Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Tai būtų Šilutės išsigelbėjimas? Namų statybos technologija – namai amfibijos

 
Užtvindytas Naujasis Orleanas./ wikipedia.org | commons.wikimedia.org nuotrauka
Užtvindytas Naujasis Orleanas./ wikipedia.org | commons.wikimedia.org nuotrauka

2017 metų birželio mėnesį per pietų Ontarijų praslinko katastrofiška audra. Vos per keletą valandų iškrito mėnesio kritulių norma. Eilinį kartą tokia stichija žmonėms sukėlė daugybę nuostolių.

2017 metų birželio mėnesį per pietų Ontarijų praslinko katastrofiška audra. Vos per keletą valandų iškrito mėnesio kritulių norma. Eilinį kartą tokia stichija žmonėms sukėlė daugybę nuostolių.

Netrukus po šios nelaimės Vaterlo mieste Ontarijuje susirinko 75 architektų grupė, inžinieriai ir politikai iš 16-os skirtingų šalių, kad aptartų, kaip žmonijai reikės kovoti su tokiomis nelaimėmis.

Šios konferencijos laikas sutapo ir su vis intensyvėjančiomis meteoroliginėmis katastrofomis visame pasaulyje. Pasaulis vis labiau keičiasi ir klimato kaitos pasėkmės tampa vis didesnio masto. Su kiekvienais metais daugėja atveju, kai iškrenta smarkūs ir gausūs lietūs per itin trumpą laiką, o tai sukelia potvynius net ir tokiose vietose, kuriose atrodytų to neturėtų būti.

2017 metais ne vieną kartą, tiesiogine to žodžio prasme skendo, ir Lietuvos didmiesčiai – Kaunas ir Vilnius. O ką jau kalbėti apie nuolatinius rudens ir pavasario sezono metu užklumpančius potvynius, kurie skandina Šilutės apylinkes.

Ir tokios liūtys Lietuvoje yra dar gana menka problema, jei palygintume su 2017 metais praslinkusiu uraganu „Harvey“, kuris ant Teksaso per valandą prilijo 127 cm vandens, o pačio piko metu buvo pasiekęs ir 154 cm – tai pats drėgniausias tropinis ciklonas JAV istorijoje. Jis tiesiog užliejo vandeniu visą teritoriją, pro kurią keliavo.

Ir tai vyksta ne tik JAV, Indijoje monstriškas musoninio sezono lietus paliko daugiau kaip 80 tūkst gyventojų be namų, o staigūs potvyniai ir purvo nuošliaužos pareikalavo ne mažiau kaip 500 gyvybių Siera Leonėje.

Per pastaruosius du dešimtmečius 10 didžiausių pasaulio potvynių padarė daugiau nei 165 milijardų dolerių vertės žalos ir daugiau nei milijardas žmonių turėjo palikti savo namus.

Ši tragiška statistika paskatino ekspertus, kurie susirinko į Ontarijo tarptautinę amfibijų architektūros, dizaino ir inžinerijos konferenciją, diskusijai ir sprendimų paieškai, kad pagaliau būtų imamasi tam tikrų veiksmų, siekiant bent jau sumažinti milžiniškus nuostolius. Šį, trijų dienų renginį organizavo Elizabeth‘a English‘a, kuri yra Vaterlo universiteto docentė.

Skirtingai nuo tradicinių pastatų, amfibijos struktūros pastatai nėra statiniai. Jie reaguoja į potvynius tokiu pačiu principu, kaip ir laivai į bangas, tai yra laikosi vandens paviršiuje. Kaip sakė vienas iš English‘os kolegų: „galite galvoti apie šiuos pastatus, kaip apie mažus gyvūnus, kurie turi šlapias kojas, tačiau gali save pakelti, kai tik to prireikia.“

Amfibinių pastatų statyba gali būti netradicinė strategija, tačiau atsižvelgiant į didėjančius klimato svyravimus ir iš to kylančias pasėkmes, žmonės jau nebegali vien tik kovoti su vandeniu, atėjo laikas išmokti su juo gyventi. „Su amfibijos konstrukcija, vanduo tampa tavo draugu“, – teigė English‘a. „Vanduo daro tai, ką nori daryti. Tai nėra konfrontacija su Motina Gamta, tai yra Motinos Gamtos priėmimas.“

English‘a savo karjerą pradėjo nuo visiškai kitų gamtos jėgos tyrinėjimų, tai yra vėjo. Baigusi architektūros ir inžinerijos studijas, ji darbavosi Luizianos valstijos universitete esančiame Uraganų centre. Čia ji tyrinėjo vėjo apkrovų pasėkmes pastatams bei vėjo aerodinamiką.

2005 metų rugpjūčio mėn. uraganas „Katrina“ smogė Naujajam Orleanui. English‘os namai, esantys Baton Ruže, buvo nutolę į pietryčius tik už 110 km nuo šio viską naikinančio uragano. Net ir esant tokiu atstumu nuo uragano centro, itin greiti vėjai nuplėšė stogus, išdaužė langus ir nešė nuolaužas į visas puses. Tačiau English‘a labiausiai šokiravo pats potvynis: „Katrina buvo labiau potvynis, nei uraganas“, – sakė ji. „Aš pradėjau ieškoti visų potvynio sukeltų žalų ir socialinės veiklos sutrikimo pasėkmių ir aš buvau labai susierzinusi dėl siūlomų sprendimų bei kultūrinio nejautrumo.“

Po audros federalinė valdžia rekomendavo vietiniams ir nuolat gyvenantiems gyventojams pakelti savo namus į orą, tai yra ant didžiulių pamatų ar ant specialių kojūkų. Tačiau English‘a nerimavo, kad įprastas žemų namų pakėlimas į orą sugriaus bendruomeniškumo jausmą. „Žmonės nenorėjo imtis tokios priemonės ir pakelti namus į orą“, – sakė English‘a. „Ir vizualiai toks sprendimas sunaikino rajonus. Turėjo būti rastas geresnis sprendimas.“

Ji atrado, kad yra geresnis būdas, kaip spręsti tokio pobūdžio problemas. Nyderlanduose kūrėjai pastatė amfibijų namų grupę potvynio regione šalia Maas upės. Namai buvo pastatyti ant tuščiavidurės betono dėžės ir pritvirtinti prie didelių plieninių stulpų. Potvynio metu tuščiavidurės betono dėžės veikia kaip laivo korpusas, kuris užtikriną plūdrumą. Kai vanduo pakyla, pastatas taip pat pakyla ir tuo pačiu metu ištraukia specialius plieninius stulpus, kurie stabiliai vienoje vietoje laiko pastatą, kuris tiesiog plūduriuoja ant vandens paviršiaus. Kai vanduo atsitraukia, namai nusileidžia į pradines pozicijas.

English‘a manė, kad tai elegantiškas sprendimas, bet ne visai toks, kokio ji ieškojo. English‘a norėjo suteikti Naujojo Orleano žmonėms paprastą ir nebrangų būdą pakeisti esamus namus. 2006 metais ji įkūrė ne pelno siekiančią organizaciją, pavadintą „Buoyant Foundation Project“ ir pradėjo dirbti su architektų ir inžinierių studentų grupe, siekdama parengti vietinių namų modernizavimo metodą, kuris remtųsi amfibijos statybos principais.

Tipiškas Naujojo Orleano namas yra šiek tiek pakilęs virš žemės su nedideliu prieangiu. Tyrėjai manė, kad jie gali pritvirtinti plieninį rėmą prie namo apačios ir padėti specialios plūduriuojančios putos blokų komplektą. Tada prie plieninio namo rėmo pritvirtinti specialius stulpus, kurie esant potvyniui išlaikytų namą vienoje vietoje ir neleistų jam tiesiog nuplaukti gatve.

English‘a su savo studentų grupe sukūrė visapusišką sistemos prototipą, o 2007 metų vasarą ir išbandė. Jie pasiskolino specialius užtvarų skydus iš Žemės ūkio kolegijos ir sukūrė aplink savo amfibijos namo modelį laikiną potvynio rezervuarą. Vandenį pumpavo tiesiai iš Misisipės upės ir rezervuarą užpildė 60–120 cm vandens sluoksniu. Ir jų amfibijos namo modelis pradėjo kilti. Kai jie nustojo pumpuoti vandenį, namas tiesiog laikėsi vandens paviršiuje maždaug 30 centimetrų aukštyje virš vandens.

Sistema buvo paprasta ir pigi. Ji gali būti įdiegta dviejų žmonių be papildomos sunkios įrangos ir kainuoja iki 15 JAV dolerių už 1 m2. Tokia sistema praktiškai nepakeičia namo išvaizdos ir ji yra lankstesnė nei nuolatinis namo pakėlimas į aukštį, kuris gali kainuoti du ar tris kartus brangiau bei susilpninti namo atsparumą stipraus vėjo neigiamam poveikiui. „Tai nėra toks sprendimas, kuris tinka visiems ir bet kokiomis sąlygomis“, – sakė English‘a, kuri pažymėjo, kad ši sistema neužtikrins pakankamos apsaugos nuo greitų ir stiprių bangų. „Bet tai yra puikus sprendimas, kai kuriomis aplinkybėmis.“

English‘ą taip užvaldė ši amfibijų statybų mintis, kad per pastarąjį dešimtmetį ji su kolegomis iš „Buoyant Foundation Project“ sukūrė amfibijų būstų prototipus mažas pajamas gaunantiems ir nuo potvynių kenčiantiems Nikaragvos ir Jamaikos regionuose gyvenantiems žmonėms. Jie taip pat konsultavo vietines bendruomenes Kanadoje ir Luizianoje.

Ir ši amfibijų statybos idėja vis labiau plinta: amfibijų pastatai iškyla visur – nuo Didžiosios Britanijos, kur „Baca Architects“ neseniai pastatė plūduriuojantį, apšviestą trijų kambarių namą, iki Bangladešo, kuriame studentas sukūrė tvarų ir prieinamą būstą, kuris vandens paviršiuje laikosi dėl 8 tūkstančių tuščių plastikinių butelių.

Vis dėlto, kol kas amfibijų pastatai yra labiau novatoriškas smalsumas nei visiškai nauja pastatų statybos tendencija. Kai English‘a pradėjo kalbėti apie savo idėją, žmonės iš jos tik juokėsi. „Tai atrodė tokia keista mintis“, ji sakė. Bet didžiausia problema su kuria susidūrė English‘a buvo ganėtinai proziška.

Jungtinėse Amerikos Valstijose federaliniai įstatymai reikalauja, kad dauguma namų savininkų, gyvenančių didelės rizikos potvynių zonose, įsigytų potvynių draudimą, tačiau pastatai, kurie pastatyti naudojant amfibijų statybos principus, negali būti subsidijuojami Nacionalinės potvynių draudimo programos (NPDP). Vienu konkrečiu atveju, kaip teigė English‘a, kompanija, kuri Naujajame Orleane pastatė amfibijų principais grįstą namą, negalėjo jo parduoti, kol nepakeitė jo į tradicinės statybos namą.

2007 metais, po to, kai English‘a pradėjo reklamuoti savo idėjos koncepcija „Buoyant Foundation Project“ internetinėje svetainėje, jai parašė laišką Federalinės pagalbos vadybos agentūra (FEMA), kuri administruoja NPDP. Pareigūnas ją paragino nebeskelbti daugiau jokios papildomos informacijos apie amfibijų pastatų statybos dizainą ir įspėjo, kad bendruomenės, kurios leido English‘os fondui patobulinti jų namus, gali „patekti į pavojų“ ir „pabloginti santykius“ su NPDP.

Praėjus dešimtmečiui, FEMA ir toliau teigia, kad reikia papildomų tyrimų. „Nors amfibijų kūrimo technologijos keičiasi, šios sistemos kelia keletą inžinerinių, potvynių valdymo, ekonominių ir avarijų situacijų valdymo problemų“, – teigė agentūros atstovas spaudai.

„Technologija, kuri remiasi mechaniniais procesais siekiant apsaugoti nuo potvynių, nėra lygiavertė tokio pat lygio saugiai apsaugai, kurią užtikrina nuolatinis aukštis (namas pastatytas ant specialių aukštų pamatų arba kojukų aut. past.).

English‘a nepasiduoda. Praėjus keletui mėnesių po konferencijos, ji nuskrido į Vietnamą, kur projektuoja du naujus amfibijų namus ir juos jau planuoja pastatyti. Ji taip pat turi Kanados nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos dotaciją, skirtą pradėti kurti amfibijų statybos gaires, kurias vyriausybė gali įtraukti į savo oficialų pastatų reglamentavimą.

English‘a drauge su kitais ekspertais teigia, kad požiūris į amfibijų architektūrą pradeda keistis, ypač dėl to, kad klimato kaita verčia ieškoti ir imtis neatidėliotinių ir naujoviškų statybos sprendimų. „Dabar jau paprastai po konferencijos pristatymo prie manęs prieina žmonės ir sako: Aš niekada apie tai ankščiau negirdėjau, tai yra puiki idėja, kaip aš ją galėčiau įgyvendinti savo bendruomenėje?“– sakė English‘a. „Žmonės iš manęs daugiau nebesijuokia.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"