvios, kitokį požiūrį turinčios ir kuriančios kartos, manau, kad ateityje galėsiu tai parodyti.

Kai pagalvoju, apskritai gyventi Lietuvoje – gera! Džiugina, kad visuomenė prisimena mūsų, lietuvių, istoriją, kad čia užauga kuriantys, drąsūs, veiklūs lyderiai, kurie turi visas sąlygas augti. Tikiu, kad mes esame labai vieninga tauta, galinti ne tik kalbėti, bet ir daryti. Jau nekalbu apie rezistencinius judėjimus, kur kas paprastesnis, bet daug pasakantis faktas – lietuviai labdaros akcijose paaukoja milžiniškas sumas, o tai parodo, kad esame jautrūs, neabejingi kitų problemoms.

Žinoma, negalima pamiršti pasiekimų sporto srityje, sportininkai garsina šalį visame pasaulyje. Tada ir pajunti, kad tikrai esame patriotai ir viena tauta. Nesinori kalbėti apie tai, kas neramina. Akivaizdu, kad mažėjantis gyventojų skaičius ar netolerantiškas požiūris į kai kurias žmonių teises bei laisves sukelia nerimą. Gaila, kad tuo naudojasi pramoginė televizija, bet galbūt matydami tuos, kuriems reikia pagalbos, galime suprasti, dėl ko reikia stengtis ir ką reikia keisti.

Kokią Lietuvą matau po 10 metų? Nežinau, ar galiu kalbėti utopiškai... Jei taip, žinoma, norėčiau, kad Lietuva taptų viena stipriausių valstybių Europoje ar net pasaulyje, tačiau tikriausiai esmė ne čia. Valstybę kuria tauta, todėl Lietuvą po 10 metų įsivaizduoju kaip stiprią demokratinę valstybę, kurioje piliečiai jaučia atsakomybę dalyvauti rinkimuose. Taip pat Lietuvoje neturėtų likti vos vienas didmiestis, pritraukiantis didžiausias investicijas ir užgožiantis kitus miestus. Norisi, kad kiekvienas miestas būtų patrauklus, savitas, įdomus ir taptų vieta, kurioje gera gyventi. Tikiuosi, kad universitetuose pagerės studijų kokybė ir mokslas bus prieinamas kiekvienam, neribojamas. Tą pati galiu pasakyti ir apie sveikatos apsaugą. Po 10 metų padidės investicijos, Lietuva bus žinoma kaip kūrybingų ir gabių žmonių valstybė.

* * *

Apie Faustą

Šiaulių Didždvario gimnazijos Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja, projektų, renginių organizatorė, mokinių savivaldos koordinatorė Daiva Trijonienė:

Fausta Roznytė visada pasižymėjo smalsumu, aktyvumu, noru išsakyti savo poziciją, būti lydere, savanore. Jau pirmoje gimnazijos klasėje kandidatavo į mokinių savivaldos seimą, aktyviai dalyvavo savivaldos planavimo stovykloje. Ji buvo pastebėta ir Šiaulių mieste – mokslo metų pabaigoje buvo apdovanota konkurse „Aš lyderis“. Antraisiais mokslo metais mokinių rinkimuose daugumos buvo išrinkta gimnazijos mokinių savivaldos prezidente. Fausta priklauso tai žmonių grupei, kuri ne kritikuoja, o geba rasti pozityvą, natūraliai ir neskausmingai priima kritiką, moka iš jos išauginti racionalų grūdą, natūraliai perima geresnę, patrauklesnę kito idėją, mintį, tampa jos pasekėja ir entuziastinga palaikytoja. Tai asmenybė, neturinti bendravimo problemų, yra šilta, paslaugi, atidi, mokanti išklausyti kitą, išsakyti ir apginti savo poziciją, atlikti darbus tiek viena, tiek komandoje. Su tokia mokine yra labai lengva dirbti, nes ji yra atsakinga ir patikima, todėl visada stengiuosi viešai pagirti, paskatinti mažais siurprizais, padėkoti tėveliams. Manau, kad Lietuvai tokių asmenybių labai reikia. Fausta yra jaunoji politikė, kuri suvokia problemas plačiau, moka nesavanaudiškai siekti užsibrėžtų tikslų, mato visumą ir esmę. Jai linkiu tik sėkmės, išlikti tokiai pozityviai, net užsispyrusiai, kad galėtų įgyvendinti savo sumanymus. Be abejonės, kad Fausta gimnazijos istorijos puslapyje paliks pėdsaką kaip jaunas žmogus, turintis tvirtas moralines nuostatas ir vertybes. Iš pokalbių su Faustos šeima galiu tvirtinti, jog ji užauginta su meile, pasitikėjimu. Tik stipriose, šauniose šeimose užauga tokie puikūs vaikai. O mes, mokytojai, esame šio gyvenimo tarpsnio pakeleiviai, kurie padeda įveikti sunkumus ir sėkmingai pasiekti šios kelionės atkarpos tikslą. Visas gimnazijos kolektyvas linki Faustai Roznytei sėkmingai reprezentuoti Lietuvą projekte „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“.

Skautų vadovas ir buvęs Faustos mokytojas Sergejus Staponkus:

Nuo 2011 m. Fausta aktyviai įsijungė į skautų gretas. Aplink save subūrė puikią komandą (skiltį), kuri tapo pavyzdžiu kitiems Šiaulių krašto skautams (vėliau iš šios keturių merginų komandos net trys tapo mokyklų prezidentėmis). Fausta buvo Šiaulių Gegužių progimnazijos mokinių tarybos nare, renginių vedėja, įvairių projektų organizatore ir dalyve: skaitė pranešimus tarptautinėse istorijos konferencijose, kūrė videoprojektą „Tautos dvasios beieškant“ ir kt. 2013 m. pradėjusi mokytis į Šiaulių Didždvario gimnazijoje, tapo jos prezidente. Taip pat ji aktyviai įsitraukė į miesto jaunimo gyvenimą – kelerius metus iš eilės atstovavo skautams Šiaulių miesto organizacijoje „Apskritasis stalas“, priklausė jos valdybai. Mieste dvejus metus iš eilės tapo konkurso „Aš lyderis“ nugalėtoja. Savo skautų amžiaus grupėje Fausta pasiekė aukščiausius įvertinimus – vyriausiojo skiltininko laipsnį ir „Auksinės vyšnios“ apdovanojimą. Šiuo metu ši 17-metė mergina ruošiasi vasaros stovyklai, kurioje jos laukia bene atsakingiausias ir didžiausias skautiškas iššūkis – būti daugiau nei 150 skautų stovyklos programos vadove. Ugdyti gabų vaiką – tai suteikti jam galimybes: rizikuoti, priimti, bandyti, eiti... džiaugtis. Faustą skatinu naujais iššūkiais, bendravimu ir bendradarbiavimu, palaikymu, šypsena. Ji man unikali, nes kito panašaus jaunuolio dar nesutikau.

#ATEITIESLYDERIAI
Rajeckaitė Kotryna: Kovo 11-oji – kai visi stereotipai apie lietuvį staiga išnyko

Pri­klau­sau Tra­kų at­vi­ros jau­ni­mo erd­vės sa­va­no­rių ko­man­dai, esu Tra­kų ra­jo­no jau­ni­mo rei­ka­lų ta­ry­bos na­rė, Lie­tu­vos krikš­čio­niš­ko­jo jau­ni­mo blai­vy­bės są­jun­gos „Žings­nis“ na­rė, prog­ra­mos „Snie­go gniūž­tė“ Tra­kų sky­riaus jau­niau­sio­ji koor­di­na­to­rė, ka­rai­mų liau­diš­kų šo­kių ko­lek­ty­vo „Bir­lik“ na­rė. 

Gimiau 1999 m. sausio 19 d. Trakuose. Rajeckų šeimą sudaro keturi su puse nario: mama Margarita, tėtis Leonidas, sesuo Beata, aš ir neatsiejama šeimos dalis – katinas Pupsis. Mama yra buhalterė, tėtis dirba informacinių technologijų sektoriuje, vyresnė sesuo studijuoja universitete, o aš esu gimnazijos moksleivė ir aktyvi visuomenininkė. Nors mūsų šeimos narių kasdienės veiklos labai skiriasi ir visi domimės skirtingais dalykais, menas yra viena mūsų šeimą vienijančių sričių. Trumpai tariant, mano tėtis yra baigęs meno mokyklą ir aktyviai mus konsultuoja spalvų ir struktūrų derinimo klausimais. Mano mama Margarita aktyviai užsiima įvairiausiais rankdarbiais: pradedant dekupažo technika dengtomis dėžutėmis, baigiant rankų darbo papuošalais. Mano vyresnė sesuo Beata šoka įvairių stilių šokius. Aš esu baigus meno mokyklą ir dvi teatro studijas, savaitgaliais lankau tautinių šokių užsiėmimus ir aktyviai prisidedu prie šeimyninių meno projektų. Mūsų katinas Pupsis, kaip ir mes, yra meno mėgėjas ir vienas geriausių šeimos meno kritikų. Vienas šeimyninio meno pavyzdžių – kalėdinis Rajeckų šeimos filmukas, skirtas artimiausiems šeimos draugams ir bendruomenės nariams pasveikinti artėjančių švenčių proga.

būtent tada, kai mūsų tautiečiams labiausiai reikėjo susivienyti ir susikibti rankomis, kad valstybė būtų apsaugota, visi stereotipai apie lietuvį, besidžiaugiantį kaimyno degančiu namu, arba lietuvį, pavydintį kaimynui žalesnės žolės, staiga išnyko, tauta susivienijo.

Mokiausi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos IV klasėje. Buvau gimnazijos mokinių tarybos pirmininko pavaduotoja, gimnazijos tarybos mokinių atstovė. Iš visų pamokų man labiausiai patinka anglų kalba, nes laisvalaikiu domiuosi anglų gestų kalba. Daugiausia laisvo laiko skiriu veiklai Trakų atviroje jaunimo erdvėje, priklausau jos savanorių komandai. Trakų atvira jaunimo erdvė turi du pagrindinius tikslus: vystyti savanorystę Trakų rajone ir skatinti Trakų jaunimą aktyviai leisti savo laisvalaikį be žalingų įpročių. Dar esu Trakų rajono jaunimo reikalų tarybos narė, Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjungos „Žingsnis“ narė, programos „Sniego gniūžtė“ Trakų skyriaus jauniausioji koordinatorė, karaimų liaudiškų šokių kolektyvo „Birlik“ narė. Mano pašaukimo atradimo istorija glaudžiausiai susijusi su vyresniąja sese. Kai buvau jaunesnė, matydavau, kaip sesuo organizuoja renginius, dalyvauja visuomeninėje veikloje ir savanoriauja. Ir vis savęs klausdavau: „Kada ateis mano laikas būti tokiai kaip ji?“ Pirmasis mano laiptelis (geresnės savęs link) buvo įstojimas į gimnazijos mokinių tarybą, tai ir buvo kertinis žingsnis tapti tokia Kotryna, kokią šiandien matau veidrodyje. Nuo to laiko įsitraukiu į visas siūlomas visuomenines veiklas ir iniciatyvas Trakų mieste ir rajone. Savo gabumus ugdau bandydama. Niekada nepasiduodu ir nenuleidžiu galvos. O svarbiausia – nebijau daryti klaidų. Tikiu, kad klysdami įgyjame patirties, o patirtis – geriausia mokytoja. Kiekvieną dieną laiko mokslams skiriu skirtingai. Kadangi turiu labai daug popamokinės veiklos, visus darbus, susijusius su mokslais, stengiuosi padaryti mokykloje. Po pamokų didžiąją laiko dalį skiriu visuomeninei veiklai, todėl sunkiausia yra palaikyti harmoniją. Labiausiai man padeda draugai ir šeimos nariai. Kai turiu labai daug darbų, žinau, kad artimiausi žmonės tikrai padės.

Norėčiau paminėti, kad nuo pirmos klasės turiu garbę dalyvauti meninio skaitymo konkursuose tiek anglų, tiek lietuvių kalbomis. Aktyviai dalyvauju mokykloje organizuojamose veiklose: renginiuose, diskusijose, akcijose, iniciatyvose. Savanoriauju akcijoje „Maisto bankas“ ir neįgaliųjų teatre, nes tikiu, kad kuo daugiau jaunimo prisidės prie tokių ir panašių iniciatyvų, tuo greičiau tapsime Lietuva, kokią įsivaizduoju po 10 metų. Savanoriauju ne tik Trakuose, bet ir visame Trakų rajone, nes manau, kad, palaikydami ryšius tarp mažų miestelių, galime nuveikti kur kas daugiau, negu veikdami ir organizuodami veiklas pavieniui.

Turiu daugiau nei vieną pomėgį, todėl mano laisvalaikis yra gana aktyvus. Kalbant apie pomėgius, viena karščiausių aistrų – teatras. Kaip jau minėjau, esu baigus dvi teatro studijas, tačiau teatre mėgstu būti ne tik dalyve, bet ir stebėtoja. Seku, kaip savo darbą atlieka tikri profesionalai. Savanorystė yra mano antroji aistra. Savanoriaudama jaučiu, kad ne tik pati tobulėju ir gaunu daug vertingos patirties, bet ir padedu vystytis bei tobulėti kitiems, o tai, mano nuomone, yra labai svarbu. Kiekvienas mano šeštadienis prasideda dar vienu pomėgiu – šokiais. Šiuo metu lankau tautinių karaimų šokių užsiėmimus (šia veikla užsiimu jau daugiau nei 9-erius metus), kuriuose atradau tikrąją šokio magiją: šokis – tai ne tik fizinis užsiėmimas, bet ir dvasinis ryšys tarp žmogaus ir muzikos. Kitas pomėgis – kelionės. Jis galbūt nėra labai išskirtinis, tačiau man labai patinkantis. Galimybę keliauti suteikia šokiai: tarptautiniai konkursai ir festivaliai, koncertai ir pasirodymai Lietuvoje ar užsienyje. Dėl šios aistros, t. y. šokio, atradau kitą – keliones. Dar vienas laisvalaikio leidimo būdas – stovyklų ir renginių organizavimas. Šis užsiėmimas man yra ypač svarbus, nes aš ne tik gilinu technines renginių organizavimo žinias, bet ir prisidedu prie kitų gerovės kūrimo. Man labai patinka teigiamos žmonių reakcijos ir emocijos, kurias jie išsineša namo po mūsų organizuojamų renginių, tai ir yra pagrindinis mano varikliukas. Kulinarija ir konditerija yra vienas labiau išskirtinių mano pomėgių. Kulinarija – saviraiškos būdas, kai ant baltos lėkštės galiu padaryti kokį tik noriu šedevrą ir dar suteikti kažkam galimybę juo pasimėgauti. Mano susidomėjimas gestų kalba buvo labai neplanuotas, pačius pagrindus išmokau žiūrėdama mėgstamą televizijos serialą ir laikui bėgant pati pradėjau daugiau domėtis anglų gestų kalba, ją praktikuoti ir net rengti pristatymus ar seminarus bendraamžiams.

„Nespręsk apie knygą iš jos viršelio“ – tai yra mano gyvenimo moto. Kiekvieną dieną matau, kaip žmonės sprendžia apie aplinkinius vien iš to, kokia šių išvaizda. Ne kartą ir pačiai teko būti išankstinių nusistatymų ar stereotipų auka, todėl žinau, kaip tai neteisinga. Aš pati iš visų jėgų neleidžiu sau taip elgtis, šia tema stengiuosi šviesti ir kitus. Priimu kitus tokius, kokie jie yra, ir nesistengiu jų pakeisti, to paties tikiuosi iš kitų (tam tikrais atvejais tai galima būtų pavadinti tolerancija). Tai viena mano vertybių. Taip pat man labai svarbu sąžiningumas, esu sąžininga tiek sau, tiek kitiems ir labai noriu matyti mūsų visuomenę sąžiningą ir sau, ir kaimynui. Lojalumas man yra viena svarbiausių vertybių. Tikiu, kad būtent ištikimybė savo įsitikinimams ir idėjoms, lojalumas žmonėms, kurie mums yra svarbūs, grindžia kelią teisingų sprendimų link. Žmogus, kuris man daro didžiausią įtaką, yra vienas artimiausių žmonių mano gyvenime – sesė. Jei aš nebūčiau mačiusi, kaip ji aktyviai visur dalyvauja ir keičia mūsų visų ateitį, turbūt net nebūčiau pagalvojusi apie savanorystę ar renginių organizavimą. Mano sesė rodė man pavyzdį nuo pat mažens ir dar ilgai aš į ją žiūrėsiu kaip į žmogų, į kurį noriu lygiuotis. Savo sesę laikau vienu stipriausių žmonių. Jau vien dėl to, kad mačiau, kaip ji klysta, bet nei karto nemačiau, kad pasiduotų. Ji peršoka visas gyvenimo kliūtis, todėl ji yra mano autoritetas.

Nieko neslėpdama ir sąžiningai atsakydama į klausimą apie ateities planus, galiu pripažinti, kad jie yra apgaubti tiršta migla ir abejonėmis. Jei kalbėtume ne apie ateities planus, o apie svajones – labai norėčiau būti aktore. Visada save įsivaizdavau ant scenos ir šios svajonės nenoriu paleisti. Taip pat tikiuosi, kad greitu metu mano svajonė taps ir pačia ateitimi. Priežastis, kodėl norėčiau būti aktore, yra labai paprasta – noriu žmonėms sukelti emocijų. Noriu, kad jie bent sekundei pamestų savo kasdienius darbus ir pamirštų kankinančią rutiną. Noriu padėti žmonėms gyventi spektaklyje ir padėti suprasti, kad jų gyvenimas yra spektaklis, o spektaklio režisieriai esame mes. Mano patarimas bendraamžiams taip pat susijęs su svajonėmis. Manau, kad svarbiausia yra turėti svajonę, drįsti svajoti, o tada sukurti planą, kaip tą svajonę pasiekti. Turint svajonę ir planą, yra labai svarbu pradėti veikti, o tada jau nebelieka nieko neįmanomo. Mano patarimas: mokėkite atskirti žmones – teigiamus ir neigiamus. Teigiami žmonės – artimieji, tie, kurie mus palaiko ir skatina svajoti, o neigiami yra tie, kurie vis primena, kaip viskas gali nepavykti, kad neverta bandyti. Manau, mums, jaunimui, yra labai sunku išlikti tvirtiems ir atsiskirti nuo tų, kurie mumis netiki. Tad linkiu visiems jauniems žmonės nepamiršti svajoti ir apsupti save žmonėmis, kurie skatina mus svajoti ir augti, o ne tempia žemyn.

Vis dar gyvenu Kovo 11-osios nuotaikomis, negaliu patikėti (o kiekvieną kartą prisiminus per kūną nubėga šiurpai), kad ne taip jau ir seniai mums, lietuviams, teko kovoti už savą laisvę. Džiugu, kad būtent tada, kai mūsų tautiečiams labiausiai reikėjo susivienyti ir susikibti rankomis, kad valstybė būtų apsaugota, visi stereotipai apie lietuvį, besidžiaugiantį kaimyno degančiu namu, arba lietuvį, pavydintį kaimynui žalesnės žolės, staiga išnyko, tauta susivienijo. Taigi aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi didinga ir galinga Lietuvos istorija. Mano vaizduotėje Lietuva po 10 metų yra moderni ir simpatiška. Šalis, į kurią nori grįžti tie, kurie buvo priversti ją palikti ir ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų svetur. Noriu matyti Lietuvą tokią, iš kurios niekas nenori išvažiuoti, kurioje norima auginti vaikus ir jiems pasakoti apie galingą Lietuvos istoriją ir dar galingesnę ateitį, kurios kūrėjai – mes. Tikiu, kad Lietuva bus jauna ir atvira naujovėms, kitoms kultūroms ir neįprasto mąstymo žmonėms. Tikiu, kad Lietuva turi milžinišką potencialą būti gyva valstybė, nepamirštanti gilių tradicijų ir šaknų. Noriu, kad Lietuva būtų vieta, kurioje kiekvienas randa savo kelią, turi galimybę tobulėti ir didžiuotis, kad yra šios šalies dalis. Manau, kad valstybė yra tokia, kokie yra jos piliečiai.

* * *

Mama Margarita Rajeckienė

Kotryna vaikystėje buvo labai nedrąsus vaikas, bet visada atvira naujoms pažintims ir naujiems iššūkiams. Jau tada pradėjo ryškėti jos organizaciniai gebėjimai. Vasarą suburdavo kaimynų vaikus, kurie rinkdavosi mūsų kieme ir žaisdavo įvairius žaidimus, piešdavo, lipdydavo ir vaidindavo. Nuo 1-os klasės, kad ir kaip jai būdavo nedrąsu, dalyvaudavo mokyklos konkursuose ir kituose renginiuose. Jos noras visur dalyvauti, bendrauti ir padėti kitiems padėjo jai tapti drąsia, komunikabilia ir nuoširdžia mergina. Niekada nevertėme Kotrynos ko nors daryti, bet visada skatinome nebijoti iššūkių ir sąžiningai pabaigti pradėtą darbą. Linkiu savo dukrai Kotrynai atrasti savo pašaukimą ir drąsiai žengti gyvenimo keliu. O mes, tavo artimieji, visada būsime šalia pasiruošę tau padėti.

Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė Karina Firkavičiūtė

Kotryna yra įvairiapusiškai gabi mergina. Džiaugiamės, kad ji aktyviai dalyvauja ir Lietuvos karaimų bendruomenės veikloje. Jos talentai scenoje ir organizaciniai gebėjimai ryškiai atsiskleidė bendruomenės Trakuose organizuojamose karaimų kalbos vasaros stovyklose. Kotryna jose rengė ir meistriškai režisavo programas vaikams ir paaugliams, mokė mažuosius karaimų kalbos per menines patirtis. Be to, Kotryna yra nepaprastai plastiška ir turi įgimtą aktoriaus talentą. Šias savybes ji ypatingu būdu atskleidžia šokdama karaimų ansamblyje „Birlik“, taip pat ir vaidindama karaimų kalbos stovyklų spektakliuose. Mane labiausiai žavi jos kaip aktorės natūralumas ir nuoširdumas. Į kiekvieną savo vaidmenį, kad ir trumpą, ji visada įdeda labai daug širdies ir begalę simpatijos savo veiklai ir žiūrovams. Linkiu jai ir toliau gyvenime klausyti savo sielos balso ir drąsiai eiti gabumų keliu.

Trakų atviros jaunimo erdvės darbuotoja su jaunimu Akvilė Budreckytė

Savanoriauti Trakų atviroje jaunimo erdvėje Kotryna pradėjo dar prieš jos atidarymą ir jau savanoriauja daugiau negu metus. Ji išsiskiria motyvacija ir noru veikti. Turi daug gerų savybių ir kompetencijų, įgytų savanoriaujant mūsų ir kitose organizacijose. Kotryna noriai imasi naujų iššūkių, taip nuolat tobulėja. Taip pat turi lyderio gebėjimų, kitiems jauniems žmonėms yra autoritetas. Mergina organizacijos savanorių buvo nominuota kaip metų savanorė. Tikiu, kad jos ateitis bus labai įspūdinga. Turint tiek motyvacijos ir noro veikti, galima nuversti kalnus, apkeliauti Žemės rutulį ir pakeisti pasaulį. Mokytojams ir tėvams palinkėčiau ir patiems skirti daugiau laiko savanorystei ir neformaliajam ugdymui. Nes jaunas žmogus ir taip nuolat tobulėja, savanorystė jį tik dar labiau praturtina, leidžia išbandyti save skirtingose veiklose, susirasti draugų.

Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos socialinė pedagogė Jolanta Misiūrienė

Drąsi, kūrybiška, draugiška ir aktyvi asmenybė – tokia yra Kotryna. Ši mokinė geba pagelbėti visiems prašantiems pagalbos. Žodžio „negaliu“ Kotrynos žodyne nėra. Ji – gimnazijos siela, nes jos pilna visur: olimpiadose, mokinių taryboje, gimnazijos renginiuose. 2016 m. Kotryna buvo išrinkta į Trakų rajono savivaldybės Jaunimo reikalų tarybą. Mokinė aktyviai dalyvauja Trakų atvirų jaunimo erdvių veiklose. Nuo 2014 m. rudens mokinė aktyviai dalyvauja Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjungos „Žingsnis“ veiklose: rengia ir dalyvauja prevencinėse stovyklose mokiniams, kuria įvairius projektus, renginius. Kotryna be paliovos ieško įvairiausių gyvenimo galimybių ir jai sekasi. Ateityje Kotryną matau meno pasaulyje. Šiai merginai noriu palinkėti svajonių išsipildymo, įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, niekada neabejoti savimi, tikėti savo jėgomis

#ATEITIESLYDERIAI
Evelina Baranauskaitė: „Stengiuosi būti geriausia savęs pačios versija“

Esu Lie­tu­vos mo­ki­nių par­la­men­to Tel­šių re­gio­no pir­mi­nin­kė ir Ma­žei­kių ra­jo­no mo­ki­nių ta­ry­bos na­rė. Gi­miau 1999 m. bir­že­lio 26 d. Ma­žei­kiuo­se. Au­gu nuo­sta­bio­je šei­mo­je, ku­rio­je drą­si­na­me vie­ni ki­tus, ska­ti­na­me rea­li­zuo­ti sa­ve ir ku­rio­je kiek­vie­nas tu­ri sa­vo mėgs­ta­mą už­siė­mi­mą. Ma­ma lais­vu lai­ku už­sii­ma rank­dar­biais, tė­tis yra ak­ty­vus mū­sų mies­te­lio bend­ruo­me­nės na­rys, se­niū­nai­tis, o bro­lis ak­ty­viai spor­tuo­ja, žai­džią krep­ši­nį, gro­ja pia­ni­nu.

Aš mokiausi Mažeikių rajono Viekšnių gimnazijos III A klasėje. Buvau mokinių tarybos narė (praėjusiais metais buvau pirmininke), gimnazijos ugdymo plano rengimo grupės narė, jaunųjų maltiečių savanorė. Mokykloje man labiausiai patinka muzikos pamokos. Mėgstu pamokoje sukurtą smagią atmosferą, be to, dainuoju mokyklos chore, tad muzika apskritai man labai patinka. Pagrindinė mano užklasinė veikla yra susijusi su mokinių savivalda – esu Lietuvos mokinių parlamento Telšių regiono pirmininkė ir Mažeikių rajono mokinių tarybos narė. Be to, mėgstu dalyvauti debatuose. Savo gabumus ugdau dalyvaudama įvairiose paskaitose, seminaruose, konferencijose. Esu atlikusi praktiką Lietuvos Respublikos Seime. Laisvalaikiu mėgstu skaityti, žiūrėti filmus.

Manau, kad gyventi reikia taip, kad netektų meluoti. Tad ir stengiuosi likti ištikima sau, nemeluoti. Man įtaką daro daugybė žmonių – nuo mamos iki Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Mat visi žmonės turi ypatingų savybių, kurios žavi ir kurias norisi perimti. Bet autoriteto neturiu ir vieno konkretaus žmogaus išskirti negaliu. Stengiuosi būti geriausia savęs pačios versija.

Baigusi mokyklą norėčiau studijuoti tarptautinius santykius, politiką, verslą. Savo bendraamžiams noriu patarti nenustoti tikėti savimi, kelti sau tikslus ir daryti viską, kad kiekvieną dieną būtum vis arčiau svajonės. Kokią Lietuvą matau po 10 metų? Sėkmingesnę, šiuolaikiškesnę ir laimingesnę.

* * *

Mažeikių r. Viekšnių gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Audronė Buzienė

Su Mažeikių r. Viekšnių gimnazijos III klasės mokine Evelina Baranauskaite draugaujame nuo 2010 m., kai ji tapo penktoke ir buvo išrinkta klasės seniūne. Kiekvieną pirmadienį Evelina ateidavo į klasės seniūnų susirinkimą, nebijodavo išsakyti savo nuomonės, siūlyti naujų idėjų dėl gimnazijos veiklos, renginių organizavimo. Pirmąjį 5-os klasės pusmetį Evelina baigė vien dešimtukais, todėl paprašiau, kad ji man padėtų vesti gimnazijos Žiniukų šventę, kurioje pagerbiami labai gerai besimokantys, aktyvūs gimnazijos mokiniai. Taip prasidėjo graži mūsų draugystė, glaudus bendradarbiavimas, kuris tęsiasi iki šiol. Evelina ne tik gerai mokosi, gilina savo žinias įvairiose olimpiadose ir konkursuose, tačiau yra ir aktyvi visuomenininkė. Aktyviai dalyvauja gimnazijos mokinių tarybos veikloje, 2014–2015 m. m. buvo išrinkta mokinių tarybos pirmininke, yra gimnazijos ugdymo plano rengimo grupės narė. Evelina dalyvauja jaunųjų maltiečių organizacijos veikloje, lanko gimnazijos chorą. Džiugu, kad pastaraisiais metais Evelina išplėtė savo visuomeninės veiklos sritis: 2015 m. pavasarį dalyvavo praktikos savaitėje „Seimas gyvai“, įsitraukė į Mažeikių rajono mokinių tarybos veiklą, aktyviai darbuojasi Lietuvos mokinių parlamente, 2015 m. rudenį tapo ISM ambasadore. Auginti gabų, protingą vaiką – tai kasdienis džiaugsmas matant jo sėkmę ir kartu – didelė atsakomybė. Kai šalia aktyvūs, visuomeniški mokiniai, mokytojas turi būti šiuolaikiškas, draugiškas ir tolerantiškas. Šiandien mokiniai nori mokytojo didžiojo draugo, autoriteto, o ne sausų žinių pateikėjo. Evelina – perfekcionistė, norinti jai pavestas užduotis atlikti labai gerai, todėl dažnai tenka stiprinti jos pasitikėjimą savo jėgomis, savo pavyzdžiu padrąsinti ir motyvuoti. Evelina – atvira, tiesi, visada turinti tvirtą poziciją ir nebijanti jos ginti, gebanti diskutuoti ir argumentuoti, sudominti auditoriją viešojo kalbėjimo gebėjimais. Su ja įdomu bendrauti, nes mergina turi puikų humoro jausmą. Žinau, kad Evelina sau kelia aukštus reikalavimus ir turi aiškių tikslų. Labai tikiuosi, kad jos pastangos nenueis veltui ir visos jos svajonės išsipildys. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje išvysime jauną, aktyvią politikę, tvirtai ginančią pozicijas Lietuvos ar Europos Sąjungos parlamentuose.

#ATEITIESLYDERIAI
Deimantė Rimkutė: būti kaip Winstonas Churchillis ir Dalia Grybauskaitė

Lie­tu­vos mo­ki­nių par­la­men­te dir­bu su švie­ti­mo po­li­ti­kos klau­si­mais, vei­kiu Vil­niaus li­be­ra­laus jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­je, esu Vil­niaus jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų „Aps­kri­to­jo sta­lo“ val­dy­bos na­rė, at­sto­vau­ju Vil­niaus mies­to jau­ni­mui, pri­si­de­du prie Vil­niaus mies­to jau­ni­mo po­li­ti­kos.

Gimiau 1998 m. birželio 29 d. Vilniuje. Tėtis dirba banke, mama – švietimo srityje, tėvai išsiskyrę. Brolių ar seserų neturiu.

Buvau gimnazijos mėnraščio „Ritmas“ redakcijos narė, atstovauju mokyklai Lietuvos mokinių parlamente, taip pat Lietuvos moksleivių sąjungos renginiuose. Mano mėgstamiausia disciplina yra istorija. Tai yra nuostabus mokslas, kuris suteikia galimybę susipažinti su istoriniais įvykiais. George Santayana yra pasakęs, kad tie, kurie neatsimena praeities, yra pasmerkti ją pakartoti. Istorija mus moko atskirti gėrį ir blogį, sugebėti įvertinti praeities įvykius ir jų poveikį pasauliui. Istorija – tai ne tik disciplina, tai pamoka, kuri moko mus mąstyti, argumentuoti savo nuomonę, suprasti kultūras ir idėjines sroves.

Esu visuomenininkė. Apie visuomeninę veiklą galėčiau rašyti ilgai, ne trumpiau truktų ir pasakojimai apie tai, kiek aktyvi veikla, žinių siekimas, nuolatinis noras tobulėti duoda jaunam žmogui, pamažu bandančiam ieškoti savo gyvenimo tikslo. Visuomeninė veikla mane įtraukė, kai prieš daugiau nei dvejus metus prisijungiau prie Europos jaunimo parlamento veiklos. Būtent šioje organizacijoje gavau galimybę pažinti ne tik save, bet ir Europos kultūrą, nuostabius ir įkvepiančius žmones, kartu su manimi rašančius rezoliucijas iki išnaktų, simuliuojančius Europos Parlamento veiklą ir diskutuojančius apie aktualiausias problemas.

Po aktyvaus dalyvavimo sesijose Europoje aktyviai prisidėjau prie veiklos Lietuvoje – nacionalinės sesijos organizavimo, nes jau tada vis labiau pastebėdavau per mažą jaunimo įsitraukimą į pilietines veiklas. Norėjau, kad daugiau jaunuolių iš Lietuvos patirtų tai, ką patiria kiekvienas sesijų dalyvis: pažinimą ir organizacijų (jų narių) formuojamą kitokį požiūrį į pasaulį.

Po Europos jaunimo parlamento dalyvavau kitų organizacijų veikloje: su bendražygiais įkurtoje organizacijoje „Jaunimo ministerija“, Lietuvos liberalaus jaunimo judėjime ir Lietuvos mokinių parlamento veikloje. Dirbdama organizacijoje „Jaunimo ministerija“, vis dažniau pastebėdavau, kad moksleiviai bijo reikšti savo nuomonę ir prisijungti prie bendrų diskusijų ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų, todėl rengiau konferencijas, kurių tikslas – kurti viešojo kalbėjimo įgūdžių tobulinimosi erdvę, kurioje būtų ugdomos pilietiškai sąmoningos, kritiškai mąstančios asmenybės.

Aš tikėjau, kad šie renginiai suburs stiprių įgūdžių neturinčius moksleivius ir skatins juos toliau veikti kitose organizacijose, jau nugalėjus viešojo kalbėjimo baimę ir turint politinių aktualijų suvokimo pagrindus. Mūsų renginiuose dalyvavo daugiau nei 150 jaunuolių, kurie nugalėjo save. Papildomai veikiu ir Vilniaus liberalaus jaunimo organizacijoje – nepartinėje liberalių pažiūrų organizacijoje. Čia organizavau įvairias konferencijas, plečiančias požiūrį į politinę padėtį pasaulyje, ir įvairius projektus. Vienas jų – „Jaunimas valdžioje“. Sukūriau šį projektą tikėdamasi, kad bendraamžiai plačiau susipažins su tuo, ką veikia valdžia. Per tris projekto dienas Seime ir savivaldybėje vyko konferencija, simuliacijos, rezoliucijų rašymai, debatai. Tikiu, kad tai padėjo pakeisti požiūrį į politikus ir pačiupinėti tai, ką jie veikia. 2015 m. vasarą praleidau atlikdama praktiką Seime ir Vilniaus miesto savivaldybėje pas Gintarą Steponavičių ir Vytautą Mitalą. Praktika pas šiuos žmones pakeitė požiūrį į mokslą ir į tai, koks jis turėtų būti. Susipažinau su politiniais užkulisiais, Lietuvos švietimo sistema ir kaip ją galima keisti. Prisidėjau ne tik prie švietimo darbų, bet per praktiką atlikau tyrimą, kur reikia naujų krepšinio aikštelių vienoje Vilniaus apygardų.

Džiugu matyti, kad aikštelės jau padarytos, o jaunimas turi vietą ne tik prie mokyklų, bet ir probleminiuose kiemuose, ten jie gali turiningai praleisti laisvalaikį, o ne užsiiminėti žalingomis veiklomis. Taip leisdama dienas, prisidėdama prie to, ką veikia politikai, ir stebėdama, kaip viska tai vyksta, supratau, kad tai galime ir mes – jaunimas, o vieta, kur tai galiu realizuoti, – Lietuvos mokinių parlamentas. Lietuvos mokinių parlamente dirbu su švietimo politikos klausimais, mano nuomone, svarbiausias jų – man ir kitiems gimnazistams opi tema – motyvacijos įvertinimas stojant į aukštąsias mokyklas. Šiuo metu kuruoju grupę, kurioje suburti ne tik Lietuvos mokinių parlamento nariai, bet ir kitų organizacijų atstovai. Dirbame tam, kad pakeistume sistemą. Esu skaičiusi pranešimų Švietimo ir mokslo ministerijoje, dalyvavusi susitikimuose prezidentūroje, ministerijose, savivaldybėje, Seime. Taip pat esu Vilniaus jaunimo organizacijų „Apskritojo stalo“ valdybos narė, atstovauju Vilniaus miesto jaunimui, prisidedu prie Vilniaus miesto jaunimo politikos.

Gyvenime noriu įgyti F. A. von Hayek žinias apie ekonomiką, noriu būti tokia gera politikė ir taip gerai tvarkytis sunkiose situacijose, kaip Winston Churchill, nebijoti išsakyti nuomonės, visai kaip ir Dalia Grybauskaitė.

Veikti mane pastūmėjo vidinė motyvacija ir jausmas, kad galiu padaryti daugiau, nei darau dabar. Supratau, kad mokykla negarantuoja sėkmės gyvenime, o norint užlipti į tikrąjį Olimpo kalną, reikia daryti daugiau, nei daro kiti. Norėjau prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo ir įgyti tam tikrų įgūdžių, kurie praverstų toliau lipant karjeros laiptais. Taigi dabar tiesiai iš mokyklos skubu į popamokines veiklas, dalyvauju susitikimuose įvairiose politinėse įstaigose, einu į organizacijų susitikimus, atlieku tam tikras veiklas, susijusias su reikiamais atlikti darbais, vėliau grįžusi namo ruošiu namų darbus. Jeigu visko nespėju, tenka atsikelti anksčiau ir juos padaryti prieš mokyklą, daugiausia mokausi savaitgaliais. Dažniausiai laiką paskirstau po lygiai mokyklai ir visuomeninei veiklai. Laisvalaikiu domiuosi temomis, kurios glaudžiai susijusios su politika, ekonomika, filosofija ar psichologija, istorija, tad skaitau įvairias knygas. Labai mėgstu keliauti, esu apkeliavusi daugiau nei šimtą miestų visame pasaulyje. Taip pat domiuosi muzika, lankausi koncertuose.

Esu laimėjusi tarptautinės asmeninių pasiekimų programos „Duke of Edinburgh’s Award“ bronzos medalį. Labiausiai džiaugiuosi visais organizuotais renginiais, kurie pritraukė daug žmonių, tobulino jų kompetencijas, suteikė džiaugsmo ir paskatino dalyvauti dar aktyviau. Savo pasiekimus sunku įvertinti, tačiau jaučiu, kad tikiu tuo, ką darau, ir noriu tai tęsti. Ypač džiaugiuosi savo organizuotu projektu „Jaunimas valdžioje“, kuris truko tris dienas, vyko Lietuvos Respublikos Seime ir Vilniaus miesto savivaldybėje. Jo metu jaunimas susipažino su valdžios darbu, simuliavo politikų vykdomas veiklas, sprendė problemas. Labiausiai įsiminęs renginys buvo mano ir komandos organizuojamas „Jaunimo ministerijos“ renginys „Konferencija: demokratija“, kuris truko dvi dienas. Tai buvo pirmi tokio masto organizuoti viešojo kalbėjimo mokymai ir konkursas jaunimui. Jame dalyvavo 150 dalyvių iš visos Lietuvos, kuravau savanorių komandą, o su Justu Jasevičiumi ir viešųjų ryšių ir komunikacijos sritį. Esame paskaičiavę, kad pasiekėme 200 000 žmonių, kurie išgirdo mūsų skleidžiamą žinutę – visi gali kalbėti viešai ir dalyvauti mūsų renginyje.

Gyvenime vadovaujuosi Winston Churchill mintimi: „Success is not final, failure is not fatal, it is the courage to continue that counts.“ (liet. Sėkmė nebūna galutinė, nesėkmės nėra fatališkos: svarbi tik tvirtybė tęsti.) Stengiuosi mąstyti, kad sėkmė nėra mano tikslas, tai yra mano nusistatymas, manau, kad nesėkmė ar klaida nėra kažko pabaiga, tai mano galimybė pasimokyti, visada laikausi principo, kad svarbiausia nepasiduoti ir tęsti savo veiklą. Taip pat man labai svarbi laisvė ir atsakomybė. Gyvenime noriu įgyti F. A. von Hayek žinias apie ekonomiką, noriu būti tokia gera politikė ir taip gerai tvarkytis sunkiose situacijose, kaip Winston Churchill, nebijoti išsakyti nuomonės, visai kaip ir Dalia Grybauskaitė. Baigusi mokyklą noriu studijuoti ekonomiką ir politiką. Ateityje norėčiau kurti Lietuvą ir padėti žmonėms, nes manau, kad tai prasminga. Tik dar nežinau, kokį kelią pasirinkti, kaip šį tikslą įgyvendinti. Savo bendraamžiams norėčiau patarti nebijoti, visada stengtis kelti sau iššūkius ir bandyti juos įveikti. Siūlyčiau pradėti pasirenkant kokią nors veiklą, kuri džiugintų ir visada leistų tobulėti.

Lietuvoje mane neramina tai, kad šiuo metu valdžia neturi aiškių prioritetinių sričių, švietimui skiriamas per mažas dėmesys. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje gerai veikia organizacijos, sutinku daug protingų jaunų žmonių, kurie kurs Lietuvą. Po 10 metų įsivaizduoju Lietuvą kaip šalį, į kurią norės grįžti visi emigrantai, šalyje bus daugiau asmeninės ir ekonominės laisvės jos piliečiams, noriu, kad Lietuva pirmautų reitinguose ir į ją lygiuotųsi kitos šalys

#ATEITIESLYDERIAI
Kornelija Žilionytė: „Būk geresnė, nei buvai vakar“

Nuo 2014 m. at­sto­vau­ju Laz­di­jų ra­jo­nui Lie­tu­vos mo­ki­nių par­la­men­te, 2015 m. pra­dė­jau va­do­vau­ti gim­na­zi­jos šau­liu­kų bū­riui. 2015 m. Eu­ro­pos jau­ni­mo sa­vai­tės ren­gi­ny­je „I­dė­ja+“ lai­mė­jau 3-ią­ją vie­tą, 2015 m. ei­lė­raš­čių kon­kur­se „Čia is­to­ri­ja pra­ėjo knyg­ne­šys“ – 2-ąją, o 2013 m. – 3-ią­ją vie­tą, 2014 m. Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos ka­ri­nin­ko An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus 1-osios rink­ti­nės šau­dy­mo var­žy­bo­se – 1-ąją vie­tą. Edu­ka­ci­nia­me pro­jek­te „Rū­pi­na­mės 1863 m. su­ki­li­mo pa­vel­du“ esu lai­mė­ju­si 3-ią­ją vie­tą, Laz­di­jų r. me­ni­nia­me kon­kur­se – 2-ąją vie­tą, esu ta­pu­si Laz­di­jų r. pro­jek­to „U­žau­ki­te di­des­ni už mus“ lau­rea­te. 

Gimiau 1998 m. gegužės 29 d. Veisiejuose, Lazdijų rajone. Turiu nuostabius ir visada palaikančius tėvus. Sunku būtų nusakyti, ką būčiau dariusi be jų paskatinimo, patarimo sunkiausiomis akimirkomis.

Mane žavi stipraus charakterio, savo tikslo siekiantys ir atkaklūs žmonės.

Mama dirba Veisiejų miesto bibliotekoje, puikiai bendrauja ir sutaria su žmonėmis, aktyviai įsitraukia į vietos bendruomenės veiklą. Tėtis dirba Veisiejų miškų urėdijoje, visada padeda ir palaiko mane ir mamą per įvairiausius renginius. Sesuo, baigusi viešojo administravimo studijas, įsikūrė Jungtinėje Karalystėje, ten gyvena ne vienerius metus, tęsia mokslus, dirba.

Mokausi Lazdijų rajono Veisiejų Sigito Gedos gimnazijoje. Mano mėgstamiausia pamoka mokykloje – geografija. Besimokydama geografijos išsikėliau sau tikslą: per visą gyvenimą aplankyti kuo daugiau pasaulio valstybių ir susipažinti su tų šalių kultūra ir papročiais. Domėtis geografija ir jos atšakomis mane paskatino ir tai, kad ne kartą laimėjau prizines vietas mokyklinėse ir rajoninėse olimpiadose.

Kelerius metus iš eilės dalyvavau Nacionaliniame moksleivių Česlovo Kudabos geografijos konkurse. Nuo 2014 m. atstovauju Lazdijų rajonui Lietuvos mokinių parlamente, 2015 m. spalio mėnesį tapau Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos mokinių prezidente ir mokinių tarybos pirmininke. 2015 m. vasarą, baigusi IV jaunųjų šaulių ugdymo pakopą, pradėjau vadovauti gimnazijos šauliukų būriui.

Gyvenime stengiuosi išbandyti viską, todėl prieš trejus metų įsijungiau į Lietuvos šaulių sąjungos veiklą. Ši organizacija davė man daug: išmokė nepasiduoti, siekti savo tikslų, aukštai iškėlus galvą įveikti visas kliūtis, skatinti pilietiškumą tarp jaunų žmonių, o labiausiai – pamilti Tėvynę visa širdimi. Teko dalyvauti ir tarptautinėse pratybose, reikalaujančiose daug ištvermės ir užsispyrimo, jose savo pažįstamų ratą papildžiau naujais draugais iš Latvijos ir Ukrainos. Dabar, po kelerių metų, kai dalyvauju šios organizacijos veikloje, galiu drąsiai sakyti, kad didžiuojuosi gimusi Lietuvoje.

Prieš dvejus metus prisijungiau prie Lietuvos mokinių parlamento. Laimėjusi rinkimus mokykloje ir rajone, tapau savo krašto moksleivių atstove, o po kelių mėnesių ir viso Alytaus regiono pirmininke. Šioje organizacijoje išmokau kalbėti, diskutuoti, organizuoti, padėti ir atsakingai spręsti vyraujančias problemas. Nevengiu bendrauti su žmonėmis, todėl jau 2015 m. prisijungiau prie Jaunimo Europos komandos.

Dabar dažnai organizuoju renginius ir vedu užsiėmimus Europos Sąjungos temomis ne tik moksleiviams, bet ir suaugusiesiems, stengiuosi visą informaciją pateikti pačiu patraukliausiu ir suprantamiausiu būdu.

Turbūt esu išimtis, galinti drąsiai paneigti vyraujantį mitą, kad mažuose miesteliuose mokiniai neturi galimybių jungtis į įvairias veiklas. Veisiejuose gyvena apie 2000 žmonių, tačiau veiklos jaunimui – apstu. Neapsiriboju vien karyba, šauliškais užsiėmimais ir jaunimo politika. Labai mėgstu skaityti eilėraščius, literatūros kūrinius, todėl mokykloje lankau retorikos būrelį. Dažnai dalyvauju raiškiojo, meninio skaitymo konkursuose, stengiuosi pasirodyti ir renginiuose. Jau kelerius metus vakarus leidžiu sporto salėje, aerobinės gimnastikos treniruotėse. Lankau šiuolaikinių šokių užsiėmimus ir dalyvauju teatro studijos „Veidai“ organizuojamoje veikloje. Šoku ir dainuoju folkloro ansamblyje.

Nuo mažens buvau labai smalsi ir aktyvi. Jau penktoje klasėje svajojau tapti mokyklos prezidente, įsilieti į mokinių tarybos veiklą. Mokydamasi aštuntoje klasėje, pirmą kartą atsitiktinai sudalyvavusi projekto „Mokomasis Europos Parlamentas“ sesijoje, supratau, kad galiu ir noriu veikti, kuo daugiau išmokti, kelti savo kompetenciją ir neužsidaryti vien mažoje mokyklinio gyvenimo dėžutėje. Pradėjau dažniau keliauti, savanoriauti, įsijungti į įvairių organizacijų veiklas, susipažinau su daugybe motyvuojančių ir daug pasiekusių žmonių, todėl net nebenorėjau sustoti. Per kelerius metus tapau tuo, kuo esu dabar. Ne kartą teko nusivilti, bijoti priimti netinkamą sprendimą, klysti, tačiau viskam praėjus turėjau tikrai gerų gyvenimo pamokų.

Stengiuosi planuoti savo laiką ir darbus, laisvą laiką išnaudoju nebaigtoms užduotims atlikti, turbūt tai ir yra mano slaptasis laiko planavimo receptas. Esu be galo reikli tiek sau, tiek kitiems, todėl mėgstu dirbti sistemingai ir viską pabaigti laiku. Visuomenininkai taip pat žmonės, todėl ir man kartais nusvyra rankos, norisi viską mesti ir tik ilsėtis, tačiau mintyse, prisimindama frazę „būk geresnė, nei buvai vakar“, skatinu save nenuleisti rankų. Visą laisvalaikį skiriu savo mėgstamoms veikloms, kadangi tai ir mėgstu daryti labiausiai.

Dažnai savanoriauju įvairiuose renginiuose ir akcijose („Maisto bankas“, „Litexpo“ paroda „Mokykla“, Sausio 13-osios bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“), dažnai organizuoju integruotas pamokas jaunesnių klasių moksleiviams, piešiu ir daug sportuoju. Be to, labai mėgstu skaityti laiko patikrintas knygas, labiausiai – garsių ir daug nusipelniusių žmonių biografijas.

Džiaugiuosi visais savo pasiekimais, nes manau, kad dėl kiekvieno, nors ir paties mažiausio, laimėjimo aš paaugau morališkai. Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad baigiau Lazdijų meno mokyklos Dailės skyrių, kad kelerius metus iš eilės tapau vertimų ir iliustracijų projekto „Tavo žvilgsnis“ ir rašinio konkurso „Sporto ir meno darna“ laureate, ir tuo, kad inicijavau patriotiško Vasario 16-osios sveikinimo idėją moksleiviams. Šis sveikinimas pasiekė apie 100 tūkstančių žiūrovų, buvo paviešintas oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidentės interneto puslapyje ir suvienijo tris sukarintas struktūras: Birutės ulonų batalioną, Krašto apsaugos savanorių pajėgas ir Lietuvos šaulių sąjungą.

Viena įsimintiniausių savaičių mano gyvenime yra toji, kurią praleidau tarptautinėje jaunųjų šaulių stovykloje „Žalgiris 2015“. Savaitę gyvenome Rukloje, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke kartu su bendraamžiais iš Ukrainos ir Latvijos. Man labiausiai patiko tai, kad šioje stovykloje nedominavo vien kariški užsiėmimai, vyko ir daug kitų kultūrinių veiklų. Vakarais šokdavome tautinius šokius, bendravome, ruošėme pranešimus informacinių grėsmių ir kitomis aktualiomis temomis. Šioje stovykloje supratau, kas yra vienybė, kadangi priklausiau nuostabiam ir stipriam lietuvių būriui, kuriame kiekvienas turėjo savo vaidmenį ir prisidėjo atliekant itin svarbias užduotis. Nakvynės miške ir patirtis, kurią gavau tik per šias septynias dienas, iki šiol išlieka akimirkomis, kurias su mielu noru pakartočiau dar ne vieną kartą.

Mane žavi stipraus charakterio, savo tikslo siekiantys ir atkaklūs žmonės. Mėgstu tikslumą, atsakingumą ir pareigingumą, tad visada stengiuosi laikytis duoto žodžio ir surasti tinkamiausią problemos sprendimą. Nevengiu pagalvoti į priekį, ar mano pasirinkimai bus teisingi, nemėgstu rizikuoti. Bendrą kalbą galiu rasti su daugeliu žmonių, be galo mėgstu bendrauti. Baigusi mokyklą svajoju studijuoti Nyderlanduose, norėčiau rinktis tarptautinės ir Europos teisės studijas. Svajoju dirbti Europos Parlamente arba tarptautinėje organizacijoje, tokioje kaip Jungtinių Tautų Organizacija.

Visada laikiausi tos nuomonės, kad kiekvienas sau turime būti sektinas pavyzdys, kurio klaidos būtų puiki pamoka ne tik mums patiems, bet ir kitiems. Visų garsių ir daug pasiekusių žmonių citatos gali tik įkvėpti, motyvuoti ir pastūmėti siekti savo tikslų, tačiau viskas vis tiek priklauso tik nuo mūsų pačių indelio. Norint siekti savo svajonės, mano nuomone, pirmiausia reikia nebijoti klysti. Kiekviena iškylanti problema, klaida yra tik vertinga gyvenimo pamoka ir akmuo kelyje, kuriuo mes einame tikslo link. Savo bendraamžiams norėčiau patarti stengtis neapsiriboti vienu vieninteliu keliu, turėti kelis atsarginius planus, jeigu kas nors nutiktų ir negrįžtamai pakeistų sprendimą. Niekada nesileiskite visiškai paveikiami aplinkinių nuomonės, stenkitės svarbiausius sprendimus priimti patys. O pradžia yra labai paprasta – nepraleiskite nė vieno gyvenimo teikiamo šanso, kadangi nei vienas iš mūsų nesame užtikrintas, ar jis kada nors pasikartos.

Kokia Lietuva bus po 10 metų? Žiūrėti į šalies ateitį labai sunku, ypač todėl, kad viskas nuolat keičiasi, o šalies valdymo sistema sparčiai tobulėja. Manau, kad kiekvienais metais patriotiškų ir pilietiškų žmonių skaičius tik didės, jaunimo emigracijos problema bus pagaliau išspręsta, o sustiprėjusios jaunimo organizacijos turės didesnę teisę įsitraukti į svarbiausius valstybinius procesus. Labai tikiuosi, kad po dešimties metų Lietuva bus išmani, perspektyvi ir atvira jaunų žmonių valstybė.

* * *

Apie Korneliją

Rusų kalbos mokytoja, mokinių tarybos koordinatorė Ugnė Babkauskienė:

Talentingas žmogus – ypatingų gabumų turintis žmogus. Tokia ir yra Kornelija. Jos gabumai mokslams ir didelis pasitikėjimas savo jėgomis buvo pastebėtas jau vaikystėje. Mokykloje Kornelija išsiskleidė 9-oje klasėje, kai aktyviai pradėjo dalyvauti mokinių tarybos, šaulių veikloje. Aš ir, be abejo, kiti mokytojai pastebėjome, kad ji yra drąsi, savimi pasitikinti, lyderio savybių turinti mokinė. O paskatinimas dalyvauti Lietuvos mokinių parlamento rinkimuose ir pergalė Kornelijai davė galimybę save parodyti ne tik savame Lazdijų rajone, bet ir respublikoje.

Ji tapo Jaunimo Europos komandos ir Lietuvos šaulių sąjungos nare, Lietuvos mokinių parlamento Alytaus regiono pirmininke, Lietuvos moksleivių sąjungos savanore, Lazdijų r. Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos mokinių tarybos pirmininke, mokinių prezidente. Be šios veiklos ji dalyvauja įvairiuose konkursuose, olimpiadose ir Lazdijų rajone savanoriškai organizuoja įvairias diskusijas (pavyzdžiui, „Lietuvos kariuomenės ir pilietiškumo svarba jauno žmogaus aplinkoje“ arba „45 min.“), akcijas (arbatos dalijimo Alytuje Sausio 13-osios dienos proga organizavimas su Lietuvos mokinių parlamentu), savanoriauja („Litexpo“ paroda „Mokykla“, Lietuvos moksleivių sąjungos mokymai, Lietuvos mokinių parlamento neeilinės sesijos, Jaunimo reikalų departamento mokymai, Lietuvos mokinių parlamento karinė stovykla Rukloje).

Ugdyti talentingą vaiką, tokį kaip Kornelija, yra labai sudėtingas ir atsakingas darbas ir tėvams, ir mokytojams. Aš, tėvai ir dauguma Korneliją palaikančių mokytojų labai stengiamės jai padėti, patarti, išklausyti, skatinti ją būti drąsią ir atsakingą. Kornelija yra nuoširdi, darbšti, drąsi, tvirto charakterio, komunikabili, pareiginga, prireikus griežta. Ji moka bendrauti ir su suaugusiaisiais, ir su savo bendraamžiais, ir su jaunesniais už save. Ji unikali tuo, kad turi lyderio savybių. Jeigu ji dirba darbą, tai atiduoda visas savo jėgas, veikia nuosekliai ir stabiliai, nesustoja atsiradus pirmoms kliūtims.

Kornelija mane žavi savo energingumu, emocionalumu, mokėjimu save parodyti, nes kur ji bedalyvautų, visada būna pastebėta. Kornelija be galo jautrus, meniškas žmogus. Turi kalbos dovaną – gražų balsą, gebėjimą kalbėti garsiai, aiškiai, intonuojant, įtikinamai, jautriai. Ne kartą yra dalyvavusi mokykliniuose, rajoniniuose meninio skaitymo konkursuose. Šiemet rajoninio turo meniniame konkurse ji 10–12 klasių grupėje užėmė 2-ąją vietą, be to, pelnė žiūrovų simpatijos apdovanojimą. Jeigu Kornelija ir toliau sieks savo tikslų ir nesustos, jos laukia puiki ateitis.

Aš linkiu tau, Kornelija, kad pasiektumei tai, apie ką svajoji, kad tavo kelyje būtų kuo mažiau kliūčių ir kuo daugiau nuoširdžių žmonių. Juk talentingi vaikai yra didžiausias mūsų turtas ir mes, mokytojai, visada tikimės, kad jums seksis ateityje ir užaugsite mokslininkais, politikais, prezidentais... Linkiu užsibrėžti sau tikslą, kuris verstų tave kiekvieną rytą šokti iš lovos su džiaugsmu. Mokytojams, kurie dirba su talentingais vaikais, linkiu neužgožti jų talento, visada juos skatinti, nuoširdžiai džiaugtis jų pergalėmis, visada išklausyti, pagirti, įvertinti. Juk vaikui yra labai svarbu jausti, kad jį palaiko. O tėvai tiesiog turėtų džiaugtis savo vaiku, palaikyti jį, mylėti tokį, koks jis yra, gerbti jo unikalumą, padėti jam užaugti Žmogumi.

#ATEITIESLYDERIAI
Vytenė Sorokaitė: tikiu jaunąja karta, todėl prieš akis iškyla tolerantiškos visuomenės vizija

2016 m. lai­mė­jau at­ran­kos į na­cio­na­li­nę Lie­tu­vos moks­lei­vių de­ba­tų ko­man­dą kon­kur­są ir at­sto­va­vau Lie­tu­vai pa­sau­lio moks­lei­vių de­ba­tų čem­pio­na­te Štut­gar­te (Vo­kie­ti­ja), Na­cio­na­li­nė­je de­ba­tų aka­de­mi­jo­je lai­mė­jau dvi 1-ąsias vie­tas (as­me­ni­nė ir ko­man­di­nė ka­te­go­ri­jos), kon­kur­se „Na­tio­nal De­ba­te Cham­pions­hip 2015–2016 Eli­mi­na­tions“ – 3-ią­ją vie­tą, ta­pau ge­riau­sia tur­ny­ro kal­bė­to­ja. 

2015 m. Nacionalinės debatų akademijos konkurse su komanda laimėjome 1-ąją vietą, debatų turnyre „SSE Riga 2015“ Latvijoje laimėjau 3-iąją vietą (moksleivių kategorija), laimėjau atrankos į nacionalinę Lietuvos moksleivių debatų komandą konkursą ir teisę atstovauti šaliai pasaulio moksleivių debatų čempionate Singapūre (prizinės vietos nelaimėjome), 2014 m. naujokų debatų turnyre „Jablonskis Invitational 2014“ su komanda laimėjome 1-ąją vietą

Gimiau 1998 m. balandžio 13 d. Kaune. Mano mama – sveikatos priežiūros specialistė, tačiau turi įgijusi ir sociologijos bakalauro laipsnį. Ji labai įvairiapusiška, nuolat kuo nors domisi, mokosi, daug skaito. Jos plačios pažiūros leidžia mums rasti bendrų temų diskusijoms. Tėtis – labai pozityvus, azartiškas žmogus, išmokęs mane nebijoti rizikuoti, nesureikšminti mažų nesėkmių ir praradimų kelyje į didelį tikslą. Tėtis pagal išsilavinimą yra inžinierius, tačiau ekonominiu sunkmečiu emigravo į užsienį ir save atrado kaip dažytoją-apdailininką. Būtent šis faktas, kad tėtis ilgą laiką būna svetur, suformavo manyje norą įrodyti sau ir kitiems, jog ir Lietuvoje galima dirbti, užsidirbti ir realizuoti savo svajones. Mano brolis šiuo metu studijuoja, tai jo paskutiniai metai Kauno technologijos universiteto ekonomikos ir rinkodaros studijose. Jis gali pasidžiaugti puikiais savo pasiekimais geriausioje Lietuvos studentų savivaldoje Kauno technologijos universitete, joje jis užėmė laisvalaikio ir renginių koordinatoriaus poziciją. Brolis turi daug skirtingų veiklų, visada yra įvykių sūkuryje ir niekada nenustygsta vietoje. Jis man tapo sektinu pavyzdžiu – parodė, kad šalia mokslo labai svarbi visuomeniška veikla, kad svarbu ne tik imti, bet ir duoti, palikti pėdsaką ir asmeninį indėlį savo gimnazijoje.

2014 m. buvau mokyklos prezidente, o šiais metais padedu mokyklos parlamentui įgyvendinti tam tikras veiklas, idėjas. Esu viena mokyklos debatų klubo trenerių. Man labiausiai patinkančios disciplinos yra matematika ir istorija. Šie mokslai labai įdomūs, reikia daug žinių ir loginio mąstymo. Bet turbūt labiausiai man jie patinka dėl nuostabių mokytojų, kurios veda pamokas. Jos nuostabiai įtraukia į pamoką, visada paaiškina ir stengiasi tau padėti. Labai gerai su jomis sutariu ir neleidžiu sau praleisti jų pamokų. Pagrindinė mano veikla po pamokų – debatai: priklausau gimnazijos debatų klubui, esu nacionalinės Lietuvos debatų komandos narė, dalyvauju Lietuvos debatų centro inicijuojamuose projektuose ir turnyruose. Atėjusi mokytis į J. Jablonskio gimnaziją, jau žinojau, kad jie turi debatų klubą, nes apie jį man papasakojo draugė, kuri ten mokėsi. Ji ir pastūmėjo mane išbandyti šią veiklą. Gerokai padirbėjusi pastebėjau, kad man tai visai neblogai sekasi, ir toliau treniravausi su komandos, mokytojos ir draugų postūmiais siekti vis daugiau.

Nesu viena tų moksleivių, kurie daug laiko praleidžia prie vadovėlių. Dažniausiai mokausi vėlai vakare ir ne ilgiau nei valandą. Niekada neturėjau problemų su mokslais, mano vidurkis visada būna ne mažesnis nei 9. Niekada nemaniau ir nemanysiu, kad kalimas yra geras būdas daug pasiekti. Svarbiausia – logika ir įdėmus mokytojo klausymasis per pamoką. Daugiau laiko praleidžiu ruošdamasi debatams: reikia perskaityti daugybę straipsnių lietuvių ar anglų kalbomis, surinkti kuo įvairesnės informacijos nagrinėjama tema, ją susisteminti, parašyti tezes. Tai užima ištisas valandas ar net bemieges naktis prie kompiuterio. Esu vadinamasis paskutinės minutės žmogus, turbūt tai labiausiai mane ir paskatina atlikti darbus laiku. Kai nėra kur trauktis, sugebu greitai susikaupti ir pasitelkti visą savo protą. Jeigu reikia, man padeda draugai, artimieji ar tėvai.

Savo laisvalaikį leidžiu mokydamasi dirbti nuotraukų redagavimo programomis „Photoshop“ ir „Iilustrator“. Be abejo, kai lieka laisvo laiko, mėgstu žiūrėti filmus, apsilankyti įvairiuose kultūriniuose renginiuose. Iš sporto šakų labai mėgstu stalo tenisą, tai yra bendra mano ir draugų veikla. Dažnai lavinu savo biliardo įgūdžius, mane labai domina šio žaidimo technikos subtilybės. Taip pat dalyvauju įvairiuose projektuose, konferencijose.

2014–2015 m. buvo mano pasiekimų viršūnė. Tapau mokyklos prezidente ir taip gavau galimybę atstovauti mokinių interesams, patekau į nacionalinę Lietuvos debatų komandą ir atstovavau jai pasaulio debatų čempionate. Taip pat džiaugiuosi po atrankos patekusi į simuliacijos „Lietuvos Jungtinių Tautų modelis“ delegaciją, su kuria 2015 m. gruodį dalyvavau prestižinėje Čikagos tarptautinėje Jungtinių Tautų konferencijoje (JAV) ir išbandžiau jėgas Jungtinių Tautų Organizacijos specialiuosiuose komitetuose, kur buvo nagrinėjamos aktualiausios tarptautinės pasaulio problemos, taip pat sprendžiamos krizių simuliacijos. Taip pat noriu pasidžiaugti, kad su draugėmis iš gimnazijos įkūrėme savo laikinų tatuiruočių kompaniją, kuri sulaukė nemažai dėmesio ir populiarumo tarp jaunimo. Manau, tai vieni didžiausių pasiekimų mano biografijoje, tačiau tikiuosi, kad tai tik pradžia.

Iš visų konkursų labiausiai man įsiminė pasaulinis debatų čempionatas Singapūre. Tai buvo pirmas toks didelis renginys mano gyvenime. Susirinko pačios stipriausios komandos, geriausi kalbėtojai, jaučiau didžiulę garbę ir atsakomybę. Jaudulys buvo didžiulis. Vis tik anglų kalba man nėra gimtoji ir reikia ne tik suprasti, ką kalba oponentas, bet ir greitai reaguoti, paruošti atsakomąją kalbą. Taigi iššūkis didžiulis. Turėjau nuostabią galimybę išbandyti savo jėgas, įgyti darbo komandoje įgūdžių, pagilinti savo anglų kalbos žinias, retorinius gebėjimus, patirti daug įvairių emocijų ir įdomiai praleisti laisvalaikį. Susipažinau su daug įdomių žmonių iš labai skirtingų šalių ir dar dabar su kai kuriais palaikau ryšį.

Vadovaujuosi principu, kad gyvenimas yra nuolatiniai pasirinkimai. Turi tai, ką pats pasirenki. Nėra nei vienos situacijos be pasirinkimo ir tik nuo mūsų priklauso, kaip gyvename, kaip jaučiamės. Geriau manyti, kad stiklinė yra puspilnė, nei kad yra pustuštė. Smagu mokėti džiaugtis tuo, ką turi. O didžiausia vertybė man yra šeima. Be šeimos, be jos palaikymo mes kaip medžiai be šaknų. Esu nepakanti neteisybei, melui ir prisitaikėliškumui. Man šeimos ir visų gyvenimiškų vertybių skiepytoja ir autoritetas yra mama. Tikiuosi ateityje tapti tokiu pačiu nuostabiu, mylinčiu ir rūpestingu žmogumi kaip ji. Ji iš tiesų yra autoritetas moterims, siekiančioms būti nepriklausomoms, savarankiškoms. Mama mane visada skatino siekti daugiau, nei vien gerai mokytis, domėtis, kas vyksta aplinkui, matyti plačiau ir giliau, ugdė pasitikėjimą savimi, visada palaikė. O jei kalbėtume apie visuomeninę veiklą, tai neturiu žmogaus, į kurį lygiuočiausi ar sekčiau jo pavyzdžiu. Nebent mane įkvepia visos veiklios, drąsios, daug pasiekusios moterys. Aš pati kuriu save, savo gyvenimo kelią ir jo kryptį. Manau, taip įdomiau, ir dauguma žmonių turėtų taip daryti, nes visi mes esame skirtingi, negalime savęs tapatinti su kitomis asmenybėmis.

Labai ilgai svarsčiau, ką norėčiau studijuoti. Dauguma mano bendraamžių jau senokai žino, kur save mato. Ir po ilgų dvejonių nusprendžiau, kad mane labiausiai traukia multimedijų inžinerija. Tai sunki, bet labai perspektyvi profesija. Ją pasirinkau todėl, kad galiu ilgai ir nuobodžiai sėdėti prie kompiuterio spręsdama techninius klausimus, taip pat savarankiškai išmokau dirbti programa „Photoshop“ ir jau dabar užsiiminėju reklama socialiniuose tinkluose. Man įdomi reklamos sritis, bendravimas su žmonėmis, tinklalapių, programų kūrimas ir viskas, kas su tuo susiję. Manau, kad ši sritis man suteiks galimybę ne dirbti, tačiau mėgautis savo daroma veikla it hobiu.

Ką galėčiau patarti bendraamžiams? Skambės banaliai, bet pirmiausia reikia žinoti, ko nori, užsibrėžti tikslą, nesvarbu, ar jis tą dieną atrodo realistiškas, ar ne, nes tikrai viskas yra įmanoma. Reikia įsiteigti tik pozityvias mintis, nekreipti dėmesio į aplinkinių nuomonę, nes visada bus tokių, kurie jus kritikuos, visi juk mąstome skirtingai. Kita taisyklė – neeikvokite laiko veltui. Žinau, kad draugai ar nieko neveikimas atrodys patraukliau, tačiau kas pasieks daugiau: tas, kuris nieko neveikė, ar tas, kuris savo laiką paskyrė tobulintis? Ir paskutinė taisyklė – niekada neužmikite ant laurų. Labai dažnai ko nors pasiekę žmonės yra linkę nustoti tobulėti, tačiau prisiminkite, kad tokiu atveju niekada nepasieksite Olimpo, taip ir liksite pusiaukelėje. Tikslas reikalauja daug bemiegių naktų ir begalinio darbo.

Lietuvoje mane liūdina žmonių abejingumas silpnesniam, ne tokiam kaip visi, susirūpinę, pavargę ar pikti veidai gatvėse, didžiulė jaunų žmonių emigracija, nematymas perspektyvų dirbti, kurti šeimą čia, Lietuvoje. Nerimą kelia ir švietimo sistema. Džiugina, kad dar yra entuziastų, kurie tiki šviesia Lietuvos ateitimi, kuria čia verslą ar garsina mūsų šalį. Kokią Lietuvą matau po 10 metų? Man kyla labai daug prieštaringų minčių, tačiau turbūt reiktų žiūrėti iš pozityvios pusės. Tikiuosi, kad kiekvieną dieną mūsų šalis sparčiai vystysis, o tai leis suteikti vis geresnes sąlygas jauniems žmonėms įsitvirtinti, vyresniems suteiks galimybę ne tik susimokėti mokesčius, bet ir nugyventi spalvingą gyvenimą, o senjorai turės galimybę savo likusią gyvenimo dalį gyventi oriai, be didesnių vargų. Tikiu jaunąja karta, todėl prieš akis iškyla tolerantiškos, patriotiškos ir darnios visuomenės vizija.

* * *

Mama Vilma Sorokienė

Anksti pastebėjau, kad Vytenė turi lyderio savybių. Ji mokėdavo pritraukti kitus vaikus, juos suburti, įtikinti imtis kokios nors veiklos. Dukra visada turėjo savo nuomonę, mokėjo ją išsakyti ir apginti, o kartu mokėjo klausytis, išgirsti kitus. Viena stipriausių jos savybių – stiprus teisingumo jausmas kiekvieno grupės nario atžvilgiu, gebėjimas atkreipti dėmesį į kitų poreikius. Visada maniau, kad vaikui reikia netrukdyti tenkinti prigimtinio smalsumo, noro viską išbandyti. Vytenė nuo mažų dienų buvo labai smalsi, užduodavo šimtus klausimų ir pati labai įdomiai samprotavo. Mokykloje su ja nebuvo jokio vargo. Dukra visada buvo labai savarankiška, man neteko jos raginti ruošti namų darbus, tai buvo jos atsakomybė. Mane visada ir stebino, ir žavėjo šis jos būdo bruožas. Nuo mažų dienų dukrą skatinau bandyti vis naujas veiklas ir užsiėmimus, taip atrandant tai, kas jai pačiai įdomu. Todėl pramoginius šokius keitė modernus šokis, vėliau gatvės šokiai, tenisas, po to atsirado susidomėjimas teatru, gitara, būgnais. Nesvarbu, kad tos veiklos truko ganėtinai trumpai, tačiau viskas, ką išmoko, prie ko prisilietė, praturtino ją kaip asmenybę. Debatai Vytenės gyvenime atsirado neatsitiktinai – paskatinta draugės, ji pati sau išsikėlė tikslą įstoti į J. Jablonskio gimnaziją, kuri garsėjo savo debatų klubu ir sustiprintu anglų kalbos mokymu. Man beliko tik palaikyti dukros sprendimą. Debatų klubas buvo ta vieta, kur ji galėjo išreikšti save, nes iš prigimties buvo linkusi įrodinėti savo tiesą, tik čia ji išmoko argumentų kalbos, grįstos loginiais ir faktiniais įrodymais. Vytenė bijojo kalbėti auditorijai, tačiau išsikėlė sau tikslą šį trūkumą įveikti ir jai pavyko. Ji ambicinga ir užsispyrusi – kol kiti pramogaudavo, ji dirbo su savimi. Ji iš tų žmonių, kurie viską suspėja, tik reikia jai suteikti veiksmų laisvę, neįsprausti į griežto režimo rėmus. Vytenė niekada nesivadovauja išankstinėmis nuostatomis, stereotipais, ji geba atsiriboti nuo apkalbų, nebijo būti atstumta, moka pralaimėti. Tai jos stiprioji pusė. Jai svarbu pats procesas, o ne geriausias rezultatas, ji kiekvieną pralaimėjimą vertina kaip vertingą patirtį. Žinau, kad dukra visada gauna tai, ko nori, apie ką svajoja, jei ji turi viziją, nebijo sunkaus darbo, nors dažniausiai viską padaro be didelių pastangų, todėl net neabejoju, kad ji sugebės pasiekti visus užsibrėžtus tikslus. To jai ir palinkėčiau. Kitiems tėvams patarčiau daugiau dėmesio skirti vaikų emociniam intelektui lavinti, o ne vien akademinėms žinioms kaupti, neiškelti pažymio kaip prioriteto svarbos, nes daug svarbesnis kritinis mąstymas ir loginis suvokimas, motyvuoti vaikus tik pozityviais pavyzdžiais, o ne blogiausio gyvenimo scenarijaus prognoze, jei vaikas gaus prastesnį pažymį. Jūsų vaikas pats geriausias ir visi jo troškimai jam pavaldūs

#ATEITIESLYDERIAI
Andrius Tamašauskas: gyvenimo idėjos ir šviesos autoritetas – Algirdas Brazauskas

Esu Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos ir Lie­tu­vos mo­ki­nių par­la­men­to na­rys, da­ly­vau­ju Kai­šia­do­rių mies­to mo­ki­nių sa­vi­val­dos veik­lo­je. 2016 m. res­pub­li­ki­nia­me lėkš­čias­vy­džio tur­ny­re „Green Hat“ lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, 2015 m. res­pub­li­ki­niuo­se lėkš­čias­vy­džio tur­ny­ruo­se Wa­ke Up“ ir „Dis­Ka­Su­Kis“ ir 9-ų kla­sių krep­ši­nio tau­rės tur­ny­re „Bas­ket­news.lt Lie­tu­va 2015“ – taip pat 1-ąją vie­tą, 2008 m. at­vi­ro­se kos­mi­nių mo­de­lių spor­to var­žy­bo­se „LMITKC tau­rė – 2008“ ir­gi džiau­giau­si pel­nęs 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1999 m. sausio 29 d. Kaišiadoryse. Šeimoje esu trečias vaikas. Turiu vyresnius brolį ir sesę. Jie aukštųjų mokslų nėra baigę. Brolis vis dar ieško savo gyvenimo kelio, o sesė yra laimingai vedusi ir augina mažamečius sūnus Julių ir Matą. Mama taip pat nėra baigusi aukštojo mokslo. Ji dirba privačioje įmonėje ir yra paprasta darbininkė. Kalbėdamas apie jų pomėgius, turiu pastebėti, kad mama yra tikra kryžiažodžių mėgėja ir sprendėja. Nesu matęs kito žmogaus, kuris juos spręstų su tokiu užsidegimu. Sesė yra labai gabi siuvinėtoja. Siuvinėja įvairius paveikslus, kurie yra tikrai įspūdingi. Galbūt jums kyla klausimas, kodėl nerašau apie savo tėtį? Nerašau todėl, kad jis paliko mane, kai man buvo treji, o kai sulaukiau devynerių metų, jis mirė nuo plaučių vėžio.

Mokausi Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos IV BM-FT1 klasėje, esu mokyklos mokinių prezidentas. Iš visų pamokų labiausiai žaviuosi istorija. Man labai patinka pasaulio ir Lietuvos istorija, nes, tik žinodami istoriją ir jos klaidas, žinosime, kaip gyventi ateityje ir nedaryti tų pačių klaidų. Labai patinka ir tiesiog įdomu klausytis ir žinoti istorijos faktus. Ypač mėgstu viduramžius. Bet neatmetu ir naujųjų laikų, nes būtent jie turėjo labai didelę įtaką technologiniam pažangumui. Manau, todėl man ir patinka istorija – noriu žinoti, kas buvo praeityje, ir pamėginti spręsti tai, kas bus ateityje.

Esu Lietuvos šaulių sąjungos ir Lietuvos mokinių parlamento narys, dalyvauju Kaišiadorių miesto mokinių savivaldos veikloje, mokausi mokykloje veikiančiose matematikos, fizikos, chemijos ir geografijos akademijose, šoku tautinių šokių būrelyje, lankau krepšinio treniruotes ir esu lėkščiasvydžio komandos „Žalieji velniai“ narys. Net nežinau, ar esu talentingas. Galbūt tiesiog turiu savyje ugnelę, kuri verčia mane vis ką nors veikti ir tobulėti. Esu labai didelis maksimalistas, noriu visur spėti ir viską padaryti labai gerai ir užtikrintai. Manau, savo gabumus ugdyti pastūmėjau pats save. Tiesiog atėjo diena, kai pasakiau sau, kad gana sėdėti ir nieko neveikti, reikia kuo nors užsiimti ir daryti gerą kitiems. Taip ėmiau plėtoti savo veiklą. Pradėjau bendrauti su daug įvairių asmenybių rajono ir Lietuvos mastu, jos man padėjo, parodė teisingą kelią, kuriuo eiti, ir nukreipė daryti tai, kas reikalinga mokiniams ir visuomenei. Laiko savo veikloms skiriu įvairiai. Kartais tenka nepamiegoti, kartais organizmas tiesiog pats prašosi poilsio ir reikia šiek tiek sustoti. Bet galiu užtikrinti, kad kiekviena diena man yra pilna darbo ir laiko, kurį atiduodu jam, net neskaičiuoju. Kokie mano pomėgiai? Mane visur lydi muzika. Gaila, pats negroju. Kartais tenka padaužyti būgnus, bet jokiu kitu instrumentu negroju. Bet muzikos klausytis labai mėgstu. Taip pat labai patinka būti gamtoje ir tiesiog ramiai sau sėdėti po kokiu medeliu. Žinoma, tuo mėgaujuosi tik kartais. Dažniausiai miškuose būnu, kai dalyvauju lauko taktinėse ar išgyvenimo pratybose.

Man asmeniškai daugiausia reiškiantis apdovanojimas yra Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės vado ats. majoro Ž. Šadauskio padėka už nepriekaištingą tarnybą ir puikiai vykdomas pareigas. Šis pasiekimas man yra tikras įvertinimas. O labiausiai įsiminė, manau, atviros kosminių modelių sporto varžybos „LMITKC taurė – 2008“, nes tai buvo pirmasis mano respublikinis konkursas ir pergalė buvo visai netikėta. Atrodė, kad nepasirodžiau geriausiai, bet teisėjai pasakė savo verdiktą.

Gyvenime labiausiai vertinu teisingumą, ryžtą, drąsą ir pasiaukojimą. Labai gerbiu žmonės, kurie yra teisingi, nebijo pasiaukoti dėl kitų, kurie gyvenime yra drąsūs ir garbingi. Vadovaujuosi daug taisyklų. Nenoriu daryti to, ko nenorėčiau, kad man darytų, laikausi meilės šeimai ir tėvynei, gerbiu ir saugau vieną vienintelę merginą. Tiesiog stengiuosi elgtis kaip doras ir sąžiningas Lietuvos pilietis ir kaip vyras. Noriu aplink save sukurti tokią aplinką, kad būtų gera ne tik man, bet ir šalia manęs esantiems žmonėms.

Manau, nieko nenustebinsiu pasakęs, kad didžiausią įtaką gyvenime man daro mama. Ji palaiko, ji sudrausmina, ji pataria kiekviename gyvenimo žingsnyje. Kiekvienoje gyvenimo srityje yra savas autoritetas. Kario kelyje – Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas leitenantas A. Jasinskas, sporto kelyje – mano kraštietis krepšininkas Ramūnas Šiškauskas, gyvenimo idėjos ir šviesos – Algirdas Brazauskas. Taigi autoritetų yra daug. Jie visi darė ir daro Lietuvą geresnę pasaulyje. Kaip ir sakiau, noriu sukurti tokią aplinką aplink save, kad būtų gera ne tik man, bet ir kitiems. Turėdamas progą, labai noriu padėkoti visiems, kurie padėjo man pasiekti tai, ką turiu dabar, padėkoti savo šeimai už palaikymą ir investavimą į mane, už keliamus reikalavimus, už sudrausminimus ir už visą kitą, padėkoti draugams ir visiems žmonėms, kurie mane palaikė ir palaiko, padėkoti savo draugei, kuri taip pat palaiko ir pataria. Noriu padėkoti visiems, kurie bent dalele prisidėjo prie mano dabartinio gyvenimo. Ačiū jums, mielieji.

Baigęs mokyklą planuoju rinktis kario profesiją. Jei leis sveikata ir būsiu tinkamas, planuoju mokytis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Turiu ir planą B: jei baigęs mokyklą neįstosiu į karo akademiją, tarnausiu Krašto apsaugos savanorių pajėgose ir įgysiu programuotojo specialybę. Baigęs studijas galėčiau rinktis: ar tapti profesionaliu Lietuvos kariu, ar programuotoju. Bet ateityje save matau kaip karį. O kariu noriu būti dėl paprastos priežasties – čia mano tautos žemės, mano artimųjų ir mano mylimosios namai, mano namai, tad kodėl negaliu jos ginti ir saugoti. Man kyla klausimas, kodėl mane turi saugoti, o ne aš? Būtent atsakęs į šiuos klausimus ir pažiūrėjęs į visą Lietuvos istoriją, aš noriu ir žadu tapti kariu.

Ką galėčiau patarti bendraamžiams? Svarbiausia – išmėginti viską. Išnaudok visas galimybes ir stebėk, kur tau sekasi geriausiai ir kur tau yra maloniausia. Kai atrasi šiuos dalykus, tiesiog imk jų tikslingai siekti. Ieškok pagalbos, bendraminčių. Viską lemia tavo veiklumas. Jei būsi veiklus ir noriai viską darysi, tikrai Lietuva bus gera vieta gyventi ir puoselėti savo svajones.

Mane džiugina, kad dar yra piliečių, mylinčių savo šalį, kad Lietuva yra laisva ir nepriklausoma, kad esame gera tauta ir kad Lietuvoje gyventi pakankamai gerai. O neramina, kad dar esame pakankamai trumpai nepriklausomi ir vėl galime netekti savo laisvės, kad vartojame daug alkoholio, kad kartais nemokame gyventi ir bijome paprašyti pagalbos. Ateityje, po 10 metų, Lietuvą įsivaizduoju kaip klestinčią, saugią valstybę. Tikiu, kad tapsime gera valstybe ir mūsų šalyje gyventi galės visi, kad mokėsime padėti vieni kitiems, kad bendradarbiausime ir sukursime tikrai šaunią vietą pasaulyje

#ATEITIESLYDERIAI
Vakarė Galinaitytė: atėjusi į Lietuvos šaulių sąjungą supratau, kad atradau save

2015 m. XIII Bal­ti­jos ša­lių ka­riš­kių žai­dy­ne­se lai­mė­jau 1-ąją (kro­so rung­tis) ir 3-ią­ją (gra­na­tos me­ti­mo rung­tis) vie­tas, 2014 m. XII Bal­ti­jos ša­lių ka­riš­kių žai­dy­ne­se – 1-ąją (šau­dy­mo rung­tis) ir 2-ąją (biat­lo­no rung­tis) vie­tas. Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos at­kū­ri­mo 25-me­čio var­žy­bo­se pel­niau taik­liau­sios šau­lės var­dą, o Tau­ra­gės vai­kų ir jau­nų­jų spor­to mo­kyk­la ma­ne kaip ge­riau­sią šau­lę ap­do­va­no­jo net ke­tu­ris kartus

Gimiau 2000 m. sausio 9 d. Tauragėje. Mano šeima susideda iš 5 asmenų. Tėtis vardu Aivaras, jam yra 40 metų, jis Smalininkų aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje yra įgijęs automechaniko specialybę, nuo pat mokyklos baigimo iki dabar jis dirba privačiame sektoriuje direktoriaus pavaduotoju. Didžiausi tėčio pomėgiai yra krepšinis ir žvejyba. Mama vardu Inga, jai dabar taip pat 40 metų, Kauno kolegijoje ji yra įgijusi buhalterio specialybę. Mama visą laiką dirbo draudimo srityje, bet laisvalaikiu labai domėjosi augalija ir savo pomėgį pavertė darbu – šiuo metu ji dirba konsultante parduotuvėje „Žalia stotelė“. Mano sesei Samantai 20 metų, nuo 12 metų ji pradėjo domėtis kalbomis. Dabar sesuo jau antrus metus studijuoja Vilniaus universitete, ji pasirinko indologijos (indų kalbos ir kultūros) studijas. Dar turiu brolį Naglį – jam dar tik 6 metukai, jis didžiausias lego gerbėjas, šiuo metu Naglis ruošiasi lankyti nulinę klasę. O penktoji šeimos narė esu aš – Vakarė.

Mokausi Tauragės Žalgirių gimnazijos III E klasėje. Esu klasės seniūnė, mokyklos parlamento narė, mokyklos sporto atstovė. Mokykloje man labiausiai patinka tai, kad galime savo nuomonę išsakyti viešai, tai padeda išdrąsėti ir pasidalyti savo idėjomis. Priklausau Lietuvos šaulių sąjungai (esu pasiekusi 4-ąją pakopą, taip pat esu būrio vadė), užsiimu orientaciniu sportu, žaidžiu krepšinį. Mano talentą pirmieji pastebėjo draugai ir tėvai. Jie mane visada palaikė, suteikė man galimybių veikti.

Šiuo metu ruošiuosi 10-os klasės egzaminams, tad per dieną mokausi mažiausiai 4 valandas. Būreliai laiko užima įvairiai, dažniausiai po porą valandų per dieną, bet ugdytis nenustoju niekados. Pavyzdžiui, atlikusi visus namų darbus, randu laiko pabėgioti ar pašaudyti. Mano pomėgiai yra labai įvairūs, bandau gyvenime išbandyti viską, kad atrasčiau save. Krepšinis, futbolas, šaudymas, bėgiojimas ir dabar dar orientacinis sportas – tai mano pagrindiniai pomėgiai.

Didžiuojuosi visais savo pasiekimais. Kai kurie medaliai man asmeniškai labai svarbūs, iš viso esu pelniusi daugiau nei 20 medalių ir dauguma jų yra 1-osios vietos. Daug treniruojuosi ir labai stengiuosi, todėl smagu, kad esu įvertinta. Džiaugiuosi visais Baltijos šalių žaidynių rezultatais, nes jose ne tik išbandžiau savo jėgas įvairiose rungtyse, bet ir pabendravau su savo šalį mylinčiais bendraamžiais iš kitų šalių. O iš visos medalių kolekcijos labiausiai džiugu žiūrėti į XII Baltijos šalių kariškių žaidynių šaudymo rungties 1-osios vietos apdovanojimą. Labiausiai įsiminė 2016 m. vykusios varžybos Latvijoje, ten savo jėgas išbandėme net plaukimo rungtyje, be to, parsivežėme medalių. Kuo daugiau konkurentų, tuo varžybos yra smagesnės, nes tai yra didžiulė patirtis.

Gyvenime esu išsikėlusi dvi taisykles: 1) Atiduok tėvynei, ką privalai. Tai vienas mūsų partizanų šūkių, kuriuo turėčiau vadovautis ne tik aš, bet ir kiekvienas lietuvis. Ne kiekvienas įvertiname tai, ką turime: gražią gamtą, gražią kalbą, nuostabią Lietuvą. 2) Niekada nepasiduok ir nenuleisk rankų. Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie džiaugiasi gerais padarytais darbais, ir tie, kurie tik sugeba sugriauti pasitikėjimą savimi. Didžiausias mano autoritetas, žmogus, kuris niekada nenuleido rankų ir padėjo man siekti svajonių, yra Kęstutis Bauža – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio 7-osios šaulių rinktinės vadas. Tai nuostabus žmogus, kuris, pasitelkdamas įdomią savo gyvenimo patirtį, į Lietuvos šaulių sąjungą įtraukė ne vieną gabų jaunuolį. Jei ne jis, tai šiuo metu daugiau nei 30 jaunuolių švaistytųsi Tauragės gatvėmis. Nėra dienos, kad jis neprimintų, jog mes esame Lietuvos ateitis.

Didžiausias mano užsibrėžtas tikslas – baigti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją ir toliau savo veiklą tęsti karo policijoje, nes noriu būti ir karė, ir policininkė. Bandžiau piešti, groti, šokti, bet atėjusi į Lietuvos šaulių sąjunga supratau, kad atradau save. Išvykusi į tarptautines pratybas „Žalgiris“ ir pabendravusi su kariūnais, supratau, kad tai mano ateitis, aš tikrai papildysiu jų gretas. Todėl ir kiekvienam savo bendraamžiui ar jaunesniam vaikui patariu lankyti kuo daugiau būrelių, kuriuos lankyti nori pats, o ne esi verčiamas tėvų, nes tik taip atrasi save.

Labiausiai mane džiugina tai, kad Lietuva yra laisva šalis, Europos Sąjungos narė, glaudžiai bendradarbiaujame su NATO, galime laisvai aplankyti Europos ir kitas šalis. O labiausiai neramina tai, kad Lietuvoje kuo toliau, tuo daugiau žmonių emigruoja, aplinkui vyksta karai ir žmonėms vis sunkiau gyventi. Kadangi mane supa labai patriotiški žmonės, aš Lietuvą po dešimtmečio įsivaizduoju puikią: žymiai pagerės gyvenimo sąlygos, čia sugrįš emigrantai, Lietuvoje padaugės išsimokslinusių žmonių ir ji taps šalimi, kurią norės aplankyti kiekvienas pasaulio žmogus.

* * *

Mama Inga Galinaitienė

Vakarė labai aktyvi ir linksma mergaitė nuo mažumės. Lankė muzikos mokyklą, šoko, lipdė, kol galiausiai pradėjo lankyti futbolo treniruotes. Tada supratome, kad ji pradeda save atrasti. Kai jai buvo 12 metų, pradėjo ryškėti stiprus charakteris. Pastebėjome, kad ji sutverta būti žmogumi su uniforma – karininke, muitininke ar policininke. Ji pasirinko karininko profesiją ir apsilankė šaulių būrelyje. Ten jai gerai sekasi. Kai dukra išvyksta į varžybas, visada parveža medalių. Atstovauja jauniesiems šauliams ir už Lietuvos ribų. Dukrą visada motyvuojame, giriame ir palaikome finansiškai. Labiausiai mus žavi jos charakteris, ji yra labai konkreti – žino, ko nori, ir visada to siekia. Norėčiau palinkėti, kad išsipildytų jos svajonės: ji įstotų ir baigtų Lietuvos karo akademiją. Jei nenuleis rankų, tai gyvenime pasieks didelių aukštumų. Visiems tėvams palinkėčiau leisti vaikams atrasti save patiems, o ne rinkti jiems tai, kas įdomu jums. Tik kuo daugiau pabandęs vaikas sužinos, ko nori.

Sesuo Samanta Galinaitytė

Esu vyresnioji Vakarės sesuo. Augome dideliame vienkiemyje su dideliu bendraamžių būriu, todėl laiką leisdavome kartu. Puikiai prisimenu, kad nei dienos neįsivaizduodavome be lauko peštynių. Senelis iš medžio išdroždavo kardų, ginklų, lankų ir žaisdavome karą. Buvome pasistatę du namelius medžiuose, kad galėtume vienas prieš kitą kovoti. Įdomiausia kova prasidėdavo, kai nubėgdavome į rasa ir rūku pasidengusius laukus ir bandydavome vienas kitą surasti ir nugalėti. Svarbiausia būdavo neleisti priešininkui pasiekti būstinės – namelio medyje. Laikui bėgant, visi kiemo vaikai paaugome ir rečiau susitikdavome lauke. Tapome uždaresni, pilni vaikiškų ir naivių rūpesčių. Pradėjome eiti į mokyklą, susiradome naujų draugų ir tai buvo mūsų pirmos, savarankiškos gyvenimo dienos. Vakarei jos klostėsi puikiai. Ji greitai susirado būrį draugų. Nuolat stebėdavausi, kaip jai taip greitai pavyksta susibendrauti su bendraamžiais. Pastebėjau, kad sesė dažnai tapdavo klasės ir kompanijų lydere ar vedle. Stebėdavausi, kaip jos klauso vyresni draugai, todėl jos drąsos ir pasitikėjimo savimi seseriškai pavydėjau ir kartu norėdavau būti tokia kaip ji – stipri ir savimi pasitikinti. Atėjo diena, kai Vakarę namie išvydau vilkinčią karininko uniformą. Apie tai ničnieko nebuvau girdėjusi, todėl mane tai labai pribloškė. Sesė papasakojo, kad tapo Tauragės šaulių komandos nare ir nori save išbandyti. Pamačiusi ją, nė minutės nesuabejojau, kad sesė keliauja tinkamu keliu, nes ji turėjo labai griežtą ir tvirtą charakterį. Todėl nuo tos dienos namuose pradėjo skambėti patriotiškos dainos. Matydavau, kaip sesė sėdėdavo ant sofutės naktį ir slapčia nuo mamos mokydavosi skanduočių, nes kitą dieną reikėdavo atsiskaityti būrio vadui. Kai prisimenu tas akimirkas, visada prieš akis iškyla vaizdas, kaip Vakarė, pasisodinusi kelių metukų amžiaus brolį, mokydavo jį giedoti Lietuvos tautišką giesmę. Tai mano atmintyje išlikęs pats gražiausias prisiminimas, o svarbiausia, kad tai tęsiasi iki šiol. Mažasis brolis Naglis tarsi nuo pat pirmų dienų šeimoje buvo šios idėjos vienytojas. Prisimenu, kaip Vakarė mokydavo brolį rikiuotės, skanduočių, karo veiksmų. Net surado broliui vaikišką uniformą, kad galėtų atrodyti panašiai kaip ji. Manau, kad sesuo jautė pareigą mažajam broliui parodyti ir suteikti tikrą, kitokį potyrį, kuris įskiepytų meilės tėvynei jausmą. Iš pradžių į tai žiūrėjau kaip į labai gražią idėją, bet dabar mano brolis kartu su sese keliauja į sporto ar su kariuomene susijusius renginius, vis dar nepamiršo karinių skanduočių, kaip reikia pasiruošti šaudymo pozicijai ar žygiuoti. O Lietuvos himną nejučia ir pats kartais užgieda. Dabar neabejoju, kad sesers patriotiška įtaka broliui yra labai didelis veiksnys formuojant brolio pasaulėžiūrą. Išvykusi iš gimtojo miesto studijuoti į Vilnių, taip dažnai su sese nesusitinku, tačiau mes nuolat kalbamės ir ji dalijasi savo patirtimi, laimėjimais. Aš ją nuolat palaikydavau, tikėdavau ja ir didžiuodavausi savo sese prieš savo draugus. Vakarė man visada buvo stiprybės šaltinis. Iki šiol aš nuolat sakau, kad norėčiau būti tokia kaip ji – gyvenimą priimti kaip didžiausią iššūkį ir nuolat vaikščioti savimi pasitikėdama. Tikriausiai sesuo, to net nejausdama, nei nesusivokė, kokią kovotojo galią man įskiepijo. Dabar seku sesers pėdomis ir pati esu būsima karininkė. Vakarės dėka supratau, kad sava žemė, sava jūra, savi žmonės ir savas kraštas – tai laimė, kurią reikia branginti ir saugoti. Joje turi būti malonu ir saugu vaikščioti basomis, o papūtus atšiauriam vėjui būtina išmokti stovėti tvirtai ant Lietuvos žemės. To mane sesuo ir išmokė. Todėl dabar jai sakau patį tvirčiausią ačiū.

#ATEITIESLYDERIAI
Justina Čižinauskaitė: susitelkimas į kelis artimiausius žingsnius tapo apsauga nuo neigiamų minčių

2015 m. Pa­sau­lio in­di­vi­dua­lių de­ba­tų ir vie­šo­jo kal­bė­ji­mo čem­pio­na­te Hon­kon­ge lai­mė­jau 1-ąją vie­tą (ang­lų kaip ne­gim­to­sios kal­bos ka­te­go­ri­ja).

Gimiau 1996 m. balandžio 12 d. Kaune. Mano mama Loreta – anglų kalbos mokytoja Kauno jėzuitų gimnazijoje. Tėtis Valdas dirba pramonės įmonėje, jis yra sveiko gyvenimo būdo entuziastas.

Mokausi Kauno jėzuitų gimnazijos III tarptautinio bakalaureato klasėje. Kadangi artėja egzaminai, kurių tarptautinio bakalaureato programoje yra apie 15, šiuo metu vienintelis mano prioritetas yra mokslai. Tačiau anksčiau, kai mokiausi Vilniaus licėjuje, labai aktyviai dalyvavau senato veikloje, rašiau mokyklos laikraščiui. Neturiu mėgstamiausios disciplinos, tačiau tarptautinio bakalaureato programoje aukštesniuoju lygiu mokausi keturių dalykų: istorijos, ekonomikos, anglų ir lietuvių kalbų. Dėl mažų grupių (lietuvių kalbą aukštesniuoju lygiu mokausi vienintelė, o istorijos pamokoje – vos 4 žmonės) jaučiu labai stiprų asmeninį ryšį su šių dalykų mokytojais, o tai padaro disciplinas gerokai patrauklesnes. Svarbiau už discipliną man tikrai yra geras mokytojas, kadangi iš jo gali išmokti gerokai daugiau. Nors ir esu laikoma nedidele matematikos mėgėja, kelerius metus mokiausi pas fantastišką korepetitorių, kuris matematiką pavertė viena įdomiausių disciplinų. Ir daugelį matematinių įdomybių, kurias jis man papasakojo ir išmokė, kuo puikiausiai atsimenu net praėjus trejiems metams. Po pamokų papildomai savarankiškai mokausi japonų kalbos, nes vasarą važiuosiu tobulintis į Japoniją. Anksčiau viena pagrindinių mano veiklų buvo debatai, jie užimdavo bent 6 valandas per savaitę. Valandų skaičius gerokai išaugdavo prieš čempionatus ir debatų vasaros stovyklas. Pastaruoju metu 4–6 kartus per savaitę einu į sporto klubą, tai padeda atsipalaiduoti ir stimuliuoja protinę veiklą. Šiuo metu esu susidomėjusi korėjiečių kovos menu tekvondo ir aerobika.

Tarptautinio bakalaureato programa pasižymi daug didesniu krūviu nei nacionalinė programa, tad per dieną mokausi 8–12 valandų. Iš jų vidutiniškai 5 valandos skirtos darbui su mokytojais, o visa kita – individualus darbas. Dar 3–4 valandas beveik kasdien užima sportas, o jeigu lieka laisva valandėlė, paprastai stengiuosi paskirti ją medituoti arba miegoti. Taigi visas mano laisvalaikis yra inkorporuotas į privalomas veiklas, todėl debatus, sportą, oreivystę laikau savo laisvalaikiu. Ypač tingiomis dienomis leidžiu sau ilgai žiūrėti TED konferencijų kalbas arba japoniškus filmus ir tiesiog skaityti visus mane dominančius straipsnius. Kadangi metus mokiausi Jungtiniame pasaulio koledže Norvegijoje, labai smagu per programą „Skype“ pašnekėti su draugais iš užsienio, su kuriais kitos galimybės bendrauti nėra.

Nemanau, kad turiu kokį nors išskirtinį talentą, nebent talentu galima vadinti įgimtą smalsumą. Nuo pat mažumės man nuoširdžiai įdomūs įvairūs dalykai, todėl esu išbandžiusi nepaprastai daug veiklų – nuo rankdarbių iki oreivystės. Talentas viešai kalbėti išaugo organiškai. Smalsumas debatininkui yra nepaprastai reikalinga savybė, mat debatų temos aprėpia ne tik politiką ar ekonomiką, bet ir socialines, filosofines problemas. Dėl to svarbu būti apsiskaičiusiam, nes debatuose reikia greitai sugalvoti pavyzdžių, precendentų ir kitų argumentų, leidžiančių įrodyti savo poziciją. Tas smalsumas ir nuvedė mane į debatus. Man besimokant šeštoje klasėje, Kauno Jono Basanavičiaus vidurinėje mokykloje atsirado debatų klubas, kuriam vadovavo mano mama. Metus aš tiesiog stebėjau ir mokiausi, o vėliau pradėjau dalyvauti ir pati. Pirmiausia lietuviškai, o paskui pakankamai greitai ir angliškai. Labai svarbus faktorius buvo tinkama aplinka. Debatai leido susipažinti su itin daug pasiekusiais, mainų programose dalyvavusiais lietuviais, o tai labai motyvavo ir skatino stengtis. Savaime suprantama, perspektyva dalyvauti pasaulio čempionate taip pat buvo labai labai viliojanti, ypač po 2010 m. Lietuvoje vykusio Pasaulio individualių debatų čempionato.

Labiausiai didžiuojuosi Pasaulio individualių debatų ir viešojo kalbėjimo čempionate laimėjusi 1-ąją vietą. Šis čempionatas labiausiai įsiminė, nes man labai patinka Azija, o tai buvo mano pirmoji tikra kelionė į šį žemyną. Į Honkongą skridau penkiomis dienomis anksčiau, kad galėčiau prisitaikyti prie laiko zonų skirtumo, pakeliauti ir aplankyti seniai matytus draugus. Jeigu pirmojo pasaulio čempionato 2014-aisiais labai bijojau, į Honkongą skridau daug labiau atsipalaidavusi, tad galėjau labiau pasimėgauti čempionatu. Nekėliau sau jokių tikslų, tikėjausi tik patekti į savo stipriausios kategorijos – įtikinamosios kalbos – finalą. Paprastai į finalą patenka tik apie 15 žmonių iš 80, o į superfinalą – vos 2 kalbos, tad pernelyg nenustebau, kai į finalą patekti nepavyko. Tada maniau, kad čempionatas man pasibaigė ir jokio apdovanojimo tikrai nesitikėjau, tad čempiono titulas nukrito kaip iš giedro dangaus. Apskritai šis čempionatas buvo fantastiškas: susipažinau su daugybe įkvepiančių žmonių, taip pat turėjau galimybę mokytis iš ypač gerų debatininkų, su kuriais buvau suporuota per debatus. Buvo nepaprastai smagu matyti juos lipančius diskutuoti superfinale.

Vienas pagrindinių mano gyvenimo principų galėtų būti suformuluotas taip: kryptis yra svarbesnė už greitį. Mano manymu, tik kryptingas darbas gali garantuoti sėkmę ateityje, todėl stengiuosi nepasiduoti nesėkmėms ir neigiamoms mintims, kurios dažnai užklumpa susidūrus su sunkumais. Norvegijoje vienas mokytojas, didelis alpinizmo entuziastas, man pasakė vieną labai mano mąstymą pakeitusį dalyką. Žmonės dažniai jo klausia, kaip Alistair sugeba įkopti į tokius aukštus kalnus, kurių net viršūnių nelabai gali matyti. Jo atsakymas buvo toks: „Aš niekada negalvoju apie viršūnę. Visada mąstau tik 2–3 žingsnius į priekį.“ Būtent toks susitelkimas į kelis artimiausius žingsnius tapo apsauga nuo neigiamų minčių.

Artimas ryšys su kitu žmogumi man yra viena didžiausių vertybių. Kita didelė vertybė – nuolatinis asmeninis tobulėjimas. Kiekvienais metais stengiuosi išbandyti bent vieną veiklą. Dažnai tokią, kuri kuo labiau išstumia iš komforto zonos, kurioje reikia imtis lyderio pozicijos. Mano manymu, šie du dalykai geriausiai įprasmina mano gyvenimą. Stengiausi apsupti save ypač talentingais ir protingais žmonėmis, kurie leistų man tobulėti, tad daugelis mano draugų man yra autoritetai. Tėvai, daugelis mokytojų taip pat patenka į mano autoritetų sąrašą, todėl labai sunku išskirti vieną konkrečią figūrą.

Baigusi mokyklą ketinu studijuoti kinų kalbą ir verslą, nes mane domina Rytų Azijos regionas. Nors mielai sutikčiau mokytis tik japonų, kinų ir korėjiečių kalbų, kurių skambesys ir struktūra mane labai žavi, bet manau, kad universitetas turi formuoti platesnį pasaulio matymą, todėl rinksiuosi šiek tiek universalesnę specialybę. Šiuo metu mane domina aviacija, tad kurį laiką norėčiau dirbti su aviacija susijusioje įmonėje, orientuotoje į privačius užsakomuosius skrydžius. Kadangi taip pat labai domiuosi švietimu, žinau, kad tam tikru gyvenimo etapu tikrai noriu mokyti vyresnių klasių moksleivius arba dėstyti universitete.

Manau, kad nepaprastai svarbu būti aktyviam ir pačiam kurti sau galimybes. Kai mokiausi Vilniaus licėjuje, jame nebuvo debatų komandos, todėl dvejus metus kabindavau skelbimus skelbimų lentoje, kad ieškau žmonių, norinčių dalyvauti debatuose. Tada juos išmokydavau debatų pagrindų ir važiuodavome į čempionatus ir vasaros stovyklas. Niekada pati neturėjusi rimto debatų mokytojo (Lietuvoje debatų tradicijas turinčiose mokyklose to moko pasaulio čempionatuose dalyvavę moksleiviai) ar pastovios komandos, viską apie debatus išmokau per praktiką ir darbą. Ir mano šešerių metų pastangos atsipirko. Vienas svarbiausių renginių, kurio nepaminėjau aukščiau, buvo mano sugalvotas tarptautinio bakalaureato mokinių sambūris („IB Convention“), kurį įgyvendinome kartu su bendraklase. Kadangi 2013 m. dar trijose mokyklose buvo pradėta mokyti pagal tarptautinio bakalaureato programą, daugelis mokinių neturėjo su kuo pasikonsultuoti. Siekdama padėti pagrindus šios programos mokinių bendradarbiavimui ir paskatinti dalinimąsi patirtimi apie programos sunkumus, sugalvojau suorganizuoti dviejų dienų renginį. Organizuodamos pirmąjį sambūrį su bendraklase atlikome viską – nuo logistikos iki turinio rengimo. Sambūris šiais metais vyko trečiąjį kartą ir jau tapo tradiciniu visos Lietuvos tarptautinio bakalaureato mokyklų renginiu.

Lietuvoje mane labiausiai džiugina progresas. Į Lietuvą ateina vis daugiau tarptautinių investicijų, o tai lietuviams sukuria puikių darbo galimybių. Labai džiugina ir šalyje vizualiai didėjantis užsieniečių skaičius. Labai tikiuosi, kad tai padės lietuvių tautai tapti tolerantiškesnei ir išguiti ksenofobiją. Labiausiai neramina labai prasta Lietuvos švietimo sistemos padėtis. Išsilavinimo lygis akivaizdžiai prastėja, o aukštasis mokslas Lietuvoje yra labai nuvertėjęs, pasenęs ir nestimuliuojantis tobulėti. Mokyklose, mano manymu, dirba pernelyg daug nekvalifikuotų ir sustabarėjusių pedagogų, o ir pati nacionalinė programa neskatina mąstyti, apkrauna mokinius daugybe nereikalingos informacijos. Taip pat neramina labai gaji patyčių kultūra, ir mokytojų, ir mokinių naudojamas psichologinis smurtas. Tikiuosi, kad po 10 metų Lietuva bus atviresnė, tolerantiškesnė, inovatyvesnė ir skaidresnė. Vis daugiau lietuvių sugrįš iš užsienio ir prisidės prie valstybės kūrimo. Ir dar labai tikiuosi, kad pagaliau bus išguita patyčių kultūra ir žmonės rodys daug daugiau pagarbos kitiems.

Mama Loreta Čižinauskienė

Nuo mažų dienų Justina išsiskyrė savo motyvacija, noru daugiau sužinoti, plėsti savo akiratį. Ją labiau traukė knygos nei žaislai. Būnant mieste, visada prašydavo užeiti į knygyną pavartyti knygučių. Jų namuose turėjome visą kalną. Išaugtas išdalijome mažesniems draugams, grožinę literatūrą pakeitė vadovėliai. Mokykloje Justina visada buvo ir yra autoritetas savo draugams, ji moka padėti, paaiškinti, patarti, turi puikius organizacinius gebėjimus, yra iniciatyvi ir kūrybinga. Prisimenu epizodą iš penktos klasės: Justina su klasės draugais be auklėtojos pagalbos organizavo aukcioną tėvams, kad galėtų nupirkti klasės kabinetui magnetofoną. Čia teko daug padirbėti kuriant veltinius rankdarbius ir organizuojant patį renginį. Rezultatas buvo puikus – magnetofonui reikalinga suma buvo surinkta akimirksniu. Justina yra labai darbšti mokinė, ji mokosi paskutinėje tarptautinio bakalaureato klasėje, kur, norint pasiekti gerų rezultatų, reikia labai daug dirbti savarankiškai. Mokytojai džiaugiasi mūsų dukros pasiekimais, pabrėžia jos brandą, gebėjimą kritiškai mąstyti, vertinti ir analizuoti. Galėčiau išskirti kelis Justinos pomėgius – tai oratorystės menas, kalbų mokymasis ir domėjimasis Rytų kultūromis. Atrodo, šie pomėgiai labai skirtingi, bet kartu labai susiję. Laimėti apdovanojimai anglų ir japonų kalbų oratorystės meno konkursuose žemesnėse klasėse ir specialusis prizas pasaulio individualių debatų turnyre Honkonge 2015 m. Tai labai ilgas kelias. Daug valandų nuoširdaus darbo ir, žinoma, užsispyrimas, didžiulis noras pasiekti užsibrėžtą tikslą. Ką reiškia auginti ir ugdyti gabų vaiką? Tai didelė atsakomybė ir kartu didžiulis džiaugsmas matyti, kaip bręsta ir formuojasi asmenybė. Tėvų užduotis – visada būti šalia, besąlygiškai palaikyti ir padrąsinti, juk įveikti šio meto iššūkius jaunam žmogui reikia labai daug drąsos

#ATEITIESLYDERIAI
Dominykas Sergūnas: tikiu, kad man pasiseks!

Lie­tu­vos moks­lei­vių są­jun­go­je ei­nu Kau­no sky­riaus va­do­vo ir val­dy­bos na­rio par­ei­gas – esu at­sa­kin­gas už 65 Kau­no mies­to ir Kau­no ra­jo­no mo­ki­nių savivaldas

Gimiau 1998 m. kovo 15 d. Kaune. Mokausi Kauno technologijos universiteto gimnazijos IV-oje klasėje. Labiausiai man patinka istorijos disciplina, ja domėjausi nuo pat mažens. Mane visada žavėjo didžių pasaulio lyderių istorijos, pasiekimai, įvairių civilizacijų ir visuomenės raida. Ši disciplina leidžia suvokti, kas dedasi šiandieniniame pasaulyje, ir moko nekartoti praeities klaidų. Lietuvos moksleivių sąjungoje einu Kauno skyriaus vadovo ir valdybos nario pareigas. Daugiau dėmesio skiriu skyriui vadovauti, tai atima tikrai daug laiko ir jėgų, tačiau įgaunama patirtis – neįkainojama. Esu atsakingas už 65 Kauno miesto ir Kauno rajono mokinių savivaldas, o mano komandą sudaro 60 žmonių. Šias pareigas einu jau beveik metus. Buvo džiaugsmo akimirkų, tačiau buvo ir nuosmukių, kurie tik dar labiau užgrūdino tolimesnei veiklai. Dievinu šį darbą ir ateityje norėčiau veikti ką nors panašaus.

Savo gebėjimų nepavadinčiau talentu. Norint vadovauti dideliam būriui žmonių, svarbiausia pasitikėti savimi, būti atsidavusiam ir žingsniuoti į priekį kartu su visa komanda. Seniai norėjau išmėginti save panašiame poste, todėl kryptingai to siekiau, o, pajautęs aplinkinių palaikymą, įgavau dar daugiau motyvacijos siekti šio tikslo. Nebijau klysti, mokausi iš klaidų. Nevengiu iššūkių. Visada visur dalyvauju ir stengiuosi pasirodyti maksimaliai gerai. Manau, kad labai svarbu imtis iniciatyvos, įkvėpti ir suburti žmones bendrai veiklai, o tai man visai puikiai sekasi. Daug laiko praleidau formuodamas tokią komandą, apie kokią svajojau nuo pat pradžių, todėl dabar galiu judėti tik į priekį. Laisvu laiku mėgstu skaityti istorinę literatūra, domiuosi politika. Neatsisakau ir sporto – krepšinio, futbolo, lauko teniso. Retkarčiais pažaidžiu kompiuterinius žaidimus. Savaitgalius leidžiu su draugais.

Kartu su komanda per metus nuveikėme labai daug. Teko organizuoti daugybę Kauno miesto moksleiviams skirtų renginių, tokių kaip moksleivių debatai, du protmūšiai, orientacinės varžybos „Duok žaibą ’15“, ortografijos konkursas „Paraidžiui!“, akustinis vakaras „Muzika, kuri šildo“, Kauno mokinių savivaldų pirmininkų konferencija, aštuoni Kauno mokinių savivaldų delegatų klubai ir daug kitų, tačiau labiausiai didžiuojuosi organizuotu 2016 m. Lietuvos moksleivių sąjungos žiemos forumu „Ateitis – tai Tu!“, kuriame dalyvavo apie 400 moksleivių iš visos Lietuvos. Tai didžiausias 2016 m. moksleivių renginys Lietuvoje, kuriame dalyvavo garsūs šalies svečiai ir lektoriai: Dominykas Vaitiekūnas, Bronislovas Burgis, Geležinė Lapė, Igoris Vasiliauskas ir kt. Didžiuojuosi, kad renginys ne tik buvo puikiai organizuotas, bet netgi pranoko lūkesčius.

Nors esu užimtas žmogus, daug laiko skiriu šeimai ir draugams. Tikiu, kad be artimųjų pagalbos ir palaikymo tikslai susiaurėtų, o ir motyvacija nebūtų tokia didelė. Visada su žmonėmis elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad su manimi būtų elgiamasi. Tik tokiu būdų gali susirasti naujų draugų ir išlaikyti šiltus santykius. Esu visuomenininkas, todėl kitas žmogus – man didžiausia vertybė. Jaučiu pagarbą žmonėms, kurie nestokoja idėjų ir nebijo jų įgyvendinti. Tokie žmonės mane visada žavėjo ir buvo man pavyzdys, įkvepiantis net ir sunkiausiomis akimirkomis stotis ir eiti pirmyn. Tikslios profesijos, kurią sieksiu įgyti baigęs mokyklą, dar nesu numatęs, tačiau linkstu prie socialinių ir humanitarinių mokslų. Ateityje noriu prisidėti prie visuomenės gerovės, noriu įkvėpti ir suburti žmones bendram tikslui – kurti geresnį ir tobulesnį rytojų mūsų ateities kartoms. Beprotiškai svajoju, kad apie mano nuveiktus darbus žmonės žinotų ir kalbėtų prabėgus ne vienam šimtui metų. Turiu tam ryžto, jėgų ir begalinio noro, nebijau atsakomybės ir sugebu atsakyti už padarytas klaidas, todėl tikiu, kad man pasiseks!

Ką galėčiau patarti bendraamžiams? Svarbu išsikelti aukštus tikslus, gal net neįmanomus, nes tik siekdamas to, kas neįmanoma, pasieksi maksimumą. Dažnas ko nors siekdamas bijo suklysti, nes vengia neigiamos aplinkinių reakcijos, tačiau reikia suprasti, kad visada bus tokių, kurie bet kokias pastangas vertins pesimistiškai. Kiekvienas turime savo asmeninių siekių ir tikslų, todėl būkime savanaudžiais – nekreipkime dėmesio į tai, ką mano kiti, nes gyvenimas tam per trumpas. Roma per vieną dieną nebuvo pastatyta, todėl reikia suprasti, kad ir siekti savo užsibrėžtų tikslų tikrai nebus lengva. Tik sunkus darbas ir 101 proc. pastangų garantuos sėkmę.

Esu tikras savo šalies patriotas ir džiaugiuosi viskuo, kas priverčia šia šalimi didžiuotis. Tačiau mane neramina dabartinė padėtis mūsų valstybėje, susijusi su emigracija. Dideli srautai gabių, išsilavinusių, jaunų ir geresnę Lietuvą kurti galinčių žmonių masiškai apsigyvena svetur. Tai, ko gero, didžiausia šiandienos problema, su kuria susiduria Lietuva, ir tam turi būti priimti drastiški ar net radikalūs sprendimai. Labai smagu matyti šalies progresą daugelyje sričių: mokslo, sporto, kultūros ir t. t. Lietuva puikiai integruojasi į Europą ir dideliais žingsniais panašėja į kitas Vakarų valstybes. Manau, kad po 10 metų Lietuva ne tik užsitikrins vakarietiškos valstybės statusą, bet taps konkurencinga ir modernia šalimi, kurios pavyzdžiu eis ir kitos valstybės.

#ATEITIESLYDERIAI
Karolina Vaickutė: „Kiekvienas pasiekimas turi savo kelią“

Pri­klau­sau Moks­lei­vių at­ei­ti­nin­kų są­jun­gai ir Pra­no Do­vy­dai­čio kuo­pai „E­že­rų vai­kai“, daž­nai pri­si­de­du prie jau­nų­jų mal­tie­čių veik­los. 2015 m. Ig­na­li­nos ra­jo­no mo­ki­nių aso­cia­ci­jos jau­ni­mo ap­do­va­no­ji­muo­se ta­pau no­mi­na­ci­jų „Me­tų pi­lie­tiš­kiau­sia mer­gi­na“ ir „Me­tų jau­ni­mo sa­va­no­rė“ nu­ga­lė­to­ja.

Gimiau 1998 m. kovo 9 d. Ignalinoje. Augu nedidelėje šeimoje, kurią sudaro mama, tėtis, brolis ir aš. Mano mama – nuostabi motina: darbšti, mylinti, kantri, išklausanti ir suprantanti. Šiuo metu ji dirba Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, o laisvalaikiu sukinėjasi namuose ar su tėčiu sporto salėje. Tėtis – policijos pareigūnas, laisvalaikiu jis mėgsta darbuotis savo dirbtuvėlėse. O jaunesnysis brolis, kaip ir dauguma vaikų, lanko pradinę mokyklą.

Mokausi Ignalinos gimnazijoje. Esu klasės seniūnė, taip pat Ignalinos gimnazijos mokinių tarybos narė, savo kadenciją baigusi pirmininko pavaduotoja. Iš visų mokykloje dėstomų disciplinų man labiausiai patinka biologija. Turbūt todėl, kad nuo vaikystės mane supo gamta, augu nuostabiame Ignalinos krašte, kuriame yra daug sunkiai vaikui suprantamų dalykų.

Arba galbūt todėl, kad mane visada traukė gyvybės vystymosi subtilybės, kūnų veikimo principai ir priežastys. Arba galbūt tiesiog dėl to, kad biologija man puikiai sekasi. Turbūt, kaip ir visų moksleivių, pagrindinė mano veikla turėtų būti mokymasis ir tobulėjimas. Tad po pamokų ar laisvu laiku stengiuosi gilinti savo žinias.

Prie veiklų galbūt pirmiausia reikėtų įrašyti tai, kad priklausau Moksleivių ateitininkų sąjungai (nuo 2015 m.) ir Prano Dovydaičio kuopai „Ežerų vaikai“, dažnai prisidedu prie jaunųjų maltiečių veiklos. Taip pat priklausau Ignalinos gimnazijos mokinių asociacijai. Dar šoku tautinių šokių kolektyvuose „Gaja“ ir „Jorutis“. Mėgstu groti ir dainuoti, tad kartais pasirodau nedideliuose koncertuose. Savo talentą šokti atradau dar būdama mažutė, nes pramoginius šokius šokau nuo pat darželio.

O galiausiai, besimokydama 9-oje klasėje, atradau meilę tautiniams šokiams. Meilę muzikai atradau Ignalinos Č. Sasnausko muzikos mokykloje, kai mokiausi smuiko klasėje. Trauką organizacijoms atradau per programą „Piliečio žadintuvas“, kurioje dalyvaudama supratau, kad bendradarbiavimas su kitais mokiniais ar žmonėmis gali atnešti daug džiaugsmo ne tik man, bet ir kitiems.

Mokausi labai įvairiai, priklauso nuo mokytojų užduodamo krūvio ir mokomosios medžiagos sunkumo. Prie viso to prisideda papildomos biologijos, matematikos, chemijos ir anglų kalbos pamokos. Tad visa tai užima šiek tiek laiko. Mokytis man padeda noras turėti mėgstamą darbą. Laikas, praleidžiamas būreliuose ar užsiėmimuose, galima sakyti, priklauso nuo krūvio. Paprastomis savaitėmis, kai neartėja koncertai ar renginiai, tautinių šokių kolektyvų „Jorutis“ ir „Gaja“ užsiėmimai trunka 2–3 valandas. Taip pat vieną ar pusantros valandos vyksta kuopos susitikimai. Ir kartą per savaitę vyksta mokinių tarybos susirinkimas.

Ką veikiu laisvalaikiu? Be galo mėgstu muziką: tiek šokti, tiek dainuoti, tiek groti. Labai mėgstu ką nors organizuoti (pavyzdžiui, klasės pasirodymus mokyklos renginiuose, šimtadienį ir pan.). Patinka laiką leisti su kitais žmonėmis: diskutuoti, padėti, paguosti, t. y. bendrauti. Taip pat kartais savanoriauju stovyklėlėse ar akcijose.

2012 m. baigiau Ignalinos muzikos mokyklą, tais pačiais metais dalyvavau pilietinio ir tautinio neformaliojo vaikų švietimo programoje „Piliečio žadintuvas“, 2013 m. baigiau Lietuvos Broniaus Oškinio aviacijos mokyklą, 2014 m. mokyklinėje chemijos olimpiadoje užėmiau 3-iąją vietą, 2014 m. mokyklinėje biologijos olimpiadoje – 1-ąją vietą, o rajoninėje olimpiadoje – 3-iąją vietą. 2016 m. mokyklinėse biologijos ir matematikos olimpiadose pavyko laimėti 2-ąją vietą. 2014 m. šokau dainų šventėje „Čia mano namai“ ir festivaliuose „Ežerų sietuva“ bei 31-ajame tarptautiniame Vevelsburgo jaunimo festivalyje Vokietijoje. Negaliu išskirti vieno svarbiausio pasiekimo, nes kiekvienas mane praturtino, patobulino ar sukėlė gerų emocijų. Kiekvienas pasiekimas turi savo kelią ir kiekvienas jų mane padarė tokia, kokia esu dabar.

Tautiškumas, šeimyniškumas, inteligentiškumas, visuomeniškumas, katalikiškumas – tai penki pagrindiniai principai, kurių reikia laikytis, kad būtum geras žmogus. Mylėsi savą žemę ar tautą – ją globosi, ją saugosi, neterši, domėsiesi ir tai padės jai išlikti. Mylėsi savo artimą – niekada nenorėsi jo nuskriausti, jam padėsi. Sieksi mokslo, išsilavinimo – būsi naudingas pasauliui savo protu, su tavimi bus įdomu kalbėti, galėsi spręsti problemas, nes labiau jas suprasi. Būsi visuomeniškas žmogus – galėsi padėti pasauliui, nes juo nesidomintis ar jo labui neveikiantis žmogus niekuo padėti negali. O katalikiškumas yra man asmeniškai priimtina ir svarbu. Ir kad ir kiek vienokių ar kitokių nuomonių išgirstume apie tikėjimą, niekas nepaneigs, kad katalikiškosios vertybės (tiesa, viltis ir meilė) yra vienos stipriausių ir labiausiai vertinamų. Man pačiai didžiausia vertybė yra meilė, nes meilė augina mums kitas vertybes: šeimą, pasitikėjimą, draugystę, pasiaukojimą ir t. t.

Neturiu vieno žmogaus, į kurį lygiuočiausi. Kiekvienas savo tikslą pasiekęs ar nuveikęs ką nors doro man gali būti autoritetas. Man autoritetu yra Prezidentė D. Grybauskaitė – už tai, kad yra puiki politikė, V. Cololo – už tai, kad yra talentingas aktorius, Č. Kudaba – už geografinius pasiekimus, mano tėvai – už buvimą atsakingais ir nuoširdžiais tėvais. Manau, kad nereikia lygiuotis į vieną žmogų, nes pasaulis jau turėjo tokią asmenybę, kam jam dar antra tokia pati, geriau iš visų gerbiamų asmenybių išmokti ko nors gero ir pasauliui sukurti naują asmenybę.

Didžiausia mano svajonė – studijuoti mediciną. Noriu tapti medike, nes visada jaučiau trauką pagelbėti žmonėms vienais ar kitais būdais, man patinka su jais bendrauti, mane traukia visi mokslai, kurie susiję su medicina. Galiu duoti kelis patarimus savo bendraamžiams, norintiems įgyvendinti savo svajones. Pirmiausia svajonę reikia susigalvoti, o tada dėti visas pastangas, kad ji išsipildytų. Jos išsipildymo sėkmė priklausys nuo to, kiek to trokštame. O jeigu ji neišsipildys, tai arba mes per mažai norėjome, arba tiesiog susigalvojome mums netinkamą svajonę.

Mane džiugina tai, kad Lietuva vis dar išaugina dorų, protingų žmonių. Liūdina, kad tie žmonės dažniausiai dovanoja savo talentus kitoms šalims. Kokia Lietuva bus po 10 metų? Šis klausimas neramina daugumą, bet aš nusiteikusi optimistiškai. Mes patobulėsime, būsime labiau gerbiami, o visi Lietuvos žmonės bus laimingesni.

#ATEITIESLYDERIAI
„Renergos“ žiemos viktorina: moksleiviai lengvai sudorojo klausimus
2017 12 07 9:09

Sep­ty­nių Jo­na­vos, Kre­tin­gos bei Anykš­čių ra­jo­nų mo­kyk­lų mo­ki­niai žie­mą pa­si­ti­ko da­ly­vau­da­mi jau pen­kio­lik­tą kar­tą bend­ro­vės „Re­ner­ga“ or­ga­ni­zuo­ja­mo­je dvie­jų die­nų vik­to­ri­no­je apie at­si­nau­ji­nan­čią ener­ge­ti­ką.

Renginys vyko Jonavos rajono Skrebinų kaime įsikūrusioje sodyboje. 5–12 klasių moksleiviai buvo išskaidyti į dvi amžiaus grupes ir turėjo atsakyti į įvairius klausimus bei išspręsti kryžiažodį atsinaujinančios energetikos tema. Renginio metu moksleiviai demonstravo vasaros stovyklos metu (tada jie su profesionaliais aktoriais statė spektaklį pagal Alo Goro knygą „Nepatogi tiesa“) įgytas žinias.

Taip pat jie atsakinėjo į klausimus apie tradicinę ir atsinaujinančią energetiką bei į įvairius žaismingus klausimus, tokius kaip, kuris gyvūnas gali atlaikyti 200 kartų daugiau branduolinės radiacijos nei žmogus, kiek litrų vandens negeriamu paverčia vienas lašas naftos, kokia yra originali gėrimo „Coca-Cola“ spalva, jeigu jo nenudažytų.

„Tikimės, kad mūsų renginių dėka, jaunosios kartos atstovai susimąstys apie tai, kad kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie aplinkos tausojimo. Manau, kad mūsų renginių dalyviai pasidalina gauta informacija su savo bendraamžiais, draugais, šeimos nariais. Galbūt kai kuriems iš jų dalyvavimas mūsų projektuose padės pasirinkti profesiją ir rasti savo gyvenimo kelią ateityje“, – sako „Renergos“ vadovas Mindaugas Juodis.

Po viktorinos mokiniai surengė „Ekologišką madų šou“. Kiekviena mokykla pristatė po vieną rūbų derinį iš atliekų. Mokiniai pasitelkė fantaziją ir užduotį atliko puikiai, dėl ko pasunkino darbą komisijai. Drabužiams gaminti buvo pasitelktos įvairiausios medžiagos: kiaušinių dėžutės, seni kompaktiniai diskai, šiukšlių maišai, popierius, saldainių popieriukai, seni laikraščiai, kamšteliai.

Geriausiais buvo pripažinti Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos, Jonavos rajono vaikų globos namų bei Kretingos rajono Darbėnų gimnazijos moksleiviai. Vertinimo komisiją sudarė „Renergos“ atstovai Jurgita Broersen, Egidijus Vyšniauskas bei Tadas Lopeta.

Renginio metu vaikai žaidė įvairius žaidimus, vyko protų mūšis, šokiai. Žiemos viktorinos tikslas ne tik sužinoti vaikų žinių lygį, išmokytų juos naujų dalykų apie atsinaujinančią energetiką, bet ir smagiai praleisti laiką. Kitą dieną moksleiviai aplankė Mažųjų Žinėnų piliakalnį ir šalia jo esančią Andruškonių atotangą. Tik keli drąsiausi moksleiviai ir vieną mokytoja žengė prie 43 metrų aukščio atodangos krašto, iš kurios atsiveria įspūdingo grožio vaizdai į Neries ir Šlėnos upių santaką.

Taip pat moksleiviai aplankė vieną didžiausių Lietuvos pramonės įmonių – Jonavos „Achemą“, priklausančią koncernui „Achemos Grupei“. Įmonė gamina azoto trąšas bei pramoninę chemiją.

„Tokiuose renginiuose išmokstame ir išgirstame daug naujų dalykų, viktorinos tik dar labiau skatina stengtis ir mokytis. Ekskursija „Achemoje“ buvo tikrai įdomi ir edukacinė, nors joje ir dalyvavau jau antrą kartą“, – sakė žiemos viktorinos pirmosios vietos laimėtojas Darbėnų gimnazijos (Kretingos raj.) moksleivis Žygimantas Kontrimas.

Koncerno „Achemos grupė“ valdoma „Renerga“ viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo plėtoti alternatyviąją energetiką ir iš karto ėmėsi socialinės bei švietėjiškos veiklos. „Renerga“ užmezgė glaudžius kontaktus su vietos bendruomenėmis. Kiekvienais metais bendrovė remia kultūrinius renginius ir nemažai dėmesio skiria jaunosios kartos ugdymui.

Socialinės atsakomybės renginiai moksleiviams tapo tradicija. Bendrovė organizuoja vasaros edukacinę stovyklą ir dviejų dienų kalėdinį renginį moksleiviams atsinaujinančios energetikos tema. Ruošdamiesi renginiams bei dalyvaudami juose moksleiviai įgauna papildomų žinių apie atsinaujinančios energetikos naudą, naujoves ir mokslo pasiekimus šioje srityje.

#ATEITIESLYDERIAI
Julius Lesauskas: jaunimas geriausiai žino, ko reikia valstybei

2016 m. at­vi­ra­me Es­ti­jos žie­mos irk­la­vi­mo čem­pio­na­te „Al­fa Ra­ce“ lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, 2015 m. at­vi­ra­me Bal­ti­jos irk­la­vi­mo čem­pio­na­te ir at­vi­ra­me Lie­tu­vos su­au­gu­sių­jų ir jau­nių irk­la­vi­mo čem­pio­na­te – taip pat 1-ąją, o re­ga­to­je „Bal­tic Cup“ – 1-ąją ir 2-ąją vie­tas, 2015 ir 2013 m. at­vi­ra­me Es­ti­jos žie­mos irk­la­vi­mo čem­pio­na­te „Al­fa Ra­ce“ – 2-ąją vie­tą, 2014 ir 2013 m. tarp­tau­ti­nia­me žie­mos irk­la­vi­mo tur­ny­re „Con­cept 2“ ir 2014, 2013 ir 2012 m. Lie­tu­vos irk­la­vi­mo fe­de­ra­ci­jos žie­mos čem­pio­na­te – 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1998 m. gegužės 1 d. Senuosiuose Trakuose, Trakų rajone. Abu mano tėvai yra baigę Lietuvos edukologijos universiteto Matematikos fakultetą. Mama dirba mokykloje direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir matematikos mokytoja. Tėtis dirba Panevėžio statybos treste. Turiu trejais metais vyresnį brolį Igną. Jis – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto studentas. Mūsų šeima dažniausiai savaitgalius leidžia kartu, kartais keliaujame po Lietuvą, lankome senelius kaime.

Mokausi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos III A klasėje. Dažnai vedu mokyklos renginius. Labiausiai patinka biologijos pamokos, nes mėgstu gamtą, joje praleidžiu daug laiko. Domiuosi sveika gyvensena, man įdomu, kaip veikia žmogaus organizmas, ko reikia, kad būtum sveikas, stiprus, energingas. Pagrindinė mano užklasinė veikla – akademinis irklavimas. Būdamas septintokas, baigiau muzikos mokyklos choreografijos skyrių, todėl reikėjo kito užsiėmimo. Į irklavimo treniruotę mane atvedė mama, ieškodama užsiėmimo vasarai. Atėjau ir dabar irkluoju jau penktus metus. Šešis kartus, o vasarą – 10 kartų per savaitę irklavimui skiriu po 2–3 valandas per dieną. Į treniruotę einu iškart po pamokų. Vasarą darau dvi treniruotes per dieną. Dažniausiai vieną kartą metuose turiu mėnesio trukmės irklavimo stovyklą. Praleidžiu nemažai pamokų, todėl paskui stengiuosi pasivyti klasės draugus. Kai nesportuoju, mokausi arba būnu su draugais. Dar man patinka tautiniai šokiai, scena. Lankau Trakų kultūros namų šokių studiją. Su šiuo kolektyvu jau du kartus dalyvavome Dainų šventėje. Ruošiamės dalyvauti ir šiais metais. Kadangi neturiu daug laisvalaikio, tai jį, kaip jau minėjau, stengiuosi praleisti su draugais.

Iš visų laimėjimų labiausiai didžiuojuosi iškovotais aukso medaliais Estijoje ir „Baltic Cup“ regatoje. O labiausiai įsiminė 2014-ųjų pasaulio jaunių čempionatas. Tai buvo mano pirmosios tokio lygio varžybos. Viskas nauja ir nematyta. Žavėjo tai, kad galiu irkluoti su patyrusiais, daug pasiekusiais sportininkais, atrodė, kad viską galiu. Beje, svarbu paminėti, kad irkluoju dvivietę porinę valtį, todėl visi mano medaliai yra ne tik mano, bet ir mano porininko nuopelnas.

Gyvenime vadovaujuosi principu „Jei nori kažką pasiekti – dirbk“. Nieko gyvenime negaunu veltui, žinau, kad neužtenka vien svajoti. Svajonė man skamba kaip kažkas nepasiekiamo, todėl pats svajonių neturiu, turiu tikslus. Savo bendraamžiams norėčiau pasakyti, kad žmogus turi būti įvairiapusis. Jeigu pasirinkai būti sportininku, neapleisk mokslų. Jeigu turi kitų svajonių, nenuleisk rankų, niekada nesilygiuok į kitus. Visada kovok su savimi ir nepasiduok, kai patiri nesėkmę. Jeigu būsi kantrus, visada pasieksi tai, apie ką svajoji. Svarbiausia – pasitikėti savimi.

Turiu daug autoritetų. Tai geriausi mano srities sportininkai Olaf Tufte, Ondrej Synek, Lietuvos elitiniai irkluotojai Saulius Ritter, Rolandas Masčinskas. Visi jie pasiekė tai, ko aš dar siekiu, todėl žaviuosi jų darbštumu, ryžtu ir noru būti geriausiems. Motyvacijos suteikia ir filmų herojai. Vienas iš geriausių – Rocky Balboa. Žiūrint šį filmą, visada norisi stotis ir eiti sportuoti, siekti savo tikslo. Baigęs mokyklą planuoju studijuoti užsienyje. Gyvenimą noriu sieti su gamtos mokslais. Galvoju apie aplinkosaugą, ekologiją.

Mane džiugina, kad Lietuvos ekonominė padėtis gerėja. Sulaukiame vis daugiau didžiųjų pasaulio valstybių dėmesio. O neramina jaunimo noras išvažiuoti iš šalies ir daugiau niekada į ją negrįžti. Liūdna žinoti, kad jaunimas, kuris gali pakeisti viską, kas blogai, nieko nesiima ir nerodo susidomėjimo savo šalies ateitimi. Tačiau aš Lietuvą po 10 metų įsivaizduoju kaip ekonomiškai stiprią valstybę. Norėčiau pamatyti, kaip jaunimas valdo šalį, nes manau, kad jaunimas geriausiai žino, ko reikia valstybei. Taip pat norėčiau, kad Lietuvos žmonės labiau norėtų dirbti Tėvynės labui, vykdytų savo pilietines pareigas. Norėčiau matyti daugiau besišypsančių, laimingų, pasitikinčių savimi ir savo valstybe žmonių

#ATEITIESLYDERIAI
Tomas Kačiukevičius: kokie būsime mes, tokia bus ir Lietuva

2016 m. ta­pau Lie­tu­vos jau­nių lais­vų­jų im­ty­nių čem­pio­nu (svo­rio ka­te­go­ri­ja iki 63 kg), Lie­tu­vos mo­ki­nių jau­nių lais­vų­jų im­ty­nių pir­me­ny­bė­se lai­mė­jau 1-ąją vie­tą (svo­rio ka­te­go­ri­ja iki 69 kg), 2015 m. Lie­tu­vos lais­vų­jų im­ty­nių jau­nu­čių pir­me­ny­bė­se – taip pat 1-ąją vie­tą (svo­rio ka­te­go­ri­ja iki 66 kg), 22-aja­me tarp­tau­ti­nia­me K. Kun­dzi­no im­ty­nių tur­ny­re Ry­go­je (Lat­vi­ja) – 3-ią­ją vie­tą (svo­rio ka­te­go­ri­ja iki 58 kg)

Gimiau 2000 m. rugpjūčio 9 d. Radviliškyje. Mano mama Jūratė – Radviliškio rajono Baisogalos gimnazijos šokio mokytoja metodininkė, Baisogalos kultūros centro šokių kolektyvų vadovė. Tiek mamos darbas, tiek pomėgis yra šokio menas, rūpinimasis šokėjų įvaizdžiu, pasiruošimu koncertams, respublikinėms dainų ir šokių šventėms, įvairių renginių, projektų, švenčių organizavimas. Tėtis Tomas – įmonės „The Lettuce Company“ (Jungtinė Karalystė) vadybininkas. Tėčio pomėgiai – sportas ir automobilių ralis. Mano tėvai energingi, veiklūs, atsakingi, pareigingi, reiklūs sau, kitiems ir savo vaikams. Maksimalistai – visada siekia savo užsibrėžtų tikslų ir geriausių rezultatų tiek darbe, tiek veikloje laisvu laiku. Sesutė Faustė – Baisogalos mokyklos-darželio 3-ios A klasės mokinė. Ji lanko šokių užsiėmimus.

Mokausi Radviliškio rajono Baisogalos gimnazijos II klasėje. Iš visų pamokų man labiausiai patinka geografija, nes įdomu pažinti mus supantį pasaulį, be to, šio dalyko mokytojas A. Jurkėnas yra mano autoritetas. Pagrindinė mano veikla po pamokų – laisvosios imtynės. Manau, kad, norint pasiekti aukštų rezultatų, reikia 99 proc. darbo ir tik 1 proc. talento. Sportuoti mane pastūmėjo ir šia sporto šaka sudomino tėtis. Darbo dienomis iki 15 val. mokausi gimnazijoje, 15 val. 30 min. išvykstu į treniruotes Radviliškyje (iki miesto keliauju 36 km), 17–19 val. vyksta treniruotė, apie 20 val. grįžtu namo (mane parsiveža kuris nors iš tėvų), o vakare ruošiu namų darbus. Tokia mano dienotvarkė. Laisvu laiku mėgstu skaityti knygas, žiūrėti filmus, klausytis muzikos, sportuoti su draugais, padėti tėvams.

Prie savo laimėjimų sąrašo norėčiau pridėti ir šiuos pasiekimus: 2014 m. Tarptautiniame laisvųjų imtynių turnyre, skirtame imtynių 45-mečiui paminėti, (svorio kategorija iki 54 kg), Tarptautiniame Vilniaus miesto P. Gaišinovo vardo laisvųjų imtynių turnyre (svorio kategorija iki 58 kg), Lietuvos laisvųjų imtynių jaunių čempionate (svorio kategorija iki 54 kg) ir Lietuvos mokinių jaunučių laisvųjų imtynių pirmenybėse (svorio kategorija iki 59 kg) laimėjau 1-ąją vietą, Tarptautiniame M. Kleino vardo laisvųjų imtynių turnyre Viljandyje (Estija) – 2-ąją vietą (svorio kategorija iki 57 kg), Tarptautiniame laisvųjų imtynių turnyre „Daugpilio taurė“ – 3-iąją vietą (svorio kategorija iki 59 kg), 2013 m. tarptautiniame laisvųjų imtynių turnyre „Radviliškis 2013“ (svorio kategorija iki 46 kg) ir Lietuvos vaikų laisvųjų imtynių pirmenybėse (svorio kategorija iki 54 kg) – 1-ąją vietą, 20-ajame tarptautiniame K. Kundzino imtynių turnyre Rygoje (Latvija; svorio kategorija iki 46 kg) ir Tarptautiniame R. Pauliukonio vardo laisvųjų imtynių jaunučių turnyre (svorio kategorija iki 47 kg) – 3-iąją vietą, 2012 m. Tarptautiniame laisvųjų imtynių turnyre, skirtame Radviliškio miesto 445-mečiui pažymėti, (svorio kategorija iki 39 kg) ir 2011 m. tarptautiniame laisvųjų imtynių turnyre „Radviliškis 2011“ (svorio kategorija iki 36 kg) – 2-ąją vietą. Didžiuojuosi, kad būdamas 14 metų jau buvau išrinktas geriausiu 2014 m. Radviliškio rajono sportininku. Esu daugkartinis Lietuvos čempionatų nugalėtojas ir prizininkas, 2013 m. buvau apdovanotas specialia taure kaip techniškiausias tarptautinio laisvųjų imtynių turnyro Radviliškyje sportininkas. Labiausiai įsiminė tai, kad 2014 m. tapau Lietuvos jaunių čempionu, nes tai buvo sunkiai iškovotas ir labai svarbus apdovanojimas. Manau, kad be darbo ir pastangų nebūna ir rezultatų. Bendraamžiams norėčiau patarti pirmiausia turėti svajonę, o tada daug ir sistemingai dirbti, gali būti, kad dėl tikslo net reikės ko nors atsisakyti...

Mano vertybės – namai, šeima, ištikimybė, darbštumas, sąžiningumas, savigarba, pagarba vyresniesiems. Mano tėtis yra mano autoritetas, mano varomoji jėga. Taip pat didžiuojuosi savo pirmuoju Lietuvoje žinomų laisvųjų imtynių treneriu Fiodoru Vladimirovu. Baigęs mokyklą norėčiau studijuoti teisę, o laisvalaikiu toliau sportuoti.

Lietuvoje mane neramina masinė tautiečių emigracija, nestabilumas visose gyvenimo srityse. O džiugina taika, tai, kad būdamas lietuvis vis dar gyvenu savo gimtojoje šalyje. Kokia Lietuva bus po 10 metų? Būsiu optimistas – kokie būsime mes, tokia bus ir Lietuva. Įsivaizduoju, kad viskas bus geriau, nei yra šiandieninėje Lietuvoje.

* * *

Tėvai Tomas ir Jūratė Kačiukevičiai

Norėjome, kad sūnus Tomas nuo pirmos klasės turėtų kokią nors popamokinę veiklą, kuri jam patiktų, leistų atsiskleisti jo gebėjimams ir būtų miela širdžiai. Tomo tėtis visą gyvenimą sportuoja: lankė plaukimo baseiną, žaidė krepšinį, užsiiminėja kultūrizmu. Tėtis norėjo, kad ir sūnus augtų sveikas, tvirtas, vyriškas, gal net profesionaliai sportuotų, todėl pastūmėjo jį užsiimti laisvosiomis imtynėmis. Imtynių sporto treniruotės vyko Radviliškyje – 36 km nuo mūsų Baisogalos miestelio. Nuo 9-erių metų sūnus Tomas pradėjo keliones į Radviliškio miestą, į laisvųjų imtynių klubą „Laisvūnas“ pas puikų ir žinomą trenerį Fiodorą Vladimirovą, o po 4-erių metų – pas trenerį Justiną Kvietelaitį (F. Vladimirovas išėjo į užtarnautą poilsį). Treniruotes lankyti buvo galima tik nuo 11-os metų, bet treneris F. Vladimirovas leido Tomui pradėti nuo 9-erių. Būdamas jauniausias, mažiausias, jis stengėsi nenusileisti vyresniems imtynininkams, dėjo daug pastangų, darbo, sąžiningai lankė treniruotes, į kurias 3–4 kartus per savaitę vežiojo tėtis. Dabar Tomui jau 16-a metų, jis pamilo ir susigyveno su laisvųjų imtynių sportu, nuo pat pradžių jam sekėsi siekti aukščiausių rezultatų ir tų pasiekimų jis turi daug. Už savo aukščiausius pasiekimus jis dėkingas savo pirmajam treneriui F. Vladimirovui, dabartiniam treneriui J. Kvietelaičiui, treneriui iš Raseinių V. Grišiui, treneriams N. Peleckiui ir R. Dijokui iš Kelmės ir Šiaulių. Laisvosioms imtynėms reikalinga labai gera sveikata. Ši sporto šaka turi svorio kategorijas, todėl svorio metimas ir mityba yra labai svarbūs faktoriai. Už Tomo sveikatą esame labai dėkingi Kauno klinikų sportininkų gydytojai gerb. Aušrai Piktuižytei, kuri prižiūri Tomo sveikatą ir mitybą. Tomas imtynių sportui atiduoda visą savo laisvą laiką, kuris lieka po pamokų (jis ir mokosi labai gerai – visi pažymiai 9 arba 10), dalyvauja daugybėje treniruočių, varžybų ir stovyklų. Joms reikia ruoštis psichologiškai ir fiziškai. Kai visi jo klasės draugai atostogauja, jis važiuoja į sporto stovyklas Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje. Mes, kaip tėvai, stengiamės jam sudaryti visas geriausias sąlygas tiek sportuoti, tiek ilsėtis, tiek gerai mokytis. Palaikome jį morališkai ir finansiškai: vežiojame į treniruotes, aprūpiname sportiniu inventoriumi, lydime į varžybas, finansuojame stovyklas, stengiamės suprasti, kai aplanko nesėkmės, ir labai džiaugiamės, kai lydi sėkmė. Tėtis visą savo laisvalaikį taip pat aukoja sūnaus sportiniams pasiekimams, jis tarsi jo vadybininkas: pats domisi laisvųjų imtynių sportu, lanko suaugusiųjų treniruotes, daug bendrauja su treneriais, Tomo gydytoja. Mūsų sūnus Tomas unikalus tuo, kad tai, ką daro, daro sąžiningai, labai gerai, nuo pradžios iki galo, niekada nenumes nieko pusiaukelėje. Jis kruopštus, maksimalistas – siekia geriausio rezultato tiek sporto, tiek mokslo srityse, tiek ir buityje. Jis puikus žmogus: supratingas, kultūringas, atsakingas, sąžiningas, gabus, taktiškas, vyriškai santūrus, protingas. Gimnazijoje jis mėgstamas draugų, mokytojų, atstovauja mokyklai įvairiose olimpiadose, renginiuose (dainuoja, šoka, veda renginius). Mes, kaip tėvai, didžiuojamės savo sūnumi, esame dėkingi už paklusnumą, supratingumą, už mūsų pastangų įvertinimą. Linkime, kad gyvenime išsipildytų jo svajonės, nes jis to vertas. Mieli kitų vaikų tėveliai, kiek įdėsite į savo vaikus, tiek ir gausite. Vieną dieną nereikės užduoti sau klausimo, kodėl jūsų vaikas pasuko blogais keliais. Pasistenkite dėl savo vaikų, nes daug tėvų savo atžaloms skiria per mažai dėmesio.

Laisvųjų imtynių treneris Justinas Kvietelaitis

Tomo talentas buvo pastebėtas jam pasportavus keletą mėnesių, o tai buvo jam mokantis 3-ioje klasėje. Iš savo bendraamžių jis iš karto išsiskyrė neeiliniu darbštumu ir atsakingumu. Ugdyti gabų ir talentingą vaiką yra labai nelengvas ir kartu malonus darbas. Atidus Tomo klausymasis ir užduočių atlikimas jam leidžia sparčiai tobulėti. Todėl papildomo dėmesio jam turi skirti ir tėveliai, ir pedagogai, tik taip vaikinas gaus dar daugiau žinių ir tobulės. Tačiau puikūs rezultatai atperka viską. Už pasiektus aukštus rezultatus ir atsakingą darbą Tomas skatinamas diplomais, padėkos raštais, sporto taurėmis, tėvų ir sporto kolektyvo dovanėlėmis. Tomas yra labai atsakingas ir dėmesingas. Treniruotėse darbštus ir atidus, o tai leidžia labai sparčiai mokytis. Jis unikalus savo darbštumu ir užsispyrimu siekti užsibrėžtų tikslų. Jam labai daug padeda ir palaiko tėveliai, kurie labai stengiasi ir sudaro sąlygas Tomui tobulėti ir realizuoti save visose srityse. Jei viskas bus taip ir toliau, Tomas pasieks tikrai aukštų rezultatų ir sporto, ir mokslo srityse, ir gyvenime. Linkiu niekada nepasiduoti ir pasiekti savo tikslus, o tėveliams – kantrybės.

Klasės vadovė Sigita Jurkėnienė

Tomą pažįstu penktus metus. Klasėje jis išsiskiria savo gabumais tiek mokslo srityje, tiek visuomeninėje veikloje. Mokosi labai gerai, sekasi tiek tikslieji, tiek humanitariniai mokslai. Mokinys išsiskiria gebėjimu logiškai mąstyti, atsakingai ir kokybiškai atlieka užduotis. Turi aukštą savimonės lygį, yra be galo pareigingas ir darbštus, drausmingas ir atkaklus. Tomas kūrybingas, geba kelti naujas idėjas, savarankiškai dirbti, greitai orientuojasi situacijose, yra smalsus. Nuoširdžiai bendrauja, yra klasės lyderis, nors pasižymi santūrumu. Aktyviai dalyvauja klasės ir gimnazijos veikloje: olimpiadose, konkursuose, varžybose, atstovauja gimnazijai rajono ir respublikos renginiuose. Linkiu, kad Tomui pavyktų įgyvendinti visus siekius ir svajones.

Lietuvių kalbos mokytoja Birutė Gedžiuvienė

Tomą lietuvių kalbos mokau nuo 5-os klasės. Gal ir nėra tiesioginio ryšio tarp aktyvaus sporto ir gimtosios kalbos bei literatūros išmanymo, tačiau tikrai reikia įžvalgumo ir vienu, ir kitu atveju. Būtent tuo Tomas iš savo bendraamžių gimnazijoje ir išsiskiria. Jis sugeba ne tik nuosekliai ir argumentuotai (ir raštingai!) kurti įvairius tekstus, bet ir atskleisti giliąsias literatūros prasmes. Todėl rajono gimtosios kalbos olimpiadoje jis tapo laureatu. Be to, Tomas visada žavėjo santūrumu ir gebėjimu susitelkti bet kokiai veiklai, net ir kūrybinei, pavyzdžiui, gimnazijos scenoje sėkmingai inscenizavo ne vieną kūrinį. Tam reikia ir drąsos, ir pasitikėjimo savimi. Grupinėje ugdymo proceso veikloje jis nuolat tampa neformaliu grupės lyderiu – taip bendramoksliai pripažįsta jo kompetencijas. Niekada nesu girdėjusi jį ką nors žeminant, neteisingai kritikuojant. Turi retą savybę – geba įsipareigoti ir tesėti žodį. Labai tikiuosi, kad Tomui pasiseks įgyvendinti bet kokią svajonę, nes jis yra ryžtingas ir tikslingas žmogus. Linkiu nepasiduoti jokiems sunkumams, nes jie užgrūdina. Tomo tėvams, kolegoms linkiu nepraleisti progos dalyvauti jauno talentingo žmogaus tapsmo veikloje.

#ATEITIESLYDERIAI
Erikas Kapočius: džiugina, kad Lietuvoje žadama statyti daugiau baseinų. Bet ar jų tikrai bus?

2016 m. Lie­tu­vos plau­ki­mo čem­pio­na­te lai­mė­jau 1-ąją vie­tą (400 m komp­lek­si­nio plau­ki­mo rung­tis), Lie­po­jos mies­to at­vi­ra­me plau­ki­mo čem­pio­na­te (Lat­vi­ja) – taip pat 1-ąją vie­tą (200 m komp­lek­si­nio plau­ki­mo rung­tis), Lie­tu­vos jau­nių ir jau­ni­mo plau­ki­mo žie­mos pir­me­ny­bė­se – ke­tu­rias 1-ąsias vie­tas (100 ir 200 m plau­ki­mo krū­ti­ne rung­tys; 200 ir 400 m komp­lek­si­nio plau­ki­mo rung­tys)

Gimiau 2000 m. gegužės 3 d. Ignalinoje. Mano tėtis dirba matininku UAB „Ignalinos projektai“, o mama – specialiste Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Statybos ir komunalinio ūkio skyriuje. Turiu metais jaunesnį brolį, jis mokosi Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos 8-oje klasėje.

Aš mokausi Ignalinos gimnazijos I B klasėje. Pagrindinė mano veikla – plaukimas. Dar esu lankęs sklandymo būrelį. Kai mokiausi 1-oje klasėje, mama nuvedė mane į baseiną, nes buvo pradėjęs krypti stuburas. Patekau į trenerio Eugenijaus Rakitino treniruotes. Plaukti patiko ir sekėsi gerai. Pirmieji laimėjimai skatino daugiau treniruotis ir siekti geresnių rezultatų. Per dieną turi dvi treniruotes: rytinę nuo 7.00 ir vakarinę nuo 15.30. Per dieną treniruojuosi 3–4 valandas, nuplaukiu apie 5–6 kilometrus. Laisvalaikiu mėgstu važinėtis motoroleriu.

Be jau minėtų laimėjimų esu pelnęs ir šiuos: 2015 m. atvirame Lietuvos plaukimo čempionate laimėjau 1-ąją (400 m kompleksinio plaukimo rungtis) ir 2-ąją (1500 m plaukimo laisvu stiliumi rungtis) vietas, Baltijos jūros šalių čempionate Brandenburge (Vokietija) – dvi 1-ąsias (plaukimo laisvu stiliumi ir kompleksinio plaukimo estafetės 8 x 50 m rungtys) ir tris 2-ąsias (100 ir 200 m plaukimo krūtine rungtys; 200 m kompleksinio plaukimo rungtis) vietas, XVII tarptautiniame plaukimo sprinto festivalyje „Anykščiai 2015“ – dvi 1-ąsias vietas (100 m kompleksinio plaukimo rungtis; 100 m plaukimo krūtine rungtis, pasiekiau festivalio rekordą), Liepojos miesto atvirame plaukimo čempionate (Latvija) – 1-ąją (200 m kompleksinio plaukimo rungtis) ir dvi 3-iąsias (100 m kompleksinio plaukimo rungtis; 100 m plaukimo krūtine rungtis) vietas, Baltijos šalių plaukimo čempionate – tris 1-ąsias (100 ir 200 m plaukimo krūtine rungtys; kompleksinio plaukimo estafetės 4 x 100 m rungtis), 2-ąją (400 m kompleksinio plaukimo rungtis) ir 3-iąją (200 m kompleksinio plaukimo rungtis) vietas.

Labiausiai didžiuojuosi pasiektais berniukų iki 15 m. plaukimo 50 m baseine rekordais: 100 m krūtine (1.06,96 min.), 200 m krūtine (2.23,50 min.), 400 m kompleksiniu plaukimu (4.43,12 min.), ir plaukimo 25 m baseine rekordais: 100 m krūtine (1.04,55 min.), 200 m krūtine (2.22,07 min.), 100 m kompleksiniu plaukimu (59,62 sek.), 200 m kompleksiniu plaukimu (2.07,25 min.), 400 m kompleksiniu plaukimu (4.42,64 min.). Taip pat didžiuojuosi, kad 2016 m. balandžio 9 d. Tartu mieste (Estija) vykusiose tarptautinėse plaukimo varžybose plaukiau 200 m kompleksiniu plaukimu ir įvykdžiau sporto meistro normatyvą. 2015 m. liepos 27–31 d. su Lietuvos rinktine dalyvavau Europos jaunimo vasaros olimpiniame festivalyje Tbilisyje (Gruzija). Tai buvo įspūdingas renginys, žavėjo ir olimpiados atidarymas, ir uždarymas. Šiose varžybose užėmiau 13-ąją ir 18-ąją vietas plaukdamas krūtine, o su Lietuvos rinktine 4 x 100 m kombinuotos estafetės rungtyje užėmėme 7-ąją vietą. Be to, pagerinome Lietuvos jaunuolių iki 17 m. rekordą (3.54,57 min.). Savo bendraamžiams galiu patarti – pirmiausia reikia išsikelti sau tikslą, o tada jo siekti daug daug dirbant.

Gyvenime stengiuosi visada būti sąžiningas, teisingas, garbingas ir viską pasiekti savo darbu. Mano vertybės – sveikata, teisingumas ir garbingumas. Mano autoritetas – Giedrius Titenis. Jis kilęs iš nedidelio miesto, kaip ir aš, ir pasiekė didelių rezultatų, daug treniruojasi gimtame mieste Anykščiuose. Aš taip pat norėčiau gyventi ir treniruotis savo gimtame mieste Ignalinoje, pasiekti gerų rezultatų. Mano ateities planai – plaukti ir gerinti savo rezultatus. Profesiją žadu rinktis susijusią su sportu, noriu populiarinti sportą.

Mane džiugina, kad Lietuvoje žadama statyti daugiau baseinų. Bet ar jų tikrai bus?.. Neramina tai, kad trūksta lėšų sportui ir sportininkai išvyksta treniruotis kitur.

* * *

Plaukimo treneris Eugenijus Rakitinas

Erikas išsiskyrė savo talentu vos atėjęs į plaukimo treniruotes. Jis gana greitai ir taisyklingai atkartodavo visus jam duodamus pratimus. Erikas be didesnių pastangų išmoko techniškai plaukti visais keturiais plaukimo stiliais ir respublikinėse varžybose tarp savo bendraamžių neturėjo sau lygių. Su šiuo sportininku dirbti yra gana lengva, jis retai kada serga, tinginiauja, praleidžia treniruotes. Iš kitos pusės, Erikas siekia maksimalaus tikslo kiekvienose varžybose, todėl net su menkiausia nesėkme jam sunku susitvarkyti psichologiškai. Todėl jaunajam plaukikui po tokių nesėkmių reikia pokalbio su treneriu, manau, kad ir tėvų palaikymas čia yra labai svarbus. Linkiu Erikui išmokti pasimokyti iš savo nesėkmių ir nesustoti siekti užsibrėžtų tikslų

#ATEITIESLYDERIAI
Audrius Dunauskas: visada reikia eiti iki galo ir taip tapti geriausiam

2016 m. Lie­tu­vos dziu­do U-18 čem­pio­na­te lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, 2015 m. Lie­tu­vos dziu­do U-23 čem­pio­na­te – 3-ią­ją vie­tą, 2012 m. Lie­tu­vos dziu­do U-16 čem­pio­na­te – 1-ąją vietą

Gimiau 1998 m. gegužės 19 d. Kaune. Mano tėtis dirba statybose, įmonėje „Neris“, jis yra darbštus žmogus. Mama dirba Kauno klinikose, abu tėvai mėgsta keliauti. Brolis – trečiakursis, Kauno technologijos universitete studijuoja statybų inžineriją. Visi esame sportiški ir ne namisėdos.

Mokausi Kauno rajono Babtų gimnazijos 11-oje klasėje. Mokykloje lankau tinklinio būrelį, papildomai mokausi anglų kalbos. Po pamokų einu į dziudo treniruotes, mokausi, padedu močiutei jos ūkyje. Mėgstu žaisti tinklinį, krepšinį, futbolą – man patinka daug sporto šakų. Dar mėgstu būti su draugais gamtoje, žvejoti.

Noras būti geriausiam augo nuo pat mažens, todėl nuo mažų dienų pradėjau sportuoti, esu gabus ir mokslams. Man, pradėjusiam lankyti dziudo treniruotes, iš pradžių labai padėjo tėvai, kasdien motyvuodavo treneris, pagelbėdavo ir mokytojų pamokos. Šiuo metu stengiuosi netinginiauti, turėdamas laisvesnio laiko, stengiuosi jį praleisti siekdamas savo tikslo. Per savaitę turiu penkias dziudo treniruotes. Grįžęs namo iš mokyklos, stengiuosi bent kiek laiko praleisti prie namų darbų.

Labiausiai džiaugiausi laimėjęs Lietuvos dziudo U-18 čempionatą, nes tada man buvo suteiktas rudasis diržas. Tai dar vienas laiptelis mano tikslo link, pelnius rudąjį diržą, beliko tik vienas – juodasis. Negalėčiau išskirti įsimintiniausių varžybų, nes visos jos kuo nors įsimena.

Man labai svarbu tikslo siekimas. Dažnai užsibrėžiu tikslą, nesvarbu, susijusį su mokslais ar sportu, ir stengiuosi jį pasiekti bet kokia kaina. Stipri valia ir užsispyrimas man padeda įveikti sunkumus, tikiuosi, tai man padės ir ateityje. Mano autoritetas – treneris Romualdas Pocius. Jis nuolat stengiasi, kad pasiekčiau geriausius rezultatus, mane palaiko, motyvuoja, stengiasi, kad būčiau geriausias. Taip pat didelę įtaką man daro tėvai. Jei ne jie, aš jau pusiaukelėje būčiau sustojęs ir nebūčiau tapęs toks, koks esu dabar. Galėčiau įvardyti ir savo draugės nuopelnus – ji visada mane palaiko, kad nesustočiau ir eičiau tolyn. Manau, ateityje man prie širdies būtų specialybė, susijusi su sportu. Sportuoju jau nuo mažens, tad norėtųsi ir tolimesnį savo gyvenimą sieti su sportu. Labiausiai man patiktų tapti treneriu.

Savo bendraamžiams norėčiau pasakyti: kai sieki svajonės, turi žinoti, ko iš tiesų nori, ir tada mažais žingsneliais reikia eiti svajonės link. Svarbiausia – prisiversti siekti savo tikslo, nes pradžia būna sunkiausia, o vėliau pats siekimas tampa įpročiu. Norėčiau pabrėžti, kad niekada nevalia sustoti ten, kur pradėjai. Visada reikia eiti iki galo ir taip tapti geriausiam.

Mane džiugina tai, kad mūsų šalyje dar yra sportininkų, garsinančių Lietuvos vardą, jie motyvuoja visus žmones, turinčius tikslų. Neramina tai, kad daugelis jaunų žmonių renkasi vakarėlius, alkoholį vietoj to, kad galėtų užsiimti sportu ar kita naudinga veikla. Kokia Lietuva bus po 10 metų? Manau, kad talentingų vaikų karta bus mažesnė.

#ATEITIESLYDERIAI
Moksleivių meilė chemijai prasiveržia konkurse
2017 11 14 6:00

Che­mi­kų mies­to Jo­na­vos Se­na­mies­čio gim­na­zi­jo­je su­reng­tas tre­čia­sis tra­di­ci­nis res­pub­li­ki­nis moks­lei­vių che­mi­jos kon­kur­sas. Tai pui­ki ga­li­my­bė mo­ki­niams pa­de­mons­truo­ti sa­vo ži­nias už sa­vo mo­kyk­los sie­nų ir pa­ska­ti­ni­mas jiems do­mė­tis che­mi­jos moks­lu, jį po­pu­lia­rin­ti.

Dr. Bronislovo Lubio vardo respublikiniame chemijos konkurse dalyvavo 88 moksleiviai iš 22 šalies gimnazijų. Konkurso organizatorę – Senamiesčio gimnaziją – nudžiugino tai, kad sulaukta komandos iš Plungės „Saulės“ gimnazijos, kurioje mokėsi šviesaus atminimo dr. B. Lubys. Tarp konkurso naujokų – ir Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos atstovai, taip pat atvyko dar trys komandos iš kitų sostinės mokyklų. Kaunui atstovavo keturios komandos: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Kauno technologijos universiteto (KTU), Jėzuitų ir Rokų gimnazijų mokiniai.

Jonavos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Vytautas Žebrauskas, sveikindamas konkurso dalyvius, pasidžiaugė, kad kone šimtas jaunų žmonių yra neabejingi vienam sunkiausių mokslų – chemijai. Jis linkėjo dalyviams pademonstruoti išsamias žinias bei rasti laiko pabendrauti.

Konkurso idėja labai paprasta – norima, kad mokiniams būtų smagu, kad jie domėtųsi chemijos mokslu ir suprastų: tai nėra vien akademiniai sprendimai.

KTU Cheminės technologijos fakulteto dekanas Eugenijus Valatka, džiaugdamasis konkurso dalyvių gausa, tikino esąs ramus, kad chemijos pramonė klestės ir ateityje. „Nebijokite, jeigu šiandien kas nors nepasiseks, jei parodysite ne tokius rezultatus, kokių tikėjotės, vis tiek eikite tuo keliu, nes chemija – ne tik sunkus, bet ir nepaprastai įdomus mokslas, jame daug meno, muzikos ir filosofijos“, – teigė E. Valatka.

„Tikiuosi, kad gimnazistų neabejingumas chemijos konkursui peraugs į meilės chemijai jausmą, jie pasirinks su ja susijusį gyvenimo kelią. Mūsų bendrovės noras būtų, kad pirmenybę teiktumėte inžinerinėms specialybėms“, – ragino AB „Achema“ personalo ir bendrųjų reikalų direktorius Gitenis Subačius.

Varikliukas – gimnazistai

Konkurso iniciatorė ir koordinatorė chemijos mokytoja ekspertė Audronė Kuliešienė teigė, kad „chemijos meilės sėklą šioje mokykloje pasėjo mokytoja Janina Katinienė, dabar tereikia plėtoti jos idėjas“. Mokytoja neslėpė, kad kasmet renginį organizuoti tampa vis sunkiau, nes norisi siekti tobulybės. „Tačiau čia patiriame tiek teigiamų emocijų, kurių neįmanoma įvertinti jokiais pinigais. Smagu, kad geras varikliukas yra ir patys gimnazistai. Tai jie, numatytai datai artėjant, pradeda klausinėti, kada pradėsime rengtis konkursui. Jei ne mūsų gimnazistai, dalis idėjų nueitų vėjais“, – pasakojo ji. Pasak A. Kuliešienės, konkursui populiarumo prideda ir tai, kad, skirtingai nei olimpiadose, čia nėra griežtos atrankos. „Provincijos moksleiviams patekti į olimpiadas yra kone utopinis dalykas. Todėl ir norisi alternatyvių konkursų, kurie turėtų savo vertę, akademinį svorį“, – pabrėžė mokytoja.

Konkurso idėja, anot A. Kuliešienės, yra labai paprasta, norima, kad mokiniams būtų smagu, kad jie domėtųsi chemijos mokslu ir suprastų: tai nėra vien akademiniai sprendimai. Ji apgailestavo, kad renginio dalyvių skaičius yra ribotas, mat gimnazijoje tėra du chemijos kabinetai, pritaikyti dirbti 80 moksleivių. Todėl dalyvių registraciją, kaip ir pernai, teko nutraukti jau trečią dieną po paskelbimo. „Tokio susidomėjimo iniciatyvos pradžioje nesitikėjome“, – pažymėjo pašnekovė.

Solidūs partneriai

Sklandžia konkurso eiga tradiciškai pasirūpino gimnazijos kolektyvas, vadovaujamas direktorės Ritos Čiužienės ir chemijos mokytojos A. Kuliešienės. Jį rengiant bendradarbiauta su Lietuvos chemijos mokytojų asociacija, AB „Achema“, Dr. B. Lubio labdaros ir paramos fondu, Kauno technologijos universitetu bei Jonavos rajono savivaldybe. Konkurso dalyviams taip pat buvo surengta ekskursija po Jonavos azotinių trąšų gamyklą „Achema“.

Kad mokytojai išgirstų svarbiausias aktualijas, pasirūpino KTU Cheminės technologijos fakultetas. Susirinkusieji galėjo išklausyti net keturias paskaitas: dr. Viktorijos Eisinaitės „Inovatyvios pigmentų įkapsuliavimo ir stabilizavimo priemonės mėsos gaminiams“; doc. dr. Ramūno Lygaičio „Organinės medžiagos šviečiančių diodų technologijos pradinis elementas“; prof. dr. Lino Kliučininko „Ekoefektyvumas – planetos išlikimo strategija“ ir dr. Tado Prasausko „Patalpų oro kokybė“.

„Šis konkursas yra chemijos mokslo populiarinimas, nes viskas prasideda nuo mokyklos. Pastebėjau, kad populiariausios dabar yra ne su chemija susijusios specialybės, o tos, kurios dažniau afišuojamos per televiziją. Bet kadangi gamybos pramonė yra mūsų šalies ūkio pagrindas, svarbus jos vystymuisi ir turtėjimui, esame už tai, kad inžinierių Lietuvoje daugėtų“, – kalbėjo G. Subačius. Dėl to AB „Achema“ glaudžiai bendradarbiauja su KTU.

Nugalėtojų plejada

Tarp gimnazijų, kurios vykdo moksleivių atranką, šiemet chemijos konkurse nepralenkiama buvo Kauno KTU gimnazija. Tarp ugdymo įstaigų, kurios moksleivių atrankos nevykdo, pirmą vietą užėmė Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos komanda, antrąją – Vilniaus Simono Daukanto gimnazija, o konkurso „bronza“ atiteko Kėdainių Šviesiajai gimnazijai.

Provincijos moksleiviams patekti į olimpiadas yra kone utopinis dalykas, todėl ir norisi alternatyvių konkursų, kurie turėtų savo vertę, akademinį svorį.

Geriausiai spręsti teorines užduotis sekėsi Justui Petrauskui, KTU gimnazijos pirmokui, Benui Skripkiūnui, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos pirmokui, Nojui Osinskui, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos antrokui, ir Edvardui Vinerskui, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos antrokui.

Praktines užduotis mokyklų, vykdančių moksleivių atranką, grupėje geriausiai šiemet įveikė pirmokai Titas Radzevičius ir Justas Petrauskas iš KTU gimnazijos bei antrokai Benas Matuzevičius ir Ignas Mačiulis iš Vilniaus licėjaus.

Mokyklų, nevykdančių moksleivių atrankos, grupėje praktines užduotis geriausiai „lukšteno“ pirmokai Dominykas Žviedrys, Petras Rauka (Vilniaus Simono Daukanto gimnazija) ir antrokai Donatas Černikauskas, Ervinas Svirskis iš Kėdainių Šviesiosios gimnazijos.

Pirmasis dr. B. Lubio vardo respublikinis chemijos konkursas Jonavos Senamiesčio gimnazijoje surengtas prieš dvejus metus. Tada jame dalyvavo 76 mokiniai iš 19 Lietuvos mokyklų. Renginio tikslas – paskatinti mokinius ne tik kaupti, bet ir kūrybiškai taikyti praktines bei teorines chemijos žinias, ugdyti atsakingą požiūrį į technologijų ir gamtos mokslų suderinamumą, taip pat paneigti nuostatą, kad chemija yra tik formulių bei sąvokų mokslas.

Konkursas vyksta trimis etapais. Pirmajame atvykusieji dalyvauja protų mūšyje. Antroje dalyje gimnazistai išsiskaido: pirmokai atlieka praktinį eksperimentą, o antrokai sprendžia individualias teorines užduotis. Trečiame etape pirmokai ir antrokai susikeičia vietomis. Esant tokiai organizavimo struktūrai, dalyviai gali laimėti ir individualioje įskaitoje, ir geriausiai atlikti praktinę dalį, o laimi komanda, kuri pelno daugiausia taškų.

#ATEITIESLYDERIAI
Kristina Masionytė: jeigu šalyje per artimiausius 10 metų niekas nesikeis, įsivaizduoju ją ištuštėjusią

2016 m. tarp­tau­ti­nia­me krep­ši­nio tur­ny­re Tur­ki­jo­je su Lie­tu­vos še­šio­lik­me­čių rink­ti­ne užė­mė­me 2-ąją vie­tą, 2015 m. tarp­tau­ti­nia­me tur­ny­re Bal­ta­ru­si­jo­je – taip pat 2-ąją vie­tą, o res­pub­li­ki­nia­me tur­ny­re su mo­kyk­los mer­gai­čių krep­ši­nio ko­man­da – 1-ąją vie­tą, 2014 m. tarp­tau­ti­nia­me tur­ny­re Len­ki­jo­je su Lie­tu­vos ke­tu­rio­lik­me­čių mer­gai­čių rink­ti­ne iš­ko­vo­jo­me 1-ąją vie­tą.

Gimiau 2000 m. liepos 21 d. Alytuje. Mano mama Renata – finansininkė, jai patinka gaminti maistą ir skaityti. Tėtis Raimondas – ūkininkas, jis domisi aviacija. Mano brolis Povilas – abiturientas. Jam patinka kino filmai, kompiuteriniai žaidimai, muzika.

Mokausi Alytaus šv. Benedikto gimnazijos II B klasėje, esu gimnazijos mokinių tarybos narė. Iš visų pamokų man labiausiai patinka matematika, nes sprendžiant uždavinius susiduri su įvairiais iššūkiais. Bet kartu esu neatsiejama nuo socialinių mokslų. Pagrindinė mano veikla po pamokų – krepšinio treniruotės. Kai mokiausi 2-oje klasėje, į pamokas atėjo krepšinio trenerė ir pakvietė į treniruotes. Man patiko rungtyniauti su kitomis mergaitėmis. Toliau sportuoti motyvavo ir mama, ir trenerė. Tad dabar penkias dienas per savaitę vyksta treniruotės, jos trunka apie 2 valandas. Savaitgaliais dažniausiai vyksta varžybos, o jeigu nevyksta, tada turime treniruotę. Patirties, naujų žinių ir įgūdžių semiuosi mergaičių šešiolikmečių rinktinės stovyklose, o per treniruotes juos tik gilinu, mokau kitas komandos nares. Laisvalaikiu mėgstu važinėtis riedučiais, dviračiu, žaisti tinklinį, eiti pasivaikščioti. Taip pat man patinka gamta, fotografija, muzika, šokiai, bendravimas su draugais, skaitymas.

Didžiuojuosi visais savo laimėjimais, kol kas negaliu išskirti vieno svarbiausio. O labiausiai įsiminė varžybos Alytuje, kai vyko keturiolikmečių mergaičių finalas, kuriame su komanda pasipuošėme bronzos medaliais. Manau, kad viskas yra įmanoma, jeigu skiri tam daug savo laiko ir sunkiai dirbi. Svarbiausios vertybės man yra meilė, sąžiningumas ir pasitikėjimas. Mano trenerė Irena Špiegienė mane ne tik treniruoja, bet ir ruošia gyvenimui, ugdo būti geru žmogumi. Ji man yra puikus autoritetas, nes yra išmintinga ir geraširdė. Dabar tiksliai nežinau, ką studijuosiu baigusi mokyklą, bet galvoju ateitį sieti su socialiniais mokslais (pavyzdžiui, psichologija), tarptautiniais ryšiais (pavyzdžiui, darbas ambasadoje) arba kineziterapija.

Savo bendraamžiams norėčiau pasakyti, kad pirmiausia reikia niekada nebijoti klysti ir išbandyti viską, kas tik patinka. Tada reikia atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų, nepasiduoti ir neklausyti, ką sako kiti.

Mane džiugina gražus Lietuvos kraštovaizdis. O neramina Lietuvos ateitis ir ekonomika. Jeigu šalyje per artimiausius 10 metų niekas nesikeis, įsivaizduoju ją ištuštėjusią.

Mama Renata Masionienė

Kristina buvo labai judri nuo pirmųjų žingsnių. Kaip mėgstu sakyti, 9,5 mėn. ji pradėjo ne vaikščioti, bet bėgioti ir nesustoja iki dabar. O į krepšinio pasaulį ji pirmiausia žengė pati, kai, jai besimokant 2-oje klasėje, į pamokas atėjo trenerė ir pakvietė į treniruotes. Nuo to viskas ir prasidėjo. Bet tuo neapsiribojo. Kristina lankė ne tik krepšinio treniruotes, bet ir šoko gimnazijos šokių kolektyve, po to Alytaus jaunimo centro kolektyve „Siurprizas“, treniravosi gimnazijos gimnastikos komandoje, lankė keramikos būrelį, vėliau trejus metus lankė fortepijono pamokas. Bet visada kartu buvo ir krepšinis. Ypač skatinti jos nereikėjo. Tvirtas charakteris, užsispyrimas, tikslo žinojimas ir siekimas – tokios yra dukros sėkmės paslaptys. Šios savybės taip pat lemia ir gerus mokymosi rezultatus. Sunku pasakyti, kokį kelią ji pasirinks, bet noriu palinkėti, kad tas kelias būtų pasirinktas iš širdies, kad siektų savo svajonės, nesvarbu, kiek kartų teks kristi ir kilti. Juk niekas geriau už pačią Kristiną to nepadarys.

#ATEITIESLYDERIAI
Dariuš Križanovskij: mane džiugina, kad Lietuvą atranda turistai iš Azijos šalių

2015 ir 2014 m. Vil­niaus Ar­ki­die­ce­zi­jos par­apia­do­je (tai res­pub­li­ki­nės spor­to var­žy­bos) lai­mė­jau 1-ąją vie­tą (spor­ti­nis ėji­mas).

Gimiau 1998 m. birželio 12 d. Vilniuje. Turiu gana didelę šeimą. Mama vardu Inga, ji yra namų šeimininkė, tėvas vardu Stanislav, jo profesija – mūrininkas. Turiu keturis jaunesnius brolius ir vieną vyresnę sesę. Vyriausias iš brolių vardu Stanislav, jis, kaip ir aš, yra sportininkas. Visi kiti broliai dar vaikai (2–11 m.), mėgsta daryti tai, ką paprastai veikia vaikai. Mokiausi Vilniaus rajono Šumsko pagrindinėje mokykloje, mokslus tęsiu Vilniaus rajono Kalvelių Stanislavo Moniuškos gimnazijoje, einu į III klasę. Mokykloje propaguoju sportą, mėgstamiausia mano pamoka – kūno kultūra, nes rinksiuosi sporto studijas ir apskritai sportas – visas mano gyvenimas. Po pamokų daugiausia laiko praleidžiu gatvės gimnastikos treniruotėse, taip pat lankau stalo teniso treniruotes, skautų būrelį (Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjunga). Savo talentą sportui atradau dar vaikystėje, dar būdamas mažas pradėjau mėgti, užsiiminėti sportu ir supratau, kad savo gyvenimą jam ir skirsiu. Pasiekti rezultatai ir tai, kad suteikiu motyvacijos kitiems, pastūmėjo niekada nesustoti ir ugdyti savo talentą. O tai reikalauja daug laiko. Po pamokų mokausi apie 1–2 val., treniruotėms atiduodu 2–3 val., o jei reikia kur nors dalyvauti, pasirodyti, tai repeticijos trunka dar apie 2–3 val. Esu individualus žmogus, todėl pagalbos neprašau, man padeda tik tikėjimas savimi ir išsikelti tikslai, svajonės. Laisvalaikiu mėgstu žiūrėti filmus ar serialus, būti su draugais, stebėti kokias nors varžybas. Bet įprastai sportas man ir yra laisvalaikis.

Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad patekau į 2015 m. Lietuvos gatvės gimnastikos čempionatą, tai buvo viena iš mano svajonių ir tikslų. Įsimintiniausiomis varžybomis įvardyčiau Vilniaus Arkidiecezijos parapiadą. Šios varžybos vyksta kasmet, tad kiekvienais metus sutinku naujų draugų ir tuos, su kuriais jau esu susipažinęs, mus vienija vienas tikslas – varžybos ir noras iškovoti 1-ąją vietą. Bet tai ne tik varžybos, tai ir savęs išbandymas kitose disciplinose.

Gyvenime man svarbiausia sveikata, šeima, draugai, sportas, mokslai. Manau, kad reikia gyventi sveikai ir judėti tik į priekį, sportuoti ir būti pavyzdžiu kitiems, motyvuoti kitus siekti savo svajonių ir tikslų, bet ir nepamiršti gauti kuo daugiau žinių. Reikia būti tikru draugu, visada padėti bėdoje. Mylėti ir nesipykti su šeimos nariais. Koks žmogus man daro didžiausią įtaką? Aš pats. Autoritetais laikau visus sportininkus, pasiekusius karjeros viršūnių, didžiuojuosi ir lygiuojuosi į juos, nes jie įdėjo daug darbo ir pastangų, kad pasiektų aukščiausių rezultatų. Ateityje noriu studijuoti kūno kultūrą ir treniruoti kitus. Sportas – mano gyvenimas, todėl noriu dirbti šioje srityje. Jau dabar esu subūręs jaunimo grupę, bendraamžiams padedu tobulėti, sveikai gyventi, taip pat vedu gatvės gimnastikos treniruotes ir suprantu, kad tai yra tai, kam turiu skirti savo gyvenimą. Kitiems galiu patarti, kad visada pradėti reikia nuo savo svajonių, reikia suprasti, ko tu nori iš gyvenimo, kas tau patinka ir su kuo tu nori sieti savo ateitį. Reikia niekada nepasiduoti, neklausyti žmonių, kurie sako, kad tau nepavyks, ir būti pavyzdžiu kitiems.

Mane džiugina, kad Lietuvą atranda turistai iš Azijos šalių (Japonijos, Kinijos), kad jie domisi mūsų šalimi, kad Lietuvoje yra didžių sportininkų, į kurios galima lygiuotis. Nerimą kelia šaukimas į privalomąją karo tarnybą, bet jeigu reikės, atliksiu savo pareigą. Mano manymu, po 10 metų gyventojų skaičius Lietuvoje mažės dar daugiau, jaunimas bėgs į Vakarų Europą...

* * *

Vilniaus r. Šumsko pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Leokadija Žukovskaja

Dariuš draugiškas, nuoširdus, turintis organizacinių gebėjimų, ramaus būdo, bet aktyviai dalyvaujantis pamokose, popamokinėje veikloje ir mokyklos bendruomenės gyvenime. Visada turintis savo nuomonę ir gebantis ją apginti. Stropus mokinys, gebantis siekti užsibrėžto tikslo. Visus metus mokėsi labai gerai. Jeigu kas nepasisekdavo, stengiesi tai įveikti. Būdamas paaugliu, susidomėjo gatvės gimnastika, savarankiškai daug sportavo, vėliau subūrė vienminčių komandą. Linkiu atrasti savo kelią, kuriame tave lydės geri ir patikimi žmonės.

Matematikos mokytoja, buvusi klasės auklėtoja Leokadija Smyk

Buvau Dariuš mokytoja Šumsko pagrindinėje mokykloje ir galiu drąsiai teigti, kad Dariuš – visapusiškai gabus mokinys. Gabus tiksliesiems mokslams, menui ir sportui. Dalyvavo visose mokyklos olimpiadose, atstovavo mokyklai rajoninėse olimpiadose. Per mokyklos renginius dainuodavo dainas ir skaitydavo eiles. Jis sportiškas, dalyvavo rajono sporto varžybose ir pasiekdavo gerų rezultatų. Savo kaime subūrė ir treniruoja gatvės gimnastikos grupę, su grupe dalyvauja apylinkės ir rajono renginiuose. Linkiu Dariuš sėkmingai baigti mokyklą, įgyti patinkančią specialybę ir kad tai būtų tik pirmieji laipteliai į sėkmę.

Lietuvių kalbos mokytojas Artūras Paragys

Dariušą Šumsko pagrindinėje mokykloje pradėjau mokyti nuo 5-os klasės ir iš pat pradžių pastebėjau, kad šis mokinys yra stropus ir pareigingas, turi sukaupęs nemažai lietuvių literatūros ir gramatikos žinių. Malonu dirbti su tokiu mokiniu, nes jis greitai įsimena pateiktą informaciją, maloniai ir nuoširdžiai bendrauja

#ATEITIESLYDERIAI
Aistė Andrulevičiūtė: jeigu nesiruoši eiti iki galo, tai kodėl išvis bandai eiti?

2016 m. tarp­tau­ti­nė­je „Sal­du­vės“ irk­la­vi­mo re­ga­to­je ir Tarp­tau­ti­nia­me dvi­vie­čių val­čių irk­la­vi­mo tur­ny­re lai­mė­jau 2-ąją vie­tą, 2015 m. tarp­tau­ti­nė­je „Sal­du­vės“ irk­la­vi­mo re­ga­to­je ir at­vi­ra­me Lie­tu­vos jau­nių irk­la­vi­mo čem­pio­na­te – 1-ąją vie­tą, at­vi­ra­me Lie­tu­vos irk­la­vi­mo čem­pio­na­te – 2-ąją vie­ta, tarp­tau­ti­nė­je re­ga­to­je „Gin­ta­ri­niai irk­lai“ ir Irk­la­vi­mo var­žy­bo­se, skir­to­se L. Ka­mins­kai­tei at­min­ti, – 3-ią­ją vie­tą, 2014 m. tarp­tau­ti­nė­je „Sal­du­vės“ irk­la­vi­mo re­ga­to­je ir tarp­tau­ti­nė­je re­ga­to­je „Gin­ta­ri­niai irk­lai“ – 3-ią­ją vie­tą, 2013 m. Irk­la­vi­mo var­žy­bo­se, skir­to­se L. Ka­mins­kai­tei at­min­ti, ir at­vi­ra­me Lie­tu­vos irk­la­vi­mo čem­pio­na­te – 1-ąją vie­tą, tarp­tau­ti­nė­je „Sal­du­vės“ irk­la­vi­mo re­ga­to­je ir Bal­ti­jos ša­lių irk­la­vi­mo čem­pio­na­te – 3-ią­ją vie­tą, 2012 m. at­vi­ra­me Lie­tu­vos irk­la­vi­mo čem­pio­na­te – 2-ąją vie­tą.

Gimiau 1998 m. Kaune. Gyvenu su mama, tėčiu, sese ir broliu. Abu tėvai dirba darbus pagal savo specialybes. Jaunesniam broliui 12 metų, jis žaidžia krepšinį, sesei – 20 metų, ji studijuoja aukštojoje mokykloje.

Mokausi Kauno Maironio universitetinės gimnazijos 11-oje klasėje. Mokykloje stengiuosi kaip galima daugiau prisidėti prie įvairių renginių organizavimo, kelerius metus priklausiau mokinių tarybai. Po pamokų lankau irklavimo treniruotes. Irklavimu susidomėjau, kai į mano mokyklą atėjo trenerė ir papasakojo apie šią sporto šaką, todėl nusprendžiau pabandyti. Sportuoti pradėjome su drauge, todėl kartu buvo daug smagiau. Sudalyvavusi keliose varžybose, pamačiau, kad kuo toliau, tuo labiau pradedu tobulėti ir kiekvienas naujas startas varžybose mane tik stūmėjo į priekį. Kasdien iškart po pamokų važiuoju į treniruotę, kuri trunka apie 1 val. 30 min. Treniruojuosi 6 kartus per savaitę, o vasarą per dieną darome po 2 treniruotes. Laisvalaikį mėgstu leisti su draugais, užsiimti įvairia veikla, pavyzdžiui, savanoriauti įvairiuose renginiuose.

Labiausiai didžiuojuosi, kad buvau atrinkta dalyvauti 2016 m. Europos jaunių irklavimo čempionate. O labiausiai įsiminė varžybos, kai irklavau keturvietę valtį ir distancijos pradžioje vienai komandos draugei lūžo irklas. Tad keturvietę valtį teko irkluoti mums trims. Šis įvykis mums pasirodė labai linksmas ir plaukdamos likusią distanciją labai juokėmės. Be to, nors ir irklavome trise, vis tiek nelikome paskutinės.

Mano nuomone, norint ko nors pasiekti, reikia labai daug dirbti ir niekada nenuleisti rankų, net tada, kai atrodo, kad nebepavyks, nes viskas yra įmanoma. Gyvenime vadovaujuosi šiais žodžiais: jeigu nesiruoši eiti iki galo, tai kodėl išvis bandai eiti? Manau, kad jei ką nors darai, tai turi daryti geriausiai kaip tik gali. Man svarbu, kad kiekvienas žmogus turėtų tokį charakterį, kuris neleistų pasiduoti. Taip pat svarbu žinoti, ko iš tiesų nori. Didžiausią įtaką man daro mano tėvai, nes jie mane labai palaiko ir skatina sportuoti. Dar tiksliai nežinau, ką norėčiau studijuoti baigusi mokyklą, bet manau, kad mano ateitis bus susijusi su sportu, nes man patinka tai, ką darau, ir be sporto savo gyvenimo neįsivaizduoju.

Ką galėčiau patarti savo bendraamžiams? Pirmiausia reikia gerai apmąstyti, ko iš tikrųjų nori, ar verta pradėti, kad vėliau nereikėtų gailėtis. Supratę, ko iš tiesų norite, eikite tikslo link, nesvarbu, kiek laiko ar pastangų tai kainuos. Svarbiausia daryti tai, dėl ko vėliau būsite laimingi, niekados nenuleisti rankų, nepasiduoti net ir susidarius sunkiausioms situacijoms.

Mane džiugina tai, kad Lietuvoje yra labai daug puikių sportininkų, o neramina tai, kad ne visada visi būna įvertinti.

#ATEITIESLYDERIAI
Rojus Adomaitis: džiugina didžiulės tokios mažos valstybės sportininkų pergalės

2016 m. gru­pi­nė­se lenk­ty­nė­se ap­gy­niau Lie­tu­vos plen­to dvi­ra­čių jau­nių čem­pio­no ti­tu­lą, su sa­vo ko­man­da ta­pau ko­man­di­nio per­se­kio­ji­mo rung­ties Lie­tu­vos dvi­ra­čių tre­ko čem­pio­nu, pa­sau­li­nio ly­gio lenk­ty­nė­se Len­ki­jo­je vie­na­me iš eta­pų užė­miau 3-ią­ją vie­tą, o ga­lu­ti­nė­je įskai­to­je – 13-ąją vie­tą. 2015 m. ta­pau tarp­tau­ti­nių gru­pi­nių lenk­ty­nių „Grucz­no“ Len­ki­jo­je ir Lie­tu­vos plen­to čem­pio­na­to gru­pi­nių lenk­ty­nių nu­ga­lė­to­ju, tarp­tau­ti­nė­se dau­gia­die­nė­se lenk­ty­nė­se „Nie­men“ Len­ki­jo­je bend­ro­je įskai­to­je užė­miau 2-ąją vietą

Gimiau 1998 m. lapkričio 23 d. Klaipėdoje. Mano tėvas Rolandas – tolimųjų reisų vairuotojas, mama Inga – vadybininkė, dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje. Vyresnysis brolis Mantas studijuoja koledže JAV ir žaidžia koledžo krepšinio komandoje, o jaunesnysis brolis Rokas mokosi pagrindinėje mokykloje ir lanko dviračių treniruotes.

Aš mokausi Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijos III B klasėje. Iš visų pamokų man labiausiai patinka biologija. Tai labai įdomus ir įtraukiantis mokslas, nagrinėjantis gamtą, žmonių ir gyvūnų sandarą, be to, susijęs su sportu, o tai man aktualu, nes pagrindinė mano užklasinė veikla yra dviračių sporto treniruotės. Laisvalaikiu mėgstu skaityti knygas, stengiuosi nepamiršti draugų ir šeimos, praleisti su jais kiek įmanoma daugiau laiko, dar mėgstu žvejoti.

2012 m. laimėjęs pirmąsias vaikų grupės lenktynes, supratau, kad dviračių sportas – mano pašaukimas. Prieš pirmas lenktynes ir pergales dviratininkų gyvenimas manęs nelabai traukė, bet pirmasis treneris Edmundas Zakaras vis nepaliko manęs ramybėje. Tad būtent jis pastūmėjo mane šio sporto link. Dieną mokausi kaip ir eilinis gimnazistas: lankau pamokas, o po treniruočių, vėlai vakare, apie dvi valandas darau namų darbus. Kasdien treniruojuosi nuo vienos iki šešių valandų, priklausomai nuo treniruotės pobūdžio, metų laiko ir panašiai. Psichologiškai mane labai palaiko tėvai, treneriai Vaclovas ir Artūras Šiugždiniai bei Edmundas Zakaras, kurie man ir padeda tobulėti žengiant dviratininko keliu. Mane palaiko ir klasės auklėtoja Regina Stepanauskienė.

Didžiausias pergales pasiekiau 2015 m., pirmuosius metus būdamas jaunis: Lietuvos plento čempionate Ignalinoje grupinėse lenktynėse tapau Lietuvos čempionu, liepos 28 d. tarptautinėse penkių etapų daugiadienėse lenktynėse „Niemen“ Lenkijoje bendroje įskaitoje užėmiau aukštą 2-ąją vietą, o rugpjūčio 2 d. taip pat Lenkijoje laimėjau tarptautines grupines lenktynes „Gruczno“. Iš visų laimėjimų labiausiai didžiuojuosi tapęs Lietuvos čempionu, o labiausiai įsiminė dalyvavimas Europos čempionate 2015-aisiais, nes tai buvo pirmasis Europos čempionatas, kuriame dalyvavau. Nors jaudulys padarė savo ir rezultatas nebuvo toks, kokio visi tikėjosi, bet aš nenusivyliau ir toliau sunkiai dirbu, šiemet bandysiu atsitiesti. Šiuo metu ruošiuosi Europos čempionatui, kuris vyks Monake rugsėjo mėnesį, ir pasaulio čempionatui, kuris vyks Katare spalio mėnesį.

Esu įsitikinęs, kad sunkus darbas visada atsiperka. Gyvenime labai vertinu draugiškumą ir žmogiškumą. Įtaką man daro visi profesionalūs dviratininkai, iš kurių pasisemiu įvairios patirties. Mano autoritetai – dabartinis treneris, Lietuvos dviračių sporto federacijos generalinis sekretorius Vaclovas Šiugždinis ir profesionalų komandos treneris, olimpinis čempionas Artūras Kasputis. Jie labai daug stengiasi ir sunkiai dirba dėl mūsų, jaunųjų sportininkų, ateities. Lygiuojuosi į tokias Lietuvos dviračių sporto žvaigždes, kaip Ramūnas Navardauskas, Tomas Vaitkus ar daugelis kitų. Savo bendraamžiams galiu pasakyti, kad svarbiausia nusistatyti tikslus, kurių vėliau reikia siekti, tik taip galime pasiekti savo svajones.

Baigęs mokyklą studijuoti, žinoma, planuoju Lietuvos edukologijos universitete arba Lietuvos sporto universitete, rinksiuosi treniravimo sistemų studijas. Gal kada nors pasuksiu trenerio keliu, bet iki tol atkakliai sieksiu profesionalaus sportininko karjeros.

Lietuvoje mane džiugina didžiulės tokios mažos valstybės sportininkų pergalės. O neramina išmaniosios technologijos, kurios gadina vaikus – jie kuo toliau, tuo mažiau nori sportuoti. Apie Lietuvos ateitį negalvoju, bet nemanau, kad per 10 metų kas nors labai žymiai pasikeis

#ATEITIESLYDERIAI
Urtė Bačianskaitė: veiksmai turi pasekmes ir už jas atsakinga aš

2016 m. Bal­ti­jos ša­lių jau­nių dau­gia­ko­vės ma­če Šiau­liuo­se iš­ko­vo­jau 2-ąją vie­tą (su­rin­kau 3824 taš­kus), šio­se var­žy­bo­se pa­ge­ri­nau 10 me­tų se­nu­mo Lie­tu­vos 15-me­čių ir 16-me­čių re­kor­dus, Lie­tu­vos leng­vo­sios at­le­ti­kos jau­nių pir­me­ny­bė­se Klai­pė­do­je ir Lie­tu­vos jau­ni­mo pir­me­ny­bė­se Kau­ne lai­mė­jau 1-ąją vie­tą (šuo­lio į to­lį rung­tis, abu kar­tus nu­šo­kau 5,60 m), Lie­tu­vos leng­vo­sios at­le­ti­kos fe­de­ra­ci­jos tau­rės var­žy­bo­se – 3-ią­ją vie­tą (šuo­lio į to­lį rung­tis, nu­šo­kau 5,76 m)

Gimiau 2000 m. rugsėjo 17 d. Panevėžyje. Mano mama Kristina dirba Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro metodininke. Turiu brolį Kasparą, jam yra 12 metų, mokosi „Aušros“ progimnazijos 6-oje klasėje, mėgsta sportuoti ir dainuoti.

Aš mokausi Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos II E klasėje, esu atsakinga už klasės sportinę veiklą. Mano mėgstamiausia pamoka yra biologija. Ji man patinka, nes mokytoja įdomiai ir suprantamai išdėsto pamokų temas. Mane domina žmogaus anatomija, sveika gyvensena, gyvūnų raidos ypatumai. Pagrindinė mano veikla po pamokų – lengvoji atletika, o konkrečiau – daugiakovė, treniruojuosi Panevėžio kūno kultūros ir sporto centre. Kitiems būreliams laiko nelieka. Lengvosios atletikos treniruotės vyksta šešis kartus per savaitę, po 2 val. 30 min. per dieną. Laisvą laiką mėgstu leisti su draugais, man patinka skaityti knygas, būti gamtoje.

Jau paminėjau 2016 m. pelnytus laimėjimus, bet jų esu pasiekusi ir anksčiau: 2015 m. Baltijos šalių jaunučių mače Valmieroje (Latvija) iškovojau dvi 1-ąsias vietas (šuolio į tolį rungtis, nušokau 5,56 m; rutulio stūmimo rungtis, nustūmiau 14,12 m), Lietuvos jaunių pirmenybėse laimėjau 1-ąją vietą (septynkovės rungtis, surinkau 4714 taškų), Lietuvos jaunučių lengvosios atletikos pirmenybėse – 2-ąją vietą (200 m bėgimo rungtis, nubėgau per 26,26 sek.), 2014 m. Lietuvos jaunučių sporto žaidynių lengvosios atletikos varžybose iškovojau 1-ąją vietą (septynkovės rungtis, surinkau 4035 taškus). Labiausiai didžiuojuosi, kad 2016 m. Baltijos šalių jaunių daugiakovės mače iškovojau 2-ąją vietą ir šiose varžybose pagerinau 10 metų senumo Lietuvos 15-mečių ir 16-mečių rekordus. Savo bendraamžiams galiu patarti tik vieną dalyką – siekite savo tikslų ir svajonių.

Vertybė, kurią laikau viena svarbiausių, yra sąžiningumas arba kitaip – nuoširdumas. Sąžiningumą arba nuoširdumą aš apibrėžiu kaip tiesos sakymą, nemelavimą – pirmiausia sau, o tada ir kitiems. Tai yra tiesos pripažinimas apie save, apie savo veiksmus ir jų motyvus, apie savo baimes, svajones, apie savo emocijas ir poreikius. Sąžiningumas taip pat apima atsakomybę, t. y. supratimą, kad už savo gyvenimą atsakinga esu aš pati ir kad mano veiksmai turi pasekmes ir už jas atsakinga aš. Mano autoritetai: Kanados daugiakovininkė Brianne Theisen-Eaton, Anglijos daugiakovininkės Johnson Thompson ir Jessica Ennis-Hill. Visos šios sportininkės yra daugkartinės pasaulio lengvosios atletikos daugiakovės prizininkės, jos mane skatina tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Baigusi mokyklą norėčiau studijuoti sporto mediciną arba būti trenere.

Lietuvoje mane neramina tai, kad vaikams, kurie gyvena mažesniuose miestuose, sunkiau prasimušti ir ko nors pasiekti nei vaikams iš didžiųjų miestų. Ne tik sporto, bet ir kitose srityse. Taip pat nerimą kelia mažas vaikų fizinis aktyvumas. Kokia Lietuva bus po 10 metų? Įsivaizduoju, kad šalies ekonomika atsigaus ir dauguma lietuvių grįš į savo gimtąjį kraštą.

* * *

Lengvosios atletikos trenerė Aldona Dobregienė

Urtė lankė krepšinio treniruotes, o pas mane atėjo pastiprėti, nes buvo silpnoka fiziškai. Kai pradėjau su ja dirbti, atkreipiau dėmesį į ūgį, ji buvo greita ir labai norėjo dirbti. Pamaniau, kad būtų gera daugiakovininkė. Per metus labai sustiprėjo ir pradėjo dalyvauti lengvosios atletikos varžybose. Pasipylė medaliai. Labai džiugu, kai atrandi tokį vaiką, bet kartu jį ugdyti labai didelė atsakomybė. Augant vaikui, rezultatai taip pat auga ir labai greitai, bet vėliau reikia įdėti labai daug darbo, skirti daug dėmesio tobulinti technikai, o čia jau reikalinga kantrybė. Kai Urtei sekasi varžybose, ji būna labai patenkinta. Stengiuosi visada pagirti. Jei pritrūksta sėkmės, aptariame, ką padarėme ne taip. Per varžybas ji labai moka susikaupti. Visada nori kuo geresnio rezultato, nepraleidžia treniruočių, visada siekia maksimumo. Manau, kad ji gali garsinti Lietuvą Europos ir pasaulio čempionatuose, norėčiau matyti ją olimpinėse žaidynėse. Tai turbūt ir jos, ir mano svajonė. Kitiems mokytojams ir tėvams norėčiau pasakyti, kad jei pastebėjote kokią nors savybę, kuri tiktų sportuojant, atveskite vaikus į treniruotes – gal po to jūs didžiuositės tuo vaiku

#ATEITIESLYDERIAI
Pijus Bradulskis: nėra neįgyvendinamų svajonių, yra tik per mažai pasiryžimo

2016 m. ta­pau in­for­ma­ti­kos ir in­for­ma­ti­nio mąs­ty­mo kon­kur­so „Beb­ras“ 2-ojo eta­po lai­mė­to­ju, 2015 m. esu lai­mė­jęs 1-ąją vie­tą Lie­tu­vos mo­ki­nių in­for­ma­ti­kos olim­pia­do­je, taip pat esu užė­męs pri­zi­nių vie­tų Lie­tu­vos mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos ir fi­zi­kos olim­pia­do­se, 1-ojo laips­nio dip­lo­mus lai­mė­jau ma­te­ma­ti­kos, fi­zi­kos ir in­for­ma­ti­kos kon­kur­suo­se „O­lym­pis“, tais pa­čiais me­tais tarp­tau­ti­nė­je „Ken­gū­ros“ sto­vyk­lo­je Za­ko­pa­nė­je (Len­ki­ja) iš­ko­vo­jau 3-ią­ją vie­tą. Ne vie­ną kar­tą esu užė­męs pri­zi­nes vie­tas kon­kur­suo­se „Ken­gū­ra“ ir „Beb­ras“.

Gimiau 1999 m. rugpjūčio 21 d. Kaune. Esu vienturtis. Mano tėtis dirba banke, o mama – gidė, tėvai ryškių pomėgių neturi. Mokausi Kauno technologijos universiteto gimnazijos III klasėje. Mokykloje papildomų pareigų neturiu, po pamokų lankau lengvosios atletikos treniruotes, mokausi Nacionalinės moksleivių akademijos Informatikos sekcijoje. Man labiausiai patinkanti disciplina yra etika. Manau, kad, norint pasiekti gerų rezultatų, neužtenka tik sėdėti ir mokytis, ruošti namų darbus. Kiekvienas žmogus yra individualus, todėl ko nors siekiant svarbiausia yra pažinti save, suprasti, ko nori.

Pirmasis dalykas mokykloje, kuriuo rimtai susidomėjau, buvo matematika. Mokydamasis antroje klasėje, ruošiausi matematikos konkursui „Kengūra“. Tuo metu man labai daug pagelbėjo tėtis – padėjo ruoštis, aiškino uždavinių sprendimus, internete surasdavo naujų užduočių. Tais metais „Kengūroje“ užėmiau 1-ąją vietą Lietuvos mastu. Nuo to laiko man pradėjo patikti tikslieji mokslai. Mano šiokiadieniai niekuo nesiskiria nuo kitų bendraamžių dienotvarkių. Iš ryto, kaip ir visi mokiniai, žygiuoju į mokyklą. Po pamokų skubu į treniruotę, kuri trunka apie pusantros valandos. Baigęs sportuoti, grįžtu namo ir kimbu į namų darbus. Juos paruošus dažniausiai nelieka laiko papildomai mokytis ar užsiimti kita veikla. Savo mėgstama veikla užsiimu savaitgaliais. Laisvalaikiui su draugais mokomės informatikos, įgyvendiname įvairius projektus, dalyvaujame įvairiuose žaidimų kūrimo renginiuose, gilinamės į žaidimų programavimą, interneto technologijas.

Negalėčiau išskirti kurio nors laimėjimo ar pasiekimo kaip svarbiausio. Manau, kad visi rezultatai, visos užimtos vietos yra vienodai svarbios – nesvarbu, ar tai paskutinė, ar pirmoji. Kas kartą dalyvaudamas olimpiadoje sužinau naujų, įdomių uždavinių, išmokstu naujų teoremų, formulių algoritmų. Žinoma, smagu yra patekti tarp geriausiųjų, tačiau tikrai nemanau, kad tai turėtų būti pagrindinis tikslas dalyvaujant kokiame nors konkurse. Lygiai taip pat nemanau, kad galėčiau išskirti ir įsimintiniausią olimpiadą. Labiausiai įsimena konkursai, kuriuose pasieki aukštą rezultatą įdėdamas daug pastangų. Tačiau didžiausią įspūdį palieka olimpiados, kurios trunka ne vieną dieną. Dažniausiai tokiose olimpiadose tarpiniai rezultatai būna skelbiami kasdien, todėl visą laiką jauti įtampą.

Gyvenime vadovaujuosi principu, kad kažką gerai išmokti ar atlikti gali tik tas žmogus, kuris to trokšta. Jei žmogus tai daro per prievartą, didelė tikimybė, kad jam nepasiseks. Todėl nemanau, kad dabartinė mokymo sistema Lietuvoje yra efektyvi – į mokinį daugeliu atvejų žiūrima ne kaip į žmogų, bet kaip į atminties laikmeną, kuri gali įsiminti visą informaciją. Mokinys mokykloje turėtų būti sudominamas dalykais, o ne verčiamas juos iškalti. Teoremų negalima naudoti vien dėl to „nes jos veikia“ – teoremas reikia įrodyti sau pačiam. Užsienio kalbos žodžių negalima kalti „nes taip reikia“ – žodžius reikia išmokti vartojant kalbą. Trumpiau tariant – svarbu išmokti mąstyti.

Galėčiau išskirti tris žmones, kurių nuomonė, mąstymas mane stipriai paveikė. Pirmasis jų – buvęs mano gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis. Šis žmogus – nestandartinis mokytojas, išsiskiriantis savitu stiliumi. Prisimenu, kaip ne kartą direktorius sugebėjo argumentuota nuomone paneigti tiesas, iš pirmo žvilgsnio akivaizdžius dalykus. Kitas asmuo, kuris sugebėjo pakeisti mano mąstymą, yra Ričardas Jankauskas. Nesu sutikęs energingesnio žmogaus. Jis man padėjo pamatyti pasaulį kitu kampu, mąstyti giliau. Trečiasis jų – Steve Jobs. Perskaičiau šio genijaus biografiją ir likau sužavėtas jo idėjomis, besąlygišku tobulybės siekiu. Manau, kad Steve Jobs gyvenimas yra geriausias tikslo siekimo pavyzdys – pradėti nuo nulio ir kuriant neįtikėtinus produktus tapti vienos žymiausių įmonių pasaulyje vadovu.

Dar nesu tikras, ką norėčiau studijuoti. Vis dėlto savo ateitį sieju su tiksliaisiais mokslais, technologijomis. Labai norėčiau ne tik vykdyti kažkokius planus, atlikti paprastas, nuobodžias užduotis, bet ką nors kurti, ieškoti netradicinių problemų sprendimų. Manau, kad kiekvienam žmogui svarbiausia suprasti, kad svajonė pati neįsigyvendins. Nesvarbu – esi gabus, talentingas ar ne, reikia įdėti pastangų. Nėra neįgyvendinamų svajonių, yra tik per mažai pasiryžimo tas svajones paversti tikrove.

Prakalbus apie Lietuvą, mane neramina tai, kad Lietuvos visuomenė šiuo metu nėra vieninga. Neramina išsilavinimo skirtumas tarp žmonių. Tačiau džiugu, kad turime gabių įvairių sričių specialistų, vertinamų visame pasaulyje. Prognozuodamas Lietuvos ateitį, manau, kad prasčiausiu atveju daugelis jaunimo emigruos, stipriai sumažės gyventojų, smuks ekonomika. Geriausiu atveju sugebėsime išnaudoti savo technologijų žinias, tapsime viena moderniausių pasaulio valstybių, stipriai kils ekonomika, svetimšalių skaičius. Aišku tik viena – tokia, kokia bus Lietuva, priklauso tik nuo mūsų pačių.

#ATEITIESLYDERIAI
Lukas Bieliauskas: svarbu, kad neliktų abejonių dėl pasirinkimų

2015 m. An­ti­kos kul­tū­ros kon­kur­se lai­mė­jau 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1998 m. gegužės 7 d. Telšiuose. Mano mama dirba dailės mokytoja Telšių „Kranto“ progimnazijoje, tad laisvalaikiu mėgsta piešti, tapyti, kurti rankdarbius. Tėtis – darbų vykdytojas, domisi istorija, technika. Aš mokausi Telšių Žemaitės gimnazijos 12-oje klasėje. Esu ateitininkų organizacijos mokykloje narys, taip pat lankau japonų kalbos ir kultūros būrelį, priklausau mokyklos laikraščio redakcijai. Mano mėgstamiausia pamoka – lotynų kalba. Man ji labiausiai patinka, nes dvelkia didinga Antikos istorija, taip pat randu panašumų su gimtąja lietuvių ar anglų kalbomis, o ir visada džiugu išgirsti sparnuotų žodžių iš žmonių lūpų, žiniasklaidoje, pamatyti internete, suprasti, kaip jie buvo pritaikomi seniau ir dabar. Visada žavėjausi senove. Jau pirmose klasėse skaičiau apie Egipto civilizaciją ir perpiešdavau kapaviečių freskas, pradinėje mokykloje surengiau jų parodėlę. Vėliau pradėjau labiau domėtis Antika, kurios užuominų randu įvairiose disciplinose. Lyginant su Egiptu, Antikos mitų veikėjai gyvesni, labiau panašesni į žmones, tad ir įdomesni, o ir senovės Romos ir Graikijos kultūrų įtaką galima įžvelgti ir mūsų kultūroje. Ugdyti šį mano gabumą pastūmėjo mokytojai, tėvai ir sėkmė konkursuose, olimpiadose. Mokausi ne tik lotynų, bet ir senovės graikų kalbos. Esu prelato Juozo Prunskio Telšių ateitininkų kuopos pirmininkas, tad lankomės miesto vaikų namuose, senelių namuose, neįgaliųjų mokykloje, Lietuvos istorijai svarbiose vietose. Baigiau muzikos mokyklą (trimito specialybę), tad su orkestru dalyvavau įvairiuose festivaliuose ir konkursuose ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Labiausiai didžiuojuosi 2015 m. Antikos kultūros konkurse laimėta 1-ąja vieta, kitomis vietomis, užimtomis rajoninėse olimpiadose. Bet labiausiai man įsiminė būtent Antikos kultūros konkursas, nes galėjau labiau pažinti senąjį Vilnių, Vilniaus universitetą. Laisvalaikiu groju pianinu, domiuosi Antika, senovės istorija, klasikiniu menu, klausausi muzikos, mėgstu klasikinę, vargonų muziką.

Kiek laiko praleidžiu lavindamasis? Įprastai mokymasis namuose užtrunka kelias valandas, būreliuose praleidžiu apie dvi valandas, savaitgaliais mėgstu gilintis į lotynų kalbą vieną ar dvi valandas. Man padeda dalykų integravimas, kompleksinės Antikos žinios iš lietuvių kalbos, istorijos, dailės pamokų. Savo bendraamžiams, norintiems ko nors pasiekti, siūlyčiau eksperimentuoti, išbandyti įvairius būdus, aklai nepasitikėti stereotipais ar kitų nuomone, nuosekliai siekti savo užsibrėžto tikslo. Svarbu, kad neliktų abejonių dėl pasirinkimų.

„Omnia mea mecum porto“ (liet. Viską, ką turiu, nešuosi su savimi) – tai lotynų kalbos žodžiai, lydintys mane nuo tada, kai pajutau pažinimo džiaugsmą. Gyvenime stengiuosi būti sąžiningas sau ir kitiems, atsakingai žvelgti į gyvenimą, nepamiršti savo pareigų bei kitų vertybių. Didžiausią įtaką man daro žmonės, išmanantys savo sritį, turintys didelę patirtį ir vertybes, jie nesivadovauja „žvaigždžių“ taisyklėmis. O man autoritetai yra mokytojai ir tėvai. Baigęs mokyklą planuoju studijuoti chemiją ar biochemiją, norėčiau užsiimti tiriamuoju darbu, nes mėgstu atlikti cheminius eksperimentus pats. Kitas studijų variantas – klasikinė filologija.

Mane džiugina, kad galiu gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, kad jaunimas turi galimybių dalyvauti bendroje veikloje su kitomis šalimis. Neramina nepasitenkinimas politika, apolitiškumas, tai, kad trūksta demokratijos. Nedaug žada ir dabartinis valstybės požiūris į švietimo sistemą. Tačiau manau, kad po 10 metų Lietuva bus inovatyvesnė, sustiprėjusi kitų Europos šalių atžvilgiu. Žmonės didesnį dėmesį skirs ekologijai, aplinkosaugai, gerokai išaugs ekonomika. Lietuvos piliečiai didžiuosis gyvendami savo Tėvynėje. Švietimas įgis daug teigiamų permainų, taps vienu iš svarbiausių mūsų valstybės prioritetų.

* * *

Klasės auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Aušra Trepkevičienė

Lukas, pradėjęs mokytis Telšių Žemaitės gimnazijoje, neišsiskyrė iš klasės draugų, buvo kuklus, draugiškas. Kai atėjo metas ruoštis rajoninei lietuvių kalbos olimpiadai, Luką pasiūlė klasės draugai, nes jis pats kukliai tylėjo. Taip ir prasidėjo vaikino „karjera“. Jis skina laurus įvairiose olimpiadose. Lukas nemėgsta daug šnekėti, bet daug dirba. Nurodytą literatūrą sąžiningai perskaito, įsimena reikalingus dalykus. Manau, kad jis gyvenime pasieks visko, ko trokšta jis pats, nes turi tvirtą charakterį, tikslo siekia kryptingai, susidorodamas su visomis kliūtimis. Linkiu ir toliau eiti tuo pačiu keliu

#ATEITIESLYDERIAI
Pijus Bradulskis: į mokinį žiūrima ne kaip į žmogų, bet kaip į atminties laikmeną

2016 m. ta­pau in­for­ma­ti­kos ir in­for­ma­ti­nio mąs­ty­mo kon­kur­so „Beb­ras“ 2-ojo eta­po lai­mė­to­ju, 2015 m. esu lai­mė­jęs 1-ąją vie­tą Lie­tu­vos mo­ki­nių in­for­ma­ti­kos olim­pia­do­je, taip pat esu užė­męs pri­zi­nių vie­tų Lie­tu­vos mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos ir fi­zi­kos olim­pia­do­se, 1-ojo laips­nio dip­lo­mus lai­mė­jau ma­te­ma­ti­kos, fi­zi­kos ir in­for­ma­ti­kos kon­kur­suo­se „O­lym­pis“, tais pa­čiais me­tais tarp­tau­ti­nė­je „Ken­gū­ros“ sto­vyk­lo­je Za­ko­pa­nė­je (Len­ki­ja) iš­ko­vo­jau 3-ią­ją vie­tą. Ne vie­ną kar­tą esu užė­męs pri­zi­nes vie­tas kon­kur­suo­se „Ken­gū­ra“ ir „Bebras“

Gimiau 1999 m. rugpjūčio 21 d. Kaune. Esu vienturtis. Mano tėtis dirba banke, o mama – gidė, tėvai ryškių pomėgių neturi. Mokausi Kauno technologijos universiteto gimnazijos III klasėje. Mokykloje papildomų pareigų neturiu, po pamokų lankau lengvosios atletikos treniruotes, mokausi Nacionalinės moksleivių akademijos Informatikos sekcijoje. Man labiausiai patinkanti disciplina yra etika. Manau, kad, norint pasiekti gerų rezultatų, neužtenka tik sėdėti ir mokytis, ruošti namų darbus. Kiekvienas žmogus yra individualus, todėl ko nors siekiant svarbiausia yra pažinti save, suprasti, ko nori.

Pirmasis dalykas mokykloje, kuriuo rimtai susidomėjau, buvo matematika. Mokydamasis antroje klasėje, ruošiausi matematikos konkursui „Kengūra“. Tuo metu man labai daug pagelbėjo tėtis – padėjo ruoštis, aiškino uždavinių sprendimus, internete surasdavo naujų užduočių. Tais metais „Kengūroje“ užėmiau 1-ąją vietą Lietuvos mastu. Nuo to laiko man pradėjo patikti tikslieji mokslai. Mano šiokiadieniai niekuo nesiskiria nuo kitų bendraamžių dienotvarkių. Iš ryto, kaip ir visi mokiniai, žygiuoju į mokyklą. Po pamokų skubu į treniruotę, kuri trunka apie pusantros valandos. Baigęs sportuoti, grįžtu namo ir kimbu į namų darbus. Juos paruošus dažniausiai nelieka laiko papildomai mokytis ar užsiimti kita veikla. Savo mėgstama veikla užsiimu savaitgaliais. Laisvalaikiui su draugais mokomės informatikos, įgyvendiname įvairius projektus, dalyvaujame įvairiuose žaidimų kūrimo renginiuose, gilinamės į žaidimų programavimą, interneto technologijas.

Negalėčiau išskirti kurio nors laimėjimo ar pasiekimo kaip svarbiausio. Manau, kad visi rezultatai, visos užimtos vietos yra vienodai svarbios – nesvarbu, ar tai paskutinė, ar pirmoji. Kas kartą dalyvaudamas olimpiadoje sužinau naujų, įdomių uždavinių, išmokstu naujų teoremų, formulių algoritmų. Žinoma, smagu yra patekti tarp geriausiųjų, tačiau tikrai nemanau, kad tai turėtų būti pagrindinis tikslas dalyvaujant kokiame nors konkurse. Lygiai taip pat nemanau, kad galėčiau išskirti ir įsimintiniausią olimpiadą. Labiausiai įsimena konkursai, kuriuose pasieki aukštą rezultatą įdėdamas daug pastangų. Tačiau didžiausią įspūdį palieka olimpiados, kurios trunka ne vieną dieną. Dažniausiai tokiose olimpiadose tarpiniai rezultatai būna skelbiami kasdien, todėl visą laiką jauti įtampą.

Gyvenime vadovaujuosi principu, kad kažką gerai išmokti ar atlikti gali tik tas žmogus, kuris to trokšta. Jei žmogus tai daro per prievartą, didelė tikimybė, kad jam nepasiseks. Todėl nemanau, kad dabartinė mokymo sistema Lietuvoje yra efektyvi – į mokinį daugeliu atvejų žiūrima ne kaip į žmogų, bet kaip į atminties laikmeną, kuri gali įsiminti visą informaciją. Mokinys mokykloje turėtų būti sudominamas dalykais, o ne verčiamas juos iškalti. Teoremų negalima naudoti vien dėl to „nes jos veikia“ – teoremas reikia įrodyti sau pačiam. Užsienio kalbos žodžių negalima kalti „nes taip reikia“ – žodžius reikia išmokti vartojant kalbą. Trumpiau tariant – svarbu išmokti mąstyti.

Galėčiau išskirti tris žmones, kurių nuomonė, mąstymas mane stipriai paveikė. Pirmasis jų – buvęs mano gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis. Šis žmogus – nestandartinis mokytojas, išsiskiriantis savitu stiliumi. Prisimenu, kaip ne kartą direktorius sugebėjo argumentuota nuomone paneigti tiesas, iš pirmo žvilgsnio akivaizdžius dalykus. Kitas asmuo, kuris sugebėjo pakeisti mano mąstymą, yra Ričardas Jankauskas. Nesu sutikęs energingesnio žmogaus. Jis man padėjo pamatyti pasaulį kitu kampu, mąstyti giliau. Trečiasis jų – Steve Jobs. Perskaičiau šio genijaus biografiją ir likau sužavėtas jo idėjomis, besąlygišku tobulybės siekiu. Manau, kad Steve Jobs gyvenimas yra geriausias tikslo siekimo pavyzdys – pradėti nuo nulio ir kuriant neįtikėtinus produktus tapti vienos žymiausių įmonių pasaulyje vadovu.

Dar nesu tikras, ką norėčiau studijuoti. Vis dėlto savo ateitį sieju su tiksliaisiais mokslais, technologijomis. Labai norėčiau ne tik vykdyti kažkokius planus, atlikti paprastas, nuobodžias užduotis, bet ką nors kurti, ieškoti netradicinių problemų sprendimų. Manau, kad kiekvienam žmogui svarbiausia suprasti, kad svajonė pati neįsigyvendins. Nesvarbu – esi gabus, talentingas ar ne, reikia įdėti pastangų. Nėra neįgyvendinamų svajonių, yra tik per mažai pasiryžimo tas svajones paversti tikrove.

Prakalbus apie Lietuvą, mane neramina tai, kad Lietuvos visuomenė šiuo metu nėra vieninga. Neramina išsilavinimo skirtumas tarp žmonių. Tačiau džiugu, kad turime gabių įvairių sričių specialistų, vertinamų visame pasaulyje. Prognozuodamas Lietuvos ateitį, manau, kad prasčiausiu atveju daugelis jaunimo emigruos, stipriai sumažės gyventojų, smuks ekonomika. Geriausiu atveju sugebėsime išnaudoti savo technologijų žinias, tapsime viena moderniausių pasaulio valstybių, stipriai kils ekonomika, svetimšalių skaičius. Aišku tik viena – tokia, kokia bus Lietuva, priklauso tik nuo mūsų pačių

#ATEITIESLYDERIAI
Lukas Baltramaitis: Lietuva po 10 metų – su išsilavinusiais ir mylinčiais savo kraštą žmonėmis

2016 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je lai­mė­jau bron­zos me­da­lį, 2015 m. Šiau­rės Lie­tu­vos ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je, Šiau­lių uni­ver­si­te­to lie­tu­vių ir lat­vių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je ir Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos or­ga­ni­zuo­to­je ber­niu­kų ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je lai­mė­jau 1-ąją vie­tą. 1-ąją vie­tą taip pat pel­niau 2014, 2015 ir 2016 m. ra­jo­ni­nė­se fi­zi­kos, ma­te­ma­ti­kos, che­mi­jos, geog­ra­fi­jos, bio­lo­gi­jos, lie­tu­vių kal­bos olim­pia­do­se, o 2014 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos olim­pia­do­je bu­vau ap­do­va­no­tas pa­gy­ri­mo raštu

Gimiau 1998 m. lapkričio 12 d. Joniškyje. Mano šeima – tai mama, tėtis ir aš. Abu tėvai – pedagogai. Visi trys mėgstame keliauti, sportuoti, skaityti spaudą, mokslinę ir grožinę literatūrą. Aš mokausi Joniškio „Aušros“ gimnazijos 12-oje klasėje. Iš visų pamokų man labiausiai patinka matematika, nes ji apima daug sričių. Tai lyg savita kalba, kurią sunku perprasti, bet įdomu mokytis. Esu mokyklos tinklinio rinktinės komandos kapitonas, tad pagrindinis mano užsiėmimas po pamokų – sportas. Ne tik lankau tinklinio treniruotes, bet ir žaidžiu šachmatais, šaškėmis, taip pat lankau stalo žaidimų būrelį. Laisvalaikiu mėgstu stebėti dangų pro teleskopą, skaitau įvairių žanrų knygas, periodinę spaudą, domiuosi politika. Manau, kad mano gabumai išsivystė dėl to, kad tėvai nuo mažens skatino viskuo domėtis, pirko žaidimus, priemones (teleskopą, mikroskopą, gaublį), knygas. Man patinka tokia veikla ir aš galiu valandų valandoms pasinerti į žinių šalį.

Be jau minėtų laimėjimų, 2014 m. dalyvavau respublikinėse lietuvių kalbos ir biologijos olimpiadose, 2014 ir 2015 m. – respublikinėse fizikos, matematikos, chemijos ir geografijos olimpiadose, o 2015 m. respublikinėje chemijos olimpiadoje. Labiausiai man įsiminė 2014 m. vykusi Lietuvos mokinių biologijos olimpiada, nes tai buvo pirmoji respublikinė olimpiada, kurioje dalyvavau, o nauja patirtis visada palieka didžiausią įspūdį. Savo bendraamžiams galėčiau patarti pirmiausia būti drąsiems, nebijoti būti maksimalistais, siekti savo tikslų, dalyvauti visur, kur leidžia gebėjimai, galimybės, ir, žinoma, daug dirbti.

Gyvenime vadovaujuosi vienu principu – kuo sunkiau, tuo įdomiau. Mano vertybės: darbštumas, padorumas, sąžiningumas. Didžiausias mano autoritetas yra tėtis, nes jis yra sąžiningas, padorus, protingas, darbštus – toks, koks turėtų būti kiekvienas lietuvis. Baigęs mokyklą noriu dirbti tokį darbą, kuris apimtų kelias sritis, nes aš domiuosi ne vienu dalyku, o keliais.

Mane džiugina tai, kad esame laisva ir suvereni valstybė. Matau, kaip gražėja Lietuvos miestai, gerėja žmonių gyvenimas. Neramina tai, kad užimame trečiąją vietą pasaulyje pagal alkoholio vartojimą, kad neįveikiame skurdo problemų, taip pat nerimą kelia sparčiai mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius. Į Lietuvos ateitį žiūriu optimistiškai. Lietuva po 10 metų – Europos logistikos kryžkelė su sutvarkyta ir modernia infrastruktūra, išsilavinusiais ir mylinčiais savo kraštą žmonėmis.

* * *

Mama Dalia Baltramaitienė

Jau nuo mažens Lukas yra labai smalsus. Vos pradėjęs kalbėti, klausinėdavo, kas, kur, kaip ir kodėl. Neatlyždavo, kol nesužinodavo atsakymų. Ypač mėgo klausytis mamos sekamų pasakų. Būdamas penkerių, be didelio vargo išmoko skaityti ir skaičiuoti. Darželyje auklėtoja taip pat pastebėjo, kad Lukas yra gabus vaikas. Ji mums, tėvams, parodė Europos žemėlapį, kurį berniukas nupiešė surašydamas visas sostines, skaitė jo kurtas pasakėles. Pradinėse klasėse vaiko gebėjimai atsiskleidė dar labiau. Jis buvo kviečiamas dalyvauti įvairiose olimpiadose, viktorinose ir konkursuose, kurie organizuojami rajono, apskrities ir respublikos mastu. Ir taip kasmet iki šiandien. Reikia pažymėti, kad Lukas yra labai užsispyręs ir savarankiškas. Pats atkakliai ieško atsakymų į jam rūpimus klausimus tol, kol suranda, o suradęs kapstosi dar giliau. Daugelį žavi jo darbštumas, kantrybė ir tolerancija. Auginti ir ugdyti tokį vaiką, ypač provincijoje, nėra lengva. Pirmiausia dėl didelių atstumų. Kartais savo lėšomis tenka vežioti Luką į konkursus ar viktorinas į Kauną, Vilnių ar Šiaulius. Džiaugiamės, kad vaikinas mokosi Nacionalinėje moksleivių akademijoje, kurioje turi galimybių gilinti žinias, susitikti su įdomiais žmonėmis, dėstytojais, rašytojais. Linkiu Lukui neužgesinti tos ugnies, kuri dega jame, neprarasti noro siekti žinių, tobulėti, išlaikyti tas vertybes, kurias išsiugdė jau vaikystėje

#ATEITIESLYDERIAI
Justas Janickas: „Lietuvą po dešimtmečio matau šiek tiek tobulesnę“

1-ąją vie­tą esu lai­mė­jęs 2015 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos ir Lie­tu­vos mo­ki­nių che­mi­jos olim­pia­do­se, 2014 m. J. Ma­tu­lio­nio ma­te­ma­ti­kos kon­kur­se ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je, 2014, 2013 ir 2010 m. ma­te­ma­ti­kos kon­kur­se „Ken­gū­ra“, 2013 m. J. Ku­bi­liaus ma­te­ma­ti­kos kon­kur­se. 2014 m. 2-ąją vie­tą lai­mė­jau kon­kur­se „Eu­ro­pos ma­te­ma­ti­kos tau­rė“.

Gimiau 1999 m. kovo 25 d. Kaune. Mano tėtis dirba užsienio kapitalo įmonėje, mama – valstybės tarnautoja. Dvi vyresnės seserys jau studentės: viena studijuoja genetikos magistrantūrą Jungtinėje Karalystėje, kita – mediciną Kaune. Visi mėgstame keliauti.

Mokausi Kauno technologijos universiteto gimnazijoje. Iš visų pamokų man labiausiai patinka chemija, nes mokytoja Birutė Maciulevičienė moka sudominti ir įtikinti, kad chemija yra nesunki ir „graži“ sritis.

Po pamokų kartą per savaitę einu į pamokos trukmės chemijos būrelį. Visą kitą išmokstu per pamokas. Papildomas užduotis taip pat sprendžiu pamokų metu. Dar lankau prancūziškojo teatro būrelį. Po pamokų mėgstu pasilikti klasėje ir su draugais žaisti stalo futbolą ir kompiuterinius žaidimus.

Jau pradinėje mokykloje buvau klasės pirmūnas, o mano talentus ugdyti pradėjo pirmoji mokytoja Rita Migonienė. Iš visų laimėtų konkursų labiausiai didžiuojuosi 2014 m. konkurso „Europos matematikos taurė“ ir 2015 m. Lietuvos mokinių matematikos ir Lietuvos mokinių chemijos olimpiadų rezultatais, o labiausiai įsiminęs yra J. Matulionio matematikos konkursas 2014 m., nes jame laimėjau 1-ąją vietą tarp devintokų būdamas aštuntokas.

Esu lėtas, niekur neskubu, todėl labai vertinu ramybę. Per dešimtį mokslo metų tikrai sutikau daug mokytojų, kurie man yra autoritetai. Kokią profesiją pasirinksiu, sakyti dar anksti: dar ilgai mokysiuosi ir linksiu į gamtos mokslus. Vietoj patarimo bendraamžiams norėčiau pacituoti Konfucijų: „Kiekviena didelė kelionė prasideda nuo mažo pirmo žingsnio.“

Mane labiausiai džiugina tai, kad esu laimingas ir mėgstu eiti į mokyklą. Šiuo metu man tai svarbiausia. O Lietuvą po dešimtmečio matau šiek tiek tobulesnę. Tokią, iš kurios žmonės nebėgtų ieškoti geresnės vietos gyventi.

* * *

Apie Justą:

Lietuvių kalbos mokytoja Rūta Kulikauskaitė:

Apie Justo Janicko matematinius gebėjimus buvau girdėjusi gerokai anksčiau, nei jis pradėjo mokytis Kauno technologijos universiteto gimnazijoje. Tačiau labiausiai sužavėjo ir pradžiugino Justo įgimtas kalbos jausmas, gebėjimas greitai perprasti kalbos sistemos dėsningumus. Jį drąsiai galima vadinti kirčiavimo, gramatikos dalykų ekspertu. Be to, Justas apsiskaitęs, smalsus, gebantis greitai perprasti dalyko esmę, taikliai formuluoti savo požiūrį ir jį pagrįsti. Su tokiais mokiniais malonu ir lengva dirbti tiek kalbos, tiek literatūros pamokose. Ateityje Justui linkėčiau visokeriopos sėkmės įgyvendinant savo sumanymus ir svajones.

Draugė Akvilė Valentukonytė:

Ligos aprašymas: Justas – tai staigus vitamino C kiekio padidėjimas kraujyje.

Sukėlėjas: Justo nepataisomas atvirumas, energingumas ir spontaniškumas.

Simptomai: užkrečiamas linksmumas, šmaikščių pokštų, žodžių žaismų, netikėtų paralelių pastebėjimas.

Paplitimas: nors pasireiškia ir per pamokas, stipriausias proveržis būna per pertraukas ir po pamokų, ypač prancūziškojo teatro būrelyje. Be to, Justas sugeba netikėtai pasirodyti, kai tau labiausiai reikia pataisyti nuotaiką ar prasiblaškyti.

Diagnostika: Justą lengviausia atpažinti pagal aplinkinių žmonių šypsenas – ne tik pagal jo olimpiadinių pasiekimų skaičių.

Gydymas: vaistai dar neišrasti – Justas tingėjo. Vienintelis simptomų palengvinimas – nuoširdus juokas.

#ATEITIESLYDERIAI
Jokūbas Butkus: „Daug ir nuosekliai dirbti siekiant savo tikslo“

2015 m. XLV jau­nų­jų ma­te­ma­ti­kų var­žy­bo­se 9–12 (I-IV gim­na­zi­jos) kla­sių moks­lei­viams lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, 2014 m. ma­te­ma­ti­kos kon­kur­se „Ken­gū­ra“ – 2-ąją vie­tą, 2011 m. XIII Lie­tu­vos mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je (4–5 kla­sių gru­pė) – 1-ąją, o 2010 m. XII Lie­tu­vos mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je (4–5 kla­sių gru­pė) – 2-ąją vie­tą.

Gimiau 1999 m. vasario 10 d. Panevėžyje. Mano tėtis yra įkūręs savo įmonę, mama dirba kartu su juo. Turiu seserį, kuri dar neina į mokyklą, ir tris brolius, kurie mokosi toje pačioje mokykloje kaip ir aš.

Esu Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokinys. Mokykloje šiuo metu neturiu jokių papildomų pareigų, o labiausiai man patinkanti pamoka yra informatika, nes man patinka ir gerai sekasi programuoti. Po pamokų sprendžiu įvairius matematikos uždavinius, programuoju, žaidžiu žaidimus, šoku tautinių šokių ansamblyje „Grandinėlė“.

Dar neidamas į mokyklą pastebėjau, kad skaičiuoju ir sprendžiu galvosūkius geriau už kitus vaikus. Nuo pirmos klasės po pamokų pradėjau papildomai mokytis matematikos. Dar daugiau dirbti pastūmėjo dalyvavimas 4–5 klasių Lietuvos mokinių matematikos olimpiadoje Šiauliuose: ketvirtoje klasėje užėmiau 2-ąją, o penktoje – 1-ąją vietą. 1–7-oje klasėse mokydavausi privačiai pas mokytojas, o nuo 8-os klasės mokausi Nacionalinėje moksleivių akademijoje.

Laisvalaikiu mėgstu susitikti su draugais, domiuosi įvairiomis sporto šakomis, seku įvairias naujienas.

Labiausiai didžiuojuosi laimėjęs 1-ąją vietą XLV jaunųjų matematikų varžybose 9–12 (I-IV gimnazijos) klasių moksleiviams, o geriausiai įsiminė XII Lietuvos mokinių matematikos olimpiada, kurioje užėmiau 2-ąją vietą, nes tai buvo pirmas kartas, kai respublikiniame konkurse laimėjau prizinę vietą.

Baigęs mokyklą planuoju studijuoti inžineriją arba programavimą, nes šios profesijos man atrodo įdomios. Savo bendraamžiams patarčiau negalvoti, kad kas nors yra neįmanoma, o daug ir nuosekliai dirbti siekiant savo tikslo.

Lietuvoje mane džiugina tai, kad yra nemažai gerų įvairių sričių būsimų specialistų. Neramina, kad auga emigracija. Tikiuosi, kad emigracija sustos, o Lietuva savo mokslo pasiekimais galės lygintis su stipriausiomis planetos valstybėmis.

* * *

Apie Jokūbą:

Klasės auklėtoja, anglų kalbos mokytoja Rita Rimšienė:

Be galo džiaugiuosi galėdama apibūdinti išskirtinį mokinį Jokūbą Butkų, su kuriuo susipažinau, kai jis buvo penktokas, o aš tapau jo auklėtoja ir anglų kalbos mokytoja. Jau pirmose pamokose pastebėjau neeilinį šio vaiko imlumą mokslui. Jokūbas visada mokėsi lengvai ir greitai, turėjo puikią atmintį, visada sklandžiai reiškė mintis tiek žodžiu, tiek raštu. Būdama auklėtoja ir mokytoja, pastebėjau, kad Jokūbas yra atkaklus ir ryžtingai siekia savo tikslo, visada užbaigia pradėtą darbą, jam nereikia išorinio vadovo. Turėti gabų, unikalų vaiką nėra paprasta, nes nuolat reikia individualizuoti užduotis, kelti iššūkius ir skatinti. Manau, Jokūbas ir toliau sieks savo tikslų, tobulins savo įgūdžius, gebėjimus ir juos panaudos aukštiems tikslams – aplinkinių ir kitų žmonių gerovei. Kartu tikiu, kad jis nepraras draugiškumo, užuojautos, supratingumo – savybių, kurių taip trūksta šiomis dienomis. Todėl linkiu jam dvasinės stiprybės, sveikatos, nuoširdžių tikslų ir tikiu, kad šis vaikas užaugs gerai žinomu, pagarbos vertu, brangiu žmogumi.

#ATEITIESLYDERIAI
Aistis Grigas: „Smagiausia svajonės dalis – kelias iki jos“

2016 m. da­ly­va­vau tarp­tau­ti­nė­je gam­to­sau­gos pro­jek­tų olim­pia­do­je „Gol­den Cli­ma­te“ Ke­ni­jo­je, su bend­rak­la­siu pri­sta­tė­me sa­vo pro­jek­tą „E­lek­tro­mag­ne­ti­nių lau­kų po­vei­kis ku­ku­rū­zų au­gi­ni­mui“ ir lai­mė­jo­me si­dab­ro me­da­lius, 2014 m. pra­ėjau at­ran­ką ir pa­te­kau į Ar­gen­ti­no­je vyks­tan­čią Gam­tos moks­lų olim­pia­dą, 2013 m. „First Le­go Lea­gue“ ro­bo­ti­kos kon­kur­se su Vil­niaus tarp­tau­ti­nės Me­ri­dia­no mo­kyk­los ko­man­da lai­mė­jo­me res­pub­li­ki­nį eta­pą ir pa­te­ko­me į tarp­tau­ti­nes var­žy­bas Is­pa­ni­jo­je. Ki­tus tre­jus me­tus da­ly­vau­da­mi šia­me kon­kur­se Lie­tu­vo­je lai­mė­jo­me pri­zi­nes vie­tas ko­man­dos ver­ty­bių iš­ban­dy­mo var­žy­bo­se. 2012 m. tarp­tau­ti­nia­me in­for­ma­ti­kos pro­jek­tų kon­kur­se „In­fo­ma­trix 2012“ Ru­mu­ni­jo­je su bend­rak­la­siu lai­mė­jo­me si­dab­ro me­da­lius.

Gimiau 1999 m. lapkričio 9 d. Klaipėdoje. Mano mama dirba informacinių technologijų, o tėtis – apšvietimo projektavimo srityje. Laisvalaikiu tėtis bėgioja maratonus, mama skaito knygas. Jaunesnis brolis Laurynas mokosi 5-oje klasėje, yra labai užsispyręs, mėgsta žaisti šachmatais. Bendras šeimos pomėgis – bėgiojimas ir stalo žaidimai.

Mokausi Vilniaus tarptautinės Meridiano mokykloje. Iš visų mokomųjų dalykų mokykloje man labiausiai patinka lietuvių kalba, ją mėgstu labiausiai dėl išskirtinės mokytojos Aldonos Pranckėnienės – ji savo gyvenimiška išmintimi ugdo lietuvybę, meilę kalbai, apie kiekvieną lietuvišką žodį gali papasakoti ištisą istoriją. Ji aktyvi, viskuo besidominti, pozityvi ir supratinga. Tai žmogus, kuris filmuose atliktų išminčiaus vaidmenį.

Esu papildomo ugdymo mokyklos „Fizikos olimpas“ moksleivis, šoku tautinių šokių ansamblyje „Ugnelė“, lankau sporto klubą ir mokyklos robotikos būrelį. Savo talento dar ieškau. Stengiuosi save išbandyti įvairiose srityse ir suprasti, ką sugebu daryti geriausiai ir kas mane domina. Tai nelengva, nes viskas įdomu ir pasistengęs gerų rezultatų galiu pasiekti visur. Jei pamokose netinginiauji, laiko pagrindinėms žinioms įgyti visiškai pakanka, todėl namuose tik užbaigiu namų darbus.

Aišku, norint gerai pasirodyti olimpiadose, reikia stengtis papildomai – šiemet sustiprintai mokiausi chemijos. Mokykla „Fizikos olimpas“ užverčia savais namų darbais. Nemažai laiko praleidžiu būreliuose ar sportuodamas (4 pusdienius per savaitę), taip pailsiu nuo protinės veiklos.

Laisvalaikio pakanka ir knygai paskaityti, ir pasižmonėti, ir pailsėti. Mano pomėgiai susiję su judėjimu pirmyn – mėgstu bėgioti ilgesnius atstumus, tai puikus būdas atsipalaiduoti, susirikiuoti mintis. Dalyvauju orientacinėse varžybose. Patinka keliauti ir pažinti. Neatsisakau ir pažaisti kompiuteriu. Skaitau daug fantastinės literatūros.

Labiausiai didžiuojuosi laimėjimu 2013 m. robotikos konkurse, nes, norint laimėti, prireikė daug pastangų, komandinio susitelkimo ir išradingumo. Įsimintiniausia buvo Tarptautinė jaunių gamtos mokslų olimpiada, 2014 m. vykusi Argentinoje. Patekti ten buvo nelengva, bet pastangos atsipirko. Ne tik daug sužinojau apie kitas šalis bei kultūras, bet ir atskleidžiau kai kuriuos savo charakterio bruožus. Sutikau daug aktyvių, smalsių, viskuo besidominčių bendraminčių. Taip pat įsiminė gamtosaugos projektų olimpiada „Golden Climate“ Kenijoje. Turėjau galimybę susipažinti su Afrika iš arčiau, pamatyti ne tokį turtingą kraštą, pabandyti suprasti ten gyvenančių žmonių požiūrį į gyvenimą, mokslą, darbą. Keista buvo matyti automatais ginkluotus policininkus prie kiekvienos parduotuvės, pamatyti lūšnynus, apsilankyti triukšminguose turguose. Taip pat daug bendravau su bendraamžiais filipiniečiais, moldovais, kosoviečiais, įdomu buvo klausytis gamtosaugos projektų apie problemas, kylančias skirtingose pasaulio vietose.

Savo bendraamžiams galiu pasakyti, kad smagiausia svajonės dalis – kelias iki jos. Gera jausti, kiek jau padarei, kiek patobulėjai, ką sutikai pakeliui. Svajonės turi būti (per) didelės, kad ilgiau jomis galima būtų džiaugtis.

Gyvenime vadovaujuosi taisykle, kad visada geriau dalyvauti, nei nedalyvauti. Na, nebent esi pervargęs nuo šito principo. Taip pat vadovaujuosi principu, kad jei jau ką darai, tai daryk gerai, iki galo ir dar tuo pasidžiauk. Vertinu nuoširdumą, žaviuosi ryžtu ir kryptingu tikslo siekimu. Vieno idealaus žmogaus ar autoriteto neturiu. Yra skirtingi žmonės su skirtingomis savybėmis, ir iš kiekvieno galima kažko pasimokyti. Gerą įspūdį man palieka konstruktyviai mąstantys, nepilstantys iš tuščio į kiaurą, pozityviai nusiteikę, besidžiaugiantys tuo, ką daro, žmonės. Labiausiai domiuosi gamtos mokslais, tačiau dar negalėčiau išskirti mėgstamiausio. Greičiausiai ir mano profesija ateityje bus su jais susijusi. Tikiuosi per ateinančius dvejus metus suprasti, kas mane domina labiausiai: ar mokslinis požiūris, ar praktinis pritaikymas.

Pradėdamas kalbėti apie Lietuvą, pirmiausia noriu pasakyti, kad čia mano namai. Tai ir šeima, ir gamta, ir žmonės, tegu ir santūrus ar kartais užsisklendę. Nors mėgstame pabambėti, tačiau viskas Lietuvoje gerėja: ekonomika, švietimas, technologijos, verslas. Iš kitos pusės, džiugu, kad yra dar ką gerinti – tai galimybė pasirodyti mums – augančiai kartai. Nerimą kelia tai, kad Lietuva gali pasenti – jaunimas išsivažinės į pinigingesnes šalis. Bet žvelgdamas į artimiausią dešimtmetį visgi tikiu, kad jaunimas ras daugiau galimybių kurti savo ateitį Lietuvoje. Lietuva paliks savo žymę tarp kitų Europos šalių, garsės moksliniais atradimais, kultūros darbais, vertinamais visame pasaulyje. Esame unikali ir tvirta tauta, per šimtmečius užgrūdinta negandų, ir nėra jokių kliūčių mums tapti ekonomiškai stipria, savimi pasitikinčia valstybe.

* * *

Apie Aistį

Istorijos mokytoja, klasės auklėtoja Daiva Žilėnienė:

Bendradarbiaujame ir bendraujame 5-erius metus. Per visus tuos metus Aistis pasireiškė kaip gabus, motyvuotas, iniciatyvus mokinys. Taip pat pasižymi draugišku, maloniu ir nuoširdžiu bendravimu. Mokydamasis 6-oje ir 7-oje klasėse, šis mokinys buvo labai stropus, gebantis visus mokomuosius dalykus mokytis labai gerai ir puikiai. Vėliau Aistis susidomėjo ne tik mokslais, bet ir sportu. Laisvalaikiu bėgioja ir yra dalyvavęs ne viename Vilniaus miesto maratone. Taip pat lanko tautinių šokių kolektyvą „Ugnelė“. Aistis turi puikią iškalbą, labai sklandžiai reiškia savo mintis, pristatydamas bet kurią temą moka ją pateikti įdomiai ir įtaigiai. Kūrybiškai papasakoja tiek apie Antrąjį pasaulinį karą, tiek ir apie literatūrą. Labai domisi fizikos, chemijos mokslu, mąsto racionaliai ir logiškai. Šiemet Aistis dalyvavo gamtosaugos projektų konkurse Kenijoje, o praeitais mokslo metais – Argentinoje. Taip pat varžėsi konkurse „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, daugybėje kitų konkursų Lietuvoje: biologijos, geografijos, istorijos, matematikos. Dažnai iš ten grįžta į mokyklą parveždamas aukščiausias vietas. Šis mokinys stebina savo organizuotumu, gebėjimu susikaupti net ir esant nelabai palankiomis aplinkybėmis. Per 5-erius metus savo auklėtinio neteko matyti nemandagaus, pikto ar negatyviai nusiteikusio. Net ir labai pavargęs sugeba išlikti nuoširdus ir diplomatiškas. Aisčiui linkiu ir toliau rasti laiko sportui, nes tai puiki atsvara jo mokslais perkrautoje dienotvarkėje ir puikus būdas atsipalaiduoti. Mokytojams, dirbantiems su šiuo mokiniu, linkiu būti jautriems ir stebėti, kada reikia leisti atsikvėpti, nebeužkrauti papildomais darbais arba nereikšmingomis užduotimis. Tausokime savo Lietuvos talentus ir džiaukimės galimybe dirbti su tokiais vaikais.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Pranckėnienė:

Su Aisčiu susipažinau jam mokantis 10-oje klasėje. Jau buvau kolegų informuota apie jo pasiekimus tiksliųjų ir gamtos mokslų srityje, dalyvavimą tarptautiniuose projektuose. Ugdyti gabų vaiką labai įdomu, ugdymo procesas tampa abipusis, nes mokinys ugdo ir mokytoją. Jo klausimai yra gilūs. Žavi mokėjimas daug ir produktyviai dirbti, atskirti esminius dalykus, džiaugtis ieškojimo ir mokymosi procesu. Jei ateityje rinksis mokslininko darbą, bus patikimas mokslininkas ir suburs bendraminčių komandą. Jei rinksis kitokią veiklą, šalia jo žmonės jausis saugūs, prigimtinė šviesa trauks prie jo, o veikla kryps gėrio link. Mokytojams patarčiau dozuoti mokinių darbo krūvį, atrinkti tik esmines užduotis, labai stebėti mokinio polinkių kryptį. Tėvams – leisti vaikams visiškai laisvai pasirinkti ateities veiklą. Aisčiui – pasitikėti savimi, sunkumuose ieškoti išminties.

#ATEITIESLYDERIAI
Urtė Adomaitytė: „Svarbiausia – turėti svajonę, kurios link būtų malonu eiti“

2015 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių pra­ncū­zų kal­bos olim­pia­do­je lai­mė­jau 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1997 m. rugsėjo 17 d. Kaune. Šeimoje esame penkiese: tėvai Vita ir Dainius ir trys seserys – Viltė, Eleonora ir aš. Užaugau su krepšiniu, nes mano tėtis – buvęs profesionalus krepšininkas, dabar dirba treneriu ir būtent ši specialybė įrašyta jo Vorčesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) magistro laipsnio diplome. Mama – taip pat buvusi profesionali sportininkė, rankininkė, įgijusi pedagogikos bakalauro laipsnį Vilniaus edukologijos universitete, domisi psichologija ir teologija. Būtent tėvų dėka esu smalsi ir gebu derinti daug skirtingų veiklų: akademinę, sportinę ir socialinę.

Mūsų šeima gyveno užsienyje, tai man davė visapusiškumo ir gebėjimo prisitaikyti. Vidurinioji sesuo Viltė mokosi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, yra gabi tiek mokslui, tiek piešimui – namuose kabo daug jos lietų akvarelių, sesuo domisi dizainu. O jauniausioji į mūsų šeimą atneša daug juoko ir gerų emocijų.

Tikiuosi, yra pakankamai žmonių, kurie, kaip ir aš, turi panašią viziją ir nebijos jos paversti realybe.

Mokausi Vilniaus licėjaus tarptautinio bakalaureato klasėje. Iš visų disciplinų labiausiai man patinka matematika, nes ji yra individualus mokslas, ją atrasti ir suprasti galiu viena. Tai man svarbu, nes esu gan uždara. Ją taip pat mėgstu dėl to, kad iš vienos pusės ji yra aiški ir reikalauja preciziškumo, o iš kitos – matematikos istorija, netikėtos sąsajos tarp skirtingų šakų ir, atrodo, neišsemiamumas kartais man primena ne ką mažiau mano mėgstamus humanitarinius dalykus – kalbas, filosofiją, istoriją. Po pamokų užsiimu aktyvia fizine veikla: bėgioju, lankau tinklinio ir fizinio lavinimo treniruotes. Dar mėgėjiškai groju pianinu, savanoriauju, esu matematikos korepetitorė.

Sunku pasakyti, ar turiu talentą, o jei visgi turiu, sunku įvardyti jo atradimo laiką. Visada buvau imli, iš pradžių dėl to, kad nuo mažens tėvai su manimi diskutuoja kaip su suaugusia, skatina skaityti, domėtis pasauliu. Ilgą laiką gyvenau Prancūzijoje, Lenkijoje, Italijoje, tai taip pat prisidėjo prie noro matyti platesnę perspektyvą, patenkinus smalsumą ir sudorojus daug informacijos, pavyzdžiui, išmokus vietos kalbą, susipažinus su kultūra, eiti toliau. Taigi paaugusi pati savarankiškai ėmiau bandyti save įvairiose srityse, tikiuosi, kad niekada nenustosiu to daryti. Ugdytis man, visų pirma, padeda mano požiūris – ieškau to, kas man įdomu ir suteikia didžiausią malonumą.

Taip pat nematau prasmės apsiriboti sausais faktais, užsidėti štampą, kad va – žinau. Manau, kad svarbiausia – suprasti, gebėti paaiškinti kitam ir argumentuotai, vaisingai diskutuoti įdomiomis, aktualiomis temomis, taigi negaliu apibrėžti laiko ar aplinkos, kurioje tai vyksta. Tokia nebūčiau be mane supančių žmonių, esu dėkinga savo šeimai, mokytojams ir artimiausiems draugams.

Didelę dalį savo laisvalaikio praleidžiu su savo artimaisiais, labai mėgstu ilgus pasivaikščiojimus po Vilniaus senamiestį. Daug skaitau, man patinka atsiriboti nuo pasaulio, pavyzdžiui, nuo mažų dienų mane lydi J. R. R. Tolkien mitologija ir ja paremti filmai. Bėgant metams, skaitomi kūriniai ir temos tampa vis sudėtingesnės, nes norisi aprėpti ir klasikinę, ir moderniąją literatūrą. Pastaraisiais metais domiuosi filosofija, ypač – analitine jos tradicija, bet esu atvira viskam ir neapsiriboju, taip vis atrandu naujų ir įdomių minčių. Taip pat mėgstu žiūrėti serialus, ypač tuos, kuriuose pašiepiamos aktualijos ar socialiniai reiškiniai, patinka ir kinas, ypač prancūziškas. Mėgstu gaminti, man tai svarbu norint palaikyti sveiką gyvenimo būdą.

Man svarbiausia yra pagarba sau ir kitiems, nuoširdumas, atvirumas, taip pat vengiu teisti neišsiaiškinusi visų aplinkybių. Tai padeda gyventi paprasčiau, nes, kaip pasakė vienas autorius, jei sakai vien tiesą, tau nereikia nieko prisiminti. Tuo ir vadovaujuosi kasdieniame gyvenime. Kaip akademinė figūra savo erudicija, aiškia ir argumentuota kalbėjimo ir rašymo maniera bei atidumu pašnekovui mane žavi Leonidas Donskis.

Na, ir, aišku, didžiuojuosi ir labai gerbiu savo tėvus, kurie man yra tiek šeimos, santuokos, tiek atkaklumo ir užsispyrimo profesinėje srityje pavyzdys. Kol kas esu neapsisprendusi dėl studijų, dvejoju tarp jungtinės matematikos ir filosofijos programos, matematikos, politikos mokslų. Širdis labiausiai linksta prie matematikos ir filosofijos, nes tai dalykai, į kuriuos galiu ilgam panirti, ir jaučiu didžiausią malonumą tuo domėdamasi. Be to, baigusi matematiką galėsiu laisvai pasukti humanitarinių sričių link.

Mane šiuo metu domina diplomatinio pobūdžio profesijos, nes noriu tinkamai reprezentuoti savo šalį ir taip prisidėti tiek prie Lietuvos įvaizdžio tobulėjimo, tiek sėkmingų tarptautinių santykių, kurie šiuo įtemptu laikotarpiu yra labai svarbūs. Tačiau neatmetu galimybės ir sieti ateitį su akademine veikla, jei kokia sritis taip sudomins, kad nesinorės paleisti.

Ką galėčiau patarti savo bendraamžiams? Nieko naujo nepasakysiu, bet reikia nenustoti svajoti ir mažais ar dideliais – nesvarbu – žingsniais judėti tikslo link, įdėti maksimalias pastangas siekiant širdžiai mielos svajonės. Taip pat svarbu neužverti kelio kitoms galimybėms, likti atviram viskam ir visiems. O svarbiausia – turėti svajonę, kurios link būtų malonu eiti, juk daugiausia laiko gyvenime tai ir darome.

Lietuvoje mane džiugina galimybės. Skamba abstrakčiai, bet, būdama dar jauna ir viltinga, būtent tokią savo šalį ir matau. O neramina plačiai paplitęs negatyvumas, neryžtingumas pokyčius pradėti nuo savęs. Aišku, tas lietuviškas niūrumas ir man pažįstamas, bet svarbu rasti pusiausvyrą. Esu optimistė, taigi po 10 metų įsivaizduoju klestinčią ir saugią Lietuvą. Šiuo metu populiarios pradedančiosios įmonės duoda vaisių, kyla ekonomika, daugėja įsidarbinimo galimybių ir žmonių, norinčių dirbti. Valstybė valdoma vis sąžiningiau, padedant tarptautinėms institucijoms ir turint karinį užnugarį, slopsta amžina įtampa tarp mūsų ir rytinės kaimynės. Tikiuosi, yra pakankamai žmonių, kurie, kaip ir aš, turi panašią viziją ir nebijos jos paversti realybe.

#ATEITIESLYDERIAI
Julijan Germanovič: „Nemėgstu girtis pats ir nemėgstu, kai save giria kiti“

2015 ir 2014 m. Tarp­tau­ti­nia­me gam­tos moks­lų fes­ti­va­ly­je Un­gu­ro­je (Len­ki­ja) lai­mė­jau 1-ąją vie­tą (bio­lo­gi­jos sri­tis), 2015 m. Na­cio­na­li­nia­me mo­ki­nių Čes­lo­vo Ku­da­bos geog­ra­fi­jos kon­kur­se – taip pat 1-ąją vie­tą, o Lie­tu­vos mo­ki­nių mu­zi­kos olim­pia­do­je – 3-ią­ją vie­tą. Pri­zi­nes, bet ne 1-ąsias vie­tas res­pub­li­ki­niuo­se kon­kur­suo­se ir olim­pia­do­se man pa­vy­ko lai­mė­ti 12 kar­tų.

Gimiau 2000 m. vasario 12 d. Unėniškių kaime, Vilniaus rajone. Mano mama – siuvėja, o tėtis – traktorininkas. Esu vienturtis, brolių ir seserų neturiu. Mama mokykloje labai mėgo matematiką, jai puikiai sekėsi spręsti net sudėtingiausius uždavinius, o tėtis jaunystėje grojo akordeonu.

Mokausi Vilniaus rajono Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazijoje, esu gimnazijos mokinių tarybos pirmininko pavaduotojas. Mokykloje man labiausiai patinka istorija, nes mane labai domina savo tautos ir valstybės istorija, įdomu, kaip gyveno mano protėviai, kokia yra mano kilmė. Manau, kad istorija yra svarbus mokslas, kuris leidžia pasimokyti iš praeities klaidų ir bent iš dalies apsaugo nuo jų pakartojimo.

Mane džiugina tai, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė, tai, kad visos tautinės mažumos Lietuvoje turi lygias teisės ir draugiškai sugyvena.

Po pamokų gimnazijoje skubu į Vilniaus rajono Nemenčinės muzikos mokyklą, ten mokausi skambinti pianinu ir lankau vokalo pamokas. Į muzikos mokyklą mane atvedė mama, kai buvau dar penkerių metų. Iš pradžių man nepatiko skambinti pianinu, tačiau po kelių metų, matydamas progresą, pamėgau šį užsiėmimą. Šiuo metu grodamas užsimirštu ir tėvams tenka priminti apie kitus įsipareigojimus.

Po pamokų taip pat šoku liaudies šokių kolektyve „Perła“ ir dainuoju reprezentaciniame dainų ir šokių ansamblyje „Wileńszczyzna“. Per savaitę dažniausiai turiu dvi poros valandų šokių repeticijas ir vieną ilgą ansamblio repeticiją. Muzikos mokykloje per savaitę paprastai praleidžiu keturias valandas.

Tarp ir po visų repeticijų atlieku namų darbus ir, ilsėdamasis nuo darbų, laiką leidžiu prie pianino ar knygos – ruošdamasis kuriam nors konkursui ar olimpiadai. Periodiškai dalyvauju įvairiuose jaunimo projektuose. Didžiausi mano pomėgiai – muzika ir liaudies šokiai. Be to, neseniai pradėjau kurti muziką – šis pomėgis yra bene labiausiai įtraukiantis.

Gyvendamas kaime, labai mėgstu grybauti, slidinėti apsnigtame miške. Dar mėgstu skaityti grožinę literatūrą, bet tam turiu laiko tik per atostogas.

Iš visų savo laimėjimų labiausiai didžiuojuosi 2015 m. laimėta 3-iąja vieta Lietuvos mokinių muzikos olimpiadoje ir 1-ąją vieta Nacionaliniame mokinių Česlovo Kudabos geografijos konkurse. Labiausiai įsiminė respublikinė muzikos olimpiada, nes pirmą kartą išgirdau grojančius labai talentingus vaikus ir nesitikėjau, kad mokiniai kuria tokius sudėtingus ir gražius kūrinius. Didelį įspūdį paliko bendravimas su tokiais talentingais bendraamžiais.

Svarbiausios vertybės man yra sąžiningumas (t. y. nedaryk kitam to, kas tau nemiela) ir kuklumas. Nemėgstu girtis pats ir taip pat nemėgstu, kai save giria kiti. Labai didžiuojuosi savo tėčiu ir stengiuosi būti kuo labiau panašus į jį, nes jis yra labai švelnus, niekada nieko nenuskriaus ir labai retai pyksta. Iš įžymių žmonių man autoritetu yra lenkų kompozitorius Ignacy Janas Paderewski. Jis rašė labai gražią muziką, buvo puikus pianistas, o būdamas vyresnio amžiaus aktyviai veikė pogrindyje, organizavo Didžiosios Lenkijos sukilimą ir tapo nepriklausomos Lenkijos Ministru Pirmininku. Savo bendraamžiams norėčiau patarti netinginiauti ir siekti savo svajonių, o siekiant negailėti energijos, laiko ir darbo, bet kartu ir netrukdyti savo svajonių siekti kitiems. O iš pradžių reikia pasiryžti juodai dirbti.

Tiksliai dar nesu apsisprendęs, ką norėčiau studijuoti, nes turiu tris variantus: savo ateitį susiesiu su muzika, su istorija arba su geografija. Galbūt busiu dėstytoju universitete, o gal – mokytoju vidurinėje mokykloje. Manau, kad man patiktų ši profesija, nors prisipažinsiu, kad mane neramina mokytojų algos Lietuvoje...

Prakalbus apie Lietuvą, norėčiau pasakyti, kad mane džiugina tai, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė, tai, kad visos tautinės mažumos Lietuvoje turi lygias teisės ir draugiškai sugyvena. Didžiuojuosi, kad Lietuva turi labai turtingą istoriją, saugo ir puoselėja savo tautinę kultūrą. Manau, kad Lietuva yra gana turtinga valstybė ir žmonės joje gyvena gerai. Mane labiausiai neramina Lietuvos užsienio politikos iššūkiai ir poreikis didinti kariuomenę. Manau, kad turėtume stengtis ieškoti sutarimo su savo artimiausiais kaimynais receptų, nepasiduoti priešų dažnai pakurstomai nesantaikai ir siekti taikos įsigalėjimo regione, Europoje ir pasaulyje. Manau, kad per dešimtį metų Lietuvoje mažai kas pasikeis. Tikiuosi, kad šaliai vadovaus tokie politikai, kurie prie karo neprives, o žmonių gyvenimas pagerės. Tikiuosi, kad bus įsteigta daugiau draustinių, rezervatų ir dėl inovacijų aplinkosaugos srityje sumažės gamtos užterštumas.

* * *

Apie Julijaną:

Muzikos mokytoja Alicija Rusecka:

Julijaną pastebėjau dar pradinėse klasėse. Koncertuose ar konkursuose jis labai išsiskirdavo iš savo bendraamžių. Supratau, kad susidūriau su ypatingu mokiniu. Julijanas labai gabus muzikai, gerai valdo fortepijoną. Jis žavisi vis naujais kūriniais, o svarbiausia – pradėjo kurti pats. Be to, jis ir gražiai dainuoja. Apie tai liudija jo pasiekimai (konkursas „Dainų dainelė“, lenkų estradinės dainos konkursas, muzikos olimpiada). Prašomas kur nors dalyvauti, niekada neatsisako, ruošiasi kruopščiai ir atsakingai. Neįtikėtina, kad dalyvaudamas visokiose olimpiadose, konkursuose, renginiuose, šokių kolektyve „Perła“, chore „Wileńszczyzna“, mokykliniame bažnytiniame chore, jis viską suderina ir spėja. Tai labai gabus jaunas žmogus, darbštus ir pareigingas. Bet dar labiau aš vertinu jo žmogiškąsias savybes: nuoširdumą, atvirumą, geranoriškumą. Jis yra labai kultūringas, taktiškas ir kuklus. Mūsų gimnazijos mokiniams jis yra autoritetas ir pavyzdys. Julijanas yra optimistas, jis per gyvenimą eina su šypsena. Manau, kad gyvenime jis pasieks tikrai daug. Klausimu vis dar lieka, kurioje srityje. Aš jam linkiu teisingo pasirinkimo ir sėkmės.

Geografijos mokytoja metodininkė Jelena Šapiro:

Apie Julijano gabumus išgirdau iš pradinės mokyklos mokytojų dar keletą metų prieš mums pirmąkart susitinkant. Pasak mokytojų, Julijanas atėjo atmintinai mokėdamas ilgus eilėraščius, kuriuos labai taisyklingai ir noriai deklamavo. Būdamas ketvirtoku, moksleivis užėmė pirmąją vietą Vilniaus rajono rašybos konkurse. Mūsų pirmas susitikimas įvyko Julijanui atėjus į šeštą klasę. Jau per pirmąją geografijos pamoką berniukas turėjo daug klausimų ir aktyviai dalyvavo diskusijoje. Supratau, kad jis yra apsiskaitęs ir savo žiniomis išsiskiriantis iš bendraamžių. Geografija yra dalykas, kuris jį traukia nuo seno. Mokinys yra ypač smalsus, aktyvus, giliai mąstantis ir mokantis konstruktyviai išreikšti savo nuomonę. Julijanas aktyviai dalyvauja konkursuose, kuriems ruošiasi atsakingai ir kruopščiai. Papildomai veiklai skiria daug laiko po pamokų ir net per pertraukas. Mokinys užtikrintai siekia savo tikslų – dalyvauja ir laimi. Būdamas septintoku Nacionaliniame mokinių Česlovo Kudabos konkurse tarp visų Lietuvos septintokų jis liko trečias, po metų, būdamas aštuntoku, vėl liko trečias, tačiau devintoje klasėje Julijanas pasiekė savo tikslą ir užėmė pirmąją vietą. Esu įsitikinusi, kad tai buvo ilgalaikio ir nuoseklaus mokinio darbo vaisius. Dėl didelio Julijano susidomėjimo mano dėstomu dalyku bendrauti su mokiniu yra vienas malonumas. Julijanas yra pavyzdingas mokinys ir geras sūnus, kuris viskam randa laiko: ir tėvams padėti, ir su bendraamžiais bendrauti, ir knygas skaityti, ir pamokoms pasiruošti. Linkiu jam gyvenime pasiekti išsvajotus tikslus, kovoti ir laimėti, o svarbiausia – likti geru žmogumi.

Biologijos mokytoja metodininkė Regina Komar:

Iš savo bendraamžių Julijanas išsiskyrė jau pradinėse klasėse. Julijanui pradėjus mokslus Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazijoje, išryškėjo ne tik muzikiniai jo gabumai, bet ir išskirtinis optimizmas bei motyvacija įsitraukti į klasės ir mokyklos bendruomenės veiklą. Nuo pat mūsų pažinties pradžios jutau mokinio norą žinoti ir mokėti daugiau. Julijano pasiryžimas savo asmeninių tikslų kartelę kelti vis aukščiau galiausiai atnešė pergales respublikiniuose ir tarptautiniuose gamtos mokslų konkursuose. Esu įsitikinusi, kad Julijanas realizuos save kaip puikus studentas, visuomeniškas pilietis ir kompetentingas savo srities ekspertas. Iš visos širdies linkiu Julijanui išlikti atviram ir nenustygstančiam vietoje. Linkiu jėgų eiti prieš srovę pačiam, įkvėpti ir vesti paskui save kitus.

#ATEITIESLYDERIAI
Justina Gordijevska: „Didžiausia ir svarbiausia vertybė man – draugystė“

2015 m. geog­ra­fi­jos olim­pia­do­je „Ma­no gaub­lys“ lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, res­pub­li­ki­nia­me kon­kur­se „Ru­sų kal­bos ken­gū­ra“ – „Auk­si­nės ken­gū­ros“ dip­lo­mą, to­kį pat dip­lo­mą lai­mė­jau 2012 m. res­pub­li­ki­nia­me kon­kur­se „Gam­tos ken­gū­ra“.

Gimiau 2001 m. lapkričio 13 d. Šalčininkuose. Mano mama Liana – namų šeimininkė (taip susiklostė gyvenimas), o tėtis Ruslanas – įmonės direktoriaus pavaduotojas. Brolių ir seserų neturiu, esu vienturtė.

Mokausi Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazijoje A klasėje, kelerius metus buvau klasės seniūne. Mano mėgstamiausia disciplina yra anglų kalba. Užsienio kalba pravers keliaujant, bendraujant su kitų šalių žmonėmis. Mokėdami anglų kalbą, turėsime galimybę studijuoti ne tik savo šalyje, bet ir kitų pasaulio šalių mokyklose, universitetuose ir pan. Viena mėgstamiausių mano veiklų – piešimas.

Svajonės reikalauja kantrybės ir pastangų. Todėl būkite ryžtingi, nugalėkite savo baimes, tiesiog stenkitės ir jūsų svajonės išsipildys.

Menas suteikia man džiaugsmo, kai to labiausiai reikia, ramina, padeda atsikratyti neigiamų emocijų. Gailiuosi, kad nelankiau meno mokyklos, tačiau tikiuosi, kad dar ne viskas prarasta. Piešti man patinka nuo pat mažens. Niekas manęs neskatino ir nevertė to daryti. Jaučiu, kad menas man yra artimas. Kiekvieną penktadienį po pamokų lankau chemijos būrelį.

Mokslams kasdien skiriu nemažai laiko. Tikslus laikas priklauso nuo to, kiek namų darbų yra užduota. Kaip ir dauguma paauglių, laisvalaikiu bendrauju su draugais, klausausi muzikos, skaitau knygas (įvairiomis kalbomis: lenkų, rusų ir lietuvių), piešiu.

2010–2016 m. esu dalyvavusi raiškiojo skaitymo konkursuose lenkų kalba. Nuo 2008 iki 2015 m. buvau apdovanota garbės raštais už labai gerą mokymąsi. Taip pat esu dalyvavusi daugybėje konkursų ir olimpiadų. Džiaugiuosi visais savo pasiekimais ir laimėjimais. Smagu jausti, kad savo gyvenime ko nors pasiekiau. Kiekvienas konkursas ar olimpiada manyje palieka dalelytę laimės.

Didžiausia ir svarbiausia vertybė man – draugystė. Be jos gyvenimas praranda prasmę. Ji mums suteikia daugiausia laimės ir džiaugsmo. Gyvenime yra svarbu turėti tokį draugą, kuriam gali išsipasakoti, atskleisti savo paslaptis. Pažįstami ateina ir išeina, o tikri draugai lieka. Džiaugiuosi, kad savo gyvenime turiu tokią draugę.

Manau, kad kiekvienas žmogus yra ypatingas. Noriu turėti dalelytę to, ką turi mano artimieji. Niekada į nieką nesilygiuoju. Tiesiog moku būti savimi, manau, tai ir yra svarbiausia gyvenime. Baigusi mokyklą norėčiau studijuoti mediciną, nes tai yra labai svarbus ir įdomus mokslas. Domiuosi medicina, nes ji padeda užkirsti kelią ligai, galima ją diagnozuoti ir gydyti. Svajoju būti gydytoja. Ši profesija yra įdomi, svarbi ir naudinga. Nuo gydytojo priklauso žmonių sveikata, nuotaika, o kartais – ir žmogaus gyvybė. Tam tikru metu pakanka nustatyti diagnozę, paskirti tinkamų vaistų, kad išgelbėtumėme gyvybę. Aš stengsiuosi padėti žmonėms. Suprantu, kad ši profesija reikalauja atsakingo požiūrio ir daugybės žinių.

Žinau, kad, tik stropiai mokydamasi ir skirsdama daugiau laiko chemijai ir matematikai, sugebėsiu įgyvendinti visus savo norus ir svajones. Užaugusi gydysiu žmones, teiksiu jiems savo pagalbą ir supratimą. Kadangi siekiu savo svajonės, galiu su bendraamžiais pasidalinti keliais patarimais. Žinau, kad prireiks nemažai laiko, kol svajonė bus įgyvendinta. Dauguma žmonių nemoka kantriai pasiekti norimo tikslo, neįveikia sunkumų, nuleidžia rankas ir pamirštai tai, dėl ko taip stengėsi. Svajonės reikalauja kantrybės ir pastangų. Todėl būkite ryžtingi, nugalėkite savo baimes, tiesiog stenkitės ir jūsų svajonės išsipildys.

Mane džiugina Šalčininkų rajone organizuojamos šventės. O nerimą visos Lietuvos mastu kelia jaunimo emigracija. Įsivaizduoju, kad po 10 metų Lietuvos gyventojai nebėgs į užsienį, o džiaugsis savo gyvenimu Lietuvos valstybėje.

#ATEITIESLYDERIAI
Gedas Steišiūnas: „Neramu pasidaro, kai žmonės mato tik blogus dalykus, tačiau nieko nedaro“

2015 m. XXIX Lie­tu­vos mo­ki­nių tech­ni­nių spor­to ša­kų spar­ta­kia­dos kam­ba­ri­nių avia­mo­de­lių fi­na­li­nė­se var­žy­bo­se pi­lo­tuo­da­mas F1R kla­sės sklan­dy­tu­vą (bal­zi­niai, gu­mos va­rik­liu va­ro­mi mo­de­liai), pi­lo­tuo­da­mas F1N kla­sės sklan­dy­tu­vą (ran­ka mė­to­mi kam­ba­ri­niai sklan­dy­tu­vai) ir pi­lo­tuo­da­mas „Dru­ge­lių“ kla­sės sklan­dy­tu­vą (lie­tu­viš­kos me­die­nos, gu­mos va­rik­liu va­ro­mi lėk­tu­vai) lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, tai­gi šio­se var­žy­bo­se iš­ko­vo­jau net tris 1-ąsias vie­tas. 2015 m. kam­ba­ri­nių avia­mo­de­lių spor­to var­žy­bo­se „Lie­tu­vos tau­rė 2015“ lai­mė­jau 1-ąją (F1N mo­de­lių kla­sė), 2-ąją (F1R mo­de­lių kla­sė) ir 3-ią­ją („Dru­ge­lių“ mo­de­lių kla­sė) vie­tas.

Gimiau 2000 m. sausio 31 d. Gilbonių kaime, Panevėžio rajone. Turiu vyresnę sesę ir jaunesnį brolį. Sesuo šiuo metu studijuoja mediciną Panevėžio kolegijoje, brolis dar visai mažas, todėl lanko vaikų darželį. Mano mama Neringa dirba Smilgių vaikų darželyje, o tėtis – miško technikos operatorius, dirba miške.

Mokausi Panevėžio rajono Smilgių gimnazijoje, esu klasės seniūnas. Man labai patinka matematika. Skaičių pasaulyje jaučiuosi gerai. Dar labiau patinka lėktuvų modeliavimas. Galiu pasidžiaugti savo kūriniu, stebėti kaip jis sklando ore, jį tobulinti. Taigi po pamokų lankau matematikos ir aviamodeliavimo būrelius. Dar man patinka robotika, mėgstu krepšinį, tinklinį, savaitgaliais nepraleidžiu liaudies šokių būrelio užsiėmimų, o vasarą lankau dviratininkų būrelį, kartais dalyvauju varžybose.

Kai dar buvau pradinukas, tėvai sakė, kad esu gabus matematikai. Šis mokslas man labai patinka. Nuo 5-os klasės pradėjau lankyti įdomiosios matematikos būrelį. 2015 m. Panevėžio krašto 5–9 klasių jaunųjų matematikų olimpiadoje laimėjau 1-ąją vietą.

Bet daugiausia pasiekimų turiu aviamodelių sporto varžybose. Aviamodeliavimas mane sužavėjo taip pat pradinėse klasėse. Negalėdavau atsižiūrėti, kaip vyresnieji mokiniai gamino modelius. Būdamas ketvirtoku, pradėjau lankyti šį būrelį. Man neužtenka vien brėžinių, aš kuriu juos pats, vis tobulinu ir tobulinu, kad tik modeliai geriau ir ilgiau skristų. Du kartus per savaitę einu į aviamodelių būrelį ir praleidžiu ten po 3–4 valandas, o prieš varžybas ir ilgiau tenka pabūti. Iš būrelių į namus mane vežioja tėvai, nes mes gyvename gretimame kaime.

Prie matematikos praleidžiu daugiausia laiko. Kai sprendžiu sunkius matematikos uždavinius, dažnai kyla klausimų, todėl einu pas mokytoją konsultuotis, kai tik atsiranda laiko, dažniausiai – per aštuntas pamokas. Laisvo laiko lieka labai mažai, todėl stengiuosi susitikti ir pabendrauti su draugais, pasportuoti ar pažaisti su mažuoju broliuku, padėti tėčiui ir mamai atlikti įvairius darbus.

Pažvelgęs į 2015 metus, galiu drąsiai pasakyti, kad šie metai man buvo sėkmingiausi – laimėjimų sąrašas netrumpas. Be jau paminėtų asmeninių laimėjimų galiu pasakyti, kad komandinėse varžybose taip pat lydėjo sėkmė: mes, trys Panevėžio r. Smilgių gimnazijos komandos nariai, jau minėtose kambarinių aviamodelių sporto varžybose „Lietuvos taurė 2015“ pilotuodami F1N modelių klasės sklandytuvus, F1R modelių klasės sklandytuvus ir „Drugelių“ klasės sklandytuvą iškovojome 1-ąją vietą, taigi iš viso – tris 1-ąsias vietas.

Džiaugiuosi visais matematikos pasiekimais, o labiausiai F1N ir F1R klasės aviamodeliais. Tai sudėtingiausi modeliai, kuriems padaryti ir išlaikyti ore kuo ilgesnį laiką reikia daug pastangų, laiko, kantrybės, išradingumo ir žinių. Labiausiai įsiminė pirmosios respublikinės aviamodelių varžybos.

Mano ilgai ir stropiai gamintas F1N modelis ore išsilaikė tik keliolika sekundžių, bet man tai buvo didelis paskatinimas padaryti dar geresnį, tobulesnį, lengvesnį lėktuvą ir kitais metais vėl sugrįžti į varžybų salę. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo svajonę, tik ne kiekvienam pavyksta ją pasiekti. Mano gyvenimo patirtis dar labai maža, bet jau spėjau suprasti, kad, norint kažko pasiekti, reikia daug dirbti, netingėti, siekti savo užsibrėžto tikslo. Juk kas mūsų nenugali, tas padaro stipresnius.

Svarbiausia vertybė man yra šeima, nes tik dėl savo šeimos palaikymo ir skatinimo pasiekiau geriausių rezultatų. Mano autoritetai – tai mano matematikos mokytoja Danutė Leitienė ir aviamodeliavimo mokytojas Vitalijus Salogubovas. Jie man yra pavyzdys, koks turėtų būti žmogus. Labai didžiuojuosi savo tėvais, nes jie išmokė vertinti tai, ką turiu, ir siekti geriausio. Dar tiksliai nesu apsisprendęs, bet manau, kad ateitį siesiu su tiksliaisiais mokslais, inžinerija.

Mane džiugina tai, kad Lietuvoje yra daug gabių ir talentingų žmonių. Lietuvos vardas vis dažniau minimas tarptautinėse varžybose, konkursuose, olimpiadose. Neramu pasidaro, kai žmonės mato tik blogus dalykus, tačiau nieko nedaro, kad situacija pagerėtų. Kartais pagalvoju ne tik apie savo, bet ir apie visos Lietuvos ateitį. Tikiuosi, kad kiekvienais metais mūsų šalis vis keisis, modernės.

***

Apie Gedą:

Technologijų mokytojas, aviamodeliavimo būrelio vadovas Vitalijus Salogubovas:

Su Gedu technologijų pamokose ir aviamodeliavimo būrelyje bendradarbiauti pradėjome penktoje klasėje. Nuo bendro darbo pradžios Gedas iš kitų klasės draugų išsiskyrė kūrybiniais gebėjimais. Pamokose ir neformalioje popamokinėje veikloje su juo dirbti įdomu ir paprasta. Kūrybiniame procese jis nestokoja idėjų ir techninių sprendimų, paremtų loginiu mąstymu. Vaikinas ypač kruopštus, tikslus ir atkaklus. Po daugybės metų darbo aviamodeliavimo būrelyje Gedas tapo savarankišku, geru pavyzdžiu jaunesniems būrelio nariams, jis jau savarankiškai kuria naujas aviamodelių konstrukcijas. Džiaugiuosi jo sportiniais rezultatais. Ypač malonu, kad su naujausiu savos kūrybos F1N modeliu 2015 m. XXIX Lietuvos mokinių techninių sporto šakų spartakiadoje buvo geriausias ir tapo nugalėtoju. Su Gedu lengva bendrauti, jis nuoširdžiai dalijasi patirtimi su kitais būrelio nariais. Tikiu, kad įgyta patirtis jam pravers renkantis profesiją, o būsimoje darbinėje veikloje jis bus kūrybingas ir inovatyvus. Visiems savo kolegoms mokytojams linkiu turėti tokių mokinių, su kuriais kartu kurdami augame patys.

#ATEITIESLYDERIAI
Gabrielius Buzas: „Mąstau, vadinasi esu“

2016 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių lo­ty­nų kal­bos ir An­ti­kos kul­tū­ros olim­pia­do­je užė­miau 3-ią­ją vie­tą, 2014 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių bio­lo­gi­jos olim­pia­do­je bu­vau ap­do­va­no­tas pa­gy­ri­mo raš­tu. Dar esu lai­mė­jęs 1-ąją vie­tą Teo­do­ro Gro­tu­so gam­tos moks­lų kon­kur­se (bio­lo­gi­jos sri­tis)

Gimiau 1998 m. rugpjūčio 13 d. Mažeikiuose. Esu vienintelis vaikas šeimoje. Mama Audronė dirba direktoriaus pavaduotoja ugdymui gimnazijoje, esančioje netoli Mažeikių, o tėtis Artūras – pardavimų vadovas įmonėje. Su mumis taip pat gyvena ir mano močiutė Bronelė, kuri man visada atrodė pats kilniausias ir geriausias žmogus.

Gyvename gana idilišką gyvenimą, mėgstame aktyviai leisti laisvalaikį. Šeima man nėra tik laikina gyvenamoji aplinka, artimiausi žmonės mane išmokė visų įmanomų gyvenimiškų dalykų ir padėjo formuotis suvokimui, kadangi jie buvo man puikiais pavyzdžiais, kokie turi būti dori, išmintingi ir laimingi žmonės.

O mokytis padeda knygos ir diskusijos su mokytojais – tai paprasčiausias, bet efektyviausias būdas gilinti savo žinias.

Tėčiu visada žavėjausi kaip logika visą pasaulį remiančiu žmogumi, mamai esu dėkingas tvirtą emocinį ir moralinį pamatą, o iš močiutės išmokau gerbti visus be išimties ir visada stengtis duoti, o ne imti. Didelę įtaką mano pasaulėvokos formavimuisi turėjo ir mano krikšto tėvai – visada liksiu jiems dėkingas už tai, kad parodė, kaip reikia mylėti gyvenimą ir tinkamai išnaudoti kiekvieną akimirką. Šeima man yra brangiausias turtas, tai žmonės, į kuriuos galiu atsiremti, todėl man jie yra neįkainojami.

Mokausi Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje. Esu gimnazijos mokinių prezidentas, klasės seniūnas, mokinių tarybos narys. Mokykloje nėra tokio mokomojo dalyko, kurio nemėgstu, bet kaip labiausiai patinkančius išskirčiau gamtos mokslus ir lotynų kalbą.

Gamtos mokslai mane žavi tuo, kad jie pagilina gyvybės supratimą iki molekulinio lygio, priverčia apsvarstyti savo egzistencijos sudėtingumą, išskirtinumą. O lotynų kalba man patinka todėl, kad ji tiesiog dvelkia pačia Antika. Prisilietimas prie senovės Romos kultūros pakylėja žmogų ir vėlgi priverčia susimąstyti apie save, praplečia dabartinės kultūros suvokimą, motyvuoja pačiam kažko siekti ir pratęsti šios kalbos, kaip išminties, mokslo ir meno simbolio, gyvavimą.

Po pamokų daugiausia laiko skiriu mokslams, taip pat dalyvauju vietiniuose forumuose, kur kartu su kitais mokiniais sprendžiame įvairias problemas, iškilusius klausimus, padedu mokinių tarybai kurti aktyvų ir kultūringą gyvenimą gimnazijoje.

Kai buvau mažesnis, mėgau viską: dainavau, vaidinau, piešiau, šokau... Pradinėje ir pagrindinėje mokykloje visi dalykai sekėsi vienodai gerai, tačiau, pradėjęs mokytis I gimnazijos klasėje, pastebėjau, kad labiausiai patinka ir geriausiai sekasi biologija ir chemija. Galbūt tam įtakos turėjo tai, kad turiu gerą atmintį ir vaikystėje labai mėgau skaityti enciklopedijas apie gamtą, todėl pasaulio aplink mus pažinimas man buvo artimas jau ilgą laiką.

Papildomai mokytis nusprendžiau pats. Tačiau dabar suvokiu, kad vėl artėju prie vaikystės homo universalis ištakų: išaugo noras domėtis viskuo vienodai ir ugdytis visokeriopai, nes manau, kad žmogus turi būti tarpine grandimi tarp mokslo, meno ir kultūros. Tam tikra prasme mokausi visą laiką. Nors kartais lieka šiek tiek laiko po suplanuotų dienos darbų, visada prieš miegą paskaitau dienos naujienas, akimis permetu mėgstamiausią mokslinį tinklaraštį ir Klasikų asociacijos puslapį.

O mokytis padeda knygos ir diskusijos su mokytojais – tai paprasčiausias, bet efektyviausias būdas gilinti savo žinias. Laisvalaikiu mėgstu paprastus dalykus: leisti laiką su draugais, dalyvauti gimnazijos gyvenime, mokytis. Taip pat groju pianinu.

Didžiuojuosi ne vien akademiniais pasiekimais, bet taip pat džiaugiuosi, kad galiu parodyti savo žinias ar reikšti savo nuomonę kaip žmogus, gimnazistas, mokinių prezidentas, mažeikiškis, lietuvis ir mano mintys yra vertinamos – kažkam aš, kaip asmenybė, esu svarbus. Tai labiausiai mane džiuginantis dalykas. Daugiausia man reiškia 3-ioji vieta lotynų kalbos ir Antikos kultūros olimpiadoje, tačiau ne dėl paties laimėjimo fakto. Ruošimasis šiam konkursui buvo akis atverianti patirtis – ne tik mokiausi gramatikos vingrybių, bet priartėjau prie tokios turtingos relikvinės kultūros, kurios reikšmę šiandien supranta anaiptol ne visi.

Visada vadovaujuosi šia mintimi: cogito, ergo sum (liet. mąstau, vadinasi esu). Man labai svarbu būti žmogiškam, priimti tinkamus sprendimus, gerai įvertinti situaciją ir taip tobulėti. Turbūt todėl mano vertybinės sistemos pagrindą sudaro loginis ir kritinis mąstymas, atsakomybės jausmas, pareiga, humaniškumas ir pilietiškumas.

Didžiausią įtaką, kaip ir minėjau, man daro artimieji ir mokytojai. Šie svarbūs žmonės padėjo atrasti tinkamą kelią ir tvirtai įsikibti į gyvenimą. Taip pat man, kaip žmogui, padeda artimiausi draugai. Su jais mane sieja tvirti ryšiai. Tai žmonės, kurie mane kasdien įkvepia veikti. Tačiau taip pat žaviuosi keletu žymių žmonių. Tai Valdas Adamkus – stiprus lyderis, pilietiškas ir atsakingas žmogus, Mantas Adomėnas – kultūringas, apie visuomenės prusinimą galvojantis žmogus, ir galiausiai Barakas Obama – žmonių lygybę, toleranciją ir žmogiškumą iškeliantis asmuo. Stengiuosi šių šviesių asmenybių idėjomis vadovautis ir aš.

Svajoju apie mokslinės komandos lyderio statusą. Noriu kurti, gelbėti, gydyti, keisti... Tačiau tuo pat metu noriu būti aktyvus, kultūringas, išprusęs žmogus. Tikiu, kad tai mano pašaukimas, ir viliuosi, kad seksis tos svajonės siekti, tačiau ką tiksliai studijuosiu, dar nežinau, bet greičiausiai tai bus gamtos mokslų sritis. Ką galėčiau patarti bendraamžiams? Mano nuomone, pirmiausia reikia išsikelti tikslą. Aiškų, konkretų. Gerai apgalvoti, kaip galima savo svajonę išpildyti, ir tuoj pat pradėti dirbti. Tik darbas gali atnešti norimą rezultatą. Darbas, pasiryžimas ir nusiteikimas. Noriu duoti ir patarimą kiekvienam mokiniui: viskas, ko tu mokaisi, tau kuo nors praverčia. Mokykloje žmogus yra ne tik paruošiamas studijoms aukštojoje mokykloje, svarbiausia yra tai, kad čia ugdomi svarbiausi dalykai: gebėjimas dirbti, kritiškai vertinti pasaulį ir kurti kažką nauja. Viskas turi savo prasmę.

Lietuvoje mane šiek tiek neramina rinkos siaurumas, galimybių ir pasirinkimo rėmai. Nesu tikras, ar savo svajones galėsiu įvykdyti čia dėl finansinių dalykų. Taip pat nerimą kelia šiandienos lietuvių šeimose diegiamos vertybės. Jau dabar matyti, kad net į gimnazijas ateina supuvusios moralinės sistemos žmonės, kuriems tradicinės, amžinosios vertybės yra nė motais. Tai, mano nuomone, ūmiausia problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

O džiugina tai, kad visuomenė kartais atsiskleidžia visomis gerosiomis prasmėmis, ir galima matyti, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie gerbia kultūrą ir mokslą. Po 10 metų Lietuvą matau sparčiai augančią, tačiau tik su sąlyga, kad kiek pasikeis jaunų žmonių mentalitetas. Vartotojiškas šiandienos jaunimas nejaučia savo pareigų ir tik glemžiasi viską sau. Pirmiausia turime suvokti, kad valstybė mums duoda nemokamą mokslą, tai yra vertingiausia duotybė mūsų gyvenime, todėl privalome ką nors grąžinti mus užauginusiems žmonėms: savo žinias, laiką, idėjas ir pastangas...

* * *

Apie Gabrielių:

Biologijos mokytoja Lina Vičiulienė:

Kiek laiko reikia įvertinti atsakymą į klausimą, kontrolinį ar kūrybinį darbą? O kiek užtrunka atpažinti ir atskleisti jauno žmogaus gabumus, gal net ypatingą talentą, pajusti jo puoselėjamas vertybines nuostatas?.. Gabrielius Buzas yra Mažeikių Merkelio Račkauso gimnazijos III B klasės mokinys. Nors biologijos jį mokau pirmus metus, galiu drąsiai teigti, kad puikūs akademiniai pasiekimai, asmeninės savybės, nevaržomas kūrybiškumas ir amžinųjų vertybių puoselėjimas išskiria Gabrielių iš kitų mokinių. Jau pirmosiose biologijos pamokose Gabrielius išsidavė kaip biologijos mėgėjas, kuris ne tik greitai mąsto, įvairiapusiškai naudoja informaciją ir randa problemų sprendimo būdus, bet ir lanksčiai prisitaiko prie naujų aplinkybių, jaučia priežasties ir pasekmės ryšį, pastebi, integruoja idėjas greičiau nei kiti, pasižymi ypač turtingu žodynu, išvystytu intuityviu gebėjimu kūrybiškai planuoti ir prognozuoti tiriamųjų darbų rezultatus. Gabrielius atkakliai siekia užsibrėžto tikslo, todėl yra iš tų mokinių, kurie intensyviai dirba ir savanoriškai daugiau laiko skiria jį sudominusiems klausimams (ir ne tik biologijos). Todėl neatsitiktinai gimnazistas antrus metus iš eilės stabiliai neužleidžia savo pozicijų respublikinėje biologijos olimpiadoje, respublikiniame Teodoro Grotuso gamtos mokslų (biologijos) eksperimentų konkurse laimėjo 1-ąją vietą, Lietuvos mokinių lotynų kalbos ir Antikos kultūros olimpiadoje užėmė 3-iąją vietą, puikūs rezultatai ir rajoninėse chemijos, matematikos, anglų kalbos olimpiadose, yra Jaunųjų tyrėjų klubo narys, atstovauja gimnazijai protmūšiuose (ir dažnai pelno 1-ąją vietą), organizuoja visuomeninius renginius. Gabrielius yra labai atsakingas, sąžiningas, smalsus, visada mandagus ir taktiškas, eruditas, pasižymi subtiliu humoro jausmu, todėl yra gerbiamas ir mokytojų, ir bendramokslių. Šiemet Gabrielius Buzas yra išrinktas Mažeikių Merkelio Račkauso gimnazijos prezidentu. Džiaugiuosi Gabrieliumi ir linkiu drąsiai svajoti apie didžią akademinę karjerą. Tikiu, kad kryptingas darbas, paženklintas talentu, jo pasirinktoje gamtamokslinėje sferoje atneš brandžių vaisių Lietuvai

#ATEITIESLYDERIAI
Dovydas Samulionis: „ Visada noriu padėti žmonėms“

2015 m. Tarp­tau­ti­nė­je jau­nių gam­tos moks­lų olim­pia­do­je lai­mė­jau bron­zos me­da­lį.

Gimiau 2000 m. gruodžio 11 d. Mažeikiuose. Gimiau gana tradiciškoje lietuviškoje šeimoje – turiu mamą, tėtį ir mažąjį brolį. Mamai labai patinka įvairiausi rankdarbiai, tėčiui – matematika, o broliui įdomiausias (ir linksmiausias) užsiėmimas yra parodijuoti mane.

Mokausi Mažeikių Gabijos gimnazijoje. Man labiausiai patinkanti disciplina – biologija, nes nuo mažens domėjausi gamta ir jos veikimu. Po pamokų daugiausia laiko praleidžiu mokydamasis, dar lankau karatė būrelį. Turbūt kaip ir daugelis, savo talentą atradau ne aš pats, jį pastebėjo mano buvusi gamtos mokslų mokytoja Dovilė Šliterienė. Man sudalyvavus keliose olimpiadose, išaiškėjo, kad turiu tikrai didelį talentą. Nuo 7-os klasės mokslams paskiriu apie 30 min. per dieną, tačiau stengiuosi mokytis pastoviai, be didesnių pertraukų. Laisvu laiku mėgstu skaityti grožinę literatūrą, būti su draugais.

Labai didžiuojuosi Tarptautinėje jaunių gamtos mokslų olimpiadoje laimėtu bronzos medaliu. Turbūt labiausiai man įsiminė mano pirmoji gamtos mokslų olimpiada, nes tada supratau, kad labiausiai iš visų mokslų man patinka biologija. Savo bendraamžiams svajonių siekti patarčiau po truputėlį – neužsibrėžti per daug, o tikslo siekti mažais žingsneliais, pavyzdžiui, paskirti norimam tikslui po 10 min. kasdien, kas savaitę pridedant po minutę. Taip bus išugdyta kantrybė ir valia, kurių reikia norint pasiekti savo tikslus.

Man gyvenime svarbiausia teisingumas, todėl vadovaujuosi tokiu principu: teisingumas – aukščiau visko. Tačiau ne mažiau svarbus ir žmogiškumas, sąžiningumas, išradingumas, sugebėjimas užjausti kitą. Tikriausiai didžiausią įtaką man daro mano tėvai, tačiau autoritetu ir puikiu pavyzdžiu laikau savo biologijos mokytoją Virginiją Dambraukaitę, nes ji išmokė mane visko, ką dabar žinau. Baigęs mokyklą norėčiau studijuoti mediciną, tapti chirurgu. Tikriausiai taip pasirinkau, nes visada noriu padėti žmonėms.

Lietuvoje mane džiugina išsilavinusių, protingų žmonių gausa, bet nerimą kelia spartėjanti emigracija, patriotiškumo blėsimas, lietuvių nutautėjimas. Manau, kad po 10 metų Lietuva bus panaši į dabartinę, vieninteliai skirtumai bus mažesnis gyventojų skaičius ir nauja valdžia.

* * *

Apie Dovydą:

Biologijos mokytoja ir klasės auklėtoja Virginija Dambrauskaitė:

Atpažinti vaiko gabumus ir pamatyti talentą mokytojams ne visada pavyksta lengvai. Dovydo gabumai buvo aiškiai matomi jau pagrindinėje mokykloje. Gamtos mokslų mokytoja, pamačiusi nepaprastus vaiko gabumus, jau 7-oje klasėje rekomendavo Dovydui labiau gilintis į biologijos mokslą, mokytis neprograminių, sudėtingesnių temų. Mokinio mokymosi lengvumas, produktyvumas, pasiekimai gamtos mokslų olimpiadose bylote bylojo apie jo talentą mokytis. Dovydas yra gabus daugelyje akademinių sričių, bet biologija, chemija – mėgstamiausi jo dalykai. Mokinys pasižymi gera atmintimi, smalsumu, efektyviai priima ir apdoroja informaciją. Nuo kitų bendraamžių skiriasi nepriklausomu mąstymu, greita orientacija, aktyviu problemos sprendimu. Mėgsta mokytis savarankiškai – svarbu jam nurodyti kuo įvairesnių informacijos šaltinių. Pats daug naršo internete, daug skaito mokslo ir technologijų portaluose, prisimena daug įdomių, neįtikėtinų faktų. Dovydui patinka įveikti užduotis, kurias galima apibūdinti klasikiniu terminu – kieti riešutėliai. Tų kietų riešutėlių išgliaudymas stiprina mokinio pasitikėjimą ir kelia didesnį džiaugsmą nei įprasti, tik supratimo ir žinių reikalaujantys klausimai. Dovydas ne tik mano mokinys, bet ir auklėtinis. Džiaugiuosi, kad galiu stebėti, kaip palengva formuojasi asmenybė. Įdomaus, jautraus, o kartu ir savikritiško žmogaus asmenybė. Labiausiai žavi Dovydo humoro jausmas – kartu ir subtilus, ir aštrus. Mokinys visada kultūringas, mandagus, labai korektiškas. Tikiu, kad Dovydas kryptingai sieks savo užsibrėžtų tikslų. Linkiu jam mokytis pačių pažangiausių Europos ar pasaulio medicinos studijų. Linkiu tvirtėjančio pasitikėjimo savimi, darbštumo ir optimizmo susidūrus su problemomis ar kliūtimis.

#ATEITIESLYDERIAI
Ugnė Gaižauskaitė: „Svarbiau yra tobulėti ir tapti geresniu žmogumi“

2014 m. Tarp­tau­ti­nė­je jau­nių gam­tos moks­lų olim­pia­do­je lai­mė­jau 3-ią­ją vie­tą.

Gimiau 1999 m. vasario 9 d. Vilniuje. Mano tėtis yra įgijęs inžinieriaus išsilavinimą, o mama – matematiko. Jie dviese įkūrė nuosavą įmonę, kuri gyvuoja jau 17 metų, veiklos sritis – profesionalios vaizdo ir apšvietimo technikos pardavimas ir įrengimas.

Turiu vyresnę seserį ir du jaunesnius brolius. Sesuo Gintė (19 m.) šiuo metu yra abiturientė, ji ruošiasi laikyti egzaminus ir stoti į medicinos studijas Vilniaus universitete. Gintė mėgsta žaisti šachmatais, yra daugkartinė tarptautinių ir Lietuvos šachmatų turnyrų ir čempionatų prizininkė, o 2011 m. tapo Europos Sąjungos šachmatų vicečempione mergaičių (U-14) grupėje. Mano brolis Ignas (15 m.) yra devintokas, domisi fizika, o brolis Saulius (7 m.) – pradinukas. Gintė, aš ir Ignas lankome tą pačią mokyklą – Vilniaus licėjų.

Mama yra puikus visapusiškai išsilavinusio žmogaus pavyzdys, o tėtis dažnai nustebina savo išradingumu ir azartu užsiimti mėgstama veikla.

Man patinka tikslieji mokslai, o iš jų labiausiai mėgstu biologiją. Biologijos mokslas, kaip ir pati gyvybė, žavi savo įvairove, dinamika, paslaptingumu, galimybėmis. Nuo 1-os klasės dalyvauju įvairiose olimpiadose – išbandžiau savo jėgas lietuvių kalbos, matematikos, fizikos, chemijos, biologijos srityse. Besimokydama 6-oje klasėje, pirmą kartą patekau į olimpiados miesto ir rajono etapą, o nuo 10-os klasės dvejus metus iš eilės tapau respublikinių chemijos ir biologijos olimpiadų dalyve. 2014 m. atrankoje, kurioje dalyvavo daugiau nei 400 moksleivių, pasirodžiau geriausiai ir man buvo suteikta galimybė atstovauti Lietuvai Argentinoje vykusioje Tarptautinėje jaunių gamtos mokslų olimpiadoje, kurioje buvo tikrinamos dalyvių teorinės fizikos, chemijos, biologijos žinios ir komandiniai įgūdžiai (praktiniai darbai buvo atliekami grupėse, sudarytose iš trijų tos pačios valstybės atstovų). Po šios olimpiados 2015 ir 2016 m. dalyvavau atrankoje į Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkursą, abu kartus biologijos sekcijoje patekau į geriausiųjų finalinį ketvertuką, tačiau į pačią olimpiadą nepatekau. Šiuo metu vienas artimiausių mano tikslų yra patekti į 2017 m. Tarptautinę biologijos olimpiadą, tam skiriu daugiausia savo dėmesio, laiko ir energijos.

Nuo 1-os klasės lankau krepšinio treniruotes, žaidžiu Vilniaus krepšinio mokyklos komandoje. Per mokslo metus per savaitę turiu po 3–4 treniruotes, o savaitgaliais vyksta varžybos. Su komanda žaidžiame Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje, taip pat dalyvavome įvairiuose tarptautiniuose krepšinio turnyruose Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje.

2014–2016 m. sėkmingai mokiausi ir baigiau neakivaizdinę jaunųjų chemikų mokyklą „Pažinimas“. Nuo mažens buvau labai smalsi, ypač mane žavėjo paslapčių kupinas gamtos pasaulis.

Savo gyvenimą sieti su gamta ir jos tyrinėjimu mane paskatino pirmasis biologijos mokytojas Mindaugas Velmunskis (Vilniaus Simono Daukanto progimnazija), kuris spinduliavo meile savo darbui ir dėstomam dalykui. Treniruočių dienomis (3–4 kartus per savaitę) grįžtu namo vėlai – apie 19–20 val., todėl dalį namų darbų padarau iš karto po pamokų prieš treniruotę.

Šiokiadieniais namų darbams skiriu nuo 1 iki 4 valandų, ruoštis olimpiadoms paprastai laiko lieka nedaug, būnu pavargusi. Dėl to olimpiadoms ruošiuosi daugiausia savaitgaliais ir per atostogas, tada per dieną šiai ruošai skiriu po 1–6 valandas. Siekti aukštų rezultatų man padeda Vilniaus licėjaus bendruomenė, nes pamokų laikas išnaudojamas itin kokybiškai ir efektyviai, o šiltas ir malonus bendravimas teigiamai nuteikia tave likusiai dienos daliai. Laisvalaikiu mėgstu skaityti knygas, klausytis muzikos, žiūrėti dokumentinius filmus ir žaisti krepšinį, domiuosi akvariumistika, mėgstu laiką leisti gamtoje.

Labiausiai didžiuojuosi 2014 m. pelnytu Tarptautinės jaunių gamtos mokslų olimpiados bronzos medaliu, nes tada visos mano įdėtos pastangos atsipirko su kaupu. Taip pat šiokį tokį pasididžiavimą kelia tai, kad 2016 m. vienuoliktokų respublikinėje chemijos olimpiadoje teorines užduotis atlikau klasėje, kurioje buvau vienintelė moteriškosios lyties atstovė. Labiausiai įsiminė, žinoma, Tarptautinė jaunių gamtos mokslų olimpiada, nes turėjau unikalią galimybę susipažinti su gabiausiais pasaulio penkiolikmečiais, patirti daugybę įspūdžių, užmegzti ryšių, pajusti kultūrinius skirtumus ir atrasti savo svajonių šalį – Argentiną.

Gyvenime stengiuosi būti sąžininga sau ir kitiems, taip pat man svarbu šeima ir apsisprendimo laisvė. Darbas dėl siekiamų tikslų man teikia malonumo. Tikslai neapsiriboja konkrečiomis olimpiadomis, man svarbiau yra tobulėti, mokytis iš savo klaidų ir tapti geresniu žmogumi. Kiekviename sutiktame žmoguje stengiuosi atrasti ką nors gero ir vertingo, kas mane praturtintų. Vis dėlto vienas didžiausių autoritetų yra mano tėvai. Mama yra puikus visapusiškai išsilavinusio žmogaus pavyzdys, o tėtis dažnai nustebina savo išradingumu ir azartu užsiimti mėgstama veikla.

Baigusi mokyklą planuoju studijuoti biochemiją, molekulinę biologiją arba genetiką. Noriu siekti mokslininko karjeros ir dirbti sveikatos sektoriuje visuomenės labui. Manau, toks darbas įprasmins mano gyvenimą ir teiks džiaugsmo. Todėl ir savo bendraamžiams patarčiau užsiimti ta veikla, kuri tikrai teikia džiaugsmo.

Mane džiugina tai, kad vis daugiau žmonių investuoja į Lietuvą ir mato joje šviesią ateitį. Neramina emigracija, korupcija, dideli patyčių, smurto, girtuoklystės, savižudybių mastai. Įsivaizduoju, kad dėl globalizacijos po 10 metų Lietuvos visuomenė pasidarys mišresnė, o miestai modernesni, tačiau apskritai Lietuva stipriai nepasikeis.

#ATEITIESLYDERIAI
Mikas Jakubauskas: „Svarbiausia užsibrėžti tikslą ir eiti pergalės link“

2015 m. res­pub­li­ki­nio mo­ki­nių kū­ry­bi­nių dar­bų kon­kur­so „Fi­zi­kos ban­dy­mai ap­link mus“ Ban­dy­mų sek­ci­jo­je už dar­bą „Tri­ra­tis mo­to­cik­las“ kar­tu su ko­le­ga Ro­ku Juo­zels­kiu lai­mė­jo­me 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1999 m. balandžio 9 d. Kaune. Mano tėvai dirba inžinerijos srityje. Brolis studijuoja tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Visi mėgstame keliauti, šeimos vyrai turime bendrą pomėgį – automobilių sportą.

Aš mokausi Kauno technologijos universiteto inžinerijos licėjuje. Stengiuosi dalyvauti visuose mokyklos renginiuose, kuriuose reikia pagalbos. Iš visų disciplinų labiausiai man patinka fizika – šis mokslas man suteikia pažinimo jausmą, į jį norisi gilintis, studijuoti, atlikti bandymus, pritaikyti kasdieniniame gyvenime. Papildomai mokausi Jaunųjų kompiuterininkų mokykloje, esu pasirinkęs C++ studijų programą.

Laisvu laiku žaidžiu lauko tenisą, mėgstu techniką, konstruoju įvarius mechanizmus, užsiiminėju ir dalyvauju automobilių kroso varžybose, lankau plaukimo treniruotes.

Į programavimo pasaulį mane įtraukė pusbrolis. Jis man paaiškino programavimo pradmenis, dar ir dabar vis konsultuoja mano kuriamų programų klausimais. Savo dieną stengiuosi planuoti taip, kad laiko užtektų ir mokslams, ir papildomiems darbams, ir sportui, ir poilsiui. Labai didžiuojuosi konkurse „Fizikos bandymai aplink mus“ laimėta 1-ąja vieta, taip pat pasiekimais moksluose ir projektų gamyboje.

Pernai buvau turnyro „Rallycross Challange Europe“ mechaniku. Čia teko sutikti tokių šio sporto žvaigždžių, kaip Petterį Solbergą ar Romaną Stepanenko. Šis renginys man paliko didelį įspūdį. Pakalbėjęs su šiais žmonėmis supratau, kad Lietuva iš tikrųjų yra Europoje visai žinoma šalis.

Gyvenime vadovaujuosi šiais principais: atlikti viską iki galo, siekti užsibrėžto tikslo, išlikti garbingam. Manau, kad iš tokių žmonių kaip Billas Gatesas mes galime išmokti daug žmogiškųjų vertybių, kurias galime panaudoti ir savajame gyvenime. Kitas didelis autoritetas man yra mano tėtis. Jis yra garbingas, turi gerą humoro jausmą, jis – puikus žmogus ir nuostabus tėtis. Baigęs mokyklą rinksiuosi programavimo arba transporto inžinerijos studijas, nes šios mokslo sritys man yra įdomiausios. Savo bendraamžiams galiu pasakyti tiek: svarbiausia užsibrėžti tikslą, nemesti visko suklupus ir eiti pergalės link.

Lietuvoje mane džiugina visos mokslinės parodos ir konkursai. Neramina bet kada galinti pasikeisti politinė padėtis. Visgi tikiuosi, kad po 10 metų visi Lietuvos ūkio sektoriai bus labai modernizuoti, jaunimas dar labiau ištobulinęs dabartines technologijas, naudojantis šiuo potencialu jaunimas Lietuvą galės paversti ekonomiškai stipresne šalimi.

* * *

Apie Miką:

Mokytojas Vidas Andrulionis:

Jau 6-oje klasėje pastebėjau Miko smalsumą, jo domėjimąsi istorija, žymių asmenybių gyvenimu, jų veikla, nuveiktais darbais, ypač mokslo ir technikos laimėjimais bei išradimais, jų įtaka ir reikšme žmonių gyvenimo raidai. Auginti ar ugdyti gabų vaiką yra ne tik įdomus, pozityvus, bet kartu ir atsakingas darbas. Reikia siekti, kad jam būtų suteiktos žinios ir gebėjimai, kurie bus reikalingi ir panaudojami kasdieniame gyvenime, įgyjant tam tikrą patirtį ir specialybę. Mikas siekia įgyvendinti labai planingai ir tiksliai išsikeltus tikslus ir uždavinius, todėl stengiuosi perteikti jam kiek galima daugiau žinių ir įgūdžių, skatinti kūrybiškumą, nes tai padės įgyvendinti siekius ir pasiekti dar geresnių rezultatų. Mikas žavi savo pasitikėjimu, tuo, kaip argumentuotai reiškia savo nuomonę, ją įtikinamai pagrįsdamas. Todėl, matydamas jo ryžtą, valią, žinias ir gebėjimus, jam prognozuoju dideles karjeros aukštumas. Tikiu, kad ateityje jis bus tikras savo srities profesionalas. Todėl linkiu jam daug sėkmės ir išlikti tokiu žmogumi, kuris žino, ko nori, ir siekia savo užsibrėžto tikslo. O tėveliams ir kitiems mokytojams linkiu ir ateityje skatinti tokius gabius ir unikalius vaikus, jiems padėti, kad jie ir toliau turėtų tokią stiprią motyvaciją, iniciatyvą, pasitikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis, džiaugtis gyvenimo pasiekimais, būti optimistais ir siekti aukščiausių gyvenimo tikslų. Sėkmės.

#ATEITIESLYDERIAI
Justė Navickaitė: „Jeigu nori daryti – daryk, jei ne – ne“

2015 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių bio­lo­gi­jos olim­pia­do­je lai­mė­jau 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1999 m. gegužės 12 d. Kaune. Mano šeima – tai tėvai ir 8-erių metų sesė. Sesei patinka arkliai ir drakonai, tėtis – inžinierius, šiuo metu dirba medžio apdirbimo įmonėje, o mama dirba draudimo įmonėje.

Mokausi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Jei atvirai, man mokykla nepatinka, todėl jos gyvenime stengiuosi dalyvauti kuo mažiau. Iš pamokų labiausiai mėgstu istoriją, nes turime labai gerą mokytoją, vieną iš nedaugelio tų mokytojų, kurie sugeba mokyti taip, kad dvi jo vedamos pamokos per dieną tampa beveik malonumu, o ne įprasta malda tam, kas parašyta vadovėlyje, per daug pačiam nemąstant. O kaip disciplina man labiausiai prie širdies biologija, nes šis mokslas tiesiog įdomus.

Negalėčiau įvardyti vieno pagrindinio užklasinio užsiėmimo, nes veikiu daug ką. Bet tikriausiai daugiausia laiko praleidžiu mokydamasi man įdomius dalykus ir ilsėdamasi. Dar nuotoliniu būdu mokausi Biologų sandraugoje (dar žinomoje kaip „BioSa“). Kiek per dieną mokytis – sąžinės reikalas, aš šiemet biologijai skiriu po 2–3 valandas po pamokų 5 dienas per savaitę. Esu pakankamai užsiėmusi, kad jausčiausi dirbanti dėl tikslo, bet nepakankamai, kad nuo krūvio išprotėčiau.

Racionalus protas, argumentai ir tais argumentais įrodoma tiesa – mano mąstymo pagrindas.

2015 m. kažkaip laimėjau 1-ąją vietą rajoninėje biologijos olimpiadoje. Tada nusprendžiau išsikelti iššūkį ir išmokti ar bent perskaityti visą vidurinės mokyklos biologijos kursą per mėnesį, nes tiesiog galiu. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau supratau, kad tie dalykai velniškai įdomūs ir kad tai gali būti atsakymas į klausimą, ką norėčiau veikti gyvenime. O kai gerai sekėsi ir šalies olimpiadoje, galutinai suvokiau, kad įklimpau rimtai.

Laisvu laiku dažnai nuklystu į interneto platybes ir pasidomiu dalykais, kurie tuo metu patraukia dėmesį. Tai gali būti bet kas: subkultūrų istorija Lietuvoje, fotografijų projektai, filmai apie 60-uosius, karinės istorijos, savigyna moterims, dokumentika apie įvairių tautų ritualus, mėgėjiškos eilės, antireliginiai judėjimai, feminizmo kritika, sena lietuviško pogrindžio muzika... Mėgstu gerą, daugiausia sunkią muziką, J. Ivanauskaitės knygas ir žudyti laiką žiūrėdama animę, serialus (šiuo metu labai mėgstu serialus „Vikings“ ir „Game of Thrones“) ir žaisdama kompiuterinius žaidimus (dabar įpusėjau žaidimą „Doom II“). Anksčiau šokau su ugnimi, galbūt ir ateityje prie to sugrįšiu.

Didžiuojuosi bene vieninteliu savo laimėjimu – 1-ąją vieta Lietuvos mokinių biologijos olimpiadoje. Labiausiai man įsiminę renginiai yra muzikos festivaliai, kuriuose esu dalyvavusi. Biologijos olimpiada įsiminė daugiausia dėl to, kad Lietuvos gamtos mokslų olimpiadų asociacijos savanoriai (vadinamieji oranžiniai) pavertė olimpiadą ne darbu, o švente. Tai buvo vienos geriausių dienų tą pavasarį, nes tie žmonės mumis rūpinosi ir prigalvojo visokių dalykų tam, kad mums būtų geriau. Šiltai, nuoširdžiai, bet ne per saldžiai. Vien tik šokių vakaras ko buvo vertas... Ne kiekvienas sukuria tokią atmosferą ir tokius įspūdžius.

Esu netikinti. Gyvenime kryptį man nurodo vidinis noras, ta kryptimi einu vedina proto, o jėgų suteikia emocijos. Racionalus protas, argumentai ir tais argumentais įrodoma tiesa – mano mąstymo pagrindas. Manau, kad svarbu nebijoti pripažinti to, kas esi, visų savo norų ir emocijų. Ir sakydama „visų“ aš turiu omenyje VISŲ.

Biologijos srityje autoritetų kol kas dar neturiu, o gyvenime iš garsių žmonių galiu paminėti australų komiką Timą Minchiną. Jis savo dainose itin taikliai atskleidžia visuomenės problemas ir pajuokia žmonių kvailumą. Ir būdai, kuriais jis pasako tai, ką nori pasakyti, sukelia man didžiulį susižavėjimą, nes tam, kad sugebėtum pateikti tiesą tokią, kokia ji yra, stipriai ir drąsiai, sudėtingai ir kartu paprastai iki genialumo, akiplėšiškai ir subtiliai vienu metu yra menas. Nemanau, kad yra kitas toks žmogus. Dar įspūdį man daro švedų grupės „Sabaton“ muzikantai, dėl to, kaip moka bendrauti su publika ir koncertuoti daugiau nei 120 kartų per metus. Niekur nemačiau žmonių, kuriems labiau patiktų tai, ką daro, negu jiems. Dar svarbios asmenybės man yra Jurga Ivanauskaitė ir Tuomas Holopainenas, nes man patinka jų kūryba. Baigusi mokyklą norėčiau studijuoti molekulinę biologiją, tad ir ateities profesija irgi bus susijusi su tuo. Tai man viena įdomiausių biologijos sričių, perspektyvi, girdėjau gerų atsiliepimų apie studijų programą Vilniaus universitete, o ir šiaip tai man savas dalykas. Atrodo, tai toks darbas, kurį norėčiau dirbti. Pavyzdžiui, laboratorijoje statyti Petri lėkštelių fortus.

Savo bendraamžiams, norintiems ko nors pasiekti, pirmiausia galiu pasakyti trumpai drūtai: jeigu nori daryti – daryk, jei ne – ne. Nuo ko pradėti, kiekvienas gerai pagalvojęs turi atsakyti pats, vis tiek dauguma motyvacinių kalbų ar panašiai neveikia. Kuo daugiau svajosi, tuo svajonė atrodys mažiau pasiekiama ir tuo mažiau padarysi dėl jos. Todėl tokius dalykus galima ir palikti tik svajonėse – svarbiau tai, ką darai.

Lietuvoje mane džiugina kai kurie istoriniai laikotarpiai, pavyzdžiui, viduramžiai, partizanų rezistencija okupantams ir 1991 m. įvykiai, liaudies kultūros palikimas, liaudies dainos, tai, kad Lietuvoje yra protingų ir kūrybingų žmonių, nors ir jie nesudaro daugumos. Naivu būtų sakyti kitaip. O neramina politinė situacija, korupcija ir politinės dramos, tragikomedijos, cirkas, dabartinė masinė kultūra, švietimo sistema, rodos, neišmatuojamas žmonių siauraprotiškumas ir tamsumas, o turbūt svarbiausia – žmonių požiūris į mokslą. Retas kuris aktyviai siekia žinoti ir suprasti daugiau, negu žino dabar. Ypač kaimuose ir mažesniuose miestuose dauguma žmonių turi visai kitokias vertybes, kurios baigiasi tuo, kad mokykla paliekama išsinešant ne žinių bagažą, o puokštę priklausomybių nuo vienų ar kitų medžiagų. Manau, kad visuomenėje mokslas nėra pakankamai vertinamas, nors yra pagrindinis ir svarbiausias žmonijos tobulėjimo įrankis.

Kokia Lietuva bus po 10 metų? Sunku pasakyti. Jei bus ramu, turbūt ne itin pastebėsime, kaip tie 10 metų prabėgs, ir pokyčiai bus tokie lėti, kad nejausime, kad gyvename kitaip negu dabar. Galbūt atsiras technologinių naujovių. Tačiau visa kita, mano nuomone, vargu ar bus geriau: kylančios kainos, prasta demografinė situacija, korupcija, žmonių nepasitikėjimas valdžia, kylantis dėl abejotinos kokybės sprendimų. Yra maža galimybė, kad bus geriau ir patys šviesiausi žmonės iškels iš duobės ant savo pečių visą šalį, jei tik pakankamai dėmesio bus skiriama mokslui ir jo vystymui ir jei tie patys šviesiausi pasiryš pasiaukoti dėl ateities kartų. O jei Europoje nebus ramu, tada visai kita situacija – gali būti, kad ir Lietuvos teisiškai nebus. Spėlioti galima, kiek nori.

#ATEITIESLYDERIAI
Martynas Cimbalas: „Už žmogų kalba ne jo žodžiai, o darbai“

2015 m. pa­te­kau į XVII tarp­tau­ti­nio ma­te­ma­ti­kos kon­kur­so „Euk­li­das“ fi­na­lą, ku­ris 2016 m. vy­ko Len­ki­jo­je. 

Gimiau 1998 m. lapkričio 11 d. Vilniuje. Mano tėtis vardu Andrius, jis – akių ligų gydytojas, dirba VUL Santariškių klinikose, laisvalaikiu žaidžia tenisą, mėgsta keliauti. Mama vardu Aušrinė, ji taip pat gydytoja – reabilitologė, dirba VšĮ Centro poliklinikoje, laisvalaikiu sportuoja ir dainuoja chore.

Brolis Linas mokosi ketvirtoje klasėje, laisvalaikiu žaidžia futbolą, yra pagrindinis komandos vartininkas, taip pat dainuoja „Ažuoliuko“ chore.

Mokausi Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje. Esu mokinių tarybos narys, taip pat prisidedu rengiant mokyklos protmūšius. Pagrindinė mano veikla po pamokų – sportas. Taip pat organizuoju renginius, dalyvauju protmūšiuose ir įvairiose paskaitose.

Iš visų disciplinų labiausiai man patinka matematika. Šioje srityje puikiai save realizuoju, man patinka spręsti uždavinius, ieškoti sprendimų. Tai viena retų disciplinų, kuri nereikalauja didelių teorinių žinių, todėl man ji ir patinka. Matematikai potraukį jaučiau nuo pat mažens: man patiko skaičiuoti, patiko stebėti krepšinio varžybų statistiką, vėliau – nagrinėti lenteles, sudarinėti kelių varžybų rezultatų lenteles. Iš pradžių manęs niekas neskatino domėtis matematika, o vėliau prie mano žinių tobulėjimo prisidėjo visos mokytojos: Birutė Pralgauskienė, Aliona Barkaukienė, Vilma Lenkaitytė.

Pagrindinis mano mokymosi šaltinis – mokykla. Stengiuosi visą save atiduoti per pamokas, aktyviai dalyvauju, klausinėju. Po pamokų papildomai beveik nedirbu, pagrindinis pasiruošimas vyksta prieš olimpiadas, tada papildomai plušame su mokytojomis. Dalyvauti kitose veiklose mane labiausiai skatina draugai: vaikštau į sporto klubą kartu su draugu, penktadieniais žaidžiame krepšinį kartu su kitais draugais iš mokyklos, dalyvavimas protmūšyje trečiadieniais – irgi artimo ryšio su komanda pasekmė. Svajoju išmokti groti gitara.

Turėdamas laisvo laiko, užsiimu kulinarija, žiūriu kulinarines laidas, serialus. Taip pat skaitau knygas, ypač patinka Michelio de Montaigne mintys.

Daug laiko būnu su draugais mieste arba užsiimame įvairia veikla namuose. Labai mėgstu leisti laiką gamtoje, dirbti sode, maudytis, žvejoti ar grybauti. Žiūriu įvairiausias sporto varžybas, labiausiai patinka stebėti Kauno „Žalgirio“ krepšinio rungtynes jų arenoje, taip pat įdomios visos tarpmokyklines varžybos: tinklinio, krepšinio, futbolo.

Didžiuojuosi, kad patekau į matematikos konkurso „Euklidas“ finalinį etapą, kuris vyko Lenkijoje, kad Vilniaus miesto C lygos vyrų tinklinio varžybose laimėjome 1-ąją vietą, taip pat visomis miesto matematikos olimpiadose užimtomis 3-iosiomis vietomis. 2014 m. Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje buvo organizuotas protmūšis, jame po pratęsimo su komanda laimėjome 1-ąją vietą. Ši pergalė labiausiai įsiminė, nes tai pirmasis kartas, kai pavyko laimėti ir, būdami dešimtokais, aplenkėme 11–12 klasių komandas ir buvusių mokinių komandą. Bendraamžiui, norinčiam ko nors pasiekti, norėčiau pasakyti, kad savo svajonės jis gali siekti ieškodamas motyvacijos pačiame savyje, turi džiaugtis tuo, ką daro, vertinti kritiką, įsiklausyti į patarimus, kasdien dirbti sistemingai.

Gyvenime vadovaujuosi principu, kad už žmogų kalba ne jo žodžiai, o darbai. Man svarbiausios šios vertybės: artimas ryšys su šeima, pasitikėjimas, atvirumas, minties ir žodžio laisvė, supratimas.

Didžiausią įtaką man daro artimiausi šeimos nariai. Autoritetų neturiu, bet labai didžiuojuosi savo seneliu – jis puikus supratingo ir išklausančio šeimos žmogaus pavyzdys, su juo visada jaučiuosi smagiai, artimai, jaukiai. Taip pat mane žavi Artūras Zuokas, Gordonas Ramsay, Davidas Beckhamas. Ateityje planuoju studijuoti, tik konkrečios studijų krypties dar nesu pasirinkęs, bet svarstau apie kryptį, kuri būtų susijusi su tiksliaisiais mokslais, pavyzdžiui, ekonomikos ar inžinerijos studijų programos.

Mane džiugina, kad Lietuvoje gimsta daug protingų, veiklių ir sumanių žmonių, o neramina tai, kad tik retas kuris savo gebėjimus panaudoja Tėvynės labui. Kokia šalis bus po 10 metų? Sunku prognozuoti, nes Lietuva neturi išsikėlusi ateities vizijos ir tikslų.

#ATEITIESLYDERIAI
Elija Ieva Jucevičiūtė: „Svarbu niekada nenukabinti nosies“

1-ąją vie­tą pel­niau šiuo­se kon­kur­suo­se: 2016 m. – I Vil­niaus uni­ver­si­te­to Ma­te­ma­ti­kos ir in­for­ma­ti­kos fa­kul­te­to ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je, 2013 m. – Res­pub­li­ki­nia­me moks­lei­vių vo­kiš­kų dai­nų fes­ti­va­ly­je (ko­man­dų gru­pė), 2013 ir 2012 m. – 6–8 kla­sių Lie­tu­vos mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je, 2011 m. – XIII Lie­tu­vos 5–6 kla­sių moks­lei­vių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je. 

Gimiau 1999 m. sausio 24 d. Vilniuje. Mano mamytė – finansininkė, Vilniaus universitete ji studijavo matematiką. Tėtis – krikščioniškos ne pelno siekiančios organizacijos direktorius, jo didžiausias pomėgis – muzika. Turiu trejais metais jaunesnį brolį. Jo pomėgiai – radioelektronika ir žvejyba.

Mokausi Vilniaus licėjuje. Man labiausiai patinka tikslieji mokslai: matematika, fizika, chemija, informatika, biologija. Matematika – lyg galvosūkis, žaidimas. Labai smagu spręsti uždavinius, eiti atsakymo link įvairiais keliais ir galiausiai jį rasti.

Fizika – tarsi matematika praktikoje, gamtoje. Informatika – irgi glaudžiai susijusi su matematika. Ne veltui matematika vadinama mokslų karaliene. Na, o chemija, biologija – tai labai gražūs ir įdomūs mokslai. Įvairios reakcijos, spalvos, gamta ir visa kūrinija – tiesiog nuostabu! O chemija ir biologija būtent šiuos dalykus ir apima.

Po pamokų lankau matematikos būrelį savo mokykloje ir mokausi papildomo ugdymo mokykloje „Fizikos olimpas“. Dar lankau mokyklos tinklinio būrelį savo malonumui. Anksčiau lankiau ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą (dainavau chore ir grojau pianinu), tačiau vienais metais pamokų laikas sutapo su muzikos mokykla, tad teko baigti. Vėliau lankiau lengvosios atletikos treniruotes, tačiau dėl traumos treniruotės irgi baigėsi. Tad dabar didžiausias pajėgas galiu skirti matematikai ir fizikai.

Kai įstojau į Vilniaus jėzuitų gimnazijos 5-ą klasę, iš didžiulio sąrašo rinkausi būrelius, kuriuos norėčiau lankyti. Tarp pasirinktųjų buvo ir Eduardo Juškos vedamas matematikos būrelis „Neįmanomų uždavinių klubas“, kurį pats būrelio vadovas atėjęs į matematikos pamoką pristatė ir labai sudomino. 5-oje klasėje dar lankiau muzikos mokyklą, todėl būreliui daug laiko nelikdavo. Pasėdėdavau pamoką ir išskubėdavau į muzikos mokyklą.

Vasarą matematikos būrelio vadovas atsiuntė uždavinių ruoštis rudenį Vilniaus universitete vyksiančiai XIII Lietuvos 5–6 klasių moksleivių matematikos olimpiadai, paprašė ir mano mamytės, kad mane paragintų ruoštis, nes aš pati daug iniciatyvos neparodžiau. Paraginta ir vadovo, ir šeimos narių, sprendžiau uždavinius ir olimpiadoje užėmiau 1-ąją vietą. Nuo šios pergalės viskas ir prasidėjo. 6-oje klasėje sutapo muzikos mokyklos pirmosios pamokos su gimnazijos paskutiniosiomis, tad muzikos mokyklos atsisakiau. Tada daugiau laiko galėjau skirti matematikai, pasipylė ir kitos prizinės vietos matematikos konkursuose...

O susidomėjimas fizika irgi susijęs su matematika. Jėzuitų gimnazijoje neturėjau stipraus fizikos mokytojo, fizika buvo nemėgstamiausia pamoka. Įstojau į Vilniaus licėjų, 9-oje klasėje nuėjau į fizikos olimpiados mokyklinę atranką. Atrankoje sekėsi labai blogai, neišsprendžiau nė vieno uždavinio, tačiau atidaviau savo juodraštį kaip ženklą, kad čia buvau, bet nieko nepadariau. Mūsų fizikos mokytojas mėgsta paeksperimentuoti, tad, žinodamas mano matematikos laimėjimų bagažą, į miesto turą išsiuntė ir mane. Prieš tą olimpiadą fizikos daug mokiausi savarankiškai iš Mokinio žinyno, nes neturėjau daug fizikos žinių, įgytų anksčiau. Miesto ture užėmiau 2-ąją vietą ir patekau į respublikinį turą, kuriame gavau pakvietimą mokytis mokykloje „Fizikos olimpas“. Štai taip dabar ugdau save ir matematikos, ir fizikos srityse.

Kaip jau minėjau, šiuo metu savo gabumus ugdau mokyklos matematikos būrelyje ir mokykloje „Fizikos olimpas“. Matematikos būrelis vyksta vieną kartą per savaitę, o mokyklos „Fizikos olimpas“ sesijos per metus sudaro penkias savaites. Tiek laiko matematikai ir fizikai skiriu dabar, bet svarbu paminėti, kad Vilniaus jėzuitų gimnazijoje vykusiame „Neįmanomų uždavinių klube“ įdėjau daugiausia darbo. Į klubą eidavau 2–3 kartus per savaitę ir kartais užsibūdavau jame iki mokyklos uždarymo. Šiame būrelyje įdėtas darbas ir išmokti dalykai niekur nedingo ir vis dar padeda olimpiadose. Be šio būrelio nebūčiau turėjusi tiek pasiekimų. Šią vasarą žadu dirbti su olimpiadiniu uždavinynu, o per mokslo metus stengsiuosi kasdien užkabinti bent po uždavinį.

Man labai patinka laisvą laiką leisti su šeima, žaisti tinklinį ir klausytis muzikos. Nors muzikos mokyklos nebelankau, vis dar pagroju pianinu. Taip pat patinka žiūrėti filmus ir skaityti knygas. Dar vienas didelis mano pomėgis – slidinėjimas kalnuose ir kelionės.

Svarbiausios vertybės man – Dievas, tikėjimas ir šeima. Didžiausias autoritetas man yra Kristus. Labai didžiuojuosi savo mamyte.

Labai didžiuojuosi visais savo laimėjimais. Jei reiktų išrinkti kelis svarbiausius, tai būtų 6-oje klasėje laimėtos 1-osios vietos XIII Lietuvos 5–6 klasių moksleivių matematikos olimpiadoje, Vilniaus miesto moksleivių matematikos olimpiadoje ir 6–8 klasių Lietuvos matematikos olimpiadoje, nes nuo jų viskas prasidėjo, ir šiais metais laimėta 2-oji vieta 65-ojoje Lietuvos mokinių matematikos olimpiadoje, nes ji atvėrė duris į kitą olimpiadų etapą – leido žvilgtelėti tarptautinių olimpiadų pusėn. Labai įsiminė kelionė į Šiauliuose vykusią 6–8 klasių Lietuvos matematikos olimpiadą ir džiaugsmas bei netikėtumas sužinojus rezultatus. Taip pat įsiminė 65-oji Lietuvos mokinių matematikos olimpiada, kurioje laimėta 2-oji vieta atvėrė kelią į Europos mergaičių matematikos olimpiadą, apie kurią anksčiau net nežinojau.

Svarbiausios vertybės man – Dievas, tikėjimas ir šeima. Didžiausias autoritetas man yra Kristus. Labai didžiuojuosi savo mamyte. Yra sunku trumpai apibūdinti, kuo ji nuostabi. Kitų konkrečių autoritetų neturiu, bet pavyzdžiais laikau kai kuriuos savo pažįstamus. Iš nepažįstamų žmonių, kurie daro man įtaką, galiu paminėti Craigą Groeshelį, Nicką Vujicicių ir Heidi Baker. Kol kas neturiu didelių ateities planų. Dar nežinau, ką konkrečiai norėčiau studijuoti, kokią profesiją pasirinkti. Labai sunku apsispręsti. Žinau tik tiek, kad rinksiuosi ką nors, susijusio su tiksliaisiais mokslais – matematika, informatika, gamtos mokslais.

Sunku pasakyti, nuo ko pradėti siekti svajonės, nes kiekvienoje srityje reikia pradėti nuo skirtingų dalykų. Tačiau bendraamžiams galiu pasakyti, kad svarbiausia nepagailėti darbo, pastangų, ryžto ir pasitikėjimo. Taip pat labai svarbu turėti žmonių, kurie skatintų, domėtųsi, kaip sekasi, patartų, padrąsintų, tai gali būti šeimos nariai, draugai, mokytojai ar kiti pažįstami. Jie labai svarbūs, kai kelias svajonės link yra ilgas ar sunkus. Svarbu niekada nenukabinti nosies nesėkmės atveju, Henry Fordas yra pasakęs: „Nesėkmė – tai galimybė pradėti iš naujo, bet protingiau.“ O tikintiems bendraamžiams galiu patarti visada pasikliauti Dievu. Siekdami svajonės prašykite pagalbos maldoje (Filipiečiams 4:6) ir žinokite, kad Jūs visa galite Kristuje, kuris jus stiprina (Filipiečiams 4:13)! Sėkmės!

Lietuva – labai rami šalis. Čia nesiaučia uraganai, nevyksta žemės drebėjimai ar kitos gamtos stichijos, čia nėra itin pavojingų gyvūnų ar augalų. Čia gimiau aš, mano tėvai, mano seneliai, čia mano namai – tuo Lietuva mane ir džiugina. Po dešimtmečio šalį matau labai panašią, tik bus daugiau naujų pastatų, įvairių naujovių, kurios iš kitų šalių pasieks ir Lietuvą, tačiau drastiškų pasikeitimų neįsivaizduoju.

#ATEITIESLYDERIAI
Ignas Ilinčius: „Turėti tikslą ir siekti savo svajonės“

2015 m. kon­kur­se „Ku­riu že­mė­la­pį „Ma­no Lie­tu­va“ už že­mė­la­pį „Vi­li­jam­po­lės lan­ko­mi ob­jek­tai“ 11–12 kla­sių gru­pė­je lai­mė­jau 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1998 m. vasario 20 d. Karmėlavoje, Kauno rajone. Gyvenu su mama ir tėčiu. Abu tėvai dirba savo prekybos įmonėje. Tėtis – šios įmonės direktorius, mama – vadybininkė. Mes mėgstame keliauti, lankytis teatre, stebėti krepšinio varžybas.

Mokausi Kauno Veršvų vidurinėje mokykloje, esu klasės seniūno pavaduotojas. Labiausiai man patinka geografijos pamokos, nes jose sužinau daug įdomių faktų apie pasaulio šalis, jų raidą, jose vykstančius ekonominius ir politinius procesus.

Po pamokų lankau stalo teniso treniruotes, su savo komanda žaidžiu regioninėje stalo teniso lygoje. Taip pat dalyvauju įvairių mokomųjų dalykų olimpiadose, konkursuose.

Tai, kad esu gabus geografijai, atradau, kai geografijos mokytoja Danguolė Jacikienė paskatino mane dalyvauti įvairiuose geografijos konkursuose ir olimpiadose. Grįžęs iš mokyklos, mokausi maždaug 3 valandas. Stalo teniso treniruotes lankau tris kartus per savaitę, jos trunka po 2 valandas.

Kai man prireikia pagalbos, visada padeda tėvai, mokytojai ir treneris. Laisvalaikiu mėgstu sportuoti, stebėti krepšinio varžybas, skaityti žurnalus, žiūrėti įdomius filmus.

Labai džiaugiuosi laimėjimu konkurse „Kuriu žemėlapį „Mano Lietuva“, taip pat tuo, kad dalyvavau kitų dalykų olimpiadose ir konkursuose, kuriuose turiningai praleidau laiką ir įgijau naujų žinių. Labiausiai man patinka dalyvauti Česlovo Kudabos geografijos konkursuose Vilniuje. Čia susirenka daug mokinių iš visos Lietuvos, sprendžiame įdomias užduotis. Esu dėkingas, kad buvau pastebėtas, įvertintas ir įtrauktas į šią knygą. Tai skatina ir toliau tobulėti.

Gyvenime vadovaujuosi tokiu principu: stengiuosi visas užduotis atlikti laiku. Didžiausią įtaką man daro tėtis, mama ir krikšto tėtis. Juos galiu laikyti savo autoritetais. Savo sąžiningu ir kruopščiu darbu jie daug pasiekė ir pelnė kitų žmonių pagarbą ir pasitikėjimą. Iš artimųjų visada sulaukiu daug naudingų patarimų, kurie man padeda priimti teisingus sprendimus.

Baigęs mokyklą norėčiau įstoti į universitetą. Planuoju studijuoti verslo ir ekonomikos arba informacinių technologijų mokslus. Tvirtai dar nenusprendžiau. Savo bendraamžiams norėčiau patarti turėti tikslą ir siekti savo svajonės. Svarbu nepalūžti ir nepasiduoti iškilus sunkumams.

Mane džiugina Lietuvos mokslo ir sporto pasiekimai. Neramina tai, kad daug Lietuvos jaunimo išvyksta į užsienį. Lietuvą po 10 metų įsivaizduoju kaip klestinčią, stiprios ekonomikos valstybę.

* * *

Apie Igną:

Auklėtoja Danguolė Jacikienė:

Ignas mūsų mokykloje mokosi nuo pirmos klasės. Jau nuo mažens jis išsiskyrė darbštumu, atsakingumu ir kūrybiškumu. Nuo 6-os klasės Ignas pradėjo domėtis geografija, dalyvavo miesto ir respublikiniuose geografijos konkursuose. 2015 m. laimėjo 1-ąją vietą respublikiniame geografijos konkurse „Kuriu žemėlapį „Mano Lietuva“. Vėliau pradėjo domėtis ekonomika ir verslumu, gilintis į informacinių technologijų mokslus. Po pamokų Ignas užsiiminėja sportine veikla. Vaikinas dalyvauja ir kituose miesto ir respublikiniuose konkursuose: yra aktyvus lietuvių kalbos olimpiadų ir konkursų, taip pat fizikos kūrybinių darbų konkursų dalyvis. 8-oje klasėje, skatinamas ir vadovaujamas fizikos mokytojos, pradėjo dalyvauti projektinėje veikloje, įvairiuose konkursuose. Respublikiniuose konkursuose „Fizikos bandymai aplink mus“ ir „Judėjimas gyvojoje gamtoje“ jo darbai įvertinti kaip vieni iš 10-ies geriausiųjų. Ugdant gabų jaunuolį, svarbu turėti gerą mokomąją bazę, kad dirbti ir tyrinėti būtų įdomu, nes tai kelia motyvaciją. Tikiuosi, kad ateityje Ignas įsilies į Lietuvos jaunųjų mokslininkų būrį, kad vieną dieną ir jis sušuks „eureka!“

#ATEITIESLYDERIAI
Greta Balušytė: „Didžiausi autoritetai yra tie, kurie moka džiaugtis kiekviena akimirka“

2016 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių che­mi­jos olim­pia­do­je lai­mė­jau 1-ąją, o Prof. J. Ma­tu­lio­nio jau­nų­jų ma­te­ma­ti­kų olim­pia­do­je – 3-ią­ją vie­tą, 2015 m. lai­mė­jau dvi 2-ąsias vie­tas – Lie­tu­vos mo­ki­nių che­mi­jos olim­pia­do­je ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to olim­pia­do­je.

Gimiau 1999 m. kovo 22 d. Vilniuje, tradicinėje lietuviškoje šeimoje. Esu vienturtė. Nuo pat jaunystės tėvai mėgo gamtą, keliones ir klajones. Laikui bėgant, šeimos įpročiai ir pomėgiai smarkiai nesikeitė, keitėsi tik geografija. Todėl net ir dabar, paklausta, ką veikia tėvai, atsakyčiau – vis dar keliauja.

Mokausi Vilniaus licėjuje. Kad ir kaip būtų keista, labiausiai man patinkanti pamoka yra muzika. Dėl to yra ir muzikos mokytojo R. Jankausko kaltės – jis dažnai mus priverčia nusileisti ant žemės. Laisvalaikiu mėgstu groti gitara.

Taip pat domiuosi matematika ir chemija. Dar žaidžiu lauko tenisą, rakete mojuoju jau 8-erius metus. Anksčiau savanoriavau vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, skyriuje.

Manau, kad savo tikrojo talento dar neatradau. Daugiausia savo laiko skiriu tiems dalykams, kurie man yra įdomūs. Susikaupti padeda mokytojo frazė: „Jei nespėsi padaryti namų darbų – man šokoladas.“ Šokoladas brangsta... Po pamokų mėgstu atsiriboti nuo mokslų, o tai padaryti labiausiai padeda draugai.

Visos laimėtos prizinės vietos teikia man didelį džiaugsmą. Olimpiados ar konkursai atneša tam tikrą jaudulį. Kiekvienas yra įsimintinas. Tačiau labiausiai, matyt, įsimena tie konkursai, kuriuose tenka pripažinti pralaimėjimą. Būtent jie suteikia noro tobulėti.

Gyvenime man svarbu pozityvumas, orumas, optimizmas ir tikėjimas tuo, ką darai. Be šių dalykų dienos taptų liūdnos ir monotoniškos. Nėra vieno konkretaus žmogaus, kuris man darytų įtaką.

Didžiausi autoritetai yra tie, kurie moka džiaugtis kiekviena akimirka, kad ir kokia ji bebūtų. Man patinka tikslieji mokslai, žavi jų paslaptinga harmonija. Noriu gilintis ir atrasti ką nors naujo. Čia ir matau savo ateitį.

Lietuvoje mane džiugina jaunų žmonių noras tobulėti ir keisti ydingas nuostatas bei tvarkas. Keisti pasaulį, keisti Lietuvą. O neramina daug dalykų: vis didėjanti jaunų, gabių žmonių emigracija, teisinė korupcija, politinis makiažas... Labai norėčiau tikėtis, kad po 10 metų Lietuva taps ekonomiškai stipria, veržlia ir inovatyvia valstybe, garsėjančia moksliniais išradimais, socialiniu teisingumu ir galimybių gausa.

#ATEITIESLYDERIAI
Dominykas Ruibys: „Ne kartoti „noriu“, o daryti“

2016 m. Tarp­tau­ti­nė­je fi­zi­kos olim­pia­do­je lai­mė­jau bron­zos me­da­lį, Res­pub­li­ki­nia­me prof. K. Bar­šaus­ko fi­zi­kos kon­kur­se – 1-ąją vie­tą, 2015 m. Lie­tu­vos fi­zi­kos čem­pio­na­te – taip pat 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1998 m. birželio 21 d. Panevėžyje. Mano tėvai Arvydas ir Lilija dirba AB „Pieno žvaigždės“ filiale „Panevėžio pienas“. Brolis Jokūbas studijuoja matematiką Kembridžo universitete (Jungtinė Karalystė).

Aš mokausi Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje. Mokykloje man labiausiai patinka programavimo pamokos, nes man tiesiog įdomu programuoti. Po pamokų laiką leidžiu namuose: mokausi, žiūriu filmus ar kaip kitaip leidžiu laiką.

Anksčiau lankiau parkūro ir trikingo (angl. tricking) treniruotes. Talentą tiksliems mokslams (jei tiksliau – matematikai) atradau mokydamasis 4-oje klasėje, dalyvaudamas matematikos olimpiadoje. O talentą fizikai atradau 9-oje klasėje, dalyvaudamas fizikos olimpiadoje – iš pradžių miesto, po to ir respublikinėje.

Nuo matematikos perėjau prie fizikos, nes 9-oje klasėje per matematikos olimpiadą sirgau, todėl negalėjau dalyvauti, o fizikos olimpiadoje pasirodžiau gerai ir įstojau į mokyklą „Fizikos olimpas“. Mokytis fizikos mane labiausiai pastūmėjo šeimos nariai. Daugiausia fizikos išmokau mokykloje „Fizikos olimpas“. Taip pat mokausi namie – sprendžiu olimpiadų uždavinius. Laisvu laiku man patinka sportuoti, užsiiminėti parkūru.

Taip pat namuose žaidžiu stalo tenisą. Dar patinka žiūrėti filmus, serialus, leisti laiką prie kompiuterio.

Labiausiai didžiuojuosi Lietuvos fizikos čempionate laimėta 1-ąja vieta ir tuo, kad Tarptautinėje fizikos olimpiadoje laimėjau bronzos medalį. Didelę įtaką man daro brolis, noriu pasiekti tiek, kiek jis, o gal net daugiau. Baigęs mokyklą noriu studijuoti Kembridžo universitete, bet tikslios studijų programos dar nesu išsirinkęs. Gal tai bus inžinerija, o gal matematika. Savo bendraamžiams galiu patarti daug dirbti, siekti savo svajonių. Ne kartoti „noriu“, o daryti. Man patinka anglų posakis „Practice makes perfect.

Lietuvoje man daugiausia džiaugsmo suteikia draugai, nes užsienyje jų neturiu. Taip pat džiaugiuosi Lietuvos pasiekimais mokslo srityje ir krepšinio laimėjimais. Lietuvą po 10 metų matau tokią pat, kokia ji yra dabar.

#ATEITIESLYDERIAI
Dalius Saročka: „Reikia visada išlikti ramiam“

2015 m. 27-aja­me fi­zi­kos čem­pio­na­te užė­miau 1-ąją vie­tą.

Gimiau 2000 m. gruodžio 9 d. Vilniuje. Turiu brolį Vaidą ir sesę Ugnę. Broliui 9-eri metai, jis mokosi Vilniaus Baltupių progimnazijoje, o sesei – 3-eji metukai ir ji lanko darželį, ji labai daug rėkauja. Mama Alina yra valstybės tarnautoja – dirba Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Jos darbas susijęs su informacinėmis technologijomis. Laisvalaikiu mama mėgsta skaityti knygas. Mano tėtis Kęstutis dirba gamybinėje įmonėje, kuri projektuoja karinę techniką. Jis mėgsta sportuoti.

Mokausi Vilniaus licėjuje. Iš visų disciplinų man labiausiai patinka fizika, nes tai sunkus mokslas, kuris verčia domėtis, dirbti savarankiškai. Dar mokausi Vilniaus Balio Dvarionio dešimtmetėje muzikos mokykloje – groju birbyne. Taip pat groju liaudies instrumentų orkestre, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre lankau plaukimo treniruotes. Mokausi mokykloje „Fizikos olimpas“, mokymasis joje išskirtinis – susirenkame tik per sesijas. Šioje mokykloje mokausi su metais vyresniais vaikais, nes į ją patekau būdamas aštuntokas.

Kaip atradau savo talentą? 7-oje klasėje pradėjau mokytis fizikos. Ji man sekėsi visai neblogai ir kažkaip pasidarė įdomu. Pradėjau daug mokytis savarankiškai. Pamačiau, kad man sekasi, ir supratau, kad tai mano talentas. Ugdyti mano gebėjimus man padėjo mokytoja – ji nuolat mane skatino, o tėvai motyvavo. Savo mėgstamus dalykus per dieną mokausi 2–3 val. Plaukimo treniruotėje praleidžiu apie 1 val., muzikos mokykloje – nuo 2 val. 30 min. iki 3 val. 30 min. Mokytis man padeda senelis – buvęs matematikos dėstytojas. Mokytojai taip pat padeda – visada stengiasi, pagelbėja, jei reikia, o tėvai mane skatina ir palaiko morališkai. Laisvu laiku mėgstu žaisti kompiuterinius žaidimus ir klausytis senesnės muzikos.

Labiausiai didžiuojuosi 2014 m. 26-ajame fizikos čempionate užėmęs 2-ąją vietą, o 2015 m. 27-ajame fizikos čempionate – 1-ąją vietą. Labiausiai įsiminė 2015 m. vykusi 63-ioji respublikinė fizikos olimpiada. Tada varžiausi su devintokais, o pats buvau tik aštuntokas, bet, deja, nieko nelaimėjau. Tai įsimintiniausias įvykis, nes pirmą kartą dalyvavau tokioje olimpiadoje, kurioje vyko daug renginių. Esu tikras, kad svajonę galima pasiekti dideliu darbu. Tie, kurie daug dirba, daug ir pasiekia. O pradėti reikėtų nuo to, kas labiausiai patinka. Jei kažkas patinka ir darai tai su malonumu, tada jau reikia pradėti į tai gilintis nuosekliai.

Gyvenime vadovaujuosi principu, kad reikia visada išlikti ramiam. Svarbiausios vertybės man yra šeima, meilė, laisvė. Didžiausią įtaką man daro mama, nes ji visada palaiko, skatina, padeda. Lygiuojuosi į savo buvusią fizikos mokytoją Žaną Kovaliūnienę, nes noriu būti žmogus, su kuriuo būtų galima bendrauti įvairiomis temomis ir būti plataus akiračio. Baigęs mokyklą planuoju studijuoti fiziką. Dėl profesijos nesu tiksliai apsisprendęs, galbūt norėčiau būti mokytoju arba dirbti kokį nors kitą mokslinį darbą. Norėčiau būti mokytoju, nes tai yra įdomi ir smagi profesija, kuri reikalauja didelės atsakomybės ir darbo. Mano nuomone, žmogus, kuris turi sukaupęs daug žinių, turi perteikti jas kitiems. O mokslinį darbą norėčiau dirbi, nes toks darbas reikalauja didelio įsigilinimo ir mąstymo. Taip pat šiais laikais mokslininkai dirba grupėse, o man tai patinka.

Mane džiugina tai, kad mokiniai Lietuvoje yra skatinami domėtis įvairiais dalykais ir visokiais būdais: konkursais, apdovanojimais, įvairiais užsiėmimais ir pan. Taip pat džiugina įvairūs festivaliai, vykstantys Lietuvoje, pavyzdžiui, Sostinės dienos. Neramina tai, kad Lietuvoje atlyginimai nėra dideli ir kad šalyje gali nelikti gerų jaunų specialistų, jei jie išvažiuos į užsienį. Įsivaizduoju, kad po 10 metų Lietuva bus ekonomiškai stipresnė, tauta bus vieningesnė.

* * *

Apie Dalių:

Fizikos mokytoja, mokiusi 7–8 klasėse, Žana Kovaliūnienė:

Puikius Daliaus ugdymosi gebėjimus pastebėjau, kai pradėjau jį mokyti fizikos 7-oje klasėje. Kiekvieną pamoką jis įdėmiai klausydavo, drąsiai klausdavo, kas būdavo neaišku, ir visada turėdavo savo nuomonę bet kokiu klausimu. Su juo galėdavome diskutuoti apie įvairius dalykus, susijusius su gamtos mokslais. Pats savarankiškai Dalius visada domėjosi įvairiais reiškiniais, prietaisais, kurių veikimo principai bus aptariami tik vyresnėse klasėse. Mačiau jo akyse ypač didelį susidomėjimą ir norą kuo daugiau sužinoti ir nelaukti 9–12 klasių. Būdamas aštuntokas, jis pasiėmė vyresnių klasių fizikos vadovėlius, savarankiškai mokėsi fizikos, dalyvavo 9-os klasės fizikos olimpiadoje ir laimėjo 2-ąją vietą. Ugdyti gabų mokinį yra didelė atsakomybė, įdomus darbas ir pareiga nuolat tobulėti pačiam mokytojui. Mane itin žavi Daliaus stropumas, žinių siekimas ir noras mokytis. Jis visada norėjo vesti fizikos pamokas bendraklasiams, klausdavo manęs, kada galės pristatyti pasirinktas temas. Galiu pastebėti, kad šis darbas jam sekėsi gana gerai, tad, manau, ateityje Dalius galėtų būti puikiu fiziku – mokytoju arba žinomu Lietuvos mokslininku, kuris ateities kartoms atras nežinomų ir naudingų dalykų. Tikiu jo puikiais gabumais ir visada palaikau, skatinu netingėti ir toliau siekti geriausių rezultatų. Aš esu tikra, kad jis gali išgarsėti ir išgarsės, jei ne fizikos, tai kokioje kitoje srityje, kuri jam labiausiai patiks. Linkiu būti visada tokiu pat draugišku, stropiu ir viskuo besidominčiu mokiniu, tikėti savo jėgomis ir siekti nepasiekiamų dalykų.

#ATEITIESLYDERIAI
Kasparas Ragaišis: „Reikia nenuleisti rankų ir išlaikyti šypseną veide“

2016 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos čem­pio­na­te ir Res­pub­li­ki­nia­me prof. J. Ma­tu­lio­nio jau­nų­jų ma­te­ma­ti­kų kon­kur­se lai­mė­jau 3-ią­ją vie­tą, 2015 m. Res­pub­li­ki­nia­me prof. J. Ma­tu­lio­nio jau­nų­jų ma­te­ma­ti­kų kon­kur­se – 1-ąją vie­tą, Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos čem­pio­na­te – 2-ąją vie­tą, Res­pub­li­ki­nia­me pro­fe­so­riaus K. Bar­šaus­ko fi­zi­kos kon­kur­se ir Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos gim­na­zi­jų bei vi­du­ri­nių mo­kyk­lų moks­lei­vių ma­te­ma­ti­kos var­žy­bo­se – 3-ią­ją vie­tą, 2014 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos olim­pia­do­je – 1-ąją vie­tą, Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to jau­nų­jų ma­te­ma­ti­kų olim­pia­do­je, Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos čem­pio­na­te ir Res­pub­li­ki­nia­me pro­fe­so­riaus K. Bar­šaus­ko fi­zi­kos kon­kur­se – 2-ąją vie­tą, Res­pub­li­ki­nia­me prof. J. Ma­tu­lio­nio jau­nų­jų ma­te­ma­ti­kų kon­kur­se – 3-ią­ją vie­tą.

Gimiau 1998 m. liepos 13 d. Vilniuje. Neturiu nei brolių, nei seserų. Mano tėvai dirba finansų, verslo srityse. Visa šeima mėgstame žaisti lauko tenisą, keliauti, aktyviai leisti laisvą laiką.

Mokausi Vilniaus licėjuje. Nesu klasės seniūnas, tačiau padedu tvarkyti klasės reikalus, taip pat pats organizuoju arba prisidedu prie įvairaus pobūdžio mokyklos renginių organizavimo.

Labiausiai man patinkančios disciplinos yra matematika ir fizika. Negalėčiau atskirti šių abiejų dalykų, nes jie labai glaudžiai susiję. Matematika – tai mokslas, su kuriuo užaugau ir kuris mane žavėjo nuo pat mažens. Fizika – itin įdomus, XXI a. plačiai pritaikomas ir universalus mokslas, reikalaujantis tiek loginio mąstymo, tiek ir kūrybiškumo. Skaičiai, tikslumas, konkretumas, logika, kritinis mąstymas – visa tai slypi minėtose dviejose disciplinose, todėl labai jomis žaviuosi.

Po pamokų lankau lauko teniso treniruotes, taip pat karatė būrelį, nors reguliariai jo ir nelankau, taip pat mėgstu plaukioti ir dar šiais metais planuoju baigti muzikos mokyklą (groju pianinu ir gitara). Labai mėgstu naujoves, esu išbandęs daugybę veiklų, mėgstu vis atrasti kažką naujo, todėl nei į vieną veiklą manęs pastūmėti niekam nereikėjo.

Tėvai paprasčiausiai leido man laisvai pasirinkti norimą laisvalaikio leidimo būdą ir suteikė tam galimybes. Mano nuomone, talento atrasti nereikia, kad veikla žmogui būtų miela ir artima, tereikia tik įdėti šiek tiek darbo ir daryti tai, kas teikia malonumą.

Po pamokų paprastai skiriu 2 valandas papildomoms laisvalaikio veikloms (anksčiau minėtiems būreliams), tada apie 3 valandas produktyviai mokausi, nes tarptautinio bakalaureato programa tikrai nėra juokas (palyginus su nacionaline), ir galiausiai, kiek dar turiu laisvo laiko, domiuosi ateities studijomis ir kitomis aktualijomis, ruošiuosi papildomiems užsienio universitetų reikalaujamiems egzaminams. Viską darau savarankiškai, nes manau, kad taip informacija įsisavinama geriausiai ir gabumai ugdomi efektyviausiai, tereikia tik tinkamai psichologiškai tam nusiteikti. Vadovaujuosi principu, kad viską reikia pasiekti pačiam ir niekas kitas už tave nieko neišmoks ar nepadarys.

Manau, kad mano lankomi būreliai labai gerai atspindi tai, ką mėgstu ir kuo užsiimu savo laisvalaikiu. Jeigu nežaidžiu teniso arba negroju pianinu ar gitara, tai kitaip maloniai leidžiu laiką, klausydamas muzikos, skaitydamas įdomius straipsnius, žurnalus apie naujus išradimus ir šių dienų aktualijas. Taip pat labai mėgstu leisti laiką su draugais, žiūrėti filmus, būti gamtoje ir užsiimti aktyvia veikla.

Turiu nesuskaičiuojamą galybę įvairiausių miesto lygio konkursų diplomų su daug pirmųjų ir antrųjų vietų, esu keletą kartų užėmęs 1-ąją vietą nacionaliniame matematikos konkurse „Kengūra“, kalbų konkurse „Kengūra“ esu pelnęs „Oranžinės kengūros“ diplomą. Be jau minėtų naujausių laimėjimų esu pelnęs ir šiuos: 2013 m. Respublikiniame profesoriaus Kazimiero Baršausko fizikos konkurse laimėjau 2-ąją vietą, Lietuvos mokinių gamtos mokslų olimpiadoje – 3-iąją vietą, 2012 m. 7–8 klasių Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje – 1-ąją vietą, 6–8 klasių Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje – 3-iąją vietą, 2010 m. 4–5 klasių Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje – 1-ąją vietą, 5–6 klasių Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje – 2-ąją vietą, 2009 m. 4–5 klasių Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje – 2-ąją vietą. Didžiuojuosi visais savo pasiekimais, netgi ir tais, kurie nėra susiję su fizika ar matematika. Turiu diplomų ir sporto, muzikos srityse. Vertinu visas savo pergales, visi šie pasiekimai man yra vienodai svarbūs ir labai dėl jų džiaugiuosi.

Labiausiai įsiminė 2014 m. vykusi 62-oji Lietuvos mokinių fizikos olimpiada, nes pirmoji diena buvo skirta uždaviniams spręsti ir jaučiausi nekaip. Rezultatų lentelėje po šios pirmosios dienos buvau kokioje 7–9-ojoje vietoje ir labai nuliūdau, akimirkai buvau praradęs norą dalyvauti antrojoje olimpiados dalyje, kur bus daroma eksperimentinė užduotis, nes paprasčiausiai nebemačiau prasmės. Kilo visokiausių minčių, tačiau galiausiai pasiryžau garbingai užbaigti šią olimpiadą ir nuėjau į eksperimentinę užduotį. Po užduoties išskubėjau namo, pabuvau su šeima ir net negalvojau, kiek taškų surinkau. Trečiąją olimpiados dieną atvykau į apdovanojimus ir plojau visiems prizininkams, buvo įdomu, kas užėmė 1-ąją vietą mano klasės grupėje. Ir, kaip bebūtų keista, pasirodo, kad po eksperimento aš pats išsiveržiau į 1-ąją vietą! Ši pergalė buvo tokia netikėta, kad net sutrikau, kai išgirdau savo vardą, ir nesuvokiau, kad reikia lipti ant scenos atsiimti apdovanojimo. Manau, kad ši akimirka dar ilgai išliks mano atmintyje.

Gyvenime man svarbiausios šios vertybės: sąžiningumas, atsakomybės jausmas, nuoširdumas, darbštumas, vidinė harmonija, drąsa. Taip pat vadovaujuosi principu, kad kiekviename gyvenimo žingsnyje reikia nenuleisti rankų ir išlaikyti šypseną veide, nes tai yra visų mano minėtų vertybių pagrindas.

Negalėčiau pasakyti, kad turiu autoritetų. Galbūt sėkmingos mano tėvų istorijos man yra savotiškas įkvėpimas, tačiau nesilygiuoju į nieką, nes tikiu, kad laikai keičiasi ir kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė, su kitokiomis savybėmis ar vertybėmis, todėl reikia siekti to, ką tik kiekvienas mūsų gali geriausiai, nepriklausomai nuo kitų žmonių sėkmės istorijų. Turbūt autoritetas žmogui padeda išlikti motyvuotam, bet, tokiu atveju, spėju, kad man motyvacijos netrūksta, aš tikiu savo jėgomis ir siekiu aukštumų.

Baigęs mokyklą planuoju studijuoti cheminę inžineriją, nes tai yra išties labai mane dominanti sritis, kuri yra ir labai universali. Kadangi iš savo tėvų paveldėjau polinkį į verslumą ir labai žaviuosi tiksliaisiais bei gamtos mokslais (matematika, chemija, fizika), tai cheminė inžinerija yra būtent ta sritis, kuri man ateityje gali padėti visus turimus gabumus sujungti į visumą. Savo bendraamžiams galėčiau patarti tiek: visų pirma, reikia užsibrėžti tikslą, turėti ambicijų ir visada siekti daugiau, negu manai, kad gali, nes tik taip yra tobulėjama ir tik taip galima artėti prie turimos svajonės. Taip pat labai svarbu, kaip jau minėjau, nenuleisti rankų ir visada šypsotis, teigiamai nusiteikti.

Mane džiugina, kad Lietuva taip sparčiai tobulėja, tampa valstybe, vis labiau panašėjančia į Vakarų šalis. Žmonių gyvenimo lygis gerėja, išsilavinimo lygis taip pat labai aukštas ir šiaip Lietuvoje turime, galima sakyti, visko, ko reikia. Šiek tiek neramina didelė emigracija ir vadinamasis protų nutekėjimas. Turiu pripažinti, kad Lietuva dar tikrai nėra ta valstybė, kurioje žmonėms būtų lengva pasiekti gerą gyvenimo lygį, o tai priverčia ieškoti laimės svetur. Taip pat Lietuvoje sudėtinga įgyti puikų aukštąjį išsilavinimą, kuris būtų pripažįstamas visame pasaulyje. Vis dėlto gyvename XXI amžiuje, kur pasaulis tampa globalus, dauguma procesų vyksta tarptautiniu mastu ir tokiame pasauliniame lygyje studentai iš Lietuvos universitetų tikrai nėra pažibos. Manau, kad šiose paminėtose srityse Lietuvai dar tikrai reikėtų tobulėti, nes esama situacija tikrai kelia nerimą.

Kokia Lietuva bus po dešimtmečio? 10 metų nėra labai trumpas laiko tarpas, tačiau nėra ir labai ilgas, todėl nemanau, kad gali įvykti milžiniškų pokyčių. Nelabai mėgstu spekuliuoti, todėl mano Lietuvos vizija po 10 metų gali remtis tik mano viltimis ir tikėjimu, kad pagerės aukštojo išsilavinimo lygis, Lietuva taps modernia valstybe ir valdžia ims pavyzdį iš sėkmingų panašaus dydžio ar dar mažesnių valstybių. Taip artėsime prie tobulumo ir galiu pasakyti tik tiek, kad šiuo metu mano žvilgsnis į Lietuvos ateitį yra tikrai optimistiškas.

#ATEITIESLYDERIAI
Justas Terentjevas: „ Norint ko nors pasiekti reikia užsibrėžti tikslus ir juos nuolat sau kartoti“

2016 m. Eu­ro­pos są­jun­gos gam­tos moks­lų olim­pia­do­je lai­mė­jau si­dab­ro, 2015 m. Tarp­tau­ti­nė­je gam­tos moks­lų olim­pia­do­je – bron­zos, o Lie­tu­vos gam­tos moks­lų olim­pia­do­je – auk­so me­da­lį.

Gimiau 2000 m. sausio 20 d. Kaune. Mano tėtis yra vadybininkas, mama dirba universitete ir studijuoja doktorantūroje. Tėtis mėgsta žaisti krepšinį, o mama – skaityti knygas.

Mokausi Kauno technologijos universiteto gimnazijoje. Iš visų pamokų man labiausiai patinka fizika – gal dėl to, kad tai mokslas, sugebantis paaiškinti net ir labai komplikuotus dalykus paprastais dėsniais, taip pat tai nuolat besiplečianti mokslo šaka.

Po pamokų du kartus per savaitę turiu galimybę nueiti į mokyklos laboratoriją. Dar šoku tautinius šokius.

Atsimenu, kad pradinių klasių mokytoja pabrėždavo, jog turiu gabumų, bet tuo metu tai neatrodė labai reikšminga. Manau, pats tai supratau perėjęs į kitą mokyklą, 6-oje klasėje, nes kitiems sunkūs uždaviniai man neatrodė tokie gąsdinantys.

Skatinimų sulaukiau iš tėvų ir senelių, kurie man nupirkdavo mokslinės literatūros. Stengiuosi per dieną (be pamokų ruošos) mokslams skirti apie valandą, labai džiaugiuosi, kai tam lieka daugiau laiko. Būreliai būna du kartus per savaitę, užtrunka 1 val. 30 min. Jei kažką reikia pasitikslinti, dažniausiai klausiu mokytojų. Mano pomėgiai – krepšinis, elektronika ir robotika. Esu sukonstravęs kelis maketus: keturkojį robotą, belaidį kroviklį, šiuo metu užsiimu drono gamyba.

Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad galėjau važiuoti į Tarptautinę gamtos mokslų olimpiadą. Ji labiausiai ir įsiminė, nes gavau progą nuvykti į Pietų Korėją, susipažinti su dalyviais iš įvairiausių šalių – Australijos, Airijos, Argentinos, Makao ir t. t.

Gyvenime pirmenybę teikiu mokslui, šeimai ir draugams. Autoritetu laikau senelį. Su juo dažnai kalbuosi apie fiziką, iš jo visada galima sulaukti pagalbos. Ateityje tikiuosi studijuoti fiziką (tikslios atšakos dar nepasirinkau), tai suteiktų man galimybę įsidarbinti į CERN (bent jau svajoju), o tai jau suteiktų progą prisidėti prie fizikos tobulinimo.

Savo bendraamžiams noriu pasakyti, kad norint ko nors pasiekti reikia užsibrėžti tikslus ir juos nuolat sau kartoti, net ir tada, kai, atrodo, viskas yra žlugę.

Mane džiugina tai, kad atsiranda vis daugiau galimybių pasireikšti vaikų talentams (olimpiados, konkursai ir pan.), bet nerimą kelia mažėjantis norinčiųjų mokytis skaičius. Tikiuosi, kad po 10 metų Lietuvoje atsiras daugiau viešųjų mokslo zonų: laboratorijų, mokslo klubų.

#ATEITIESLYDERIAI
Inesa Ruzgytė: „Skaudu, kad retas suvokia, kaip gera gyventi laisvoje šalyje“

2015 m. ta­pau Ge­ne­ra­li­nės miš­kų urė­di­jos prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos or­ga­ni­zuo­to res­pub­li­ki­nio kon­kur­so „Paukš­čiai grįž­ta na­mo“ nu­ga­lė­to­ja, tais pa­čiais me­tais su Prie­nų r. Jiez­no gim­na­zi­jos mo­ki­nių ko­man­da ta­pau res­pub­li­ki­nio gam­tos moks­lų kon­kur­so „Ma­no eks­pe­ri­men­tas“ nu­ga­lė­to­ja.

Gimiau 1998 m. Kaune. Turiu du brolius dvynukus, kuriems jau 4-eri metai. Gyvenu su mama, kadangi tėvai išsiskyrę. Apie mamos profesiją ir užsiėmimus galėčiau pasakyti labai trumpai: ji įgijusi verslo specialybę, sportiškame kūne meniška siela.

Mokausi Prienų rajono Jiezno gimnazijoje. Labiausiai man patinkanti disciplina yra chemija, nes tai labai platus mokslas, apimantis daugybę sričių. Žavi tai, kad šio dalyko žinias galėsiu taikyti gyvenimiškose situacijose. Dažniausiai po pamokų mokausi, ruošiuosi kitos dienos pamokoms.

Taip pat stengiuosi ruoštis projektams, tokiems kaip „Mano eksperimentas“, kuriuose dalyvauju jau antri metai. Po pamokų lankau gamtos mokslų būrelį „Jaunieji miško bičiuliai“. Mokausi vidutiniškai tikrai ne ilgai, nes įvertinu ir poilsio svarbą. Bet sėdžiu prie knygų tol, kol padarau namų darbus. Sunku mokytis ramiai sėdint ilgą laiką, geriau kažką veikti.

Didžiausią indėlį į mano pasiekimus įdėjo mokytoja, sudominusi mane chemijos mokslu. Jos pamokos man niekada nebuvo nuobodžios, tad, vos tik susipažinusi su chemija, nusprendžiau sieti savo ateitį su ja. Gamta mane traukė nuo mažens, todėl gilesnis domėjimasis jos sandara ir kitomis įdomybėmis tapo gana smagus. Žaviuosi žmonėmis, kurie yra daug pasiekę, ką nors atradę, sukūrę, todėl svajoju ir pati tapti vienu tokių žmonių. Gera būti daug žinančiu žmogumi, juo ir sieksiu tapti. Didžiausia vertybė man yra šeima ir bendravimas, todėl stengiuosi kiekvieną dieną jiems atrasti bent šiek tiek laiko. Vienas mano tikslų yra sudominti mažuosius broliukus gamtos žiniomis, padėti jiems pažinti gamtą, tad gana nemažai laiko praleidžiu su jais. Sportas taip pat yra svarbi mano gyvenimo dalis. Tris dienas per savaitę bent po valandą praleidžiu sporto klube.

Labiausiai džiaugiuosi, kad tapau žmogumi, norinčiu dalyvauti ne tik pamokose. Atradau drąsos ir noro siekti daugiau ir būti žinoma ne tik mokytojams. Tikiu, kad ateityje pasiekimų bus gerokai daugiau. Labiausiai nustebino 2015 m. Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos organizuoto respublikinio konkurso „Paukščiai grįžta namo“ padėka už laimėjimą. Buvome labai šiltai pasveikinti, o įteiktos dovanos, kurių viena – planšetinis kompiuteris, gerokai palengvino mokymąsi.

Svarbiausia vertybė man, kaip jau minėjau, yra šeima ir, žinoma, žinios. Vadovaujuosi tėčio pasakytais žodžiais, kad mokslo ant pečių nenešiosi. Mano autoritetas – mama. Ji labai stiprus žmogus, todėl žaviuosi ja ir iš jos semiuosi energijos. Ji išmokė mane drąsiai reikšti savo nuomonę ir nebijoti tiesos. Todėl džiaugiuosi, kad ji visada šalia ir mane palaiko.

Baigusi mokyklą planuoju stoti į Kauno technologijos universitetą arba Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Rinksiuosi studijas, susijusias su chemija, fizika arba matematika. O jei nepasisektų, bandysiu tol, kol pavyks. Todėl ir savo bendraamžiams noriu pasakyti: tam, kad pasiektumėte savo tikslą, pirmiausia reikia jį užsibrėžti. Tam reikia didelio noro ir ryžto, nes be šių savybių vargu ar pavyks nesuklupti, susidūrus su sunkumais.

Mane džiugina tai, kad esame laisva šalis, turinti labai gražią gamtą, upių gausą, didingus miškus. Tačiau skaudu, kad retas tai pastebi ir suvokia, kaip gera gyventi laisvoje, nepriklausomoje šalyje. Mane gąsdina faktas, kad Lietuvą palieka tiek daug lietuvių, todėl bijau tokio šalies likimo, koks ištiko Prūsiją XX amžiuje. Tikiuosi, kad per artimiausią dešimtmetį Lietuvos ekonomika pagerės ir tie lietuviai, kurie emigravo, sugrįš. Taip pat tikiuosi, kad išbrisime iš alkoholizmo liūno, nes ši problema per daug įsišaknijusi ir jos statistika mums, lietuviams, daro gėdą.

* * *

Apie Inesą:

Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė ir klasės auklėtoja Birutė Dičkuvienė:

Akys... Kai pirmąsyk susitikome su Inesa, jos buvo tokios iškalbingos, kad kalbėte kalbėjo už ją pačios. Laikas tik įrodė, kad neklydau... Inesos gebėjimų ir sėkmės garantas – begalinis atsakomybės jausmas, toks nebūdingas tokio amžiaus žmogui. Jai svarbu visas užduotis atlikti maksimaliai gerai, padaryti tai, ko kiti nesugeba, sutelkti bendraamžius komandiniam darbui ir būti lydere, skaityti kito žmogaus kūno kalbą ir visada pastebėti, kada jam skauda. Kai mąstau apie Inesą, jos svajones, ateities planus, nejučia mintyse suskamba poeto Justino Marcinkevičius žodžiai: „Norėčiau, kad kiekvienas statytume Katedrą savyje.“ Man regis, Inesos Katedrą aš jau regiu dabar. Joje, aš įsitikinusi, ji jau apgyvendino savo daugybės esamų ir būsimų atsakomybių ir laimingų dienų darbų sąrašą. Kai po daugelio metų ją sutiksiu, tvirtai tikiu, tai bus žavi moteris, dirbanti vadovaujamą darbą, susijusį su chemijos pramone. Žmonėms dažnai atrodo, kad gyvenime svarbiausia turi būti dideli laimėjimai, pergalės, puikūs rezultatai. Gerai pagalvojus, norėčiau, kad Inesa savojoje Katedroje visada žymėtųsi darbus, kuriuos ji turi padaryti ir dėl savęs, ir dėl savo brangiausių žmonių, kad nei vienas nebūtų užmirštas. Juk gyvenime nieko nėra svarbiau už žmonių tarpusavio santykių simfoniją. Sėkmės!

Chemijos mokytoja Joalita Jurkevičienė:

Inesa kartu su Jiezno gimnazijos mokinių komanda dalyvavo ir tapo nugalėtoja 2015 m. respublikiniame gamtos mokslų konkurse „Mano eksperimentas“, kurio tikslas – skatinti mokinius problemas spręsti kūrybiškai, naudojant mokslinius metodus. Komandai ji padėjo planuoti savo veiklas, laiku užbaigti darbą, kritiškai vertino klaidas ir ieškojo alternatyvių būdų joms ištaisyti. Tai Inesos stipriosios pusės dirbant komandoje. 2015 m. respublikiniame konkurse „Paukščiai grįžta namo“ Inesa pateikė savo režisuotą ir sumontuotą filmuką ir tapo nugalėtoja. Šiam darbui atlikti ji gebėjo ne tik savarankiškai įgyvendinti konkurso reikalavimus, bet ir konsultuotis su gamtos mokslų mokytojais, prašyti draugų pagalbos. O tai jau mokėjimo mokytis kompetencijos turėjimas. Inesa jau žino, kuo nori būti baigusi gimnaziją, todėl sąmoningai tam ruošiasi: papildomai domisi gamtos mokslais, kartu su mokytoja dalyvavo jaunųjų mokslininkų vasaros stovykloje.

#ATEITIESLYDERIAI
Vincas Vosylius: „Turėdamas stiprią valią, gali gyvenime daug pasiekti“

2015 m. XIV tarp­tau­ti­nia­me at­li­kė­jų kon­kur­se „Don Vin­cen­zo Vit­ti“ Ita­li­jo­je lai­mė­jau di­dį­jį pri­zą. 1-ąją vie­tą esu lai­mė­jęs 2016 m. Lie­tu­vos moks­lei­vių eko­no­mi­kos ir vers­lo olim­pia­do­je, 2016, 2014 ir 2013 m. geog­ra­fi­jos olim­pia­do­je „Ma­no gaub­lys“, 2015 m. ISM Va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­to ir Na­cio­na­li­nės moks­lei­vių aka­de­mi­jos or­ga­ni­zuo­to­je eko­no­mi­kos olim­pia­do­je ir 2013 m. Na­cio­na­li­nia­me mo­ki­nių Čes­lo­vo Ku­da­bos geog­ra­fi­jos kon­kur­se.

Gimiau 1999 m. balandžio 8 d. Kaune. Mano tėtis Stanislovas yra medienos pramonės inžinierius, ilgą laiką dirbęs dėstytoju. Jis tikras patriotas ir užkietėjęs šachmatininkas. Mano mama – pianistė, docentė, dirba fortepijono specialybės dėstytoja. Ji mėgsta gamtą, keliones, klasikinę muziką. Turiu dvi suaugusias seses: viena yra advokatė, kita dirba medicinos srityje.

Mokausi Kauno technologijos universiteto gimnazijoje. Mokykloje nusprendžiau neturėti jokių papildomų pareigų. Manau, kad yra kitų, tam tinkamesnių, žmonių. Jeigu reikia, visada atstovauju klasei.

Mano mėgstamiausia pamoka – fizika. Man įdomi pati disciplina, smagu žinoti, kaip ir kodėl vyksta įvairūs reiškiniai, taip pat patinka šmaikštus mūsų mokytojas.

Kiekvieną dieną mano veiklos skiriasi. Neturiu išskirtinės aistros kokiam nors konkrečiam dalykui, todėl daugiausia užsiimu namų darbų ruoša – stengiuosi ne tik juos padaryti, bet ir ilgam įsiminti dalyką, kurį mokausi. Mankštinuosi, tiksliau, sportuoju namų sąlygomis: darau prisitraukimus, atsispaudimus ir tempimo pratimus, o vasarą važinėju dviračiu.

Taip pat mokausi A. Kačanausko muzikos mokykloje, ten groju birbyne – tiek solo, tiek duetu, tiek ir ansamblyje. Kai būna atitinkama nuotaika, pagroju ir pianinu. Mėgstu skaityti knygas ir įvairius straipsnius internete, žurnaluose. Internete dažniausiai skaitau anglišką spaudą. Nuo šių metų lankau ispanų kalbos būrelį, pirmadieniais dalyvauju protų kovose, kurias veda Robertas Petrauskas.

Jei ir turiu talentą, tai yra paprasčiausias gebėjimas gerai išmokti tai, kas patinka. Jau vaikystėje tėvai pastebėjo, kad esu imlus įvairiems mokslams, tėtis pastūmėjo žaisti šachmatais, o mama paskatino groti. Mano potraukį geografijai 6-oje klasėje pastebėjo Kauno jėzuitų gimnazijos mokytoja Loreta Latvienė, kuri ir paskatino ruoštis konkursams ir olimpiadoms.

Kasdien namų darbų ruošai skiriu 1–2 valandas, vidutiniškai valandą groju arba būnu ispanų kalbos būrelyje. Kiekvieną dieną prieš pietus apie 45 min. sportuoju, o vakarais kartais skaitau. Šeštadienį ir sekmadienį po 2–3 valandas skaitau apie ekonomiką ar geografiją, sprendžiu testus, internete ieškau informacijos kokia nors tema. Pavasario semestro metu mokausi daugiau, nes reikia ruoštis olimpiadoms. Šiltuoju metų laiku visur keliauju dviračiu ir taip sutaupau laiko. O kai labai skubu, tėvai mane nuveža į reikiamą vietą.

Laisvalaikiu žaidžiu kompiuterinius automobilių lenktynių žaidimus, mėgstu kuo realistiškesnius. Jei būtų galimybė, norėčiau visą laisvalaikį praleisti trasoje, vairuodamas tikrą automobilį. Kartais su tėčiu sužaidžiu šachmatais, skaitau žurnalus, žiūriu filmus.

Esant atitinkamai nuotaikai, seku pasaulio žaliavų, valiutų, akcijų biržas, skaitau su tuo susijusius straipsnius ir, šiek tiek pasiremdamas savo žiniomis, darau prognozes. Vėliau žiūriu, ar jos pasitvirtina. Galima būtų paminėti ir tai, kad ketverius metus lankiau shotokan karatė treniruotes. Šis sportas išugdė didžiulį pasitikėjimą savimi.

Labiausiai didžiuojuosi 2013 m. konkurse „Pažink Kiniją“ laimėta 2-ąja vieta, nes reikėjo per labai trumpą laiką labai daug išmokti apie svetimą šalį ir man pavyko. Laimėjau šaunų prizą – planšetinį kompiuterį! Dar didžiuojuosi tuo, kad, būdamas aštuntokas, dalyvavau respublikinėje 9–12 klasių geografijos olimpiadoje ir miesto etape pelniau 2-ąją vietą. O labiausiai įsiminė 2015 m. respublikinė geografijos olimpiada Nidoje. Buvo labai smagios orientacinės užduotys lauke – bėgiojau po kopas, atlikau matavimus. Niekada anksčiau nebuvau buvęs Kuršių nerijoje, o ir oras pasitaikė geras.

Man svarbi tėvynė Lietuva. Jei ir studijuosiu užsienyje, gyvenimą planuoju Lietuvoje. Norėčiau kada nors dalyvauti politikoje ir pagerinti situaciją šalyje. Gyvenu amžiuje, kuriame negalima atsainiai žiūrėti į aplinkos saugojimą, todėl rūšiuoju šiukšles. Man svarbu ir disciplina, naujų įpročių ugdymas. Tikiu, kad bet kuris žmogus, turėdamas stiprią valią, gali gyvenime daug pasiekti. Taip pat manau, kad sveikame kūne – sveika siela. Šis principas tinka man asmeniškai – kai negaunu pakankamai fizinio krūvio, daug kas ima nesisekti. Man daro įspūdį pažįstami bendraamžiai, dalyvaujantys moksleivių savivaldoje, jauni profesionalai, iš prestižinių užsienio universitetų grįžę dirbti Lietuvai, ir visi kiti žmonės, dirbantys mėgstamą darbą. Mano autoritetas yra Richardas Bransonas, kuris visada turi idėjų, jas įgyvendina, o jeigu nepasiseka, vis tiek juda pirmyn.

Dar tiksliai nežinau, ką ketinu studijuoti baigęs mokyklą, bet turiu du variantus: finansai arba inžinerija. Mane traukia investavimas, biržos ir verslas, o inžinerijos srityje labiausiai domina energetika, elektros gamyba, taupymas ir naujos šios srities technologijos.

Ką galėčiau patarti savo bendraamžiams? Pirmiausia priimkite save tokius, kokie esate: su visais pliusais ir minusais. Tada pagalvokite, kas jums yra malonu, kas patinka, o ko trūksta. Tiksliai nusistatykite, kokia yra jūsų svajonė ar tikslas, kaip matuosite progresą ir kada planuojate ją pasiekti. Siūlau pasidaryti detalų planą ir kasdien jo laikytis. Žinokite, kad tai bus labai sunku. Jei nepavyksta – nenusiminkite ir jokiu būdu nekaltinkite savęs! Nemanykite, kad jums vieniems sunku. Viskas įmanoma, tereikia pasitikėti savimi! Tikrai.

Mane džiugina tai, kad Lietuva tampa vakarietiška šalimi. Turime daug jaunų, protingų ir gerų specialistų. Nėra gerai tai, kad politinės partijos didžiąją energijos dalį skiria kovoti tarpusavyje, o ne valstybės reikalams. Taip susidaro neigiama visuomenės nuomonė apie politiką. Jaudina pastaruoju metu Europos pašonėje suaktyvėję kariniai konfliktai... Visgi manau, kad jei Lietuva ir toliau vystysis taip sparčiai ir sugebės išvengti ekonominės krizės, gyvenimas joje pagerės: sumažės emigracija, o į politiką ateis laisvoje valstybėje gimę žmonės, kurie valdys šalį pagal naujoviškus principus.

#ATEITIESLYDERIAI
Baltramiejus Žukauskas: „Didžiausia vertybė – mandagumas“

La­biau­siai di­džiuo­juo­si tuo, kad bu­vau pri­im­tas į pa­pil­do­mo ug­dy­mo mo­kyk­lą „Fi­zi­kos olim­pas“, ku­rio­je tu­riu ga­li­my­bę mo­ky­tis su ge­riau­siais Lie­tu­vos moks­lei­viais ir dės­ty­to­jais.

Gimiau 1999 m. birželio 7 d. Skuode. Mokausi Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazijoje, esu klasės seniūnas.

Mano mėgstamiausia pamoka – matematika. Mėgstu šią pamoką dėl dviejų pagrindinių priežasčių: ją dėsto nuostabi, šiam darbui atsidavusi mokytoja, puiki matematikė ir mano auklėtoja Jovita Lukienė. Kita priežastis – mano nuomone, matematika yra viena labiausiai protą ugdančių disciplinų. Čia ugdoma atmintis, kantrybė, gebėjimas susikoncentruoti, loginis mąstymas, galų gale – ir kūrybiškumas.

Po pamokų gimnazijoje Skuodo meno mokykloje mokausi groti birbyne, dar žinias gilinu papildomo ugdymo mokykloje „Fizikos olimpas“.

Negalėčiau pasakyti, kad esu talentingas. Tikrai niekur nesu ypač pasižymėjęs: mokykloje pirmūnas nesu, meno mokykloje nedalyvauju jokiuose konkursuose ar kituose panašiuose renginiuose – groju tiesiog savo malonumui.

Nors ir esu papildomos ugdymo mokyklos „Fizikos olimpas“ moksleivis, ypatingais gabumais taip pat pasigirti negaliu – jeigu palygintume mano ir bendraklasių pažymius, būčiau pirmame penketuke skaičiuojant nuo galo. Kadangi nemanau turintis ypatingų gabumų, tad ir laiko ugdytis tikrai daug neskiriu: meno mokykloje praleidžiu maždaug 7 valandas per savaitę, maždaug tiek pat laiko bandau daryti „Fizikos olimpo“ namų darbus. Iš savo pomėgių ypač išskirčiau skaitymą.

Knygos užima didžiąją dalį mano laisvalaikio, dažnai, radęs įdomią knygą, skaitau ją ir iki ryto. Dažniausiai knygas renkuosi pagal tuo metu mane dominančią temą. Pavyzdžiui, prieš pusmetį tai buvo Lietuvos Respublikos teisė, po to – Antrasis pasaulinis karas, o dabar ypač domiuosi XX a. Rusijos rašytojais. Kai susidomiu kokia nors tema, stengiuosi perskaityti viską, ką tik ta tema randu mūsų miestelio bibliotekoje, o tai užima gana daug laiko.

Laisvu nuo skaitymo laiku mėgstu pažaisti krepšinį, susitikinėju su draugais. Vienu žodžiu, esu statistinis moksleivis.

Ko gero, labiausiai didžiuojuosi tuo, kad buvau priimtas į papildomo ugdymo mokyklą „Fizikos olimpas“. Neįsivaizduoju, ką šios mokyklos direktorius Stasys Tamošiūnas manyje pamatė, tačiau liksiu jam visą gyvenimą dėkingas, kad suteikė galimybę čia mokytis su geriausiais Lietuvos moksleiviais ir dėstytojais. O labiausiai įsiminė 2012 m. moksleivių dainų šventė. Tai buvo pirmas kartas, kai joje dalyvavau, ir ši šventė mane tiesiog sukrėtė. Garsas, įspūdžiai, kai groja didžiausias Lietuvos jungtinis orkestras ir tu esi jo dalis – tai tiesiog neįtikėtina, tai gražiausia mano kada nors girdėta muzika.

Mano nuomonė, didžiausia vertybė – mandagumas. Neįsivaizduoju kodėl, bet man labai imponuoja žmonės, kurie išlaiko mandagų toną net ir labai nepatogiose situacijose. Jei atvirai, savo ateities neįsivaizduoju. Net ir artimiausios. Vis dar negaliu apsispręsti, kokias disciplinas mokytis 11-oje klasėje. Kalbant apie studijas – taip pat nežinau. Yra gana daug man įdomių, tačiau visiškai skirtingų dalykų: istorija, fizika, biologija, matematika, rusų kalba... Gana sudėtinga apsispręsti, su kuo norėčiau sieti ateinančius 6–10 metų. Savo bendraamžiams galiu pasakyti, kad svarbiausia – turėti svajonę. Na, o jeigu ji tikra ir nuoširdi, tai jos siekiama be jokių patarimų ar įvairių metodikų.

Mane labiausiai džiugina, kad yra žmonių, tikinčių Lietuvos ateitimi, besistengiančių išlaisvinti Lietuvą nuo posovietinės valstybės etiketės. Džiugu, kad Lietuvoje dauguma žmonių palaiko kariaujančią Ukrainą, kad kovoja su Rusijos propaganda, siekia skaidrumo, nešališkumo politikoje ir žurnalistikoje. Liūdna, kad vis dar yra žmonių, kurie naudojasi tautos pasitikėjimu savo naudai ir priima populistinius, tačiau šaliai nenaudingus sprendimus. Kokia Lietuva bus po 10 metų? Negaliu nuspėti tokių dalykų. Žinoma, tikiuosi, kad ji keisis ir pasikeitimai bus į gerąją pusę.

#ATEITIESLYDERIAI
Elena Užiūnaitė: „Kiekvienas įvykis yra nauja galimybė“

63-io­jo­je Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos olim­pia­do­je pel­niau pa­gy­ri­mo raš­tą ir ga­vau kvie­ti­mą mo­ky­tis pa­pil­do­mo ug­dy­mo mo­kyk­lo­je „Fi­zi­kos olim­pas“.

Gimiau 1999 m. gruodžio 13 d. Klaipėdoje. Gyvenu keturių asmenų šeimoje. Tėvų, kurie susituokę jau 17 metų, dėmesiu dalinuosi su vienuolikmete sese Ugne. Ji dabar penktokė, mokosi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje ir, kaip ir aš prieš pakeisdama mokyklą, eina į dailės klasę (t. y. turi 4 dailės pamokas per savaitę, taip pat mokykloje lanko papildomus dailės būrelius). Ugnė taip pat mėgsta vaidinti, šokti, šiuo metu lanko sportinės gimnastikos treniruotes.

Mūsų mama Lina – pardavimų vadybininkė. Ji mėgsta sodininkauti, skaityti, vaikščioti su manimi į parodas. Tėtis Darius – projektų inžinierius, jau 23-ejus metus dirbantis UAB „Philip Morris Lietuva“, studijavęs Kauno technologijos universitete.

Mokausi Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijoje. Yra ne viena man patinkanti disciplina: fizika, biologija, matematika, dailė. Šias disciplinas mėgstu todėl, kad jos man tarsi pomėgiai: mėgstu spręsti fizikos, matematikos uždavinius, domiuosi naujais išradimais, man įdomi žmogaus sandara, mėgstu piešti, tapyti.

Mėgstu žmones, mėgstu su jais bendrauti, kalbėtis, klausytis, iš kiekvieno ko nors pasimokyti.

Po pamokų lankau fizikos ir matematikos būrelius, kinų kalbos pamokas. Savo talentą atradau visai netyčia. Klaipėdos Vydūno gimnazijos fizikos mokytoja R. Pociutė, man besimokant 8-oje klasėje, privertė mane nueiti į būrelį Klaipėdos moksleivių saviraiškos centre, kurį veda dabartinis mano fizikos mokytojas S. Žukauskas. Nuėjau, pabandžiau, patiko. Dabar šį būrelį lankau jau trečius metus iš eilės.

Šiais metais per dieną turiu 6–7 pamokas, pirmadieniais ir trečiadieniais iki 18 val. sėdžiu fizikos, antradieniais – matematikos būrelyje Klaipėdos moksleivių saviraiškos centre. Taip pat trečiadieniais mokykloje papildomai mokausi kinų kalbos. Kartais išties sunku viską suspėti, tuo labiau, kai dar mokausi ir papildomo ugdymo mokykloje „Fizikos olimpas“. Todėl labai gelbsti tėvai, kurie visur nuveža, padeda padaryti įvairias smulkmenas, kurių nespėju pati, mokytojai, kurie supranta, draugai, kurie taip pat labai daug padeda ir palaiko.

Turiu tikrai ne vieną pomėgį, vienas jų – bendravimas. Mėgstu žmones, mėgstu su jais bendrauti, kalbėtis, klausytis, iš kiekvieno ko nors pasimokyti. Taip pat mėgstu tapyti, manau, kad tai įprotis iš tų laikų, kai lankiau meno mokyklą ir tekdavo piešti bei tapyti išties daug. Pakeitusi mokyklą, pradėjau to ilgėtis, todėl dabar, turėdama laisvo laiko, dažnai šį bei tą papaišau (o neturėdama piešiu per pamokas sąsiuvinių (dažniausiai ne savo) paraštėse, ant įvairių popierėlių).

Taip pat mėgstu laisvalaikį leisti aktyviai, tiesa, žiemą dažniausiai aptingstu arba tiesiog nerandu tam laiko, tačiau vasarą stengiuosi kuo daugiau judėti. Mėgstu tinklinį, važinėtis riedučiais arba dviračiu (Klaipėdoje tam puikios sąlygos), bėgioti (ypač rytais, tačiau tik kai atšyla), plaukioti. Galų gale – mėgstu skaityti. Pamenu, kaip prašiau tėčio, kad kai pradėsiu lankyti mokyklą, užregistruotų mane į biblioteką, nes namuose turimų knygų jau nebeužteko, ir kaip džiaugiausi, kai pačią pirmą dieną mokykloje jis taip ir padarė. Dar dabar pamenu, kaip tada saugojau savo skaitytojo bilietą...

Labiausiai didžiuojuosi pelniusi pagyrimo raštą 63-iojoje Lietuvos mokinių fizikos olimpiadoje ir galimybe mokytis mokykloje „Fizikos olimpas“. Kol kas labiausiai įsiminė 63-ioji Lietuvos mokinių fizikos olimpiada, nes joje susipažinau su daugybe įdomių žmonių, kurie buvo panašūs į mane, su kuriais galėjau kalbėtis apie dalykus, apie kuriuos negalėjau su kitais, nes jie daugelį dalykų mato taip, kaip matau aš, mus sieja panašūs prioritetai, panašūs pomėgiai, laisvalaikio leidimo būdai. Su dauguma tų žmonių bendrauju iki šiol ir labai džiaugiuosi, kad juos sutikau.

Gyvenime, visų pirma, stengiuosi su žmonėmis elgtis taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi, visada stengiuosi galvoti, ką sakau ir darau. Taip pat manau, kad jeigu nori, kad kažkas būtų padaryta gerai, turi daryti tai pats, o jeigu vis tiek yra blogai, vadinasi, per mažai stengeisi. Be to, tikiu, kad kiekvienas įvykis yra nauja galimybė, tik mes ne visada mokame ja pasinaudoti.

Vienas labiausiai mane įkvepiančių žmonių yra mano senelis Povilas, kuris visą gyvenimą siekia žinių, stengiasi tobulėti, domisi pasaulio įvykiais, mokslo atradimais, niekada neatsisako su manimi pažaisti šachmatais, dažnai atneša įvairios literatūros (tiek grožinės, tiek mokslinės), mėgsta šnekėti su manimi apie įvairius išradimus, straipsnius, įvairias įdomybes, knygas. Vienas mano gyvenimo tikslų yra būti tokiai pat smalsiai, atvirai naujovėms, siekiančiai tobulėti ir padedančiai tobulėti kitiems kaip jis, o ypač kai būsiu tokio amžiaus. Kaip ir daugelis mano amžiaus žmonių, dar tiksliai nežinau, ką noriu studijuoti. Žinau tik tiek, kad tai greičiausiai bus susieta su fizika, matematika, galbūt biologija, nes tai yra tos sritys, kuriose tobulėdama aš būčiau laiminga, todėl galėčiau nemažai pasiekti.

Ką galėčiau patarti bendraamžiams, norintiems įgyvendinti savo svajones? Iš pradžių, žinoma, svajonę reikia turėti. O kai ją jau turi, svarbiausia nepamiršti, kad pati ji niekada neišsipildo ir kad reikia labai daug dirbti, jog nors šiek tiek prie jos priartėtum. Taip, kartais bus sunku, tačiau jei iš tiesų to trokšti ir jeigu tai tau teikia malonumą, visi sunkumai tiesiog nublanks. Be to, niekada negali žinoti, kiek daug gerų dalykų gali nutikti kelyje svajonės link, kiek galimybių, naujų durų atsivers.

Yra tikrai ne vienas dalykas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, kuris mane neramina. Tačiau aš nesu linkusi perdėtai apie tai mąstyti ar skųstis, nes Lietuvoje taip pat yra begalė dalykų, kuriais galime pasidžiaugti. Aš džiaugiuosi, kad, bėgant metams, Lietuva tobulėja, džiaugiuosi jos daroma pažanga įvairiose srityse, džiaugiuosi, kad joje yra gana gera gyventi ir mums netenka prisijungti prie to visus taip neraminančio pabėgėlių srauto, džiaugiuosi, kad čia gyvendama galiu būti laiminga ir tikiuosi, kad bėgant laikui tuo galės pasidžiaugti vis daugiau žmonių.

* * *

Apie Eleną:

Fizikos mokytojas Saulius Žukauskas:

Su Elena susitikau, kai ji, aštuntokė, atėjo į Klaipėdos moksleivių centre vykstantį fizikos būrelį. Mane visada stebina ir žavi mokiniai, kurie laisvalaikį leidžia papildomai mokydamiesi tiksliųjų mokslų – matematikos, fizikos, chemijos. Nors dauguma mokinių mano, kad tai toli gražu ne pats maloniausias (ar protingiausias) laiko leidimo būdas, Elenos moralinės nuostatos leidžia tvirtai žengti jos pasirinktu keliu. Man patinka jos požiūris į mokslo, žinių svarbą žmogui, leidžiantis pasirinkti prioritetus. Jos nereikia raginti ar motyvuoti, žinių ji jau ieško pati (papildomai mokosi mokykloje „Fizikos olimpas“, lanko matematikos būrelį). Mokytojas jai dabar reikalingas ne kaip moralizuotojas, o kaip žinių šaltinis, padėsiantis greičiau ir efektyviau gauti atsakymus į rūpimus klausimus. Tad ir linkėčiau išlikti tokiai pat smalsiai ir kūrybiškai.

#ATEITIESLYDERIAI
Gilbertas Umbražiūnas: „Reikia gyventi būnant savimi, o ne vaizduoti ką nors kitą“

2015–2016 moks­lo me­tais pel­niau šiuos lai­mė­ji­mus: Tarp­tau­ti­nė­je fi­zi­kos olim­pia­do­je lai­mė­jau bron­zos me­da­lį, Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos moks­lei­vių Šiau­lių uni­ver­si­te­to ma­te­ma­ti­kos var­žy­bo­se, Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos olim­pia­do­je, Res­pub­li­ki­nia­me prof. K. Bar­šaus­ko fi­zi­kos kon­kur­se – 1-ąją vie­tą, Lie­tu­vos mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je – 3-ią­ją vie­tą, Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos čem­pio­na­te – 2-ąją vie­tą.

Gimiau 1998 m. lapkričio 3 d. Klaipėdoje. Mano mama – valstybės tarnautoja socialinės apsaugos ir darbo sferoje, tėvas – draudimo brokeris. Brolių ir seserų neturiu, tačiau turiu pusbrolį Donatą Valių, Lietuvos rekordininką – jis buvo pirmasis daugiausia iš atminties užrašęs π konstantos skaitmenų po kablelio (600). Tėtis domisi politika, o mama – kultūra.

Aš mokausi Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijoje. Buvau gimnazijos parlamento nariu. Mėgstu visas be išimties mokykloje dėstomas disciplinas ir nežinau priežasties, kodėl galima vienos ar kitos nemėgti. Mokausi keturiose nuotolinėse matematikos ir fizikos papildomo ugdymo mokyklose. Po pamokų daugiausia laiko praleidžiu spręsdamas šiose mokyklose namų darbams užduodamus ir įvairius kitus uždavinius.

Man padeda atitinkami gimnazijos mokytojai. Be to, lankau Klaipėdos moksleivių saviraiškos centrą. Laisvalaikiu mėgstu klausytis muzikos Klaipėdos koncertų salėje, taip pat klausyti Lietuvos radijo ir LRT „Klasika“ radijo, dar žiūriu televizijos kanalų LRT ir LRT „Kultūra“ programas, skaitau knygas, žiūriu filmus, groju gitara, pianinu.

Manau, kad tikrojo talento savyje dar neatradau, o kad galiu kartais geriau už kitus spręsti uždavinius, paaiškėjo 4-oje klasėje, kai pirmąkart sudalyvavau Klaipėdos miesto matematikos olimpiadoje ir laimėjau 1-ąją, o respublikoje – 3-iąją vietą. Iš visų savo laimėjimų labiausiai džiaugiuosi LRT televizijos konkurse „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ iškovotu tūkstantmečio dešimtoko vardu.

O labiausiai įsiminė 2015 m. Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiada, nes ji vyko Klagenfurte (Austrija) ir buvo pirmoji tarptautinė olimpiada, kurioje dalyvavau. Šią vasarą dalyvavau man jau antrame tarptautiniame aukšto lygio renginyje – Tarptautinėje fizikos olimpiadoje, kuri vyko Ciuriche (Šveicarija), ten laimėjau bronzos medalį.

Dar norėčiau paminėti, kad 2016 m. vasario 16 d. už 2015 m. pasiekimus garsinant miestą buvau pakviestas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventėje Klaipėdoje kelti Lietuvos Respublikos vėliavą. Naujausius laimėjimus jau paminėjau, tačiau jų esu pelnęs ir anksčiau. 2014–2015 mokslo metais pelniau šiuos laimėjimus: Europos sąjungos gamtos mokslų olimpiadoje laimėjau aukso medalį, Lietuvos ir Latvijos moksleivių Šiaulių universiteto matematikos varžybose, Lietuvos mokinių chemijos olimpiadoje, Respublikiniame prof. K. Baršausko fizikos konkurse, Nacionaliniame mokinių Česlovo Kudabos geografijos konkurse ir LRT projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ – 1-ąją vietą, Lietuvos mokinių fizikos ir geografijos olimpiadose – 2-ąją vietą. 2014 m. Konstitucijos egzamine laimėjau 1-ąją vietą, Lietuvos mokinių fizikos čempionate – 3-iąją vietą.

Lašelis filosofijos: poetas Justinas Marcinkevičius rašė: „Mes turime save nuimt nuo pjedestalų.“ Aš šią mintį suprantu taip, kad mūsų, lietuvių, darbai neturėtų atsilikti nuo žodžių, nereikėtų itin puikuotis savo būtais ar (dar baisiau) nebūtais pasiekimais, o svarbiausia – reikia gyventi būnant savimi, o ne vaizduoti ką nors kitą dėl mados ar racionalistinių siekių, nes tada gresia visuomenės susiniveliavimas ir savųjų svajonių užmiršimas, o toliau – graužatis prisimenant ankstesnes svajones. Žmogaus gyvenime svarbus yra vaikystės tarpsnis, nes tada galima ugdytis ir būti ugdomam visapusiškai. Taigi vaikui svarbi tėvų pagalba. Jei ši galimybė ugdytis nuo mažų dienų praleista, dažniausiai reikia labai daug darbo, nes, kaip sako korėjiečių išmintis, jeigu šiais laikais nori išlikti vietoje, turi labai greitai bėgti.

Neramina diletantizmas net ir aukščiausiuose sluoksniuose ir jo pateisinimas, socialinė nelygybė ir oficialus jos toleravimas, korupcija, kapitalo valdžia ir persvara prieš žinias, susvetimėjimas.

Man svarbios visiems žmonėms bendros vertybės: Tėvynės ir šeimos meilė, teisingumas, įskaitant socialinį teisingumą, kritinis mąstymas („Cogito, ergo sum“, – R. Decartes), kultūra. Didžiausią įtaką man daro sutikti įdomūs, turintys, ką pasakyti, ir tai darantys garbingi žmonės. Autoritetų turiu praktiškai iš kiekvienos srities. Didžiuojuosi savo bočiumi, kuris man jau seniai yra vyriškumo etalonas.

Baigęs mokyklą planuoju studijuoti gamtos mokslus, tikriausiai – fiziką, nes tai – perspektyvus ir tikslus mokslas. Tikslūs dalykai man patinka labiausiai, nes ten (beveik) nėra kokių nors ideologinių konfliktų, tik idėjiniai, o jei kartais pasitaiko, tai iš to kažkas gimsta (pavyzdžiui, AC/DC). Be to, nuo vaikystės išliko noras gilintis į reiškinius, faktus ir dėsnius nuo pačių pradžių. Būsima mano profesija galėtų būti mokslininko.

Mane džiugina puiki Lietuvos geografinė padėtis ir gamta, taip pat neribotos erdvės šaliai tobulėti ir vytis kitus kraštus (galbūt ši savybė užkoduota net Lietuvos herbo pavadinime – Vytis). Neramina diletantizmas net ir aukščiausiuose sluoksniuose ir jo pateisinimas, socialinė nelygybė ir oficialus jos toleravimas, korupcija, kapitalo valdžia ir persvara prieš žinias, susvetimėjimas. Tačiau po 10 metų Lietuvą įsivaizduoju kaip šalį, turinčią aiškius ateities planus, naują politikos sampratą, gyvenamą kultūringesnių ir išsilavinusių ne tik išoriškai (gavusių diplomą), bet ir turinčių žinių ir bent jau besistengiančių kritiškai mąstyti žmonių.

* * *

Apie Gilbertą:

Matematikos mokytoja, klasės vadovė Roma Petrošienė:

Gilbertą Umbražūną pažįstu nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, kai „Ąžuolyno“ gimnazijoje tapau jo matematikos mokytoja, o 2014 m. – ir klasės vadove. Gilbertas yra išskirtinis mokinys: turi puikią atmintį, labai dėmesingas, smalsus, daug skaito, yra motyvuotas, aktyvus, gabus įvairiems dalykams, ypač – tiksliesiems mokslams, stengiasi kiekvieną iškilusią problemą išsiaiškinti ir išspręsti. Jis geba lengvai adaptuotis naujame kolektyve, yra mėgstamas klasės draugų, turi puikų humoro jausmą. Gilbertas yra santūrus ir mandagus, turintis savo nuomonę, tolerantiškas. Pamokose jis yra atkaklus ir kantrus, susikaupęs, siekiantis kuo geresnių rezultatų. Mokinys yra baigęs muzikos mokyklą, labai mėgsta klasikinę muziką, noriai dalyvauja gimnazijos renginiuose, konkursuose, olimpiadose ir varžybose. Jis garsina gimnaziją ne tik mieste, bet ir respublikoje, nes yra daugkartinis įvairių konkursų prizinių vietų laimėtojas. Mano nuomone, auklėtinis yra puikiai pasiruošęs naujiems iššūkiams ir įgytas žinias ateityje sugebės pritaikyti įvairiose situacijose.

#ATEITIESLYDERIAI
Aurys Šilinga: „Pergalei vien proto neužtenka“

2014 m. Moks­lei­vių in­ži­ne­ri­nio pro­jek­ta­vi­mo kon­kur­se lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, 2013 m. Hil­ver­su­mo tarp­tau­ti­nia­me jau­nu­čių reg­bio tur­ny­re ir Lie­tu­vos jau­nu­čių reg­bio čem­pio­na­te – taip pat 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1998 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje. Penkiasdešimtmetį perkopę mano tėvai vardu Arvydas ir Jolita. Tėtis užaugo mažame miestelyje, Kauno technologijos universitete įgijo elektros inžinieriaus profesiją, vėliau tapo su elektra susijusius darbus prižiūrinčiu vadovu įmonėje „YIT“. Tėtis mėgsta žvejoti. Mama užaugo Vilniuje, dirba auklėtoja metodininke ir sekretore vaikų darželyje.

Mama labai veikli ir energinga. Turbūt vieninteliai dalykai, kurių ji nemėgsta, yra nuobodžiauti ir ekstremalios sporto šakos. 26-erių metų brolis Rytis studijuoja biomechaniką ir dirba įvairiose vietose tiek, kiek leidžia studijos. Domisi fantastika: stalo ir kompiuteriniais žaidimais, knygomis, filmais, dainomis.

Mokausi Vilniaus Valdorfo mokykloje. Nuo 9-os iki 11-os klasės galo buvau mokinių parlamento administratoriumi. Mano darbas būdavo susisteminti gan chaotiškas diskusijas ir pasirūpinti, kad nepasimestų svarbi informacija. Iš pamokų man labiausiai patinka fizika, nes tai pasaulio pažinimas pačiu efektyviausiu būdu.

Fizika aiškina pasaulio veikimą nuo mikro iki makro ir moko turimas žinias panaudoti esamam pasauliui tobulinti. Mokykloje fizika – tai gebėjimas gaudytis mus supančiose technologijose ar kurti gražius šou. O platesniame kontekste – tai mokslas, paverčiantis žmogų stipresnį už gamtą ir suteikiantis gebėjimų – nuo šaudymo žaibais ar žalios energijos kūrimo iki tarpplanetinių kelionių ir galios sulėtinti laiką.

Po pamokų papildomai mokausi fizikos. Dar lankau keramikos būrelį, dalyvauju mokyklos mokinių parlamento veikloje, vedu vaidmenų žaidimus (angl. tabletop roleplaying game), dirbu sezoninį darbą – reklamuoju stalo žaidimus, programuoju, slidinėju.

Nemanau, kad turiu talentą. Nebent tai gebėjimas greitai apdoroti informaciją. Mane ant išlavinto mąstymo bėgių užvedė brolis. Kol dar buvau mažas ir mažai sąmoningas, jis man parinkdavo kompiuterinius žaidimus, kuriuose reikia spręsti galvosūkius ar daryti pasekmes turinčius sprendimus. Jo dėka nuo mažens, to nesuprasdamas, lavinau savo analitinį mąstymą, matematinius gebėjimus, kūrybiškumą ir gebėjimą suprasti kito žmogaus jausmus.

Kol kiti vaikai lavino kūno koordinaciją, aš išlavinau mąstymą, kuris mane lydėjo nuo pirmų klasių ir teikė pranašumą kiekvienoje veikloje, kurią bandydavau. Ar plaukimas, ar regbis, ar matematika, ar lietuvių kalba, ar santechnika – gebėjimas mąstyti mane lydėjo ir davė rezultatų visur. Rezultatais buvau patenkintas, tad laisvalaikio nekeičiau ir toliau žaidžiau kompiuteriu. Vėliau gebėjimas greitai galvoti leido jau 14-os metų išsamiai save įvertinti ir iš gausybės variantų kaip savo kelią pasirinkti fiziką.

Per parą 10 valandų miegu, 4 – atlieku palaikančias funkcijas (tokias, kaip keliavimas į mokyklą ir valgymas), o likusias 10 – mokausi. Įprastą dieną mokausi visų pagal mokyklinę programą priklausančių dalykų, o tarpus užkišu fizika. Įprastai man pamokų tempas per lėtas ir žmonės per lėtai kalba, tai nešvaistau laiko ir sprendžiu uždavinius. Be šių intarpų kasdien bent 15 minučių skaitau naujienas apie mokslo pasiekimus. Smarkiai mokausi tik keletą kartų per metus.

Fizika ir yra mano laisvalaikis bei didžiausias pomėgis. Kai nuo jos pavargstu, pamokos mokykloje būna visai malonus poilsis.

Vieną savaitę per vasaros atostogas paskiriu mokytis savarankiškai. Tada pasiėmęs vadovėlį išmokstu būsimų metų mokyklinį fizikos kursą. Vėliau žinias gilinu papildomo lavinimo mokykloje „Fizikos olimpas“. Ten penkias savaites per metus Vilniaus universiteto dėstytojai gabiausius mokinius intensyviai ruošia olimpiadoms.

Fizika ir yra mano laisvalaikis bei didžiausias pomėgis. Kai nuo jos pavargstu, pamokos mokykloje būna visai malonus poilsis. O kai jaučiuosi visiškai išsekęs, žaidžiu kompiuterinius arba stalo žaidimus.

Labiausiai didžiuojuosi 27-ajame Lietuvos mokinių fizikos čempionate laimėta 2-ąja vieta. Gimusių 1998-aisiais laidoje kiekvieno turnyro pirmąsias vietas kaskart pasiskirsto mūsų draugiškas konkurencingų fizikų penketas, bet trejus metus iš eilės, iš viso septynis kartus, likau trečias. Džiaugiuosi bent vieną kartą patekęs į geriausiųjų dvejetą.

Patys geriausi mano prisiminimai yra iš respublikinių fizikos olimpiadų. Jų laukiu labiau negu Kalėdų ar savo gimtadienio. Lietuvos gamtos mokslų olimpiados organizatoriai (dar vadinami oranžiniais) paruošia dvi nuostabias veiksmo ir geros nuotaikos pilnas dienas, kurias vertinu geriau negu bet kokį kitą Lietuvoje vykstantį festivalį. Tuo tarpu trečias olimpiados etapas leidžia panaudoti kelerius metus ugdytus gebėjimus, o visas pastangas ir jūras laiko kainavęs medalis (kad ir 3-iosios vietos) suteikia motyvacijos ir džiaugsmo keleriems metams į priekį.

Man svarbiausia viena vertybė – žmonijos sąmoningumo kiekis. Šią vertybę galima iššifruoti kaip gyvybę ir progresą. Žmogus, kaip bet kokia kita gyvybės forma, turi tikslą kuo ilgiau išlikti. Gamta nuolatos keičiasi ir grasina anksčiau ar vėliau žmogų sunaikinti, todėl žmonija turi be perstojo lavinti savo protinius gebėjimus, kad visais galimais atvejais gamtą nugalėtų.

Pergalei vien proto neužtenka, reikia ir galios, kurią suteikia dideli žmonių kiekiai. Nėra vieno pakankamai tobulo žmogaus, kuris galėtų būti mano autoritetu. Savo autoritetą klijuoju iš atskirų ištobulintų savybių, kurias retkarčiais turi ir tikri žmonės. Nesiekiu būti panašus į ką nors, nes visi realūs dalykai turi blogų savybių, kurių perimti nenoriu. Todėl išsirenku tik gerąsias.

Gana svarbus buvo mano santykis su religija. Nors iš pradžių tikėjau, bet laikui bėgant pastebėjau, kad Katalikų bažnyčia man tik trukdė tobulėti. Motyvavo ne ko nors siekti, o vietoj to eikvoti savo gebėjimus, kad įtikčiau neapčiuopiamam dalykui. Sukūrė ligotą moralės sampratą, lyg už kito asmens sutrikdymą turi atleisti ne jis pats, o mano vaizduotės vaisius.

Praėjus trupučiui laiko po to, kai atsisakiau religijos, pastebėjau, kad Dievo įsakymų pradėjau laikytis labiau nei tada, kai palaikiau ryšius su bažnyčia. Tikėjimas, kuris turėtų daryti žmones geresnius, mane tik darė blogesnį.

Baigęs mokyklą ketinu studijuoti fiziką. Jeigu tiksliau, svajočiau apie darbą su optiniais ar kvantiniais

procesoriais arba su branduolių sintezės reaktoriais. Šiuo metu Žemėje yra keletas gan katastrofiškų problemų. Prognozuojama, kad iškastinis kuras (nafta ir anglis) baigsis per artimiausius 50–150 metų. Dabartinis pasaulis, jeigu nepasiruoštų prarasti patikimų energijos šaltinių, subyrėtų. Aš savo anūkams nepaliksiu Europos griuvėsiuose. Pasauliui energija aprūpinti neišvengiamai reikės naujų technologijų, o jos be fiziką išmanančių specialistų neatsiras. Todėl fiziką pasirinkau kaip savo būdą prisidėti prie energetinės problemos sprendimo.

Ką patarčiau bendraamžiams, norintiems pasiekti savo svajones? Pirmiausia, reikia svajonę iš viso turėti. Paskui įvertinti, ar jos išsipildymas aplinkiniams padarys daugiau gero ar žalos. Jeigu taip, paieškoti informacijos internete anglų kalba. Labai tikėtina, kad kas nors angliškai kalbančiame pasaulyje rašė tavo svajonės tema. Paskui susigalvoti kitą žingsnį ir jį įvykdyti be atidėliojimų.

Mane džiugina tai, kad Lietuvoje, žvelgiant apskritai, situacija gerėja. Gerėja ekonominė, kultūrinė ir politine situacija. Neramina tai, kad ji gerėja labai lėtai. Panašu, kad likusi Europa juda į priekį greičiau ir, lygindamas su kaimynėmis, nemanau, kad Lietuva išlips iš atsilikusios šalies statuso. Nepatraukli gyventojams šalis gali turėti sunkumų. Artimiausiu metu Lietuvoje nesitikiu didelių pokyčių. Išdygs keletas naujų pastatų, gal prasidės atominės elektrinės statybos, sumažės gyventojų, BVP nežymiai padidės, teritorijoje bus dislokuota daugiau NATO karių, padidės nepasitenkinimas prasta švietimo sistema.

#ATEITIESLYDERIAI
Giedrė Žulpaitė: „Tikiu, kad mano šalis turi šviesią ateitį“

2016 m. 49-ojo­je Lie­tu­vos mo­ki­nių bio­lo­gi­jos olim­pia­do­je lai­mė­jau 3-ią­ją vie­tą ir bu­vau pa­kvies­ta da­ly­vau­ti at­ran­kos ir pa­si­ren­gi­mo Tarp­tau­ti­nei bio­lo­gi­jos olim­pia­dai sto­vyk­lo­je, 54-ojo­je Lie­tu­vos mo­ki­nių che­mi­jos olim­pia­do­je lai­mė­jau pa­gy­ri­mo raš­tą, Res­pub­li­ki­nia­me T. Gro­tu­so gam­tos moks­lų eks­pe­ri­men­tų kon­kur­se ir Ma­žei­kių ra­jo­no bio­lo­gi­jos ir che­mi­jos olim­pia­do­se – 1-ąją vie­tą. 2015 m. 48-ojo­je Lie­tu­vos mo­ki­nių bio­lo­gi­jos olim­pia­do­je lai­mė­jau 3-ią­ją vie­tą ir bu­vau pa­kvies­ta da­ly­vau­ti at­ran­ko­je į Eu­ro­pos Są­jun­gos gam­tos moks­lų olim­pia­dą (pa­te­kau į ge­riau­sių­jų ket­ver­tu­ką), Tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se „Gam­tos ken­gū­ra 2015“ pel­niau „Si­dab­ri­nės ken­gū­ros“ dip­lo­mą, res­pub­li­ki­nia­me edu­ka­ci­nia­me bio­lo­gi­jos kon­kur­se „O­lym­pis 2015 – Ru­dens se­si­ja“ – 1-ojo laips­nio dip­lo­mą, Ma­žei­kių ra­jo­no che­mi­jos ir bio­lo­gi­jos olim­pia­do­se lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, Ma­žei­kių ra­jo­no ma­te­ma­ti­kos ir fi­zi­kos olim­pia­do­se – 2-ąją vie­tą.

Gimiau 1999 m. gegužės 10 d. Mažeikiuose. Gimiau medikų giminėje. Mano mama yra gydytoja akušerė-ginekologė, tėtis – gydytojas ortopedas-traumatologas. Močiutė, tetos, pusseserės – taip pat medikės. Turiu dvi seseris. Jaunesnioji Eglė – 6-os klasės mokinė, o vyresnioji Rūta yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto III kurso studentė. Tad pomėgis gamtos mokslams tikriausiai perduodamas iš kartos į kartą. Šeima mėgsta keliauti, važinėtis dviračiais, skaito labai daug knygų, mama mokosi naujų kalbų, tėtis domisi istorija, seserys groja įvairiais muzikos instrumentais.

Mokausi Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoe. Daug metų buvau klasės seniūne, 9-oje klasėje buvau mokinių tarybos nare. Dalyvauju mokyklos tarptautiniuose projektuose.

Mano mėgstamiausios disciplinos yra biologija ir chemija, nes tai gyvas mokslas, apimantis visa: nuo mažiausių molekulių iki visatos. Mokytis šių dalykų man yra be galo įdomu. Viską galima išbandyti, eksperimentuoti su tuo, ką randi aplinkui. Biologijos ir chemijos suvokimas ir gilesnis mokymasis padeda man suprasti gyvąjį pasaulį.

Didžiąją laiko dalį po pamokų skiriu mokytis. Ruošiuosi įvairioms olimpiadoms, konkursams, dalyvauju įvairių neakivaizdinių mokyklų ir gamtos mokslų organizacijų veiklose, padedu jaunesniems savo mokyklos vaikams, kurie taip pat domisi gamtos mokslais. Jau antrus metus esu savanoriškos organizacijos „Biologų sandrauga“ narė, mokausi Nacionalinės moksleivių akademijos Biochemijos sekcijoje, prieš kelis mėnesius baigiau neakivaizdinę jaunųjų chemikų mokyklą „Pažinimas“.

Priklausau Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Jaunųjų tyrėjų klubui ir dalyvauju jaunųjų tyrėjų mokymuose. Būdama trejų metų pradėjau lankyti šokių studiją „Ritmas“, o būdama šešerių – Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklą, joje mokiausi Teatro skyriuje, grojau pianinu ir sėkmingai ją baigiau. Gimnazijoje dvejus metus lankiau šokių studiją „Allegro“. Aštuntus metus giedu katalikiško jaunimo chore, dalyvauju miesto ir respublikos katalikiško jaunimo veikloje. 2006, 2008, 2010 ir 2012 m. dalyvavau Lietuvos muzikos ir meno mokyklų mokinių teatrų festivalyje „Svečiuose pas Naminuką“.

Mokslai man nuo mažens sekėsi puikiai, tačiau iki 9-os klasės didžiausias mano pomėgis buvo teatras, galvojau net apie aktorystės studijas. Bet 9-oje klasėje, atėjusi mokytis į gimnaziją, sutikau puikią biologijos mokytoją E.J.Žemgulienę, kuri daug metų su didžiuliu užsidegimu ruošė vaikus respublikinėms ir tarptautinėms olimpiadoms. Manau, kad ji ir atrado mano tikrąjį pašaukimą. Ši mokytoja pastebėjo mano gabumus ir pakvietė mokytis biologijos aukštesniu lygiu.

Laimėjusi pirmąją savo olimpiadą – biologijos, užsidegiau noru domėtis dar daugiau. Mokytoja E.J.Žemgulienė skatino dalyvauti ne tik biologijos, bet ir gamtos mokslų olimpiadose. Ji ir chemijos mokytoja J.Gulbinienė bei fizikos mokytoja V.Plonienė entuziastingai sutiko padėti man pasiruošti 6-ajai Lietuvos mokinių gamtos mokslų olimpiadai. Jų dėka, mokydamasi 10-oje klasėje, patekau į Tarptautinę jaunių gamtos mokslų olimpiadą, kuri vyko Argentinoje. Sudalyvavus tarptautinio lygio olimpiadoje daugiau aplinkinių paskatų nebereikia.

Bendravimas su olimpiadoje sutiktais gabiausiais Lietuvos ir viso pasaulio moksleiviais įkvepia siekti vis daugiau ir nepasiduoti. Labiausiai man padeda tėvų palaikymas. Mokausi, dirbu labai daug. Tam skiriu beveik visą savo laisvalaikį, atostogas. Griežtai susidėlioju savo dienotvarkę ir kiekvieną minutę stengiuosi išnaudoti kuo efektyviau ir naudingiau.

Per atostogas dalyvauju Vilniuje vykstančių neakivaizdinių mokyklų sesijose, kuriose su kitais entuziastingiausias ir gamtos mokslus labiausiai mylinčiais bendraamžiais klausomės Vilniaus universiteto dėstytojų paskaitų, dirbame laboratorijose. Vasaromis važiuoju į edukacines stovyklas užsienyje. Laisvu laiku mėgstu šokti, dainuoti, vaidinti, kartais tapau.

Man atrodo nuostabu, kad galima išmokti padėti žmonėms.

Naujausius laimėjimus jau paminėjau, tačiau jų esu pelniusi ir anksčiau: 2014 m. 6-ojoje Lietuvos mokinių gamtos mokslų olimpiadoje laimėjau 2-ąją vietą ir dalyvavau Tarptautinėje jaunių gamtos mokslų olimpiadoje, dalyvavau 47-ojoje Lietuvos mokinių biologijos olimpiadoje ir buvau pakviesta dalyvauti atrankoje į Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiadą, Mažeikių rajono biologijos olimpiadoje laimėjau 1-ąją vietą. 2013 m. VII respublikiniame šiuolaikinių šokių festivalyje-konkurse „Rudens miražai 2013“ laimėjau 1-ąją vietą, 2011 m. tarptautiniame konkurse „Kalbų kengūra 2011“ pelniau „Oranžinės kengūros“ diplomą (lietuvių kalba), 2010 m. Respublikiniame meno ir muzikos mokyklų teatro skyrių meninio skaitymo konkurse laimėjau 2-ąją vietą, o 2008 m. – 1-ąją vietą, 2006 m. 17-ajame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje-konkurse „Saulutė – 2006“ laimėjau didįjį prizą.

Labai džiaugiuosi respublikinių olimpiadų laimėjimais, o labiausiai didžiuojuosi dalyvavimu ir galimybe atstovauti Lietuvai Tarptautinėje gamtos mokslų olimpiadoje. Tai įsimintiniausia ir ypatingiausia olimpiada, apvertusi mano gyvenimą aukštyn kojomis. Pamilau mokslą, užsidegiau didžiuliu noru dar daugiau mokytis, ieškoti atsakymų į įvairiausius mokslinius klausimus, tyrinėti, dalyvauti dar daugiau olimpiadų. Pamačiau tolimą šalį, susipažinau su įvairių šalių kultūra, sutikau nuostabių, neįtikėtinai protingų, kartu ir visapusiškų bendraamžių iš įvairių pasaulio kampelių, su kuriais tapome tikrais draugais ir vis dar palaikome ryšius.

Pagrindinį mano gyvenimo principą galima nusakyti Jono Basanavičiaus žodžiais: „Ištvermingai darbuokis, neieškok tuščios garbės ir būk naudingas – venk kovų su vėjavaikiais – visada turėk prieš akis tikslą, kurio sieki.“ Svarbiausios vertybės man yra mokslas, šeima, tėvynė.

Mano autoritetai – Rosalind Franklin ir Barbara McClintock. Šios dvi garsios mokslininkės, padariusios didžiulius atradimus, savo gyvenimu ir veikla įrodė, kad nieko nėra neįmanomo. Jos sunkiai ir atkakliai dirbo dėl mokslo, o ne dėl pripažinimo, siekė savo tikslų nepaisydamos nusistovėjusių normų ir skeptiško kitų mokslininkų požiūrio į jų veiklą. Baigusi mokyklą norėčiau studijuoti mediciną arba molekulinę biologiją. Medicina traukia, nes tai yra nepaprastai plati sritis, apimanti visus gamtos mokslus.

Man atrodo nuostabu, kad galima išmokti padėti žmonėms. Tačiau mane žavi ir molekulinė biologija, mokslo platybės, darbas laboratorijoje, neatrastų dalykų ieškojimas ir aiškinimasis. Savo bendraamžiams galiu patarti tik vieną dalyką: reikia suvokti, kas tave labiausiai domina, o tada – judėti į priekį. Darbas yra visa ko pagrindas.

Lietuvoje labiausiai mane džiugina mokslo plėtra, augantis mokinių susidomėjimas mokslu, Lietuvos fizikų laimėjimai tarptautinėje arenoje. Labai džiaugiuosi, kad buvo įkurtas Jungtinis gyvybės mokslų centras, kuriame, tikiu, bus padaryta daugybė atradimų. Džiugina puikūs Lietuvos vaikų pasiekimai tarptautinėse gamtos mokslų olimpiadose. Ir aš labai džiaugiuosi, kad jaunimas, mano bendraamžiai domisi politika, turi puikių idėjų ir nori dirbti Lietuvos labui. Mane neramina šalies ekonominė situacija, auganti emigracija ir tai, kad Lietuva vis dar praranda didžiuosius šalies protus, kurie nusėda geriausiuose užsienio universitetuose. Po 10 metų Lietuvoje dirbs ir ją valdys karta, gimusi ir užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje. Šie žmonės bus atviri pasauliui ir idėjoms. Aš tikiu, kad mano šalis turi šviesią ateitį.

* * *

Apie Giedrę:

Biologijos mokytoja ekspertė Eugenija Janina Žemgulienė:

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija ugdo įvairius mokinių gebėjimus, todėl mūsų mokiniai sėkmingai dalyvauja mokyklos, rajono, respublikos ir net tarptautinėse olimpiadose, įvairiuose konkursuose. Visa tai mūsų ugdytiniams padeda geriau pasirengti egzaminams ir studijoms aukštosiose mokyklose, gyvenimui. Kiekvienoje klasėje yra gabių, biologija besidominčių mokinių, todėl pastebėjusi, kad mokinys nėra abejingas šiam gamtos mokslui, pasiūlau ruoštis biologijos olimpiadai. Tokius mokinius mokau pagal individualiai sudarytą programą, kuri yra aukštesnio lygio.

Giedrę Žulpaitę pastebėjau I gimnazijos klasėje. Ji yra motyvuota, atsakinga, suvokia biologijos svarbą, greitai priima informaciją, sugeba ją apdoroti, įsimena ir, kai reikia, panaudoja. Atlikdama užduotis, panaudoja nedidelę dalį žinių, o projektinei veiklai pasitelkia įvairius informacinius šaltinius. Mokinė aktyviai tyrinėja aplinką, renka medžiagą, sugeba apibendrinti informaciją, kelia problemas, ieško sprendimų, daro išvadas, sugeba pristatyti savo darbo rezultatus draugams, argumentuotai vertina savo ir draugų darbus.

Manau, kad labai svarbu tinkamai pasirinkti ugdymo metodus, sužavėti ugdytinius įvairiapusišku, turiningu gamtos ir žmonių pažinimu. Tam, kad mokiniai susidomėtų mano dalyku, reikia, kad juo nuolat pati domėčiausi. Svarbiausia – asmeninės kompetencijos. Tai kūrybiškumas, ryžtingumas, problemų sprendimas, gebėjimas planuoti, organizuoti veiklą. Kiekvienas mokinys turi idėjų, tik reikia sudaryti sąlygas jas įgyvendinti.

Giedrė – gabi mergaitė, turinti valią, ji nusistato prioritetus. Turi savo tikslą, nori būti gydytoja, nori padėti žmonėms, geba bendrauti su jaunesniais ir su suaugusiaisiais, moka padėti silpnesniems mokiniams, yra smalsi, žavisi asmenybėmis. Ji taps neeiline gydytoja. Ji daug pasieks, bus išradėja. Duok Dieve, ji turės galimybių įgyvendinti svajonę – tai gyvenimą daro įdomų.

#ATEITIESLYDERIAI
Kristijonas Bučiūnas: nesėkmės – tik užgrūdina

2015 m. tarp­tau­ti­nia­me pu­čia­mų­jų ins­tru­men­tų so­lis­tų kon­kur­se „Ven­tus mu­si­ca­le“ ir res­pub­li­ki­nia­me kon­kur­se „Ak­cen­tai“ lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, tarp­tau­ti­nia­me jau­nų­jų at­li­kė­jų kon­kur­se „Kau­nas so­no­rum“ – 3-ią­ją vie­tą, 2014 m. res­pub­li­ki­nia­me mu­zi­kos mo­kyk­lų for­te­pi­jo­no mo­ki­nių kon­kur­se „Su šyp­se­na“ – di­dį­jį pri­zą, XXII res­pub­li­ki­nia­me Juo­zo Pa­kal­nio jau­nų­jų at­li­kė­jų pu­čia­mai­siais ir mu­ša­mai­siais ins­tru­men­tais kon­kur­se – 1-ąją, tarp­tau­ti­nia­me jau­ni­mo mu­zi­kos kon­kur­se „Su mu­zi­ka per Eu­ro­pą“ – 2-ąją, o VI tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se „Mu­zi­kuo­ja­me dvie­se“ – 3-ią­ją vie­tą.

Gimiau 1999 m. liepos 11 d. Kaune. Mano mama Ilona yra ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė. Tėtis Mindaugas – mechanikos inžinierius, groja įvairiais instrumentais: fleita, gitara, ukulele, bongais (nedideliais būgnais), kontrabosu. Turiu dvi seses. Jaunesnioji sesė Justė studijuoja mediciną, yra Lietuvos sportinių šokių čempionė. Vyresnioji sesė Vaiva dirba gydytoja rezidente.

Mokausi Kauno technologijos universiteto gimnazijoje. Stengiuosi dalyvauti įvairiose iniciatyvose, mokyklos organizuojamuose renginiuose, konkursuose. Mėgstamiausios disciplinos man yra chemija ir informatika. Informatiką mėgstu, nes man patinka programuoti ir kurti įvairius žaidimus, matydamas rezultatą jaučiu malonumą. Chemiją pamėgau 9-oje klasėje, norą mokytis stiprina mokytoja Birutė Maciulevičienė. Pagrindinė mano veikla po pamokų – muzika: groju fleita ir fortepijonu. Dar šoku lindihopą, plaukioju baseine.

Pasirinkau mokytis groti fleita, nes šiuo instrumentu grojo mano tėtis. Pradėjau lankyti Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklą, čia muzikuoti man labai patiko. Esu labai dėkingas savo specialybės mokytojui Valdui Kijauskui, kuris nuo pat pradžių ragino tobulėti, ruošė mane ir kartu važiavo į konkursus, nuoširdžiai dirbo, kad pasiekčiau kuo aukštesnių rezultatų. Groti fortepijonu skatino mokytoja Zita Kučinskaitė, kurios dėka atradau muzikos grožį. Muzikos mokykloje vidutiniškai praleidžiu apie penkias valandas. Per savaitę turiu dvi specialybės ir vieną fortepijono pamokas. Taip pat triskart per savaitę lankau treniruotes baseine, dukart – lindihopo šokių pamokas. Mano laisvalaikis glaudžiai susijęs su mano veiklomis: laisvu laiku mėgstu plaukioti, šokti, groti. Taip pat mėgstu gaminti tortus, keksiukus ir kitokius skanumynus.

Be jau paminėtų laimėjimų, esu pelnęs ir šiuos: 2013 m. tapau Respublikinio moksleivių skaitovų konkurso laureatu, 2012 m. tarptautiniame jaunimo muzikos konkurse „Su muzika per Europą“, VI tarptautiniame Noros Novikos kamerinių ansamblių konkurse ir VII respublikiniame jaunųjų atlikėjų konkurse „Vaikystė su muzika“ laimėjau 1-ąją, o III tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse „Muzikinė akvarelė“ – 2-ąją vietą.

Svarbiausias pasiekimas man buvo pergalė XXII respublikiniame Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkurse, nes šis konkursas Lietuvos fleitistų yra laikomas prestižiniu.

O labiausiai įsiminė vienas pirmųjų mano konkursų Anykščiuose „Muzikinė akvarelė“, nes atvykęs į vietą supratau, kad namuose palikau koncertinius batus, taigi teko skolintis iš konkurento, kurio batai buvo keliais dydžiais didesnis. Po šio įvykio visada pasitikrinu, ar nepamiršau įsidėti koncertinių batų.

Man labai brangi šeima – be šeimos aš tikrai nebūčiau toks, koks dabar esu, jos palaikymas visada skatino eiti pirmyn ir atsikelti po nesėkmių. Taip pat mano gyvenime svarbus yra tikėjimas – stengiuosi gyventi pagal Dievo įsakymus, siekti doro ir kilnaus idealo. Savo bendraamžiams patarčiau ryžtingai siekti užsibrėžtų tikslų ir nepasiduoti po nesėkmių, nes jos tik užgrūdina ir skatina siekti dar didesnių pergalių.

Man įtaką visada darė mano tėvai ir sesės – jų sprendimai ir nuomonė man visada buvo labai svarbūs. Mane taip pat įkvėpė fleitos mokytojas, nes jis uždegė noru muzikuoti, visiškas jo atsidavimas mokytojo darbui skatino stengtis ir siekti geriausio.

Baigęs mokyklą planuoju studijuoti informatiką, nes mėgstu programuoti, o ši sritis yra labai perspektyvi – pasaulis vis modernėja, persikelia į technologijų erdves. Savo profesiją taip pat noriu sieti su programavimu – traukia informatikos dėstytojo, mokytojo arba tiesiog programuotojo specialybės.

Mane visada džiugino lietuvių vienybė – tik dėl jos dabar turime laisvą Lietuvą, galime nevaržomai reikšti savo nuomonę ir daryti tai, ką norime. O neramina didelis emigrantų srautas, nes Lietuva praranda daug jaunų, entuziastingų piliečių, kurie sudaro mūsų tautos ateitį.

Po 10 metų Lietuvą įsivaizduoju šviesesnę: žmonės rūpinsis ir džiaugsis vienas kitu, o ne skubės apšmeižti ir pažeminti, neliks tiek daug patyčių, pasaulyje nebepirmausime pagal savižudybių skaičių, socialinėse medijose bus mažiau smurto ir brutalumo, šaliai nebekils Rusijos įsiveržimo grėsmė.

* * *

Apie Kristijoną:

Fleitos mokytojas Valdas Kijauskas:

Kristijonas Bučiūnas į Kauno A. Kačanausko muzikos mokykla mokytis groti fleita įstojo 2007 m. Per pirmąsias pamokas pastebėjau, kad Kristijonas yra labai smalsus, turi ryškius muzikinius duomenis, gerą muzikinę intuiciją, yra savitas, artistiškas, pareigingas ir kruopštus. Kai Kristijonas per pirmą mokymosi groti fleita mėnesį pasiekė tiek, kiek kitas gabus vaikas pasiekia per metus, supratau, kad tai neeilinis vaikas. Jau devynerius metus Kristijonas sistemingai dirba, nuolat tobulėja, dalyvauja visuose įmanomuose koncertuose, festivaliuose, projektuose, konkursuose, tampa daugelio respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatu, 1-osios vietos laimėtoju. Išryškėja kitos labai stiprios jo charakterio savybės: savarankiškumas, ambicingumas, užsibrėžto tikslo siekimas. Su gabiais vaikais dirbti nėra lengva. Dirbdamas su talentingu vaiku mokytojas turi nuolat analizuoti mokinio pažangą ir pasiekimus, keletą metų į priekį numatyti tobulėjimo strategiją, kūrybiškai ieškoti pačių racionaliausių techninių sprendimų. Gabūs vaikai atsiskleidžia tada, kai mokytojas sugeba pastebėti jų talentus ir padėti jiems atsiskleisti. Kristijono skatinti dirbti nereikia. Jį skatina laimėtos pirmosios vietos tarptautiniuose ir respublikiniuose konkursuose, dalyvavimas įvairiuose projektuose, meistriškumo kursuose, koncertuose. Savikritiškumas ir reiklumas sau neleidžia jam užmigti ant laurų, jis nuolat analizuoja savo koncertų įrašus, o tai padeda tobulėti. Kristijonas apdovanotas talentu ne tik muzikoje. Jis puikiai mokosi stipriausioje Kauno gimnazijoje, yra išmintingas ir neabejoju, kad pasirinks teisingą savo gyvenimo kelią. Kristijonui linkiu nesustoti tobulėti ir savo gabumus realizuoti Lietuvoje, nes Lietuvai trūksta tokių žmonių kaip jis. Kitiems tėvams ir mokytojams linkiu pastebėti gabų vaiką. Gabus vaikas turi būti atpažįstamas ne todėl, kad jį pavadintume „gabiu“, bet todėl, kad jis gautų geresnį, jo poreikius atitinkantį ugdymą.

#ATEITIESLYDERIAI
Justė Burgaitė: „Laimę galima rasti ir mažuose dalykuose“

2015 m. ta­pau XII Jo­no Šve­do liau­dies ins­tru­men­tų at­li­kė­jų kon­kur­so ir VII res­pub­li­ki­nio jau­nų­jų at­li­kė­jų lop­ši­nių kon­kur­so „Pa­va­sa­ri­niai žie­dai 2015“ lau­rea­te, 2013 m. – XI res­pub­li­ki­nio Jo­no Šve­do liau­dies mu­zi­kos ins­tru­men­tų at­li­kė­jų Kau­no kraš­to lau­rea­te ir kon­kur­so „Me­tų lai­kai Gu­se­ve 2013“ 2-ojo laips­nio dip­lo­mo lau­rea­te, 2012 m. – V res­pub­li­ki­nio kank­lių kon­kur­so „E­tiu­das ir pje­sė“ lau­rea­te, III res­pub­li­ki­nia­me lie­tu­viš­kos mu­zi­kos kon­kur­se-fes­ti­va­ly­je „At­lėk, sa­ka­le“ lai­mė­jau 2-ąją vie­tą, 2011 m. ta­pau X Jo­no Šve­do liau­dies ins­tru­men­tų at­li­kė­jų kon­kur­so lau­rea­te.

Gimiau 2000 m. balandžio 22 d. Vilkaviškyje. Mano tėtis – individualios įmonės savininkas. Laisvalaikiui jis žaidžia tenisą, krepšinį, susitinka su draugais. Mama – uždarosios akcinės bendrovės direktorė. Savo laisvą laiką ji leidžia darydama įvairius rankdarbius arba propaguodama šiaurietišką ėjimą. Taip pat turiu sesę, kuri šiuo metu studijuoja BPP teisės mokykloje Londone (Jungtinė Karalystė), laisvalaikį sesė leidžia labai įvairiai: mėgsta lankytis sporto klube, vaikščioti po parkus ar keliauti.

Mokausi Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje. Papildomų pareigų mokykloje neturiu, nes tiesiog tam nelieka laiko, bet visada padedu ruošiant renginius ar tiesiog tada, kai reikia pagalbos mokytojams ar kokių nors veiklų organizatoriams.

Mano talentui vystytis padėjo ne tik mokytoja ar tėvų palaikymas, bet ir pirmieji konkursai, kurie suteikė pasitikėjimo savimi ir noro siekti kažko dar daugiau.

Labiausiai man patinka istorijos pamokos, o kodėl – labai sunku pasakyti. Gal dėl to, kad tik per istorijos pamokas galiu lyg laiko mašina sugrįžti keletą dešimtmečių ar šimtmečių atgal ir sužinoti, kas tuo metu vyko, kaip gyveno žmonės, ir visa tai palyginti su tuo, ką turime šiomis dienomis ir kas vyksta šių dienų visuomenėje.

Po pamokų Vilkaviškio muzikos mokykloje mokausi groti kanklėmis. Taip pat lankau Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro šokių studiją „Vyželė“, priklausau organizacijai „Sniego gniūžtė“ ir esu Vilkaviškio skyriaus koordinatorė, savaitgalius praleidžiu krepšinio varžybose pildydama protokolą, o kai randu dar šiek tiek laisvo laiko, einu į sporto salę, kurioje galiu pabėgti nuo visų sunkumų ir minčių.

Kai baigiau pirmą pradinės mokyklos klasę, vasaros pabaigoje mama nusivedė mane į Vilkaviškio muzikos mokyklos naujų mokinių priėmimo atranką. Tada dar gerai nesupratau, nei kur einu, nei ką aš ten veiksiu. Visada iki tol norėjau groti smuiku, bet taip jau gavosi, kad vietoj smuiko ėmiau groti kanklėmis ir tuo labai džiaugiuosi.

Tą pirmąją rugsėjo dieną labai bijojau eiti pas savo naują, šiuo metu jau labai gerai pažįstamą ir mylimą kanklių mokytoją Raimondą Kurauskienę. Tik įėjusi į klasę ir pamačiusi kankles, jomis labai susižavėjau, tai turbūt ir buvo viena svarbiausių mano gyvenimo dienų. Atrodo, ta nepamirštama diena buvo dar tik vakar, o jau praėjo aštuoneri metai ir nebuvo nė karto, kad abejočiau tuo, ką darau. Mano talentui vystytis padėjo ne tik mokytoja ar tėvų palaikymas, bet ir pirmieji konkursai, kurie suteikė pasitikėjimo savimi ir noro siekti kažko dar daugiau. Taip bėgant metams ne aš atradau savo talentą, o greičiau jis atrado mane.

Savo gabumams ugdyti skiriu tikrai labai daug laiko. Kiekvieną savaitės dieną einu į būrelius ir kitus užsiėmimus, o kur dar koncertai, konkursai, įvairūs renginiai... Turbūt suskaičiuoti, kiek laiko per dieną skiriu savo mylimoms veikloms, būtų neįmanoma, nes, vos tik radusi laisvą minutėlę nuo mokslų gimnazijoje, bėgu į muzikos mokyklą, šokių būrelį ar „Sniego gniūžtės“ susirinkimus.

Labai stengiuosi kiekvieną vakarą namuose pagroti tiek kanklėmis, tiek pianinu, bet visada pirmenybė atitenka kanklėms. Dažniausiai vakarais pagroti kanklėmis galiu sau leisti tik valandą, bet savaitgaliais stengiuosi atsigriebti ir išmokti tai, kam neturėjau laiko, arba pataisyti mokytojos nurodytas klaidas. Kiekvienos kanklių pamokos išvakarėse stengiuosi pati atrasti tai, kas man dar sunkiai sekasi, ar tokias kūrinių vietas, kurias aš norėčiau groti kitaip, o, atėjusi į pamoką, visa tai paaiškinu mokytojai ir mes visada randame kompromisą. Turbūt tai ir yra mano sėkmės ir meilės kanklėms priežastis.

Kadangi lankau daug užsiėmimų, jie ir yra mano pomėgiai. Labai mėgstu šokti tautinius šokius, groti ne tik kanklėmis, bet ir pianinu ar mokytis groti elektrine gitara. Kai kurių vakarų neįsivaizduoju be balto lapo ir pieštuko ar teptuko rankose, o kartais tiesiog mėgstu viena išeiti į gryną orą ir, klausydamasi muzikos, pabūti su savimi. Turbūt kaip ir daugelis, mėgstu skaityti knygas, leisti laiką su šeima ar draugais.

Kiekvienas laimėjimas man yra labai svarbus ir kiekvieną labai vertinu, bet turbūt smagiausia būti įvertintai laureato diplomu Jono Švedo konkurse, nes tai yra rimčiausias Lietuvos kanklininkių konkursas, kuriame tikrai yra su kuo pasivaržyti ir reikia atiduoti daugiau savęs, nei ruošiantis bet kuriam kitam konkursui. Manau, labiausiai įsiminė mano pirmasis konkursas – X Jono Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkursas, tai buvo tikrai neužmirštama. Tai pirmasis mano pasirodymas ne savo mokyklos klasėje ar namuose tėvams, tai buvo daug daugiau. Tuo metu man buvo dešimt metų ir aš, ta maža mergaitė, su mokytoja įėjau į klasę, kurioje sėdėjo trys ar keturios, dabar gerai neprisimenu, tuo metu man labai rimtai atrodžiusios moterys. Aš, aišku, labai bijojau, rankos ir kojos drebėjo, bet nusilenkiau, atsisėdau, pasižiūrėjau į savo mokytoją, kuri sėdėjo šalia ir man pritarė, sukaupiau visą drąsą ir pradėjo groti. Net nepastebėjau, kaip baigiau atlikti savo programą, atsistojusi nusilenkiau ir išėjau iš klasės. Tas jaudulys ir noras parodyti, ką moki, valdo mane dar iki šiol. Turbūt tai liko nuo pirmojo karto, kuris buvo jau net prieš penkerius metus. Aišku, geriausia tos dienos dalis buvo konkurso pabaiga, kai sužinojau, kad patekau į kitą etapą. Tada galvojau, kad nieko negali būti geriau. Taip ta sėkmė lydi mane iki šiol. Bet gal tai ne sėkmė, gal tai mano sunkus darbas, o gal abu kartu. Kad ir kaip būtų, tikiuosi, kad man taip seksis ir toliau, nors muzikos mokyklos duris varstyti lieka vis mažiau laiko, bet žinau, kad jį turiu išnaudoti taip, kad jausmas pagrojus paskutinį kartą muzikos mokykloje būtų toks pats, kaip pirmą kartą konkurse.

Svarbiausias mano gyvenimo principas yra sąžiningumas, taip pat manau, kad reikia stengtis dėl savęs, o ne dėl kitų. Svarbiausia vertybė man yra šeima, kuri visada yra šalia manęs, po jos kaip svarbiausias vertybes galėčiau įvardyti laisvę, sveikatą, namus.

Vieno konkretaus autoriteto neturiu, nes nėra tokio žmogaus, kuris turėtų tiek daug įvairių savybių. Tad autoritetais man yra labai daug žmonių, bet ne visos tų žmonių savybės galėtų tikti man, tad aš atsirenku tik tas, kurios man tinkamiausios.

Žmogus, į kurį lygiuojuosi, galėtų būti tik mano sesė. Mano akimis, ji pasiekė labai daug ir tai įvyko vien dėl to, kad ji to labai norėjo ir stengėsi. Matydama tokį pavyzdį savo artimoje aplinkoje, negaliu į jį nesilygiuoti ir stengiuosi jau nuo dabar siekti savo tikslų.

Ateityje planuoju rinktis menų krypties studijas. Bent dabar norėčiau studijuoti meno vadybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje arba Limkokwingo kūrybinių technologijų universitete. Manau, ši studijų kryptis mane traukia dėl to, kad nuo pat mažens kiekvieną mano žingsnį lydi menas. Galvoju, kad būtent tai ir yra mano pašaukimas. Visiškai neklausau to, ką apie mano svajones kalba kiti, nes jei iki šiol sugebėjau savo darbu tiek pasiekti, tai, turėdama tikslą, jį būtinai pasieksiu.

Visiškai netikiu, kad meno žmonėms gyventi yra sunku, o jei taip ir yra, tai, manau, laimę galima rasti ir mažuose dalykuose. Labai norėčiau kiekvienam savo bendraamžiui, dar neatradusiam savęs kokioje nors veikloje, palinkėti nieko nelaukti ir savęs ieškoti. Net jei paieškos bus labai sunkios, nesustokite, imkitės naujų veiklų. Juk kiekvienas žmogus turi atrasti savo vietą šiame dideliame pasaulyje.

Lietuvoje mane džiugina tai, kad, net ir esant tikrai ne pačioms geriausioms sąlygoms, yra tiek daug jaunų talentingų žmonių visose srityse: muzikos, teatro, šokio, mokslo, sporto ir daugelyje kitų. Turbūt labiausiai neramina tai, kad visi tie talentingi jauni žmonės važiuoja iš Lietuvos į svetimas šalis ieškoti laimės ir vietos, kur jie būtų įvertinti. Labai sunku įsivaizduoti Lietuvą po 10 metų. Remdamasi tuo, kaip šalis atrodo dabar, galiu daryti išvadą, kad po 10 metų turėtų būti nelikę nei vieno jauno ir ypač gabaus žmogaus... Bet aš labai tikiuosi, kad taip neatsitiks ir po 10 metų Lietuva bus pilna motyvuotų, jaunų, protingų, talentingų žmonių, kurie keis visuomenę ir pačią šalį, ją dar labiau garsins užsienyje.

* * *

Apie Agnę:

Kanklių mokytoja Raimonda Kurauskienė:

Prieš keletą metų viename koncerte stebėjau šokių kolektyvo pasirodymą ir pastebėjau mergaitę, kuri išsiskyrė iš kitų. Įspūdis dar labiau sustiprėjo, kai po pasirodymo ji padeklamavo eilėraštį. Kitą dieną netyčia susitikusi mergytės mamą, pasakiau, kad ji turi labai muzikalų vaiką, kurį reikėtų lavinti. Kai mano kanklių klasėje atsirado Justė, pamačiau, kad ji ne tik puikiai jaučia muziką, bet ir yra labai darbšti. Nuo antros klasės pradėjome sėkmingai dalyvauti įvairiuose koncertuose ir konkursuose. Labai smagu, kad Justę palaiko ir jos šeima.

Dirbti su tokiais vaikais, kaip Justė, yra labai įdomu, bet ir man pačiai reikia nuolat stengtis, tobulėti, juk Justė yra, kaip dažnai juokauju, seniausia kanklininkė Vilkaviškio muzikos mokykloje: baigusi penkias muzikos mokyklos klases, ji jau trečius metus mokosi išplėstiniame skyriuje. Aštuntus metus besimokydama muzikos mokykloje, ji subrendo ir kaip žmogus, ir kaip jaunoji atlikėja. Kartu ieškome kūrinių, kuriuos ji norėtų išmokti, tariamės, kaip reikėtų juos interpretuoti. Mane žavi jos pareigingumas, kūrybiškumas, tvarkingumas, sugebėjimas išsikelti tikslus ir juos įvykdyti. Laiko Justei visada labai trūksta, nes yra labai aktyvi: dalyvauja įvairiuose rajono renginiuose, akcijose, lanko liaudiškų šokių kolektyvą, o ir su kanklių ansambliu nemažai koncertuojame.

Žaviuosi Justės dalyvavimu organizacijoje „Sniego gniūžtė“. Tai – prevencinė programa, skatinanti bendravimo, vadovavimo įgūdžius, laisvalaikį be svaigalų. Kartu su draugais ji bendraamžiams rengia savaitgalio stovyklas, kuriose jaunimas žaidžia žaidimus, šoka ir vaidina, taip įrodydamas, kiek daug gražių dalykų galima nuveikti nevartojant svaigalų. Džiaugiuosi, kad, net ir būdama labai užsiėmusi, Justė randa laiko muzikai. O kaip paglosto širdį, kai ji prisipažįsta, kad, atostogaudama toli nuo namų, labiausiai pasiilgsta kanklių! Manau, ir ateityje Justė sies savo gyvenimą su menais. Kartu to ir labai tikiuosi. Ir jei man reikėtų įvardyti, kuri mano mokinė galėtų būti kanklių mokytoja, pirmiausia pagalvočiau apie Justę. Mokytojo dieną ji jau ne vienerius metus vedė pamokas jaunesnėms kanklininkėms, ir jos vis klausinėja, kada vėl Justė bus mokytoja. Kaip ten besusiklostytų, linkiu jai sėkmės, nes svarbiausia, kad ji yra geras ir šiltas žmogus.

#ATEITIESLYDERIAI
Vytautas Bikauskas: „Lietuvą matau sustiprėjusią, švaresnę nuo korupcijos“

2015 m. pa­va­sa­rį Klai­pė­dos mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vei­kė as­me­ni­nė ma­no gra­fi­kos dar­bų par­oda „In­som­ni­ja“.

Gimiau 2000 m. vasario 1 d. Klaipėdoje. Abu mano tėvai – dizaineriai, sesuo yra įgijusi molekulinės biologijos bakalauro ir medicininės genetikos magistro laipsnius.

Mokausi Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijoje. Iš visų pamokų man labiausiai patinka fizika, ja daug domiuosi papildomai, lankau neakivaizdinę fizikos mokyklą „Fotonas“. Pagrindinė popamokinė mano veikla – piešti grafikos darbus. Be to, priklausau Lietuvos šaulių sąjungai.

Pradėjau piešti būdamas penkerių ir nesustojau. Man padėjo didelis mokytojų, draugų, artimųjų palaikymas. Pradėjau lankyti dailės mokyklą, ten gerai sekėsi, o 2015 m. įvykusi mano asmeninė grafikos paroda suteikė daug pasitikėjimo savimi ir noro toliau ugdyti savo talentą. Per dieną piešiu bent po 2 valandas, pamokoms skiriu 1–2 valandas, tiek pat laiko praleidžiu sporto salėje, du kartus per savaitę dalyvauju šaulių veikloje.

Dėl to, kad visada jaučiu aplinkinių palaikymą, man netrūksta motyvacijos, klasėje esu pirmūnas, tad be kitos veiklos tenka ir nemažai pasimokyti. Laisvalaikiu skaitau knygas, žaidžiu stalo žaidimus, domiuosi muzika, labai dažnai jos klausausi, domiuosi mokslu ir sociologija, su draugais žaidžiu biliardą.

Labiausiai didžiuojuosi savo asmenine paroda, 4-osios vietos laimėjimu Lietuvos mokinių dailės olimpiadoje, man paskirta Arūno Miečiaus vardine stipendija. Iš visų konkursų man labiausiai įsiminė Lietuvos mokinių dailės olimpiada, nes joje susitikau su kitais mano amžiaus lietuviais menininkais.

Man svarbiausios vertybės yra šios: kitų gerovė, religiniai principai, tolerantiškumas kitiems, patriotiškumas, laisvas savo nuomonės reiškimas, palankumas naujovėms, reagavimas į socialines problemas. Labiausiai didžiuojuosi Jamesu Maynardu Keenanu, kaip drąsiu ir talentingu kūrėju, ir Jurgiu Mačiūnu – Fluxus tėvu, geriausiu draugu dėl nepalaužiamo optimizmo.

Baigęs mokyklą norėčiau studijuoti iliustraciją, grafiką, juvelyriką, nes tikrai ateitį žadu sieti su menu. Savo bendraamžiams norėčiau pasakyti, kad privalu ieškoti savo stipriųjų pusių ir nenusivilti, reikia gerai pažinti save, kiek įmanoma labiau ugdyti socialinius įgūdžius, užsiimti dominančia veikla, laisvalaikiu užsiimti kuo įvairesne, atpalaiduojančia veikla.

Lietuvoje mane džiugina nemažas jaunimo patriotiškumas ir naujos kartos atėjimas į politiką, neramina masinis cinizmas, bedarbystė, alkoholizmas, apatija. Visgi po 10 metų šalį matau sustiprėjusią, švaresnę nuo korupcijos, su patriotiškais ir neapatiškais piliečiais.

* * *

Apie Vytautą:

Auklėtoja Rita Babraitienė:

Vytautas Bikauskas „Ąžuolyno“ gimnazijoje pradėjo mokytis 2014 m. rugsėjo 1 d. Jau po pirmojo semestro buvo pastebėta, kad Vytautas gabus visiems mokomiesiems dalykams. 2014–2015 m. m. mokinys Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje surengė asmeninę grafikos darbų parodą „Insomnija“, dalyvavo respublikinėje dailės olimpiadoje ir laimėjo 4-ąją vietą, o 2015–2016 m. m. miesto lietuvių kalbos olimpiadoje užėmė 2-ąją vietą. Vytautas aktyviai dalyvauja ir popamokinėje veikloje, lanko Lietuvos jaunųjų šaulių sąjungą. Ugdyti gabų vaiką – didelė atsakomybė ir pareiga. Šis mokinys unikalus tuo, kad yra ypač gabus dailei, bet visi kiti mokomieji dalykai jam taip pat sekasi puikiai. Trečius metus iš eilės yra mokslo pirmūnas. Žavi Vytauto kuklumas, santūrumas, mokėjimas bendrauti, pilietiškumas, patriotizmo jausmas, stipri valia, atkaklumas, vidinė motyvacija. Manau, kad Vytautas įgyvendins savo tikslus ir svajones ir pasieks tai, ko nori. Tėvams ir mokytojams patarčiau pastebėti ir įvertinti šio mokinio unikalumą, gabumus ir juos vystyti.

#ATEITIESLYDERIAI
Agnė Burbaitė: „Visose situacijose pasitelkiu savo optimizmą“

2016 m. tarp­tau­ti­nia­me ka­me­ri­nių an­samb­lių kon­kur­se „Mu­zi­ki­nė ak­va­re­lė“ ir Tarp­tau­ti­nia­me Al­gir­do Viz­gir­dos jau­nų­jų flei­ti­nin­kų kon­kur­se lai­mė­jau 2-ąją vie­tą, tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se „Dresd­ner Win­ters­ter­ne“ (Vo­kie­ti­ja) – 3-ią­ją vie­tą, 2016 ir 2014 m. Res­pub­li­ki­nia­me Juo­zo Pa­kal­nio pu­čia­mų­jų ir mu­ša­mų­jų kon­kur­se – 1-ąją, o 2012 m. šia­me kon­kur­se – 3-ią­ją vie­tą, 2015 m. tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se „Gio­va­ni mu­si­cis­ti“ Tre­vi­ze (Ita­li­ja) – taip pat 3-ią­ją vie­tą, ta­pau ka­me­ri­nės ir džia­zo mu­zi­kos kon­kur­so „Sąs­kam­biai“ lau­rea­te.

Gimiau 1999 m. spalio 14 d. Vilniuje. Gyvenu muzikantų šeimoje, mano tėvai didžiąją dalį gyvenimo praleido dainuodami chore „Salutaris“, apkeliavo begalę pasaulio šalių. Šiuo metu mano mama dirba Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje, o tėtis – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Taip pat turiu sesę Augustę, kuri Karoliniškių muzikos mokykloje baigė smuiko klasę ir šiuo metu savo gyvenimą sieja su filologija.

Mokausi Vilniaus Užupio gimnazijoje. Mokykloje labiausiai mėgstu mokytis prancūzų kalbos. Po pamokų lankau Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklą, mokausi groti fleita. Kasdien groju po 3 valandas, o du kartus per savaitę, kai iškart po pamokų gimnazijoje keliauju į muzikos mokyklą, grįžusi namo pagroju bent vieną valandą.

Kitą laiką skiriu namų darbams ir poilsiui. Laisvalaikį stengiuosi praleisti su draugais.

Fleita groju nuo šešerių, kai pradėjau mokytis Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos pedagogės ekspertės Viktorijos Zabrodaitės klasėje. Pastaruosius dešimt metų mano koncertmeistere klasėje ir scenoje yra patyrusi pianistė Violeta Vaičiulienė.

Buvau įvairių kvartetų, kvintetų, instrumentinio ansamblio „Ąžuoliukas“ nare, koncertavau su vaikų chorais. Mokyklos kameriniame orkestre groju pirmąja fleita. Su orkestru grojau Kelmėje, Krokuvoje (Lenkija), kaip solistė esu koncertavusi Vilniuje: Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Kongresų rūmuose, arkikatedroje, Seimo ir prezidentūros rūmuose. Mano fleita skambėjo Varėnoje ir net Šveicarijoje. Esu grojusi su vargonininkais Bernardu Vasiliausku, Agne Petruškevičiūte, dalyvavusi įvairiuose muzikiniuose projektuose, televizijos konkurse, festivaliuose.

2014 m. tobulinausi Okinavos menų universiteto (Japonija) profesorės Machiko Takahashi ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Algirdo Vizgirdos meistriškumo kursuose, taip pat meistriškumo pamokose, kurias vedė profesorius Oleg Chudiakov iš Sankt Peterburgo (Rusija) ir profesorius Luigi Tufano (Italija).

2015 m. dalyvavau festivalyje „Vivace Vilnius“ ir Bostono muzikos akademijos (JAV) pedagogės Onos Jonaitytės meistriškumo kursuose. Tais pačiais metais surengiau savo pirmąjį rečitalį Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose).

2014 m. Respublikiniame Algirdo Budrio medinių pučiamųjų instrumentų solistų konkurse laimėjau 1-ąją vietą ir specialųjį prizą už geriausią lietuviško kūrinio interpretaciją, 2013 m. tarptautiniame jaunųjų atlikėjų kamerinės ir džiazo muzikos konkurse „Sąskambiai“ laimėjau diplomą. Labiausiai man įsiminė Juozo Pakalnio konkursas 2014 m., nes pirmą kartą buvau apdovanota 1-osios vietos diplomu. Kadangi esu labai savikritiška, laimėjimo visiškai nesitikėjau. Savo bendraamžiams, norintiems ko nors pasiekti, galėčiau patarti pirmiausia nusistatyti prioritetus ir pasiryžti išlieti ne vieną prakaito lašą.

Visose situacijose pasitelkiu savo optimizmą, mėgstu vadovautis režimu. Visą gyvenimą autoritetu laikau savo tėvus. Baigusi mokyklą norėčiau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, planuoju rinktis fleitos solisto profesiją.

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra begalė įvairiausiose srityse gabių žmonių.

* * *

Apie Agnė:

Fleitos mokytoja ekspertė Viktorija Zabrodaitė:

Agnės muzikinis kelias prasidėjo jai esant šešerių metų. Iš karto pastebėjau šio mažo žmogučio didžiulį norą groti ir meilę fleitos muzikai. Ugdyti gabų vaiką nėra lengvas darbas. Tokiems aktyviems, lengvai muzikines žinias įsisavinantiems mokiniams visą laiką reikia motyvacijos, kūrybos ir meninių priemonių. Dešimt metų dirbdama su Agne, įžvelgiau didžiulį jos ryžtą, valią siekti užsibrėžto tikslo. Jos dvasingumas, noras tobulėti žavi ir kitus Lietuvos ir užsienio fleitos muzikus profesionalus. Jos paskutinis laimėjimas – aukščiausias įvertinimas – 1-oji vieta XXIV respublikiniame Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkurse 2016-aisiais. Manau, šios būsimos fleitininkės laukia puiki ateitis, bet prieš tai bus ilgi mokslo, tobulinimosi ir konkursų metai, kurie suteiks galimybę tapti profesionalia atlikėja. Linkiu Agnei toliau siekti fleitos muzikos atlikimo meistriškumo ir tapti garsia fleitininke.

#ATEITIESLYDERIAI
Algirdas Benetis: „Ką pradėjai, tą ir pabaik“

Nau­jau­si ma­no lai­mė­ji­mai: 2016 m. tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se „Gra­dus ad par­nas­sum“ lai­mė­jau dip­lo­mą ir 2-ąją vie­tą, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me akor­deo­nis­tų kon­kur­se – lau­rea­to dip­lo­mą ir 3-ią­ją vie­tą, tais pa­čiais me­tais bu­vau ap­do­va­no­tas pro­fe­so­riaus Vir­gi­li­jaus No­rei­kos pa­dė­kos raš­tu už da­ly­va­vi­mą Lie­tu­vos vai­kų ir moks­lei­vių te­le­vi­zi­jos kon­kur­so „Dai­nų dai­ne­lė“ lau­rea­tų kon­cer­te, 2015 m. XI tarp­tau­ti­nia­me akor­deo­nis­tų kon­kur­se „As­col­ta­te 2015“ lai­mė­jau 1-ąją vie­tą ir di­dį­jį pri­zą, tarp­tau­ti­nia­me akor­deo­nis­tų kon­kur­se „Vil­nius 2015“ – 1-ąją ir 2-ąją vie­tas, Lie­tu­vos akor­deo­nis­tų kon­kur­se „Vil­nius 2015“ ir XIV Že­mai­ti­jos ir Klai­pė­dos kraš­to jau­nų­jų akor­deo­ni­nin­kų kon­kur­se – po dvi 1-ąsias vie­tas, Tarp­tau­ti­nia­me akor­deo­nis­tų kon­kur­se Pra­ho­je (Če­ki­ja) bu­vau ap­do­va­no­tas auk­si­niu dip­lo­mu, vo­kie­čių kal­bos kon­kur­se „Ken­gū­ra“ pel­niau „Auk­si­nės ken­gū­ros“ dip­lo­mą.

Gimiau 1998 m. gruodžio 23 d. Palangoje. Mano mama Laimutė 1982 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Matematikos fakultetą, įgijo matematiko, dėstytojo specialybę. Dabar ji dirba Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos direktore. Tėtis Algirdas 1980 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, įgijo biologijos mokytojo specialybę. 2003 m. jis baigė Klaipėdos universitetą, įgijo edukologijos magistro kvalifikacinį laipsnį. Dabar tėtis dirba Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos biologijos mokytoju ir Palangos „Baltijos“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju ūkiui.

Aš mokausi Palangos senosios gimnazijoje. Mokykloje man labiausiai patinka matematika, nes tai mokslas, ugdantis loginį mastymą. Mokydamasis matematikos supratau, kad tai labai įdomus ir naudingas mokslas, nes matematika remiasi kiti mokslai.

Po pamokų lankau Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos akordeono išplėstinio ugdymo 6-ą klasę. Nuo trečios klasės vaidinu Palangos „Grubiajame“ teatre. Po pamokų iš karto einu į meno mokyklą, kur mokausi naujų akordeono kūrinių. Po to dažniausiai keliauju į Palangos „Grubiojo“ teatro repeticijas.

Šiemet pastatėme naują spektaklį „Šaunuolis iš vakarų pakrantės“ pagal John Millington Synge pjesę „The Playboy of the Western World“, kuriame aš atlikau pagrindinį vaidmenį. Laisvalaikiu mėgstu žiūrėti filmus, gilintis į informacines ir komunikacines technologijas, žaisti krepšinį, žvejoti.

Mano talentas atsiskleidė Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje. Pradėjęs lankyti meno mokyklą, iš karto patekau pas akordeono mokytoją Nijolę Daukšienę, kuri labai prisidėjo prie mano sėkmės istorijos. Nuo pat mokymosi groti akordeonu pradžios supratau, kad ši mokytoja deda į mane daug vilčių, jaučiau jos tikėjimą manimi. Tai niekada nepavargstanti, visą save atiduodanti mokiniams, visada kupina naujų idėjų mokytoja, pedagogo darbas yra jos pašaukimas.

Jau išvardijau 2016 ir 2015 m. pelnytus laimėjimus, tačiau jų esu pasiekęs ir anksčiau: 2014 m. tarptautiniame akordeono konkurse „Trophée Mondial de lʼAccordéon 2014“ laimėjau 3-iąją, o XIII Žemaitijos ir Klaipėdos krašto jaunųjų akordeonininkų konkurse – 1-ąją vietą, vokiečių ir anglų kalbų konkursuose „Kengūra“ – „Auksinės kengūros“ diplomus, o istorijos konkurse „Kengūra“ – „Sidabrinės kengūros“ diplomą. 2013 m. V tarptautiniame konkurse „Gradus ad parnassum“ laimėjau 1-ąją vietą, Tarptautiniame akordeonistų konkurse Puloje (Kroatija) – didįjį prizą, respublikiniame akordeonistų konkurse „Vilnius 2013“ – 3-iąją vietą, tapau tarptautinio akordeonistų konkurso „Vilnius 2013“ diplomantu, anglų kalbos konkurse „Kengūra“ buvau apdovanotas „Sidabrinės kengūros“, o konkurse „Gamtos kengūra“ – „Auksinės kengūros“ diplomu. 2012 m. X tarptautiniame jaunųjų akordeonistų konkurse „Ascoltate 2012“ ir III tarptautiniame akordeonistų konkurse „Akordeon Art 2012“ (Bosnija ir Hercegovina) ir IX tarptautinio konkurso „Linksmasis akordeonas“ atvirame Šiaulių krašto jaunųjų atlikėjų lengvosios muzikos konkurse (C kategorija) laimėjau 1-ąją vietą, XI Žemaitijos ir Klaipėdos krašto akordeonininkų konkurse buvau apdovanotas didžiuoju prizu. 2011 m. tarptautiniame jaunųjų talentų konkurse „Città di Lanciano“ (Italija) laimėjau 1-ąją, tarptautiniame konkurse „Pianello Val Tidone“ (Italija) – 2-ąją (varjetė kategorija), o respublikiniame akordeonistų konkurse „Vilnius 2011“ – 3-iąją vietą, tais pačiais metais tapau Žemaitijos ir Klaipėdos krašto akordeonininkų konkurso ir jaunųjų talentų konkurso „Vienaragio talentas 2011“ laureatu, laimėjau pagrindinį pastarojo konkurso prizą – kelionę į Disneilendą, taip pat tapau tarptautinio akordeonistų konkurso „Vilnius 2011“ diplomantu, buvau apdovanotas tarptautinio matematikos konkurso „Kengūra“ organizacinio komiteto diplomu 2-osios vietos laimėtojui už labai gerą pasirodymą konkurse, o anglų kalbos konkurse „Kengūra“ – „Sidabrinės kengūros“ diplomu.

2010 m. tarptautiniame konkurse „Pianello Val Tidone“ (Italija) laimėjau dvi 3-iąsias vietas (solo ir ansamblių kategorijos). 2007 m. Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos organizuojamame VIII tarptautiniame jaunųjų akordeonistų konkurse laimėjau 2-ąją vietą (klasikinės muzikos A kategorija), 2005 m. respublikiniame vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurse „Tramtatulis“ laimėjau 1-ąją vietą. 1-ojo laipsnio diplomus esu pelnęs respublikiniuose edukaciniuose lietuvių kalbos ir literatūros, anglų kalbos, istorijos, geografijos, biologijos, chemijos, fizikos, informacinių technologijų ir matematikos konkursuose „Olympis 2015“, „Olympis 2015. Rudens sesija“ ir „Olympis 2014“.

Man džiugu, kad 2012 m. pelniau Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės pakvietimą dalyvauti 2011 m. muzikų tarptautinių konkursų laureatų ir jų pedagogų pagerbimo iškilmėse Lietuvos Respublikos prezidentūroje. Didžiuojuosi Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės įteiktu sveikinimo raštu už pasiekimus muzikoje ir Lietuvos vardo garsinimą.

Autoritetu man yra Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Aš ja didžiuojuosi, mane žavi jos ištvermė, stiprybė, kompetencija ir ryžtingumas.

Taip pat didžiuojuosi 2014 m. Kaune vykusiame 64-ajame pasaulio akordeonistų čempionate „Trophée Mondial de lʼAccordéon“ užėmęs 3-iąją vietą. Šiame konkurse dalyvavo atlikėjai iš įvairių pasaulio šalių, o konkurso vertinimo komisiją sudarė atstovai iš JAV, Serbijos, Brazilijos, Šveicarijos, Italijos, Rusijos ir kitur. Man labiausiai įsiminė 2015 m. kovo 26–28 d. vykęs tarptautinis akordeonistų konkursas „Vilnius 2015“, kuriame laimėjau 1-ąją vietą. Dalyvių pasirodymus stebėjo ir vertino kompetentinga komisija, sudaryta iš užsienio ir Lietuvos pedagogų. Konkurse dalyvavo akordeonistai ir komisijos nariai iš tokių šalių, kaip Suomija, Austrija, Rusija, Vokietija, Danija, Kinija, Baltarusija, Estija, Latvija, Lenkija, Ukraina, Slovakija, Italija, Prancūzija ir, žinoma, didelis būrys lietuvių. Konkurse įgijau naujos patirties, susipažinau su naujais draugais iš kitų pasaulio šalių. Visa ši veikla man teikia didžiulį džiaugsmą.

Man visada malonu būti scenoje ir teikti džiaugsmą žiūrovams. Įsiminė ir tai, kad 2016 m. sausio 4–9 d. dalyvavau Nacionalinės moksleivių akademijos žiemos sesijoje, kuri vyko Palangoje. Įgijau daug naujų matematikos žinių, sužinojau apie studijų užsienyje patirtis ir perspektyvas.

Be to, 2016 m. man įteikta Palangos senosios gimnazijos padėka už labai gerą mokymąsi ir sėkmingą koncertinę veiklą, tais pačiais metais įgijau Klaipėdos universiteto Jaunųjų mokslininkų mokyklos pažymėjimą, kad lankiau Klaipėdos universiteto Jaunųjų mokslininkų mokyklos užsiėmimus ir išklausiau informatikos ir programavimo kursą. 2016 m. koncertavau su operos primadona Nomeda Kazlaus: kovo 9 d. pasirodėme Vilniaus valstybinėje filharmonijoje, o kovo 14 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vykusiame koncerte „Amerikiečių klasika ir džiazas“.

Gyvenime man svarbiausia – žmogiškumas, atjauta ir mokymasis planuoti laiką. Norėdamas pasiekti savo tikslų, stengiuosi tinkamai pasirinkti veiklos prioritetus, pirmiausia didžiausią dėmesį skiriu toms veikloms, kurios reikalauja daugiausia laiko.

Baigęs Palangos senąją gimnaziją norėčiau studijuoti informacines technologijas. Manau, kad tai yra ateities mokslas, nuolat kupinas naujovių ir išradimų, suteikiantis didelę erdvę tobulėti. Tikiuosi būti geru informacinių technologijų specialistu ir savo kompetencija prisidėti prie informacinių ir komunikacinių technologijų vystymo.

Autoritetu man yra Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Aš ja didžiuojuosi, mane žavi jos ištvermė, stiprybė, kompetencija ir ryžtingumas. Visiems savo bendraamžiams patarčiau nenusivilti susidūrus su sunkumais ir kiekvienoje pasirinktoje veikloje surasti tą džiaugsmą, kuris turėjo įtakos pasirenkant vieną ar kitą veiklą. Kiekvienoje veikloje yra juodoji ir baltoji pusė. Svarbu nesureikšminti sunkumų ir nesimėtyti – ką pradėjai, tą ir pabaik. Ir reikia visą laiką stengtis įgyti naujų patirčių.

Lietuvoje mane džiugina darbštus ir mokslo siekiantis jaunimas, besiplečiantys miestai, gražėjantys Lietuvos kurortai. Manau, kad po 10 metų Lietuva bus ta valstybė, iš kurios jaunimas nenorės emigruoti į kitas pasaulio šalis, bus kuriamos naujos darbo vietos, kuriami nauji išradimai. Gerės Lietuvos gyventojų gyvenimo lygis ir studijų kokybė.

#ATEITIESLYDERIAI
Amelija Būrytė: „Nepripažįstu melo ir veidmainystės“

2016 m. Tarp­tau­ti­nia­me F. Cho­pi­no for­te­pi­jo­ni­nės mu­zi­kos kon­kur­se Ge­de­lė­je (Veng­ri­ja) lai­mė­jau 4-ąją vie­tą (iš tri­jų skir­tų) ir pi­ni­gi­nį ap­do­va­no­ji­mą, 2015 m. tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se-fes­ti­va­ly­je „Mu­zi­ka be sie­nų“, 2014 m. tarp­tau­ti­nia­me A. Dva­rio­nai­tės kon­kur­se-fes­ti­va­ly­je Vi­sa­gi­ne ir 2013 m. Tarp­tau­ti­nia­me Eu­ter­pės mu­zi­kos kon­kur­se Ko­ra­te (Ita­li­ja) lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, 2012 m. tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se-fes­ti­va­ly­je „Mu­zi­ka be sie­nų“ – 3-ią­ją vie­tą, tais pa­čiais me­tais ta­pau tarp­tau­ti­nio kon­kur­so „Auk­si­nis vir­tuo­zas“ Sa­no­ke (Len­ki­ja) lau­rea­te.

Gimiau 1999 m. rugsėjo 23 d. Vilniuje. Mano mama Elvyra Knižnikovaitė-Būrė yra pianistė, dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tėtis Dainius Būrė yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Italijos žvaigždės ordino kavalierius. Brolis Augustas mokosi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos 6-oje klasėje. Jo specialybė – mušamieji instrumentai.

Mano darbas reikalauja jėgų, kantrybės, susikaupimo ir laiko. Jokiu būdu negalima skubinti mokymosi proceso.

Aš taip pat mokausi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Mokykloje, kaip ir visi, esu labai užimta mokslais ir savo specialybės dalykais, tad pastovių papildomų pareigų neturiu. Mano mėgstamiausios disciplinos yra muzika ir dailė, nes šiuose dalykuose slypi daug mįslių, klausimų, apie kuriuos kiekvienas žmogus mąsto ir atsakymus įsivaizduoja skirtingai.

Muziką galime interpretuoti savaip, kaip patys suprantame. Ji atskleidžia dalykus, kurių nepavyksta įvardyti žodžiais, o dailėje slypi visų amžių istorija, jos raida. Pagrindinė mano veikla yra grojimas fortepijonu. Dar mokausi dainuoti, klausausi klasikinės muzikos kūrinių ir juos analizuoju, gilinuosi į įvairių pianistų interpretacijos, atlikimo ypatumus.

Laisvalaikiu mėgstu būti gamtoje. Joje atsipalaiduoju, ji mane įkvepia. Taip pat mėgstu sportuoti, nes manau, kad sportas yra labai svarbus žmogaus sveikatai.

Muzika mane lydėjo nuo pat kūdikystės. Mano močiutė ir senelis buvo puikūs operos dainininkai, artistai. Senelis taip pat buvo vokalo mokytojas, tad pas jį kasdien lankydavosi mokiniai, namuose skambėdavo įvairios arijos iš operų ir kiti kūriniai. Fortepijonu domėjausi visą laiką, kiek save pačią atsimenu. Mano mama yra puiki pianistė, ir aš visada norėjau būti tokia kaip ji.

Beveik visą dieną tenka praleisti mokykloje, todėl groju vakarais. Labai sunku suderinti grojimą su mokykla. Iš mokyklos grįžtu pavargusi, o mokantis fortepijono specialybės reikia žvalaus proto, tačiau grojimas kartu ir teikia energijos, padeda atsipalaiduoti. Mano darbas reikalauja jėgų, kantrybės, susikaupimo ir laiko. Jokiu būdu negalima skubinti mokymosi proceso. Kai tik jaučiu, kad galva pavargo, padarau pertrauką, o pailsėjus vėl kimbu į darbą. Laiko neskaičiuoju, siekiu norimo rezultato. Išmokusi kūrinio tekstą, pasineriu į gilesnius muzikos klodus.

Mano supratimu, muzika glaudžiai siejasi su psichologija, nes, grodami ar klausydamiesi muzikos, galime įsigilinti į kompozitoriaus charakterio bruožus, pažinti jį artimiau. Mano tikslas atskleisti ir perteikti tai, ką kompozitorius norėjo išsakyti, kokias mintis ir jausmus, patikėtus kūriniui, norėjo išreikšti. Visada groju iš visos širdies, kaip mane mokė senelis.

Džiaugiuosi tuo, kad atrandu vis įdomesnių, gilesnių, bet kartu ir sudėtingesnių dalykų muzikoje ir ją atlikdama. Taip pat džiaugiuosi sulaukusi pripažinimo Tarptautiniame Euterpės muzikos konkurse Italijoje. Labiausiai įsiminė 2015 m. vykęs koncertas Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje, kurioje atlikau F. Chopino koncertą fortepijonui ir orkestrui f-moll. Man pritarė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Grodama patyriau neapsakomą malonumą, kuris skatina mane dirbti toliau, siekti tikslų.

Gyvenime nepripažįstu melo ir veidmainystės. Nepakenčiu neteisybės, nors jos šiame pasaulyje pilna ir su ja, deja, anksčiau ar vėliau tenka susidurti. Niekada nesureikšminu materialių vertybių, nes materialumas nukrypsta į paviršutiniškumą. Svarbiausios vertybės man yra meilė ir gerumas, darna.

Pavyzdys ir paspirtis man visada buvo ir bus mano senelis Zenonas Knižnikovas. Jis buvo neapsakomai išmintingas, valingas, tvirtas ir visus savo tikslus išpildęs žmogus. Jis niekada nenuleisdavo rankų. Senelis buvo visų galų meistras: akrobatas čempionas, sunkumų kilnotojas, dailininkas, dainininkas. Taip pat mano parama yra mano mama, močiutė, tėtis ir brolis. Jie visada mane palaiko, padeda, įkvepia. Ateityje save matau kaip muzikantę, menininkę. Mano svajonė – tapti visame pasaulyje koncertuojančia pianiste. Taip pat norėčiau būti dainininke. Norėčiau susitikti su įvairiais pianistais, fortepijono dėstytojais ir semtis iš jų patirties ir patarimų. Savo bendraamžiams, norintiems įgyvendinti svajones, visų pirma patarčiau susitelkti į save ir pajusti, ką jie norėtų gyvenime daryti, kas suteiktų laimės. Svarbiausia yra norėti. Jeigu mes norime, viskas įmanoma, tik svarbu nenuleisti rankų.

Lietuvoje mane džiugina tai, kad daugelis žmonių domisi menu, kultūros pasauliu ir siekia savo tikslų. Norėčiau, kad lietuviai būtų vieningesni ir padėtų vieni kitiems. Lietuvą po 10 metų įsivaizduoju kaip visokeriopai patobulėjusią šalį, turinčią gausybę talentingų, išmintingų, nuoširdžių žmonių.

#ATEITIESLYDERIAI
Lukas Butkus: „Padėdamas kitam, padedi sau“

2015 m. 1-ąją vie­tą lai­mė­jau IV res­pub­li­ki­nia­me jau­nų­jų pia­nis­tų kon­kur­se „Mu­si­ca ama­bi­le“ (pro­fe­si­nio mo­ky­mo ka­te­go­ri­ja) ir res­pub­li­ki­nia­me mo­ki­nių in­teg­ruo­ta­me tech­no­lo­gi­jų ir li­te­ra­tū­ros kon­kur­se „Kū­ry­bos pa­ukš­tė – 2015“ (li­te­ra­tū­ros ka­te­go­ri­ja), 2-ąją vie­tą pel­niau II tarp­tau­ti­nia­me pia­nis­tų ir an­samb­lių kon­kur­se „Mu­si­ca pia­no­for­te“, o II res­pub­li­ki­nia­me mu­zi­kos (me­no) mo­kyk­lų jau­nų­jų pia­nis­tų kon­kur­se „Jau­nie­ji for­te­pi­jo­no ly­de­riai“ lai­mė­jau di­dį­jį pri­zą ir ser­ti­fi­ka­tą 2015 m. lap­kri­čio 9 d. Kau­no vals­ty­bi­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je at­lik­ti kon­cer­tą for­te­pi­jo­nui su Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to ka­me­ri­niu or­kes­tru (di­ri­gen­tas J. Ja­nu­le­vi­čius).

Gimiau 2000 m. liepos 18 d. Marijampolėje. Esu antras ir jauniausias vaikas šeimoje. Mano tėtis Laimonas yra Marijampolės kultūros centro choro „Suvalkija“ chormeisteris, o mama Daiva – kirpėja. Vienintelis mano brolis Mantvydas pagal išsilavinimą yra socialinis darbuotojas, tačiau jis taip pat žaidžia krepšinio komandoje, su kuria iškovojo daugybę pergalių. Su mumis gyvena ir močiutė Ona Elena.

Mokausi Marijampolė šv. Cecilijos gimnazijoje. Antrus metus esu mokinių tarybos narys. Man patinka dauguma pamokų, bet kaip išimtį galėčiau išskirti istoriją, nes jos mokydamasis galiu suprasti žmogų, jo prigimtį, augdamas į istorinius įvykius žvelgiu vis kitomis akimis, pamatau panašumų į šiuos laikus ir mokausi iš praeities klaidų.

Po pamokų domiuosi informacinėmis muzikos technologijomis, mokausi solfedžio, o pagrindinis užsiėmimas yra fortepijono pamokos. Tą akimirką, kai atradau savo talentą, galėčiau pavadinti žaidimu, panašiu į bet kurį kitą.

Buvau šešerių metų, dienas leidau namie, susikurdamas vis kitų žaidimų. Mano dėmesį patraukė svetainėje stovėjęs pianinas, nusprendžiau su juo pažaisti. Tėčio padedamas penklinėje ant lapo užsirašiau kiekvieną natą, vienos oktavos klavišus (gerai tai prisimenu) pasižymėjau violetiniu flomasteriu. Pasidėjęs tetos išleistą dainelių rinkinį, pradėjau groti, orientuodamasis pagal savo pasidarytą grafikėlį. Taip atsitiko, kad negalėjau sustoti. Mano tėtis groja pianinu, anksčiau jis grojo gitara, tai jis mane išmokė pirmosios melodijos, o vėliau pagalbininkų man nebeprireikė.

Septynerių jau mokėjau groti viena ranka, tai buvo privalumas, antroje klasėje mano muzikos žinios buvo gerokai platesnės. Mokėjau natas, kai kuriuos ženklus, tada ir įžengiau į tikrąjį muzikos kelią. Apibendrinamas galiu pasakyti, kad ugdyti savo talentą mane pastūmėjo paprastas vaikiškas smalsumas.

Fortepijono pamokas turiu tris kartus per savaitę. Jose praleidžiu mažiausiai po dvi valandas, kartais mažiau. Dėl mokslų, kurių pažadėjau neapleisti, kai kuriomis dienomis tenka atidėti grojimą, nes tiesiog visko nespėju. Nepasiduoti man padeda tėvai.

Kitiems žmonėms gali pasirodyti, kad mano laisvalaikis yra tik dar didesnis darbas, bet tik taip galiu atsipalaiduoti. Aš užsiimu kūrybiniu rašymu. Rašau prozą: apsakymus, esė. Esu parašęs du romanus, pirmąjį kaip elektroninę knygą rengiasi išleisti leidykla „Obuolys“. Džiaugiuosi dalyvavęs ilgaamžiame Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ konkurse. Man taip pat patinka skaityti įvairių žanrų knygas, žiūrėti filmus, serialus ir, žinoma, klausytis muzikos.

Išvardijau 2015 m. laimėjimus, bet jų esu pelnęs ir anksčiau: 2014 m. tarptautiniame jaunųjų literatų konkurse „Auksinis rudenėlis – 2014“ laimėjau 1-ąją, VII tarptautiniame muzikos mokyklų konkurse „Jaunasis koncertmeisteris“ – 2-ąją, o IV tarptautiniame konkurse „Olimpo musicale“ – 3-iąją vietą, tais pačiais metais tapau IV tarptautinio pianistų konkurso „Mano vaikystės draugas – fortepijonas“ laureatu. 2013 m. tapau VII tarptautinio jaunųjų atlikėjų kamerinės ir džiazo muzikos festivalio-konkurso „Sąskambiai“ laureatu, 2012 m. VI tarptautiniame muzikos mokyklų konkurse „Jaunasis koncertmeisteris“ laimėjau 1-ąją, VI tarptautiniame festivalyje-konkurse „Muzikos tiltai“ –2-ąją, I tarptautiniame konkurse „Musica pianoforte“ – 3-iąją vietą.

Gyvenime man svarbiausios šios vertybės: padorumas, ištikimybė, tvarka, ramybė, gailestis.

Labiausiai didžiuojuosi laimėjęs jaunųjų pianistų konkursą „Jaunieji fortepijono lyderiai“, nes po jo galėjau pagroti su Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru. Labiausiai man įsiminė 2012 m. vykęs konkursas „Jaunasis koncertmeisteris“, nes tai buvo pirmas kartas, kai laimėjau 1-ąją vietą. Jaučiau neapsakomą džiaugsmą, o prisiminimai neišdilo iki šiol. Dar norėčiau paminėti, kad esu dalyvavęs tarptautiniame projekte „Music matters“, kurio metu į mūsų ir kitas mokyklas pasidalinti patirtimi ir skatinti domėjimąsi kitomis kultūromis atvyko studentai iš penkių pasaulio šalių.

Be to, už savo nuopelnus ir miesto vardo garsinimą esu du kartus apdovanotas Marijampolės jaunųjų talentų pagerbimo šventėse. Kasmet groju mokykloje tradicija tapusiuose advento ir metų baigimo koncertuose.

Gyvenime man svarbiausios šios vertybės: padorumas, ištikimybė, tvarka, ramybė, gailestis. Vadovaujuosi principu, kad padėdamas kitam, padedi sau. Iki penktos klasės įsivaizdavau savo ateitį susietą su muzika, bet per visus tuos metus nuo tada supratau, jog save išreikšti galiu keliose srityse, ne vien muzikoje. Nenoriu ateityje būti vienpusiu žmogumi. Kartais svajoju būti ir muzikantu, ir rašytoju, nes be muzikos negaliu galvoti, o be rašymo – svajoti. Galėčiau būti ir žurnalistu arba psichologu, nes man patinka analizuoti žmogaus protą ir elgesį. Negaliu dabar pasakyti, kuo tapsiu, nes negali žinoti, kas bus ateityje.

Didžiausios įtakos man turi tie žmonės, kurie aplink save sudaro šiltą atmosferą, žmonės, kurie nenori įskaudinti ar padėti, tie, kurie gali būti šalia. Pagrindiniai mano autoritetai yra tėvai ir mokytojai, nes jie yra žmonės, turintys didelės gyvenimo patirties, mokantys patarti ir prireikus pastatyti į vietą. Labiausiai didžiuojuosi žmonėmis, kurie nėra egoistai, kurie šiame pasaulyje mato ne tik save, nes pasaulis negali stovėti tik ant tų žmonių, kurie galvoja ir dirba vien tik dėl savęs, pečių.

Aš lygiuojuosi į žmogų, kuriuo galbūt būsiu po dvidešimties metų. Niekada jo nepasieksiu. Jis yra idealas, kuriuo niekada nenusivilsi, jo niekada nesutiksi, bet žinai, jog jis nėra taip jau toli, kaip mirusios muzikos žvaigždės ar rašytojai. Savo bendraamžiui norėčiau patarti: prisimink, kad tik tu gali būti savimi, ir niekas negali to geriau padaryti už tave. Investuok save į tai, kas tau patinka, padaryk tai dalimi savęs ir nebijok svajoti, nes, kaip sakoma, be realisto svajotojas pakiltų ir nukristų žemiau, nei jis galėjo pagalvoti, o be svajotojo realistas niekada nepakiltų nuo žemės.

Kas Lietuvoje mane džiugina ir neramina? Manau, kad šmeižti savo šalį, ją lyginti su kitomis yra žemas dalykas, nes bet kurioje šalyje rastum ir pliusų, ir minusų. Aš džiaugiuosi Lietuva, džiaugiuosi, kad ji nestovi vietoje, tobulėja, siekia kitų valstybių standartų ir nepasiduoda.

Mane labiausiai liūdina tai, kad mūsų tautiečiai emigruoja į kitas šalis, bando laimę svetur. Mane neramina tas vienpusis žvilgsnis – jie nesiryžta pažvelgti į tiesą kitu kampu, remdamiesi kitu šaltiniu arba pažvelgti į melą kitaip. Taip, kad suprastų, kas yra tiesa, o kas ne. Kai galvoju apie Lietuvą po dešimtmečio, įsivaizduoju, kad sugrįš didelė dalis emigrantų, krizė baigsis, algos bus didesnės, žmonės bus laimingesni. Lietuviai bus tolerantiškesni kitokiems žmonėms nei dabar.

* * *

Apie Luką:

Fortepijono mokytoja Nadiežda Liberis:

Su vaikais dirbu nuo 1982 m., o nuo 1992 m. dirbu Vilkaviškio vyskupijos Krikščioniškosios kultūros centro meno mokykloje. Su Luku susipažinau, kai jis, mokydamasis pirmoje klasėje ir vedamas smalsumo, ateidavo pasižiūrėti, ką jo bendraklasiai – mano mokiniai – veikia fortepijono pamokose. Kartą pats paprašė, kad pamokyčiau jį groti. Vėliau tėvai pateikė prašymą administracijai, kuri pažadėjo berniuką kitais metais priimti. Vaikas kantriai laukė rugsėjo 1-osios. Per pirmuosius mokslo metus uoliai dirbdamas mokinys aplenkė visus pirmokus ir antrokus, dalyvavo respublikiniame konkurse „Allegro“ (2011 m.) ir tapo šio konkurso laureatu. Ir tai buvo tik pradžia. Nuolatinis darbas, drąsa, pranašumas, ryžtas ir užsispyrimas pasiekti užsibrėžtą tikslą padėjo Lukui – kaip koncertmeisteriui ir kaip pianistui solistui – tapti įvairių konkursų nugalėtoju. Ugdyti gabų vaiką yra sudėtingas ir atsakingas darbas: kasdien reikia kartu dirbti, bendrauti, išgyventi sunkumus, analizuoti ir aptarti pralaimėjimus ir, žinoma, kaskart drąsiai žengti pirmyn. Stengiuosi būti mokinio drauge, o tai reiškia, kad tam skiriu daug asmeninio laiko, esu atsidavusi, dėmesinga, bendraujanti. Luką nesunku įsivaizduoti kaip solistą, pedagogą, kompozitorių ar muzikos istorijos analitiką. Tad norėčiau jam palinkėti darbštumo ir kantrybės kelyje tobulumo link.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Romualda Šulinskienė:

Luką lietuvių kalbos ir literatūros mokau nuo penktos klasės. Jau pirmaisiais mokslo metais pastebėjau jo pomėgį skaityti, stropumą ir norą viską padaryti tik labai gerai. Gebėjimas kurti, įdomiai pasakoti atsivėrė septintoje ir aštuntoje klasėse. Įdomiais siužetais išsiskiriantys rašiniai, detalės vaidmuo tekste – tai buvo dalykai, paskatinę Luką dalyvauti kūrybiniuose konkursuose. Aštuntoje klasėje sukurtas apsakymas „Po Aidaho dangumi“ buvo puikiai įvertintas tarptautiniame moksleivių kūrybos konkurse „Auksinis rudenėlis – 2014“. Lukas tapo laureatu. Šis kūrinys jau pelnė laurus ir respublikiniame konkurse „Kūrybos paukštė“. Sėkmė visada geriausia paskata toliau kurti, tobulinti jau parašytus tekstus. Mėginu patarti Lukui įvairiais klausimais – nuo siužeto iki stiliaus. Jo pomėgį detalizuoti ir ištęsti pasakojimus norėtųsi keisti, tačiau tam dar prireiks laiko. Mane žavi Luko erudicija, noras kuo daugiau žinoti, išmokti, perteikti kūryboje. Žinoma, žavi ir darbštumas bei valia. Į pastabas jis reaguoja jautriai, tačiau tobulėja ir siekia užsibrėžtų tikslų. Manau, tai jam tikrai leis ateityje tapti tuo, kuo jis labiausiai norės. Kad menas bus svarbiausia jo gyvenimo dalis – tuo neabejoju. Ir visai nesvarbu – muzika ar kūryba (rašymas) laimės, svarbiausia, kad Lukas papildys mūsų elito gretas, to jam nuoširdžiai linkiu.

#ATEITIESLYDERIAI
Justina Čepanauskaitė: „Viskas įmanoma, jei užsibrėžti tikslą ir jo sieki“

2015 m. or­kes­trų čem­pio­na­te „Eu­ro­Bo­sel“ (Vo­kie­ti­ja) su va­ri­nių pu­čia­mų­jų ins­tru­men­tų or­kes­tru „Skle­pu­či­ni“ lai­mė­jo­me di­dį­jį pri­zą, 2014 m. VII tarp­tau­ti­nia­me No­ros No­vik ma­žų­jų ka­me­ri­nių an­samb­lių mu­zi­kos kon­kur­se lai­mė­jau 2-ojo laips­nio dip­lo­mą, kon­kur­se „Lie­tu­va, aš už mu­zi­ką“ – 2-ąją vie­tą ir lau­rea­to dip­lo­mą, ta­pau kon­kur­so „Ju­dan­čio pa­sau­lio rit­mais“ lau­rea­te, 2013 m. or­kes­trų čem­pio­na­te „Zlo­ta Ly­ra“ (Len­ki­ja) su va­ri­nių pu­čia­mų­jų ins­tru­men­tų or­kes­tru „Skle­pu­či­ni“ lai­mė­jo­me di­dį­jį pri­zą, o 2003 m. pie­ši­nių ant as­fal­to kon­kur­se užė­miau 3-ią­ją vie­tą.

Gimiau 1999 m. sausio 24 d. Panevėžyje. Mano mama – technologė, ji mėgsta skaityti knygas, nerti vąšeliu. Tėtis – vairuotojas ekspeditorius, domisi technika. Sesė mokosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, fortepijono klasėje. Ji labai mėgsta muziką, vienas mėgstamiausių jos užsiėmimų – mušamieji instrumentai.

Aš mokausi Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje. Mokykloje labiausiai mėgstu meno discipliną, nes man patinka galimybė kurti, laisvė, nors sutinku, kad viskas turi turėti taisykles. Menų gimnazijoje esu pasirinkusi muzikos pakraipą, todėl tarp bendrojo lavinimo dalykų yra įterpti ir muzikiniai.

Po pamokų lankau dailės mokyklą, Panevėžio rajono Šilagalio kultūros centro varinių pučiamųjų instrumentų orkestre „Sklepučini“ groju mušamaisiais instrumentais. Mėgstu įvairią veiklą, kūrybą. Tai išryškėjo, kai dar buvau maža – labai daug piešdavau.

Nuo penkerių groju fortepijonu, groti mane pastūmėjo sesė: matydavau, kaip ji skambindavo fortepijonu, todėl užsigeidžiau sekti jos pavyzdžiu. Mama kartais juokauja, kad grįžtu atidirbusi pilną darbo dieną, nes išeinu ryte į mokyklą ir grįžtu vėlai vakare po visų užsiėmimų. Iš muzikinių dalykų mokykloje mokausi solfedžio, muzikos istorijos, harmonijos, per savaitę turiu dvi fortepijono pamokas ir dar vieną ansamblio. Bet vien pamokų neužtenka, todėl kiekvieną vakarą einu groti dar po porą valandų.

Po visų pamokų skubu į dailės mokyklą, kurioje kiekvieną dieną praleidžiu po 2–3 valandas, kartais net 4. Į dailės mokyklą buvau priimta iškart į antrą klasę, dabar esu trečiokė. Kaip pagrindinį dalyką pasirinkau piešimo kompoziciją. Kartais tenka darbus pabaigti savaitgaliais namie. Orkestre groju jau penktus metus, atėjau į orkestrą taip pat sekdama sesės pavyzdžiu. Niekur nesimokiau groti mušamaisiais, galima sakyti, esu savamokslė, bet dažnai dalyvauju stovyklose, užsiėmimuose su mokytojais, kurie atskrenda iš Amerikos ar Belgijos ir moko mus groti. Todėl tenka lavinti ir anglų kalbos įgūdžius, manau, tai taip pat labai didelis pliusas.

Daug laisvalaikio neturiu, nes paroje man per mažai valandų, bet iš dalies laisvalaikiu galima laikyti dailės pamokas ir orkestrą.

Mėgstu leisti laiką su draugais, dažnai žiūrime senus filmus, nes man patinka stebėti aktorius, kaip jie viską perteikia, gražu visa tai, kas sena: apranga, manieros. Daug laisvalaikio neturiu, nes paroje man per mažai valandų, bet iš dalies laisvalaikiu galima laikyti dailės pamokas ir orkestrą, nes po sunkios dienos ten visada galiu atsipūsti, atsipalaiduoti, manau, tai ir yra laisvalaikis.

Man visada pakelia nuotaiką, kai visų laimėtų diplomų ir padėkų šūsnyje pamatau 2003 m. piešinių konkurse laimėtos 3-iosios vietos diplomą, nes tai pats pirmas mano įvertinimas. Taip pat džiugina visi įvertinimai matematikos olimpiadose. Įsimintiniausias man yra fortepijoninų ansamblių konkursas Latvijoje, vykęs 2014 m. Nuo scenos su ansamblio kolege nulipome drebėdamos ir su šypsenomis iki ausų. Toks jausmas aplanko retai, linkiu visiems jį pajausti, nes tai buvo neapsakoma. Pagrojome kaip galime geriausiai, išsunkėme viską iš savęs, sudėjome visą širdį, visos emocijos liejosi per kraštus.

Labiausiai džiugino mokytojos veidas – ji kartu išgyveno mūsų grojimą ir taip pat buvo labai laiminga. Su fortepijono mokytoja dažnai kalbame apie tai, kad dalyvavimas konkursuose (nebūtinai muzikiniuose), pasirodymai scenoje pravalo galvą, mintis. Grįžti kitoks.

Šiais metais dalyvavau studentų mainų organizacijos ASSIST konkurse stipendijai vienuoliktoje klasėje mokytis privačioje Amerikos mokykloje laimėti. Visa konkurso eiga, visas ruošimasis ir dalyvavimas įsiminė ilgam, nes vien dalyvauti yra didelė patirtis. Susitikau su kitais dalyviais, kalbėjomės ir mane labai nudžiugino, kad yra linksmų ir protingų bendraamžių, kurie mąsto apie ateitį, nėra pilki, ką nors veikia papildomai. Iš mano mokyklos dar niekas šiame konkurse nėra dalyvavęs ir nelabai kas galėjo man padėti ruoštis, nes niekas neįsivaizdavo, ko tikėtis, kokios gali būti skirtingų etapų užduotys. Todėl šiuo metu man tai yra didžiausias dėl savęs, dėl savo ateities žengtas žingsnis, ir viską padariau savarankiškai. Parodžiau sau ir draugams, kad viskas įmanoma, jei užsibrėžti tikslą ir jo sieki.

Kiekvienais metais mano mąstymas keičiasi, bet šiuo metu stengiuosi lavinti save įvairiapusiškai, manau, tai palengvins mano ateitį, reikia viską išbandyti. Galbūt dabar būna ir sunku, bet tikiu, kad vėliau visa tai atsipirks ir bus lengviau. Kartais apsidairiusi matau, kad kiti mažiau turi veiklos, gali dažniau padrybsoti lovoje, bet stengiuosi nesižvalgyti į juos ir neperimti jų nuotaikos, visur ieškau optimizmo ir judu į priekį.

Konkretaus autoriteto tikriausiai neturiu, bet kiekvieną dieną girdžiu kalbant apie garsias asmenybes, autorius, kompozitorius, aktorius. Tai įkvepia. Iš viso to susikuriu bendrą vaizdą savyje, susikuriu tai, ko galėčiau siekti. Baigusi mokyklą, noriu studijuoti menus, architektūrą ar dizainą. Noriu kurti ir išreikšti save, taip pat mėgstu tiksliuosius mokslus, kurie bus reikalingi, jei rinksiuosi minėtas specialybes. Svarstau apie studijas užsienyje, nes pakeisti aplinką visada praverčia, o ypač kuriančiam žmogui.

Savo bendraamžiams norėčiau patarti nieko nebijoti, aplink pilna geranoriškų žmonių, kurie gali padėti, tereikia perlipti per save, išbandyti save įvairiose srityse, o svarbiausia – būti smalsiems. Siekti svajonių ar tikslų nėra labai lengva, bet verta. Lietuvą ateityje įsivaizduoju žalią ir dar gražesnę. Manau, po dešimties metų bus užaugusios išmaniosios kartos, kurios padės Lietuvai tapti stipria valstybe. Jos atvers kelius į naujoves, į mokslo tobulėjimą.

* * *

Apie Justiną:

Klasės vadovė Loreta Mažulytė:

Justina mūsų mokykloje mokosi fortepijono specialybės, taip pat lanko dailės mokyklą. Mergina randa laiko groti ir pučiamųjų orkestre. Žavi Justinos gebėjimas visur siekti maksimumo, jos optimizmas. Jos įvairiapusė veikla – motyvacijos pagrindas. Linkiu atrasti širdžiai mielą veiklą, nebijoti iššūkių. Lietuvai reikia ieškančių, kuriančių jaunų žmonių.

#ATEITIESLYDERIAI
Milda Antanaitytė: „Per kančias – į žvaigždes“

2016 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių me­ni­nio skai­ty­mo kon­kur­so res­pub­li­ki­nia­me tu­re lai­mė­jau 2-ąją vie­tą (kom­po­zi­ci­jų ka­te­go­ri­ja), o šia­me kon­kur­se 2015 m. su ko­man­da lai­mė­jo­me 1-ąją vie­tą (9–12 kla­sių me­ni­nių kom­po­zi­ci­jų gru­pė).

Gimiau 1998 m. gegužės 26 d. Šakiuose. Mano mama Lina yra teisininkė. Ji dirba Šakių rajono apylinkės teisme teisėja. Laisvalaikiu mėgsta skaityti knygas, keliauti, puoselėti namų aplinką. Tėtis Saulius yra UAB „Samilta“ direktorius. Jis mėgsta automobilių sportą, domisi technika. Sesuo Adelė – 7-os klasės moksleivė, ji lanko dramos studiją, groja smuiku. Adelė labai mėgsta gyvūnus, todėl pas mus namuose gyvena katė ir šuo. O broliui Kazimierui dar tik dveji metai. Jis labai judrus, domisi knygelėmis ir muzika.

Mokausi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Esu mokyklos prezidento pavaduotoja, daugelį metų buvau klasės seniūne. Iš visų pamokų man labiausiai patinka istorija. Man įdomu gilintis į istorinius šaltinius, juos analizuoti. Taip pat mane traukia pažintis su įvairių laikotarpių įvykiais, jų analizavimas, tam tikru laikotarpiu priimtų sprendimų aiškinimas.

Po pamokų lankau Šakių „Varpo“ dramos studiją, tai pagrindinė mano užklasinė veikla. Dar dainuoju miesto moterų ansamblyje ir mokyklos merginų ansamblyje, 10 metų šoku šiuolaikinio šokio kolektyve „Viva“. 2013–2014 m. buvau Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos nare, aktyviai dalyvavau jaunimo politikoje, buvau Šakių rajono moksleivių tarybos pirmininke.

Šiuo metu esu Šakių rajono savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos narė ir Šakių rajono jaunimo sąjungos „Apskritasis stalas“ valdybos narė.

Mokykloje nuo pirmos klasės pradėjau lankyti teatro pamokas, jos man padėjo greičiau įsilieti į mokyklos bendruomenę, atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses ir jas ugdyti. 8-oje klasėje pradėjau lankyti vyresniojo amžiaus moksleivių dramos studiją. Darbas komandoje, tarp vyresnių moksleivių užgrūdino mane ir pastūmėjo didesnių darbų link. Ypač turėčiau padėkoti dramos studijos vadovei Vilijai Meškaitienei. Tai žmogus, kuris visuose gyvenimo laikotarpiuose mane palaikė, pasitikėjo manimi ir mano talentu bei jį ugdė. Dramos studija – tarsi žmogaus asmenybės kalvė, čia susiformuoja tikrosios mūsų vertybės, atrandami talentai ir ypatingi gebėjimai. Čia išmokstama, kaip tuos gebėjimus panaudoti kasdienybėje, scenoje.

Kasdien labai daug laiko praleidžiu mokykloje ir būreliuose. Pamokoms pasibaigus, manęs laukia šokių repeticijos. Po jų – dramos studijos užsiėmimai, kuriuose kuriame naujus spektaklių personažus, ruošiame programas įvairiems renginiams, ruošiamės konkursams.

Per užsiėmimus jaučiuosi laisvai, kadangi juose dalyvauja labai daug mano draugų. Tai kartu yra ir mano laisvalaikis. Pokalbiai su mokytojais, bendraamžiais – viskas vyksta per repeticijas. Grįžusi namo stengiuosi skirti laiko šeimai, drauge vakarieniaujame, aptariame dienos įspūdžius.

Dalyvaudama visuomeninėje veikloje stengiuosi neapleisti ir mokslų, tad dažnai vėlyvus vakarus praleidžiu prie knygų. Laisvalaikį mėgstu leisti aktyviai, ypač su šeima. Pasivaikščiojimai miške yra mūsų šeimos tradicija. Domiuosi dviračių sportu, vasarą dalyvauju kelių dienų dviračių žygiuose. Taip pat esu baigusi muzikos mokyklą, tad muzika mano gyvenime labai svarbi. Radusi laisvo laiko, visada prisėdu paskambinti pianinu.

Kadangi esu meno žmogus, labai mėgstu lankytis įvairiuose koncertuose, spektakliuose, tai man padeda atsipalaiduoti, pabėgti nuo kasdienybės. Aktyviai dalyvauju mokyklos renginiuose, visada smagu prisidėti prie jų organizavimo ar vedimo.

Didžiuojuosi visais savo pasiekimais, labiausiai džiugina tie laimėjimai, kuriems pasiekti buvo įdėta daugiausia pastangų, – tai raiškaus skaitymo konkurso prizinės vietos. Labiausiai man patinka respublikiniai raiškaus skaitymo konkursų turai. Čia gali susipažinti su geriausiais visos šalies skaitovais, pasidalyti asmenine patirtimi, užmegzti draugiškus santykius su bendraminčiais.

Savo bendraamžiams norėčiau patarti – niekada neužsibrėžkite nepasiekiamo gyvenimo tikslo. Numatykite tik gaires, kuriomis vadovaudamiesi norite pragyventi tam tikrus gyvenimo etapus. Svajonės atsiranda proceso eigoje, mūsų kasdienybėje ir dažniausiai pačiu netikėčiausiu metu.

Niekada nesivadovavau jokiu gyvenimo moto, nesirašiau protingų žmonių citatų, kuriomis galėčiau pasikliauti sunkiais gyvenimo momentais. Geriausias idėjų ir sprendimų generatorius yra pats žmogus. Juk mes patys geriausiai pažįstame save, suvokiame savo sprendimų pasekmes ir žinome būdus, kaip pasiekti norimų rezultatų. Niekada gyvenime nesistenkite gyventi komforto zonoje ir išvengti kliūčių, susidurkite su jomis ir ieškokite išradingų būdų, kaip tas problemas ir kliūtis pašalinti. Juk sakoma: per kančias – į žvaigždes. Taip ugdysite savo savarankiškumą, kūrybiškumą ir patirsite naujų įspūdžių.

Esu įsitikinusi, kad niekas gyvenime nevyksta veltui. Pagrindinė ir pati svarbiausia vertybė man yra šeima. Kitas žmogiškąsias vertybes, tokias kaip pasitikėjimas, dorumas, sąžiningumas, nuoširdumas, ugdo pats žmogus. Subrendęs žmogus turi savo moralės normas, elgesio taisykles, kuriomis vadovaujasi priimdamas svarbius gyvenimo sprendimus, į savo asmeninę erdvę įsileisdamas naujus žmonės.

Didžiausią įtaką man daro mano šeima, tėvai. Jie man yra pavyzdys, kaip turi sutarti du žmonės, kaip reikia gyventi darnioje šeimoje. Tai žmonės, kuriais pasitikiu visu 100 procentų, jie apie mane žino viską, sunkiais gyvenimo momentais mane palaiko, pagelbėja. Didžiuojuosi mamos mokslo pasiekimais, visada lygiuojuosi į ją, nenoriu atsilikti. Iš tėčio tikriausiai paveldėjau verslumą, aktyvumą, iniciatyvumą. Džiaugiuosi ir savo mažąja sese, ji labai kruopšti, jautri ir švelni asmenybė. Šių dalykų man iš jos reiktų dar pasimokyti.

Noriu studijuoti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Savo ateitį planuoju sieti su diplomatiniu darbu. Turiu patirties jaunimo politikoje, esu aktyvi ir iniciatyvi. Dažniausiai save realizuoju didelėje žmonių komandoje, kurioje neretai tenka imtis lyderio vaidmens. Galiu paminėti, kad Šakių rajono savivaldybės jaunimo apdovanojimuose buvau apdovanota nominacija „Jaunimo lyderis 2014“. Ateityje noriu keliauti, pažinti pasaulį ir dar daug naujų, įdomių asmenybių.

Džiaugiuosi tuo, kad mane supa daug talentingų ir perspektyvių bendraamžių, kuriems rūpi, kokia bus jų ir visos Lietuvos ateitis. Džiugina, kad turime nuostabų kultūrinį paveldą, kuris yra prieinamas kiekvienam. Džiaugiuosi, kad galiu laisvai rašyti, kalbėti, reikšti mintis gimtąja kalba. Neramina tautos ateitis, demografinė padėtis. Man aktualu, ar po 15 metų dar gyvensiu Lietuvoje, ar čia galėsiu sutikti savo bendraklasį, buvusį mokytoją, ar dirbsiu motyvuotų žmonių komandoje ir ar galėsiu čia išlaikyti save ir visą savo šeimą. Tikiuosi, kad po dešimtmečio čia bus taip pat žalia kaip ir dabar, kad žmonės daugiau šypsosis. Noriu palinkėti Tau, Lietuva, toliau puoselėti savo kultūrą, nepamiršti visų tautiečių ir rūpintis jais. Noriu, kad po 10 metų visi tie, kurie dabar yra emigravę, sugrįžtų ir mes visi drauge kurtume naują, perspektyvią Lietuvą su šviesia ateitimi.

* * *

Apie Mildą:

Dramos studijos vadovė Vilija Meškaitienė:

Su Milda bendrauju jau 11 metų. Jeigu apie šią moksleivę reikėtų parašyti vieną sakinį, parašyčiau, kad tai mergina, kurioje sutelpa daugybė talentų. Jos išskirtinumą pastebėjau dar pradinėse klasėse per teatro pamokas. Jau tada ji išsiskyrė kaip nepakeičiama lyderė, puiki organizatorė, gabi aktorė ir labai nuoširdi bei paslaugi mergaitė. Augo ji, augo ir jos talentai. Dabar ji sugeba ne tik labai gerai mokytis, bet ir aktyviai dalyvauti įvairiose jaunimo organizacijose, teatro studijoje jai patikėti pagrindiniai vaidmenys, mergina dar ir šoka, dainuoja miesto chore. Mane žavi jos atsakomybė, paprastumas, norėjimas būti įvairių įvykių sūkuryje. Nenustebčiau, jei po daugelio metų sužinočiau, kad mokiau būsimą Lietuvos prezidentę.

#ATEITIESLYDERIAI
Pijus Bastys: „Jeigu turite idėjų, jas bandykite įgyvendinti“

Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jų kon­kur­so SNAP par­odai kas­met at­ren­ka­ma 100 ge­riau­sių nuo­trau­kų, 2015 m. tarp jų bu­vo vie­na, o 2014 m. net dvi ma­no nuo­trau­kos.

Gimiau 1999 m. gegužės 23 d. Šakiuose. Mano mama Jūratė dirba Skalvijos vaikų globos namuose Viešvilėje (Jurbarko r.) pavaduotoja, tėtis Raimundas – Nacionalinės žemės tarnybos Jurbarko filiale juristu. Brolis Šarūnas studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete, jis pasirinko apskaitos ir finansų studijas.

Aš mokausi Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje. Esu savo klasės seniūnas, mokyklos tarybos narys ir mokinių tarybos pirmininkas. Labiausiai man patinka geografijos disciplina, nes ji apima visas pagrindines pasaulio problemas: ekonomines, globalines, žmonių gyvenimo ir t. t.

Jau daugiau nei 10 metų esu skautas. Buvimas skautu man reiškia labai daug. Lankydamas šį būrelį išmokau būti savarankiškas, gerbti kiekvieną žmogų, patriotizmo ir meilės savo gimtajai šaliai Lietuvai. Be to, dar labiau įtvirtinau Dievo tikėjimą. Tai pat lankau savo mokyklos chorą.

Nuo 2012 m. esu savamokslis fotografas. Taigi mano pomėgiai – fotografuoti, skaityti knygas, leisti laiką su draugais ar šeima, sportuoti. Šiokiadieniais 7 valandas mokausi mokykloje, namų darbams skiriu 2 valandas, o kai prireikia, ir daugiau. Būreliuose per savaitę praleidžiu 2 valandas. Ugdyti gabumus man padeda tų dalykų specialistai, mokytojai.

Paminėjęs fotografiją, noriu apie tai papasakoti plačiau. Šį savo talentą atradau žiūrinėdamas kitų fotografijas ir jas kritikuodamas. Ir vieną kartą pagalvojau: „Kritikuoti mes galime kiekvienas, o padaryti tai tikrai nėra lengva, bet jeigu kritikuoju ir matau, kaip aš daryčiau šitą nuotrauką kitaip, tai gal aš kažką sugebu?“ Pasiėmiau fotoaparatą ir išėjau fotografuoti gamtos. Vėliau nuotraukas pradėjau rodyti tėvams, draugams ir jie ėmė mano nuotraukas girti. Taip nusprendžiau šį talentą ugdyti.

Dabar kiekvienas geras ir gražus komentaras skatina nesustoti ir užsiimti fotografija toliau. O už kiekvieną kritikos žodį padėkoju, atsižvelgiu į pastabas, stengiuosi tobulėti ir nedaryti tų pačių klaidų.

Labiausiai didžiuojuosi dviem pasiekimais. Pirmasis yra susijęs su fotografija. 2014 m. dalyvavau didžiausiame Lietuvos fotokonkurse SNAP, kuriame dalyvavo apie 2500 fotografų nuotraukų, o vėliau parodai buvo atrinkta 100 geriausių nuotraukų. Tarp jų, komisijos ir balsavusiųjų internetu nuomone, buvo atrinktos net 2 mano nuotraukos. 2015 m. vėl dalyvavau šiame konkurse ir iš 100 parodai atrinktų nuotraukų viena buvo mano. Antrasis pasiekimas, kuriuo labai didžiuojuosi, yra tai, kad 2014 m. spalio mėnesį tapau Lietuvos mokinių parlamento nariu.

O labiausiai man įsiminęs renginys yra 2013 m. Kaune vykęs festivalis Lietuvos jaunimo dienos. Labiausiai jis įsiminė dėl to, kad pamačiau tiek daug tikinčio jaunimo, kad festivalis buvo visai kitoks. Kitoks ta prasme, kad viskas buvo šiuolaikiška, buvo dainuojamos įvairiausios dainos apie tikėjimą, Dievą. Festivalyje vyko teminiai seminarai, kuriuose diskutavo jaunimas jiems rūpimais klausimais, vyko koncertas ir panašiai. Manau, tokie festivaliai gali pritraukti daugiau jaunimo tikėti.

Savo bendraamžiams norėčiau patarti: jeigu turite idėjų, jas bandykite įgyvendinti. Ir nesvarbu, ką sakys kiti: ar tikins, kad jums nepasiseks, ar aiškins, kad jūsų idėja nevykusi. Tai jūsų idėja. Nesvarbu, ar ji gali kažką pakeisti mūsų visuomenėje, o gal yra susijusi tik su jumis. Siekite ją įgyvendinti, nes tik taip tapsite laimingesni. Nenuleiskite rankų ir nebijokite, bandykite. Idėja lygu svajonė. Jeigu dėsite visas pastangas, jūsų svajonė tikrai išsipildys. Pavyzdžiui, aš turiu idėją savo miestelyje įkurti jaunimo erdvę, kuri būtų savarankiška, nuo nieko nepriklausanti. Joje dirbantys žmonės rūpintųsi jaunimo užimtumu, turiningu laisvalaikio praleidimu. Tokia erdvė būtų kaip viena iš prevencijos priemonių jaunimui nuo žalingų įpročių atitolinti.

Mano gyvenimo šūkis – „Būk savimi – žmonės vertina tikrus žmonės.“ Svarbiausia vertybė – šeima. Man, kaip asmenybei, įtaką daro žmonės, kurie dirba gerus darbus, yra protingi ir gali būti teigiamu pavyzdžiu kitiems. Mano ateities planai – studijuoti socialinę politiką. Man būtų labai neįdomu narplioti tas pačias problemas, noriu spręsti vis kažką naujo, kažką naujo sukurti ar padaryti mūsų žmonių, miestelio, miesto ar net Lietuvos labui.

Mane labai džiugina tautiečių požiūris į svarbiausius mūsų valstybės įvykius, prisimenamus sausio 13-ąją, vasario 16-ąją, kovo 11-ąją. Džiugu, kad visos šitos dienos nėra pamirštos ir kad mūsų valstybės žmonės aktyviai įsitraukia į įvairiausias akcijas ar kitaip gražiai pamini šias dienas. O neramina vis didesnė emigracija. Išvažiuoja nemažai išsilavinusių žmonių, kurie Lietuvoje negauna darbo pagal savo išsilavinimą. Labai liūdna, kad išvažiavę jie kuo puikiausiai dirba ir kuria savo gyvenimą svetimoje šalyje. Apmaudu, kad tik svetur jie gali įgyvendinti savo idėjas ir kurti kažką naujo, kad to negalėjo padaryti Lietuvoje. Tačiau esu optimistas ir Lietuvą po 10 metų įsivaizduoju kaip ekonomiškai stiprią valstybę, teikiančią tvirtas socialines garantijas ir suteikiančią galimybių kurti vis daugiau darbo vietų.

* * *

Apie Pijų:

Buvusi klasės vadovė Rasa Stoškienė:

Viešvilės pagrindinėje mokykloje Pijus mokėsi nuo pirmosios klasės, o 5–8-oje klasėse buvau jo klasės vadove. Pijus, baigęs 8-ias klases, išvyko mokytis į Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnaziją. Mokinys pasižymėjo kūrybiškumu, gebėjimu organizuoti. Aktyviai dalyvavo klasės, mokyklos renginiuose, olimpiadose, konkursuose, skautų organizacijoje, jaunųjų miško bičiulių sambūryje. Vaikinas yra jautrus, draugiškas, paslaugus, mandagus, nestokoja humoro jausmo, problemas sprendžia abiem pusėms priimtinu būdu. Pijus yra kruopštus ir pareigingas mokinys, imlus naujovėms ir pasiūlymams. Mėgsta skaityti, fotografuoti. Esu tikra, kad jis puikiai ir atsakingai atliks jam pavestas užduotis. Linkiu sėkmės jo pasirinktuose darbuose.

Anglų kalbos mokytoja ir gimnazijos tarybos vadovė Jurgita Kazinevičienė:

Su Pijumi susipažinau prieš trejus metus, kai jis pradėjo pas mane mokytis anglų kalbos. Dirbant grupėje labai greitai išryškėjo puikūs šio mokinio organizaciniai gebėjimai. Gimnazijos tarybos renginiuose Pijus nuolat demonstruoja pareigingumą ir atsakingumą. Tai žmogus, kuris nelinkęs taikstytis su nusistovėjusia ydinga tvarka. Jam svarbu daryti tai, ką galima padaryti, ir taip išjudinti kolektyvinį sąstingį. Būdamas gimnazijos tarybos nariu ir mokinių tarybos pirmininku, Pijus daug prisidėjo mokinių tarybos narių susirinkimams parūpinant naujas patalpas. Vaikinas savo ateitį sieja su politiniu šalies gyvenimu ir daug dirba šia kryptimi. Labai viliuosi, kad jo ryžtas, valia ir atsakomybės jausmas padės jam pasiekti puikių rezultatų, kurie bus skirti ir mūsų visų naudai.

Muzikos mokytoja Gražina Mikšienė:

Su Pijumi susipažinau pirmoje gimnazijos klasėje, tapusi jo muzikos mokytoja. Iš karto į akis krito neeiliniai vaikino muzikiniai gabumai, todėl pakviečiau jį dainuoti į mano vadovaujamą mišrų chorą. Repeticijos vykdavo du kartus per savaitę, todėl labai greitai pastebėjau, kad Pijus ne tik gabus muzikai, bet ir labai komunikabilus, turintis savo nuomonę, mokantis ją argumentuotai ir kultūringai pagrįsti. Pastebėjau, kad vaikino nuomonės paisoma ir klasėje, jis geras renginių organizatorius. Pijaus muzikinį talentą stengiuosi išskirti dirbdama su choru, klausydamasi labai įdomaus jo balso, formuodama jo vokalą. Mano patarimų jis visada atidžiai klauso, iš karto ištaiso klaidas. Pijus pasižymi nepaprasta kantrybe, sąžiningumu, tolerancija kitiems žmonėms, kitoms nuomonėms, inteligentiškumu, mano nuomone, atėjusiu iš jo šeimos. Manau, kad Pijaus laukia graži ateitis. Jis turi visas lyderio savybes, manyčiau, būtų geras vadybininkas, įstaigos, įmonės vadovas, mokytojas. Linkiu jam kuo geriausios kloties. Jeigu Lietuvoje bent pusė jaunimo būtų tokie kaip Pijus, mokytojo darbas būtų pasaka.

#ATEITIESLYDERIAI
Eliza Bondarenko: „Viskas uždirbama savo sąžiningu darbu“

2015 m. tarp­tau­ti­nia­me vai­kų ir jau­ni­mo vo­ka­li­nės mu­zi­kos kon­kur­se „Bal­tic Vio­ce 2015“ lai­mė­jau 3-ią­ją vie­tą.

Gimiau 1999 m. kovo 28 d. Kaune. Mano mama – rusų ir vokiečių kalbų mokytoja, dirba Kauno dailės gimnazijoje, tad moko menininkus. Turiu tėtį ir patėvį, gyvenu su mama ir patėviu. Patėvis dirba Kauno oro uoste skrydžių oro vadovu. Su patėviu muzikuojame, jis akompanuoja man gitara, o aš dainuoju džiazą.

Mokausi Kauno Aleksandro Puškino gimnazijoje. Esu mokyklos parlamento narė, kuriu renginių scenarijus, vedu renginius, skaitau eiles, fotografuoju. Labiausiai man patinka lietuvių ir rusų kalbų pamokos, taip pat fizika. Pagrindinis mano pomėgis – fotografija, tiksliau, gatvės gyvenimo fotografija. Stengiuosi, kad nuotraukos būtų kuo natūralesnės ir gyvybingesnės. Labai žaviuosi vaikų nuoširdumu, todėl stengiuosi nepraleisti mokykloje vykstančių pradinukų renginių. Juose galima įamžinti tikras vaikų emocijas.

Dainuoju nuo pat mažens, vaikystėje mėgau namie pasileisti karaokę ir įsivaizduoti save didžiojoje scenoje. Šeimos draugai pastūmėjo tėvus leisti mane į muzikos mokyklą. Tad dabar lankau Kauno Miko Petrausko muzikos mokyklą, mokausi vokalo specialybės.

Be to, kad turiu vokalo pamokas mokykloje, daug dainuoju ir namuose: pasileidžiu pasaulinių džiazo legendų dainas ir bandau kopijuoti atlikėjus, prie to pridedu kažką savo. Taip negalima sakyti, kad esu kažkieno kopija, juk ir savo pridėta, kuriu savo interpretaciją.

Dėl vokalo mokytojos šilumos ir supratingumo nebijau siūlyti kažką savo. Mano manymu, būtent toks šiltas bendravimas tarp mokinio ir mokytojos – progreso šaltinis.

Didžiuojuosi visu storu savo diplomų aplanku (ne padėkomis), o daugiausia laimėjimų pasiekiau respublikiniuose konkursuose, dažniausiai pelnydavau 3-iąją arba 2-ąją vietas. Labiausiai didžiuojuosi konkurse „Baltic Voice 2016“ laimėta 2-ąja vieta. Tai buvo rimčiausias konkursas, kokiame esu dalyvavusi. Labai gerai organizuotas, sąžiningas konkursas. Pavyzdžiui, vertinimo komisija negalėjo pasiimti su savimi vertinimo lentelių, konkurso dalyviams prie scenos stovėjo vandens. Tikiuosi, šis konkursas ir toliau išliks toks nuostabus.

Esu įsitikinusi, kad viskas uždirbama savo sąžiningu darbu. Manau, kad svarbiausi gyvenimo pasiekimai yra šeima ir mėgstamiausias darbas. Menas – tai geriausia, kas yra pasaulyje, menas – tai taika, grožis, meilė ir sielos prieglobstis. Nuo pat vaikystės svajoju dirbti teisės srityje, tačiau paskutiniu metu suvokiu, kad muzika mane domina labiau.

Pritraukiantis žmogus yra tas, kuris protingas, o jeigu jis dar ir gražus, tai dvigubai žavu.

Niekad neturėjau autoritetų. Bet jeigu ir reikėtų kažką pavadinti autoritetu, tai – džiazas. Mano autoritetas yra muzikos žanras arba, tiksliau, pasaulyje garsūs džiazo atlikėjai, tokie kaip Ella Fitzgerald, Ray Charlesas, Louisas Armstrongas, Alicia Keys, Amy Winehouse. Savo bendraamžiams norėčiau patarti pirmiausia atsikratyti savo kompleksų. Viena aktorė yra pasakiusi: reikia siekti ne išvaizdos grožio, o vidinio. Pritraukiantis žmogus yra tas, kuris protingas, o jeigu jis dar ir gražus, tai dvigubai žavu.

Lietuvoje mane neramina jaunimo emigracija, laimės ir jaukios atmosferos ieškojimas kažkur toli, kai galima kurti ją čia. O džiugina senų tradicijų puoselėjimas, skanus tradicinis maistas. Po 10 metų Lietuvą matau kaip labiau europietišką, atnaujintą ir taikią šalį.

#ATEITIESLYDERIAI
Linas Ališauskas: „Geriausias būdas ugdyti savo gabumus yra motyvacija“

2016 m. XIII tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se „Vien­na Stars 2016“ (Aus­tri­ja) lai­mė­jau 1-ąją vie­tą (an­samb­lių ka­te­go­ri­ja), 2015 m. tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se „Don Vin­cen­zo Vit­ti“ Kas­te­la­no­je Gro­tė­je (Ita­li­ja) – 1-ąją, tarp­tau­ti­nia­me akor­deo­nis­tų kon­kur­se „As­col­ta­te“ (an­samb­lių ka­te­go­ri­ja) ir akor­deo­nis­tų kon­kur­se „Vil­nius 2015“ (an­samb­lių ka­te­go­ri­ja) – 2-ąją vie­tą, ta­pau tarp­tau­ti­nio jau­nų­jų at­li­kė­jų ka­me­ri­nės mu­zi­kos kon­kur­so Lie­tu­vo­je „Gio­va­ni vir­tuo­si“ lau­rea­tu.

Gimiau 2000 m. gruodžio 12 d. Kaune. Mano šeima yra gausi: mama, tėtis, dvi sesės, brolis ir aš. Mama dirba LSMUL Kauno klinikose gydytoja neurologe ir dėstytoja. Tėtis yra komercijos direktorius didelėje įmonėje. Vyresnioji sesė seka mamos ir močiutės pėdomis – studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Jaunesnioji sesė yra vienuoliktokė, mokosi toje pačioje gimnazijoje ir muzikos mokykloje kaip ir aš su broliu. Mano dvynys brolis, žinoma, mokosi toje pačioje klasėje kaip ir aš. Visiems šeimos nariams labai patinka keliauti po įvairias šalis, ypač ten, kur šilta.

Mokausi Kauno technologijos universiteto gimnazijos 10-oje klasėje. Mokykloje papildomų pareigų neturiu, bet dalyvauju įvairiuose mokyklos renginiuose. Turiu dvi mėgstamiausias disciplinas – fiziką ir algebrą. Šios pamokos man patinka, nes nereikia daug kalti mintinai, yra įdomios, tam, kad suprastum šiuos mokslus, reikia mąstyti. Po pamokų turiu du pagrindinius užsiėmimus: lankau muzikos mokyklą ir futbolo treniruotes. Laisvalaikiu labai mėgtu leisti laiką su draugais. Kai geras oras, einame pažaisti futbolo, krepšinio arba šiaip pasivaikščioti. Kai lauke šalta, nueiname į kiną. Taip pat, žinoma, patinka groti fortepijonu ir žiūrėti futbolo arba krepšinio rungtynes. Per atostogas su šeima dažniausiai keliaujame.

Mano giminėje yra daug muzikantų. Senelis turėjo gražų balsą, dainavo ansamblyje. Dėdė groja akordeonu, mama – fortepijonu. Vyresnioji sesė grojo kanklėmis, gitara, jaunesnioji jau dvyliktus metus groja fortepijonu, aktyviai koncertuoja, sėkmingai dalyvauja konkursuose. Man ir broliui muzika labai patiko nuo mažens. Pradėjome lankyti Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklą, kai mums buvo šešeri metai. Aš pasirinkau groti fortepijonu, o brolis – akordeonu. Nuo pirmų muzikavimo metų grojame ne tik solo, bet ir kaip duetas. Meilė muzikai pastūmėjo mus siekti didesnių tikslų – ne tik grojame įvairiuose koncertuose, festivaliuose, bet ir sėkmingai varžomės įvairiuose konkursuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: esame groję Latvijoje, Italijoje, Slovakijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Rusijoje.

Be jau minėtų 2015-aisiais pelnytų laimėjimų norėčiau paminėti ir ankstesnius: 2014 m. I tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse Latvijoje ir IV tarptautiniame jaunųjų muzikantų konkurse „Olimpo musicale“ laimėjau 1-ąją vietą, tarptautiniame konkurse „Paolo Barrasso“ Karamaniko Termėje (Italija) – 1-ąją vietą (solo kategorija) ir didįjį prizą (ansamblių kategorija), VI tarptautiname konkurse „Muzikuojame dviese“ – 2-ąją vietą, o VI tarptautiniame konkurse „Savshinsky“ Sankt Peterburge (Rusija) ir tarptautiniame akordeonistų konkurse „Poprad 2014“ (Slovakija) – 3-iąją vietą. 2013 m. tarptautiniame jaunųjų atlikėjų kamerinės muzikos konkurse Lietuvoje „Giovani virtuosi“ ir tarptautiniame konkurse „Prize Antonio Salieri“ (Italija) pelniau 2-ąją vietą (ansamblių kategorija), tapau VII tarptautinio jaunųjų atlikėjų kamerinės muzikos konkurso „Sąskambiai“ laureatu. 2012 m. tarptautiniame konkurse „Musica pianoforte“ laimėjau didįjį prizą, respublikiniame konkurse „Vaikystė su muzika“ – 1-ąją, Tarptautiniame Nikolajaus Rubinšteino konkurse (Prancūzija) – 2-ąją, Tarptautiniame Noros Novik kamerinės muzikos konkurse (Latvija), tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse „Muzikinė akvarelė“ ir tarptautiniame konkurse „Muzikuojame dviese“ – 3-iąją vietą. 2011 m. tarptautiniame konkurse Kroatijoje laimėjau 1-ąją, tarptautiniame konkurse „Prize Antonio Salieri“ (Italija) – 2-ąją, o tarptautiniame konkurse „Kaunas sonorum“ – 3-iąją vietą. 2010 m. tarptautiniame kamerinės muzikos konkurse „Il giovanni virtuosi“ ir tarptautiniame konkurse „Muzikuojame dviese“ pelniau 2-ąją, 2009 m. tarptautiniame akordeonistų konkurse „Ascoltate“ (su kameriniu ansambliu) ir tarptautiniame jaunųjų talentų konkurse Val Tidonėje (Italija) – 1-ąją, o Tarptautiniame Noros Novik kamerinės muzikos konkurse (Latvija) – 3-iąją vietą.

Pasiekimai, kuriais labiausiai didžiuojuosi, yra tarptautiniuose konkursuose užimtos 1-osios vietos ir laimėti didieji prizai. Labiausiai įsimena konkursai užsienyje, nes keliauti į kitas šalis nėra kasdienybė. Stengiamės ne tik gerai pagroti, bet ir kuo daugiau pamatyti, apžiūrėti, susipažinti su svetima kultūra. Fortepijono juk kartu nenusigabensi, todėl dažnai iškyla sunkumų norint pagroti prieš konkursą. Bepigu broliui – savas akordeonas visada keliauja kartu. Laimėjimas konkurse užsienyje visada yra nepamirštamas įvykis.

Manau, kad geriausias būdas ugdyti savo gabumus yra motyvacija. Norėdamas pasiekti tai, ko labai nori, privalai atiduoti daug laiko ir smarkiai dirbti. Žinoma, viskas paprasčiau, kai tau labai patinka sritis, kuria užsiimi. Todėl gyvenime vadovaujuosi tuo, kad reikia būtų aktyviam, darbščiam, turėti norų ir svajonių, kelti sau tikslus ir stengtis juos įgyvendinti. Reikia pačiam kurti savo ateitį. Savo ateities planus po truputį kuriu, bet, ką konkrečiai norėčiau studijuoti, dar nežinau. Dar turiu laiko apmąstymams. Savo bendraamžiams galėčiau patarti, kad, prieš pradedant siekti savo svajonės, pirmiausia reikia įvertinti, kaip sunku tai įgyvendinti, ir ieškoti galimybių. Reikia netingėti dirbti siekiant savo svajonės.

Didesni tikslai reikalauja daugiau pastangų, bet jei tai yra didžiausia tavo svajonė, tai, manau, noras yra didžiausia motyvacija tam įgyvendinti. Mane labai motyvuoja pergalės svarbiuose konkursuose, įkvepia publikos aplodismentai. Aš, turėdamas pasiruošti atlikti dideles programas ir daugybei artėjančių konkursų, prie fortepijono turiu prisėsti kasdien. Repetuoju ir vienas, ir su broliu. Ypač patinka groti ansamblyje. Vieno autoriteto neturiu. Man įtaką daro tie žmonės, kurie nuo nulio, pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis siekė savo tikslų ir sėkmingai juos įgyvendino. Taip pat labai gerbiu žmones, kurie nepagaili paaukoti vargšams, neįgaliesiems arba turintiems kitokių didelių bėdų.

Lietuvoje mane džiugina padidėjęs mokinių ir studentų, kuriems patinka mokytis, siekti didesnių tikslų, kurti ateitį, skaičius. Neramina tai, kad išsilavinę studentai emigruos dėl prasto atlyginimo... Visgi manau, kad per ateinančius 10 metų dėl besivystančios apšvietos Lietuvoje padaugės tolerancijos, visi mažiau kreips dėmesio į vieni kitų skirtumus.

#ATEITIESLYDERIAI
Lukas Nenartavičius: „Reikia niekados nepasiduoti“

2015 m. res­pub­li­ki­nia­me gam­tos moks­lų kon­kur­se „Mū­sų eks­pe­ri­men­tas“ su ko­man­da lai­mė­jo­me 1-ąją vie­tą.

Gimiau 2000 m. vasario 26 d. Kašonių kaime, Prienų rajone. Gyvenu gana didelėje šeimoje: turiu vieną brolį ir dvi seseris. Tėvai dirba medžio apdirbimo įmonėje, brolis – apsaugos sistemų diegimo įmonėje. Viena sesė turi gražią šeimą, augina dvynukes. Na, o kita sesė mokosi toje pačioje mokykloje kaip ir aš.

Esu Prienų rajono Jiezno gimnazijos mokinys. Mokykloje papildomų pareigų neturiu, išskyrus tai, kad retkarčiais tampu filmų kūrimo meistru – montuoju kokį nors mokykloje reikalingą filmuką. Mėgstamiausios disciplinos taip pat neturiu, bet galiu pasakyti, kad man labai patinka fizika, chemija ir informacinės technologijos. Šie mokomieji dalykai man patinka dėl to, kad visą laiką atrandi kažką naujo, nesėdi vienoje vietoje.

Po pamokų žygiuoju tiesiai namo, nes mokyklos būreliai manęs nedomina, na, išskyrus vieną – miško bičiulių būrelį. Tad lankau tik jį.

Savo talentą montuoti vaizdo įrašus atradau kurdamas žaidimų apžvalgų filmukus. Kas pastūmėjo jį ugdyti? Niekas. Reikėjo pačiam kažkaip verstis ir ugdytis. Mėgstu sakyti – kai labai reikia, visada surasi. Taigi montuoti mokausi pats, mokykloje tokio pobūdžio būrelio, kuriame galėčiau ugdyti kompiuterinės grafikos žinias, nėra. Laisvalaikiu mėgstu žaisti kompiuterinius žaidimus, filmuoti ir komentuoti tai, ką žaidžiu, o vėliau tą medžiagą sumontuoti ir įkelti į socialinį tinklą „Youtube“.

Labai didžiuojuosi tuo, kad sugebėjau sukurti multiplikacinį filmuką „eTwinning“ projektui „Ten, kur jūra barsto gintarą“, nes sugebėjau „atgaivinti“ plastilinines figūrėles. O labiausiai įsiminė konkursas „Mano eksperimentas“, nes tai buvo mano pirmasis tokio didelio masto konkursas, kurį mes su komanda sugebėjome laimėti.

Savo bendraamžiams norėčiau pasakyti, kad reikia niekados nepasiduoti, užsibrėžti tikslus ir tiesiog pradėti domėtis su tuo susijusiais dalykais. Visgi geriau pradėti vėliau negu niekada.

Labiausiai už viską branginu artimuosius, draugus ir sveikatą. Kol kas autoriteto neturiu, stengiuosi išlikti unikalus. Baigęs mokyklą norėčiau studijuoti informacines technologijas arba elektros energetiką. Tiesiog žaviuosi šiomis profesijomis, nes čia tobulėjimui nėra ribų.

Džiaugiuosi, kad gyvenu laisvoje demokratinėje valstybėje. O nerimą kelia tai, kad Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų skaičius. Bijau, kad po 10 metų Lietuvoje nebus puoselėjamos lietuviškos tradicijos.

* * *

Apie Luką:

Chemijos mokytoja Joalita Jurkevičienė:

Lukas mėgsta kurti, išrasti, atrasti, turi daug idėjų, ypač savo domėjimosi srityje – informacinėse technologijose. Gimnazijoje jis žinomas ne tik kaip geriausias filmų montuotojas, bet ir jų režisierius, pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Dalyvaudamas tarptautiniame „eTwinning“ projekte „Ten, kur jūra barsto gintarą“ išsikėlė tikslą sukurti ne bet kokį, o multiplikacinį filmą. Dar ilgai gimnazijos mokiniai ir mokytojai prisimins Luko atgijusias plastilinines varnas, snapais barškenančias gimnazijos stogą ir kviečiančias mokinius išeiti pažinti pasaulio. Lukas nepakeičiamas komandos narys. Kartu su bendraminčių komanda 2015 m. dalyvavo respublikiniame gamtos mokslų konkurse „Mano eksperimentas“, kurio tikslas – skatinti mokinius problemas spręsti kūrybiškai, naudojant mokslinius metodus. Artistiškumas, laisvumas, informacinių technologijų įvaldymas ir puikios gamtos mokslų žinios garantavo pergalę.

#ATEITIESLYDERIAI
Tomas Kubaitis: „Visų pirma svajoti, nes iš svajonių kyla tikslas jas pasiekti“

2016 m. tarp­tau­ti­nia­me ma­te­ma­ti­kos kon­kur­se „Pan­gea 2016“ užė­miau 2-ąją vie­tą, 2015 m. 27-aja­me Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos čem­pio­na­te – 3-ią­ją vie­tą.

Gimiau 1999 m. gegužės 19 d. Vilniuje. Mano tėvai yra medikai. Mokausi Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje. Aktyviai dalyvauju klasės veikloje, padedu organizuoti renginius.

Labiausiai man patinka fizikos pamokos, nes mokydamasis fizikos susiduriu ne tik su matematiniais skaičiavimais, loginiais samprotavimais, bet taip pat sužinau daug naudingos informacijos, kurią vėliau galiu pritaikyti kasdieniame gyvenime.

Po pamokų konstruoju ir kuriu robotus, kuriu tinklalapius ir programėles išmaniesiems telefonams. Mokausi itin gabių mokinių papildomo ugdymo mokykloje „Fizikos olimpas“ ir papildomo ugdymo mokykloje „Fotonas“.

Laikui bėgant supratau, kad noriu būti pranašesnis už kitus, tai ir paskatino mane ugdyti savo gabumus. Prieš olimpiadą ar konkursą tenka pasimokyti daugiau, o tikslus laikas priklauso nuo dalyko. Viską stengiuosi išmokti mokykloje, kad liktų daugiau laisvo laiko, tad namuose prie knygų sėdžiu trumpiau. Laisvalaikiu man patinka važinėtis dviračiu, slidinėti ir buriuoti.

Didžiuojuosi, kad 2015 m. 63-iojoje Lietuvos mokinių fizikos olimpiadoje pelniau pagyrimo raštą, 27-ajame Lietuvos mokinių fizikos čempionate užėmiau 3-iąją, o tarptautiniame matematikos konkurse „Pangea 2016“ – 2-ąją vietą.

Visgi labiausiai įsiminė fizikos olimpiada, nes dalyvavau respublikiniame etape, į kurį buvo gana sunku patekti. Be to, tai buvo mano pirmas pasiekimas fizikos srityje. Gyvenime vadovaujuosi viena taisykle: niekados nepasiduoti ir siekti užsibrėžto tikslo. Taip pat man svarbu turėti aiškią ateities viziją. Svarbiausios vertybės man yra pasitikėjimas ir pagarba.

Didžiuojuosi ir lygiuojuosi į tokį žmogų, kuris yra daug pasiekęs ir padaręs daug reikšmingų darbų visuomenei. Tikslios profesijos, kurią norėčiau įgyti baigęs mokyklą, dar neišsirinkau, tačiau esu įsitikinęs, kad tai bus susiję su moderniosiomis technologijoms. Esu susidomėjęs pramoninių ir buitinių robotų kūrimu ir valdymu. Savo bendraamžiams, kurie nori ko nors pasiekti, galiu pasiūlyti visų pirma svajoti, nes iš svajonių kyla tikslas jas pasiekti. Taip pat svarbu neatidėlioti darbų rytojui, reikia veikti šiandien!

Mane džiugina tai, kad Lietuva yra daug pasiekusi sporto ir mokslo srityse. Neramina tai, kad šiuo metu Lietuvos ekonomikos ir finansų rodikliai yra gana žemo lygio. Kokia šalis bus po 10 metų? Lietuvai prognozuočiau ateitį, susijusią su moderniosiomis technologijomis. Manau, kad ateityje Lietuva taps paslaugų ir aukštųjų technologijų (informacinės veiklos) sektorių šalimi. Tikiuosi, kad daugės verslių lietuvių, kurie kels Lietuvos ekonomiką ir garsins Lietuvos vardą visame pasaulyje.

#ATEITIESLYDERIAI
Rokas Lapė: „Siekti reikia pradėti dabar. Ne rytoj, ne poryt“

2016 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos olim­pia­do­je pel­niau pa­gy­ri­mo raš­tą, 2014 m. res­pub­li­ki­nė­je Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos olim­pia­do­je ga­vau pa­gy­ri­mo raš­tą ir bu­vau pa­kvies­tas į pa­pil­do­mo ug­dy­mo mo­kyk­lą „Fi­zi­kos olim­pas“, ku­rio­je mo­kau­si uni­ver­si­te­ti­nio fi­zi­kos ir ma­te­ma­ti­kos kur­so.

Gimiau 1998 m. birželio 20 d. Vilniuje. Mano tėtis Rimantas dirba spaustuvėje. Nuo 1993 iki 2000 m. jis grojo bosine gitara progresyvaus sunkiojo metalo grupėje „Spellbound“. Dabar laisvalaikiu daug skaito ir žiūri filmus apie karą, kartais groja arba kuria dainas.

Mama Aušra dirba Kultūros paveldo departamente, yra ekonomistė. Mėgsta skaityti. Sesuo Neringa mokosi Vilniaus Petro Vileišio progimnazijoje. Laisvalaikiu groja pianinu, piešia, skaito, leidžia laiką su draugėmis.

Aš mokausi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Oficialiai mokykloje papildomų pareigų neturiu, bet dažnai įvairiuose renginiuose būnu garsistu arba apšvietimo specialistu. Iki 9-os klasės buvau klasės metraštininku ir aprašydavau klasės išvykas, įvykius.

Mano mėgstamiausia disciplina – fizika. Ji man patinka dėl kelių priežasčių. Visų pirma, dėl jos suprantu įvairius reiškinius, sužinau dėsnius, kuriems paklūsta visa visata. Antra, fizikos uždavinių sprendimas yra gera proto mankšta. Kiekvieną kartą išsprendęs uždavinį (ypač jeigu jis labai sudėtingas) pajuntu tam tikrą džiaugsmą. Po pamokų daugiausia laiko praleidžiu mokydamasis, darydamas namų darbus.

Groju elektrine gitara metalo grupėje „Škvalas“, todėl daug laiko praleidžiu repetuodamas su grupe ir lavindamas grojimo techniką namuose. Taip pat Vilniaus universitete lankau papildomo ugdymo mokyklą „Fizikos olimpas“. Joje mokymo sesijos vyksta maždaug kas tris mėnesius ir trunka vieną savaitę, o vasarą – dvi. Jose mokomės universitetinio fizikos ir matematikos kurso. Tarp mokymo sesijų užduodami 20–25 sudėtingi uždaviniai namų darbams, kuriuos reikia atlikti iki kitos sesijos.

Kai 7-oje klasėje pradėjau mokytis fizikos, supratau, kad tai man įdomu. Šiuo mokslu dar labiau sudomino 8-oje klasėje mane pradėjusi mokyti fizikos mokytoja Stasė Traigienė. Ji rašydavo pažymius už sudėtingesnių uždavinių sprendimą, todėl aš juos visada spręsdavau. Vėliau pastebėjau, kad man netgi pradėjo patikti spręsti tokius uždavinius ir pradėjau lankyti jos organizuojamą fizikos olimpiadų uždavinių sprendimo būrelį. Kai 2014 m. gavau pagyrimo raštą respublikinėje Lietuvos mokinių fizikos olimpiadoje, buvau pakviestas į papildomo ugdymo mokyklą „Fizikos olimpas“. Savo fizikos mokytojos dėka nusprendžiau lankyti tą mokyklą ir nė karto nepasigailėjau.

Kitas užsiėmimas, kuriam skiriu daug laiko, yra grojimas. Kai man buvo 12-a metų, tėtis pasiūlė pradėti lankyti gitaros būrelį ir nupirko akustinę gitarą. Iš pradžių gitaros pamokas lankiau mokyklos būrelyje, tačiau nepatenkintas rezultatais po kelių metų išėjau iš šio būrelio ir pradėjau lankyti privačias pamokas. Pradėjau gana sparčiai tobulėti. Praėjus vos keletui mėnesių nuo privačių pamokų pradžios, buvau susitaupęs pakankamai pinigų ir nusipirkau elektrinę gitarą, o dar po keleto mėnesių ir stiprintuvą.

Visą laiką mokytis groti motyvavo visos roko žvaigždės ir tėtis. 2013 m. vasarą pirmą kartą nuvažiavau pagroti su klasės draugu, kuris grojo būgnais, po beveik metų sukūrėme grupę „Škvalas“, kuri gyvavo dar beveik metus. Po to subūriau kitą grupę tuo pačiu pavadinimu, kuri gyvuoja iki šiol.

Kiekvieną dieną namų darbus darau maždaug porą valandų, tik visą šeštadienį ilsiuosi ir būnu su draugais. Labai nemėgstu mokytis mintinai, todėl stengiuosi jau darydamas namų darbus įsisavinti ir suprasti temą. Dėl tos pačios priežasties III klasėje atsisakiau daugumos dalykų, kuriems reikia mintinai išmokti galybę faktų. Tam, kad ugdyčiau gabumus fizikos srityje, lankau papildomo mokymo mokyklą „Fizikos olimpas“. Sesijų metu ir darydamas „Fizikos olimpo“ namų darbus mokausi universitetinio fizikos ir matematikos kurso.

Jeigu ko nors trokšti, to siekti reikia pradėti dabar. Ne rytoj, ne poryt, o dabar. Iki svajonės išsipildymo kelias ilgas.

Su grupe per savaitę repetuoju 4 kartus po 2–4 valandas. Namie groju, kai tik randu laisvo laiko, dažniausiai po porą valandų. Taigi pagrindinis mano pomėgis yra groti gitara. Taip pat, kaip ir dauguma mano amžiaus jaunuolių, mėgstu būti su draugais, vasarą su jais važinėjuosi dviračiu. Labai mėgstu žaisti futbolą, nes man tai yra toks žaidimas, kuris reikalauja daug komandinio darbo ir kūrybiškumo, kai rengiamos atakos. Beje, 2015 m. vasarą du mėnesius dirbau viešbutyje „Vilnius Green Hotel“, taigi jau turiu šiokios tokios darbo patirties.

Labiausiai didžiuojuosi, kad 2016 m. jau antrus metus iš eilės laimėjau 1-ąją vietą Vilniaus miesto fizikos olimpiadoje. O labiausiai įsiminė 2015 m. Lietuvos mokinių fizikos olimpiada, kuri vyko Alantoje, Molėtų r. Buvo labai smagu išvažiuoti ir pagyventi neįprastoje aplinkoje. Ten susipažinau su daug įdomių ir protingų žmonių ir gerai su jais praleidau laiką. Taip pat įgijau labai svarbios patirties spręsdamas uždavinius ir eksperimentuodamas, be to, radau keletą spragų, kurias bandau užpildyti.

Manau, kad svarbiausia yra būti laimingam. Nesvarbu, ko kiti iš tavęs nori, svarbu tik tai, ko nori tu pats, nes kitaip niekada nebūsi laimingas. Savo bendraamžiams tegaliu duoti vieną patarimą: jeigu ko nors trokšti, to siekti reikia pradėti dabar. Ne rytoj, ne poryt, o dabar. Iki svajonės išsipildymo kelias ilgas, tačiau jei bus įdėta pakankamai darbo, ji išsipildys. Pradžia paprasta, reikia tiesiog pradėti daryti ką nors, kas tą svajonę priartintų.

Svarbiausios vertybės man yra šeima, draugai, mokslas, muzika, kūryba. Savo autoritetus galiu skirstyti pagal sritis. Iš fizikos srities mane žavi du žmonės: Albertas Einsteinas ir Stephenas Hawkingas. Mane žavi jų padaryti atradimai, paskelbtos teorijos. Kai kurios jų visiškai pakeitė pasaulį ir mūsų visatos suvokimą. Iš dalies lygiuojuosi į juos, nes stengiuosi suprasti sudėtingą visatos veikimą ir norėčiau jį suprasti taip gerai, kaip supranta jie, o galbūt kada nors ką nors ir pats atrasti.

Turiu be galo daug autoritetų iš muzikos pasaulio. Pagrindiniai yra Johnas Petrucci iš grupės „Dream Theater“, Kirkas Hammettas iš grupės „Metallica“, Marty Friedmanas ir Dave'as Mustaine'as iš grupės „Megadeth“. Visi labai skirtingi, tačiau juos ir mane sieja muzika. Žaviuosi visų jų kūryba ir išlavinta grojimo technika, noriu išmokti groti taip pat gerai, kaip jie, ir noriu kurti dainas, kurios kūrybiniu požiūriu nenusileistų jų sukurtoms. Dauguma gyvenimo klausimų pagrindinis autoritetas man yra tėtis. Ko tik bepaklausčiau, ar tai būtų susiję su muzika, ar su mokslais, ar su politika, jis visada man gali atsakyti bent iš dalies. Man labai patinka tėčio su grupe ir jo paties sukurtos dainos. Taip pat nuo pat mažens tėtis mane ugdė ir mokė būti geru žmogumi.

Lietuvoje mane džiugina labai daug kas. Džiaugiuosi lietuvių pasiekimais tarptautiniuose konkursuose, džiaugiuosi Lietuvos švietimu, infrastruktūra, organizacijų veikla, įvairiais renginiais, bendradarbiavimu su užsienio valstybėmis.

Vienintelis dalykas, dėl ko man šiek tiek neramu, yra Seimo nariai, kuriems svarbus sovietinis palikimas, kurie tik ir tebando išpešti kokios nors naudos sau, kurie naudojasi savo gera padėtimi ir nemato, kad yra žmonių, kuriems reikia pagalbos. Tačiau džiaugiuosi, kad ši situacija taisosi, nes į valdžią ateina vis daugiau jaunų žmonių, kurie turi kitų interesų nei senieji valdininkai.

Po 10 metų įsivaizduoju Lietuvą lygiavertę visoms Europos valstybėms. Tai reiškia, kad įsivaizduoju ją modernią, naudojančią naujausias technologijas, aktyviai dalyvaujančią tarptautinėse veiklose, projektuose, politikoje. Manau, kad tokią mano viziją padės įgyvendinti jauni žmonės, kurie eina į valdžią ne norėdami užsidirbti, o norėdami ką nors pakeisti, kad Lietuvoje gyventi būtų dar geriau, nei yra.

* * *

Apie Roką:

Klasės auklėtoja, geografijos mokytoja Renata Valienė:

Kadangi Roką mokau tik nuo 9-os klasės, sunku pasakyti, kada buvo pastebėtas jo talentas ir gebėjimai. Manau, tikrai anksčiau. Mano dėmesį jis patraukė jau pirmose mano dėstomose pamokose. Visų pirma, tai buvo mokinys, paneigiantis visus moksliuko stereotipus. Jis išsiskyrė ryškia išvaizda: šviesiai padažyti pusilgiai plaukai, atviras žvilgsnis, tam tikri aksesuarai, darantys mokinį labiau panašų į roko muzikantą, alternatyvios kultūros atstovą, bet tikrai ne žmogų, graužiantį knygas... Kadangi tokie išskirtiniai žmonės mane labai žavi, džiaugiuosi, kad iškart pavyko rasti ryšį ir pažinti Roką labiau. Tai išskirtinė asmenybė. Mane žavi jo pozityvumas, teisingas dalykų vertinimas, begalinis žinių bagažas, gebėjimas, rodos, labai nesunkiai rasti teisingus atsakymus, mąstyti plačiau ir giliau nei kiti. Žinoma, man pasisekė, nes dėstau Roko mėgstamą dalyką. Taip pat stebina, kad, rodos, viskas jam puikiai sekasi, ko tik jis besugalvotų imtis. Pradedant geografija, fizika, matematika, baigiant muzika ir dar, manau, daug kuo. Taip pat žavi ir žmogiškosios Roko savybės. Turint mintyje Roko gebėjimus ir galimybes, tai labai kuklus ir paprastas žmogus. Santūrokas. Susivaldantis. Visada besišypsantis. Mandagus. Stiprus savo įsitikinimais. Puikus pašnekovas. Patikimas. Labai mėgstantis muziką, puikiai grojantis. Vertinantis savo šeimą, draugystę. Tai žmogus, turintis labai stiprią vidinę kultūrą ir ją spinduliuojantis. Be galo džiaugiuosi šiuo projektu ir manau, kad Rokas tikrai vertas jame būti. Didžiuojuosi, kad teko jį mokyti, bendrauti, pažinti. Linkiu Rokui atrasti labiausiai jį uždegantį dalyką ir skirti jam savo jėgas ir laiką. Ir tikiu, kad jis pasieks labai daug. Linkiu įdomių naudingų atradimų, kur jie bebūtų – muzikoje, fizikoje ar asmeniniame gyvenime, linkiu neprarasti optimizmo, pozityvumo, išlikti žmogumi ir būti laimingam.

#ATEITIESLYDERIAI
Justas Mikutavičius: „Visada svarbiausia išlikti žmogumi“

2015 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių che­mi­jos olim­pia­do­je lai­mė­jau 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1998 m. gegužės 31 d. Klaipėdoje. Šeimoje mes 4 nariai: aš, mama, tėtis ir sesuo. Visi esame kaip vienas branduolys, padedame vienas kitam. Kartu su šeima mėgstame leisti laiką gamtoje, vasarą keliauti po Lietuvą, žiemą slidinėti.

Mes su sese skiriamės it dvi monetos pusės: ji mėgsta šokti, dainuoti, o man patinka skaityti ir sportuoti. Mano mamos pomėgis yra keliauti, o tėtis mėgsta važinėti riedučiais.

Mokausi Klaipėdos licėjuje. Mėgstamiausia mano pamoka – chemija. Man tai įdomus mokslas, jis skatina žmogų mąstyti ir tobulėti. Atstovauju savo mokyklai olimpiadose.

Pagrindinė popamokinė veikla – sportas! Tai puiki atgaiva protui po įtemptos dienos. Mėgstu sportuoti sporto salėje ir žaisti krepšinį su draugais. Be to, dalyvauju Klaipėdos mokinių saviraiškos centro veikloje.

Talentą manyje pastebėjo mano chemijos mokytoja Rima Grabauskienė. Ji pakvietė papildomai lankyti chemijos būrelį. Labai džiaugiuosi, kad buvau tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir susipažinau su šiuo nuostabiu žmogumi. Savo gabumus ugdau skaitydamas knygas, internete žiūrėdamas seminarus ir konferencijas.

Taip pat mokausi neakivaizdinėje chemijos mokykloje, kurioje pasisemiu daug žinių, susipažįstu su naujais ir įdomiais žmonėmis. Laiko mokytis skiriu tikrai daug, tačiau neužmirštu pailsėti ir kitiems padėti. Laisvalaikiu mėgstu sportuoti, leisti laiką su draugais. Mėgstu skaityti įvairias psichologines knygas ir tiesiog klausyti muzikos.

Žinoma, labiausiai didžiuojuosi chemijos pasiekimais. Visada smagu pasiekti tikslų, kuriems skiri daug laiko. Labiausiai įsiminė neakivaizdinė chemijos mokykla „Pažinimas“. Joje susipažinau su daug chemikų, laikas praleistas labai linksmai ir turiningai. Daug žaidimų, daug linksmų akimirkų, o ir pats Vilnius yra gyvas, įdomus ir įvairus miestas.

Ateityje žadu studijuoti biochemijos mokslus. Tai vaistų kūrimas, tačiau nesu tikras, ar visą gyvenimą dirbsiu šioje srityje. Svarbu išbandyti ne vieną darbą ir atrasti savo tikrąjį pašaukimą.

Manau, kad svarbiausia yra daryti tai, kas tavo širdžiai miela. Kiekvienas žmogus giliai širdyje turi savo pašaukimą ir svarbiausia gyvenimo užduotis yra įgyvendinti šią asmeninę legendą. Svarbiausia vertybė man visada buvo ir bus žmogiškasis ryšys. Be šeimos ir draugų asmenybė nėra kuriama, todėl reikia neužmiršti šios vertybės kaip vienos svarbiausių.

Mano autoritetai nėra akademinius pasiekimus skatinantys žmonės. Mane motyvuoja įvairiapusės asmenybės, tokios kaip Willas Smithas, Barackas Obama, Benjaminas Franklinas, Motina Teresė. Vieni jų turi neeilinius oratoriaus gebėjimus, kiti yra besąlygiško gerumo įsikūnijimai. Visada svarbiausia išlikti žmogumi, kad ir kokioje situacijoje atsidurtum, su kokiais žmonėmis bendrautum.

Dažnai žmonės peikia dabartinę padėtį Lietuvoje net nežvilgtelėdami į visus gerus dalykus. Gyvenimas yra gražus ir tai reikia sugebėti pamatyti.

Savo bendraamžiams norėčiau pasakyti, kad svarbiausia savo laiką išnaudoti tinkamai. Kiekvienas žmogus yra ypatingas, kiekvienas gali pasiekti tiek daug, kiek net neįsivaizduoja galįs. Svarbiausia tikėti savimi ir niekada nenustoti investuoti į save. Visą gyvenimą mes kuriame savo asmenybę. Manau, viskas prasideda nuo mąstymo lūžio, kai tu pats pradedi savimi tikėti ir veikti.

Mane Lietuvoje džiugina galimybė tobulėti, žmonių gerumas ir paprastumas. Tačiau neretai pastebiu visuomenės susvetimėjimą ir tam tikras spragas švietimo sistemoje, kurią po truputį reikėtų keisti. Manau, po 10 metų Lietuvos ekonomika tikrai išaugs, gyvenimo kokybė pagerės. Dažnai žmonės peikia dabartinę padėtį Lietuvoje net nežvilgtelėdami į visus gerus dalykus. Gyvenimas yra gražus ir tai reikia sugebėti pamatyti.

#ATEITIESLYDERIAI
Robertas Norkus: „Žavi žmonės, kurie sugeba sukurti“

2015 m. 26-ojo­je Lie­tu­vos mo­ki­nių in­for­ma­ti­kos olim­pia­do­je lai­mė­jau 1-ąją vie­tą.

Gimiau 2000 m. kovo 22 d. Šiauliuose. Mano tėtis Algirdas dirba šlifuotoju, mama Roma – taksi dispečere, o brolis Egidijus – apsaugos sistemų techniku.

Mokausi Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje. Iš visų pamokų man labiausiai patinka matematika, nes ji verčia mąstyti, analizuoti uždavinius, stengtis rasti sprendimus. Pagrindinis mano užsiėmimas po pamokų – programavimas, dar lankau orientavimosi sporto būrelį.

7-oje klasėje buvau pakviestas lankyti programuotojų būrelį, mane pakvietė informacinių technologijų mokytoja Danguolė Zigmantaitė, taip ir susidomėjau programavimu. Programuoti mėgstu ir laisvalaikiu.

Mokslams laiko skiriu nedaug, stengiuosi viską išmokti, visas užduotis atlikti mokykloje. Tris dienas per savaitę vakarais dalyvauju orientavimosi sporto treniruotėse, o savaitgaliais – varžybose.

Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad 2015 m. Dr. Juozo Petro Kazicko forume užėmiau 1-ąją vietą. Šis forumas man labiausiai ir įsiminė, nes buvo labai netikėta, kad, būdamas aštuntoku, programuodamas aplenkiau daugumą šalies dvyliktokų, kai net mokykloje tai, ką darėme, nėra dėstoma. Taip pat nustebino prizas – 100 eurų.

Gyvenime man svarbu atsakingumas, punktualumas, o svarbiausia, mano manymu, žmogaus vertybė – sąžiningumas. Neturiu vieno konkretaus autoriteto, tačiau mane žavi žmonės, kurie sugeba sukurti ką nors, kas pakeičia pasaulį, ir tapti žinomais visame pasaulyje. Steve'as Jobsas – puikus pavyzdys, jis savo „Apple“ kompaniją pradėjo tėvo garaže.

Baigęs mokyklą planuoju studijuoti programavimą. Norėčiau arba dirbti gerai žinomoje, prestižinėje kompanijoje, arba sukurti savo kompaniją.

* * *

Apie Robertą:

Informacinių technologijų mokytoja Vilma Rekešienė:

Su Robertu susipažinau kai jis buvo gimnazijos pirmokas (dabar mokosi 10-oje klasėje). Robertas iš karto pasakė, kad yra respublikinių informatikos olimpiadų prizininkas, ir paklausė, kur jis galėtų gilinti programavimo žinias. Pasiūliau neakivaizdinę Jaunųjų programuotojų mokyklą, bet ji pasirodė neveiksni. Tada abu vienu metu atradome Nacionalinę moksleivių akademiją ir vaikinas pradėjo ten mokytis, nesvarbu, kad mokslas joje mokamas. Nacionalinė moksleivių akademija – aukšto akademinio lygio neakivaizdinė mokykla, kuri suteikia ir aukštosios algebros žinių bei metodų, kurių reikia programuojant, ir pateikia sudėtingas, olimpiadines užduotis, kurias taiso, komentuoja, pateikia sprendimus Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto dėstytojai. Mano žinių jam prireikė tik tiek, kad paaiškinčiau kelias 12-os klasės programos C++ programavimo kalbos temas. Na, ir prasidėjo: kokiuose tik konkursuose ar olimpiadose Robertas bedalyvavo, visur tapo prizininku: miesto informatikos olimpiadoje laimėjo – 1-ąją vietą, atrankoje į respublikinę olimpiadą – taip pat 1-ąją vietą, Dr. J. P. Kazicko Žemaitijos programavimo konkurse – 3-iąją vietą. Mane labai žavi jo protas, atkaklumas, užsispyrimas ne tik padaryti darbą, bet padaryti jį maksimaliai gerai. Prognozuoju jam labai tolimą ateitį – jei taps ne antruoju Bill Gates, tai kuo nors panašiu.

Matematikos mokytoja Daiva Riukienė:

Išskirtiniai Roberto gebėjimai buvo pastebėti jau pradinėse klasėse. Mokinys yra labai gabus matematikai: geba analizuoti, apibendrinti, spręsti problemas, siedamas įvairias matematikos temas. Ypatinga jo savybė – kūrybiškumas. Mokinys geba analizuoti netradicines situacijas, pasirinkti problemų sprendimo strategijas. Robertą mokau nuo 9-os klasės. Jis daug dirba papildomai, žino daug daugiau, nei reikalaujama pagal mokyklinę programą. Didžiulė motyvacija, darbštumas, užsispyrimas, gebėjimas siekti tikslo – šios savybės išskiria Robertą iš kitų mokinių. Jis yra miesto matematikos olimpiados nugalėtojas, pakviestas dalyvauti respublikinėje olimpiadoje, taip pat yra 2016 m. jaunųjų matematikų varžybų 1-osios vietos laimėtojas. Manau, kad savo ateitį vaikinas sies su tiksliaisiais mokslais ir pasieks didelių laimėjimų

#ATEITIESLYDERIAI
Vakarė Puronaitė: „Esu patriotė, labai myliu Lietuvą“

2015 m. res­pub­li­ki­nia­me kon­kur­se „Mū­sų eks­pe­ri­men­tas“ lai­mė­jau 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1998 m. spalio 23 d. Vilniuje. Mano tėtis – geologas, mama, kuri mėgsta skaityti knygas, yra psichologė. Turiu brolį, kuris studijuoja telekomunikacijas. Jis labai mėgsta muziką – ją kurti, groti ir klausyti.

Mokausi Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje. Šiuo metu papildomų pareigų mokykloje neturiu, bet anksčiau buvau du kartus išrinkta klasės seniūne. Šiais metais lankau tik aplinkotyrininkų būrelį. Anksčiau mokiausi meno mokykloje: apie 10 metų dailės ir apie 4 metus muzikos. Labiausiai mėgstu dvi mokykloje mokomas disciplinas: matematiką ir biologiją. Matematika man labai patinka, nes ji kupina įdomių iššūkių, taip pat lavina greičiau mąstyti, analizuoti. Biologija man patinka, nes gerai ją moku ir mėgstu gamtą, o ypač mokslą apie žmogaus organizmą.

Jau nuo vaikystės žinojau, kad aš esu gabus vaikas: pradinėje mokykloje nenustygdavau suole, nes visada žinodavau ir norėdavau pasakyti atsakymą. Bet labiausiai buvau panirusi į mokslus, kai, baigusi aštuonias klases, pakeičiau mokyklą – norėjosi daugiau naujų iššūkių, tad pradėjau mokytis Elektrėnuose. Tada ir supratau, kuriose srityse aš esu stipriausia, nes gimnazijoje dėstantys mokytojai įkvėpė man motyvacijos dalyvauti įvairiuose konkursuose.

Taip pat mano gabumus ugdė tėvai. Su tėčiu nuo pat mažens skaitėme knygeles, todėl anksti išmokau skaityti. Tėvai palaiko mane, stiprina ir motyvuoja.

Darbo dienomis mokausi visą dieną: nuo ryto būnu pamokose, po pamokų darau namų darbus, o grįžus namo toliau mokausi, ruošiuosi kitų dienų pamokoms. Aplinkotyrininkų būrelio veikla užima dažniausiai vieną akademinę valandą per savaitę, bet jei ruošiamės konkursui, tai prasitęsia ir iki trijų. Retai kada lieka laisvo laiko, bet kai jo lieka, mėgstu kurti visokius darbelius arba groti.

Savaitgaliais einu į bažnyčią, susitinku su draugais. Labai mėgstu svajoti, mąstyti, atrodo, galiu valandų valandas prasvajoti. Dar labai mėgstu žiūrėti įvairius filmus.

Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad 10-oje klasėje abu pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo egzaminus išlaikiau dešimtukais, respublikiniame konkurse „Lietuvos gamtininkas“ laimėjau 3-iąją, o respublikiniame konkurse „Mūsų eksperimentas“ – 1-ąją vietas. Labiausiai įsiminė konkursas „Lietuvos gamtininkas“. Šis konkursas labai įdomus, nes užduotys labai kūrybiškos, smagios. Man patinka, kad praktinė dalis primena orientacines varžybas.

Esu idealistė. Vadovaujuosi katalikiškuoju moraliniu imperatyvu. Mano tėvai įdiegė man stiprias moralines vertybes. Esu patriotė, labai myliu Lietuvą. Manau, kad labai svarbu kiekvieną gyvenimo minutę išgyventi prasmingai. Man labai svarbus teisingumas, sąžiningumas. Vertinu ištikimybę, drąsą, ryžtą, išmintį, empatiją.

Esu atsakinga, ryžtinga, siekianti savo tikslų. Manau, man svarbiausias autoritetas yra Jėzus Kristus. Iš jo mokausi moralinių vertybių, kurios yra labai svarbios. Taip pat mano autoritetas yra M. Valančius. Jo blaivybės sąjūdis įkvepia priešintis labai opiai visuomenės problemai – alkoholizmui. Man imponuoja didūs poetai Maironis, A. Mickevičius ir kiti, iš jų mokausi stiprios meilės tėvynei. Taip pat dažnai kasdienėse situacijose man pavyzdys yra mama.

Baigusi mokyklą norėčiau studijuoti mediciną, konkrečiau – chirurgiją arba psichiatriją. Potraukį medicinai jaučiu nuo vaikystės. Manau, kad būti mediku yra labai įdomu, susigrumi su daugybe iššūkių, padedi žmonėms. Jaučiu tam pašaukimą. Ką galėčiau patarti bendraamžiams? Manau, pirmiausia reikia savimi pasitikėti ir atrasti sau mielą veiklą. Nereikėtų užsistovėti vienoje vietoje. Reikia pamatyti kuo daugiau pasaulio, bandyti save motyvuoti, dalyvauti įvairiose veiklose. Nepasiduoti, net kai suklumpi. Svarbu ryžtas, tikslų išsikėlimas ir jų siekimas.

Džiaugiuosi Lietuvos istorija, jos kalba, gamtos grožiu, bet liūdina ir neramina visuomenės abejingumas, apatija ir ypač didelis alkoholizmas, idealų išsižadėjimas, neryžtingumas ir nenoras lavintis. Taip pat, manau, vyrauja netvarka politikoje, švietimo sistemoje. Kokią Lietuvą matau po 10 metų? Dėl mažo gimstamumo ir didelio savižudybių skaičiaus lietuvių tauta tik mažės. Žiūrint į savanorių ir šauktinių skaičių, greičiausiai patriotizmas nebus užgesęs, nors daug žmonių vis tiek emigruoja. Kol kas Lietuvos ateitis mane neramina, bet tikiuosi, kad po 10 metų matysiu tokią Lietuvą, kuri nebus visiškai paveikta globalizacijos ir išsaugos savo nacionalinius ypatumus, tradicijas, kurios politika gins kiekvieną pilietį, o žmonės bus sąmoningi, veiklūs ir mylintys tėvynę.

#ATEITIESLYDERIAI
Montis Norvaišis: kalba geriausiai sieja žmones

2016 ir 2015 m. Lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros olim­pia­do­je Lie­tu­vos ir už­sie­nio lie­tu­viš­kų mo­kyk­lų mo­ki­niams lai­mė­jau 1-ąją vie­tą.

Gimiau 2000 m. spalio 9 d. Vilniuje. Brolių ir seserų neturiu. Mano tėvai – leidėjai, kartu keliaujame, žiūrime filmus, diskutuojame. 2013 m. spalį palikęs gimtąjį Vilnių su šeima persikėliau gyventi į Vokietiją. Čia pradėjau lankyti Vasario 16-osios gimnaziją. Dabar esu klasės seniūnas, priklausau mokinių tarybai, kurioje atstovauju klasės interesams, tarpininkauju tarp mokinių ir mokytojų. Sprendžiu tarp jų kilusias konfliktines situacijas, ieškau konsensuso. Siūlau pažangesnius mokymo metodus ir keliu kvalifikacijos klausimus.

Mėgstamiausia disciplina man – lietuvių kalba, nes tik čia, mano galva, atskleidžiami ir ugdomi visapusiai gebėjimai. Literatūra skatina gilintis į moralines, socialines problemas, leidžia geriau suprasti žmogų, atskleidžia kultūrines tendencijas ir saitus, provokuoja filosofinius apmąstymus. Tuo tarpu lingvistika lavina logiką, moko aprėpti didelį informacijos kiekį ir jį suvokti, moko išskirti akcentus, leidžia gilintis į niuansus ir skatina ieškoti racionaliausio sprendimo, tačiau, skirtingai nuo tiksliųjų mokslų, palieka vietos ir interpretacijoms. Be to, tobulai išmokti sudėtingiausią kalbą Europoje, be kita ko, – ir malonus iššūkis.

Lietuvių kalba man svarbi ne vien akademiškai, bet turi dar ir kitą, daug asmeniškesnę – kultūrinę – reikšmę. Būtent kalba, mano galva, geriausiai sieja žmones. Tiesa, gimtoji kalba man – ne vien komunikacijos priemonė, ji ir mano kultūros atspindys, ir identiteto dalis. Persikėlus gyventi į užsienį, užgimė iki tol buvusi nuslopinta nostalgija savo šaliai, o galimybė mokėti ir bendrauti lietuviškai, suteikta šioje gimnazijoje, leidžia pajausti intymesnį santykį su Lietuva.

Be kalbos taip pat domiuosi ir aktualijomis, seku naujienas, mėgstu dalyvauti filosofinėse diskusijose. Vis dėlto didžiausias mano pomėgis, įsikerojęs dar ankstyvoje vaikystėje, yra televizija. Nors ir pastebiu, kad ji visuomenėje vertinama gana neigiamai, o ir pats ne vienai laidai turiu priekaištų, nemanau, kad dėl to vertėtų nuvertinti visą žanrą, visą žiniasklaidos priemonę. Aš joje įžvelgiu potencialą. Be to, atsižvelgiant į mano ketinimą kurti televizijos turinį, tai tampa ir asmeniniu iššūkiu pakylėti ją į aukštesnį lygmenį. Itin domiuosi laidų prodiusavimu, koncepcijos ir scenarijaus kūrimu, režisūra. Laisvalaikiu rašau televizijos scenarijus, kuriu naujus formatus. Analizuoju laidų turinį, televizijos tendencijas, rašau tinklaraštį, kuriame publikuoju televizijos recenzijas ir apžvalgas. Tai – mano darbas ir poilsis viename, suryjantis bene visą laisvalaikį, tačiau vis vien labai malonus.

Nors didžiąją dalį laiko dedikuoju būtent šiai savo aistrai, vis dėlto prioritetas atitenka mokslui, kadangi suvokiu visaverčio išsilavinimo svarbą norint realizuoti savo tolesnius lūkesčius. Todėl mokslui skiriu tiek laiko, kiek reikia. Likusį laiką skiriu saviedukacijai ir pomėgiams. Taip siekiu savo užsibrėžto tikslo. O ką patarčiau bendraamžiams, norintiems įgyvendinti savo svajones? Pirmiausia reikia tiesiog pradėti. Jei svajonė labai ambicinga, galima pradėti nuo lengviau įgyvendinamos jos variacijos. (Nors man pačiam ir patinka užsibrėžti labai ambicingus iššūkius.) Reikia kryptingai siekti tikslo ir nebijoti atskleisti savo gabumų kitiems žmonėms. Manau, kad didžiausia problema yra ta, kad jaunuoliai dažnai neturi aiškios vizijos, ko jie iš tiesų nori, arba yra panirę dilemon, negalėdami pasirinkti tarp prigimtinių troškimų ir to, kas tikimasi aplinkos.

Su svajone esu linkęs sieti ir savo nuostatas. Didžiausios mano vertybės – tai išsilavinimas, mano veikla ir žmonės. Dėl to siekiu akademinės ir profesinės perfekcijos bei atsirenku žmones, su kuriais bendrauju. Tiesa, autoriteto – asmens, į kurį norėčiau būti panašus besąlygiškai, – neturiu. Tikriausiai dėl to, kad suprantu žmonių netobulumą, neadekvatus kitų idealizavimas, mano nuomone, dažnai priveda prie nusivylimo. Vis dėlto yra asmenybių, kurių tam tikros savybės man imponuoja. Žaviuosi kai kuriais žmonėmis, jų pasiekimais ar asmeninėmis savybėmis, tačiau su vienu žmogumi susitapatinti absoliučiai nenorėčiau.

Baigęs mokyklą, ketinu grįžti į Lietuvą, kur noriu gyventi, studijuoti ir dirbti. Žemesnis ekonominis žmonių gyvenimo lygis manęs negąsdina. Tikiu, kad ambicingi ir išsilavinę žmonės pasiekti sėkmę gali bet kur. Nors ir suprantu, kad labiau išsivysčiusiose šalyse tai gali būti lengviau, tačiau man lemiantis yra ir emocinis faktorius – nemanau, kad kokia kita šalis galėtų tapti tokia artima. Vis dėlto šiek tiek neramina Lietuvos demografinė situacija ir potencialios karinės grėsmės. Nors tikiu, kad po 10 metų Lietuva taps modernesne ir ekonomiškai stipresne valstybe, pagerės žmonių gyvenimo lygis, galbūt sumažės emigracija, tačiau iliuzijų apie grandiozines permainas nepuoselėju.

* * *

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Augustanavičiūtė

Montis Norvaišis – Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje 10-os klasės mokinys. Gimė jis 2000 m. spalio 9 d. Vilniuje, šiame mieste ir mokėsi. 2013 m. su tėvais atvyko į Vokietiją, nuo tada ir lanko Vasario 16-osios gimnaziją. Montis yra ypač aukšto intelekto ir neeilinių gabumų jaunuolis. Pradėjęs nuo raidyno, per metus išmoko vokiečių kalbą, tapo konsultantu mokymosi sunkumų turintiems mokiniams. Sudėtinga surasti pokalbio temą, kuria penkiolikmetis neturėtų savo nuomonės ir aiškios pozicijos. Jaunuolis ypač pasižymi analitiniu mąstymu, tyrinėja jaunimo šnekamąją kalbą, klibina lietuviškų interneto portalų redaktorius, besirūpindamas gimtosios kalbos sklandumu. Montis padeda kurti bendrabučio radijo programas, dalyvauja Kino klubo veikloje, projekte „Lietuviška savaitė“, kuria laidų scenarijus. Jaunuoliu pasitiki visa daugiakultūrė klasė – jis išrinktas klasės seniūnu. Montis olimpiadose laimi aukščiausias prizines vietas: dvejus metus iš eilės (2015, 2016 m.) Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniams užėmė 1-ąją vietą, dalyvauja įvairiuose konkursuose: 2014, 2015, 2016 m. 5–10 klasių mokinių respublikiniame konkurse „Švari kalba – švari galva“, 2014 m. anglų kalbos konkurse „The Big Challenge“, 2015 m. Nacionalinio diktanto konkurse, kino stovykloje „7 dienos ir naktys su kinu“ dvejus metus iš eilės jam įteiktas apdovanojimas „Raudonasis gandras“ „Geriausio režisieriaus“ kategorijoje. Montis gimnazijoje neįtikėtinai praturtina visų mūsų gyvenimus. Jis gyvas pavyzdys to, kaip reikia siekti užsibrėžtų tikslų, nepataikauti aplinkai ir gyvenimui. Neabejoju, kad jis išpildys savo troškimą – taps televizijos prodiuseriu.

#ATEITIESLYDERIAI
Neringa Levinskaitė: „Stengiuosi atrasti save, o ne kopijuoti kokį kitą“

2016 m. Sankt Pe­ter­bur­go ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je (Ru­si­ja) lai­mė­jau 3-ią­ją vie­tą, Tarp­tau­ti­nė­je ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je pel­niau pa­gy­ri­mo raš­tą, 2015 m. Eu­ro­pos mer­gai­čių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je ir Vi­du­rio Eu­ro­pos ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je lai­mė­jau po si­dab­ro me­da­lį.

Gimiau 1999 m. liepos 4 d. Kaune. Mano tėtis dirba įmonės direktoriumi, mama – informatikos mokytoja. Sesuo mėgsta piešti, vaidinti, lanko dramos būrelį. Mokausi Kauno technologijos universiteto gimnazijos 11-oje klasėje ir jau studijuoju Kauno technologijos universitete.

Mano mėgstamiausia disciplina – matematika. Ja viskas prasideda ir baigiasi. Visos kitos disciplinos yra priklausomos nuo matematikos, o ši pati sau egzistuoja. Tai nuostabiai graži kalba, kuria susikalba žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių. Po pamokų daugiausia laiko praleidžiu savarankiškai mokydamasi, be to, lankau chemijos laboratorinius ir teorinius, programavimo užsiėmimus.

Mano talentą atrado mama. Ji pastūmėjo į pamokėles, kuriose susipažinau su matematika mokytojo L. Narkevičiaus dėka. Po truputį atsirado ir informatika, dabar – dar ir chemija. Gabumus ugdyti motyvuoja mokytojai ir pačios disciplinos grožis. Mokausi maždaug po 2 papildomas valandas kasdien mokykloje, taip pat šį pusmetį turėjau paskaitas universitete. Namuose daugiau sprendžiu uždavinius. Laikas, praleistas mokantis, labai varijuoja ir priklauso nuo noro. Laisvalaikiu labai mėgstu skaityti.

Visai neseniai atradau poeziją, tad dabar kaip niekad dažnai namiškiai mane randa su knyga rankose. Apskritai daugiausia veikiu tai, kas tuo metu šauna į galvą.

Iš visų laimėjimų labiausiai didžiuojuosi praėjusių metų sidabrine kolekcija: dviem respublikiniuose konkursuose pelnytais sidabro medaliais, Dr. J. P. Kazicko programavimo konkurso 2-ają vieta, dviem tarptautiniuose konkursuose pelnytais sidabro medaliais. O labiausiai – pagaliau įveiktu Prof. J. Matulionio jaunųjų matematikų konkursu. Šiame konkurse dalyvauju nuo tada, kai buvau dar septintokė. Ketvirtą kartą pagaliau sudalyvavau tvirtai ir 2016 m. iškovojau 1-ąją vietą. 2014 m. Lietuvos moksleivių informatikos olimpiada – pirmoji mano respublikinė olimpiada. Labai nustebau, kai mano rezultatu iš karto po sprendimo susidomėjo žmogus, kurio nepažinojau.

Kitą dieną (olimpiados rašymo dalis trunka dvi dienas) tas pats žmogus labai apsidžiaugė suskaičiavęs, kad mane aplenkė. Tada sužinojau, kad likau antra mažesniųjų grupėje. Apskritai šis rezultatas mane labai nustebino. Pasirodo, kad apie mano sugebėjimus, kurių nežinojau turinti, buvo informuotų mokinių. Po to lyg iš dangaus nukrito laimė su antra Lietuvos komanda dalyvauti Baltijos šalių informatikos olimpiadoje.

Gyvenime stengiuosi, kiek įmanoma, būti sąžininga, nevengiu atvirai pasakyti savo nuomonės. Gyvenimo principas – sakyti tiesą, o jei negaliu – tylėti. Visi žmonės, su kuriais bendrauju ir kurie mane supa, daro man įtaką, formuoja mąstymą, mentalitetą, visuomeniškumą, dailina charakterio bruožus, įpročius. Didžiausią įtaką man daro mama ir mokytojai. Mano autoritetai – mokytojai, moksleiviai, visuomenės veikėjai. Daugiau ar mažiau susilipdau vertybes, kurios žavi asmenybėse, ir jų pati siekiu. Lygiuotis drįstu į stipresnius, gabesnius moksleivius. Tačiau stengiuosi atrasti save, o ne kopijuoti kokį kitą žmogų.

Savo bendraamžiams galėčiau patarti pradėti nuo svajonės. Tada bendraminčiai nepakenks. O toliau – noras nuves savais keliais. Svarbu nepasiduoti, tačiau nepamirškite, kad jūsų svajonė turi tikimybę būti beprasmė.

Mano ateitis – šiandien. Studijuoju matematiką. Mąstau ir apie informatikos studijas. Tačiau kol kas labiau linkstu prie matematikos. Bandysiu rinktis tarp akademinės matematiko profesijos ir praktinio matematikos taikymo informacinėse technologijose, galbūt susietose su chemija.

Lietuvoje (ir visame pasaulyje) mane džiugina žmonės, tikintys tuo, ką daro, ir labai mėgstantys savo darbą. Toks pilietis spinduliuoja gyvenimu ir įneša grožio į kasdienybę. Neramina tie, kurie sėdi ne tose vietose, kur turėtų ar norėtų. Šiurpu klausytis mokytojo, kuris teigia, kad nekenčia vaikų, ir džiaugiasi, kad gali jiems kenkti. Po 10 metų Lietuvoje matau daugiau kitų tautų piliečių, atvykstančių vykstant natūraliai gyventojų difuzijai. Įsivaizduoju valstybę, skiriančią daugiau dėmesio mokslo ir technologijų pažangai, nes Lietuvoje nemažai gerų specialistų. Noriu tikėtis paaukštintos mokslo kartelės moksleiviams ir studentams. Tikiu, kad į daugelį vietų ateis jauni, užsidegę žmonės. Norėčiau tikėtis didesnio gyventojų globalumo – matyti ne tik savo nosies galą.

* * *

Apie Neringą:

Matematikos mokytojas Leonas Narkevičius:

Neringa 7 klasėje pateko į mano grupę šeštadieninėje matematikos mokykloje. Iš karto išsiskyrė iš visų – nors ir septintokė, bet stiprių aštuntokų grupėje kitiems nenusileido loginiu mąstymu, greita orientacija. Sudarėme planą, kuriais metais kokiose olimpiadose sieksime dalyvauti ir kokio rezultato jose norime. Jau aštuntoje klasėje Neringa laimėjo 2-ąją vietą respublikinėje matematikos olimpiadoje. O devintoje klasėje prizinių vietų jau tikėjomės kiekvienoje olimpiadoje, kurioje ji dalyvavo. Sidabro medalis Europos mergaičių olimpiadoje, toks pats pasiekimas Vidurio Europos matematikos olimpiadoje labai nudžiugino, bet beveik nestebino, nes jautėsi, kad kažkokia matematinė jėga slypi šioje merginoje. Kadangi devintoje klasėje Neringa jau mokėjo visą mokyklinį matematikos kursą, tai, susitarus su Kauno technologijos universitetu, pritarus Neringai ir jos tėvams, ji tapo Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto pirmo kurso studente. Tuo pačiu metu ji yra ir 10-os klasės mokinė gimnazijoje, ir pirmakursė universitete. Pirmas toks atvejis Lietuvoje. Ugdyti gabų vaiką yra ir dovana, ir atsakomybė. Dovana, nes būti šalia tokio mokinio, padėti siekti rezultatų yra labai geras jausmas. Atsakomybė, nes visada norisi tokiam talentui duoti kuo daugiau. Bet tai nėra lengva, kai talentas auga gerokai greičiau ir aukščiau nei aplinkiniai, kai mokytojas neturi pasiruošęs pakankamai medžiagos tokiems išskirtiniams atvejams. Žavi Neringos ramybė, užtikrintumas. Nuo pat 7-os klasės ji bendrauja kaip suaugusi – su ja galima kalbėtis logiškai, argumentuotai. Ir rezultatų Neringa siekia ramiai, įvertindama savo jėgas, nesureikšmindama nesėkmių – po jų ateina laimėjimai aukštesnio lygmens olimpiadose. Neabejoju, kad Neringa rinksis matematiko kelią. Žinoma, gal dar anksti prognozuoti, ar pasuks į akademinę sritį, ar į praktinį matematikos taikymą. Bet kuriuo atveju ji bus viena geriausių savo srityje. Linkiu Neringai sėkmingai pasirinkti savo sritį. Taip, kad visą gyvenimą galėtų mėgautis darbu

#ATEITIESLYDERIAI
Lukas Juozulynas: „Rezultatai įpareigoja siekti vis aukštesnių tikslų“

2016 m. 64-ojo­je Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos olim­pia­do­je ir 65-ojo­je Lie­tu­vos mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je lai­mė­jau 2-ąją vie­tą, 54-ojo­je Lie­tu­vos mo­ki­nių che­mi­jos olim­pia­do­je ir Lie­tu­vos kio­ku­šin ka­ra­tė jau­nu­čių čem­pio­na­te – 3-ią­ją vie­tą, 2015 m. 12-ojo­je tarp­tau­ti­nė­je jau­ni­mo gam­tos moks­lų olim­pia­do­je Te­gu mies­te (Pie­tų Ko­rė­ja) – 3-ią­ją vie­tą.

Gimiau 2000 m. gegužės 25 d. Vilniuje. Mano mama studijavo Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete. Jį baigusi, dirba programuotoja, kuria gudrias informacines sistemas. Mėgsta saulę, jūrą ir piešti.

Tėtis taip pat studijavo Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete. Čia jis sutiko ir įsimylėjo mamą. Baigęs universitetą, tėtis apgynė matematikos mokslų disertaciją ir tapo mokslų daktaru.

Kai aš buvau vienerių metų, tėtis dirbo Bylefeldo universitete Vokietijoje. Aš ir mama tuo metu gyvenome kartu su tėčiu. Šiuo metu tėtis dėsto Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete ir dirba programuotoju, kaip ir mama.

Turiu sesę Agnę, kuri lanko 5-ą klasę Vilniaus Žemynos progimnazijoje. Ji labai mėgsta kurti įvairiausias istorijas bei pasakas ir jas užrašyti. Neseniai Agnė laimėjo lietuvių kalbos mokslų konkurso „Kengūra“ lyderių turnyrą. Laimėjo prizą – kelionę į Berlyną, Vokietijos sostinę.

Aš tikiu, kad mano sesė taps garsia rašytoja arba įžymia gydytoja. Beje, mano sesė jau antrą kartą iš eilės tapo Lietuvos kiokušin karatė čempionato nugalėtoja.

Mokausi Vilniaus licėjuje. Labiausiai man patinka gamtos mokslai: fizika, chemija, biologija. Mokykloje gamtos mokslus dėsto labai kvalifikuoti mokytojai ir dėsto įdomiai. Nejučia ir aš užsikrėčiau mokytojų entuziazmu ir noru pažinti vis naujas sritis. Mėgstu iššūkius. O gamtos mokslai suteikia jų tiek daug. Kiek daug neišspręstų problemų, kurios tik ir laukia, kad kas nors imtų ir jas įveiktų. Tikiu, kad gamtos mokslai yra Lietuvos ateitis.

Po pamokų savarankiškai studijuoju fiziką ir chemiją, dar lankau kiokušin karatė treniruotes, savarankiškai mokausi ir matematikos. Manau, kad viską lemia įdėtas darbas ir polinkis užsiimti vienokia ar kitokia veikla. Postūmį man suteikia tėvų, mokytojų, aplinkinių tikėjimas manimi. O pasiekti rezultatai įpareigoja siekti vis aukštesnių tikslų.

Visada norėdavau ir noriu sužinoti daugiau, negu mokoma mokykloje. Negaliu nustygti, kol neišsiaiškinu naujos temos ar neišsprendžiu iškilusios mokslinės problemos. Kiekvienas neįveiktas uždavinys man neduoda ramybės. Nieko kito nelieka, kaip juos išspręsti.

Paprastai daugiausia mokausi savarankiškai namuose. Paprašau tėvų, kad elektroniniuose knygynuose (pavyzdžiui, amazon.com) nupirktų vadovėlių ar mokslo knygų ir jas studijuoju. Tas vietas, kurios man neaiškios, nagrinėju kartu su savo bendramoksliais. Vilniaus licėjuje mokiniai buriasi į būrelius, kuriuose vieni kitiems padeda iki galo išsiaiškinti nesuprantamas temas, įveikti iškilusias problemas. Savaitę iki olimpiados ar kito konkurso mokausi labai intensyviai ir kryptingai. Deja, per tą kryptingumą nukenčia kitos pamokos.

O įprastai grįžtu iš mokyklos apie 17 valandą. Turiu apie 2 valandas laisvalaikio. O visas kitas laikas skirtas savarankiškoms studijoms ir karatė treniruotėms. Savaitgalį laisvalaikio turiu daugiau. Ypač tada, kai kartu su tėčiu dalyvauju pėsčiųjų žygyje ar susitinku su draugais. Mėgstu sportą, ypač kovos menus. Kaip jau minėjau, lankau kiokušin karatė treniruotes. Dalyvauju varžybose ir karatė vasaros stovyklose. Turiu karatė žaliąjį diržą su ruda juostele (3 kyu). Mano svajonė – pasiekti aukščiausią meistriškumo viršūnę ir užsitarnauti juodąjį diržą (1 dan). Liūdna, kad kuo toliau, tuo sunkiau suderinti mokslus ir karatė treniruotes.

Tai, kad tavimi tiki tėvai, mokytojai, labai motyvuoja, suteikia didžiulį postūmį žengti pirmyn.

Mėgstu dalyvauti pėsčiųjų žygiuose, kuriuos organizuoja Pėsčiųjų žygių asociacija. Žygiai vyksta įvairiose Lietuvos vietose. O tai suteikia galimybę pažinti šalį, kurios pilietis esu, aplankyti istorines vietas, kurios neretai jokiose knygose neminimos. Ar kas buvo prie sienos, kuri skyrė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo Vokiečių ordino žemių pagal 1422 m. pasirašytą sutartį? O aš buvau. Ši siena buvo panaikinta tik po penkių šimtų metų! Įprastai per vienos dienos žygį įveikiu 40 kilometrų. Dar laisvu laiku domiuosi istorija ir filosofija.

Labiausiai didžiuojuosi laimėjęs 3-iąją vietą 12-ojoje tarptautinėje jaunimo gamtos mokslų olimpiadoje Tegu mieste (Pietų Korėja). Ši olimpiada man ir labiausiai įsiminė, nes įrodžiau sau, kad galiu garbingai varžytis su gabiausiais pasaulio mokiniais. Susidraugavau su kitais Lietuvos komandos nariais (mokiniais). Draugystė nenutrūko ir po olimpiados. Man tai gal net vertingesnis pasiekimas už olimpiadoje laimėtą 3-iąją vietą. Lietuvos komanda, kurios nariu aš buvau, įrodė, kad Lietuvos mokslas yra tikrai aukšto lygio ir mes galime garbingai varžytis su bet kurios šalies komanda. Net jei ta šalis turi kelis šimtus kartų daugiau gyventojų negu Lietuva.

Be to, beveik išsipildė mano gyvenimo svajonė – aplankyti Japoniją. Mokydamasis 5-oje klasėje dalyvavau respublikiniame mokinių konkurse „Žynys – 2012“ Radviliškio Lizdeikos gimnazijoje. Prizinės vietos neužėmiau, tačiau didžiuojuosi, kad sugebėjau garbingai pasipriešinti keleriais metais už save vyresniems moksleiviams. Šis konkursas man labiausiai įsiminė dar ir dėl to, kad jame dalyvauti mane paskatino progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja. Tai, kad tavimi tiki tėvai, mokytojai, labai motyvuoja, suteikia didžiulį postūmį žengti pirmyn.

Gyvenime vadovaujuosi dviem principais: pirma, kiekvienas turi turėti svajonę ir jos siekti, antra, niekas nepadarys tau rojaus Žemėje, jei pats jo nesukursi. Man svarbiausios vertybės yra užsispyrimas, ryžtas ir tikslo siekimas, nuoseklus darbas, jautrumas aplinkiniams, didžiavimasis savo šalimi ir jos garsinimas.

Autoritetai man yra Lietuvos kunigaikščiai ir visi, kurie kovojo už lietuvių tautos laisvę ir pasiekė, kad ji išliktų. Protėviai ir ryšys su jais, kalba, tautybė, tėvynė (ji žmogui yra viena ir nekeičiama) yra viena svarbiausių asmenybės dalių. Mano įsitikinimu, jei žmogus tai prarastų, jis taptų neįgalus. Aišku, visi čia mano paminėti žmonės yra romantizuojami. Neabejoju, kad jie turėjo ir neigiamų bruožų. Bet šie neigiami bruožai nublanksta prieš esminį siekį – kovoti už laisvę ir ją ginti. Laisvė suteikia pagrindą kiekvienam mūsų siekti sau iškeltų tikslų. O mano paminėtų žmonių ryžtas suteikia man postūmį ir norą žengti mano pasirinktu keliu. Semiuosi iš jų ryžto.

Baigęs mokyklą noriu studijuoti kvantinę fiziką ir reliatyvumo teoriją. Netikiu, kad žmonės negali sukonstruoti skraidymo aparatų, kurie leistų žmonijai užkariauti žvaigždes. Bet dar nesu įsitikinęs, ar mano sprendimai nepasikeis. Kiekviena žinių ir įgūdžių dalelė keičia žmogaus požiūrį ir jo nuostatas. Ir aš taip pat keičiuosi. Tikiu, kad daug glaudesnis įvairių sričių mokslininkų bendradarbiavimas sukurs sinergiją, kuri daug kartų padidins jų pasiekimus, kurie būtų daug mažesni kiekvienam dirbant atskirai. Dėl šios priežasties nenoriu apsiriboti tik viena mokslo sritimi, viena profesija. Bet nesu tikras, ar pavyks viską suderinti.

Savo bendraamžiams norėčiau pasakyti, kad gyvenime svarbu išsikelti tikslus, bet neskraidyti padebesiais. Reikia sunkiai dirbti, nuolat mokytis, pasisemti daug daug ryžto, bendrauti su bendraklasiais, mokytojais, kolegomis, artimaisiais ir aplinkiniais.

Mane neramina geopolitinė Lietuvos situacija ir agresyvus vieno kaimyno Rytuose elgesys. Džiugina Lietuvos nepriklausomybė, nuolatinis gyvenimo Lietuvoje gerėjimas (net jei kai kurie iš mūsų šio fakto nenori pripažinti). Jei atvirai, manau, kad Lietuvoje problemų nėra. Yra tik darbai, kuriuos kiekvienas mūsų turi atlikti. Ir galioja viena vienintelė pagrindinė elgesio taisyklė – elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. O visa kita kyla iš šios taisyklės ir darbų, kuriuos reikia atlikti. Manau, kad po 10 metų Lietuva bus šalis, kuria visi jos gyventojai didžiuojasi. Šalis, kurios nuomonė svarbi tarptautinei bendruomenei. Šalis – pasaulio lyderė tam tikrose mokslo, pramonės, kultūros, meno, švietimo, sporto ir kitose srityse. O lietuviai, kurie išsibarstė po pasaulį, ir jų palikuonys laikys save lietuviais ir Lietuvos dalimi – nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje jie gyvens, nesvarbu, kokia veikla užsiims, nesvarbu net, kokia kalba kalbės ir kokią religiją išpažins.

#ATEITIESLYDERIAI
Gytis Dubovikas: „Būkite savotiška pasaulio dalimi“

2015 m. res­pub­li­ki­nia­me gam­tos moks­lų kon­kur­se „Mū­sų eks­pe­ri­men­tas“ lai­mė­jau 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1999 m. vasario 8 d. Jiezne, Prienų rajone. Gyvenu su tėčiu ir mama. Mokausi Prienų rajono Jiezno gimnazijoje. Lankau gamtininkų būrelį „Jaunieji miško bičiuliai“ ir lietuvių kalbos būrelį „Maironiečiai“. Laisvalaikiu mėgstu skaityti, miegoti, klausausi muzikos, naršau internete, važinėjuosi dviračiu.

Manau, kad dar nesu pasiekęs įspūdingų laimėjimų. Tiesiog didžiuojuosi tuo, ką sugebu. Man svarbiausia buvimas savimi, savo tikslų siekimas. Todėl ir bendraamžiams norėčiau patarti išlikti savimi, neleisti kitiems jūsų kurti, bet ir nebijoti prašyti kitų pagalbos. Būkite savotiška pasaulio dalimi. Baigęs mokyklą galvoju studijuoti gal informacines technologijas, gal ką nors, susijusio su chemija, o gal anglų kalbą.

Manau, kad Lietuva tampa modernia valstybe, bet vis dar atsilieka daugeliu ekonominių ir politinių aspektų. Kokia šalis bus po 10 metų, man sunku pasakyti.

Apie Gytį:

Chemijos mokytoja Joalita Jurkevičienė:

Gytis pasižymi daugeliu savybių, būdingų gabiam mokiniui: lengvai ir greitai atranda ryšį, rodos, tarp visai nesusijusių dalykų – gamtos mokslų, matematikos, informacinių technologijų ir menų. Visada stengiasi užbaigti pradėtą darbą, prisiverčia dirbti be išorinio spaudimo, motyvuoja save ir kitus komandos draugus. Šios savybės jam leidžia kūrybiškai atsiskleisti konkursuose, kuriuose reikia chemijos, biologijos ir fizikos žinias panaudoti kūrybiškai sprendžiant sudėtingas ekologines, gyvenimiškas ar mokslines problemas. Tam prireikia ir puikios vaizduotės, artistiškumo, žodžio valdymo meno, ir puikaus informacinių technologijų išmanymo. Tai irgi svarbūs Gyčio bruožai, kurie jį paverčia labai mėgstamą kitų mokinių. Šios savybės garantavo, kad jis kartu su bendraminčių komanda 2015 m. laimėtų respublikinį gamtos mokslų konkursą „Mano eksperimentas“, kurio tikslas skatinti mokinius problemas spręsti kūrybiškai, naudojant mokslinius metodus. Gytis turi lakią vaizduotę, kartais užduotais klausimais glumina mokytojus, bet niekada neišeina iš pamokos neišsiaiškinęs jam rūpimų dalykų. Noriai imasi naujų užduočių, ypač domisi naujosiomis technologijomis. Gamtos mokslų kabinete pirmasis išmoko ir išmokė klasės draugus naudotis kompiuterine „MultiLab4“ laboratorija, skaitmeniniu mikroskopu. Gytis – tikras Z kartos vaikas. Jis mokosi kitaip: pirmiausia tyrinėja pats, jei nesiseka, pagalbos gali paprašyti draugų, mokytojų.

Anglų kalbos mokytoja Jolita Stačiokaitė:

Gyčio išskirtinį talentą anglų kalbai pastebėjau vos pradėjusi jį mokyti 2-oje klasėje. Jis yra mano mokinys iki šiol, tačiau net negaliu pasakyti, kad jį mokau. Gytis anglų kalbą moka pats. Gera atmintis, puiki tarsena, ypatingas gebėjimas kurti rašytinį tekstą, nestokojant fantazijos ir humoro jausmo. Skaitydama jo rašinius, kartais nusistebiu: „Kaip tu išmokai šitą gramatikos taisyklę?“ Gytis tik trukteli pečiais atsakydamas: „Nežinau, tiesiog moku“. Kaip Gytį skatinu? Giriu negailėdama, nes tikrai žaviuosi jo talentu. Pagyrimai jo negadina, nes, man rodosi, Gyčiui trūksta pasitikėjimo savimi. O be reikalo. 2014 m. jis tapo konkurso „Kalbų kengūra“ „Auksinės kengūros“ diplomo laimėtoju, o 2015 m. – anglų kalbos konkurso 9–10 klasėms rajoninio etapo 1-osios vietos laimėtoju ir atstovavo Prienų rajonui respublikiniame konkurse Kaune. Šiame konkurse jis buvo nominuotas už „Originalią ir kūrybišką filmo apžvalgą“. Mane žavi Gyčio susikaupimas, gebėjimas įsigilinti į sprendžiamą problemą, platus akiratis, savo vertės suvokimas ir rami laikysena. Linkiu Gyčiui ir toliau tikslingai siekti užsibrėžtų tikslų ir taip džiuginti savo tėvus ir mokytojus.

Lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Kuliešienė:

Gytį mokau nuo 7-os klasės. Tada ir pastebėjau, kad jis yra gana originalus, turi unikalių pasakotojo gebėjimų, todėl paskatinau jį dalyvauti „Tramtatulyje“ – vaikų ir moksleivių, liaudies kūrybos atlikėjų, konkurse. Vaikinas ne kartą yra tapęs šio konkurso rajoninio turo laureatu.

#ATEITIESLYDERIAI
Paulina Dainora Erichsmeier: „Tikėkite savo jėgomis“

2015 m. 13-ojo­je Lie­tu­vos mo­ki­nių as­tro­no­mi­jos olim­pia­do­je lai­mė­jau 1-ąją vie­tą.

Gimiau 2000 m. balandžio 23 d. Lemgo miestelyje, Vokietijoje. Mano tėtis – vokietis, bet mama – lietuvė, ji dirba grožinės literatūros vertėja. Šeima mėgsta sodininkystę ir daržininkystę. Brolių ar seserų neturiu.

Mokausi Kauno technologijos universiteto gimnazijoje. Mėgstamiausia disciplina – fizika. Galbūt paprasčiausiai todėl, kad kol kas jos mokantis man nereikia įdėti daug pastangų. Fiziką mėgstu nuo pat tada, kai atsirado jos pamokos.

Kitaip nei mano bendraamžiai, po pamokų vis dar darau namų darbus. Taip pat ilsiuosi. Laisvalaikiu labai mėgstu skaityti gerą, sukrečiančią literatūrą ir ją analizuoti. Ne mažiau patinka leisti laiką žiūrint filmus ar vasarą poilsiauti su šeima sodyboje. Taip pat laisvu laiku einu pasivaikščioti ar susitikti su draugais.

Būdama 13-os metų, susidomėjau teleskopu su nuolaida vienoje iš didžiųjų buitinės technikos parduotuvių. Tik gerokai vėliau supratau, kad tai toli gražu nebuvo kokybiškas prietaisas... Tačiau būtent jo įsigijimas privertė mane susidomėti astronomija ir kuo toliau, tuo labiau norėjau į tai gilintis. Jei dienos pabaigoje lieka laiko, truputį mokausi astronomijos teorijos ar, esant geroms oro sąlygoms, stebiu dangų iš balkono.

Susimąsčiusi, kiek laiko praleidžiu ugdydama šį savo gabumą, prisipažįstu, kad iš tiesų turėčiau tam skirti daugiau laiko: prie astronomijos prisėdu toli gražu ne kiekvieną dieną. Dažnai savaitgaliais po valandą ar dvi konspektuoju teoriją, sprendžiu užduotis. Mokausi tiek, kiek pati noriu ir man atrodo reikalinga, jaučiu šeimos ir mokytojų palaikymą.

Kadangi (viliuosi, kad tik kol kas) svarbiausias mano laimėjimas yra tik vienas (pergalė respublikinėje astronomijos olimpiadoje), tai juo labiausiai ir džiaugiuosi. O labiausiai įsiminė 12-oji Lietuvos mokinių astronomijos olimpiada, vykusi 2014-aisiais, nes tai buvo pirmasis respublikinis konkursas, kuriame dalyvavau.

Ką galėčiau patarti bendraamžiams? Nežinau, ar jau turiu teisę patarti – mano pačios nueitas kelias dar visai menkas. Na, visgi patarčiau visų pirma nespartinti savo svajonių: jei tokios nėra, neverta rinktis to, kas jums nemiela. Tačiau jei jau kuo nors susidomėjote, tikėkite savo jėgomis ir daugiausia dirbkite patys, nes geriausi mokytojai esate patys sau. O vėliau šalia visada atsiras žmonių, kurie jums padės.

Man gyvenime svarbiausia pagarba kitam ir teisingumas (suprantu, kad tai tik siekiamybė). Mano manymu, kiekvienas, jei neperžengia įstatymų ir moralės, turi teisę gyventi taip, kaip jam patinka, ir tai ne mano reikalas – galiu tik pasidalyti nuomone apie kito veiksmus. Manau, kad autoritetai iš šalies negali prilygti žmonėms, kuriuos pažįstame artimiausiai. Taigi mano autoritetas yra mano vyresnieji šeimos nariai. Kol kas nežinau, ką tiksliai studijuosiu baigusi mokyklą. Tikriausiai tai bus gana „žemiška“ profesija – susijusi su kasdienių produktų gamyba ar aptarnavimo sektoriumi.

Mane džiugina tai, kad vis atsiranda bendraamžių ir vyresnių žmonių, kurie man padeda gyvenime. Tik kartais baisu pagalvoti, kad mūsų tauta gali išnykti (turiu mintyje emigraciją). Tikiuosi, kad per artimiausią dešimtmetį mūsų šalyje sustiprės verslas, gamyba. Labai norėtųsi, kad pagerėjimą pajustų kiekvienas pilietis.

#ATEITIESLYDERIAI
Aurimas Klimašauskas: „Reikia pačiam atrasti savo kelią“

2016 m. Res­pub­li­ki­nia­me prof. Jo­no Ma­tu­lio­nio jau­nų­jų ma­te­ma­ti­kų kon­kur­se lai­mė­jau 1-ąją vie­tą (11 kla­sių gru­pė), 2016 ir 2015 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je – ati­tin­ka­mai 3-ią­ją ir 2-ąją vie­tą, 2015 m. Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos moks­lei­vių ma­te­ma­ti­kos var­žy­bo­se – 1-ąją vie­tą (10 kla­sių gru­pė), Tarp­tau­ti­nės ma­te­ma­ti­kos kon­kur­so „Ken­gū­ra“ sto­vyk­los ma­te­ma­ti­kos kon­kur­suo­se Za­ko­pa­nė­je (Len­ki­ja) – 1-ąją ir 3-ią­ją vie­tas, o gam­tos moks­lų kon­kur­se „Ken­gū­ra“ – „Auk­si­nės ken­gū­ros“ dip­lo­mą, 2013 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių gam­tos moks­lų olim­pia­do­je – 3-ią­ją vie­tą, 2011 ir 2009 m. ang­lų kal­bos kon­kur­se „Ken­gū­ra“ – „Auk­si­nės ken­gū­ros“ dip­lo­mą.

Gimiau 1998 m. spalio 30 d. Vilniuje. Gyvenu su mama, brolių ar seserų neturiu. Mama dirba anglų kalbos dėstytoja Vilniaus kolegijoje, domisi joga.

Mokausi Vilniaus licėjuje. Iš visų disciplinų man labiausiai patinka matematika, nes ji lavina mąstymą, man gerai sekasi ir yra daug kur pritaikoma. Po pamokų lankau matematikos būrelį, namuose papildomai mokausi matematikos, dar lankau plaukimo treniruotes baseine. Kasdien namuose mokausi apie valandą, daugiausia mokausi savarankiškai, sprendžiu olimpiadų uždavinius. Laisvalaikiu mėgstu žiūrėti filmus, skaityti knygas.

Matematika man sekėsi nuo pat pradinės mokyklos, vėliau pradėjau dalyvauti olimpiadose, kuriose irgi gerai sekėsi. Pradėjau mokytis papildomai, nes matematika man pasirodė įdomi, norėjau siekti gerų rezultatų ir sieti savo ateitį su šia mokslo šaka. Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad patekau į 2016 m. vasarą vyksiančią Vidurio Europos matematikos olimpiadą. Savo bendraamžiams noriu pasakyti, kad reikia išsikelti aiškų tikslą ir jo siekti tol, kol pasiseks.

Neturiu vieno žmogaus, kuris man darytų įtaką. Manau, reikia pačiam atrasti savo kelią, o ne eiti kieno nors kito keliu. Dar nežinau, ką studijuosiu baigęs mokyklą, tačiau tikrai ką nors, susijusios su tiksliaisiais mokslais ir matematika.

Manau, kad po 10 metų Lietuva bus moderni, vakarietiška ir praturtėjusi valstybė.

* * *

Apie Aurimą:

Mama Jūratė Helsvig:

Tai, kad turiu ypatingą vaiką, žinojau dar jam esant mažam. Aurimas jau gimęs pasižymėjo ypatingu smalsumu. Kai buvo kelerių metukų, turėjo medinių spalvotų figūrėlių, kurias mėgdavo visaip dėlioti, skaičiuoti, mokėjo gerai skaičiuoti mintinai. Būdamas ketverių metų, galėjo laisvai skaityti. Mokytis jam sekėsi ir sekasi be jokių pastangų, matematika sekėsi ypač gerai. Mane žavi Aurimo savarankiškumas. Jam patinka iššūkiai, olimpiados. Aurimo analitinis mąstymas labai gerai išvystytas. Auginti gabų vaiką reiškia nesuprasti, kaip dvejų metų vaikas tegali pasakyti tik keletą žodžių, kaip trejų metų vaikas nepažįsta skaičių, raidžių, kaip gali būti per sunku mokytis mokykloje. Aurimui norėčiau palinkėti daug laimės, draugų ir meilės.

#ATEITIESLYDERIAI
Paulius Kažukauskas: „Viskas prasideda nuo supratimo, ko iš tiesų nori“

2016 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių vo­kie­čių kal­bos olim­pia­do­je lai­mė­jau 1-ąją vie­tą ir tei­sę at­sto­vau­ti sa­vo ša­liai tarp­tau­ti­nė­je olim­pia­do­je.

Gimiau 1998 m. balandžio 7 d. Vilniuje. Mano tėtis Vigmantas ir mama Laima yra kilę iš mažų miestelių. Abu dirba verslo srityje, nors baigė su tuo visiškai nesusijusias studijas, o tai man yra tarsi įrodymas, kad studijų kryptis nėra pats svarbiausias karjeros pasirinkimas. Esminis dalykas studijuojant – išsiugdytas gebėjimas daryti tikslingus sprendimus ir studijų metais ateinanti asmenybės branda. Sesė Miglė Vilniuje taip pat studijuoja verslo ir finansų ypatybes.

Mokausi Vilniaus licėjuje. Esu licėjaus laikraščio „Andai“ korektorius (atsakingas už kalbos taisyklingumą ir gramatikos tikslumą). Vienos mėgstamiausios disciplinos išskirti tikrai negaliu, bet linkstu prie istorijos, matematikos ir anglų bei vokiečių kalbų. Šios keturios disciplinos man svarbiausios, nes jas išmanydamas žmogus įgyja gana platų išsilavinimą ir bendrą suvokimą (istorija), gebėjimą racionaliai mąstyti (matematika) ir sugeba išreikšti mintis daugiau nei viena, savo gimtąja, kalba (anglų ir vokiečių kalbos).

Kadangi mėgstu daugybę veiklų, siekiu į nieką konkrečiai nesusikoncentruoti ir užsiimti visomis man patinkančiomis veiklomis, nors ir mėgėjiškai. Kaip atradau savo talentą? Veikiausiai pirmas man į galvą šovęs dalykas yra tokios draugiškai pašiepiančios giminaičių ir draugų pastabos, kaip „šnekorius“ ar „būsimasis lietuvių kalbos mokytojas“. Taigi nuo mažų dienų nuolat girdėjau pastebėjimus, kad sugebu sklandžiai ir įtikinamai kalbėti. Kiek vėliau, dalyvaudamas debatuose ar vesdamas renginius mokykloje, tik įsitikinau, kad nejaučiu scenos baimės ir patiriu didelį malonumą, kalbėdamas auditorijai. Ir kuo didesnei, tuo geriau.

Niekada nefiksuoju laiko, kurį iš anksto žadu praleisti sėdėdamas prie namų darbų. Praleidžiu tiek laiko, kiek reikia (įprastai tai būna 1 val. 30 min. ar 2 val. per dieną). Baigęs darbus mokykloje arba joje lieku žaisti krepšinio ar tinklinio, arba keliauju į vokiečių kalbos kursus. Taigi mano savaitė gana užimta, tenka suktis kompaktiškai, o visavertiškai pailsiu ir visiškai atsigaunu tik vasarą.

Laisvu nuo pamokų metu žaidžiu krepšinį, stalo tenisą ir tinklinį. Ypač mėgstu klausytis užsienio šalių (konkrečiai JAV ir Didžiosios Britanijos) debatų ir domėtis politinėmis bei ekonominėmis naujienomis. Taip pat tobulinu vokiečių kalbos žinias ir lankau Vokietijos institucijų remiamą kalbos programą „Deutsche Sprache Diplom“. Aišku, nevengiu ir paskaityti: dažniausiai renkuosi žurnalus (pavyzdžiui, „The Economist“, „Iliustruotoji istorija“ ir pan.), nes juos įveikti užtrunka nepalyginamai trumpiau, nei to reikalauja knyga.

Jei atvirai, didžiausiu savo pasiekimu laikau ne laimėjimus (ar tai būtų ekonomikos, ar anglų kalbos verslo pristatymų, ar tos pačios vokiečių kalbos olimpiados, ar karatė čempionatų laimėjimai), bet kasdieninį gebėjimą nepasiduoti ir keliauti toliau.

Be abejo, būna dienų, kai žmogus patiria pralaimėjimo kartėlį, jį užspaudžia darbų krūva, jis jaučiasi sugniuždytas ir neįsivaizduoja, kas bus toliau. Mano manymu, didžiausias pasiekimas ir yra savęs suėmimas į nagą ir raginimas stotis ant kojų ir bandyti toliau. Atmintyje man labiausiai įstrigo 2015 m. rudenį Rygoje, Latvijoje, vykęs ekonomikos ir verslo konkurso „Junior Peak Time“ finalas. Jį atsimenu ne tiek dėl pateiktų spręsti užduočių, bet savarankiškų kelionių po miestą ir tikrosios latviškosios dvasios pajautos. Privalau paminėti ir 2015 m. vasarą Vokietijoje tarptautinėje stovykloje „Schulen: Partner der Zukunft“ praleistą kone mėnesį. Įveikęs Gėtės instituto organizuotą atranką, laimėjau galimybę ilgą laiką praleisti kitoje šalyje, užmegzti tarptautines pažintis ir, žinoma, tobulinti vokiečių kalbos įgūdžius.

Saviugdą suprantu kaip gebėjimą išsamiai išmanyti ir kalbėti įvairiomis temomis, samprotauti ir daryti pagrįstus sprendimus, turėti tvirtą moralinių pažiūrų sistemą ir pan.

Didžiausia vertybe laikau savo, kaip asmenybės visumos, tobulėjimą. O saviugdą suprantu kaip gebėjimą išsamiai išmanyti ir kalbėti įvairiomis temomis, samprotauti ir daryti pagrįstus sprendimus, turėti tvirtą moralinių pažiūrų sistemą ir pan. Mano manymu, tokio tvirto charakterio ir imlumo aplinkai, norėjimo žinoti daugiau, nei reikalauja egzaminas ar konkreti profesija, šiandienos Lietuvoje labai trūksta.

Nepripažįstu autoritetų ir manau, jog atkartoti kad ir sėkmingo žmogaus žingsnius nėra verta. Galbūt tai ir lems asmeninę sėkmę, bet ją būsi susikūręs kopijuodamas, o ne mindamas savo atskirą taką. Žinoma, įgauti įkvėpimo ar pasisemti idėjų visada galima, bet tai neturi tapti mėgdžiojimu ir užmigimu ant kito laurų.

Svarstau baigęs mokyklą studijuoti ekonomiką ir politiką, o tada jau žiūrėsiu, kaip gyvenimas pasisuks. Galvoje kirba dvi galimybės: dirbti verslo pasaulyje arba atlikti visuomeninę pareigą, t.y. atstovauti žmonių interesams politinėje arenoje. Nors antrasis variantas veikiausiai ir nėra toks pastovus ir pelningas kaip darbas verslo įmonėse, laikausi nuostatos, kad gyvename tik kartą. Tad šį bandymą reikia išnaudoti su kaupu ir ne egzistuoti dėl pinigų, bet gyventi dėl to, kas tave varo pirmyn.

Todėl bendraamžiams noriu pasakyti, kad viskas prasideda nuo supratimo, ko iš tiesų nori. Siūlau neskubinti šio pasirinkimo, jis turėtų ateiti pats, savaime, nors ir įpusėjus 12-os klasės mokslo metus. Priešingu atveju skubotas sprendimas kainuos daug laiko ir skausmo ateityje, kai kasdien teks dirbti nemėgstamą darbą. O tada jau ateina metas juodam, labai sunkiam darbui ir žinių, iš pradžių teorinių, paskui ir praktinių, rinkimo. Vis dėlto, jei pasirinkai teisingai, dėti visas pastangas ir po dienos darbų jaustis išsunktam bus malonu, nes dirbai dėl savęs ir tau priimtinų idėjų.

Dar vienas, nors ir banalus, patarimas: nebijokite klysti, tai grūdina. Čia tinka frazė, kurią seniai kažkur girdėjau: „Nesvarbu, ar stipriai gali kirsti. Svarbiausia, kiek smūgių gali priimti ir vėl atsistoti ant kojų.“

Kalbėti apie Lietuvą noriu pradėti nuo to, kuo širdis džiaugiasi. Taigi mane džiugina spartus Lietuvos sukimas Vakarų pasaulėžiūros link, vis platesnis atsivėrimas liberaliosioms idėjoms ir šalies žmonių mentaliteto kaita, sustabarėjusių sovietinių prietarų atsisakymas. Kiek neramu dėl to, kad dideli jaunų žmonių būriai traukia lengvesnio gyvenimo ieškoti svetur ir niekada nebegrįžta, dėl šios priežasties Lietuvai gresia demografinė krizė. O turėtume, nors tai ir yra nepalyginamai sunkiau, kurti savo valstybę ir jos gerovę, kaip tai darė švedai ar vokiečiai prieš 100–200 metų, o ne savanaudiškai ieškoti saldesnio kąsnio svetur.

Kokia Lietuva bus po 10 metų? Nedrįstu net ir įsivaizduoti. Bet padarysiu viską, kad prie šalies modernizacijos, ekonominio ir kultūrinio augimo prisidėčiau ir pats, galbūt skatindamas ir kitus jaunus bei veiklius žmones.

#ATEITIESLYDERIAI
Laima Jundulaitė: „Esu labai laiminga, kad gimiau būtent čia – Lietuvoje“

2016 m. ko­vo 11 d. Vil­niaus me­ras Re­mi­gi­jus Ši­ma­šius la­biau­siai nu­si­pel­niu­siems jau­nie­siems vil­nie­čiams įtei­kė Ma­žų­jų šv. Kris­to­fo­rų ap­do­va­no­ji­mus. Ma­žo­jo šv. Kris­to­fo­ro ap­do­va­no­ji­mas už aka­de­mi­nius pa­sie­ki­mus li­tua­nis­ti­kos sri­ty­je bu­vo įteik­tas ir man. 2016 ir 2015 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros olim­pia­do­je lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, 2015, 2014 ir 2013 m. res­pub­li­ki­nia­me in­for­ma­ti­kos kon­kur­se „Kom­piu­te­ri­nė Ka­lė­dų pa­sa­ka“ 9–12 kla­sių kom­piu­te­ri­nės gra­fi­kos dar­bų ka­te­go­ri­jo­je, 2014 ir 2012 m. Res­pub­li­ki­nia­me moks­lei­vių Čes­lo­vo Ku­da­bos geog­ra­fi­jos kon­kur­se ir 2013 m. res­pub­li­ki­nia­me pra­ncū­zų kal­bos (an­tros už­sie­nio kal­bos) kon­kur­se „Je par­le fran­çais et toi?“ – 2-ąją vie­tą.

Gimiau 1999 m. gegužės 12 d. Vilniuje. Šeima yra mano branduolys, be jos nebūčiau šioje knygoje ir apskritai nesu tikra, kad būčiau ko nors pasiekusi. Begalinis palaikymas, šiluma, įskiepytos pamatinės vertybės – retam taip pasisekė, kaip man, turinčiai tokią šeimą. Tėtis dirba draudimo, mama – personalo srityje. Mano sesuo yra taip pat daug pasiekusi: yra daugkartinė Lietuvos nacionalinio diktanto laimėtoja moksleivių kategorijoje, įvairių respublikinių olimpiadų dalyvė ir prizininkė, jai puikiai sekasi tikslieji mokslai. Dabar ji studijuoja Orhuso universitete Danijoje.

Mokausi Vilniaus licėjuje. Mokykloje stengiuosi atskleisti savo visuomeninius gebėjimus, prisidedu planuojant ir organizuojant kasmetinius licėjaus renginius. Dalyvavimas renginiuose man suteikia daug patirties ir ryžto atskleisti save, drąsos užlipti ant scenos. Vasario 16-osios minėjime režisavau ir dalyvavau tautinių šokių pasirodyme. Dalyvauju susitikimuose su žymiais mokslo, meno, politikos ir kultūros atstovais. Tokia veikla padeda geriau suprasti šalyje ir pasaulyje vykstančius procesus ir plėsti akiratį. Taip pat dalyvauju licėjaus logotipo kūrimo procese. Man patinka mokytis, sužinau daug naujų dalykų, įgyju patirties.

Mokykloje man patinka dauguma dėstomų disciplinų, nes manau, kad jos man vienaip ar kitaip pravers gyvenime. Labiausiai patinka lietuvių kalba ir literatūra, matematika, biologija, užsienio kalbos, muzika. Visgi mėgstamiausia disciplina – lietuvių kalba, nes tai mano gimtoji kalba. Lietuvių kalba nepaprasta tuo, kad išliko. Juk per daugybę istorinių laikotarpių ji tiek kartų galėjo visam laikui išnykti...

Mane įkvepia man dėstanti mokytoja. Labiausiai man patinka literatūros pamokos. Literatūra suteikia galimybę visai kitaip pažvelgti į mus supantį pasaulį. Atrasti kūrinio, eilėraščio prasmę dažnai nelengva, bet atradimo jausmas sunkiai su kuo nors palyginamas. Tie atrasti dalykai lydi visą kasdienį gyvenimą, kol nejučia pradedi visai kitaip žvelgti į savo būtį. Literatūros pamokos tampa ta stotele, kurioje supranti, kad po šių 45 minučių jau nebūsi toks, koks buvai iki šiol.

Mėgstu išreikšti save įvairiais būdais ir priemonėmis (muzika, dailė, poezija). Esu baigusi dailės mokyklą, dvejus metus Vilniaus Justino Vienožinskio meno mokykloje lankiau dizaino studiją, dabar toliau tobulinu savo įgūdžius akademinio piešimo užsiėmimuose. Nuo 2006 m. lankau choreografijos pamokas, baigiau meno mokyklos septynerių metų choreografijos programą, šiuo metu šoku tautinių šokių kolektyve „Ugnelė“, su kolektyvu dalyvauju įvairiuose renginiuose ir koncertuose, dainų šventėse. Groju pianinu, gitara. Muzika yra ypatinga erdvė kūrinio jausmui atskleisti, jam palyginti su savo patirtais išgyvenimais. Štai kodėl grojimas man teikia malonumą. Mėgstu sportuoti, esu visuotinių bėgimo maratonų dalyvė.

Talentas – diskutuotinas dalykas. Tarkime, manai, kad turi ypatingą talentą, bet gyvenimas greitai parodo, kad jame būta tokių žmonių, kuriems niekada neprilygsi ir jais gali nebent žavėtis. Poetas Charles Baudelaire, pianistas Sergei Rachmaninoff – štai kur talentai. Todėl galima nebent sakyti, kad turiu dalelę talento. Be kita ko, manau, kad tokią dalelę turi kone visi. Tiesiog kaip sėklai sudygti reikia šilumos, dirvos ir drėgmės, taip ir talentui ugdyti reikia daug darbo, bet svarbiausia – vidinio ryžto nepasiduoti, nepalūžti, net kai viskas atrodo neįveikiama. Vieniems duotas talentas nepalyginamai stipresnis, kitiems – ne toks, lygiai kaip sėklos daigumas. O visas talento atsiskleidimas priklauso nuo šių dalykų santykio.

Aš dar tik kelyje į talentą... Žaviuosi įdomiais, išradingais ir protingais žmonėmis, stengiuosi imti iš jų pavyzdį, semiuosi įkvėpimo ir žinių. Manau, kad, turėdama norą mokytis ir tobulėti bei tam tikrų gabumų ir sumanymų ateičiai, aš nors menka dalele priartėju prie talentingų žmonių kategorijos. Norėčiau ateityje būti išskirtine asmenybe, atskleidusia visas savo galimybes, nuolat siekiančia atrasti ką nors nauja, taip padarant gyvenimą gražesnį, geresnį ir dvasiškai turtingesnį. Norėčiau tapti tokia asmenybe, į kurią lygiuotųsi kiti, būti pavyzdžiu kitiems. Noriu savo darbais ir pasiekimais garsinti savo gimtąją šalį – Lietuvą.

Mokslai man sekasi labai gerai, nes jiems skiriu didžiausią dalį savo laiko. Mano nuomone, labai svarbu yra stengtis kuo geriau išmokti dėstomą medžiagą per pamokas – susikoncentruodama geriau ir ilgesniam laikui įsimenu dalykus. Namuose įtvirtinu gautas žinias ruošdama namų darbus, kurių ruoša taip pat užima daug laiko, bet juk be darbo nebus ir rezultato. Pirmuosius gerus pradmenis gavau iš savo tėvų, o šiuo metu siekti geriausia mane skatina mano mokykla – Vilniaus licėjus. Ši mokykla neatsiejama nuo ypatingos motyvuojančios atmosferos, mokinių bendravimo nuoširdumo. Čia ugdomos tolerantiškos, gabios asmenybės. Taigi laisvo laiko lieka nedaug, bet norėdama tobulinti save kaip visapusišką asmenybę lankau įvairius užsiėmimus. Būreliai užima dažną antrą dienos pusę, todėl dažnai net nepastebiu, kaip prabėga diena. Tačiau nereikia galvoti, kad tokie mokiniai kaip aš vien tik mokosi ir eina į būrelius. Visi esame žmonės ir kaip gera būna užimčiausią dieną rasti akimirką paklausyti mėgstamos muzikos ar pasisupti sūpynėse. Manau, akimirkos pajautimas ir padeda nepamiršti, dėl ko gyveni.

Visada laukiu vasaros atostogų, nes tada būna daugiau laisvo laiko, galiu daugiau laiko skirti mėgstamiems užsiėmimams. Vasarą turime tradiciją – dažnai su tėvais keliaujame. Mane žavi nepažintos šalys ir kultūros, kelionėse galiu daug sužinoti apie kitas šalis, jų žmones, papročius, tradicijas. Laisvalaikiu skaitau knygas. Skaitymas man teikia didelį malonumą. Man patinka piešti, kurti grožį.

Manau, kad savistaba ir mokėjimas atsitraukti ir pažvelgti į save iš šono yra būtinas kiekvienam, norinčiam tobulėti.

Kūryba – mano sritis, kur galiu pasireikšti. Mėgstu kurti, leidžiu atsiskleisti savo vaizduotei, stengiuosi suteikti kitiems žmonėms džiaugsmo. Taip pat man patinka aktyvus sportas, kur reikia laipioti, kopti, įveikti įvairias kliūtis, siekiu išbandyti naujoves. Laisvu laiku mėgstu bėgioti, skrieti dviračiu, plaukioti ežere ar tiesiog stabtelėti ir įvertinti mus supančios gamtos grožį, akimirkai pasijusti jos dalele. Be visa to, gilinuosi į savo vidų, veiksmus, siekiu pažinti save, savo jausmus, santykį su pasauliu, stebiu aplinką. Manau, kad savistaba ir mokėjimas atsitraukti ir pažvelgti į save iš šono yra būtinas kiekvienam, norinčiam tobulėti.

Be jau paminėtų naujausių laimėjimų, esu pelniusi ir šiuos: 2011 m. Tarptautiniame dailės darbų konkurse Lydice (Čekija) laimėjau laureato medalį, 1-ąją vietą laimėjau XIII Lietuvos mokinių matematikos olimpiadoje, respublikiniame žinių ir gebėjimų konkurse „Lietuvos gamtininkas“, Lietuvos nacionalinės televizijos projekto „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ finale ir man buvo suteiktas Lietuvos tūkstantmečio vaiko vardas. 2010 m. 1-ąją vietą laimėjau XII Lietuvos mokinių matematikos olimpiadoje ir VII tarptautiniame informacinių technologijų konkurse „Bebras“, o 3-iąją vietą – XII respublikiniame moksleivių Česlovo Kudabos geografijos konkurse. Esu dalyvavusi respublikiniame projekte „Muzikinis dialogas. Žvaigždės ir žvaigždutės“ (2009 m.), Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje „Amžių sutartinė“ (2009 m.), respublikinėse moksleivių folklorinių šokių varžytuvėse „Patrepsynė“ (2009, 2010 m.), Lietuvos mokinių konkurse „Karalių pasaka“ (2011 m.), tarptautinėje vaikų ir jaunimo gamtosaugos akcijoje „Aš noriu gyventi“, skirtoje augmenijos ir gyvūnijos apsaugai, žolės ir miškų deginimo prevencijai (2012 m.), Respublikiniame styginių instrumentų jaunųjų atlikėjų festivalyje (solo kategorija, gitara; 2012, 2013 m.), Respublikinėje moksleivių dainų šventėje (šokių diena; 2012 m.) ir Nacionalinio diktanto konkurso finale (2015, 2016 m.).

Labiausiai didžiuojuosi tais pasiekimais, kurių siekdama nugalėjau pati save, nugalėjau abejones ir baimę, atidaviau visą save. Dėl to jie ir tapo brangiausiais. Vienas jų – konkurso „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ finalas, kuriame laimėjau 1-ąją vietą. Patyriau, kas yra įtampa, nes reikėjo labai greitai mąstyti ir suspėti atsakyti į klausimus. Džiaugiuosi, kad sugebėjau susikoncentruoti ir greitai reaguoti į klausimus, pritaikyti turimas žinias. O kai laimėjau... Tą akimirką beveik negalėjau galvoti, nes užplūdo labai daug jausmų: džiaugsmas, pasididžiavimas ir neapsakoma laimė, kad pasiekiau savo tikslą! Prisiminus tai dar ir dabar jaučiuosi nepakartojamai. Labai didžiuojuosi savimi. Įsimintina ir pergalė Lietuvos mokinių lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje 2015 m. Tais metais ji vyko Druskininkuose. Olimpiada vyko visą dieną: atlikome užduotis, o po to laukė rašinio rašymas. Olimpiada buvo labai gerai organizuota. Mus svetingai priėmė, pamenu šaunią tautinę vakaronę. Patyriau neišdildomų įspūdžių. Labai laukėme kitos dienos – rezultatų paskelbimo. Ir kai paskelbė, kad užėmiau 1-ąją vietą, jaučiausi labai laiminga! Gavau daugybę sveikinimų iš artimųjų, mokytojų, draugų. 2016 m. lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada, kurioje irgi laimėjau 1-ąją vietą, neatsiliko savo organizuotumu. Savo pasiektais rezultatais įrodžiau, kad man lietuvių kalba yra labai svarbi, ją be galo myliu. Stengiuosi savo darbais puoselėti gimtąją kalbą, tautiškumą.

Šeima – pirmoji mano gyvenimo mokykla, viena pagrindinių vertybių ir gyvenimo orientyrų. Aš dėkinga savo tėvams, kurie įskiepijo man tokias vertybes, kaip šeima, išsilavinimas, kūrybiškumas, darbštumas, atkaklumas, pasitikėjimas savimi, atsakomybė, pagarba... Tai daro įtaką mano pasirinkimams ir elgesiui. Šiuolaikinis gyvenimas dažnai supainioja jauną žmogų, pateikdamas daugybę galimybių rinktis. Gyvenimo tempas didelis – laiko stygius, naujos technologijos, padidėjęs mobilumas keičia vertybių supratimą. Bet manau, kad amžinosios vertybės atsparios laikui, jos perduodamos iš kartos į kartą ir išlieka žmonių sąmonėje kaip pagrindiniai gyvenimo pamatai.

Didžiausią įtaką man turi mano artimiausi žmonės – mano tėvai – jais pasikliaunu priimdama svarbiausius sprendimus. Mokykloje žaviuosi keletu mokytojų, jie mane įkvepia tobulėti ir kitaip žvelgti į gyvenimą. Visi žmonės yra unikalūs ir skirtingi, todėl stengiuosi atskleisti savo gerąsias savybes ir tobulėti, nenoriu tapti kieno nors kopija, bet stengiuosi pasimokyti iš gerosios patirties pavyzdžių. Man įdomu pažinti išsilavinusius, ko nors pasiekusius, aktyvius, tolerantiškus, padedančius kitiems žmonėms. Nemeluoti sau, su visais ir visada būti sąžiningai, stengtis gyventi prasmingai – tai yra mano principai.

Ateityje noriu turėti drąsos būti savimi ir būtent savo savitumu praturtinti pasaulį. Man svarbu, kad ateities darbas man teiktų malonumą ir skatintų ieškoti naujų iššūkių. Daugelio nuomone, esu kūrybinga ir darbą norėčiau dirbti tokį, kuriame reikia naujų idėjų, nestandartinio mąstymo. Konkrečios specialybės dar negalėčiau įvardyti, nes dar turiu laiko apsispręsti, bet kol kas savo ateitį sieju su meno sritimi, galbūt architektūra, dizainu.

Esu gamtos mylėtoja ir saugotoja, todėl dalį laiko ateityje planuoju skirti gamtosaugai ir ekologijai. Man rūpi mūsų planetos – Žemės – likimas. Man skaudu matyti, kaip niokojama aplinka, gamtos grožis, žūva gyvūnai. Kai kurie žmonės nesusimąstydami eikvoja išsenkančius energijos šaltinius ir atkreipia dėmesį tik į pasekmes. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių rūpintųsi gamtos apsauga ir atkūrimu. Savo ateities darbą matau kaip laisvą, atliekamą su malonumu. Norėčiau, kad darbe galėčiau atsiskleisti, pajusti savo esybę, pakilti iki svarbiausių, aktualiausių problemų. Norėčiau dirbti tokį darbą, kuriame galėčiau panaudoti visą savo potencialą, visus turimus talentus. Gyvenimo tikslus susieti su mėgstama veikla. Tai iš dalies būtų ir nuolatinis mano tobulėjimas. Norėčiau sukurti maksimalią išliekamąją vertę turinčių projektų, tapti profesionale savo srityje.

Ką galėčiau patarti savo bendraamžiams, norintiems įgyvendinti savo svajones? Visų pirma, reikia tą svajonę turėti. Retas laimingasis, kuris rado savo gyvenimo svajonę. Tačiau ką daryti tam, kuris nežino, kuo gali praturtinti šį pasaulį, kokia jo misija? Ogi eiti norų keliu. Apie jį pasakojo Michael Ende „Begalinėje istorijoje“. Tai gali atrodyti kaip lengviausias kelias, tačiau anaiptol. Tai pats sunkiausias iš visų kelių. Turi eiti nuo vieno noro prie kito. Tam turi suprasti, ko iš tiesų nori, nes norai labai apgaulingi.

Savianalizė – neišvengiamas dalykas. Kai jau pasirinkai pirmąjį norą, kad ir patį paprasčiausią, užsirašyk jį. Dabar mažais žingsneliais eik jo link. Kartais pastebėsi, kad gyvenimas tau pats duoda impulsų siekti tavosios „norų salelės“. Po pirmos bus antra, po to dar kita. Palaipsniui tos salelės virsta vis didesnėmis, tikslai – vis sunkiau pasiekiami. Ir išties, lieka neįžengtų salų, kai likus, rodos, vos vieno žingsnio atstumui esi nubloškiamas tiesiai į ledinį vandenį. Bet tu vėl pakilsi, nes žinosi, kad priekyje laukia nauja sala, nauja svajonė. Nubloškimų daugės, bet ilgainiui suprasi, kad tik dėl jų sustiprėjai. Beliks tik viltis, kad kaip Odisėjas rasi savąją Itakę. Nes net ir didžiausia kelionė atves tave į patį save.

Kas mane neramina? Tai, kad Lietuvoje dar labai daug liūdesio, nuoskaudų, pykčio. Dažnam lietuviui nelengva pasakyti gerą žodį kitam...

Esu labai laiminga, kad gimiau būtent čia – Lietuvoje. Kalbu viena seniausių kalbų pasaulyje! O ko verti vien Dzūkijos pušynai ar saulėlydžiai, nudažantys visą dangų... Vien žinojimas, kad mano protėviai šitiek amžių atsilaikė prieš didžiąsias Europos valstybes, verčia jaustis ypatingai. Privalome branginti ir saugoti lietuvių kalbą, didžiuotis tuo, ką turime, didžiuotis savo istorija, savo šaknimis. Turime daryti viską, kad neišnyktų mūsų kalbos tarmės, dainos, senosios tradicijos ir pasaulėžiūra. Tauta gyva tol, kol gyva jos kalba. Tai įsipareigojimas išsaugoti ateities kartoms tai, dėl ko mūsų protėviai vargo, kentėjo, kovojo ir žuvo. Mane džiugina sutikti talentingi lietuviai, kuriems rūpi pakeisti pasaulį. Kas mane neramina? Tai, kad Lietuvoje dar labai daug liūdesio, nuoskaudų, pykčio. Dažnam lietuviui nelengva pasakyti gerą žodį kitam...

Su Tėvyne mane sieja geriausi jausmai. Man Tėvynė – tai ir protėvių žemė, ir Lietuvos istorija, gimtoji kalba, gimtojo krašto gamta, papročiai. Kokia Lietuva bus po 10 metų? Labai sunku ką nors prognozuoti, kai viskas taip greitai keičiasi. Manau, galima būtų nupiešti lietuvių tautai šviesią, modernią ateitį, jei ją kurs talentingi, užsispyrę ir jėgų negailintys žmonės. Labai norėčiau, kad Lietuva susikurtų aiškią viziją ir jos siektų.

Lietuva turi daug potencialo, tik reikia žinoti aiškias kryptis, o ne leistis blaškomiems kasdienių problemų. Mano nuomone, tokios kryptys galėtų būti kultūra, išsilavinimas, gamta. Noriu tikėti, kad Lietuva po 10 metų bus dar gražesnė, jei mes išsaugosime gražią šalies gamtą, senolių papročius ir tradicijas, kalbą, sukursime geresnes gyvenimo sąlygas, spręsime ilgalaikes problemas. Lietuva taptų patrauklia ir įdomia šalimi ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams.

#ATEITIESLYDERIAI
Gediminas Goda: „Elgtis protingai ir nesipykti su sąžine“

2016 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių pra­ncū­zų kal­bos olim­pia­do­je lai­mė­jau 1-ąją vietą/

Gimiau 1997 m. gegužės 26 d. Vilniuje. Mano tėvai – teisininkai, sesuo mokosi 7-oje klasėje ir žaidžia krepšinį. Mėgstame kartu žaisti stalo žaidimus, keliauti.

Mokausi Vilniaus licėjaus III tarptautinio bakalaureato klasėje. Visą laiką licėjuje priklausiau mokyklos žurnalo „Andai“ redakcijai, rašiau straipsnius. Tiesa, dėl egzaminų pastaruoju metu teko šią veiklą apleisti. Kokia disciplina yra mano mėgstamiausia? Literatūra. Turbūt į šią discipliną telpa daugiausia: ją galima vadinti ir mokslu, ir menu, joje atsiskleidžia ir žmonijos raida, ir vidinis žmogaus pasaulis. Visos kitos disciplinos, mano nuomone, vienaip ar kitaip ribotos, o ši – plačiausia, aprėpianti daugiausia. Be to, turiu nuostabią šio dalyko mokytoją Astą Karaliūtę-Bredelienę.

Esu švietimo politikos koordinatorius Lietuvos moksleivių sąjungoje. Mano veiklos esmė – moksleivių nuomonės atstovavimas šalies mastu: varstau švietimo įstaigų duris, esu švietimo ir mokslo ministrės visuomeninis patarėjas. Dar po pamokų lankau rusų kalbos kursus. Mėgstu mokytis kalbų, o ši – tikras iššūkis.

Sėkmės paslaptis – nepamiršti, kad be veiklų ir mokslų gyventi galima, o be kokybiško miego ir maisto – vargiai.

Man visada patiko būti įvykių sūkuryje, žinoti, kas dedasi, ir būti išgirstam. Manau, tai ir tapo svarbiausiu postūmiu imantis visuomeninių veiklų, o visa kita įvyko kone savaime. Mokslams pastaraisiais metais reikėjo skirti nemažai laiko: tarptautinio bakalaureato programa įtempta, kiekvieno mokomojo dalyko tema reikia parašyti po nedidelės apimties mokslinį darbą, todėl nemažai laiko šiemet leidau įsikniaubęs į įvairių sričių literatūrą. Viską teko derinti ir su visuomeninėmis veiklomis, suryjančiomis bent 5 valandas per savaitę, ir poilsiu. Vis dėlto vienintelė kol kas mano atrasta sėkmės (?) paslaptis – nepamiršti, kad be veiklų ir mokslų gyventi galima, o be kokybiško miego ir maisto – vargiai. Labai mėgstu skaityti (grožines knygas) ir stengiuosi tam atrasti kuo daugiau laiko. Taip pat mėgstu leisti laiką su draugais, važinėtis dviračiu.

Labiausiai didžiuojuosi laimėjimais prancūzų kalbos, literatūros olimpiadose, Jaunųjų filologų konkurse. Tiesa, ne mažiau didžiavausi ir išlaikęs vairavimo egzaminą... Nebūtinai labiausiai įsiminęs, tačiau labiausiai savo formatu man patinkantis renginys – filologų konkursas. Čia žmonės susirenka ne varžytis ar ką nors vienas kitam įrodyti, o pasidalyti patarimais ir daug ko vieni iš kitų išmokti.

Pagrindinis mano gyvenimo principas – . Svarbiausios vertybės man – šeima, žmogiškas ryšys, idėjos. Baigęs mokyklą planuoju studijuoti politikos mokslus. Labiausiai traukiančios ateities perspektyvos – užsienio politika arba akademinė veikla. Abi šios sritys man atrodo (galbūt klaidingai) pakylėtos aukščiau menkų interesų ir gerokai įdomesnės tiriamuoju požiūriu už visas kitas. Ką patarčiau bendraamžiams, norintiems įgyvendinti savo svajones? Turbūt svarbiausia tų svajonių turėti. O kaip jų siekti... Būtų smagu, jei kas nors galėtų man pačiam apie tai papasakoti...

Mane džiugina, kad Lietuvos gatvėse nemažai besišypsančių žmonių, kad šalyje užtikrinamos žmogaus teisės, kad šaknis Lietuvoje įleidžia demokratija. Liūdina, kad šalyje gimdoma vis mažiau vaikų, kad visuomenė sensta ir nesiimama jokių priemonių tam keisti, kad nieko nežinančių, bet itin tvirtą visais klausimais nuomonę (dažniausiai negatyvią) turinčių piliečių Lietuvoje itin daug. Neramina, kad vieninteliai geriausi rodikliai, kuriais Lietuva gali pasigirti Europos Sąjungos kontekste, – išgerto alkoholio kiekis ir savižudybių skaičius. Po 10 metų Lietuvą matau kaip arba atradusią savo kryptį ir vietą po saule tobulėjančią visuomenę, arba išlikimo kovą pralaiminčią, kvailėjančią ir niekuo netikinčią kultūrą. Abu atvejai turbūt vienodai įmanomi: todėl stenkimės, kad išsipildytų pirmasis.

#ATEITIESLYDERIAI
Deimantė Jackauskaitė: „Žmogus turi stengtis dėl savo gyvenimo gerovės“

2015 m. Res­pub­li­ki­nia­me An­ta­no Vie­nuo­lio le­gen­dų kon­kur­se „Nuo to lai­ko daug am­žių pra­ėjo...“ lai­mė­jau 1-ąją vie­tą.

Gimiau 1999 m. rugpjūčio 6 d. Marijampolėje. Mano tėtis Egidijus – kariškis, jis turi viršilos laipsnį. Tėtis mėgsta žvejoti. Mama Daiva – namų šeimininkė, ji mėgsta megzti, skaityti knygas. Sesė Raminta mokosi 9-oje klasėje, mėgsta fotografuoti.

Mokausi Kalvarijos savivaldybės Jungėnų pagrindinėje mokykloje, esu klasės seniūnė, mokinių tarybos ir mokyklos tarybos narė. Iš visų pamokų man labiausiai patinka matematika ir chemija, nes mėgstu atlikti įvairius skaičiavimus ir spręsti loginius uždavinius. Po pamokų užsiimu rankdarbiais (pavyzdžiui, gaminu karpinius iš popieriaus), leidžiu laiką su draugais, atlieku namų ruošos darbus ir namų darbus, kuriuos užduoda mokykloje. Dar lankau choro būrelį. Man mano talentą atrasti padėjo tėvai – jie nuolat mane skatino, bet nevertė mokytis. Mokslams per dieną skiriu 2–3 valandas. Jei kyla klausimų, kreipiuosi į tėvus ar mokytojus, kartais atsakymo ieškau internete.

Savo bendraamžiams galiu pasakyti, kad, norint pasiekti savo svajonę, visą laiką reikia už ją kovoti.

Labiausiai didžiuojuosi savo lietuvių kalbos pasiekimais. O labiausiai įsiminė lietuvių kalbos konkursas „Kengūra“, nes jame dalyvaudama patekau tarp Lietuvos laureatų ir laimėjau kelionę į Slovakiją ir Austriją. Savo bendraamžiams galiu pasakyti, kad, norint pasiekti savo svajonę, visą laiką reikia už ją kovoti. Negalima pasiduoti aplinkinių įtakai. Kiekvieną dieną reikia stengtis padaryti tai, kas nors žingsneliu priartintų prie galutinio tikslo. Geriausia pradėti įgyvendinti svajonę nuo plano sudarymo. Reikėtų suplanuoti, kuriuo laikotarpiu įveiksi svarbiausius žingsnius, ką ir kaip darysi, norėdamas priartėti prie svajonės.

Mano nuomone, kiekvienas žmogus turi stengtis dėl savo gyvenimo gerovės. Kiekvienas gali rinktis, kaip gyventi ir kaip elgtis, tačiau viskas turi teikti malonumą. Svarbiausios gyvenimo vertybės man yra meilė, šeima, sveikata. Didžiausią įtaką man daro tėvai ir giminaičiai. Turiu autoritetą, į kurį stengiuosi lygiuotis. Tas žmogus man atrodo nuoširdus, o jo poelgiai mane žavi. Ateityje planuoju rinktis farmacininko profesiją. Ši veikla man atrodo labai įdomi ir naudinga.

Mane džiugina tai, kad Lietuva, nors ir yra maža valstybė, turi daug lankytinų vietų. Čia galima rasti daug nuostabių apylinkių, įvairių muziejų ir memorialinių paminklų. Lietuvoje mane labiausiai neramina didėjantis emigrantų ir imigrantų skaičius. Vis daugiau lietuvių išvyksta į užsienį, o į Lietuvą atvyksta kitataučiai. Tokie veiksniai ardo mūsų valstybę. Po 10 metų, mano nuomone, didžiąją Lietuvos dalį sudarys ne lietuviai, o kitataučiai. Didėjantis imigrantų skaičius naikina mūsų šalį.

#ATEITIESLYDERIAI
Artūras Jocas: „Klaida – gyvenimo mokytoja“

2016 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je lai­mė­jau 3-ią­ją ir ta­pau olim­pia­dos lau­rea­tu, o 2015 m. šio­je olim­pia­do­je lai­mė­jau 2-ąją vie­tą, tais pa­čiais me­tais Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos olim­pia­do­je pel­niau 3-ią­ją vie­tą, 2014–2015 m. Jau­nų­jų ma­te­ma­ti­kų var­žy­bo­se – 1-ąją vie­tą, 2014 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos olim­pia­do­je ir Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos čem­pio­na­te – 2-ąją, o Lie­tu­vos mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je – 3-ią­ją vie­tą. 2013 m. Lie­tu­vos 6–8 kla­sių moks­lei­vių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je lai­mė­jau 1-ąją, o Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos čem­pio­na­te – 3-ią­ją vie­tą.

Gimiau 1998 m. kovo 10 d. Šiauliuose. Šeimoje esu vienturtis. Mano mama – inžinierė-ekonomistė, dirba finansų srityje. Tėtis užsiima metalo apdirbimu lazerinėmis technologijomis.

Mokausi Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijoje. Mokykloje man labiausiai patinka fizika ir jos praktinis pritaikymas elektronikos ir elektrotechnikos srityse. Manau, kad fizika yra mokslas, dėl kurio dabar ir ateityje bus atrandama daug naujų dalykų. Taip pat lygiagrečiai domiuosi ir matematika, nes ji sieja visus tiksliuosius mokslus. Be to, ji skatina loginio mąstymo vystymąsi. Po pamokų papildomai gilinuosi į mokslus, su kuriais sieju savo ateitį, t.y. fizika ir matematika. Nuo 10-os klasės mokausi papildomo ugdymo mokykloje „Fizikos olimpas“, tai užima gana daug laiko. Be to, jau penkerius metus lankau akordeono būrelį Šiaulių moksleivių namuose, daugiausia groju klasikinius kūrinius. Esu baigęs neakivaizdinę jaunųjų chemikų mokyklą „Pažinimas“, aštuonerius metus lankiau šachmatų treniruotes ir dalyvavau varžybose, o tai irgi išlavino mano loginį mąstymą ir ugdė valią.

Mokausi tiek, kiek man pačiam norisi, nes labai nemėgstu rutinos.

Mano polinkį į matematiką pastebėjo pradinių klasių mokytoja, todėl nuo 4-os klasės pradėjau dalyvauti matematikos olimpiadose. Lankydamas darželį domėjausi astronomija, apie kurią sužinojau televizijos laidoje „Gustavo enciklopedija“, o 7-oje klasėje įstojau į fizikų mokyklą „Mažasis fotonas“ (mano mama yra baigusi fizikų mokyklą „Fotonas“), matyt, tai ir paskatino domėtis fizika. Pasiruošti olimpiadoms skiriu nemažą dalį savo laisvo laiko. Mokausi tiek, kiek man pačiam norisi, nes labai nemėgstu rutinos. Laisvu laiku mėgstu keliauti. Mėgstu pažinti Lietuvos ir kitų šalių kraštovaizdžius, taip pat labai patinka kelionės į kalnus.

Naujausius savo laimėjimus jau išvardijau, dar norėčiau paminėti ankstesnius. 2011 m. Lietuvos 7–8 klasių moksleivių matematikos olimpiadoje ir 2010 m. Lietuvos 4–5 klasių moksleivių matematikos olimpiadoje laimėjau 3-iąją vietą, 2009 m. Lietuvos 4–5 klasių moksleivių matematikos olimpiadoje –1-ąją, o Lietuvos 5–6 klasių moksleivių matematikos olimpiadoje – 3-iąją vietą. 2009–2015 m. dalyvavau tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“, 2010–2015 m. – informacinių technologijų konkurse „Bebras“. Labiausiai didžiuojuosi pasiekimais respublikinėse olimpiadose.

Mano gyvenimo moto – „Žmogus – savo likimo kalvis“. Manau, kad viena svarbiausių vertybių gyvenime yra sąžiningumas. Kiekvienam žmogui vienokią ar kitokią įtaką daro jo socialinė aplinka, todėl susiformuoja ir atitinkami autoritetai. Aš konkretaus autoriteto neturiu, nes manau, kad nė vienas žmogus, gyvenantis Žemėje, nėra tobulas. Ateityje norėčiau pasirinkti tokias studijas, kurias baigęs galėčiau dirbti mokslinį darbą ne vienoje, o keliose srityse, nes šiuo metu daugelis tyrimų atliekama naudojantis kelių gamtamokslių disciplinų žiniomis. Mokslo srityje norėčiau dirbti dar ir todėl, kad sukurčiau kažką tokio, kas padėtų taupyti ir taip nedidelius Žemės išteklius.

Savo bendraamžiams visų pirma patarčiau nebijoti eksperimentuoti, nes klaida – gyvenimo mokytoja. Todėl reikia į viską žiūrėti objektyviai, vien noro nepakanka, reikia ir valios jį įgyvendinti. Manau, kad kiekvienas gali pasiekti savo tikslą tik kryptingai dirbdamas, turėdamas tvirtą savo nuomonę ir mokėdamas ją apginti.

Lietuvoje mane labiausiai džiugina jos unikali gamta, čia gausu ežerų, upių ir miškų. O neramina Lietuvos demografinė padėtis. Vyksta masinė jaunų žmonių emigracija, o Lietuvos ateitis kaip tik ir priklauso nuo jaunų žmonių. Mokyklose visi vaikai yra mokomi tų pačių dalykų, bet juk visi jie – skirtingos asmenybės. Manau, kad mokyklose trūksta šiuolaikiškesnių laboratorijų ir praktinės mokinių veiklos. Todėl akivaizdu, kad Lietuvoje yra gana nemažai taisytinų dalykų.

Po 10 metų norėčiau įsivaizduoti Lietuvą kaip išsprendusią didžiąją dalį dabartinių problemų, daug inovatyvesnę. Tikiuosi, kad atsiras daugiau mokslo centrų, kuriuose bus vykdomi pasaulinio lygio tyrimai.

* * *

Apie Artūrą:

Matematikos mokytoja Petrė Valda Grebeničenkaitė:

Su Artūru Jocu susipažinau jam besimokant 8-oje klasėje. Jis mąstė analitiškai, greitai nustatydavo uždavinio tipą. Artūras pasižymėjo gebėjimu tiksliai aprašyti kiekvieno uždavinio sprendimą. Vėliau, Artūrui pradėjus mokytis Stasio Šalkauskio gimnazijoje, ugdžiau ir iki šiol jį ugdau. Besimokydamas 9-oje ir 10-oje klasėse, respublikinėje jaunųjų matematikų olimpiadoje Artūras laimėjo 3-iąją ir 2-ąją vietas, o būdamas vienuoliktoku – 3-iąją vietą ir tapo laureatu. Dirbdamas su gabiu mokiniu, daug pastangų turi įdėti ir mokytojas: tikslingai parinkti užduotis, nukreipti moksleivį tinkama linkme. Artūras yra labai imlus, geba savarankiškai dirbti ir atrasti neįprastus, netikėtus sprendimo būdus. Jį skatinu parinkdama įdomesnių ir šiuolaikiškesnių matematikos pasaulyje sprendžiamų uždavinių. Artūras labai darbštus, sąžiningas, atsakingas, mylimas mokinių ir mokytojų. Manau, kad ateityje jis daug nuveiks mokslo pasaulyje, prisidės prie Lietuvos pažangos. Jam palinkėčiau įveikti visus sunkumus, sutiktus kely, ir įgyvendinti savo svajonę. Visiems tėvams patarčiau elgtis kaip Artūro mamai: pastebėti vaiko gabumus, ugdyti juos ir vaikui skirti daug dėmesio. O mokytojams linkiu ieškoti talentų, juos atrasti ir ugdyti.

#ATEITIESLYDERIAI
Norbert Keizo: „Svarbiausias dalykas mūsų krašte – tai žmonės“

2016 m. ta­pau Na­cio­na­li­nio Ba­lio Dva­rio­no pia­nis­tų ir sty­gi­nin­kų kon­kur­so lau­rea­tu, 2015 m. – Res­pub­li­ki­nio Alek­sand­ro Li­von­to jau­nų­jų sty­gi­nin­kų kon­kur­so, skir­to Vil­niaus Nau­jo­sios Vil­nios mu­zi­kos mo­kyk­los 50-me­čio ju­bi­lie­jui, lau­rea­tu, 2014 m. res­pub­li­ki­nia­me mu­zi­kos ir me­no mo­kyk­lų sty­gi­nių ins­tru­men­tų so­lis­tų ir ka­me­ri­nių an­samb­lių kon­kur­se „Per­pe­tuum mo­bi­le“ lai­mė­jau 3-ią­ją vie­tą, ta­pau Na­cio­na­li­nio Ba­lio Dva­rio­no pia­nis­tų ir sty­gi­nin­kų kon­kur­so dip­lo­man­tu.

Gimiau 1999 m. balandžio 20 d. Vilniuje. Turiu vyresnį brolį Vladislavą. Jaunystėje jis mokėsi skambinti gitara mokyklos būrelyje, tačiau tik kelerius metus. Jis sekė tėvo pavyzdžiu, tapo pareigūnu ir jau turi savo šeimą. Tėvas jau pensininkas, bet jaučiasi esąs dar jaunas ir dirba vairuotoju. Mano mama dirba gydytojo odontologo padėjėja. Mamytė vienintelė moteris mūsų šeimoje, labai protinga ir švelni. Už tai mes ją labai mylime ir vertiname. Visi mėgstame važinėtis dviračiais ir leisti laiką kartu.

Mokausi Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazijoje ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokykloje. Manau, kad mano papildoma pareiga mokykloje yra dalyvauti daugumoje mokyklos koncertų ir švenčių. Iš visų mokomųjų dalykų man labiausiai patinka smuiko pamokos, nes tai man labiausiai patinkantis muzikos instrumentas. Po pamokų gimnazijoje daugiausia laiko skiriu namų darbams ir mokslams muzikos mokykloje.

Muziką mėgau nuo pat vaikystės. Senelis patarė mamai parodyti mane muzikos mokytojams. Šeima norėjo, kad gročiau akordeonu, bet mokytoja ekspertė patarė kaip pagrindinį muzikos instrumentą rinktis smuiką. Esu jai už tai labai dėkingas. Kadangi dar buvau vaikas, groti mane pastūmėjo mama. Laikui bėgant pradėjau pats save motyvuoti, o dabar mokausi muzikos niekieno neskatinamas ir tik dėl to, kad pats noriu. Muzikos mokyklą lankau keturis kartus per savaitę. Namo grįžtu, kai jau tamsu. Namuose po pamokų muzikos mokykloje dažniausiai papildomai nebegroju, nes neužtenka laiko namų darbams atlikti. Laisvomis dienomis namuose groju iki dviejų valandų (dažniausiai valandą). Man to užtenka. Esu pripratęs dirbti nedaug, bet kokybiškai. Tiesa, kai groju vienas, labai sunku pastebėti visas savo klaidas ir kyla daug klausimų.

Nors laisvo laiko turiu visai nedaug, bet mėgstu vaikščioti ir grožėtis mūsų gamta, Vilniaus miestu.

Per pamokas mano specialybės mokytoja man viską paaiškina ir atsako į visus klausimus. Taip pat pasako savo pastebėjimus ir duoda daug naudingų patarimų. Mano tvarkaraštis toks: pirmadieniais ir ketvirtadieniais 18:00–20:30 groju mokyklos mokinių simfoniniame orkestre „Simfukai“, antradieniais 18:30–20:45 vyksta teorinės pamokos, antradieniais ir penktadieniais 17:45–18:30 – specialybės (smuiko) pamokos, ketvirtadieniais 20:30–21:00 – fortepijono pamokos.

Nors laisvo laiko turiu visai nedaug, bet mėgstu vaikščioti ir grožėtis mūsų gamta, Vilniaus miestu. Pastaruoju metu pradėjau dažniau su draugais žaisti tinklinį ir krepšinį. Labai mėgstu sportą ir stengiuosi gyventi sveikai, tačiau praeitais metais žaisdamas tinklinį susilaužiau du pirštus ir kuriam laikui teko pamiršti ir sportą, ir muziką. Laimei, tai truko tik du mėnesius. Po šios traumos pusantrų metų bijojau kamuolių, bet dabar stengiuosi būti atsargesnis ir toliau linksminuosi su draugais.

Jau paminėjau naujausius laimėjimus, bet jų esu pasiekęs ir anksčiau: 2012 m. X tarptautiniame akordeonistų konkurse „Ascoltate“ laimėjau 1-ąją vietą (smuiko ir akordeono duetas), 2010 m. tapau VI respublikinio jaunųjų atlikėjų styginių muzikos instrumentų žiemos konkurso laureatu ir Nacionalinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurso diplomantu.

Didžiuojuosi tuo, kad nors ir buvau susilaužęs du kairės rankos pirštus, nepasidaviau ir po greitos reabilitacijos laimėjau Aleksandro Livonto stygininkų konkursą. Turėjau vos du mėnesius pasiruošti ir labai džiaugiuosi, kad man pavyko tapti laureatu. O labiausiai įsiminė tarptautinis smuikininkų konkursas „Città di Barletta“ Italijos mieste Barletoje, jame laimėjau 4-ąją vietą. Tai buvo įdomi kelionė, kurioje patyriau daug įspūdžių. Savo architektūra ir istorija man labai patiko miestas, kaip ir ten gyvenantys žmonės. Tuo labiau kad mūsų koncertmeisterė nevažiavo su mumis, todėl man padėjo vietinis pianistas. Labai išskirtinis, įdomus konkursas toli namų, todėl atsiminsiu jį visą gyvenimą.

Labiausiai vertinu meilę artimiems žmonėms. Įtaką man daro dauguma sėkmingų žmonių, negaliu išskirti vieno konkretaus.

Svarbiausias principas, kurio laikausi gyvenime, yra negaišti savo ir aplinkinių laiko. Labiausiai vertinu meilę artimiems žmonėms. Įtaką man daro dauguma sėkmingų žmonių, negaliu išskirti vieno konkretaus. Tiesiog stengiuosi lygiuotis į vyresnio amžiaus žmones ir labai juos gerbiu. Baigęs mokyklą norėčiau studijuoti mediciną ir sekti mamos pavyzdžiu, nes mėgstu padėti žmonėms. Dar tiksliai neišsirinkau medicinos atšakos, bet dabartinis mano tikslas yra studijuoti būtent šį mokslą.

Nuo ko patarčiau pradėti bendraamžiams, kurie nori ko nors pasiekti? Labai sudėtingas klausimas, bet pasistengsiu atsakyti. Pradėti reikia nuo pasitikėjimo savimi, stipraus noro ir motyvacijos. Iš pradžių galima siekti mažų tikslų ir po to pereiti prie didesnių svajonių. Taip galima ugdyti gebėjimą kokybiškai atlikti darbą iki pat galo. Manau, taip ir siekiamos svajonės.

Tikrai myliu mūsų kraštą už ežerus, miškus ir upes. Lietuvos gamta skiriasi nuo kitų šalių gamtos. Tačiau svarbiausias dalykas mūsų krašte – tai žmonės, be kurių nebūtų šios gamtos ir istorijos. Esu optimistas, todėl noriu tikėti, kad po 10 metų Lietuva taps dar gražesnė ir pažangesnė visose srityse

#ATEITIESLYDERIAI
Milda Jakštaitė: „Svarbiausia sąžiningumas, atvirumas“

2015 m. ang­lų ir lie­tu­vių kal­bų kon­kur­suo­se „Kal­bų ken­gū­ra“ lai­mė­jau „Auk­si­nės ken­gū­ros“ dip­lo­mus, res­pub­li­ki­nia­me edu­ka­ci­nia­me ang­lų kal­bos kon­kur­se „O­lym­pis 2015“ – 1-ojo laips­nio dip­lo­mą. 2014 m. ta­pau tarp­tau­ti­nio kon­kur­so „Poe­zi­jos pa­va­sa­rė­lis“, skir­to Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio 300 me­tų ju­bi­lie­jui pa­mi­nė­ti, lau­rea­te, da­ly­va­vau pie­ši­nių kon­kur­se „Per pa­štą – į pa­sau­lį“ ir ma­no pie­ši­nys ta­po 2014 m. Lie­tu­vos pa­što ka­len­do­riaus vir­še­liu.

Gimiau 1999 m. rugsėjo 5 d. Šilalėje. Mano šeimą sudaro keturi žmonės: mama, tėtis, sesuo ir aš. Mama – direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir rusų kalbos mokytoja, tėtis – vairuotojas-elektrikas, sesuo – studentė. Mėgstame iškylauti gamtoje, grybauti, uogauti. Vasarą keliaujame po Lietuvą. Žiemos vakarais žaidžiame stalo žaidimus, skaitome knygas.

Mokausi Šilalės rajono Obelyno pagrindinėje mokykloje. Vedu mokyklos renginius ir aktyviai juose dalyvauju, esu mokyklos skautų skilties paskiltininkė – patyrusi skautė, klasės seniūno pavaduotoja, mokinių komiteto narė. Iš visų pamokų man labiausiai patinka muzika, nes mokytoja yra labai šiuolaikiška ir linksma, įdomiai, netradiciškai veda pamokas. Po pamokų mokykloje lankau gitaros pamokas ir futbolo treniruotes, dalyvauju skautų veikloje. Dar žaidžiu stalo tenisą, lankau dailės būrelį, sporto klubą, jodinėju, skaitau knygas anglų kalba internete.

Domiuosi viskuo: sportu, mokslo atradimais, astronomija, gyvūnais, pasaulio kalbomis, japonų kultūra, muzika, daile ir mokomaisiais dalykais.

Nemanau, kad turiu vieną dominuojantį talentą, nuo pat vaikystės domėjausi daug kuo. Vaidinau, dainavau chore, 7-erius metus šokau grupėje „Salto“. O dabar domiuosi viskuo: sportu, mokslo atradimais, astronomija, gyvūnais, pasaulio kalbomis, japonų kultūra, muzika, daile ir mokomaisiais dalykais. Bet labiausiai ugdytas mano talentas turbūt yra dailė. Vaikystėje (ir dabar) labai mėgau piešti, baigiau Šilalės meno mokyklą. Anksčiau grojau pianinu, tačiau vėliau pianiną iškeičiau į gitarą.

Namų darbų ruošai skiriu nedaug laiko. Per pamokas stengiuosi gerai įsisavinti naują medžiagą ir atlikti visas užduotis, kad namuose liktų kuo mažiau darbo. Jei namų darbų susidaro nemenka krūvelė, atlieku juos maždaug per 2 valandas (priklauso nuo dalyko). Mokykloje praleidžiu didžiąją dalį dienos, nes namo grįžtu su mama, apie 17 valandą. Taigi po pamokų turiu marias laisvo laiko. Dažniausiai su draugėmis žaidžiu stalo tenisą, tinklinį ar badmintoną. Skautai užima dalelę kiekvienos dienos, o „skautadienis‘‘ vyksta trečiadieniais. Po pamokų visi mokyklos skautai susirenka į sporto salę ir užsiima skautiška veikla: riša mazgus, mokosi laužų rūšis, šifruoja morzės abėcėlę, atlieka geruosius darbelius. Mokomės ir dvasinių vertybių: pilietiškumo, draugiškumo, tolerancijos, užuojautos. Kasmet dalyvauju savanoriškoje „Maisto banko“ akcijoje, mokykloje padedu rengti Pyragų dieną, suaukotus pinigus pervedame į „Išsipildymo akcijos“ sąskaitą. Dar norėčiau paminėti, kad dvejus metus dalyvavau organizacijos „Gelbėkime vaikus“ solidarumo bėgime. Šiuo metu dalyvauju internetiniame protų mūšyje „Išmaniosios kovos“.

Paruošusi namų darbus, skaitau, groju gitara, piešiu, dažniausiai žmones, man patinka komiksų stilius. Nežinau kodėl, bet prisimenu, kad vaikystėje kaip tik žmonių ir nemokėjau piešti! Lankau sporto klubą. Ten du kartus per savaitę vidutiniškai praleidžiu apie valandą per dieną. Vakarais nemažą laiko dalį skiriu naminiams gyvūnams – šunims: einame pasivaikščioti, dresuoju juos. Mano pomėgiams ir užsiėmimams pritaria tėvai, nuolat skatina užsiimti kuo nors nauju.

Laisvalaikiu mėgstu skaityti. Pastaruoju metu skaitau daugiau angliškai parašytų istorijų internete nei knygų. Yra tikrai puikių istorijų, kurios, mano manymu, kartais geriau parašytos nei kai kurios knygos. Žiūriu animė. Tai – animaciniai serialai. Animė kilusi iš Japonijos, bet yra labai populiari ir kitose šalyse. Man patinka japonų kultūra, apie kurią daug išmokau iš animė. Man ypač patinka nindzės ir pati norėčiau ja būti! Domiuosi įvairių šalių kultūra, kalba, savarankiškai esu išmokusi keletą japonų, švedų, ispanų, kinų kalbų žodžių. Dievinu žirgus. Kiekvieną vasarą važiuoju į žirgų stovyklą. Žirgų stovyklų pasirinkimas, deja, mano bendraamžiams nėra didelis. Šie metai stovykloje bus paskutiniai, nes nebeatitiksiu amžiaus reikalavimų... Tačiau savo pomėgio jodinėti neatsisakysiu. Apmaudu, kad mano mieste nėra žmonių, auginančių žirgus ir užsiimančių jų sportu, bet ką padarysi... Svajoju įsigyti savo žirgą arba įkurti žirgyną.

Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad dalyvavau piešinių konkurse „Per paštą – į pasaulį“ ir mano piešinys tapo 2014-ųjų Lietuvos pašto kalendoriaus viršeliu. Juo didžiuojuosi dėl to, kad 1 litas nuo kiekvieno įsigyto kalendoriaus buvo skiriamas Vaikų ligų klinikai Kaune paremti. Dar džiaugiausi tapusi eilėraščių konkurso „Poezijos pavasarėlis“ laureate. Nesu poetė ir nekuriu eilėraščių, bet mokytoja uždavė namuose parašyti eilėraštį, rašiau ir rimavosi. Auklėtoja, kuri ir yra mano lietuvių kalbos mokytoja, jį išsiuntė į konkursą ir štai aš jau laureatė. Savo eilėraštį deklamavau greta žinomų Lietuvos ir užsienio rašytojų, poetų. Man patinka išbandyti jėgas visur, nes taip pasisemi žinių, idėjų, susirandi naujų draugų, bendraminčių. 2015 m. kovo 10 d. dalyvavau respublikiniame 9–12 klasių mokinių meninių ir mokslinių darbų konkurse „Meilės koordinatės“. Trejus metus dalyvauju vertimų ir iliustracijų projekte „Tavo žvilgsnis“, esu apdovanota diplomais už labai gerą rusų ir anglų kalbų tekstų vertimą.

Svarbiausia, kad galėčiau pasitikėti žmonėmis. Esu per daug tiesmuka, mėgstu sakyti tiesą į akis, dėl to žmonės kartais įsižeidžia.

Be šeimos neįsivaizduoju savo ateities, nes šeima – pagalbininkė, patarėja ir parama. Kiekvienam žmogui, aišku, ir man, svarbiausia sąžiningumas, atvirumas. Man svarbiausia, kad galėčiau pasitikėti žmonėmis. Esu per daug tiesmuka, mėgstu sakyti tiesą į akis, dėl to žmonės kartais įsižeidžia. Man didžiausią įtaką daro tėvai, jie mane skatina, pataria ir pritaria man. Aš esu individualistė, nesistengiu ir nenoriu būti tuo, kuo nesu, nenoriu būti panaši į nieką, aš esu aš, tik viena tokia. Myliu gyvūnus ir man patinka jais rūpintis, todėl norėčiau tapti veterinare. Jaunų šios profesijos specialistų trūksta, todėl darbą, manau, susirasti bus įmanoma. Toks darbas man bus kartu ir pomėgis, o tai labai svarbu tam, kad galėtum tobulėti kaip specialistas. Savo bendramažiams norėčiau pasakyti, kad siekiant savo svajonės reikia daug dirbti, atrasti patinkančią veiklą. Visų pirma, reikia gerai mokytis, kartais klausyti tėvų ir mokytojų patarimų.

Lietuvoje mane džiugina, kad vaikai ir jaunuoliai gali dalyvauti įvairiuose projektuose, konkursuose pagal savo pomėgius, kad yra daug talentingų, gabių vaikų ir jaunuolių. Neramina žalingi dalies jaunimo įpročiai, priklausomybė nuo interneto, virtualus jų gyvenimas (po to jie nebemoka bendrauti). Manau, kad po 10 metų Lietuvoje viskas bus kompiuterizuota, mokiniams nereikės neštis knygų į mokyklą, galės mokytis nuotoliniu būdu, neišeidami iš namų. O gal prie kiekvienos mokyklos bus mažos gyvūnų prieglaudos, kuriose gyvūnus prižiūrės mokiniai. Taip jie išmoks rūpintis ne tik savimi, bet ir savo artimaisiais ir gyvūnais.

* * *

Apie Mildą:

Mokyklos skautų draugovės vadovė Judita Armonienė:

Milda – patyrusi skautė, šia veikla užsiima jau 7-erius metus. Ji – iniciatyvi, padeda jauniesiems skautams, nebijo iššūkių, tai rodo neseniai jos suorganizuotas 15 km žygis su įvairiomis kliūtimis į Vedrių piliakalinį. Milda žavi savo pasitikėjimu, aplinkos ir pasaulio suvokimu. Ji atrodo suaugusi ir puikiai jaučianti atsakomybę už savo gyvenimą ir ateitį. Sakoma, kad žmogaus gyvenimas yra toks, kokios yra jo mintys. Tad linkiu Mildai išlikti savimi, su geromis, gražiomis ir tokiomis pat šviesiomis mintimis apie gyvenimą. Tikiu ja ir jos šviesia ateitimi!

Klasės auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Zita Kasiliauskienė

Milda – gera mokinė, jai gerai sekasi visi dalykai: tiek tikslieji, tiek humanitariniai. Mergina gabi, pastabi, greitai suvokia mokytojų aiškinimą, pasižymi analitiniu mąstymu, savarankiškai geba spręsti iškilusias problemas, rasti sprendimo būdus. Kasmet savo akademinius pasiekimus pademonstruoja dalyvaudama rajoninėse olimpiadose: lietuvių ir anglų kalbų, technologijų ir kitose, respublikiniame konkurse „Olympis“, vertimų konkurse „Tavo žvilgsnis“. Ne kartą pelnė prizines vietas kalbų konkurse „Kengūra“. Literatūrinius gebėjimus atskleidė 2014 m. dalyvaudama mokinių poezijos konkurse „Poezijos pavasarėlis“. Tapusi laureate, savo kūrybą skaitė tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2014“ šventėje Dionizo Poškos muziejuje Bijotuose. 2015 m. dalyvavo respublikiniame vieno kūrinio konkurse „Labas“ ir pelnė 3-iąją vietą. Milda aktyviai dalyvauja ir įvairiuose popamokiniuose mokyklos, rajono renginiuose. Savo mokinei ir auklėtinei Mildai Jakštaitei linkiu nesustoti pusiaukelėje, stengtis, nuolat tobulėti ir siekti, kad išsipildytų didžiausia jos svajonė.

#ATEITIESLYDERIAI
Peyton Hall Magalhaes: „Be ilgo ir sunkaus darbo pasiekti tikslų neįmanoma“

2015 m. Tarp­tau­ti­nia­me Alek­sand­ro Gla­zu­no­vo smui­ki­nin­kų, al­ti­nin­kų ir vio­lon­če­li­nin­kų kon­kur­se Par­yžiu­je (Pra­ncū­zi­ja) lai­mė­jau 1-ąją vie­tą. Taip pat esu lai­mė­jęs 1-ąją vie­tą gro­da­mas ka­me­ri­nia­me or­kes­tre kon­kur­suo­se „Mu­zi­ki­nė ak­va­re­lė“ ir „Pa­va­sa­rio so­na­ta“.

Gimiau 1998 m. sausio 28 d. Kaune. Mano tėvai vardu Milton ir Lara Magalhaes, o vyresnioji sesė – Preston Magalhaes. Tėvai yra misionieriai, jie dirba Lietuvos evangelikų baptistų bažnyčiose Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje ir Šilutėje. Sesė šiuo metu studijuoja antropologiją universitete Kalifornijos valstijoje JAV. Visi mėgstame keliauti, skaityti knygas, sportuoti ir pan.

Mokausi Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Pagrindinė mano veikla – grojimas violončele. Labiausiai man patinka violončelės specialybės pamokos, nes jose galiu išmokti, kaip muziką išreikšti visa tai, ką jaučiu. Po pamokų groju orkestre, ansamblyje, lankau vairavimo kursus.

Kai tik pradėjau groti, iš karto pamilau violončelę ir jos skleidžiamą garsą. Pastebėjau, kad man visai gerai sekasi, tad ir groju iki šiol. Noriu būti pats geriausias violončelistas, koks tik galiu būti. Dieną bandau groti tiek, kiek man atrodo, kad reikia. Grįžęs namo po specialybės pamokų bandau taisyti savo klaidas, tobulinti kūrinių atlikimą. Į priekį mane stumia tai, kad visada žinau, jog galima ir geriau pasirodyti, pagroti. Laisvalaikiu mėgstu sportuoti, žaisti krepšinį, futbolą, dirbti fermoje su seneliu, žaisti kompiuterinius žaidimus.

Manau, kad žmogui neužtenka vien talento, reikia dirbti ir dirbti, visada siekti tikslo.

Labai didžiuojuosi laimėjęs 2-ąją vietą Raimundo Katiliaus Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkurse ir Tarptautiniame Aleksandro Glazunovo smuikininkų, altininkų ir violončelininkų konkurse. Taip pat turėjau privilegiją groti kaip koncertmeisteris M. K. Čiurlionio 70-mečio koncerte Vilniaus kongresų rūmuose. Be to, esu grojęs su orkestru kaip solistas. Neseniai dalyvavau Tarptautiniame Karlo Davydovo violončelininkų konkurse Latvijoje, nors jame prizinės vietos nelaimėjau, tačiau turėjau garbės groti laureatų koncerte. Manau, kad tai buvo neįprasta patirtis pasiklausyti kitų nuostabių violončelistų iš 12 šalių. Supratau, koks yra mano grojimo lygis ir ko norėčiau siekti.

Manau, kad žmogui neužtenka vien talento, reikia dirbti ir dirbti, visada siekti tikslo. Svarbiausia būti savimi, nes kiekvienas esame skirtingi, todėl reikia nesistengti pritapti ir būti tokiam kaip kiti, reikia būti išskirtiniam. Didžiulę įtaką man daro mano specialybės mokytoja Ramutė Kalnėnaitė. Ji ne tik pasako, kaip reikia groti, bet ir parodo. Ji moko mane, kaip reikia jausti muziką ir kaip ja pasidalyti su kitais, kad ir jie pajustų tokias emocijas, kokias jaučiu aš. Taip pat man autoritetai yra visi žinomi pasaulio violončelistai ir kiti muzikantai. Baigęs mokyklą tikrai tęsiu muzikos studijas. Nežinau, ką dar be muzikos galėčiau daryti. Noriu siekti solisto karjeros, noriu tapti muziku. Savo bendraamžiams galiu patarti tiek: turėkite kantrybės, nepasiduokite, kad ir kaip būtų sunku. Be ilgo ir sunkaus darbo pasiekti tikslų neįmanoma. Tik nuolat save tobulindami galite pasiekti aukštumas.

Mane neramina Lietuvos politinė padėtis ir tai, kad daug žmonių emigruoja ir palieka savo gimtinę. Džiuginta tai, kad dabar Lietuvoje iškyla daug asmenybių ir talentų.

* * *

Apie Peyton:

Violončelės specialybės mokytoja Ramutė Kalnėnaitė:

Peyton mano klasėje mokosi nuo 2-os klasės, dabar jis vienuoliktokas. Labai ryškus talentas buvo matomas ir jaučiamas nuo pirmų pažinties dienų. Nėra paprasta ugdyti gabų vaiką, nes kol mažas – pats nesupranta, kodėl reikia daug kartų kartoti (tobulinti) vieną detalę, nesupranta, kodėl nėra taško „Viskas jau puiku!“, tobulinimai vis tęsiasi ir tęsiasi... Esu dėkinga jo tėvams, kad labai supratingai padėdavo ugdyti Peyton kantrybę. Jis unikalus savo gabumais: ne tik nepaprastai greitai įsimena melodijas, ritmus, bet ir intuityviai jaučia tikrąsias kūrinių nuotaikas, turi labai gražų vidinį pasaulį, ryškų emocionalumą. Vaikinas turi puikius fizinius duomenis ir visas gamtos dovanas – jis galėtų tapti pasauliniu violončelininku. Nuoširdžiausiai linkiu sėkmės, daug dirbti ir dirbant atrasti tikrąjį tobulėjimo džiaugsmą. Muzika – jo namai.

Kuo talentingesnis mokinys – tuo lengviau jam viskas sekasi, todėl jis nepripranta dirbti, o talento charakteris dažnai būtinai stiprus. Todėl gerų rezultatų gali duoti tik toks trikampis ir visų jo kampų darna: mokinys, mokytojas, tėvai. Jei vienas kampas silpnas ar jo nėra – talentą galima ir prarasti.

#ATEITIESLYDERIAI
Evelina Rimkutė: „Su šypsena ir humoru galima įveikti viską“

Kar­tu su dai­nos stu­di­ja „Svirp­lys“ esa­me da­ly­va­vę dau­gy­bė­je kon­kur­sų. Be­veik vi­suo­se lai­mi­me pri­zi­nes vie­tas, nes dir­ba­me su­nkiai, il­gai ir at­sa­kin­gai. Tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se pa­sie­kė­me šiuos lai­mė­ji­mus: 2015, 2014 ir 2013 m. „Bal­tic Ta­lent“ Lat­vi­jo­je lai­mė­jo­me 1-ąją, 2015 m. „New Li­fe 2015“ Gru­zi­jo­je – taip pat 1-ąją, „Kau­nas Ta­lent 2015“ – 2-ąją, 2015 ir 2014 m. „Dai­nuok, žie­mu­žė­le“ ati­tin­ka­mai 1-ąją ir 2-ąją vie­tas, o 2014 m. „Sing Christ­mas 2014“ Pa­ne­vė­žy­je lai­mė­jo­me di­dį­jį pri­zą. Nau­jau­si mū­sų lai­mė­ji­mai: ta­po­me te­le­vi­zi­jos kon­kur­so „Dai­nų dai­ne­lė“ lau­rea­tais, o 2016 m. tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se „Ma­gia Ita­lia­na 2016“ Ita­li­jo­je lai­mė­jo­me di­dį­jį pri­zą.

Gimiau 1999 m. spalio 7 d. Gargžduose, Klaipėdos rajone. Mano tėvai – Laima ir Valdas. Mama dirba anglų kalbos ir muzikos mokytoja, tėtis – Klaipėdos universiteto socialinio darbo dėstytoju ir Klaipėdos rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistu.

Savo mamą jau nuo vaikystės prisimenu su virbalais ar vąšeliu rankose. Neretai ir man tenka paplušėti – padedu jai išardyti seną ar nepavykusį mezginį. O savo originaliomis servetėlėmis ji džiugina ne tik savo šeimos narius, bet ir visą giminę! Mano tėčio, iš pirmo žvilgsnio ramaus ir rimto žmogaus, didžiausias pomėgis – muzika ir dar ne bet kokia, o metalas ir sunkusis rokas. Tiesa, kartais galima išgirsti iš svetainės sklindančias operų ar simfonijų melodijas (gal tai mamos įtaka) ir jo mokyklos ir studijų laikų dainas. Vien tėčio kompaktinėmis plokštelėmis būtų galima iškloti didelio kambario sienas, lubas ir grindis. Abu mano tėvai yra išsilavinę ir šiuolaikiški žmonės. Tokia būti jie moko ir mane.

Istorija yra linkusi kartotis, todėl manau, kad būtina žinoti tai, kas vyko net ir tada, kai mes dar nebuvome gimę.

Mokausi Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje, esu atsakinga už klasės biudžetą, renginių organizavimą. Mokykloje man labiausiai patinka istorija. Ji mane patraukė visai neseniai, tačiau kuo toliau, tuo labiau imu ja domėtis. Man be galo įdomu sužinoti apie žmonijos praeitį: ne tik apie karus ar mūšius, bet ir apie žmonių gyvenimo būdą, jų pasaulio suvokimą, įsitikinimus, mokslo raidą ar net architektūrą. Istorija yra linkusi kartotis, todėl manau, kad būtina žinoti tai, kas vyko net ir tada, kai mes dar nebuvome gimę.

Po pamokų dainuoju dainos studijoje „Svirplys“ ir Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos merginų chore, groju kanklių ansamblyje. Savo talentą atradau dar būdama maža mergytė. Tiesa, galbūt atradau ne aš pati, o mano tėvai. Iš pat pradžių jis buvo gan užslėptas, matyt, buvau per daug drovi. Tačiau kai pradėjau lankyti muzikos mokyklos kanklių klasę ir studiją „Svirplys“, padedant vadovei ir mamai, šis talentas atsiskleidė, ir nuo tada muzika tapo didele mano gyvenimo dalimi. Dabar dainos nenutyla ne tik repeticijose, bet ir namuose. „Svirplys“ tapo ne tik dainos studija, kurioje dainuoju, bet ir mano antrąja šeima.

Įprastai į repeticijas renkamės du kartus per savaitę, tačiau dažnai reikia padirbėti dažniau ir daugiau, tad susitinkame ir savaitgaliais. Tačiau paaukoti keletą valandų savo savaitgalio tikrai nesunku – juk dirbame tam, kad koncertuose ir konkursuose pasirodytume labai gerai, o mūsų rezultatai džiugintų ne tik aplinkinius, bet ir mus pačius. Be to, visi esame geriausi draugai, todėl repeticijos tikrai neprailgsta ir nenusibosta – pasitaiko ir juoko iki ašarų, ir ilgų pokalbių, ir pasitarimų.

Juk to geraširdiškumo ir pakantumo šiais laikais mums taip trūksta.

Vienas didžiausių mano pomėgių – skaityti knygas. Iš gerų knygų galima ne tik daug sužinoti, bet ir pasisemti išminties. Atrodo, kad knygos yra tik daugybė susegtų lapų su gražiu viršeliu, tačiau jose glūdi tai, kas žmogų gali pravirkdyti, prajuokinti, suteikti vilties, jėgų judėti pirmyn. Jos verčia mus susimąstyti apie pačias svarbiausias pasaulio vertybes ir skatina tapti geresniais, tauresniais žmonėmis. O juk to geraširdiškumo ir pakantumo šiais laikais mums taip trūksta. Todėl, mano nuomone, knygos gali išgelbėti pasaulį.

Visi laimėjimai yra be galo svarbūs ir didžiuojuosi jais visais. Sunkus darbas, ilgi dainavimo kartu metai, vadovės profesionalumas, didžiulis užsispyrimas ir neblėstantis noras pasirodyti kiek įmanoma geriau studiją „Svirplys“ privedė prie tokios sėkmės. Kiekvienas diplomas, kiekviena statulėlė mums primena, kad visada reikia siekti tobulumo. Labiausiai man įsiminė konkursas „Kaunas Talent“, nes tai tikrai labai stiprus ir rimtas konkursas, kuriam ruošdamiesi nubraukėme ne vieną prakaito lašą nuo kaktos ir ne vieną dieną plušome besimokydami dainų ar tobulindami sąskambius. O kai laimėjome 2-ąją vietą, buvome tikroje euforijoje. Taip pat labai maloniai nustebino puikus konkurso organizuotumas ir išskirtinės gyvenimo sąlygos: prabangus viešbutis Kauno centre, brangūs apdovanojimai, ekskursijos ir didelis dėmesys ne tik laimėtojams, bet ir visiems konkurso dalyviams. O ką jau kalbėti apie fejerverkus ir limuzinus, parvežančius į viešbutį, pasibaigus konkurso finaliniam koncertui. Be galo džiaugiamės, kad dalyvavome šiame konkurse.

Gyvenime vadovaujuosi principu, kad mūsų gyvenimas – mūsų pasirinkimas. Niekas neateis ir tavęs neišgelbės, turi apsaugoti save pats. Niekas neduos tau pinigų, kad nusipirktum tai, ko nori, tuos pinigus turėsi užsidirbti pats. Ir svarbiausia tai, kad niekas taip neapgailestaus kaip tu, jei nepasieksi savo svajonės, todėl niekada negalima pasiduoti, kad ir kaip būtų sunku. O tai, kad gyvenimas nelengvas, žino visi. Tačiau su šypsena ir humoru galima įveikti viską.

O jeigu ir nepavyks, prieš akis dar visas gyvenimas, kurį galėsiu paskirti tam, kad save rasčiau ir pažinčiau.

Didžiausią įtaką man daro tėvai. Ko gero, kitaip ir negali būti, juk su jais praleidžiu didžiąją savo laiko dalį. Jie yra ne tik mano autoritetas, bet ir stiprybės šaltinis. Kad ir kaip būtų sunku, mama patars, tėtis prajuokins ir vėl danguje sušvis saulė. Be galo jais abiem didžiuojuosi, nes, nors jų gyvenimas ir nebuvo labai lengvas, jie niekada nenuleido rankų ir pasiekė labai daug. Tiek pat, o gal net ir truputėlį daugiau norėčiau pasiekti ir aš.

Mano ateitis dar labai miglota. Iš daug profesijų išsirinkti vieną yra beveik neįmanoma. Tiesa, šiek tiek dažniau pagalvoju apie mediciną, gydytojo specialybę, nes padėti žmonėms, ko gero, yra mano pašaukimas. Taip pat galvoju apie lietuvių filologiją ar kino režisieriaus amatą, nes viena mano svajonių – sukurti filmą. Nebūtinai visuomenei, galbūt tik artimiausiems žmonėms. Jau gana seniai tai planuoju, galbūt kada nors ir pavyks. Kartais pagalvoju ir apie istoriko karjerą (juk istorija tokia įdomi!). Tikiuosi ir neprarandu vilties, kad atėjus laikui priimsiu tinkamą ir teisingą sprendimą. O jeigu ir nepavyks, prieš akis dar visas gyvenimas, kurį galėsiu paskirti tam, kad save rasčiau ir pažinčiau.

Tegul šios vizijos neleidžia jums pasiduoti ir sustoti, veda pirmyn vingiuotu ir stačiu keliu svajonės link.

Norėčiau pasidalyti keletu patarimų savo bendraamžiams, kurie nori įgyvendinti savo svajones. Iš pradžių reikia tvirtai ir užtikrintai žinoti savo tikslą. Praverstų net užsirašyti jį ant lapelio ir pasikabinti toje vietoje, kurioje praleidžiate daugiausia laiko. Kiekvieną kartą, kai vos tik suabejojate, suklumpate ar aptingstate, reikia susikaupti ir mintyse, o dar geriau garsiai ir aiškiai, pasakyti savo svajonę. Keista, tačiau tai tikrai padeda. Iš kažkur staiga atsiranda jėgų ir stipraus ryžto. Įsivaizduokite save jau pasiekusį užsibrėžtą tikslą, pajauskite laimę, euforiją ir džiaugsmo ašaras, riedančias skruostais, ir galvokite apie tai tol, kol svajonė virs realybe ir įsivaizduoti daugiau jau nebereikės. Tegul šios vizijos neleidžia jums pasiduoti ir sustoti, veda pirmyn vingiuotu ir stačiu keliu svajonės link.

Lietuva – mano gimtinė. Jau vien dėl to aš ją myliu labiau už kitas šalis. Nesvarbu, kur aš gyvensiu ar dirbsiu, Lietuvai visada priklausys dalelė mano širdies. Jos grožis išties išskirtinis. Juo stebisi ne vienas užsienietis, atvykęs paviešėti į Lietuvą. Džiaugiuosi juo ir aš: visada smagu pamatyti plačius, žaliuojančius miškus, dobilėliais nuklotas lankas, pilnas besiganančių karvių ir avių, paslaptingą, nuo švelnaus vėjelio banguojančią jūrą, iki pat horizonto besidriekiančias ryškiai geltonas pievas. Tada pagalvoji: kaip gera gyventi Lietuvoje. Taip pat džiugina tai, kad po truputį mes stengiamės tapti modernia, išsivysčiusia valstybe. Tiesa, galbūt negreitu ir savotišku būdu, tačiau rezultatai jau pradeda matytis.

Na, o didžiausias galvos skausmas – tai senoviškas ir primityvus daugelio Lietuvos žmonių mąstymas. Tačiau ir ši problema laikui bėgant ir vis labiau vystantis mūsų valstybei pranyks. Lietuvą po 10 metų įsivaizduoju kaip laisvą, stiprią, vieningą ir šiuolaikišką valstybę. Vis daugiau turistų plūs į Lietuvą pasigrožėti jos gamta, aplankyti istorinių ir ją garsinančių paminklų, miestų. Manau, kad Lietuva visokeriopai prilygs stipriausioms Europos valstybėms.

* * *

Apie Eveliną:

Klasės vadovė Rosita Jankauskaitė:

Evelina Rimkutė yra Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos III klasės mokinė. Nuo pirmų pažinties dienų aš, kaip klasės vadovė, susitikau su ypatingu vaiku. Taip apie mergaitę greitai ėmė kalbėti ir kiti ją mokantys mokytojai. Bendraudama Evelina visus pakeri savo charizma. Jos maloni kalba, nuolatinė šypsena ir sklindantis gerumas žavi tiek pedagogus, tiek klasės draugus, kurie Eveliną myli už bet kokią pagalbą visiems ir visada, už begalinį kuklumą ir nuoširdumą. Evelina – gabi ir darbšti mokinė. Žavi jos smalsumas, noras dalyvauti įvairiuose renginiuose, projektuose (ji – projekto „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, „Dainų dainelės“ dalyvė). Ši mergaitė apdovanota ir išskirtiniu muzikiniu talentu. Ji groja kanklėmis, turi gerus vokalo duomenis. Evelina savo įspūdingomis dainomis džiugina ne tik gimnazijos, bet ir miesto bendruomenę, nuolat dalyvauja respublikos ir tarptautiniuose konkursuose, juose laimi prizines vietas. Dar viena Evelinos išskirtinė savybė yra tai, kad ji, būdama dar labai jauna, žino, ko nori pasiekti gyvenime, pozityviai mąsto ir geba susitelkti sudėtingiausiam darbui ar įpareigojimui. Todėl tikiu, kad Evelinos laukia puiki ateitis ir tokia veikla, kuri reikalinga moderniai Lietuvai. Linkiu savo ugdytinei išsaugoti gražiąsias žmogiškąsias vertybes, kuriomis ji mus džiugina šiandien, ir, žinoma, toliau siekti savo svajonių išsipildymo.

Geriausia draugė Emilija Bukytė:

Turiu draugų, su kuriais linksmai leidžiu laiką. Ir būna atvejų, kai juos galiu pavadinti draugais. Tačiau tikrą, atsidavusią draugę turiu tik vieną – tai Evelina. Ji man – pati artimiausia draugė, su kuria bendrauju nuo pradinių klasių. Kartu mes lankome dainos studiją „Svirplys“, dažnai susitinkame savaitgaliais arba per atostogas, diskutuojame mums aktualiomis temomis, gaminame, sėdime tame pačiame suole mokykloje, padedame viena kitai, dalijamės slapčiausiais troškimais. Kadangi aš ją labai gerai pažįstu, galiu teigti, kad Evelina yra užsispyrusi, turi savo nuomonę, nėra linkusi į konfliktus. Taip pat ji visada užbaigia pradėtą darbą ir niekada neatsuka nugaros, kai kas nors prašo pagalbos. Labiausiai man patinkantys jos charakterio bruožai: draugiškumas, nuoširdumas, supratingumas, atvirumas, linksmumas. Ji man kaip sesuo, kuri žino apie mane viską, niekada nebijo paprieštarauti, dalija vertingus patarimus, linki tik gero, į viską žiūri optimistiškai, net ir sunkiausiais momentais pralinksmina, stengiasi rūpesčius išspręsti su humoru. Evelinos ateitį įsivaizduoju labai šviesią, matau ją sėdinčią parke ant suolelio su rašikliu ir sąsiuviniu rankose. Evelinai jau nuo vaikystės patinka skaityti įvairaus žanro knygas. Tikiu, kad užaugusi ji galėtų būti puikia rašytoja. Visada stebiuosi jos rašymo stiliumi. Ji labai kūrybinga, meniška, neieškanti žodžio kišenėje asmenybė. Svajoju ateityje sulaukti jos autorinės knygos, kurią su malonumu galėčiau perskaityti! Linkiu jai niekada nenuleisti rankų, džiaugtis kiekviena diena, tikėti savimi ir gyvenimu! Didelė vertybė žmonių gyvenime – tikra draugystė. Džiaugiuosi, kad aš jau radau ypatingą, tikrą draugę, kuri išliks visam gyvenimui!

Geriausia draugė Augustė Deniušytė:

Evelina yra vienas tų retų žmonių, kurie kaip Merė Popins – tobuli visais atžvilgiais. Ji labai šiltas ir draugiškas žmogus. Taip pat ji labai talentinga dainininkė, jaučianti didžiulę meilę muzikai. Aišku, ji labai smalsi ir protinga, bet nebando tuo labai didžiuotis ar atrodyti geresnė už kitus. Be viso to, ką jau išvardijau, savybė, kuria labiausia žaviuosi, yra jos komunikabilumas: ji sugeba rasti bendrą kalbą su beveik bet kuo ir gali bet kam padėti jaustis patogiai. Nežinau, kuo ji galėtų būti ateityje, tai jos pasirinkimas, tačiau esu įsitikinusi, kad ji dirbs su žmonėmis ir bandys juos pradžiuginti. Linkiu jai tiesiog daryti tai, ką labiausiai mėgsta, nes tik laimingas žmogus gali nešti tą laimę kitiems ir jiems padėti.

#ATEITIESLYDERIAI
Paulius Grigoravičius: „Blogiausia – sudėjus rankas laukti“

Esu Jo­na­vos ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės moks­lei­vių sa­vi­val­dos pir­mi­nin­kas, Lie­tu­vos moks­lei­vių są­jun­gos val­dy­bos na­rys.

Gimiau 2000 m. gegužės 26 d. Jonavoje. Mano tėvai turi savo verslą – mažą parduotuvę miesto centre. Mano mama laisvu metu mezga, siuva įvairias sukneles. O tėtis – visų galų meistras. Geba sutaisyti bet ką: nuo automobilių iki mobiliųjų telefonų ir taip toliau. Šiuo metu jis yra labai susidomėjęs vynuogių auginimu. Taip pat turiu sesę, ji šiuo metu baigia bakalauro studijas Kauno technologijos universitete.

Mokausi Jonavos Senamiesčio gimnazijoje, esu klasės seniūnas ir mokyklos mokinių tarybos narys. Po pamokų užsiimu visuomenine veikla – esu Jonavos rajono savivaldybės moksleivių savivaldos pirmininkas, Lietuvos moksleivių sąjungos narys. Dar mokausi Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos saksofono klasėje, esu Jonavos rajono savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos ir Jonavos rajono savivaldybės Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės komisijos narys. Man svarbus gebėjimas planuoti laiką. Esu įsitraukęs į daug veiklų, tad tinkamai suplanuoti kiekvieną dieną ir išnaudoti kiekvieną minutę yra esminė mano gyvenimo vertybė.

Savo talentą atradau dalyvaudamas įvairiose visuomeninėse veiklose. Pradėjau savo pirmojoje mokykloje – ten tapau mokyklos mokinių tarybos pirmininku. Tuo metu man tai buvo didelis pasiekimas, nes buvau dar tik šeštokas. Vėliau į organizacijas patekau sesės dėka. Ji pastūmėjo sukti šiuo keliu ir visada motyvavo eiti toliau. Laiko, praleisto užsiimant visuomenine veikla, pamatuoti neįmanoma. Tu apie tai galvoji visą laiką, sprendi problemas, organizuoji renginius ir panašiai. Kartais nelieka laiko patiems mokslams arba tiesiog norisi prie paros pridėti dar bent kelias valandas, kad būtų galima viską suspėti. Meno mokykloje per savaitę praleidžiu apie 10 valandų. Savo laisvalaikį skiriu muzikai – septintus metus groju saksofonu.

Labiausiai didžiuojuosi, kad buvau išrinktas Jonavos rajono savivaldybės moksleivių savivaldos pirmininku, o tuo pat metu ir Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos nariu. Visada labiausiai įsimena Lietuvos moksleivių sąjungos organizuojami forumai, kurie vyksta keturis kartus per metus. Juose turi galimybę susipažinti su labai daug gabių, talentingų ir savaip įdomių Lietuvos moksleivių, taip pat pasiklausyti įvairių žymių Lietuvos asmenybių paskaitų ir įgyti neįkainojamos patirties.

Man svarbiausios šios vertybės: paprastumas, teisingumas, punktualumas, nuolatinis tobulėjimas, patriotiškumas. Niekada neturėjau autoriteto. Manau, kad jie yra visiškai nebūtini ir dažnai gali nuvilti. Žinoma, turiu keletą asmenybių, kurių mintys, kalbos man yra įdomios, bet tai nereiškia, kad visada su jais sutinku. Tokių žmonių pavyzdžiai: Andrius Tapinas, Nijolė Oželytė, Olegas Šurajevas. Ką veiksiu baigęs mokyklą, dar nesu tiksliai apsisprendęs. Svyruoju tarp inžinerijos ir politikos mokslų. Bendraamžiams, kurie nori pasiekti savo svajones, galiu pasakyti – viskas labai paprasta. Reikia pradėti veikti toje srityje, kuri, tavo manymu, atves tave savojo tikslo link. Blogiausia – sudėjus rankas laukti, kol svajonę tau kas nors atneš. Taip niekad nenutiks.

Mane džiugina mūsų, lietuvių, patriotiškumas, vieningumas, taip pat įvairūs sporto pasiekimai, kurie garsina Lietuvą visame pasaulyje. Džiugina Lietuvos gamtos unikalumas ir grožis. Džiugina, kad Lietuva geba pritraukti vis daugiau užsienio kapitalo įmonių investicijų. Neramina lėtai mažėjantys emigracijos mastai, lietuvių tautos senėjimas. Lietuvą po 10 metų norėtųsi įsivaizduoti kaip stiprią, modernią, inovatyvią, demokratišką valstybę, kuri būtų lygiavertė kitoms Europos ir viso pasaulio valstybėms. Tikiu, kad šiuolaikinės kartos pakeis supuvusį sovietinį mąstymą, kuris vis dar įsiviešpatavęs daugelyje Lietuvos institucijų, ir Lietuva toliau augs vis greičiau.

#ATEITIESLYDERIAI
Emilis Kaziukėnas: „Duokite savo idėjoms laisvę“

2016 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių as­tro­no­mi­jos olim­pia­do­je ir 21-aja­me res­pub­li­ki­nia­me prof. Ka­zi­mie­ro  Bar­šaus­ko fi­zi­kos kon­kur­se lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos olim­pia­do­je – 3-ią­ją vie­tą, 2015 m. bu­vau ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos as­tro­no­mi­jos olim­pia­dos lau­rea­to dip­lo­mu, 26-aja­me Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­zi­kos čem­pio­na­te, 20-aja­me prof. K. Bar­šaus­ko fi­zi­kos kon­kur­se moks­lei­viams ir Lie­tu­vos mo­ki­nių as­tro­no­mi­jos olim­pia­do­je (bu­vau pir­mas 9–10 kla­sių gru­pė­je, ta­čiau 1-osios vie­tos nie­kam ne­sky­rė) lai­mė­jau 2-ąją vie­tą, tais pa­čiais me­tais lai­mė­jau LRT pro­jek­to „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“ de­vin­to­kų fi­na­lą (ofi­cia­liai ta­pau Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­ku). 2014 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių as­tro­no­mi­jos olim­pia­do­je iš­ko­vo­jau 1-ąją, o 2013 m. – 2-ąją vie­tą.

Gimiau 1999 metų liepos 15 dieną Jonavoje. Smagu, kai per mano gimimo dieną visa Lietuva iškelia trispalves. Esu vienturtis vaikas šeimoje, todėl visada jaučiu didelį tėvų palaikymą ir nuolatinį skatinimą tobulėti. Nuo mažų dienų tėvai moko siekti užsibrėžto tikslo ir niekada nepamesti kelio dėl mažo takelio. Visada jaučiu, kad tėvai didžiuojasi net ir pačiais mažiausiais mano pasiekimais. Kiek save prisimenu, tėvai su manimi bendravo labai atidžiai ir rūpestingai, į visus mano, mažo žmogeliuko, klausimus atsakydavo suprantama kalba. Augau namuose prižiūrimas močiutės, kuri nuolat skaitydavo mano mėgstamas pasakų ir eilėraščių knygas. Tai turėjo didelės įtakos mano pasaulėžiūros formavimuisi.

Mokausi Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijoje. Esu etatinis olimpiadininkas, dažniausiai dirbu už ačiū. Labai sunku pasakyti, kokia disciplina man labiausiai patinka. Jei reikėtų įvardyti kelias, tikriausiai tai būtų chemija, matematika ir fizika. Vieno dalyko iš šio trejetuko išskirti nesugebėčiau, nes tai dalykai, kurie itin glaudžiai vienas su kitu susiję, persipynę. Juk neretai Nobelio fizikos premiją gauna chemikas, chemijos – fizikas, o sukurti matematiniai modeliai gali būti pritaikomi abiejose srityse.

Pradėkime nuo matematikos. Nors jos nė už ką nestudijuočiau, manau, tai universaliausias kada nors egzistavęs mokslas, kurio atradimai pritaikomi absoliučiai visose gyvenimo srityse. Tai tarsi programavimo kalba, aprašanti visatą. Pavyzdžiui, kai kurių augalų žiedai beveik tiksliai atitinka Fibonačio spiralę. Po žeme gyvenančios grambuolių lervos virsta vabzdžiais, kurie tiksliai, tarsi susitarę, vienu metu išlenda iš žemės. Pasirodo, šis „išlindimo ciklas“ atitinka pirminį metų skaičių. Keista, tačiau potencialių jų priešų gyvenimo ciklas – lyginis, vadinasi vabalai, apsiginklavę matematika, gali lengviau išgyventi. Tokie atitikimai mane tiesiog žavi!

Chemija ir fizika viena kitą puikiai papildo. Tikriausiai dėl to galvoju studijuoti fizikinės chemijos ar taikomosios fizikos krypties mokslus.

Be to, matematika padeda geriau suprasti kitas mano mėgstamas sritis – chemiją ir fiziką. Dėl šių dviejų gamtos mokslų galiu pasakyti taip: chemija – tai praktinė fizikos pusė. Šiais laikas reikalingų žinių turintis fizikas labai nesunkiai gali apskaičiuoti, kokių sąlygų reikia, kad būtų galima greičiausiai nuskristi į, tarkime, Marsą (net respublikinėse astronomijos olimpiadose sprendžiame panašius uždavinius). Tačiau jei prie fiziko sėdės inžinierius ar chemikas, diskusija taps daug karštesnė: kokį kurą reikia naudoti, kad raketos masė nebūtų per didelė? Iš kokios medžiagos reikia gaminti raketos korpusą? Kaip kuo daugiau sumažinti Saulės vėjo poveikį astronautų organizmams? Ir taip toliau. Kaip matote, chemija ir fizika viena kitą puikiai papildo. Tikriausiai dėl to galvoju studijuoti fizikinės chemijos ar taikomosios fizikos krypties mokslus.

Mokausi papildomo ugdymo mokykloje „Fizikos olimpas“, kaip jau tikriausiai atspėjote, esu fizikas. Kvietimą mokytis čia gauna visi į Lietuvos mokinių fizikos olimpiados III etapą patekę devintokai. Per vienerius mokslo metus vyksta keturios sesijos: vasaros – dvi savaites, rudens, žiemos ir pavasario – vieną savaitę. Per dieną dažniausiai mokomės apie 8 valandas, paskaitas skaito charizmatiški ir tikriausiai geriausiai dalyką pateikti mokantys dėstytojai prof. Edmundas Kuokštis, tapęs geriausiu metų Vilniaus universiteto dėstytoju, doc. Stasys Tamošiūnas (mokyklos direktorius). Per kiekvieną sesiją vykstantys kontroliniai darbai, mokomosios olimpiados užgrūdina ir ruošia respublikinėms olimpiadoms. Sudėtingiausias dalykas mokantis „Fizikos olimpe“ tikriausiai yra namų darbai.

Esu maksimalistas, todėl stengiuosi kiekvieną kartą išspręsti viską (tai tikrai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti), o tam reikia labai daug laiko. Be to, kiekvienam „Olimpo“ moksleiviui reikia kas 3–4 savaites išspręsti po sunkią fizikos turnyro užduotį. Keisčiausia, kad respublikinėms olimpiadoms, čempionatams turime ruoštis atskirai, nes „Olimpe“ mokomės maždaug universiteto lygio fizikos, kuri įeina tik į tarptautinių olimpiadų programą. O juk mokytis reikia ir bendrojo lavinimo mokykloje ir muzikos mokykloje. Gaila, kad para turi tik 24 valandas...

Taip pat mokausi Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje. Pradėjau ją lankyti ketverių metų, dvejus metus mokiausi ankstyvojo ugdymo grupėje. Šešerių įstojau į Varinių pučiamųjų skyrių, eufonijos klasę (buvau tam tikras bandomasis triušis, nes tokių mažų vaikų dažniausiai niekas nepriima), septynerių pasirinkau akordeoną, kaip antrą instrumentą. Dalyvavau begalėje koncertų, festivalių, du kartus su mokyklos orkestru grojau Dainų šventėje. Didelį įspūdį man paliko renginio masiškumas, organizuotumas. Vos per keletą repeticijų garsūs dirigentai suderino kelias dešimtis orkestrų taip, kad grotų kaip vienas. Patiko ir žygiuoti Vilniaus senamiesčio gatvėmis parade. Taip pat su orkestru 2007–2013 m. dalyvavau projekte „Lietuva – Lenkija“. Tai – panašus į „Comenius“ projektas, kai savaitei į mano gimtąjį miestą Jonavą buvo atvažiavęs Raigardo mokyklos orkestras, vėliau tais pačiais metais važiavome pas juos. Meno mokyklos bendrąją programą baigiau vienuolikos. Vėliau dvejus metus mokiausi tęstinio ugdymo programoje. Dabar jau trečius metus mokausi groti fortepijonu, orkestrinę veiklą baigiau pernai.

Taip pat lankau astronomijos būrelį savo mokykloje, kurį organizuoja mano fizikos mokytoja Rita Morkaitienė. Čia dirbame kaip universitete – jei nori dirbti, gali įgauti itin daug žinių, tačiau galima tiesiog ateiti ir turiningai praleisti laiką. Žinios dažniausiai perduodamos vyresnių mokinių jaunesniems, nes čia išugdyta nemažai respublikinės astronomijos olimpiados prizininkų, laureatų, tarptautinių olimpiadų dalyvių. Su būreliu dalyvaujame ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro organizuojamoje viktorinoje „Po žvaigždėtu dangum“, daug būrelio narių vasarą važiuoja į Molėtų rajone prie Lietuvos etnokosmologijos muziejaus ir Molėtų observatorijos rengiamą Jaunųjų astronomų sąskrydį.

Jei paklaustumėte, kaip ugdau savo talentą, atsakyčiau kitu klausimu – o apie kurį talentą mes kalbame? Pažįstamų žmonių nuomone, esu visapusiškas jaunuolis. Tikriausiai niekam nereikėjo atrasti mano talento, nes visą laiką dirbau visose srityse, galbūt kai kur sekėsi labiau, todėl tose srityse ir specializuojuosi. Fizikos mokausi kiekvieną dieną – reikia ruoštis olimpiadoms, čempionatams, daryti „Fizikos olimpo“ namų darbus ar kitas užduotis. Pasiruošimas suintensyvėja pavasarį, nes artėja respublikinė fizikos olimpiada.

Kaip dažnai groju, priklauso nuo olimpiadų dienotvarkės – kartais tiesiog būnu prilipęs prie instrumento, o kartais jis dulka savaitę ar dvi nepaliestas.

Kartais tenka per maždaug pusvalandį padaryti bendrojo lavinimo mokyklos namų darbus ir kibti į fiziką. Vienas buvęs „olimpietis“ man kartą sakė, kad fiziko diena susideda iš 8 valandų miego, 8 valandų, praleistų mokykloje, ir 8 valandų, darant „Olimpo“ užduotis, ir jo minčiai dabar, beveik baigęs šios mokyklos I kursą, galiu paantrinti. Du (kartais tris) kartus per savaitę einu į Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos fortepijono pamokas. Namuose taip pat turiu pianiną, tačiau kaip dažnai groju, priklauso nuo olimpiadų dienotvarkės – kartais tiesiog būnu prilipęs prie instrumento, o kartais jis dulka savaitę ar dvi nepaliestas. Nepaisant to, kiekvieną pusmetį paruošiu keleto nemažos apimties kūrinių programą, groju ne blogiau už šio instrumento absolventus. Astronomijos dėl laiko trūkumo pradėjau mokytis savarankiškai.

Galiu pasakyti, kad vieninteliai gyvenimo ne didmiestyje trūkumai – mažos galimybės gabiems vaikams ugdyti savo gebėjimus ir konkurentų trūkumas. Iš daugumos mokytojų negalima tikėtis tokios pagalbos, kaip, pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto gimnazijoje ar Vilniaus, Klaipėdos licėjuose, nes tam paprasčiausiai neskiriama laiko mokymo programoje. Tai labai apsunkina pasiruošimą olimpiadoms ar kitiems renginiams, nes dažnai pats turi ieškoti papildomos medžiagos, uždavinių pavyzdžių su sprendimais. Be to, kai kasdienėje aplinkoje nėra jokių realių konkurentų, nesunkiai galima užmigti ant laurų.

Tikriausiai labiausiai didžiuojuosi laimėtu Lietuvos tūkstantmečio devintoko titulu. Nors laimėti „Tūkstantmečio vaikų“ projekte nepalyginamai lengviau, nei, tarkime, iškovoti respublikinės olimpiados aukso medalį, tačiau, stebint kameroms, kūną užplūsta didžiulis azartas, noras parodyti save iš geriausios pusės. Tarptautinėse olimpiadose man kiek nesiseka, nes, nors nuo 2013 m. kiekvienais metais buvau kviečiamas į Tarptautinę astronomijos olimpiadą, tačiau dalyvavau tik 2013 m., kai dar trūko patirties šioje srityje (vėliau Lietuvos rinktinė į šią olimpiadą nevažiavo dvejus metus iš eilės). Beje, 2012 m. XX J. Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais konkurso eufonijos I amžiaus kategorijoje laimėjau 1-ąją vietą. Tai pirmasis ir vienintelis muzikinis konkursas, kuriame dalyvavau.

Jei paklaustumėte apie laisvalaikį, mano atsakymas būtų standartinis: kadangi laiko daug neturiu, fizika ir muzika yra ir mano hobis. Tiesa, mėgstu skaityti fantastinę literatūrą (ne mokslinę fantastiką, bet labiau knygas, kažkaip surištas su mitais, galbūt istorija), prenumeruoju įvairius žurnalus, pavyzdžiui, „National Geographic“, „Iliustruotasis mokslas“ ir „Iliustruotoji istorija“. Keletą kartų per sezoną su tėvais vykstame į Kauno dramos ir Kauno muzikinius teatrus pasižiūrėti spektaklių, esu neabejingas geram filmui. Vasarą, jei yra ūpas, žaidžiu tinklinį, niekada neatsisakau žiūrėti krepšinio rungtynių (jose daugiau įspūdingų momentų nei futbolo mačuose). Tikriausiai didžiausia mano aistra – astronominiai stebėjimai. Niekas neatstos geros kompanijos stovykloje, teleskopo, per kurį matomas ryškus ūkas, kamuolinis spiečius iš Messier sąrašo ar kiek blyškesnė NGC galaktika, gulėjimo ant žolės ir meteoritų skaičiavimo per perseidų lietų...

Tikriausiai biologai – patys socialiausi gamtos mokslų atstovai. Niekur kitur nebuvau sutikęs tiek skirtingų įdomių žmonių.

Manau, didžiausi pasiekimai manęs laukia ateityje. Juk sunkus darbas bet kokioje srityje negali neatsipirkti. Keista, bet labiausiai man įsiminė 2015 m. respublikinė biologijos olimpiada. Nors nieko nelaimėjau, tačiau mane sužavėjo renginio atmosfera. Tikriausiai biologai – patys socialiausi gamtos mokslų atstovai. Niekur kitur nebuvau sutikęs tiek skirtingų įdomių žmonių. Labai patiko ir „oranžinių“ surengtos įvairios užduotys: pirmąją dieną kiekvienas turėjo pasimatuoti „rūšiavimo kepurę“ (panašiai kaip „Hario Poterio“ pirmoje dalyje), o kitą dieną vyko orientacinės varžybos po visą Birštoną. Įdomus buvo ir olimpiados eksperimentinis turas, kurio metu reikėjo atpažinti gyvūnų kaukoles ir aprašyti jas, tyrinėti, kaip užterštas vanduo veikia augalo ląstelių dalijimąsi, aprašyti pro mikroskopą matomus žmogaus audinius ir sudarinėti augalų atpažinimo loginį medį.

Manyčiau, jokių ypatingų principų gyvenime nesilaikau. Tiesiog visada siekiu užsibrėžto tikslo ir tam atiduodu visą save. Stengiuosi domėtis viskuo ir taip plėsti savo akiratį. Svarbiausios vertybės man – ryžtas ir kantrybė. Be jų tikriausiai neįmanoma nieko pasiekti. Matematikai, spręsdami tūkstantmečio problemas ar ieškodami didžiausių pirminių skaičių, kartais užtrunka dešimtmečius. Mano manymu, turėti vieną ar tik keletą autoritetų yra žalinga. Juk taip formuojasi asmenybės kultas. Tada jau nematai net to žmogaus trūkumų, nepastebi klaidų. Aš mėgstu rasti žmoguje vieną ar keletą savybių, kuriomis jis skiriasi nuo kitų. Stengiuosi ne lygiuotis į ką nors, bet atvirkščiai – pralenkti tam tikrus idealus.

Apie savo ateitį nieko dar negaliu pasakyti. Juk dažniausiai paauglystėje sudarytos prognozės neišsipildo. Nedaugelis gali pasigirti, kad dirba pagal specialybę. Tikrai žinau tik tiek, kad rinksiuosi studijas, susijusias su chemija ar fizika. Sunku pasakyti, kokią tiksliai profesiją rinksiuosi, kol dar nesu išmokęs pakankamai daug šių sričių teorijos, tik tada galėsiu spręsti, kas man labiau prie širdies. Jei atsirastų galimybė, nesibaidyčiau ir mokslininko darbo (praktiko ar teoretiko). Bendraamžiams patarčiau neįkišti svajonės į siaurus rėmus. Populiariai tariant – duokite savo idėjoms laisvę. Jei norite tapti gydytoju, neišsigąskite, jei būsite nublokšti dirbti ortodontijos klinikoje ar biotechnologijų įmonėje.

Neįmanoma prognozuoti, kaip jaunimas, turintis visiškai kitokį požiūrį nei dabartiniai suaugusieji, gali pakeisti Lietuvą.

Lietuvoje mane labiausiai neramina spartus „protų nutekėjimas“. Ne paslaptis, kad gabūs moksleiviai dažnai renkasi studijas užsienyje. „Fizikos olimpo“ direktorius mums jau pasakojo, kad šios mokyklos lyderiai dažnai kelia sparnus į Kembridžo universitetą (Jungtinė Karalystė). Tačiau tai – natūralus procesas. Juk mes visada ieškome geresnių galimybių... Labai sunku pasakyti, kokia Lietuva bus po 10 metų. Tada dauguma darbo rinkoje esančių žmonių bus gimę atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Neįmanoma prognozuoti, kaip jaunimas, turintis visiškai kitokį požiūrį nei dabartiniai suaugusieji, gali pakeisti Lietuvą.

* * *

Apie Emilį:

Fizikos mokytoja, astronomijos būrelio vadovė Rita Morkaitienė

Apie Emilį man teko girdėti nuo 5-os klasės, kai jis dalyvavo LRT laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Nuo 7-os klasės pakviečiau jį į astronomijos būrelį. Emilis buvo labai imlus ir šauniai dirbo, norėjo žinoti daugiau teorijos, nei įprastai nori jo amžiaus vaikai. Visada pasidžiaugiu jo darbštumu ir sėkme. Po išslydusios pergalės stengiuosi paguosti, kad vertintų save už gebėjimą daug ir atkakliai dirbti. Šiandien Emiliui pagelbėti galiu tik pateikdama papildomos literatūros, skaičiuodama laiką, per kurį jis atlieka užduotis. Tiesa, tenka priminti, kad dešimtokas – dar ne studentas, turi paprasčiau spręsti. Mane žavi Emilio pomėgis mokytis. Jis skuba gyventi, siekia kuo anksčiau išsiaiškinti mokslo tiesas, yra nenuilstantis. Ne tik pats dirba, bet paragina ir kitus sau lygius mokinius aktyviau padirbėti. Yra tvirtas, atkaklus – nori, kad viskas būtų pagal jį. Kartais turiu stabdyti, pasiginčyti, nes dėl imlumo teorijos aukštumoms ignoruoja lengvesnius uždavinius. Emilis visada siekia geriausio rezultato. Visą dėmesį nukreipia į atliekamą darbą, mažai laiko skiria pramogoms. Iš pradžių gabų vaiką stumi, paskui eini greta, o vėliau pavymui bėgi.

Mokytojas, pastebėjęs kiek darbštesnį mokinį, turėtų jį įkalbinėti ar įvardyti įdėto darbo naudą.

Nuolatos, dieną ir naktį, reikia galvoti, kuo jis bus užimtas: ar dirba, ar nepersitemps, ar nenusivils. Vaiko sėkmė mokytojui yra kaip vitaminai. Tikiu, kad Emilis iškovos pasaulio olimpinį medalį, o baigęs gimnaziją sieks akademinių aukštumų. Tad ir linkiu jam patekti į tarptautines fizikos, astronomijos, gamtos mokslų olimpiadas ir ten pasiekti aukštų rezultatų. Dar kad būtų linksmas, sveikas ir spėtų pasidžiaugti nerūpestinga vaikyste. Ir kad gimnazijos suole suprastų, ką norėtų veikti visą gyvenimą. Tėveliams pastebėjus, kad jų vaikas gali ilgiau pasėdėti prie akademinės literatūros, patarčiau paraginti vaiką kreiptis į mokytojus dėl papildomos neformalios veiklos. Mokytojas, pastebėjęs kiek darbštesnį mokinį, turėtų jį įkalbinėti ar įvardyti įdėto darbo naudą. Su tokiu žmogučiu reikia kartu padirbėti, kol jis įsivažiuos. Itin gerai tokį vaiką nuteikia sudarytos sąlygos, laikas, praleistas su vyresniais gabiais mokiniais.

#ATEITIESLYDERIAI
Lukas Rebždys: „Išbandyti save daugybėje sričių“

Du­by­sos re­gio­ni­nio par­ko kon­kur­se “Už Ra­sei­nių ant Du­by­sos“ 2015 m. lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, Du­by­sos re­gio­ni­nio par­ko kon­kur­se „Žie­mos džiaugs­mai“ – 2-ąją vie­tą, ta­pau Lie­tu­vos mo­ki­nių fo­tog­ra­fi­jos kon­kur­so pri­zi­nin­ku, kon­kur­se „Gy­vos že­mės min­tys 15“ lai­mė­jau Lie­tu­vos fo­tog­ra­fų są­jun­gos pri­zą, taip pat lai­mė­jau prog­ra­mos „Lie­tu­vos Ma­xi­ma­lis­tai“ ska­ti­na­mą­ją sti­pen­di­ją (kū­ry­bos ir me­no ka­te­go­ri­ja).

Gimiau 1998 m. kovo 5 d. Kaune. Mano patėvis Andrius dirba ugniagesių pamainos vadu Kaune, turi daugybę apdovanojimų už nepriekaištingą darbą. Mama Laura nesenai uždarė nuosavą verslą ir dirba avalynės parduotuvėje.

Mokausi Raseinių rajono Ariogalos gimnazijoje, esu gimnazijos mokinių tarybos ir gimnazijos tarybos narys, taip pat Lietuvos šaulių sąjungos Ariogalos 13-osios kuopos šaulys. Iš visų pamokų man labiausiai patinka lietuvių kalba, nes ateityje noriu studijuoti žurnalistiką arba skandinavistiką, todėl lietuvių kalba man yra labai svarbi, taip pat turiu labai puikią lietuvių kalbos mokytoją Jūratę Ambrazienę.

Stengiuosi daugiau klausyti per pamokas, todėl namuose netenka daug laiko mokytis.

Pagrindinis mano užsiėmimas po pamokų – fotografija, dar šoku tautinių šokių kolektyve „Mozaika“. Savo talentą atradau visiškai netyčia – pasiėmęs paprastą skaitmeninį fotoaparatą ir pradėjęs fotografuoti. Tai man labai patiko, todėl įsigijau geresnį fotoaparatą ir nuo to laiko fotografija tapo didžiule mano gyvenimo dalimi. Labiausiai šį talentą pastūmėjo ugdyti artimieji, kurie džiaugėsi įvairiais mano laimėjimais, fotografijomis. Fotografijos gebėjimus dažniausiai ugdau vasarą, anksti ryte, nes šiuo metu man labiausiai patinka fotografuoti. Mokslams neskiriu per daug laiko, nors mokausi labai gerai, stengiuosi daugiau klausyti per pamokas, todėl namuose netenka daug laiko mokytis. Būrelyje „Mozaika“ kiekvieną trečiadienį praleidžiu apie dvi valandas. Kaip ir daugelis kitų bendraamžių, mėgstu būti su draugais, taip pat domiuosi įvairiomis mokslo naujienomis, labai mėgstu skaityti knygas.

Labiausiai didžiuojuosi tapęs „Lietuvos Maximalistu“, nes buvau pripažintas vienu iš 48 geriausių Lietuvos moksleivių. Labai įsiminė programos „Lietuvos Maximalistai“ apdovanojimai, nes teko susitikti su garsiais Lietuvos žmonėmis, teko pabūti Vilniaus universiteto bibliotekoje, televizijos bokšte. Beje, trejus metus iš eilės mokykloje gaunu padėkas už labai gerą mokymąsi (mano metiniai pažymiai yra 9 ir 10).

Vadovaujuosi tuo, kad gyvenime visada reikia siekti maksimumo. Svarbiausios vertybės man yra šeima, mokslas, bendravimas. Autoritetų neturiu, tiesiog stengiuosi būti geresniu žmogumi, nei buvau vakar. Baigęs mokyklą norėčiau studijuoti žurnalistiką arba skandinavistiką Vilniaus universitete. Šis universitetas man labai patinka, manau, kad jis geriausias Lietuvoje. Noriu studijuoti šias sritis, nes manau, kad šios profesijos man tiktų ir patiktų, taip pat jos atveria daugybę darbo galimybių.

Ką galėčiau patarti savo bendraamžiams? Tikriausiai geriausias patarimas būtų toks: siekti visko, išbandyti save daugybėje sričių ir toje srityje, kuri patinka ir kurioje gerai sekasi, pasilikti. Niekada neklausyti, ką kiti mano, reikia klausyti savęs ir pačių artimiausių žmonių. Taip pat galėčiau patarti, kad, ištikus kokiai nors nesėkmei ar jei kažkas nepavyko, nereikia iš karto pasiduoti, tai turėtų būti kaip tam tikras paskatinimas labiau stengtis, siekti daugiau.

Lietuvoje mane labiausiai džiugina nepriklausomybė, manau, kad tai turėtų būti pats didžiausias džiaugsmas kiekvienam lietuviui. Neramina tai, kad valdyti mūsų šalį išrenkami netinkami žmonės, kurie dažnai priima netinkamus sprendimus ir dėl tų sprendimų kenčia paprasti žmonės. Po 10 metų Lietuvą matau nepriklausomą, tokią, kurioje stipriai sumažėjusi emigracija, į valdžią išrinkti tinkami žmonės, sutvarkyta švietimo sistema.

* * *

Apie Luką

Matematikos mokytoja ir klasės auklėtoja Sigutė Mačiūnienė:

Su Luku susipažinome, kai jis atvyko į Raseinių r. Ariogalos gimnazijos 5-ą klasę. Mokinukas iš karto patraukė dėmesį, nes savo tyliu, santūriu elgesiu skyrėsi nuo kitų klasės draugų. Bendravo daugiau su mergaitėmis, nemėgo triukšmingų berniukų pasistumdymų, kritiškai ir griežtai vertindavo neklaužadas. Jau tada, aptardama klasės mokinių mokymosi rezultatus, elgesį, Luką visada apibūdindavau kaip meniškos sielos vaikinuką. Jei klasėje dauguma mokinių būtų tokie kaip Lukas, dirbti būtų lengviau: santūrumas, pareigingumas sudaro galimybes pasiekti geresnių mokymosi rezultatų (Lukas mokosi labai gerai). Bėgant metams pastebėjau, kad Lukas mėgsta būti gamtoje. Ne kartą teko matyti vaikščiojantį mūsų gražiosios Dubysos pakrantėmis. Iš pokalbių sužinojau, kad jis fotografuoja. Tačiau kad domisi menine fotografija, sužinojau atsitiktinai, kai Luko nuotraukos buvo demonstruotos Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre (nuotraukų serija „Rytinės akimirkos“). Lukas tapo prizininku. Nustebau. Gimnazijoje nėra nei būrelio, nei mokytojo, padedančio gilintis į šio meno srities subtilybes. Lukas mokosi savarankiškai, savo pasiekimais nesigiria ir nedaug kas gimnazijoje apie juos žino. Teko paskatinti, kad gimnazijos renginyje, skirtame Tarptautinei vaikų gynimo dienai, surengtų fotografijų parodą. Mane žavi Luko meniniai gabumai įžvelgti, pastebėti gražesnį pasaulį ir parodyti jį mums savo nuotraukose, žavi mokinio užsidegimas ir noras išreikšti save. Linkėčiau, kad ši ugnelė neužgestų dar ilgai, įkvėptų kitiems ieškojimams, kurie džiugintų mūsų akis. Sėkmės tau, Lukai.

Raseinių r. Ariogalos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Marytė Kvietkuvienė:

Luką su fotoaparatu rankose galima buvo pamatyti jau 5-oje klasėje. Fiksuodavo klasės draugus ir įvykius. Šį savo pomėgį mokinys lavino savarankiškai. Gimnazijoje nėra šios srities specialisto, kuris galėtų mokinį konsultuoti. O tai dar labiau verčia džiaugtis Luko atkaklumu, kurio vedinas jis siekia savo tikslo. Gabūs vaikai dažniausiai turi išskirtinių bruožų, yra susitelkę į vieną jiems patinkančią veiklą arba daug ko imasi, ieškodami savęs. Ir jeigu laiku neperprasi, nepalaikysi tokio jauno žmogaus, galima jį prarasti. Tačiau pasitaiko atvejų, kai vaiko motyvacija būna tokia stipri, kad aplinkos poveikis neturi lemiamos įtakos. Tokios motyvacijos yra vedamas Lukas. Mokydamasis 9-oje klasėje, Lukas dalyvavo gimnazijos talentų šou, kuriame pristatė savo fotografijas. Supratau, kad matau kažką ypatingo. Net nesuabejojau – turime talentą. Po renginio pagyriau Luką ir paprašiau jo leidimo nuotraukas panaudoti gimnazijos tarybos posėdyje. Tik tada mokytojai ir sužinojo apie Luką kaip fotomenininką. Vėliau vyko virtuali paroda bendruomenei. Lukas ėmė nuolat dalyvauti parodose, konkursuose ir skinti pergales. Jo meninės fotografijos puošia gimnazijos edukacines erdves. Šiais metais jo kandidatūrą pasiūlėme Raseinių rajono „Auksinio lūšiuko“ nominacijai meno srityje. Ir jis pateko į išrinktųjų trejetuką. Labai svarbu, kad Lukas šalia savo pomėgio, kuriam skiria daug laiko, geba labai gerai mokytis, yra olimpiadų prizininkas, aktyvus visuomenininkas, gimnazijos tarybos narys, gimnazijos mokinių tarybos narys, Lietuvos šaulių sąjungos narys, šoka tautinių šokių kolektyve „Mozaika“, dainuoja folkloro klube. Tai smalsus, supratingas, atsakingas jaunas žmogus, gebantis kiekvieną pradėtą darbą baigti sėkme. Matau gražią jo perspektyvą fotografijos meno srityje. Kad ir kokį gyvenimo kelią Lukas pasirinktų, net neabejoju, kad fotografija jį lydės visada. Mielam mokiniui linkiu visokeriopos sėkmės kūryboje ir asmeniniame gyvenime

#ATEITIESLYDERIAI
Domilė Kirstukaitė: “Kas daugiau tai padarys, jei ne tu pats“

2016 m. res­pub­li­ki­nia­me vai­kų kū­ry­bi­nių dar­bų kon­kur­se „Ker­na­vė – Min­dau­go sos­tas“ ir res­pub­li­ki­nia­me pie­ši­nių kon­kur­se „Ap­šerkš­ni­ję mū­sų žie­mos“ lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, Res­pub­li­ki­nia­me R. Har­vu­do var­do mo­ki­nių me­ni­nės raiš­kos ju­bi­lie­ji­nia­me kon­kur­se – 3-ią­ją vie­tą, 2016 ir 2015 m. tarp­tau­ti­nė­se leng­vo­sios at­le­ti­kos var­žy­bo­se „Aiz­krauk­les Me­te­ju die­na“ – 1-ąją vie­tą, 2015 m. res­pub­li­ki­nia­me pie­ši­nių kon­kur­se „Ki­toks žmo­gus ša­lia ma­nęs“ ir Lie­tu­vos leng­vo­sios at­le­ti­kos žie­mos se­zo­no me­ti­mų jau­nu­čių pir­me­ny­bė­se – taip pat 1-ąją vie­tą, at­vi­ra­me tarp­tau­ti­nia­me Jė­kab­pi­lio leng­vo­sios at­le­ti­kos čem­pio­na­te Lat­vi­jo­je – 2-ąją vie­tą, o tarp­tau­ti­nia­me leng­vo­sios at­le­ti­kos me­ti­mų fes­ti­va­ly­je „Ro­kiš­kis 2015“ ir tarp­tau­ti­nia­me leng­vo­sios at­le­ti­kos Kok­ne­sės čem­pio­na­te „Kok­ne­ses kauss 2015“ Lat­vi­jo­je – 3-ią­ją vie­tą.

Gimiau 2000 m. kovo 16 d. Rokiškyje. Labai myliu savo šeimą. Mano tėtis – verslininkas, o mama – dailininkė. Labai džiaugiuosi turėdama tokius nuostabius tėvus. Deja, nei brolių, nei seserų neturiu. Mano tėvelis visada buvo labai sportiškas, į įvairias veiklas pasiimdavo ir mane kartu, o dabar pamoko verslumo pagrindų ir už tai jam esu labai dėkinga. Mamytė – didžiausias autoritetas nuo mažų dienų. Visą laiką atsimenu ją su šypsena veide ir teptuku rankoje, nors niekuo nepasikeitė ir dabar, išliko tokia pat linksmuolė menininkė.

Mokausi Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio klasėje. Priklausau savo mokyklos Seimui, darome viską, kad mokykloje mokytis būtų gera ir įdomu. Dalyvauju tarptautiniuose „Erasmus+“ projektuose, taip pat – įvairiose olimpiadose, rašinių konkursuose.

Sakoma, kad viskas priklauso nuo mokytojo, kaip jis mokiniams pateikia mokomąją medžiagą, ir su tuo visiškai sutinku.

Yra daug man patinkančių pamokų, bet be jokių abejonių mėgstamiausia – dailė. Sakoma, kad viskas priklauso nuo mokytojo, kaip jis mokiniams pateikia mokomąją medžiagą, ir su tuo visiškai sutinku. Esu labai laiminga turėdama tokią nuostabią dailės mokytoją, kuri padeda mano svajones paversti realybe. Man pačiai nėra geresnio jausmo, kai pasimetu laike, panyru į savo minčių pasaulį ir pradedu piešti.

Mėgstu aktyvų gyvenimą. Daugiau nei penkerius metus lankiau choreografijos mokyklą, o paskui perėjau prie lengvosios atletikos. Savanoriauju Rokiškio jaunimo centre, aktyviai įsitraukiu į Rokiškio rajono mokinių tarybos veiklą, esu Lietuvos moksleivių sąjungos Rokiškio rajono pirmininkė. Dažnai važiuoju į įvairias konferencijas, mokymus, į lektorių paskaitas. Visa tai man yra be galo įdomu. Visada stengiuosi savo mėgstamiems dalykams ir jiems mokytis skirti daugiau laiko. Lengvosios atletikos treniruotės trunka pusantros valandos tris kartus per savaitę. Kiekvieną dieną po treniruotės, įvairių susitikimų, renginių namo grįžtu vakarop. Tada visą dėmesį sutelkiu į piešimą, o kai noriu atsipūsti nuo sunkių darbų, griebiu gitarą į rankas. Galima sakyti, kad mokausi nuo pat ryto iki vakaro.

Savo talentą atradau mamytės dėka. Dar būdama pradinukė, stebėjausi ir su didžiuliu susidomėjimu žiūrėjau, kaip ji tapo. Tuo metu taip piešti man atrodė neįmanomas dalykas, bet bėgant laikui panorau ir pati išmokti tą daryti. Iš pradžių atsirado pirmosios keverzonės. Esu labai dėkinga savo mamytei, kuri nevynioja žodžių į vatą ir visada stengiasi parodyti mano klaidas piešiniuose, ji taip pat yra savamokslė, galbūt ne viską žino, bet jai padedant man pavyko pasistūmėti į priekį.

Atėjusi į gimnaziją, susipažinau su nuostabia dailės mokytoja Daiva Baltakyte. Esu be galo jai dėkinga, ji praplėtė mano pasaulėlio supratimo ribas. Tik jai padedant, pasakant pastabas man pavyko dar daugiau patobulėti, pajutau dar didesnę meilę piešimui. Ugdyti ir siekti to, ką mėgstu, skirti mėgstamai sričiai didžiausią dėmesį paskatino ir Rokiškio jaunimo centro darbuotojai. Be šių žmonių tikrai nebūčiau pasiekusi tiek, kiek esu dabar.

Didžiąją dalį laisvalaikio piešiu, neskaitant to, labai mėgstu keliauti, aplankyti įvairias lankytinas vietas, šalis. Vasarą mano geriausiu draugu tampa dviratis. Su linksma kompanija net ir šimtas kilometrų per dieną nepasidaro baisūs. Ypač smagu stovyklauti, vakare su draugais susėsti prie laužo, sudainuoti vieną kitą dainelę ir pasigrožėti gamta. Kai dar randu laisvo laiko, domiuosi istorija, praeities įvykiais, dalyvauju tarptautiniuose projektuose, tokiuose kaip „Geocatching“ ir „Postcrossing“.

Negaliu išskirti vieno konkurso, kurį laimėjusi labiausiai didžiuočiausi. Į visus juos įdėjau visą save, dėl pasiektų rezultatų stengiausi ir dirbau be galo daug, bet visgi svarbiausi buvo piešinių konkursai. O labiausiai įsiminusių konkursų yra keletas... Labiausiai įsiminė piešinių konkursas „Kitoks žmogus šalia manęs“, jam ruošdamasi labai stengiausi. Taip pat labai patiko projekto „Atpažink diskriminacijos veidus“ baigiamasis renginys. Neseniai savo piešinį išsiunčiau į Ameriką, į ten vykstantį tarptautinį piešinių konkursą „Embracing our differencies“. Labai gera ir smagu prisidėti prie tokių didelių projektų, kuriuose dalyvauja tūkstančiai žmonių, kuriuose skatinama įvairovė, kur bandoma judėti tobulesnio pasaulio kūrimo link, kovojama prieš patyčias, skirstymus į socialinius ekonominius sluoksnius. Juk menas yra galingas įrankis norint prisidėti prie socialinių pokyčių, o svarbiausia – tikėjimas, kad visi kartu mes galime tą padaryti.

Vadovaujuosi posakiu „kas daugiau tai padarys, jei ne tu pats“. Jei lauksi, kol kažkas tau viską pateiks ant lėkštutės ir pats nieko nedarysi, tai nieko ir nesulauksi. Jei skųsiesi, kaip viskas blogai, ir nieko nemėginsi pakeisti, irgi nieko nelaimėsi. Svarbiausios vertybės man yra sąžiningumas, kūrybiškumas, teisingumas, jautrumas, draugystė. Autoritetų turiu porą – tai man brangiausi žmonės, į kuriuos lygiuojuosi ir kuriais didžiuojuosi. Kodėl? Mano manymu, jie yra patys šauniausi žmonės, protingi, veiklūs, visada padedantys, rodantys gerą pavyzdį kitiems.

Dar patarčiau svajoti, nes svajonės pildosi, tiktai reikėtų gerai pagalvoti, ar ta svajonė tikrai jūsų, o ne kieno nors kito.

Tikslių savo ateities planų dar nežinau, dar truputį jaučiuosi lyg žuvytė, klajojanti po vandenyną. Manau, svarbiausia pasirinkti mokytis ir dirbti tai, kas tau tikrai patinka. Jei dirbsi nemėgstamą darbą, kokia tada yra gyvenimo prasmė? Bet kuriuo atveju, ketinu studijuoti ką nors susijusio su menais, o kokią profesiją rinksiuosi, tiksliai dar nežinau. Man patinka padėti žmonėms, skatinti juos veikti, motyvuoti juos, mokyti dailės. Mielai norėčiau vesti įvairias paskaitas. Ateitis parodys, ką pasirinksiu. Savo bendraamžiams visų pirma patarčiau išsiaiškinti savo vertybes, nes tik tada suprasite, kas jums svarbiausia, galėsite išsikelti ir formuoti tolimesnius tikslus. Dar patarčiau svajoti, nes svajonės pildosi, tiktai reikėtų gerai pagalvoti, ar ta svajonė tikrai jūsų, o ne kieno nors kito. Dažniausiai kelias svajonių link būna ilgas, ne visada jis rožėmis klotas. Galbūt eidami savo svajonės link suklupsite, bet visada ateis laikais, kai atsikelsite, ir rezultatai jus tikrai džiugins.

Didžiulis minusas yra mūsų švietimo sistema. Dabartiniams vaikams į galvas kalami tik skaičiai ir faktai.

Mane neramina tai, kad dauguma jaunų žmonių skundžiasi, kaip bloga yra gyventi Lietuvoje ir nepajudina nė piršto, nepabando padaryti taip, kad jiems būtų geriau. Jie emigruoja. Tikrai truputėlį trūksta jaunų, motyvuotų žmonių, kurie būtų pasiryžę veikti ir daryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gera. Didžiulis minusas yra mūsų švietimo sistema. Dabartiniams vaikams į galvas kalami tik skaičiai ir faktai. Nesakau, kad jų nereikia, bet mokykloje turėtumėme gauti įdomios informacijos, praktikos, kurią galėtume pritaikyti baigę mokyklas. Dauguma galbūt nė neįsivaizduoja, kaip veikia mūsų smegenų pusrutuliai. Kairysis pusrutulis yra atsakingas už loginį mąstymą, jam reikia konkrečių užduočių, kad jas vykdytų. Dešinysis pusrutulis yra atsakingas už mūsų problemų sprendimo būdus, kūrybiškumą, visą pasaulio suvokimą. Ar jis yra lavinamas mokyklose? Labai mažai ir tikrai toli gražu ne tiek, kiek kairysis. Dauguma vis dar mano, kad dailė, šokis, dainavimas ir kiti kūrybiniai užsiėmimai yra nereikalingi. Jie labai klysta. Reikia išlaikyti viduriuką lavinant šiuos pusrutulius, norint išugdyti vaikus, kad jie būtų protingi ir laimingi, suvoktų gyvenimo prasmę ir savo egzistencijos priežastį.

Mane džiugina tai, kad gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje, esu dėkinga visiems Sausio 13-osios įvykių dalyviams, kurie praliejo savo kraują, kad mūsų kartos gimtų jau laisvoje šalyje, esu dėkinga Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, prof. V. Landsbergiui, kuris pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Didžiuojuosi tais žmonėmis. Dabar mes galime kurti, veikti, daryti... Esame nepriklausomi. Kokią Lietuvą matau po 10 metų? Labai tikiuosi, kad dabartinis jaunimas neemigruos į kitas šalis, labai tikiuosi, kad jie pradės veikti, supras, jog yra patys atsakingi už savo šalį. Tikiuosi, kad garbaus amžiaus mokytojai užleis savo vietas jaunesniajai kartai. Tikiuosi, kad po dešimties metų stipriai matysis judėjimas tobulesnio pasaulio link.

* * *

Apie Domilę:

Dailės mokytoja Daiva Baltakytė:

Su Domile ir jos kūrybiniais darbais susipažinau virtualioje erdvėje – socialiniame tinkle „Facebook“ 2015 m. vasarą. Mano akį iš karto patraukė jaunos mergaitės talentas – piešti portretus. Likimas lėmė, kad netrukus tapau jos dailės mokytoja. Mus abi sieja du dalykai – draugystė ir meilė dailei. Iš tikrųjų mes tapome tikromis draugėmis, kurios atranda laiko paplepėti kavinėje prie kavos puodelio. Iki šiol stebiuosi, kad Domilė, niekada nesimokiusi jokiose dailės mokyklose, yra padariusi tokią didelę pažangą. Iš visų kitų mokinių ji išsiskiria tuo, kad jai neužtenka vien mokytojos pagyrų, ji visada nori kritikos, nori išgirsti, ką dar galima patobulinti jos piešiniuose. Ji labai stipriai motyvuota ne tik tobulėti, bet ir laimėti. Iš karto pradėjau ją skatinti dalyvauti dailės konkursuose ir, mano nuostabai, ji sutiko su dideliu entuziazmu. Esu mokiusi ne vieną talentingą vaiką, bet labai dažnai mokiniai patys nenori ugdyti išskirtinių savo gebėjimų, skųsdamiesi laiko stoka arba tiesiog rodydami nenorą tobulintis. Mane žavi tai, kad ši mokinė, turėdama begales kitų veiklų (ji sportuoja, dalyvauja Rokiškio rajono tarybos veikloje), viskam suranda laiko. Ji spėja viską – ir tai yra didžiulio jos noro tobulėti pasekmė. Per du mūsų aktyvios pažinties mėnesius Domilė tapo respublikinio dailės konkurso laureate ir dar dviejų respublikinių konkursų 1-osios vietos laimėtoja. Aš žinau, kad mokiniui reikia pajausti bent vieno laimėjimo džiaugsmą, nes tai labai kelia jo motyvaciją. Mudvi tai jau patyrėme, ir ne vieną kartą.

Mane žavi tai, kad ši mokinė, turėdama begales kitų veiklų (ji sportuoja, dalyvauja Rokiškio rajono tarybos veikloje), viskam suranda laiko.

Suprantama, kad Domilei reikia dar daug ko išmokti. Bet su ja man labai gera ir lengva dirbti, nes jos nereikia prašyti, skubinti ir raginti piešti. Dažniausiai temai pavaizduoti ji turi pirminę idėją, o mano darbas yra jai patarti, kad ta idėja būtų kuo patrauklesnė. Šioje srityje mes esame ne tik mokinė ir mokytoja, bet stiprios partnerės, papildančios viena kitą. Ji mokosi iš manęs, aš mokausi iš jos, nes savo profesinėje veikloje neteko turėti stiprių portretistų mokinių. Ateityje aš ją įsivaizduoju kaip stiprią menininkę, piešiančią portretus. Bet tai yra mano, mokytojos, noras. Kad ir koks bebūtų jos profesinio kelio pasirinkimas (o ji tikrai turės iš ko rinktis), linkiu Domilei išsirinkti tokią veiklą, kuri džiugintų jos širdį, teiktų didžiausią pasitenkinimą ir neštų asmeninę sėkmę. Žinau, kad Domilė yra gabi ne tik dailei. Norisi, kad jos gebėjimai būtų labai prasmingai išnaudojami ir kitų dalykų mokytojų. Atrasti talentingą vaiką nėra sunku, bet jį ugdyti reikia daug laiko ir kantrybės. Talentas – kaip deimantas: kuo labiau gludini, tuo jis labiau spindi. Man Domilė – tikras deimantas. Man taip nuostabu stebėti, kaip ji tobulėja, ir galiu tik džiaugtis, kad prie to prisidedu. Norisi, kad tai suprastų ir tėvai, kurie labai dažnai savo vaikų norus koreguoja pagal savo poreikius. Būčiau labai laiminga, jei Domilė atrastų savo kelią pati, nesiblaškytų tarp savo norų, galimybių ir suaugusiųjų patarimų. Ir kad niekada nesigailėtų dėl tokio savo pasirinkimo.

VšĮ Rokiškio jaunimo centro vyresnioji specialistė darbui su jaunimu Gitana Kubilienė

Su Domile susipažinome 2015 m. balandį Rokiškio jaunimo centre vykusiame merginų biliardo turnyre. Ji laimėjo 1-ąją vietą. Po to karto Domilė prisijungė prie jaunimo centro veiklos. Pradėjome bendrauti, kalbėtis, veikti. Pastebėjau, kad ji yra labai gabi visose srityse: technologijų, filmukų kūrimo, muzikos, dailės, sporto, renginių organizavimo. Domilė yra smalsi, paslaugi, protinga, draugiška, atsakinga, meniška, turi labai stiprią valią. Jai galima patikėti atlikti bet kokias užduotis. Ugdyti tokį vaiką yra be galo įdomu. Jaunimo centre jaunuoliai išmoksta to, ko nemoko mokykloje. Todėl buvo labai smagu stebėti ir Domilę – kaip keičiasi, kaip drąsėja, kokių įgūdžių įgyja ir kaip juos panaudoja. Ji unikali tuo, kad, kokios tik veiklos besiimtų, visur jai sekasi, visur matosi jos talentai. Labiausiai mane žavi jos valia. Domilei linkiu, kad, ieškodama savo kelio, atsirastų ten, kur ji ir turi būti.

#ATEITIESLYDERIAI
Laurynas Stalmokas: „Niekada neišsižadėti savo tėvynės medžio“

26-ojo­je Lie­tu­vos mo­ki­nių jau­nų­jų geo­lo­gų olim­pia­do­je man pa­vy­ko iš­ko­vo­ti 1-ąją vie­tą (o kar­tu ir auk­so me­da­lį) tre­čio­jo­je – vy­riau­sių­jų – am­žiaus gru­pė­je.

Gimiau 1999 m. balandžio 21 d. Gargžduose, Klaipėdos rajone. Augu įprastoje, tradicinėje lietuvių šeimoje. Turiu tėtį Virgilijų, mamą Danguolę, dvi seseris – Kristiną ir Mariją, vieną brolį Tomą. Tėtis dirba vairuotoju ekspeditoriumi, nuo mažumės domėjosi mechanika, mėgsta skaityti, nuolat siekia žinių (manau, kad iš jo šį bruožą paveldėti pasisekė ir man). Jis yra įgijęs aukštesnįjį techniko ir mechaniko išsilavinimą. Mama, kaip pati save apibūdina, dirba namų šeimininke – oficialiai šiuo metu darbo neturi, tačiau išsijuosusi pluša namuose rūpindamasi šeima. Ji, kaip ir tėtis, yra įgijusi aukštesnįjį profesinį – buhalterio – išsilavinimą. Būdama labai įgudusi kulinarė, ji kartu su tėčiu – vyriausioji namų virtuvės šefė.

Brolis Tomas – vyriausias šeimos vaikas. Baigęs 12 klasių, jis patraukė ieškoti sau darbo. Po kelių darbo vietos pakeitimų galų gale nusprendė sekti tėčio pėdomis – tapo vairuotoju ekspeditoriumi. Tomas visai neseniai su žmona susilaukė dvynukių mergaičių (vadinasi, dabar aš ne šiaip išdidus dėdė, o dar ir dukart dėdė!) – Elzės ir Lėjos. Brolis, kaip ir tėtis, nusimano elektronikos ir technikos reikaluose.

Kristina – vyresnioji mano sesuo. Baigė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, dabar Vilniaus kolegijoje studijuoja mažąją architektūrą, t. y. mokslą apie namų išorės floros dizainą ir jo ypatumus. Gimnazijoje mokėsi muzikos, tačiau vėliau pakeitė mokslų kryptį į dailę (beje, ji – labai gera dailininkė!). Marija – šeimos jaunėlė. Trejais metais jaunesnė už mane, ji mokosi toje pačioje mokykloje, kaip ir aš. Be to, kaip ir aš, ji pasižymi labai gera klausa ir turi labai gerą balsą, todėl laisvalaikiu dainuoja.

Mokausi Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokykloje. Esu mokyklos mokinių tarybos narys, klasės seniūnas. Kaip vieną mėgstamiausią mokymosi discipliną šį kartą pasirinksiu istoriją, nors šalia šio dalyko mėgstamiausiųjų sąraše yra lietuvių ir anglų kalbos. Istorija man iš visų mokymosi dalykų patinka labiausiai, nes jos mokydamasis galiu sužinoti daugiau apie praeitį, iš jos pasisemti išminties ir žinių ar sužinoti, kodėl kas vyksta. Kaip ir su mokymosi disciplinomis, man šiek tiek sunku išsirinkti popamokinės veiklos sąrašo favoritą, nors šis sąrašas yra gerokai trumpesnis. Visgi ant aukščiausio pjedestalo laiptelio drįsčiau pastatyti muzikos repeticijas su grupe, nes jos užima daugiausia mano laiko. Be muzikos repeticijų mokykloje lankau jaunųjų geologų būrelį „Gargždas“, kuriam vadovauja mokyklos geologijos muziejaus kuratorė Sigita Ivanauskienė, ir tobulinu savo teksto rašymo įgūdžius pas lietuvių kalbos mokytoją Liną Pilkaitienę.

Šiandien mūsų grupė vadinasi „Nevalyk lentos“, mes grojame iki šių dienų (drįsčiau sakyti, pusiau profesionaliai).

Prieš šnekant apie mano talentą, reikėtų jį išskirti iš kitų, ne tokių jau neįprastų savybių ir įgūdžių. Manyčiau, kad mano talentas yra mano muzikalumas. Dar mokydamasis 3-ioje klasėje, bijojau didelio garso (pavyzdžiui, labai garsios muzikos) – taip buvo dar nuo mažumės, todėl visiškai nesitikėjau, kad kada nors tapsiu labai muzikalia persona. Tačiau maždaug 7-oje klasėje paaiškėjo, kad turiu labai gerą klausą ir talentą groti iš klausos, nepažinodamas natų. Vieną muzikos pamoką 7-oje klasėje iki skambučio buvo likusios kelios minutės. Klasės mokiniai nusprendė pažaisti su mokytojo klavišiniu instrumentu. Kai atėjo mano eilė, pradėjau groti melodiją, kurią išmokau namie, žaisdamas su sesei Kristinai kadaise priklausiusiu pianinu. Jei jums smalsu, melodija buvo L. van Beethoven „Turkų maršas“ – žinoma, grojau vienos rankos partiją abiem pirštais, šiek tiek nemokšiškai. Naujasis mūsų muzikos mokytojas Ringaudas Stoškus pastebėjo, kaip aš grojau, ir pasiūlė man kelioms minutėms pasilikti kabinete po pamokos. Nuskambėjus skambučiui ir mokiniams išsiskirsčius, jis man pasiūlė pas jį lankyti muzikos pamokas – sakė, kad pamokys mane groti, supažindins su akordais.

Per pirmąją pamoką gan greitai įvaldžiau pagrindinius akordus. Atėjęs į kitą pamoką, buvau jau nebe vienas – pas mokytoją buriavosi ir kiti mokiniai. Pasirodo, man nežinant, mokytojas nusprendė mane užrašyti į tuo metu kuriamą mėgėjų grupę kaip klavišininką. Per kelerius metus groti klavišais išmokau pagirtinai. Žinoma, per metus mokytojas nusprendė mane prijungti prie naujos muzikantų grupės, kurios nariai tuo metu taip pat buvo mėgėjai, o dar ir metais už mane jaunesni muzikantai. Šiandien mūsų grupė vadinasi „Nevalyk lentos“, mes grojame iki šių dienų (drįsčiau sakyti, pusiau profesionaliai – netgi esame gavę pirmuosius honorarus už koncertą!). Dabar grupės nariai – vieni geriausių mano draugų, su kuriais bendrauju kone kiekvieną dieną. Už šiuos gyvenimo potyrius, naujus įgūdžius ir patirtį esu be galo dėkingas mokytojui Ringaudui Stoškui.

Nuo mažumės stengiausi namų darbus atlikti savarankiškai, be šeimos narių pagalbos.

Per dieną mokausi 24 valandas, nes kiekvieną akimirką galiu sužinoti vis ką nors naujo. Na, o jei kalbėtume apie mokslus mokykloje, tai prie knygų namuose praleidžiu 2 valandas, iš kurių gal 15 minučių skiriu rimtai mokytis, mat didžiąją laiko dalį knygos tiesiog guli padėtos šalia manęs, ant stalo. Žinoma, jeigu kitą dieną manęs laukia koks nors kontrolinis darbas, mokymosi laikas pailgėja ištisomis penkiomis, kartais netgi dešimčia minučių. Po to darau namų darbus, ši ruoša gali užimti nuo nei kiek (kartais man pasiseka ir mokytojai namų darbų neužduoda) iki valandos mano laiko. Repeticijoms ir popamokinei veiklai skiriu daugiau laiko – būreliai ir kita veikla trunka dažniausiai valandą, muzikinės repeticijos – valandą su puse ar net dvi valandas. Nuo mažumės stengiausi namų darbus atlikti savarankiškai, be šeimos narių pagalbos. Dažniausiai man sekdavosi visai neblogai ir tai padėjo man išsiugdyti savotišką savarankiškumo jausmą.

Turiu nemažai laisvalaikio užsiėmimų. Beveik visada klausausi muzikos. Mėgstamiausi mano muzikos žanrai, ko gero, yra klasikinė muzika ir kai kurie metalo subžanrai (angl. heavy metal, folk metal, power metal). Nors tai – tik ne visai tikslios gairės mano muzikiniam skoniui apibūdinti. Tiesą pasakius, žanrai man nesvarbūs – jeigu man patinka muzikinis kūrinys, aš jo klausysiuosi į valias. Mano mėgstamiausios grupės svyruoja nuo tokių, kaip metalo grupės „Heidevolk“, „Turisas“, „Sabaton“, roko grupės „Imagine Dragons“ ar „Coldplay“, net škotų liaudies dainų grupė „The Corries“. Mėgstamiausi mano kompozitoriai taip pat plataus spektro: Johannas Sebastianas Bachas, Ludwigas van Beethovenas, iš šiuolaikinių kompozitorių – Hansas Zimmeris, Jeffas van Dyckas, Toby Foxas. Neretai ir pats pianinu (arba kompiuterinėmis programomis) mėginu kurti įvairias melodijas, kartais – savo paties (ar kitų) sukurtų personažų iš fiktyvių fantastinių pasaulių temines melodijas.

Dar vienas mano pomėgis – literatūra. Mėgstu skaityti knygas, nors pastaruoju metu nelabai randu laiko šiam užsiėmimui – mane užgriuvo mokyklos darbų ir įvairių įvairiausių olimpiadų ir konkursų lavina. Kai namie turiu laisvą akimirką (dažniausiai vakare), žaidžiu kompiuterinius žaidimus – jie padeda numalšinti stresą (ypač susidariusį darbo dienomis mokykloje).

Fantastikos kūrimas žavingas tuo, kad juo gali užsiimti net dirbdamas kitus darbus.

Tačiau iš visų savo pomėgių labiausiai išskirčiau patį neįprasčiausią – fantastinių pasaulių kūrimą (angl. worldbuilding). Mėgstu atitrūkti nuo realybės ir savų rūpesčių, pasinerti į savo pasaulėlio kūrimo procesą, kur viskas vyksta taip, kaip tik aš galiu įsivaizduoti. Šiuo metu koncentruojuosi ties planetos, pavadinimu Gáva, kūrimu, o dar tiksliau – Parvalos žemyno vystymu. Pati Parvalos žemyno idėja kilo iš dar kitos panašios idėjos – kartą vienam vaidmenų žaidimui (angl. roleplaying) su draugais sukūriau pusiasalį ir pavadinau jį Astros pusiasaliu. Jo atitikmuo realybėje – Apeninų pusiasalis, o valstybėlės, kurios jame įsikūrusios, buvo paremtos renesanso laikotarpio Italijos kunigaikštystėmis. Dabar Parvaloje egzistuoja tokie mano kūriniai, kaip imperija Rytų Parvaloje, valdoma tolspjaudžių – į gyvates panašių padarų, gyvenančių pelkėse, arba ant skrajojančio užkerėto kalno virš Parvalos gyvenantys angeliškieji auroforai. Fantastikos kūrimas žavingas tuo, kad juo gali užsiimti net dirbdamas kitus darbus, pavyzdžiui, tvarkydamasis kambarius, tu gali sukurti ištisą naują rasę padarų su visais jų socialinės, ekonominės, politinės ir kultūrinės struktūros ypatumais. Įkvėpimo dažnai semiuosi iš tokių įžymių rašytojų, kaip J. R. R. Tolkieno, G. R. R. Martino ir kitų. Tikiuosi, kad vieną dieną, kaip ir šie mano minėtieji rašytojai, apie savo fantastinį pasaulį aš išleisiu knygą, gal net dvi. Dalytis šio pasaulio įdomybėmis su draugais patinka ir man, ir patiems mano draugams. Kodėl nepapasakojus kokio nors nuotykio Gavoje platesnei auditorijai?.. (Beje, daugiau informacijos apie mano sukurtą pasaulį galite rasti svetainėje http://www.cities-of-astros.wikia.com).

Pagrindinis mano gyvenimo principas: nesvarbu, ką šneka aplinkiniai, jei jų įtaka yra neigiama, niekada jai nepasiduok.

Pasiekimas, kuriuo didžiuojuosi labiausiai, turbūt yra tai, kad kartą makaronus, kuriems paruošti reikia minutės, sugebėjau paruošti per 59 sekundes. O jei surimtėtume, manyčiau, kad labiausiai didžiuojuosi savo naujausia iškovota pergale – Klaipėdos rajono istorijos olimpiadoje, kurios tema – Mažoji Lietuva, iškovojau 1-ąją vietą tarp 10–12 klasių mokinių. Didžiuojuosi ne tiek iškovota vieta, kiek tuo, kad nurungiau vyresnius už save varžovus, o tai parodo, kad amžius – ne visados rodiklis, tinkamas pasiruošimas gali daug ką nulemti. Labiausiai į atmintį man įsirėžė Lietuvos jaunųjų geologų olimpiados: man teko dalyvauti 25-ojoje – jubiliejinėje – olimpiadoje, kurioje laimėjau 3-iąją vietą antrojoje amžiaus grupėje, ir anksčiau minėtoje 26-ojoje olimpiadoje, kurioje užėmiau 1-ąją vietą trečiojoje amžiaus grupėje. Šios olimpiados man įsiminė, nes per jas susiradau didelį būrį naujų draugų ir pažįstamų, labai gerai praleidau laiką. Jaunieji geologai – labai šauni, linksma kompanija. Tiesą pasakius, nemanau, kad anksčiau taip greitai (t. y. kone per vieną naktį, nuo vidurnakčio iki ketvirtos ryto) esu taip artimai susidraugavęs su grupe žmonių.

Pagrindinis mano gyvenimo principas: nesvarbu, ką šneka aplinkiniai, jei jų įtaka yra neigiama, niekada jai nepasiduok. Svarbiausiomis savo vertybėmis įvardyčiau meilę šeimai, ryžtą, užsispyrimą (kurio, kaip žmogus, kilęs iš Žemaitijos, nestokoju), narsą, ištikimybę, kūrybingumą ir patriotizmą. Jei atvirai, niekada gyvenime neturėjau pastovaus autoriteto arba kokios nors figūros, į kurią būčiau norėjęs lygiuotis. Dažniausiai tai būdavo mano tėtis – man jis visados atrodė kaip išminties šaltinis. Ir nedrįsčiau pasakyti, kad jis nėra daug pasiekęs – įgyti aukštesnįjį išsilavinimą, susikurti šeimą, sėkmingai užauginti keturias atžalas jau yra didžiulis pasiekimas.

Svarbiausia nestokoti savyje užsispyrimo, ryžto ir atkakliai siekti savo tikslo.

Tačiau manyčiau, kad pastaruoju metu didžiausias mano įkvėpimo šaltinis ir autoritetas yra Toby Foxas. Jis – kompiuterinio žaidimo „Undertale“ kūrėjas. Šio žaidimo, išleisto 2015 m. rugsėjo 15 d., šiuo metu išparduota maždaug 1,2 mln. egzempliorių, jis buvo nominuotas daugeliui kompiuterinių žaidimų apdovanojimų, kai kuriuos jų yra ir laimėjęs. Viešojo finansavimo programoje „Kickstarter“ buvo siekiama žaidimui surinkti 5 tūkst. dolerių, tačiau finansavimo termino gale Toby lūkesčiai buvo kone dešimteriopai sutriuškinti – žaidimas susilaukė 51 124 dolerių finansavimo iš 2 389 žmonių. Labiausiai mane įkvepia tai, kad Toby Foxas prie žaidimo dirbo beveik vienas pats (pagalbos prašė tik draugės Temmie Chang, kuri prisidėjo prie žaidimo vaizdų kūrimo), būdamas savamokslis muzikas sukūrė stulbinantį garso takelį, nemokėdamas jokios programavimo kalbos, dirbdamas palyginti primityvia žaidimų kūrimo programa „GameMaker: Studio“ sukūrė tokio didžiulio pasisekimo šedevrą, kaip jis pats pasakoja, per 2,7 metų. Šitokia savamokslio žmogaus sėkmė mane įkvepia – ką gali žinoti, gal ir man kada nors panašiai pasiseks. Svarbiausia nestokoti savyje užsispyrimo, ryžto ir atkakliai siekti savo tikslo.

Manau, galiu pabandyti duoti keletą patarimų savo bendraamžiams. Iš pradžių svarbiausia žinoti, ko nori. Jeigu nežinosi, ko trokšta tavo širdis, niekaip nepasieksi jokių savo svajonių. O siekti pačios svajonės nėra jau taip sunku – svarbiausia išlikti ryžtingam, nebijoti darbo ir iššūkių, nestokoti atkaklumo ir veržlumo. Winstonas Churchillis yra pasakęs: „Pesimistas kiekvienoje galimybėje regi po sunkumą. Optimistas kiekviename sunkume įžiūri po galimybę.“

Laurynas Stalmokas / Asmeninio archyvo nuotrauka

Tiesą pasakius, nė nenumanau, kokios profesijos atstovu ateityje norėčiau būti. Atrodo, pasirinkti ateities kelią lieka vis mažiau ir mažiau laiko – jau praėjo pusė mokslo metų dešimtoje klasėje, bet niekaip negaliu apsispręsti, kokią būtent profesiją rinktis. Labiausiai savo ateitį norėčiau sieti arba su muzika, arba su istorija. Tačiau su muzika ateitį sieti, manyčiau, man per vėlu – aš vis dar nemoku skaityti natų (tiesą pasakius, niekada ir nesivargindavau išmokti – kokius pirštų judesius ant klavišų regėdavau, tokius tiksliai ir atkartodavau), o muzikos mokslus pradėti dešimtoje klasėje būtų šiek tiek vėloka.

Lietuva šiais laikais išgyvena sunkų ir painų laikotarpį. Mane džiugina tai, kad Lietuvoje šiomis dienomis dar galima išvysti nuoširdžių patriotų (žinoma, ne ultradešiniųjų pažiūrų žmonių). Džiugina tai, kad ne visi jauni lietuvaičiai ir lietuvaitės pirma pasitaikiusia proga sprunka į užsienį, kad jie aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje. Mes, kaip tauta, turime labai trapią tautinę savimonę, kuriai išsaugoti mūsų protėviai įdėjo daug pastangų, už kurios išlikimą praliejo daug prakaito ir kraujo. Karas ir sovietų okupacija paliko ryškią žymę lietuvių mentalitete, kuri matoma iki šių dienų. Mes, lietuviai, anksčiau žinomi kaip rami, drovi, narsi tauta, šiais laikas pasaulyje liūdnokai pagarsėję kaip girtuokliai ir vagys. Šiurpu pasiklausius – tiek daug žmonių atima savo pačių gyvybę, atsisako gyventi, tiek daug žmonių atsakymo į savo problemas ieško butelio dugne. Tačiau neturėtume nuleisti rankų ir nukabinti nosies.

Išgyvenome didžias istorines vėtras – daugelis tautų aplink mus krito, išsibarstė kaip dulkės vėjyje, liko sužalotos iki šių dienų, o mes vis dar stovime. Tačiau globalizacijos kryžkelėse turėtume įsikabinti į savo šaknis kuo smarkiau, jų nepaleisti ir niekada neišsižadėti savo tėvynės medžio, nesvarbu, kaip toli tu, kaip šio medžio vaisius, būtum nuriedėjęs. Nemanau, kad Lietuvoje po 10 metų daug kas bus pasikeitę, tačiau į ateitį žvelgiu optimistiškai ir tikiu, kad vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių pradės domėtis mūsų šalies politine padėtimi, pradės dalyvauti Lietuvos valstybės politiniame ir kultūriniame gyvenime. Tikiuosi, kad gyvenimo sąlygos gerės, kad gerės šalies ekonominė ir kultūrinė padėtis. Jeigu lietuvių tauta, o ypač jaunieji tautos atstovai, tik skųsis esama padėtimi, nieko nesistengs pakeisti, bėgs iš šalies ieškoti laimės svetur, tai greitai nebeliks nei jų pačių, nei jų tautos. Mes turime stengtis išlikti kartu, išsaugoti savo, kaip mažos šalelės ir tautos, įrodžiusios pasauliui, kad esame ne šiaip koks kvarco krislelis tautų smėlynuose, valstybingumą ir tautinę tapatybę, o be pastangų visa tai neįvyks.

#ATEITIESLYDERIAI
Daniel Ilkevič: „Metas daryti Lietuvą ateities valstybe“

Be mu­zi­kos mo­kyk­los ir na­rys­tės Lie­tu­vos moks­lei­vių są­jun­go­je ir Lie­tu­vos mo­ki­nių par­la­men­te šiuo me­tu pri­klau­sau Vil­niaus li­be­ra­laus jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jai, ak­ty­viai da­ly­vau­ju Mo­ko­mo­jo Eu­ro­pos Par­la­men­to se­si­jo­se ir pra­dė­jau dar­bą pir­mo­je Lie­tu­vo­je jau­ni­mo ra­di­jo sto­ty­je „ZW Fun“. Pri­klau­sau ir ke­le­tui mo­kyk­los bū­re­lių: ka­pe­lai, žur­na­lis­ti­kos, Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kių nag­ri­nė­ji­mo, jau­nų­jų gi­dų bū­re­liams.

Gimiau 1998 m. gruodžio 25 d. Vilniuje. Mano tėvai – verslininkai, turi restoraną. Darbas, susijęs su maitinimu, yra gana populiarus mūsų šeimoje – močiutė taip pat dirbo virtuvės šefe. Nesu vienturtis, jeigu taip pagalvojote, turiu sesę, ji dirba SGN dujų kompanijoje Jungtinėje Karalystėje. Iš savo sesers mokausi tikrai labai daug ir visada imu pavyzdį, mūsų santykiai nėra tipiški brolio ir sesės santykiai, tikriausiai tai lemia 10 metų amžiaus skirtumas, bet sutariame puikiai. Manau, bendras visos mūsų šeimos pomėgis yra keliavimas ir būtent drauge.

Filosofiją myliu, nes jai nėra ribų, netgi atvirkščiai: jeigu ir tą visatą kažkas riboja, tai, manau, tik naujos, jos pačios galaktikos.

Mokausi Vilniaus Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazijoje. Esu gimnazijos mokinių tarybos pirmininkas, gimnazijos tarybos narys. Mokykloje, ko gero, labiausiai mėgstu istoriją, nes tai pamoka, kurioje man yra tikrai įdomu. Meluočiau, sakydamas, kad esu istorijos asas, tobulėjimui ribų nėra. Dažniausiai per šią pamoką susiduriu su tam tikrais sunkumais, bet tokiais, kurie yra malonūs, suprantate? Dievinu ta jausmą ir, ko gero, patiriu jį mokydamasis būtent šio dalyko. Tai jausmas, kai iš visiško nulio tam tikroje srityje pavirsti kokiu nors skaičiumi, mažesniu ar didesniu, bet paaugi. Kitaip tariant, nežinodamas – sužinai. Skamba gan keistai, nes kažko išmokti tarytum ir turėtum per kiekvieną pamoką, bet kažkodėl labiausiai džiaugiuosi išmokdamas ir tobulėdamas istorijos pamokose.

Jei kalbėtume ne apie mokyklą, o pažvelgtume už jos ribų, nes, kaip sakoma, reikia gi mąstyti globaliau, mano mėgstamiausia disciplina tampa filosofija. Ak, tas daug apimantis, skambus žodis – filosofija, kirčiuojant paskutinį jo skiemenį pasigirsta beveik moters vardas. Kodėl? Iš kur? Kada? Filosofija? Pasistengsiu atsakyti į visus klausimus, kurie kilo man, o greičiausiai kils ir jums. Na, filosofiją myliu, nes jai nėra ribų, netgi atvirkščiai: jeigu ir tą visatą kažkas riboja, tai, manau, tik naujos, jos pačios galaktikos. Susidomėjau ja Vilniaus universiteto Klasikų akademijoje, kurią baigiau kažkurį rudens mėnesį, palaukite, o gal tai buvo gruodis? Gruodis – tikrai žiemą, o ne rudenį, štai, dabar ir jums aišku, kad mėnesiai – ne stiprioji mano pusė, och... Betgi sakoma, kad laimingi žmonės laiko neskaičiuoja.

Kokybiškam darbui reikalingas dar ir noras tai daryti. Kiek prisimenu, manęs niekada niekas neversdavo daryti to ar ano.

Pradėjau galvoti, kas gi iš tiesų yra pagrindinė mano veikla, nes jų yra daug, o ir visos atrodo svarbios. Tad išrinksiu keletą tų, kuriuose praleidžiu daugiausia laiko, ir įvertinsiu kiekvienos veiklos svarbą. Atsiprašau, kad tai darau čia, o ne kokiame nors atskirame lapelyje. Jei pirmiausia rašyčiau juodraštyje, sausas atsakymas, kurį pateikčiau čia, be pamąstymų būtų tiesiog neobjektyvios jūsų nuomonės sudarymas. Taigi pradėsiu. Keturis kartus per savaitę einu į muzikos mokyklą (keturi dar gerai, kažkada lankiau šešis kartus), groju smuiku solo, ansamblyje ir kameriniame orkestre, daug dienų, valandų, minučių ir akimirkų praleidau muzikos mokykloje, bet dabar jau atėjo laikas, kai galiu pasakyti, kad ten einu ilsėtis. Labai daug laiko, kurio netgi negaliu suskaičiuoti, praleidžiu užsiimdamas gimnazijos mokinių tarybos reikalais, tiesą sakant, nors ir daug pasiaukoju, man tai tikrai patinka. Nemažai laiko praleidžiu ir su Lietuvos moksleivių sąjungos ar Lietuvos mokinių parlamento bendraminčiais, nes ne vieną kartą per savaitę organizuojame susirinkimus ar virtualias konferencijas. Na, dabar supratau, kad svarbiausia veikla yra ta, kuria, turėdamas begalybę galutinių terminų, užsiimu pirmiausia. Čia nudžiugti turėtų mūsų mokyklos mokinių tarybos koordinatorius, nes, hm... pirmiausia sutvarkau būtent tarybos reikalus.

Be muzikos mokyklos ir narystės Lietuvos moksleivių sąjungoje ir Lietuvos mokinių parlamente šiuo metu priklausau Vilniaus liberalaus jaunimo organizacijai, aktyviai dalyvauju Mokomojo Europos Parlamento sesijose ir pradėjau darbą pirmoje Lietuvoje jaunimo radijo stotyje „ZW Fun“. Priklausau ir keletui mokyklos būrelių: kapelai, žurnalistikos, Lietuvos ir Lenkijos santykių nagrinėjimo, jaunųjų gidų būreliams.

Kaip ugdau savo talentą? Cha cha... Argi aš turiu talentą? Na gerai, jeigu ir tapatinčiau žodį „talentas“ su kokia nors savo veikla, tai pasirinkčiau grojimą smuiku. Visa mano šeima yra muzikali: tėtis, sesė, dėde, pusseserė skambindavo ar vis dar skambina pianinu. Gal dėl to ir išsirutuliojo mintis, kad ir aš privalau turėti muzikinę gyslelę. Stumtelėjimą pradėti groti jaučiau ne tik iš šeimos, bet netgi iš sesers fortepijono mokytojos, būtent kuri ir nuvedė mane pas būsimą, o dabar mano mylimiausią smuiko mokytoją Eleną Lašaitę. Taip ir prasidėjo mano griežimo istorija.

Ugdyti neabejotinai reiškia dirbti ir stengtis. Kokybiškam darbui reikalingas dar ir noras tai daryti. Kiek prisimenu, manęs niekada niekas neversdavo daryti to ar ano. Pastebiu, kad tėvai auklėja mane ne liepdami daryti konkrečius dalykus, bet sukurdami tokias situacijas, kad galėčiau pasirinkti pats. Iš to ir kyla noras ar nenoras mokytis, daryti, veikti, galų gale – ugdytis ar panašiai. Aš pasirinkau groti, nors buvau dar visai mažas. Tai, kad pasirinkau pats, iki šiol man yra itin svarbu.

Visur ir visada žmonės man atrodo lygus, todėl greitai prarandu pusiausvyrą, kai pamatau, kad žmogus yra negerbiamas dėl jo kūno spalvos ar panašiai.

Pamokos mokykloje man dažniausiai baigiasi 15 val., tada einu į vieną, o dažniausiai į kelis iš būrelių ar užsiėmimų. Sunku suskaičiuoti, kur kiek laiko praleidžiu, nes visada veiklos būna vis kitokios, bet vidutiniškai namo grįžtu apie 20 val. 30 min. Man padeda tai, kad planuoju savo laiką: turiu darbo kalendorių, kuriame viską, ką turiu nuveikti konkrečią dieną, užrašau, o apie svarbiausius dalykus nustatau ir priminimą telefone. Kartais naudoju pomidoro techniką (angl. pomodoro technique), kai, pavyzdžiui, mokausi namuose, taip pat atsiverčiu Vilniaus privačios gimnazijos projekto „Lyderystės akademija“ užrašus, kurie dažnai praverčia. Beje, pagalvojau, kad vertėtų paminėti, jog Vilniaus privačios gimnazijos projekto „Lyderystės akademija“ finalinėje dalyje mokiausi praktikos pas LR Seimo narius p. A. Mazuronį ir p. A. M. Pavilionienę. Grįždamas prie užimtumo, noriu pasakyti, kad daug laiko sutaupyti galima ir tada, kai apie tave pagalvoja artimieji ir, pavyzdžiui, įmeta užkandžių į kuprinę ar paveža iki reikiamos vietos.

Dažniausiai laisvalaikio neturiu daug, bet kai jo pasitaiko, tikrai randu, kuo užsiimti. Vienas didžiausių mano pomėgių yra maisto gaminimas – kai tik savaitgalį randu laisvą valandėlę, puolu kepti kokį pyragą iš to, ką surandu virtuvėje. Kai būnu visiškai pavargęs, mėgstu užsidaryti kambaryje su didele ledų porcija ir žiūrėti filmus ar serialus.

Tikrai didžiuojuosi tuo, kad 2016 m. balandžio 9–18 d. galėjau atstovauti savo šaliai tarptautinėje Mokomojo Europos Parlamento sesijoje Budapešte (Vengrija) „BudaMEP“. Džiaugiuosi ir tuo, kad kartais žmonės atpažįsta mane iš kulinarinės laidos „Beatos virtuvė“, nors dalyvavau joje tik vieną kartą. Labiausiai įsiminė konkursas, kurį teko organizuoti pačiam, padedamam kitų. Jis įsiminė dėl to, kad išaugo į tarptautinį labdaros ir ekologiškumo projektą „EcoJIK“, kuriame surinktos lėšos buvo skirtos Lenkijos žmonėms, kuriems reikia materialinės pagalbos.

Nekenčiu diskriminacijos, seksizmo ir rasizmo. Visur ir visada žmonės man atrodo lygus, todėl greitai prarandu pusiausvyrą, kai pamatau, kad žmogus yra negerbiamas dėl jo kūno spalvos ar panašiai. Pats stengiuosi būti atviras ir nuoširdus, tad visada tuo tikiuosi ir iš kitų. Vertinu tokias žmonių savybes, kaip pareigingumas ir atsakingumas, nes juk dažnai mums prireikia ir kitų pagalbos. Nuostabu, kai gali pasitikėti žmogumi ir žinoti, kad jis pasielgs atsakingai, kai tau to reikės.

Tikiu, kad visų mūsų laikas yra ribotas, tad neturime eikvoti jo gyvendami kito žmogaus gyvenimą, tai, ką pagalvos kiti, nėra svarbu, reikia pasikliauti savimi ir daryti tai, ko nedaro kiti. Dažnai susimastau, ar turiu autoritetą. Bandau suprasti, ar yra toks žmogus, kuris galėtų tapti mano idealu. Ilgai pagalvojęs, manau, kad negalėčiau įvardyti vieno žmogaus. Gyvenu savo erdvėje, todėl dažniausiai džiaugiuosi ar didžiuojuosi savo draugais ar pažįstamais. Artimiausi ir brangiausi yra mane supantys žmonės, todėl jais labiausiai ir džiaugiuosi. Neslepiu, kad džiaugiuosi dėl savo draugų, kartais iš jų imu pavyzdį, stengiuosi daryti panašiai, įsiklausau į jų nuomones, bet juk kiekvienas į bet kurią veiklą įneša kažką savito, todėl, kaip ir minėjau, reikia pasikliauti savimi ir daryti savaip.

Daniel Ilkevič / Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiuo metu galvoju apie filosofijos ar politikos mokslų studijas. Manau, kad apie savo potraukį filosofijai jau papasakojau pakankamai, o apie politikos mokslus dar nepapasakojau. Tikriausiai viskas prasideda nuo to, kad dažnai galvoju apie tai, jog noriu gyventi taip, kaip man patinka, ir tokioje vietoje, kur man yra gera. Savo aplinkoje, aišku, ir stengiuosi viską daryti būtent taip, kaip man atrodo geriausia. Noriu tai daryti ir toliau, noriu, kad visi būtų pastebėti ir visiems būtų smagu gyventi ten, kur jie gimė, trokštu, kad kiekvienas žmogus savo šalyje galėtų pasakyti: „Aš myliu savo Tėvynę!“ Čia viskas ir prasideda: jeigu noriu – turiu daryti. Viliuosi, kad po politikos studijų galėsiu keisti savo pasaulį ir veikti. Beliko tik pasirinkti tarp šių dviejų nuostabių mokslų, o gal pavyks juos suderinti?..

Norėčiau tarti keletą žodžių savo bendraamžiams. Jeigu turi svajonę, nors ir pačią beprotiškiausią, nepamiršk jos, kovok dėl jos. Jei susiduri su sunkumais, nepamiršk, kad Žemėje mūsų yra net 7 milijardai, ir tu tikrai surasi bendraminčių, kurie tau padės. Aišku, viskas priklauso nuo to, kokia yra tavo svajonė, bet jeigu įmanoma, pasistenk visada pagalvoti apie tuos dalykus, kurių tau trūksta, ir sukurk juos jau čia ir šiandien, pradėk nuo mažų žingsniukų, bet į savo svajonių kalną kopk užtikrintai.

Mane tikrai džiugina tai, kad dabar gyvenu čia, Lietuvoje, kad esu vilnietis, europietis, džiaugiuosi dalyvaudamas projekte „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“, kažkodėl dabar sunku galvoti globaliau.. Ai, dar tikrai džiaugiuosi, kad Lietuvoje puikus interneto ryšys, nieko rimtesnio dabar nesugalvoju. Mane jaudina tai, kad nesame labai ekonomiškai stabili valstybė. Kiekvieną dieną nerimauju dėl švietimo sistemos spragų, atvirai tariant, kartais stebiuosi kai kurių politikų kompetencijomis.

Kokia Lietuva bus po 10 metų? Manau, pati šalis labai nepasikeis, pasikeis jos žmonės. Jau dabar matome labai daug puikių jaunų žmonių iniciatyvų. Žmonės mėgsta mėtytis tokiomis frazėmis, kaip kad „jaunimas – mūsų ateitis“. Na, gal ir yra tame tiesos, gal jau ir ateis mūsų, jaunimo, metas daryti Lietuvą ateities valstybe.

* * *

Apie Daniel

Smuiko specialybės mokytoja Elena Lašaitė:

Kadangi Daniel mokau griežti smuiku nuo 8-erių metų, galiu pasakyti, kad ypač išskirtinį jautrumą muzikai ir aplinkai pastebėjau anksti. Ugdyti ir auginti tokį gabų moksleivį – didelė mokytojo atsakomybė. Nuo pirmų dienų jis išsiskyrė brandžiu mąstymu ir domėjimusi viskuo. Visada žiūrėjau į jį kaip į asmenybę. Pritariau, skatinau, kartais patardavau, nes bendravome kaip draugai. Daniel unikalus savo įgimta kultūra ir žinių siekimu. Žavi jo meilė ir prisirišimas prie šeimos ir žmonių, kuriuos jis gerbia. Matau jį kaip idealų, talentingą, dorą ateities jaunuolį, galintį daug pasiekti. Siūlau renkantis specialybę pagalvoti, kokioje srityje save realizuoti galėtų geriausiai. Tėvams ir mokytojams patarčiau ne drausti, o gerbti vaiko asmenybę ir jo pasirinkimus.

#ATEITIESLYDERIAI
Guoda Nėjutė: „Svarbiausios vertybės man yra dėkingumas, meilė, darbštumas, altruizmas“

2015 m. res­pub­li­ki­nia­me pie­ši­nių kon­kur­se „Gy­vū­nas – žmo­gaus drau­gas“ lai­mė­jau 1-ąją vie­tą, ta­pau res­pub­li­ki­nio pie­ši­nių kon­kur­so „Ma­no mo­ky­to­jas“ dip­lo­man­te.

Gimiau 1998 m. gegužės 20 d. Radviliškyje. Mano šeima yra tradicinė: mama, tėtis, sesė ir aš. Šeima man yra viskas, ką turiu brangiausio ir gražiausio, jos meilė ir tikėjimas skatina stengtis, prasmingai gyventi. Tėtis dirba Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre vairuotoju. Laisvalaikiu domisi istorija, yra didžiulis mano pagalbininkas. Esu tikra, kad jis visada yra pasiruošęs ištiesti man pagalbos ranką.

Mama – pradinių klasių mokytoja, dirba Radviliškio Gražinos pagrindinėje mokykloje. Mėgstanti sportuoti, iniciatyvi mano mama yra pavyzdys, kaip stiprios valios žmogus gali įveikti pačius didžiausius sunkumus. Mano vyresnioji sesė šiuo metu gyvena Norvegijoje ir rašo magistro darbą, kad baigtų teisės studijas. Kaip pridera tokios specialybės žmogui, ji yra teisinga, atkakli, ginanti silpnesniojo teises. Sesuo visada mane palaiko, skatina tobulėti. Šeimai esu be galo dėkinga.

Mokausi Radviliškio Vaižganto gimnazijos 12-oje klasėje. Negalėčiau išskirti vienos mėgstamiausios disciplinos. Kaip atradau savo talentą? Iš tiesų aš net nežinau, ar čia talentas. Visiems mėginu paaiškinti tiesiog taip: tai ne talentas, o sugebėjimas pasitelkiant kruopštumą ir darbštumą kurti meno darbus. Tokių gebėjimų turime visi, bet vienų jis labiau išugdytas, kitų mažiau.

Dar nežinodama, kad tai sugebu, tiesiog panorau eiti į dailės mokyklą. Nuėjau užsirašyti ir staiga pajutau baimę ir nenorą... Pagalvojau, kad vieni turi valios, o kiti turi ją ugdyti ir laiku apsispręsti, ko nori gyvenime. Man nutiko taip, kad, taip nenorėjusi lankyti dailės mokyklos, ją baigiau su pagyrimu ir šiandien dailę laikau didžiausiu savo pomėgiu ir užsiėmimu, kuris dar ir atneša man daug pergalių įvairiuose konkursuose. Be to, tai ir didžiulis malonumas.

Didžiąją dalį savo dienos skiriu mokslams. Mano pagrindinė nuostata yra tokia: pirmiausia pagrindiniai dalykai, tokie kaip lietuvių kalba, matematika, anglų kalba ir t. t., o tik paskui dailė, šokiai ir visi kiti mėgstami dalykai. Visavertis žmogus turi gerai išmanyti pagrindinius dalykus, o tik paskui orientuotis į savo gabumus ir pomėgius. Galima sakyti, kad šiuo metu savo gabumų iš esmės nebeugdau. Tai darau nebent savarankiškai, turėdama laisvesnio laiko. Dabar svarbiausia pasiruošti brandos egzaminams, kurie jau po metų. Labiausiai didžiuojuosi konkurse „Gyvūnas – žmogaus draugas“ pelnyta 1-ąja vieta vyresniųjų grupėje, nes tai buvo didžiausia ir pati nuostabiausia pergalė. Buvau labai sužavėta ir nustebinta, jausmas iš tiesų nepakartojamas. Piešiniu išreiškiau savo meilę šuniukams, malonu, kad konkurso organizatoriai tai pastebėjo ir įvertino. Esu jiems labai dėkinga, nes jų dėka ir gimė mintis baigus mokslus likti Lietuvoje ir savo gyvenimą atiduoti tiems, kurie negali savimi pasirūpinti patys – mūsų mažiesiems ir ištikimiesiems keturkojams draugams – šunims. Šis konkursas man pasirodė ypatingas dar ir tuo, kad jo komisija yra tikrai objektyvi, darbai įvertinti teisingai. Tai pat ir prizai fantastiški. Mano šunelis prizus doroja dar iki šiol. O kur dar grandiozinis renginys, surengtas gyvūnų garbei. Puiku. Jis mano atmintyje yra išlikęs kaip vienas geriausių, kada nors matytų.

Gyvenime vadovaujuosi auksine Naujojo Testamento taisykle: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi. Ši taisyklė apibendrina tai, ką iš esmės visi visada žinojo. Lietuviškas jos atitikmuo – patarlė „Lazda turi du galus“. Tai puikus patarimas, kaip reikia elgtis sutrikusiems, suklydusiems žmonėms. Daugelyje situacijų toks požiūris sulaiko nuo nereikalingų emocijų, pykčio, skausmo.

Svarbiausios vertybės man yra dėkingumas, meilė, darbštumas, altruizmas. Manau, kad dažno jauno žmogaus gyvenimo pradžioje didžiausią įtaką jam daro tėvai. Man taip pat jie yra svarbiausi gyvenimo mokytojai.

Turiu nemažai ateities planų ir neaišku, keliems iš jų bus lemta išsipildyti, tačiau šiuo metu, kaip ir minėjau, norėčiau padėkoti konkurso „Gyvūnas – žmogaus draugas“ organizacinei komandai, kuri paskatino mane puoselėti meilę gyvūnams. Ir šiandien jaučiu didžiulį norą mokytis pasieniečių mokykloje ir įgyti kinologo profesiją. Kinologe norėčiau būti todėl, kad darbas yra įdomus, judrus, aktyvus, susijęs su tuo, kas man gyvenime yra įdomiausia – šunimis. Ne kartą aiškinau tėvams, kad man kartais yra lengviau susikalbėti su šunimis nei su žmonėmis. Kinologai yra mokomi pasitikėjimo, greito, racionalaus mąstymo. Darbe yra mokoma ginti Tėvynę, apsiginti pačiam. O dailė telieka mano hobiu.

Lietuvoje yra dalykų, kurie mane džiugina. Tai pirmiausia garsūs Lietuvos žmonės ir jų poelgiai, iniciatyvos. Tokie kaip jūs. Likau maloniai nustebinta ir sužavėta noru kaupti medžiagą ir rūpintis Lietuvos ateitimi, jaunąja karta. Žaviuosi sportininkų pasiekimais, sąžiningu paprastų žmonių darbu. Džiugina ir nedideli, gražūs, kasdieniai Lietuvos žmonių darbai, apie kuriuos malonu girdėti, ir tai neleidžia galvoti apie jokias emigracijas.

Neramina, kad vis daugiau jaunų žmonių emigruoja, išsiveždami savo unikalius, veržlius jaunus protus, jėgas, idėjas. Valstybėje atsakingas pareigas užima senyvo amžiaus žmonės, dauguma nepasitiki jaunais, energingais darbdaviais, vis sunkiau įsidarbinti. Šalyje klesti korupcija. Tačiau Lietuvą po 10 metų noriu įsivaizduoti kuo geriausiai: jaunimas grįžta gyventi atgal į Lietuvą, nebereikia ieškoti laimės svetur, visus žavi mūsų nuostabi gamta. Tačiau, matant dabartinę valstybės situaciją, svarbiausia būti tikram, kad po 10 metų Lietuva egzistuos kaip valstybė. Tol, kol šalyje bus žmonių, kurie mąstys atsakingai, valstybė išliks.

* * *

Apie Guodą:

Vyresnioji sesuo Daina Nėjutė:

Guodos talentas buvo pastebėtas dar ankstyvoje vaikystėje. Ji jau nuo kūdikystės pradėjo piešti: vaikščiodama su vaikštyne rastu rašikliu pasidailino kambario sienas, bandė piešti mamos lūpdažiu ant veidrodžio. Jai kiek paūgėjus, piešiniai persikėlė ant lapo. Guoda rodė didelį norą piešti, spalvinti, lipdyti, kurti. Piešiniai, skirti mamai ir artimiesiems, išsiskyrė savo originalumu ir technika, jie buvo daug sudėtingesni ir kūrybiškesni nei Guodos bendraamžių. Gabaus vaiko auginimas ir ugdymas iš esmės niekuo nesiskiria nuo paprasto vaiko. Abi su Guoda buvome vienodai mylimos, abiem vienodai rūpinamasi. Svarbiausias tėvų vaidmuo ugdant gabų vaiką yra jo nevaržyti, padrąsinti, pastebėti talentą ir sudaryti sąlygas jam atsiskleisti. Sesers talentui atsiskleisti padėjo mamos idėja, kad Guoda turi pradėti lankyti dailės mokyklą. Visa šeima stengiamės Guodą paskatinti, jai padėti, kai ji, pavyzdžiui, susiduria su baime dalyvauti kokiame nors konkurse. Drauge džiaugiamės ir didžiuojamės jos laimėjimais. Guoda yra kūrybinga, kruopšti ir darbšti. Ji unikali savo aktyvumu ir noru visur dalyvauti. Mane labiausiai žavi jos atsakingumas, Guoda turi daug veiklos ir darbų, bet jeigu jau ko imasi, tai viską padaro iki galo ir maksimaliai gerai. Guodai prognozuoju šviesią ir gražią ateitį, manau, ji savo atkaklumu ir darbštumu privalo tą ateitį sau tokią susikurti. Guodai palinkėčiau daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi, nes ji tikrai verta visų gražių jai skirtų žodžių ir pagyrimų. Jaunųjų talentų šeimoms ir mokytojams palinkėčiau tarpusavio supratimo, meilės ir įsiklausymo.

#ATEITIESLYDERIAI
Emilija Čypaitė: „Lietuvoje turime daug dalykų, kuriais galime džiaugtis“

Gi­miau 1999 m. va­sa­rio 15 d. Du­se­to­se, Za­ra­sų ra­jo­ne. Abu ma­no tė­vai yra kū­ry­bin­gi ir me­niš­ki žmo­nės. Nuo ma­žens au­gau ap­lin­ko­je, ku­rio­je vi­siems me­nas bu­vo ne­sve­ti­mas. 

Tėtis yra tautodailininkas, jis drožinėja iš medžio (prieverpstes, geldeles ir t. t.). Mama užsiima rankdarbiais (mezga riešines, gamina papuošalus). Sesė už mane jaunesnė vieneriais metais, mes abi labai gerai sutariame, ji domisi fotografija, kaip ir tėtis, drožinėja iš medžio.

Mokykloje man labiausiai patinka dailės pamokos, nes jose galiu būti savimi, išreikšti savo jausmus, nuotaiką. Dailės pamokose išmokstu įvairių ateityje praversiančių dalykų, ji praplečia akiratį ir požiūrį. Manau, kad dailė ugdo dorovingumą, gerumą, jautrumą, mąstymą, atidumą, kūrybiškumą. Ji praplečia vaizduotę, skatina kūrybinę drąsą ir pasitikėjimą savimi.

Po pamokų lankau žurnalistikos būrelį: rašau straipsnius gimnazijos laikraščiui „45 minutės“ ir Dusetų krašto laikraščiui „Dusetos“. Tačiau pagrindinis mano užsiėmimas yra dailė. Šiuo metu nelankau jokių dailės būrelių, meno mokyklų, bet pirmoje klasėje lankiau mokytojos Nomedos Saukienė dailės būrelį. Mes jame lipdėme, piešėme, tapėme. Man labai patiko, bet būrelis tęsėsi neilgai. Trečioje klasėje pradėjau lankyti Zarasų rajono Dusetų meno mokyklą, ją baigiau būdama aštuntokė. Kai baigiau meno mokyklą, mokytojas pasiūlė praplėsti savo žinias Neakivaizdinėje jaunųjų dailininkų mokykloje, esančioje Vilniuje.

Mes buvome pirmoji laida. Mokslai tęsėsi dvejus metus, mokykloje mums būdavo grafikos, dizaino, tapybos, piešimo, skulptūros pamokų, buvo skiriami ir namų darbai. Mėgstu kurti papuošalus, lipdyti iš modelino, su gimnazijos technologijų mokytoja dalyvaujame įvairiuose konkursuose, olimpiadose.

Nuo pradinių klasių pradėjau lankyti sporto mokyklą. Dažniausiai bėgioju ilgas distancijas, dalyvauju įvairiuose maratonuose. Kaip atradau savo talentą dailei? Visada norėdavau įamžinti trumpalaikes akimirkas, nuostabią gamtą, todėl ėmiausi piešti.

Nuo mažų dienų man labiau patikdavo piešti, nei žaisti su žaislais. Tėvai irgi skatino piešti, pirkdavo įvairių priemonių. Taip pat įgyti daugiau patirties, įgūdžių man padėjo dailės mokytojai Eugenijus Raugas, Romualdas Pučekas, Svetlana Raugienė, Nomeda Saukiene. Ji mane ruošė dailės olimpiadai. Ji labai rūpestinga, gera, moka išklausyti, patarti. Kiekvieną dieną skiriu laiko piešti, kitaip negaliu. Kad ir kur būčiau, bloknotas visada šalia manęs. Mėgstu išbandyti įvairias piešimo priemones, stilius, bet dabar mane labiausiai žavi sepija, anglis, jų neribotos galimybės, laisvos linijos.

Labai džiaugiuosi, kad šiais metais laimėjau programos „Lietuvos Maximalistai“ stipendiją, ji man labai padeda. Dažniausiai laiką praleidžiu kurdama: piešdama ar darydama papuošalus. Kartais su tėvais važiuoju į muges. Mes su mama pasistengiame aplankyti keletą to miesto galerijų, muziejų, apžiūrėti architektūrą, gamtą. Taip pat laisvu laiku mėgstu būti gamtoje: pasivaikščioti ar pabėgioti.

Auginame avis, labai mėgstu būti su jomis. Dažnai jas vaizduoju savo piešiniuose. Olimpiados darbuose jas piešiau kaip pagrindinius veikėjus, nes man jos priminė žmones. Tuos, kurie gyveno dvarų klestėjimo laikais, ir šiuolaikinius. Avys mano piešiniuose tapo lyg būtojo ir esamojo laiko simboliu.

Labiausiai džiaugiuosi laimėjusi šią Lietuvos mokinių dailės olimpiadą, nes jai ruošdamasi įdėjau daug pastangų ir laiko. Ši olimpiada man iš visų konkursų įsiminė labiausiai, nes ji vyko dvi dienas. Vykome su namų darbais ir darbų aplanku. Pirmą dieną turėjome piešti, mums skyrė tris valandas. Antrą dieną prisistatėme, apgynėme savo darbus ir atsivežtą darbų aplanką. Abi dienas mums vyko visokie užsiėmimai. Susipažinau su daug gabių moksleivių, menininkų, su kuriais mane sieja vienodas pomėgis. Nors dienos ir buvo įtemptos, bet įsimintinos, skatinančios kūrybą tęsti toliau.

Taip pat labai džiaugiuosi, kad buvau pastebėta žurnalo „Ateitis“, man buvo pasiūlyta jame spausdinti savo pieštas atvirutes. Manau, kad visus darbus reikia atlikti laiku, sąžiningai, kokybiškai, padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, siekti savo tikslų, niekada nepasiduoti. Man svarbiausios vertybės yra mano šeima, kūrybiškumas, sąžiningumas, kuklumas, atsakomybė, tikslo siekimas. Didžiausią įtaką daro mano dailės mokytoja Nomeda Saukienė. Žaviuosi jos tapyba. Didelę įtaką mano kūrybai daro renesanso ir baroko laikų dailininkai. Vienas iš jų – Rembrandtas, jis savo kūryboje perteikė subtilius žmogaus sielos bruožus. Jau nuo mažens žinojau, kad savo gyvenimą siesiu su daile.

Baigusi gimnaziją, norėčiau stoti į Vilniaus dailės akademiją. Kokią profesiją rinksiuos, dar nežinau, bet ji bus susijusi su daile. Manau, kad pirmiausia žmogus turėtų išsirinkti tai, ką jis labiausiai mėgsta veikti, ir domėtis ta veikla, siekti geresnių rezultatų toje srityje.

Tikiu, kad svajonės pildosi, jei tik labai nori ir įdedi daug pastangų. Mane džiugina, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau jaunų, visuomeniškų žmonių, kuriems nuoširdžiai rūpi valstybė, jos ateitis. Turime daug žmonių, kurie ištiesia pagalbos ranką likimo nuskriaustiems, neįgaliems žmonėms. Džiugina renginių gausa: jauni, talentingi kino kūrėjai prirenka pilnas kino sales, dailininkai kviečia į parodas, rašytojai – į susitikimus. Turime Lietuvos dainų šventes – vieną gražiausių, įspūdingiausių ir didingiausių mūsų šalies tradicijų. Tai – šventės, kuriomis didžiuojamės. Didžiuojuosi gimtąja kalba. Lietuvoje turime daug dalykų, kuriais galime džiaugtis.

Tačiau kartu mane neramina socialinės problemos, didėjanti praraja tarp viduriniosios klasės ir turtingųjų. Daugėja šeimų, balansuojančių ant skurdo ribos. Daugėja nepatenkintų žmonių. Jauni žmonės negauna darbo Lietuvoje ir emigruoja. Neramina žmonės, kurie netausoja gamtos. Yra dar nemažai dalykų, kurie neramina, bet geriau telktis į pozityvius dalykus.

Manau, kad po dešimties metų Lietuva bus dar labiau pažengusi technologijų srityje, dar daugiau dalykų bus kompiuterizuota. Žymiai daugiau žmonių dirbs kompiuteriais. Tikiuosi, kad socialinis gyvenimas pagerės, mažiau žmonių išvyks iš Lietuvos. Žmonės dar labiau domėsis kultūra, menais, bus daug pozityvesni ir labiau pasitikintys vieni kitais, labiau mylės gamtą.

* * *

Apie Emiliją:

Dailės mokytoja Nomeda Saukienė:

Kuo bus Emilija užaugusi? Ar ji bus menininkė? Beprasmis klausimas – ji jau dabar yra menininkė, visą savo „Lietuvos Maximalistų“ stipendiją išleidžianti dailės reikmenims ir priemonėms. Su didžiausia aistra ir užsidegimu piešia, kuria atvirukus, papuošalus, mažus ir didelius paveikslus. Jos darbai jautrūs, subtilūs, paperka nuoširdumu ir paprastumu, įtraukia ir žavi nesumeluotais ir netikėtais vaizdiniais. Turėti tokią mokinę man – Dievo dovana. Tada ir dailės pedagogo profesija tampa prasminga. Gabaus vaiko mokytojas turi jo „nesužaloti“, nenuslopinti, nesuniveliuoti, dirbti su juo individualiai, palaipsniui mokyti pastebėti ir matyti. Emilijai linkiu, kad jos hobis ir darbas gyvenime sutaptų.

Zarasų r. Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos mokytoja Vanda Normantienė:

Emiliją pažįstu nuo penktos klasės, jai dėstau lietuvių kalbą ir literatūrą. Ji pasižymi originaliu, lanksčiu mąstymu. Mergaitė labai motyvuota, visada pilna idėjų, kūrybinių ieškojimų. Daug skaito, rašo straipsnius gimnazijos laikraščiui „45minutės“ ir mūsų krašto laikraščiui „Dusetos“. Emilija labai pareiginga ir atsakinga. Jai paskirtas užduotis atlieka laiku ir sąžiningai. Džiaugiuosi, kad gabi ir kūrybinga mokinė, dalyvaudama įvairiuose konkursuose, olimpiadose, parodose, savo darbais garsina gimnazijos vardą. Emilijai kūryba suteikia didelį malonumą ir galimybių išreikšti save. Tai daro teigiamą įtaką ir kitiems jos klasės draugams. Kruopščiai atliktuose Emilijos darbuose įžvelgiu begalinę kantrybę ir meilę menui. Visi darbai džiugina, nes juose atsispindi jaunosios dailininkės nuotaikos ir temperamentas. Mergaitė nuoširdi, labai šilta, draugiška, paprasta, kukli. Niekada nesididžiuoja savo pasiekimais, dažniau teigia, kad jos darbas galėjo būti geresnis. Emilijai linkiu siekti savo tikslų, įgyvendinti svajones ir visada draugauti su menu.

#ATEITIESLYDERIAI
Greta Duden: „Siekiant tikslo, reikia atiduoti visas savo jėgas“

2015 m. tarp­tau­ti­nia­me pie­ši­mo kon­kur­se „Jo­nas Pa­ulius II“ lai­mė­jau 3-ią­ją vie­tą, o res­pub­li­ki­nia­me ru­sų kal­bos kon­kur­se „Ken­gū­ra“ bu­vau ap­do­va­no­ta „Auk­si­nės ken­gū­ros“ dip­lo­mu.

Gimiau 1999 m. sausio 20 d. Šumsko miestelyje, Vilniaus rajone. Mano mama dirba vaikų darželyje, labai mėgsta užsiimti rankdarbiais. Tėtis dirba statybų srityje, gamina labai gražius baldus iš medžio ir kitų medžiagų. Brolis mokosi 5-oje klasėje, lanko futbolo būrelį. Aš mokiausi Vilniaus rajono Šumsko pagrindinėje mokykloje, o mokslus tęsiu Vilniaus rajono Kalvelių Stanislavo Moniuškos gimnazijoje.

Iš visų pamokų man labiausiai patinka muzika, nes be dainavimo ir pačios muzikos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Po pamokų papildomai mokausi užsienio kalbos, lankau muzikos būrelį, vaikštau į sporto salę, skaitau knygas, taip pat lankau skautų būrelį (Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjunga).

Nuo pat vaikystės esu tikras „galvos skausmas“ savo tėvams, bet gerąja prasme. Man viskas labai įdomu, visada ieškau naujų užsiėmimų, todėl jeigu man kažko norisi, pradedu to dalyko siekti. Nepasakyčiau kad turiu labai didelį talentą, bet kiekvieną dieną savyje atrandu vis ką nors naujo. Kasdien mokausi apie 3–4 valandas, bet jeigu užduota mažai namų darbų, tai būna, kad mokausi vos 1 valandą. Būreliuose praleidžiu 1–2 valandas, treniruotėse nuo 1 iki 3 valandų.

Laisvalaikiu mėgstu skaityti knygas, gaminti, leisti laiką su draugais, groti gitara ir sportuoti. Visais savo pasiekimai labai didžiuojuosi, negalėčiau išskirti vieno svarbiausio. Tačiau šiemet labiausiai įsiminė žinių ir mąstymo žaidimas – protmūšis. Jį organizavo Vilniaus miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras. Man jis labai patiko, ten patikrinau savo žinias, sužinojau daug naujų dalykų.

Gyvenime vadovaujuosi dviem principais: pirma – padėdami kitiems, mes padedame sau, antra – tu viską jau žinai, tik nežinai, kad tai viskas. Didžiausia vertybė man yra šeima, nes šeima mane visada palaiko, pataria, būna šalia, kai kažkas atsitinka, kas benutiktų, šeima nuo manęs nenusisuks. O greta šeimos yra ir kitos vertybės: meilė, laimė. Dar viena svarbiausių vertybių laikau sąžiningumą ir nuoširdumą.

Visos giminės moterys iš mamos puses yra išsilavinusios, baigusios aukštuosius mokslus. Todėl aš į jas lygiuojuosi, noriu taip pat ko nors pasiekti, noriu, kad ir manimi didžiuotųsi mano vaikai ir anūkai.

Iš tiesų viską darau taip, kaip manau, kad bus geriausia, retai prašau pagalbos, todėl galima sakyti, kad autoriteto neturiu. Savo planų atskleisti nenoriu, kol jų nepasiekiau. Visgi galiu paatvirauti, kad savo ateitį siesiu su verslu ir vadyba. Jeigu viskas bus gerai, galbūt įkursiu nuosavą kompaniją. Savo bendraamžiams galiu patarti, kad pradėjus siekti svajonės pirmiausia reikia pakeisti mąstymą: išmesti visas blogas ir neigiamas mintis, niekada nesakyti, kad man nepavyks, kad aš negaliu, man nepasiseks. Jeigu sėdėsi prie kompiuterio kiauras dienas ir nieko nedarysi, tai žinoma, kad nieko nepasieksi. Siekiant tikslo, reikia atiduoti visas savo jėgas. Esu tikra, kad jeigu tikrai kažko nori, tai būtinai tai pasieksi.

* * *

Apie Gretą:

Vilniaus r. Šumsko pagrindinės mokyklos matematikos mokytoja, buvusi klasės auklėtoja Leokadija Smyk:

Greta buvo savo klasės lyderė, klasės auklėtojo padėjėja. Ji turi organizatoriaus gebėjimų, klasėje sugebėdavo organizuoti įvairius renginius, aktyviai dalyvavo mokyklos renginiuose, vesdavo renginius, dainuodavo. Ji gabi kalboms, savarankiškai papildomai mokėsi rusų kalbos ir pasiekė gerų rezultatų. Linkiu Gretai daug optimizmo ir pozityvios energijos.

Vilniaus r. Šumsko pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Leokadija Žukovskaja:

Greta – nuolat veikiantis variklis. Nuo mažens ji užima lyderio poziciją, bet tai netrukdo jai būti mielai ir draugiškai. Tai aktyvi mergina, gera organizatorė. Mokydamasi Šumsko mokykloje, ji dainavo, piešė, bet daugiausia pasirodydavo kaip humanitarė – dažnai dalyvavo kalbų konkursuose. Mokslams visada skyrė daug dėmesio, mokėsi labai gerai. Greta, linkiu, kad kiekvienas tavo gyvenimo etapas būtų sėkmingas. Nepamiršk, kad sėkmės pasiekiame ne vieni, aplink turi būti žmonės – mąstantys, protingi, talentingi, draugiški.

Vilniaus r. Šumsko pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas Artūras Paragys:

Greta yra uoli, pareiginga ir išmintinga. Pamokoje jaučiausi ne dirbąs, o bendradarbiaujantis su šia mokine lyg su kolega. Gausus jos žinių bagažas ir analitiniai sugebėjimai išskiria ją iš kitų mokslo draugų. Vilniaus r. Šumsko pagrindinės mokyklos rusų kalbos mokytoja Romualda Lapševič Gretą rusų kalbos mokiau penkerius metus, ji parodė, kad yra labai gabi kalboms. Mergina turi labai gerai išvystytus kalbos įgūdžius, 2015 m. ji laimėjo mokyklos rusų kalbos olimpiadą. Greta yra labai atvira naujiems dalykams, labai aktyvi, labai teigiama asmenybė, ji dalyvavo įvairiuose konkursuose („Azbukovnik“, kalbų „Kengūra“), laimėjo prizinių vietų. Tikiuosi, kad tai jai padės ateityje

#ATEITIESLYDERIAI
Goda Katkutė: „Nėra nieko neįmanomo“

2015 m. Lie­tu­vos mo­ki­nių tech­no­lo­gi­jų olim­pia­dos res­pub­li­ki­nia­me eta­pe lai­mė­jau 1-ąją vie­tą (kons­truk­ci­nių me­džia­gų gru­pė), 2012 m. res­pub­li­ki­nia­me moks­lei­vių fil­mų kon­kur­se „Ro­dom“ lai­mė­jau 2-ąją vie­tą (fil­mas „Die­na mo­kyk­lo­je“).

Gimiau 2000 m. kovo 6 d. Raseiniuose. Mūsų šeimą sudaro tėtis Ramūnas, mama Rasa, sesuo Greta ir aš. Šeimoje esu mažoji, nes sesuo yra ketveriais metais vyresnė. Visi esame gana skirtingi ir turime skirtingas nuomones, bet vis tiek esame kaip vienas kumštis.

Mokausi Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos II B klasėje. Mokykloje kol kas neužimu jokių specialių pareigų, bet aktyviai dalyvauju mokyklos bendruomenės veikloje, formuojant vertybes, reginiuose. Norėčiau tapti mokyklos tarybos nare. Visi mokomieji dalykai mane kuo nors domina, dauguma ir itin gerai sekasi, todėl sunku išsirinkti vieną mėgstamiausią. Bet mokslas, sėkmingai lydintis mane jau ilgą laiką, yra istorija. Man įdomu išsiaiškinti praeities veiksmų priežastis, analizuoti pasekmes dabartyje. Ypač žavi renesanso epocha, ji itin artima mano asmenybei ir mane įkvepia. Labai patinka ir dailės istorija, nes domiuosi menu.

Esu nevyriausybinės organizacijos Lietuvos moksleivių sąjungos savanorė, padalinio Šiauliuose (Šiaulių mokinių savivaldų informavimo centro) pirmininkė. Lankau Šiaulių J. Janonio gimnazijos dailės studiją „Koloritas“, kartais šoku lindihopą, savanoriauju.

Dar darželyje mėgau išsiskirti, nuveikti daugiau nei kiti, pati juos pamokyti. Mokykloje lyderio bruožai stiprėjo, tapau klasės seniūne, mokinių tarybos nare, vėliau trejus metus pirmininkavau mokinių tarybai. Kartą buvau pakviesta atstovauti mokyklai viename Lietuvos moksleivių sąjungos renginių, ten pirmą kartą ir išgirdau apie šią organizaciją. Ji mane sudomino, nusprendžiau ateiti į naujokų priėmimą. Pirmaisiais metais stengiausi prisidėti prie renginių organizavimo, antraisiais tapau ryšių su visuomene atstove, o šiemet, trečiaisiais savanorystės metais, mane išrinko padalinio pirmininke.

Mane visada palaikė tėvai, mokytojai stengdavosi įtraukti į kuo daugiau veiklų, draugai motyvavo. Pati jaučiu džiaugsmą užsiimdama savanoryste, kur nors dalyvaudama ar ką nors kurdama, tad stengiausi išbadyti save kuo įvairesnėse veiklose. Didžiausią dalį mano laiko užima darbas su komanda, darbų skirstymas. Nuolat palaikau ryšį su daugiau nei 30 komandos savanorių, kiekvienam skiriu užduotis, jas paaiškinu, konsultuoju. Tai nenutrūkstantis procesas, dėl to galvoje nuolat sukasi mintys apie savanorystę ir įvairias veiklas, kasdien atsiranda darbų, susijusių su Lietuvos moksleivių sąjungos veikla, jie užima bent porą valandų.

Dailės studijoje kasdien užsibūdavau ilgai. Dabar ten praleidžiu šiek tiek mažiau laiko, bet stengiuosi bent kartą per savaitę palavinti ranką ir piešimo, tapymo įgūdžius. Namų darbams stengiuosi išnaudoti pertraukas mokykloje, o kai ruošiuosi kontroliniams darbams, darau skyrių santraukas, nes sėdėti ir kalti nemoku, man būtina kuo nors užsiimti, rašydama santraukas labiau įsimenu. Nors atrodo, kad laiką planuoju gana neblogai, žinau, kad galėčiau atrasti ir dar daugiau laiko kitoms veikloms, mat kartais užsisėdžiu prie kompiuterio ar patinginiauju žiūrėdama filmus.

Pavasariui atėjus, stengiuosi dažniau išeiti į lauką ar atrasti laiko skaityti. Visą laisvalaikį praleidžiu su draugais. Mano draugai ypač skirtingi, taigi visi jie manyje ugdo vis kitokias savybes. Be galo juos myliu už tai, kad būdama su jais jaučiuosi auganti kaip asmenybė, jie mane praturtina naujomis žiniomis, motyvuoja. Mėgstu pasivaikščiojimus, būti gryname ore, gerti skanią arbatą, dainuoti kartu su draugais, mokytis naujų šokio judesių, suptis supynėse, žiūrėti įvairių žanrų filmus, vakarieniauti su artimaisiais ar tiesiog besišypsodama tylėti. Kartais mėgstu pabūti ir viena, klausytis muzikos, tapyti, skaityti. Jaučiuosi laiminga būdama ir su draugais, ir viena. Dažnai pasimirštu, kur esu ir ką veikiu, tada laikas tarsi sustoja, užsimirštu, bet akimirkai susimąstau, kad esu laiminga, ir šypsausi.

Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad visos mano veiklos padėjo suburti tokį įvairiapusį draugų ratą. Taip pat tuo, kad veikianti nevyriausybinėse organizacijose buvau pastebėta savivaldybės atstovų, kurie mane kviečia į veiklas, susijusias su miesto jaunimu.

Man labai įsiminė technologijų olimpiada. Besimokydama 7-oje klasėje, dalyvavau miesto etape, ten užėmiau paskutinę vietą. Vėliau, 8-oje klasėje, bandžiau dalyvauti dar kartą, laimėjau 1-ąją vietą mieste ir išvažiavau į respublikinę olimpiadą. Savo grupėje buvau bene vienintelė mergaitė. Visi į mane kreivai žiūrėjo, nes nėra pratę matyti merginų su pjūklais rankose, šiek tiek pašiepė. Bet žinojau, kad esu ne ką prastesnė už vaikinus, daugeliu atveju net pranašesnė, labai stengiausi. Kai skelbė laimėtojus, nusivyliau, nes neužėmiau nei 3-iosios, nei 2-osios vietos ir jau buvau benuleidžianti rankas, bet mane paskelbė 1-osios vietos laimėtoja. Labai apsidžiaugiau ne dėl 1-osios vietos, o dėl to, kad, nors manimi visi ir abejojo, aš sugebėjau visiems nušluostyti nosis ir parodyti, kad lytis neturi nieko bendra su gebėjimais ir darbu. Šiuo pasiekimu didžiuojuosi dar ir dabar.

Savo bendraamžiams, kurie nori ko nors pasiekti, galiu patarti, kad pirmiausia reikia susidėlioti prioritetus, tiksliai apibrėžti savo svajones, jas užsirašyti, stengtis kiekvieną dieną ką nors padaryti tos svajonės išsipildymo link. Manau, kad nėra nieko neįmanomo. Kai stengiesi iš visos širdies ir padedi kitiems siekti jų svajonių, pats eini tinkama linkme, o svajonės virsta realybe.

Norėčiau paskatinti jaunus žmones užsiimti savanoryste, dalyvauti įvairių organizacijų veikloje. Čia aš atradau save ir savo kelią, įgavau be galo daug patirties ir žinių, suradau būrį bendraminčių. Esu be galo laiminga ir linkiu, kad ir kiti atrastų savo laimę panašiose veiklose. Labai vertinu atvirumą, supratingumą, lojalumą, toleranciją. Manau, kad jei su aplinkiniais elgsiesi gerai, jie bus geri ir su tavimi. Už gerus darbus neprašau atlygio, padedu žmonėms, stengiuosi kurti gerą aplink, o vėliau kiti padeda ir man. Įtaką man daro mano tėvai, mokytojai.

Žaviuosi aktorių Beatos Tiškevič, Nijolės Oželytės, Natalie Portman atvirumu, ryžtu kurti ir kovoti už teisybę, toleranciją, išsimokslinimą, lygybę. Dar nežinau, kokį darbą norėčiau dirbti ateityje, bet mane traukia politologija, verslas, edukologija, menai ir tarptautinės galimybės. Mėgstu bendrauti, noriai išbandau naujus dalykus, tad dirbti monotonišką darbą ir sėdėti vienai būtų itin sunku.

Lietuvoje mane džiugina tai, kad čia mano namai, kad nėra didelių neramumų, kad čia yra mano šeima, draugai, mylima gamta. Neramina žmonių nedėkingumas ir nenoras prisidėti prie valstybės kūrimo. Nesuprantu tų, kurie daug skundžiasi, bet nebando situacijos gerinti patys. Džiaugiuosi, kad valstybė vis modernėja, tampa atviresnė, bet kai kurių žmonių neišsilavinimą, neatvirumą naujovėms ir homofobiją vis dar matau kaip didelę spragą, užkertančią kelią valstybei tobulėti. Tikiuosi, kad po dešimtmečio šalis bus dar atviresnė, jaukesnė ir šiltesnė vieta, tinkama naujiems talentams skleistis, naujiems lyderiams augti, kurti ir pildyti svajones.

* * *

Apie Godą:

Klasės auklėtoja Laimutė Samulionienė:

Goda Katkutė – Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos II klasės mokinė. Jos gebėjimas nuoširdžiai bendrauti pastebėtas jau pirmomis mokymosi gimnazijoje dienomis. Atvirai ir principingai reikšdama nuomonę, Goda sudomina aplinkinius, visada turi įdomių idėjų, svarių argumentų diskutuodama, padeda išspręsti mokykloje ir klasėje kilusias problemas. Mokinė labai gerai mokosi, yra smalsi, stropi ir atsakinga. Jei įsipareigoja atlikti užduotį, tai ją puikiai įvykdo. Nors ir būdama labai užimta visuomenine veikla, randa galimybių turiningai praleisti laiką su klasės draugais: dalyvauja pokalbiuose, išvykose, lankosi koncertuose, spektakliuose. Labai žavi jos kuklumas, santūrumas, diplomatiškumas – ji visada stengiasi išklausyti kito nuomonę, geba taktiškai pasakyti savo pamąstymus, ieško kompromiso iškilus probleminei situacijai. Goda su didžiausiu entuziazmu dalyvauja visuomeninėje veikloje, todėl, manau, jos darbai bus labai naudingi kuriant gražią Lietuvos ateitį. Savo mielai auklėtinei noriu palinkėti visada elgtis garbingai, ryžtingai spręsti net ir sudėtingiausius klausimus, nes, anot H. Hesse, „kiekvienas stiprus žmogus neišvengiamai pasiekia tai, ko verčia ieškoti tikrasis jo esybės potraukis.“ Be to, skatinu neprarasti optimizmo ir pasidžiaugti nuveiktais kilniais darbais

#ATEITIESLYDERIAI
Ingas Petrušis: „Svarbiausia nebijoti“

2015 m. pa­sau­lio mė­gė­jų K-1 čem­pio­na­te iš­ko­vo­jau 1-ąją vie­tą. 

Gimiau 1998 m. spalio 17 d. Varėnoje. Esu vienas iš penkių šeimos narių. Mes – Petrušiai! Turiu brolį, sesę, tėtę ir mamą. Esu vyriausias vaikas. Brolis sportuoja – žaidžia rankinį, jam 14 metų. Pasigirsiu – brolio rankinio klubas (Varėnos „Ūla“) penkiskart iš eilės tapo Lietuvos čempionais (savo amžiaus grupėje). Sesei 7-eri metai. Ji mokosi pirmoje klasėje, lanko muzikos mokyklą. Groja pianinu. Visa mano šeima, išskyrus mane, gyvena Varėnoje. Auginame šunį ir katiną.

Mokausi Vilniaus Karoliniškių gimnazijos III B klasėje, priklausau gimnazijos mokinių tarybai. Iš visų pamokų man labiausiai patinka fizika. Šią pamoką kaip savo mėgstamiausią įvardijau ne be reikalo. Mano manymu, fizika – gyvenimo mokslas. Jeigu daugelis žmonių klausia, kur jie gyvenime panaudos matematiką, tai žmogus, besimokantis fizikos, nedrįs savęs to paklausti. Juk viską, ką išmokstame per fizikos pamokas, galime pritaikyti praktikoje. Šis mokslas aprėpia visus reiškinius, kurie vyko, vyksta ir vyks aplink mus: elektrą, jėgas, šiluminius reiškinius. Tai sritis, kurios specialistai viduramžiais buvo vadinami magais.

Pagrindinis mano užsiėmimas po pamokų, nors gal labiau gyvenimo būdas, yra K-1 sporto šaka. Ši sporto šaka – tai kovos ringe, per kurias galima smūgiuoti rankomis, kojomis ir keliais. Sportuoju sporto klube „Sparta Fight Gym“. Dar priklausau Jaunųjų konservatorių lygai – jaunimui, kuriančiam Lietuvą. Mėgstu gamtą. Grįžęs į gimtąją Varėną, visąlaik bent valandai išeinu į mišką. Man taip pat patinka keliauti, leisti laiką su draugais, skaityti įvairias biografines knygas, romanus.

Savo sportinių gebėjimų nevadinčiau talentu. Tai labiau panašu į sunkų darbą. Kasdienį, varginantį, sunkų darbą. O tuo užsiimti mane pastūmėjo treneris Andrius Šipaila. Kiekvieną rytą pradedu nuo stiklinės vandens ir sočių pusryčių. Po pusryčių laukia grožio procedūros – dantų valymasis ir dušas. Viską susitvarkęs, pėdinu į mokyklą. Mokykla netoli, vos už 7 min. kelio viešuoju transportu. Mokykloje, kaip ir kiekvienas normalus mokinys, mokausi. Dažniausiai tai trunka apie 6 valandas. Jeigu tai antradienio ar ketvirtadienio rytas – papildomai turiu rytines treniruotes. Veiksmo vieta – mokyklos sporto salė. Čia yra viskas, ko reikia.

Kiekvieną darbo dieną po mokyklos grįžęs namo, papietauju, susikraunu mantą ir po 20 min. vykstu į treniruotę. Ji trunka nuo 1 val. 30 min. iki 2 val. 30 min., priklausomai nuo to, ar pasilieku papildomai padirbėti. Grįžtu namo apie 20 val. pavakarieniauju ir einu ruošti namų darbų. Lova mane pasitinka 23 val. Šeštadieniais arba einu pabėgioti, arba klube su kolegomis pasidarome 10 raundų sparingo (tai lengva kova be stiprių smūgių).

Turbūt įdomiausia mano istorijos dalis yra mano ilgas kelias iki šios sporto šakos. Todėl jį ir norėčiau čia aprašyti. Viskas prasidėjo 7-oje klasėje. Tada jau penkerius metus žaidžiau rankinį, o šešerius – šokau tautinius šokius. Nuo pat mažų dienų turėjau daug bendro su sportu. Boksas, kovos mane traukė jau nuo vaikystės. Deja, bet Varėnoje galimybių treniruotis nebuvo. Čia nėra nei bokso, nei jokios kitos kovos menų salės. Benaršydamas internete, aptikau kovotojų vaizdo įrašų. Jie lyg pažadino kažką, kas visą laiką manyje tūnojo, bet iki tol snaudė. Nieko nelaukęs tą pačią dieną paklausiau mamos, ar negalėtume kraustytis kur kitur, kur yra kokios nors bokso treniruotės. Ir sulaukiau netikėto atsakymo: „Tai jei nori, pasiimk močiutę, išnuomojame butą ir važiuok į Vilnių. Juk ten tikrai turi būti.“

Žinoma, mama juokavo. Bet man šie žodžiai ne tik įstrigo, bet ir suteikė peno mintims ir vakaro svajonėms. Pradėjau domėtis, ieškoti klubų. Pasikalbėjęs su pusbroliu iš Vilniaus, sužinojau apie „Sparta Gym“ klubą. Nežinau kodėl, bet jis mane labai sužavėjo. Pasakiau sau: „Būtinai čia pateksiu!“ Žinojau visus klubo kovotojus, trenerius, pasiekimus. Pats nesupratau kodėl, bet 7-oje klasėje taip ir neišvykau. Su tėvais sudarėme sandėrį, kad jeigu 8-ą klasę baigiu su pagyrimu ir pusmetį neturėsiu mažesnio pažymio nei 9 – važiuoju į Vilnių. Taip ir padariau. 8-os klasės pabaigoje man buvo įteiktas pagyrimo raštas už labai gerą mokymąsi. Vasaros vidury, pasakęs tėvams, kad jie turi nuvažiuoti pasirašyti sutarties į vieną Vilniaus gimnazijų, sulaukiau dar labiau netikėto klausimu suformuluoto atsakymo: „O tai kur tu gyventi ruošiesi?“ Tėvai užgrojo visai kitą dainą, neva jie nėra nieko žadėję ir aš prisigalvojau nesąmonių. Neva viskuo reikėjo rūpintis anksčiau, nes jau tuoj prasideda mokslo metai ir nieko neišeis. Tą periodą įvardyčiau kaip tamsiuosius amžius. Ginčai, pykčiai, isterijos – buvo visko. Juk aš savo pažadą ištesėjau, dabar buvo jų eilė!

Galiausiai pasilikau Varėnoje ir pirmą gimnazijos klasę pabaigiau gimtinėje. Žinoma, tai buvo tragiškiausi metai. Esu užsispyręs ir principingas, todėl prižadėjau sau, kad jeigu jie su manim taip, tai ir aš su jais! Pradėjau tyčia nesimokyti, į pamokas žiūrėjau pro pirštus. Nevengdavau konfliktų su mokytojais, kurių mokymo politika man nepatiko. Ji buvo pasenusi ir pilna nereikalingo šlamšto. Dėl visų šių barnių neretai būdavau traktuojamas kaip klasės yda, kuri visą klasę veda blogu keliu. Visgi mokslo metų gale gavau penkias padėkas už įvairius konkursus, mokyklos vardo garsinimą, pagyrimą už gerą mokymąsi ir... kelialapį į kitą klasę! Mokyklos valdžia nusprendė mane perkelti į kitą klasę, nes, anot jų, manoji klasė per daug manęs klausė, aš buvau jiems labai blogas pavyzdys. Ignas Petrušis – visų problemų židinys. Galbūt jie būtų mane išmetę ne tik iš klasės, o ir iš mokyklos, bet, spėju, mano pažymių vidurkis jiems trukdė. Išgirdę tokį sprendimą, mano tėvai labai supyko ant mokyklos valdžios. Juk ji nėkart nepaskambino tėvams, nepranešė, koks mano elgesys. Trumpai tariant – nesiėmė jokių priemonių, kad to nebūtų. Tada ir gavau palaiminimą vykti į Vilnių.

Prašymus mokytis vasaros pradžioje nunešiau į keletą geriausių Vilniaus gimnazijų. Žinoma, buvau atmestas, nes mano vidurkis tada buvo smarkiai nukritęs. Mano patekimas į Karoliniškių gimnaziją – tikrai atsitiktinumas. Bevažiuodamas į stotį, iš kurios turėjau vykti namo, sutikau draugę. Ji važiavo paduoti prašymą mokytis šioje gimnazijoje. Pasiūlė ir man. Na, galvoju, nėra ko prarasti. Nuėjęs ten ir pats užpildęs prašymą, sulaukiau gana keistos reakcijos. Juk šiuos dokumentus turėjo pasirašyti tėvai! Pakalbėjęs su priėmimo komisijos nare, gavau leidimą pasikalbėti su mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Kalbėjomės gana ilgai – apie pusantros valandos. Po šio pokalbio į mokyklą buvau priimtas iškart.

Taip pat man buvo leista pasirinkti: eiti į stipriausių mokinių ar sportininkų klasę. Pagalvojęs, kad iš sportinės klasės jau atėjau su nelabai gražia istorija, pasirinkau proto gumbus. Taip atsidūriau II B klasėje.

Labai tuo džiaugiuosi! Žmonės buvo labai draugiški, visiškai priešingi mano išankstinėms mintims: „Ateisiu, tai būtinai bandys šaipytis, kad iš kaimo. Nu... Bandys – gaus į galvą.“ Kartodavau tai pats sau. Įsivaizdavau, kad, nuėjęs į kitą mokyklą, turėsiu kovoti dėl išlikimo. Toli gražu taip nebuvo! Mokydamasis šioje mokykloje susipažinau su daug nuostabių žmonių, su jais planuoju palaikyti ryšius ir ateityje. Taip pat visai atsitiktinai susipažinau su vienu žmogumi. Būtent su jo šeima dabar gyvenu ir, sėdėdamas prie jo stalo, pildau šią anketą. Ačiū Dievui, kad pasauly dar yra tiek daug gerų žmonių! Taip skamba mano, paprasto Lietuvos paauglio Igno Petrušio, kelias svajonės link. Beje, tie žmonės, kuriuos mačiau plakatuose, kurių visus vaizdo įrašus kone moku mintinai, tie „Sparta Gym“ kovotojai dabar man – nebe tie, kuriems svajojau bent ranką paspausti ar autografo paprašyti. Dabar mes vienas kitą pažįstame kaip vienos šeimos narius!

Labiausiai didžiuojuosi iškovotu pasaulio mėgėjų K-1 čempiono titulu. O labiausiai įsiminė Pasaulio kikbokso organizacijų asociacijos Lietuvos federacijos K-1 čempionatas. Kovojau finale dėl čempiono vardo. Kovos pabaigoje ekrane pamačiau rezultatą 2:1 mano naudai. Kaip ir priklauso, ringo teisėjas iškėlė mano ranką. Salėje nuaidėjo plojimai, o varžovo trenerio veidas tapo it Ivano Rūsčiojo. Nieko nelaukęs varžovo treneris nuėjo prie trenerių staliuko ir pradėjo diskutuoti. Ringo teisėjas liepė kovotojams užimti savo kampus. Taip ir padarėme. Po 5 min. plepalų, keistų ir susimąsčiusių veido mimikų ringo teisėjas vėl pakvietė mane ir priešininką. Antrą kartą iškėlė jo ranką. Salėje nuaidėjo švilpimai ir vieningas riksmas: „Būū!“.

Pasižiūrėjęs į savo trenerį, pamačiau piktą jo veidą, kuris liepė man eiti iš ringo. Po tokio poelgio treneris liepė visai komandai rengtis ir važiuoti namo. Jis pasakė: „Jeigu jie taip su mumis – mes irgi taip su jais. Jie taip pasielgė ne tik su Ignu. Jie taip pasielgė su mumis visais. Mes šeima. Renkamės daiktus ir važiuojam namo.“ Visa komanda, nors daugelis jų dar turėjo kovoti finale, susirinko daiktus ir išvažiavo namo. Tądien supratau, kad „Sparta Fight Gym“ man yra daug daugiau nei tik klubas. Tai mano šeima.

Gyvenime man svarbiausia ištikimybė, drąsa, ryžtas, užsispyrimas, žodžio laikymasis. Pati svarbiausia vertybė – ištikimybė. Mano manymu, jei žmogus negali būt ištikimas klubui, artimajam ar pačiam sau – jis negali būti ištikimas niekam. O kas iš to, jeigu žmogus blaškosi nuo vienų durų prie kitų, jeigu šiam pasauly neturi savo vietos. Įtaką man daro daug žmonių. Negalėčiau išskirti vieno ar kito. Iš kiekvieno išsirenku tai, kas man atrodo jame geriausia. Didžiausi autoritetai – Vasilyj Lomachenko ir Henrikas Vikšraitis. Tai aukštumas pasiekę atletai, kurie gyvena paprastą gyvenimą, yra labai paprasti ir nuoširdūs žmonės.

Baigęs mokyklą planuoju studijuoti inžineriją. Elektros ar elektronikos – dar tiksliai nenusprendžiau. Ši sritis man atrodo pelninga ir artima (kaip jau minėjau, labai mėgstu fiziką). Kur studijuoti – Lietuvoje ar užsienyje, taip pat dar neapsisprendžiau. Galutinį sprendimą bandysiu suformuluoti per vasaros atostogas. Taip pat planuose turiu ir kovas profesionaliame ringe. Tam, kad ten patektum, reikia būti pilnamečiu, turėti gerą psichologinį, fizinį parengimą ir nemažai patirties mėgėjų ringe. Todėl dabar stengiuosi iš visų jėgų!

Savo bendraamžiams noriu pasakyti: svarbiausia nebijoti. Juk už tai, kad pabandysi, niekas per ausį neduos. O savo tikslo siekti pradėti vertėtų nuo paprasčiausio domėjimosi tuo dalyku. Tada pradėti galvoti, kaip tai padaryti. Na, o turint tokį planą belieka tik imtis veiksmų!

Mane džiugina lietuvių draugiškumas, pagalba bėdoje. Žinoma, galima išgirsti daug sakančiųjų, kad Lietuvoje visi pikti ar pavydūs. Taip nėra! Lietuviai – draugiški ir šilti žmonės! Neramina apolitiškumas. Ne veltui senovės Graikijoje žmogus, nesidomintis politika, buvo vadinamas idiotu. Juk nuo rinkėjų priklauso, kokia bus jų vaikų ateitis. Todėl manau, kad kiekvienas pilietis turėtų daugiau domėtis politika ir žinoti, ką ir kodėl renka. Po 10 metų Lietuva, tikiu, bus graži, moderni, pilna jaunatviškų idėjų ir klestinti valstybė!

* * *

Apie Igną:

Mama Lionė Petrušienė

Igno talentų nepastebėjau dar iki dabar. Mano manymu, tai ne talentas, tai – sunkus darbas. Pergalės, kurias Ignas iškovojo per savo trumpą septyniolikos metų gyvenimą, buvo ne kas kita nei stipraus atsidavimo rezultatas. Auginti tokį sūnų nėra sunku. Nuo pat mažens juo pasitikėjau, su manimi jis buvo atviras, nesvarbu, kokio dydžio „cyrkų“ pridarydavo. Siekti rezultatų jo skatinti nereikia, jis pats visąlaik užsibrėžia tikslus ir bando juos pasiekti. Manyčiau, kad didžiausia paskata, kurią mes, šeimos nariai, suteikiame Ignui – sudarytos sąlygos išvažiuoti mokytis į Vilnių. Mokytis ir gyventi sostinėje, kur yra daugiau perspektyvų. Pagrindinės ir geriausios jo savybės – užsispyrimas ir optimizmas. Šie du charakterio bruožai neapleido jo nuo pat mažens.

Fizikos mokytoja Rita Grybaitė

„Nieko, kas būtų visiškai vertinga, nekyla iš ambicijų ar pareigos jausmo. Visa tai kyla iš meilės arba atsidavimo žmonijai ir objektyvių dalykų“, – yra pasakęs A. Einsteinas. Laikas yra reliatyvus, žmonės yra subjektai, kurie ateina atidarydami ir išeina uždarydami mano kabineto duris... Labai džiaugiuosi, kad šį rugsėjo mėnesį mano kabineto duris atvėrė Ignas. Aš šio jaunuolio dar „nepagimdžiau“ (vaiko „gimdymas“ trunka 9 mėnesius, o nuo pirmojo mūsų susitikimo praėjo mažiau nei pusė metų)... Tai nėra eilinė asmenybė, bet ir nėra tuščia lenta... Į ją rašau tris kartus per savaitę. Skaičiai, fizikos dėsniai, uždaviniai, energija, imlumas, sportas – lyg Pandoros skrynia. Šioje asmenybėje telpa labai daug, tikiuosi, tilps dar daugiau, ir ne tik kaip mokinyje, bet ir kaip individualybėje. Šio jaunuolio judrumas, pozityvumas, kartais kandumas ir subtilus priėjimas prie manęs, kaip mokytojos, priverčia atkreipti į jį dėmesį ne tik kaip į mokinį, bet ir kaip į asmenybę – mūsų santykiai kaip Kulono jėga tarp dviejų taškinių kūnų, atvirkščiai proporcingų atstumo kvadratui, kur kartais įsivelia neigiamas pagreitis, neinercinės atskaitos sistemos arba trečiasis Niutono dėsnis. Bet juk tai gyvenimas. Igno imlumas fizikai kartais neatsiejamas nuo tinginystės, tikriausiai čia kalti trinties dėsniai ir pasipriešinimo jėgos – juk amžino variklio dar niekas nesukūrė! „Kiek duosi, tiek veš“, – būtent šis sakinys labai tiksliai apibūdina jį kaip mokinį, bet kartais ir man tiesiog tenka pastovėti kaip faraonei Kleopatrai Egipte, kad ši piramidė nenugriūtų. Kaip jau minėjau, man dar liko daugiau nei 9 mėnesiai „gimdymo kančių“. Ignui – tiek pat pasipriešinimo ir imlumo. Tikiuosi, kad šis augantis talentas taps aukščiausius rezultatus sporto srityje pasiekusiu žmogumi, kuris visada judės tik turėdamas teigiamą pagreitį, o laisvasis kritimas liks tik fizikos vadovėlyje. Talentais ne tampama, talentais – gimstama! Bet, Ignai, nepamiršk, kad tobulybių vieta muziejuje. Linkiu išlikti žmogumi!

#ATEITIESLYDERIAI
Samuelis Sauchatas: „Kad atsirastų požiūris į žmogų ne kaip į kažkokio darbo atlikėją, o kaip į Žmogų“

2015 m. XIV tarp­tau­ti­nia­me mo­ki­nių fran­ko­fo­niš­ko­jo tea­tro fes­ti­va­ly­je su tru­pe lai­mė­jo­me 1-ąją vie­tą. 2016 m. esu pa­te­kęs į Lie­tu­vos res­pub­li­ki­nį skai­to­vų kon­kur­są.

Gimiau 1997 m. rugsėjo 22 d. Vilniuje. Turiu mamą, kuri iš prigimties yra amatininkė, menininkė ir siuvėja, o dabar dirba paštininke. Taip pat turiu dėdę, kuris gyvena Rygoje, Latvijoje. Jį pirmą kartą pamačiau prieš dvejus metus, kai keliavau po Baltijos šalis autostopu.

Mokausi Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos IV C klasėje. Mokykloje lankau teatro būrelį prancūzų kalba. Sunku išsirinkti mėgstamiausią discipliną. Mintyse varžosi prancūzų ir lietuvių kalbos, bet nesijaudinkite – ne tautinės tapatybės klausimas mano galvoje čia svyruoja. Prancūzų kalba man leidžia pažinti kitą kultūrą ir jos subtilybes per kalbą, na, o per lietuvių kalbos pamokas gerbiama mokytoja V. Liužinienė kursto egzistencinių klausimų katilą ir atveria plačiausią literatūros spektrą. Taigi, viskas priklauso nuo nuotaikos: prancūzų kalbos pamokos mėgstamiausios, kai yra nuotaika panarplioti smulkmenas, o lietuvių kalbos pamokos, geriau pagalvojus, visada sugeba sužadinti mano smalsumą. Kaip jau minėjau, mokykloje lankau teatro būrelį, tai ir yra pagrindinis mano užsiėmimas po pamokų. O kitos veiklos priklauso nuo konkretaus meto. Pavyzdžiui, jei teatro edukologijos studentai stato kokį spektaklį, tai vaidinu ten, o štai 2015–2016 mokslo metų pirmame trimestre priklausiau legendiniam teatro būreliui ant Tauro kalno – „Elementoriui“.

Nemanau turįs kažkokį talentą. Tiesiog mėgstu skaityti poeziją, kartais ją padeklamuoju, kaip kad buvo ir per meninio skaitymo konkursą. Tai tėra teatro dalis, na, o teatrui meilės kibirkštėlė atsirado, kai reikėjo kažkur dėti savo kūrybinę energiją, o, beje, jos turiu daug. Kasdien repeticijose praleidžiu po bent 2 valandas. Būna, penktadieniais gavę gerą teatro erdvę ir turėdami idėją, su draugais neišlendame net krapštomi iki pavakarių. Kiekvieną vakarą rašau, taip sau, pats sau. Skaitau poeziją, kartais ir pats kuriu. Su draugais surengiame viešą teatrą. Taigi, kaip turbūt jau supratote, vienas didžiausių mano pomėgių ir yra teatras. Tuo ir užsiimu. O juk teatras apima visas meno sritis – nuo šokio iki muzikos. Vaikštau į teatrą, stebiu teatro studentų darbus, iš jų mokausi ir pats mintyse rezgu savus scenarijus. Šiuo metu dar šiek tiek mokausi groti lūpine armonikėle.

O kai ateina laikas, pavyzdžiui, vasarą, kai nebelieka rutinos, aš keliauju. Užsidedu kuprinę ant pečių, sukaupiu ištvermę, norą, entuziazmą ir iškeliu nykštį. Taip iškėlęs nykštį esu pusę Europos apkeliavęs. Tai kol kas, mano nuomone, didžiausias mano pasiekimas, nes tos kelionės vyksta dažniausiai be pinigų, bet įspūdžių ir galimybių atsiveria nesuskaičiuojamai daug, telieka sugebėti rinktis ir norėti keliauti. Didžiausius įspūdžius man palieka ne konkuruoti susirinkęs jaunuolių būrys (nesakau, kad tai yra blogis, tiesiog man tai – ne esminiai gyvenimo prisiminimai), o kelionės.

Gal nuskambės kaip klišė, bet gyvenime klausausi širdies balso. Bet ką darydamas klausiu savęs, kodėl man to reikia. Tai mane gelbsti nuo besaikio vartojimo kultūros ir veda pas autentiškus žmones, į autentiškus įvykius. Didelę įtaką man daro lietuvių kalbos mokytoja, nes jos pamokose praleidžiu daug laiko ir visad gilinuosi į medžiagą. Neturiu vieno konkretaus autoriteto. Na, gal tai būtų aktorius Robinas Williamsas dėl savo improvizacinių gebėjimų žaibo greičiu kurti istorijas, paralelinės realybes scenarijus ir personažus, manau, kad jį vejasi Jimas Carry.

O artimiausias žmogus, turintis šiuos sugebėjimus, yra mano teatro mokytojas Tautvydas Bagdonas. Man jis yra autoritetas, nes jis ne tik kuria savo dainas, pašėlusiai gerai improvizuoja, režisuoja ir nuostabiai vaidina, bet jo sukurtos dainos yra retas reiškinys, jos manyje sugebėjo ne kartą rezonuoti. Sava kūryba jis daug kartų yra išspaudęs man ašarą – katarsio ašarą, pasididžiavimo ašarą....

Norėčiau studijuoti Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, rinksiuosi aktoriaus specialybę. Bet taip pat svarstau apie Lietuvos edukologijos universitetą, mane domina teatro ir kino edukologija. Bet čia planai, kuriuos aš paminiu išgirdęs tą standartinį klausimą, ką studijuosi. Neketinu studijuoti iškart baigęs mokyklą, pirmiausia ketinu keliauti, užsiimti gatvės teatru, žongliravimu ir panašiai – šiuo metu man tai atrodo didesnis iššūkis. Traukiau mane keliauti, traukia...

Nuo ko pradėti siekti savo svajonės? O ką reiškia pats žodis „pradėti“? Ogi pasižiūrėkime, kaip jis sudarytas. Priešdėlis „pra“ vartojamas kituose žodžiuose, tokiuose kaip šie: pramesti, pralošti, prašauti, praaugti (gal kaip pavyzdžio žodžio „pragerti“ neimkime). Priešdėlis „pra“, kaip matote, rodo nepataikymą, kažko pralėkimą, netikslumą. Taigi pradėti kažką reiškia dėti per, pro šalį... Na, ir ką bent jau bandei įdėti, štai ką aš sakau. Sėkmingi žmonės bijo ne daryti, o bijo gailėtis, kad nepadarė.

Kas Lietuvoje mane džiugina? Džiugina, tikrai džiugina. Yra tiek daug džiugių dalykų. Visų pirma, kad tai yra puiki šalis saviraiškai, nes kitose šalyse pasakęs, kad esu vegetaras, esu palydimas šalia stegozauro ant pjedestalo, supraskit – eksponatas. Sparčiai blaivėjanti šalis, tiek daug kuriančių šviesių žmonių, kurie teigiamai ir drąsiai žvelgia į ateitį, jie ją ir kuria. Gražus mūsų atžalynas, Lietuva gerose rankose. O apie tai, kas neramina... Problemų ir iššūkių (asmeniškai aš tam tikrus dalykus labiau mėgstu vadinti iššūkiais nei problemomis, tada ir griebtis iššūkių lengviau nei problemų) turime daug. Labiausiai neramina vienas dalykas – tai kalbos išlaikymas, išsaugojimas ir puoselėjimas. Tai, mano nuomone, ir yra pagrindas, ant kurio ir laikosi tas lietuviškas tapatumas. Praradus kalbą, jos nebemylint, bus per vėlu – lietuvių nebebus.

Kokią Lietuvą įsivaizduoju po 10 metų? Na ir sunkus klausimas. Aš save sunkiai įsivaizduoju po 10 metų. Na, bet išsakysiu, ko viliuosi. Viliuosi, kad švietimo sistema taps žmogiškesnė visų jos dalininkų atžvilgiu. Svajoju, kad pamatinės problemos, tokios kaip alkoholizmas, rūkymas, bus retenybė. Bet, aišku, tai tėra nesveikos visuomenės simptomai, dėl to tikiuosi, kad mes pirmų pirmiausia išmoksime draugiškai gyventi vienas su kitu, bendradarbiauti ir kurti bendrą gerovę vieni kitiems. Norėčiau, kad atsirastų požiūris į žmogų ne kaip į kažkokio darbo atlikėją, o kaip į Žmogų. Bet kas ten žino, gal tiesiog pats miestas negali tokiu principu veikti. Na, bet jei manęs klausite apie optimistiškiausią ateities versiją, tai ir gausite Atlantidos lygio utopines svajones – aš esu pernelyg didelis idealistas.

* * *

Apie Samuelį:

Draugas Benas Matulis:

Samuelis man yra geriausias draugas, mokytojas. Samuelio talentą pastebėjau per kelias savaites po to, kai pirmą kartą jį sutikau. Jis – visada žmonių dėmesio viduryje, yra labai charizmatiškas, energingas ir nuovokus pašnekovas. Tikrai žinau, kad Samuelį galima įmesti į bet kokią situaciją ir jis greit joje susigaudys, staigiai išmoks tai, ką reikia. Dėl savo nuovokumo puikiai improvizuoja tiek muzikos sferoje, tiek teatre, tiek gyvenimiškose situacijose. Šito vaikinuko unikalumas ypač gerai pasireiškia užlipus ant scenos. Nesvarbu – vaidina ar šiaip kokį renginį veda – visada sugeba išlaikyti žiūrovų dėmesį ir palikti juos sužavėtus. Kur jo ateitis – nuoširdžiai nežinau, per daug įvairiapusiškas jis, žinau tik tiek, kad ji bus didelė, jei Samuelis neužmigs ant laurų ir nenustos augęs. Tad jam to ir palinkėčiau – neužmigti ant laurų, toliau įvairiapusiškai tobulėti ir gyventi klausantis širdies balso.

Draugas ir režisierius Tautvydas Bagdonas:

Su Samueliu susipažinau „Masters of Calm“ festivalyje ir iš pradžių pastebėjau, kad jis turi gerą, subtilų humoro jausmą. Ne dažnas žmogus sugeba mane prajuokinti ar nustebinti savo juokeliu, sąmojų originalumu, bet jis nustebindavo. Ypač į akis krito ir iki šiol krenta jo smalsumas ir atsidavimas teatrui, aktyvumas teatro gyvenime. Jį dažnai gali sutikti teatre ir įvairiuose kituose renginiuose. Kartą jis man sakė, kad vienu metu lanko, rodos, tris teatro užsiėmimus. Na, o dabar, kai jis vaidina pagrindinį vaidmenį mano režisuojame minispektaklyje, pastebiu ir jo atsidavimą. Samuelis sutinka repetuoti tris kartus per savaitę ir žinau, kad pasiryžtų skirti ir dar daugiau laiko, netgi paaukotų miegą. Jis yra tas žmogus, kuris dirba visu pajėgumu ir nori to iš kitų. Jis labai klauso mano komentarų, iškart į juos reaguoja. O po repeticijos Samuelis yra tas, kuris nori išsamiai ją aptarti. Po repeticijos jis visada paprašo, kad atsiųsčiau jam tai, ką nufilmavau. Mėgsta užduoti daug klausimų apie tai, kaip aš kuriu. Kaip jį skatinu? Skirdamas pagrindinį, o ne mažą vaidmenį, nes žinau, kad jis sugebės, ir noriu, kad jis tai patirtų, kad ši patirtis pastūmėtų jį imtis didelių žingsnių, galbūt savarankiškos kūrybos. Mane žavi visos anksčiau išvardintos jo savybės, prie jų dar pridėčiau aktyvumą. Samuelis negali išsėdėti vietoje. Jis nori ką nors veikti, kurti, dalyvauti, patirti. Nuolatos. Mane žavi jo kruopštumas statant spektaklį, tai pastebiu jo ranka parašytose refleksijose. Jis pastebi tokias mažas detales. Svarbu paminėti, kad Samuelis turi ryškių lyderio savybių, labai gerą vaizduotę, turi originalių idėjų. Aš prognozuoju, kad jis bus saviveiklininkas, teatro kūrėjas, pats sau viršininkas. Jis nedirbs teatre, o su draugais turės trupę ir bus jos lyderiu. Ir nestatys jis tipinių darbų. Linkiu jam surasti būtent tai, ką jis turi ir nori veikti. Niekur nesiblaškyti. Linkiu tam pasitelkti visą savo kūrybingumą.

Teatro trupės „Tartumberibu“ teatro mokytoja Jurgita Rudėnaitė:

Samuelis į forumo teatro trupę „Tartumberibu“ atėjo prieš metus ir iš karto drąsiai ėmėsi užduočių. Jau po pirmosios repeticijų savaitės jis lipo ant scenos ir atliko pagrindinį vaidmenį. Atsidavimas teatro raiškai, įsigilinimas į menkiausias detales kuriant personažus, nuolatinis iššūkių sau kėlimas ir reflektyvumas yra stipriosios jo savybės. Daug ir atkakliai dirbdamas, sąmoningai keldamas klausimus (ką ir kaip daro, kodėl daro būtent taip), jis sparčiai sugeria žinias, aktoriaus darbo įrankius ir metodus. Kartais siekdamas maksimumo, norėdamas išbandyti save, Samuelis renkasi kraštutinumus, bando statyti save į ekstremalią padėtį. Todėl darbas su Samueliu labai įdomus ir turtinantis, ruošdamasi repeticijoms turiu aiškiai ir jautriai nustatyti ribas, kad stiprios patirtys nevirstų skauduliais ar traumomis. Juk teatras – tai nuolatinis darbas su savimi, gilinimasis į savo jausmus, emocijas ir įpročius. Ir vis tik nors jis šiandien galėtų būti puikus aktorius, tikiu, kad jam sektųsi ir kitose srityse. Samuelis yra smalsus, gebantis atsirinkti darbus, o į tuos, kurių imasi, įdeda visą save, visą savo širdį. Svarbu ne ką daryti, o kaip. Tad linkiu išsirinkti, kur jis nori būti, ir būti visa širdimi. Tiesiog geru žmogumi. O Samuelio mamai ir kitiems mokytojams palinkėsiu ramybės, tvirtai ir kantriai stovėti ant žemės, kai Samuelis su savo nepakartojama energija sukasi aplink it viesulas!

...

#ATEITIESLYDERIAI
Denis Krupičiovič: „Visi mes gyvensime toje valstybėje, iš kurios niekada nenorėsime pabėgti“

Esu Lie­tu­vos mo­ki­nių par­la­men­to na­rys, Šal­či­nin­kų ra­jo­no mo­ki­nių ta­ry­bos pre­zi­den­tas, Šal­či­nin­kų me­no my­lė­to­jų aso­cia­ci­jos „A­tei­ties jau­ni­mas“ na­rys.

Gimiau 1997 m. birželio 20 d. Šalčininkuose. Mano šeima – tai tėvas, mama, brolis, aš ir, kaip keistai beskambėtų, katinas Tomas. Mama yra virėja, su ja dažnai kartu bandome pagaminti ką nors naujo, todėl virtuvė tampa mūsų poligonu – vyksta idėjų karas. Kulinarija – bendras mano ir mamos pomėgis. Tačiau vien kulinarija mama neapsiriboja.

Kita jos veikla – visokiausi rankdarbiai: dekupažas, pintinių pynimas iš popieriaus ir daug kitų dalykų. Tėvas dirba statybininku, nors tai kiek skiriasi nuo kulinarijos, bet ir čia turime daug bendro. Dažnai tenka kartu planuoti remontus, daryti eskizus, spręsti geometrines užduotis, kurios atsiranda, kai tėvas ką nors sugalvoja, net kartu jas įgyvendinti.

Brolis – automobilių elektrikas, tačiau jo manija yra kompiuteriai ir garso aparatūra, todėl su broliu turime daugiau nei daug bendrų temų pokalbiams, nes pats esu mokyklos didžėjus ir renginių garso režisierius (aišku, savamokslis, bet nenustoju tobulintis). O mano asmeninis pomėgis – kompiuteriai, planšetės, telefonai ir viskas, kas su jais susiję. O jei prisimintume katiną Tomą, tai jis tikras šeimos narys, kiek save pamenu, jis visada gyvena su mumis. Štai tokia mano šeima.

Gimiau Lietuvoje, bet maždaug nuo 3-ejų iki 9-erių metų gyvenau Kandalakšos mieste, Rusijoje. Būtent tą kraštą laikau savo namais, savo gimtine. Grįžti į Lietuvą labai nenorėjau, bet teko. Ilgai negalėjau susitaikyti su tuo, kad dabar mano namai – Lietuva. Bet pamilau šią šalį labiau už Kandalakšą. Niekada nenorėsiu iš čia išvažiuoti, todėl visais būdais bandau tobulinti savo kraštą, daryti žmonėms gėrį, siekti savo užbrėžtų tikslų.

Pamilti Lietuvą man padėjo Jaunųjų geografų mokykla. Joje mokydamasis apkeliavau beveik visą Lietuvą ir susipažinau su daugybe žmonių, dabar turiu draugų beveik kiekviename Lietuvos kampelyje. Būtent Jaunųjų geografų mokykla padėjo man suprasti Lietuvos grožį, jos svarbą, jos reikšmę mano gyvenime.

Mokausi Šalčininkų „Santarvės“ gimnazijos IV klasėje. Oficialios papildomos pareigos mokykloje – esu mokinių tarybos pirmininkas, o neoficialios – esu didžėjus, garso režisierius, mokytojų techninės pagalbos konsultantas kompiuterių srityje. Iš visų pamokų man labiausiai patinka fizika, matematika ir informatika. Negaliu išskirti vienos, nes kiekviena man vienodai svarbi ir naudinga gyvenime. Be minėtų pareigų mokykloje esu ir Lietuvos mokinių parlamento narys, Šalčininkų rajono mokinių tarybos prezidentas. Šios pareigos man vienodai svarbios, todėl joms vykdyti skiriu vienodai pastangų. Esu ir Šalčininkų Stanislavo Moniuškos menų mokyklos akordeonistų orkestro dalyvis, Šalčininkų rajono jaunimo organizacijos „Darbas“ dalyvis, Šalčininkų meno mylėtojų asociacijos „Ateities jaunimas“ narys.

Kaip atradau ir ugdau savo talentą? Priklauso nuo to, apie kurį talentą kalbame. Manau, visi žmonės turi daug talentų, tiesiog ne visus randa. Labai mėgstu piešti ir piešiu gana neblogai. Banalu, bet šį talentą (jei taip galima pavadinti) atradau per dailės pamokas. Labai lengvai ir atvirai bendrauju su žmonėmis, tik nesu tikras, ar tai galima vadinti talentu. Tačiau būtent šitai mane pastūmėjo užsiimti visuomenine veikla. Nuo mažens buvau labai energingas ir kalbus vaikas. Kai tekdavo ilgai važiuoti traukiniu iš Lietuvos į Rusiją arba atvirkščiai, vagone visada rasdavau su kuo pakalbėti, susipažindavau. Tėvai stebėjosi mano drąsa ir plepumu. Turbūt dėl šios savo ypatybės pasirinkau visuomenininko kelią.

Kitas gana svarbus ir naudingas talentas – mokėjimas dirbti su garso aparatūra ir įgarsinti šventes ir renginius. Šį talentą atradau labai juokingai. Man teko išjungti ir sutvarkyti visą aparatūrą po mokyklos diskotekos, nes mano brolis, kuris tuo metu buvo mokyklos didžėjus, kitą dieną išvažiavo į vandens parką, nesutvarkęs aparatūros ir palikęs ją stovėti fojė. Kitą dieną muzikos mokytoja bandė surasti mano brolį per mane ir paskambinusi man prašė pagalbos. Visą aparatūrą sėkmingai išjungiau ir sunešęs įjungiau jau aktų salėje. Nuo to įvykio esu mokyklos didžėjus ir net jau turiu savo mokinių, kuriuos mokau dirbti su garso aparatūra. Atrodo, ta diskoteka vyko, kai mokiausi 8-oje klasėje, o dabar jau baigiu mokyklą.

Dar mažas mano talentas – remontuoti kompiuterius. Jį atradau, kai netyčia sugadinau tėvų kompiuterį, tad teko greitai suktis iš situacijos. Viskas pavyko labai sėkmingai – kompiuteris veikia iki šiol, nors praėjo jau 7-eri metai. Dabar gilinu savo žinias šioje srityje, išmokstu dirbti naujomis programomis.

Mokausi daug, bet kiekvieną kartą išmokstu vis ko nors naujo. Tai sprendžiu matematikos uždavinius, tai maketuoju mokyklos laikraštį arba kuriu naują filmą apie savo klasę ar mokyklą, tai skaitau knygas, tai mokausi fizikos, tai nagrinėju, kaip dirbti nauja kompiuterio programėle („Photoshop“, „Audition“, „Illiustrator“ ar dar kokia nors). Kaip matote, viskas priklauso nuo to, kas man šaus į galvą.

Vieną kartą praleidau visą savaitę nagrinėdamas naują programą ir sukūriau naują mokyklos logotipą ir vėliavą, kurias dabar naudoja mūsų gimnazija. Repeticijose su orkestru reguliariai būnu apie 2–3 valandas, be to, namuose repetuoju dar apie valandą. Kiek laiko skiriu mokslams, sunku pasakyti, nes galiu mesti vieną darbą, pradėti kitą, bet būtinai pabaigiu abu, o tarp jų gali įsiterpti dar keli. Man padeda mano smalsumas ir atkaklumas. Jei kažko negaliu ar nemoku, būtinai privalau tai ištaisyti.

Pomėgių turiu labai daug, visų net neišvardysiu. Tai važinėjimas dviračiu, meninė fotografija, filmukų filmavimas ir montavimas, darbas kompiuteriu, piešimas, dainavimas, orkestras, kulinarija, sportas (bėgimas), knygų skaitymas, turizmas (dar viena mano manija), renginių organizavimas ir vedimas, psichologija ir daug kitų.

Didžiuojuosi laimėjimais rajono fizikos, matematikos, geografijos, rusų gimtosios kalbos ir kitose olimpiadose. Konkurse „Bebras“ buvau užėmęs 6-ąją vietą respublikoje, matematikos konkurse „Kengūra“ – 5-ąją vietą respublikoje (buvau septintokas). Labai didžiuojuosi, kad esu Lietuvos mokinių parlamento narys, rajono mokinių tarybos prezidentas, kad laimėjau „Lietuvos Maximalisto“ stipendiją. Gerai pamenu „Kengūros“ konkursą, kai man pasakė, kad užėmiau 5-ąją vietą Lietuvoje ir man teks važiuoti į „Kengūros“ stovyklą. Tai buvo mano pirmas kartas vasaros stovykloje. Buvo labai baisu, nes reikėjo važiuoti į nežinomą kraštą ir ten visą savaitę gyventi su nepažįstamais žmonėmis. Be to, aš visiškai nemokėjau lietuvių kalbos. Tačiau jau antrą dieną su visais susikalbėjau. Po šios stovyklos lietuvių kalbą išmokau labai greitai.

Nesu principų fanas, nes man atrodo, kad jie apriboja žmonės. Tačiau porą principų visgi turiu. Niekada nemeluoju, nes manau, kad meluodamas išduodi save, negerbi nei kitų, nei savęs. Retai leidžiu bendraklasiams nusirašyti, nes nematau tame jokios naudos jiems. Kokia esmė iš nusirašymo, jei nieko nesupranti, ką rašai? Aš noriai galiu paaiškinti, jei kas nors ko nors nesupranta, bet duoti paruoštų atsakymų negaliu (nors kartais tenka).

Denis Kupičiovič / Asmeninio archyvo nuotrauka

Svarbiausios vertybės man yra šeima, pagarba, tiesa, ištikimybė, tikėjimas, meilė. Pavyzdžiu man gali būti tik tas, kuris savo žodžius ir patarimus pagrindžia veiksmais ir darbais. Aišku, man įtaka daro šeima, mokytojai. Autoritetų neturiu, bet žaviuosi tais žmonėmis, kurie sugeba pakeisti kitų gyvenimus. Vienas tokių yra Tadeušas Romanovskis, jis daug gero daro vaikų globos namams, nepasiturinčioms šeimoms, bažnyčioms, remia jaunimo organizacijas ir pats dalyvauja jų veikloje.

Didžiuojuosi savo pusbroliu Liudviku, nes jis savo gyvenime labai daug pasiekė: dar nebaigęs tarptautinės teisės studijų, jis gavo tarptautinį anglų kalbos mokytojo diplomą, buvo pakviestas dirbti į Tailandą ir paraleliai dalyvavo ten tarptautinėje anglų kalbos stovykloje. Be viso to, jis užsiima kalnų dviračių ir snieglenčių sportu. Labai noriu būti panašus į jį. Turbūt jis man ir yra autoritetas. Baigęs mokyklą noriu studijuoti kompiuterių inžineriją, nes noriu pats mokėti kurti kompiuterius ir įvairius prietaisus. Dėl konkrečios profesijos dar nesu tikras, bet tikriausiai kurčiau savo verslą ir paraleliai dirbčiau informatikos mokytoju.

Ką patarčiau savo bendraamžiams? Niekada nereikia pasiduoti. Kokia keista bebūtų jūsų svajonė, ji vis tiek verta visų jūsų pastangų, nes kitaip svajonė neverta dėmesio. Reikia užsibrėžti sau tikslą ir atkakliai siekti jį įgyvendinti. Ir taip po truputį galima pasiekti savo svajonę, svarbiausia tik tikėti. Tikėti savimi, tikėti savo svajone, tikėti, kad nėra nieko šiame pasaulyje, ko tu negali, nes tai tiesa!

Mane džiugina Lietuvos gamta, myliu ją ir dievinu. Miškai, laukai, ežerai – dar niekur nemačiau gražesnių. Visgi pasiilgstu gimtojo miesto Rusijoje, kalnų ir jūros... Neramina neaiški ateitis, nes nesu tikras, ar dėl tokios švietimo sistemos galėsiu pasiekti savo svajones, bijau, kad egzaminai gali nubraukti ir savaip perrašyti mano ateities planus.

Kokia Lietuva bus po 10 metų? Įsivaizduoju šalį, kur mokinys nebijo ateinančios mokslo metų pabaigos, nebijo visų tų egzaminų, kurių pusė yra nereikalingi, bet privalomi. Įsivaizduoju, kad žmonės nekeiks valdžios, kad visi mes gyvensime toje valstybėje, kurią norėsime vadinti namais, iš kurios niekada nenorėsime pabėgti. Įsivaizduoju, kad Lietuva taps dar gražesnė ir malonesnė akims ir sielai.

.

.

.

...

#ATEITIESLYDERIAI
Čiurlioniukas Jonas Gineika: „Kada nors būsiu Metropoliteno operos direktoriumi“

2015 m. man te­ko at­lik­ti Čiur­lio­nio vaid­me­nį šio kū­rė­jo gar­bei su­kur­ta­me šo­kio vai­di­ni­me „Ka­ra­lių pa­sa­ka“, šok­ti vie­ną pa­grin­di­nių vaid­me­nų Li­nos Puo­džiu­kai­tės-La­naus­kie­nės šiuo­lai­ki­nio šo­kio spek­tak­ly­je „Juod­var­niai“, pri­sta­ty­ti pa­ties kur­tą due­tą „Jei ne­bū­tų va­sa­ros“ ne­pro­fe­sio­na­laus šiuo­lai­ki­nio šo­kio fes­ti­va­ly­je „Bi­čių sąs­kry­dis“ Vil­niu­je ir Klai­pė­do­je. Be to, ta­pau ba­le­ri­nos iš Ki­ni­jos šo­kio par­tne­riu, šo­kį pri­sta­ty­si­me kon­kur­suo­se Ita­li­jo­je ir Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, Niu­jor­ke, o vė­liau ir pa­čio­je Ki­ni­jo­je.

Gimiau 1997 m. balandžio 25 d. Kaune. Mano mama – medicinos sesuo Kauno sporto medicinos centre ir aerobikos instruktorė. Ji – gilaus mąstymo, išmintinga aktyvios ir sveikos gyvensenos puoselėtoja. Daug skaito, ypač literatūrą apie dvasinę žmogaus saviugdą. Nuolat spinduliuoja jaunatviškumu ir gera energija.

Tėtis šiuo metu bedarbis. Baigęs policijos akademiją keletą metų dirbo policininku, vėliau – prekių išvežiotoju, o dar po dešimties metų tapo jogos mokytoju. Tėtis taip pat pasižymi giliu mąstymu ir geru humoro jausmu. Jį apibūdinčiau kaip nuolat savęs ieškantį žmogų. Mano tėvai išsiskyrę, tėtis su antrąja žmona susilaukė dar vieno sūnaus. Mano pusiau tikras brolis yra neįtikimai geros atminties ir neeilinių protinių gabumų. Dar nelankydamas darželio jau mokėjo skaityti ir atlikti nesudėtingus aritmetinius uždavinius. Atsimena visų dėdžių ir tetų adresus, telefono numerius, gimimo datas. Šiuo metu jam 7-eri, o užaugęs nori tapti prezidentu.

Aš mokausi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Tikriausiai šią mokyklą būtų teisinga pavadinti išskirtine Lietuvos mokykla, todėl joje gausu įvairiausių renginių. Tokius renginius man ne vieną kartą yra tekę vesti. Paskutinis renginys, kurio vedėju buvau, – Švietimo ir mokslo ministerijos organizuota Mokytojų dienos šventė. Taip pat ši mokykla turi daug gilių tradicijų, kurių viena – kasmetinė abiturientų opera. Šiais metais man teko garbė būti savo kartos operos režisieriumi ir choroegrafu. Kaip papildomas pareigas mokykloje būtų galima įvardyti ir dalyvavimą koncertuose, šokio spektakliuose ir net savo paties kūrybą. Šiais metais man teko atlikti Čiurlionio vaidmenį šio garbaus lietuvių kūrėjo garbei sukurtame šokio vaidinime „Karalių pasaka“, šokti vieną pagrindinių vaidmenų Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės šiuolaikinio šokio spektaklyje „Juodvarniai“, pristatyti paties kurtą duetą „Jei nebūtų vasaros“ neprofesionalaus šiuolaikinio šokio festivalyje „Bičių sąskrydis“ Vilniuje ir Klaipėdoje.

Mokykloje gausu specialybės disciplinų: tai šiuolaikinis šokis, baletas, kontaktinė improvizacija, kompozicija, šokio istorija, muzikos kūrinių analizė ir pan. Kadangi visos šios disciplinos yra arčiausiai mane dominančios veiklos, jokiais būdais negalėčiau išskirti vienos jų kaip svarbiausios. Visos jos savaip įdomios ir naudingos. Iš bendrojo lavinimo disciplinų išskirti vieną taip yra labai sunku. Tikriausiai tai būtų biologija. Man labai įdomu suprasti, kaip veikia visa mus supanti aplinka ir mūsų pačių organizmai, nagrinėti jų tarpusavio sąveiką. Taip pat viena iš biologijos mokslo nagrinėjamų sričių – anatomija – yra glaudžiai susijusi su šokiu. Žmogaus kūno sandaros nagrinėjimas suteikia daugybę vaizdinių, kurie padeda geriau suvokti save kaip šokėją. Dar privalau paminėti, kad esu labai susidomėjęs Prancūzija ir jos kultūra, jaučiu nepaaiškinimą artumą jai, todėl prancūzų kalba yra dar viena mano mėgstamiausių disciplinų, o ir jaučiuosi turįs gabumų kalbų mokslams.

Mokantis Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje nelieka laiko jokiai papildomai veiklai po pamokų. Tačiau pati mokykla suteikia daugybę mano anksčiau įvardytų specialybės disciplinų, kurios tikriausiai yra užklasinės veiklos kitose šalies mokyklose atitikmuo. Tačiau kaip papildomą savo veiklą šioje mokykloje galėčiau įvardyti paties kūrybą – choreografiją, operos režisūrą.

Šokti pradėjau dar visai mažas. Nuo penkerių metų ši veikla taip niekad ir nebuvo pasitraukusi iš mano gyvenimo. Kai būna sunku, kai jaučiu begalinį nuovargį ir apninka noras viską nutraukti, susimąstau, ar šokio ir kūrybos neapleidžiu todėl, kad esu neryžtingas, todėl, kad paprasčiausiai būtų gaila mesti visą šį jau taip toli nueitą kelią, ar visgi todėl, kad nešokti ir nekurti aš tiesiog negaliu. Jeigu tai yra mano talentas, tada į klausimą, kaip jį atradau, atsakyti negalėčiau, nes atrasti jo nereikėjo. Jis paprasčiausiai esti ir reiškiasi manyje nuo pat mažens, kai klausydamasis klasikinės muzikos plastiškai judėdavau pagal ją ar gulėdavau užsimerkęs ir įsivaizduodavau įvairiausius sceninius vaizdus: koks „Miegančiosios gražuolės“ veikėjas kokiu muzikiniu momentu turėtų pasirodyti scenoje, kokiu kostiumu jis pasipuošęs, kokios yra scenos dekoracijos ir kaip jos išnaudojamos veikėjų. Prisipažinsiu, kai niekas nemato, darau tai ir iki šiol. Ugdyti talentą pirmiausia man padėjo tėvai ir seneliai. Matydami mano kūrybiškumą ir norą šokti, jie leido mane į tautinių šokių būrelį. Vėliau pats pareiškiau norą šokti baletą, tad pradėjau lankyti baleto būrelį Kauno muzikiniame teatre, o tam norui išaugus, įstojau į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, kurioje meniniams gabumams ugdyti skiriamos visos pajėgos.

Paprastai per dieną šokti tenka nuo dviejų iki kartais net penkių ar šešių valandų. Tai priklauso nuo to, ar artėja koks spektaklis, koncertas, kuriam reikia ruoštis, ar ne. Kai repeticijų vakarais nėra ir laiko lieka daugiau, po pamokų pats užsidarau šokio salėje, muzikinės aparatūros paprašau pagroti ką nors atitinkančio tos dienos emocinę būseną ir atsiduodu improvizacijai. Kiek laiko salėje praleidžiu vienas, apibrėžti labai sunku, nes čia negaliu savęs spausti. Jeigu improvizuoti sekasi laisvai, salėje galiu prabūti iki keturių valandų, o kartais jokios kūrybinės mintys neaplanko, tada pasikankinu salėje pusvalandį ir, leidęs sau suvokti, kad tokį kartą naudingiau praleisiu laiką pasimokydamas, atiduodu salės raktą budėtojui ir išeinu. Bendrojo lavinimo pamokų per dieną būna nuo keturių iki septynių. Stengiuosi kiek įmanoma aktyviau dalyvauti pamokose ir sutelkti visą dėmesį į tuo metu atliekamą veiklą. Taip darbo namuose (bendrabutyje) lieka kur kas mažiau arba jį kur kas lengviau atlikti. Tačiau kai kuriomis dienomis susitelkti būna ypač sunku ir tenka kautis pačiam su savimi, kad nesvajočiau žiūrėdamas pro langą. Grįžęs į bendrabutį, paprastai pamokų ruošai skiriu valandą, o didesnius darbus atlieku savaitgaliais. Kartais, jeigu reikia, savaitgaliais mokslams skiriu ir septynias valandas.

O kartais, būdamas visiškai pavargęs, nesimokau visiškai ir leidžiu sau pailsėti. Tokiu atveju kitą savaitę tenka susiimti ir padirbėti daugiau ar paskubomis padaryti namų darbus per pertraukas, tačiau kai neturiu jėgų, tiesiog privalau leisti sau pailsėti ir atidėti visus darbus į šalį. Jeigu lieka laisvo laiko, skaitau, einu į klasikinės muzikos koncertus, šokio spektaklius, baletus ar operas arba žiūriu filmus. Domiuosi poezija, klasikinės muzikos autoriais, ieškau informacijos internete apie man patikusių filmų, teatrinių veikalų režisierius.

Nors konkursuose dalyvauti man neteko, bet esu dalyvavęs festivaliuose, juose pristatęs savo kūrybą. Trejus metus iš eilės nuo 2013 m. čiurlioniukai dalyvauja profesionalaus šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Antraisiais metais šiame festivalyje pristačiau savo ir Miglės Čaplinskytės kurtą duetą „Sudie“. Taip pat teko dalyvauti ir neprofesionalaus šiuolaikinio šokio festivalyje „Bičių sąskrydis“, kuriame šiais metais buvo parodytas mano kurtas duetas „Jei nebūtų vasaros“ pagal George'o Gershwino muziką. Dabar labiausiai didžiuojuosi tikrai gerai pavykusia abiturientų opera „Peras Giuntas“ pagal A. Navako ir K. Antanėlio muziką. Kol kas tai didžiausias nuveiktas kūrybinis darbas. Kartu su kitais 12-os klasės moksleiviais patys pastatėme dviejų valandų trukmės operą, ir drįstu teigti, kad ji iš tiesų pasisekė ir pavyko. Na, o man teko vienos svarbiausių pareigų statant operą – kurti jai choreografiją ir viską režisuoti. Darbo ir iššūkių buvo labai daug: nuo darbo su 120 žmonių grupe ir visai operai į visumą suvesti turėtų tik 4 dienų iki bendradarbiavimo su operos kompozitoriais, rėmėjų ieškojimo, operos libreto vertimo į lietuvių kalbą ir daugybės kitų mane taip dominančių ir traukiančių darbų. Bet dabar galiu drąsiai sakyti, kad visas triūsas pasiteisino ir suteikė neįkainojamos patirties. O labiausiai man įsiminė 2013 m. „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis. Čiurlioniukams teko nuostabi užduotis – sukurti struktūruotą improvizacinį darbelį prekybos centro „Europa“ patalpose, kuriose anksčiau buvo kavinė. Tai buvo pirmoji tokio tipo kūrybinė užduotis, sužadinusi norą ieškoti netradicinių kūrybos būdų, praplėtusi meno ir jo paskirties suvokimo ribas. Be to, pirmą kartą dalyvavau tokios svarbos festivalyje, todėl pats jam suteikiau daug reikšmės.

Gyvenime stengiuosi kliautis intuicija ir ramiai priimti viską, kas paties gyvenimo pateikiama, kaip sakoma, Dievulio siunčiama. Mąstymas, kad viską reikia užsidirbti, kad, norint kažko pasiekti, reikia kautis, mane tiesiog žlugdo. Nenoriu pasakyti, kad plaukiu pasroviui, atvirkščiai – jaučiuosi kryptingai judantis tinkama linkme, tarsi vedamas kažkokios aukštesnės jėgos, kuria pasitikiu. Noriu išties didžių dalykų, tačiau leidžiu juos sau įvardyti tik abstrakčiai, vengdamas konkretumo. Konkretumas, aiškus tikslų išsikėlimas manyje veikia drastiškai ir jaučiu, kad man tai yra netinkama.

Sunkumo akimirkomis sakau sau: „Vis tiek kažkaip bus“, o ir iš tiesų kažkaip visada būna. Na, net jei ir gatvių tektų eiti šluoti – įsivaizduoju, kad būtų nelengva, bet stengčiausi priimti tai kaip naują patirtį, kuri dėl tuo metu man dar nesuvokiamų priežasčių ar tolesnių Dievulio numatytų planų reikalinga. Toks mąstymas mane ramina ir padeda susitelkti. O gyvenimas išties pateikia didžių dalykų ir neįkainojamų patirčių. Na, pavyzdžiui, kad ir tarsi iš dangaus nukritusi galimybė būti balerinos iš Kinijos šokio partneriu ir tris savaites praktikuotis jos gimtinėje. Tris savaites Kinijoje jos mokytojas statė modernaus šokio duetą ir jį repetavome. Artimiausiu metu šį duetą pristatysime konkursuose Italijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke, o vėliau ir pačioje Kinijoje. Tarp savo pasiekimų norėčiau įvardyti ir tai, kad praeitais mokslo metais atlikau pagrindinį vaidmenį Jekaterinos Deineko sukurtame šokio spektaklyje vaikams „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ pagal V. V. Landsbergio to paties pavadinimo pasaką. 2012–2013 m. m. atlikau vieno pagrindinių duetų vaidmenį L. Puodžiukaitės-Lanauskienės pastatyme „Metų laikai“ pagal A. Vivaldi muziką. O 2015 m. mokinių kompozicijų vakare buvo parodytas dar vienas anksčiau nepaminėtas mano kūrybinis darbas – „7 indulgencijos“, apie kurį šokio kritikas H. Šabasevičius parašė labai teigiamą atsiliepimą.

Man įtaką daro labai daug žmonių, ypač specialybės disciplinų mokytojai ir choreografai, su kuriais teko dirbti. Tačiau nei vieno jų nedrįsčiau išskirti. Neturiu autoritetų, nes visada įžvelgiu ir neigiamas žmogaus savybes, klaidas, nors ir stengiuosi dėmesį telkti ne į jas. Be to, ir nenoriu sekti kokio nors kito žmogaus pavyzdžiu, noriu nugyventi savo gyvenimą savaip. Tačiau, kaip ir minėjau anksčiau, įvairių kūrėjų biografijomis ir gyvenimo kelio pavyzdžiais domiuosi.

Artimiausiuose mano planuose – Briuselyje įsikūrusi šiuolaikinio šokio mokykla PARTS. O į klausimą, ką veiksiu baigęs ją, (žinoma, jeigu pavyks įstoti) atsakyti negalėčiau. Noriu padirbėti profesionalioje šiuolaikinio šokio trupėje, noriu sukurti filmą, pastatyti keletą operų, šokio spektaklių, vėliau įkurti savo trupę ar teatrą ir jaučiuosi kryptingai judantis viso to link. Juokaudamas sakau, kad kada nors būsiu Metropoliteno operos direktoriumi, bet giliose savasties kertelėse jaučiu, kad tai išties įmanoma, ir labai to norėčiau. Todėl ir savo bendraamžiams, norintiems pasiekti svajonių, galiu patarti tik vieną dalyką – tikėti.

Lietuvoje man nerimą kelia prastos profesinio įsidarbinimo galimybės. Lietuvoje jaunuoliai išmokslinami tikrai gerai, tačiau daugumai jų tenka įsidarbinti ne pagal pačių pasirinktą profesiją arba palikti šalį, nes respublikoje įgytas aukštasis išsilavinimas yra nepakankamai vertinimas ir, ko gero, dėl mažo gyventojų skaičiaus išsimokslinusių jaunuolių paklausa yra menka. Neramu ir dėl korupcijos, su kuria pačiam dar beveik neteko susidurti, tačiau žiniasklaidoje jos pavyzdžių gausu. Neramu dėl menkų viduriniosios klasės atlyginimų ir sunkaus gyvenimo. Bet noriu ir pasidžiaugti, kad tokioje pakankamai mažoje šalyje yra visko po truputį. Džiaugiuosi, kad lietuviui reikalinga gamta ir kad Lietuvos miestai žali. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra labai aukšto lygio kultūrinių reiškinių ir kad yra juos vertinančių žmonių. Džiugina ir tai, kad internetas Lietuvoje itin spartus. Po dešimties metų visą Lietuvą įsivaizduoju kaip kurortą, vertindamas viso pasaulio mastu. Ne tokį, į kurį plūste plūsta žmonės, atvirkščiai – tokį, kuriame saugu, ramu ir užplūsta atgaiva. Tikiu, kad pagerės šalies ekonomika ir vis labiau įsitvirtins tikroji demokratija. Tikiu, kad lietuvis išsaugos savo vidines gelmes, labiau savimi pasitikės.

Jonas Gineika / Asmeninio archyvo nuotrauka

Apie Joną:

Specialybės mokytoja, choreografė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė:

Nacionalinės M. K. Čiurlinio menų mokyklos Baleto skyriuje Jonas Gineika pradėjo mokytis pradinėse klasėse. Tuomet jis buvo priimtas į klasikinio šokio specializaciją. Aštuntoje klasėje Jonas priėjo prie manęs ir pasakė norįs perstoti į modernaus šokio specializaciją. Nuo tos dienos su Jonu Gineika dirbu jau ketvirti metai. Nuo pat pradžių mane sužavėjo Jono mąstymas – ieškojimas savo kelio, savo „balso“ šokyje, choreografijoje. Su tokiais talentais nėra lengva – jie ieško savo atsakymo į gyvenimo keliamus klausimus, ne visada priima jiems diktuojamas taisykles, per pamokas nuolat klausia kodėl, kartais yra linkę į emocijų kaitą, jautrų požiūrį į kasdienines situacijas. Bet visa tai praeina ir ilgainiui talentas atsiskleidžia, emocijų kaita aprimsta, dėmesys susitelkia ties tikslu. Tokį Joną Gineiką aš matau dabar – rimtą, valingą, atsakingą, darbštų, nepasiduodantį, jautrų scenoje ir užsispyrusį repeticijų salėje, nepailstamai ieškantį naujų idėjų, naujo judesio, rizikuojantį ir nebijantį suklysti. Jonas Lietuvos choreografų yra giriamas už savo kūrybinius bandymus, mokykloje jį pažįstame kaip gerą mokinį tiek šokio, tiek bendrojo lavinimo srityse, su juo įdomu kalbėtis ir dirbti, jis domisi menu ir yra dažnas spektaklių lankytojas. Tikiu, kad Jonas pasieks savo tikslą. Linkiu, kad jis taptų ne tik geru šokėju ir choreografu, bet kūrybinga, atsakinga, išsilavinusia, įdomia asmenybe, galinčia būti pavyzdžiu kitiems. Kai palieki mokyklą, gyvenimas tik prasideda – kitoje vietoje, dirbant ir bendraujant su kitais žmonėmis. Linkiu nepasiduoti, tikėti savimi ir įgytomis žiniomis. Kartu linkiu leisti sau keistis, atsinaujinti ir klausti net tada, kai jauti, kad tinkamo atsakymo negali gauti, tikint, kad jis anksčiau ar vėliau ateis.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dalia Serafinienė:

Joną mokau jau ketvirtus metus. Dar besimokydamas devintoje klasėje iš bendraamžių išsiskyrė smalsumu, noru įrodyti savo tiesą. Kildavo diskusijų ne tik literatūros klausimais, bet ir etikos ar moralės. Mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje nėra lengva, Jonas mokosi moderniojo šokio specialybės, bet, nepaisant didelio užimtumo, jam gerai sekasi ir bendrojo lavinimo dalykai, moksleivis daug skaito, yra kultūriškai išprusęs. Dirbti su mokiniu, kuris pats visko nori, yra vienas malonumas, reikia tik pagyrimo, kartais patarimo, paskatinimo. Ypač Jonas atsiskleidė pastaraisiais metas. Mokykloje tradiciškai dvyliktokai stato operą. Šiais metais tai buvo K. Antanėlio ir A. Navako „Peras Giuntas“. Jonas buvo vyriausiasis režisierius. Negalėjau atsistebėti jo išradingumu kuriant scenografiją, organizuotumu repeticijų metu, taktu ir tolerancija bendraujant su operos kompozitoriais, operos dalyviais, bendraamžiais. Jonas buvo ir daugelio šokių choreografas. Manau, ateityje pasimokęs, patobulinęs savo gebėjimus Jonas galėtų būti ir puikus choreografas, ir puikus režisierius – kūrybinių idėjų jo galvoje gausu. Palinkėčiau niekada nenuleisti rankų, dar labiau tobulintis ugdant asmenybę.

.

.

...

#ATEITIESLYDERIAI
„Lietuvos žinių“ reklaminiai priedai
2014 05 30 14:11

Dien­raš­tis „Lie­tu­vos ži­nios“ pe­rio­diš­kai pub­li­kuo­ja įvai­rius rek­la­mi­nius prie­dus. Rek­la­mi­nių prie­dų straips­niai taip pat pub­li­kuo­ja­mi por­ta­le lzi­nios.lt.

Čia galite pamatyti ankstesnius „Lietuvos žinių“ priedus: