Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Mokslininkė siekia atkurti protėvių mitybą

 
Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen./
Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen./ lsveikata.lt nuotrauka

„Laktozės, gliuteno, alkoholio toleravimas – visa tai priklauso ne tik nuo organizmo individualumo, bet ir nuo gamtinės aplinkos, konkrečių sukultūrintų augalų bei gyvūnų atėjimo į tam tikrus regionus, kaip seniai tai įvyko“, – sako VU Bioarcheologijos tyrimų centro vadovė doc. dr. Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen (37 m.), per archeologinius tyrimus siekianti rekonstruoti mūsų protėvių mitybą. Ji tapo antrąja lietuvių mokslininke, apdovanota „L‘Oreal Baltic – UNESCO“ stipendija „Mokslo moterims“.

– Sakoma, kad žmogui sveikiausia valgyti tai, ką jau šimtus metų valgė jo protėviai. Kiek šių dienų mityba tam artima?

Vis dėlto, kai dabar tokia didelė populiacijos dalis skundžiasi gliuteno netoleravimu, tai jau siejama su alergija pesticidams (herbicidams), kurie naudojami šiems augalams užauginti.

– Išties tai, kas vartota prieš kokį šimtą ar daugiau metų, dabar valgo tik maža dalis populiacijos. Didžiosios jos dalies mityba artimiausia tam, ką valgė diduomenė. Jų mityboje buvo žymiai daugiau mėsos. O žmogui, šiais laikais gyvenančiam gana pasyviai, tiek jos nereikia, mes evoliucionavome valgyti daug augalinės ląstelienos.

Kas itin pasikeitė per pastarąjį amžių – vartojame labai daug koncentruotų kalorijų maisto, pavyzdžiui, iš vienos spurgos galime jų gauti daugiau nei suvalgę kelis kilogramus augalinės biomasės.

Ši ląsteliena yra nepaprastai svarbi mūsų organizmui, mikrobiotai, medžiagų pasisavinimui. Jos gaunant per mažai vystosi tokios ligos kaip antro tipo cukrinis diabetas. Šiaip mes labai individualiai esame prisitaikę valgyti vienokį ar kitokį maistą, toleruoti laktozę ar metabolizuoti alkoholį. Tai labai priklauso nuo geografinių sąlygų, kaip seniai tam tikri sukultūrinti augalai ar prijaukinti gyvūnai atkeliavo į tam tikrus regionus, buvo jiems alternatyvų ar ne. Prijaukindami gyvūnus ir sukultūrindami augalus keitėmės tiek genetiškai, tiek anatomiškai.

– Kokias auginame „savas“ kultūras?

– Lietuvoje nieko nesame sukultūrinę. Visi mūsų vartojami kultūriniai augalai yra iš kažkur atkeliavę. Jie atėjo kultūrinių mainų, migracijos keliu iš savo sukultūrinimo centrų. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, grikius laikome visiškai „savu“ produktu, tačiau jie sukultūrinti Kinijoje.

Šiaurinė ir centrinė Kinija bei Artimieji Rytai, vadinamasis derlingasis pusmėnulis – iki Kolumbinės maisto globalizacijos tai du pagrindiniai centrai, iš kur plito kultūros į Europą,. Vienos kultūros Lietuvoje kažkada buvo vartojamos, o vėliau pamirštos.

Tarkim, jau nuo bronzos amžiaus pabaigos ganėtinai plačiai vartojome soras, nors dabar tai laikome vos ne papūgėlių maistu. Tuo tarpu bulvės išplito tik aštuonioliktame devynioliktame amžiuje. Taip pat nereikia pamiršti, kad tai, ką valgome ir nevalgome, nemažai apibrėžia ir tradicijos, religija.

– Maisto netoleravimo, alergijų epidemijos priežastys didžiąja dalimi slypi ir genetikoje?

– Organizmo prisitaikymas prie tam tikrų maisto produktų dažnai susijęs su genetinėmis mutacijomis. Pavyzdžiui, prieš dvidešimt tūkstančių metų laktozės niekas netoleravo. Jos toleravimas suaugusiame amžiuje yra mutacija, kuri atsirado, kai žmonės prijaukino gyvulius ir pradėjo vartoti jų antrinį produktą – pieną. Taigi tai įvyko ganėtinai neseniai. Dabartinėse populiacijose vienur daugiau, kitur – mažiau sutinkame žmonių, negalinčių gerti pieno. Tai priklauso nuo gamtinių sąlygų ir kiek pieno gėrimas svarbus to krašto žmonių išgyvenimui.

Atrodo natūralu, kad nemažai moterų palieka akademinį darbą, mokslą dėl šeimos. Tačiau moterims auginančioms vaikus turėtų būti sudarytos sąlygos rinktis – grįžti į darbą anksčiau ar likti su vaikais. Kai dirbi mokslininke, sunku pasiimti dviejų metų motinystės atostogas.

Pavyzdžiui, Nyderlanduose praktiškai 95 procentai populiacijos toleruoja pieną, nes gamtinės sąlygos, kuriose žmonės daugiausiai vertėsi gyvulininkyste, nulėmė, kad vaikas, gimęs netoleruodamas laktozės, tiesiog neišgyventų. Tuo tarpu Italijoje net trečdalis populiacijos netoleruoja laktozės, nes galėjo išgyventi iš žemdirbystės, kitų alternatyvių šaltinių.

Alkoholis netoleruojamas, kai neturima fermentų, kurie jį skaido, o tai vėlgi priklauso, kada žemdirbystė ir augalai, iš kurių potencialiai galima daryti svaigiuosius gėrimus, atkeliavo į tam tikrus rajonus. Kitas dalykas – gliuteno netoleravimas. Prieš dvidešimt tūkstančių metų, prieš sukultūrinant prieš sukultūrinant miglinių šeimos augalus (tokius kaip kviečius), netoleruoti gliuteno baltymo buvo įprasta.

Atsiradus žemdirbystei natūraliai įvyko geno mutacija, žmonių imuninė sistema turėjo prisitaikyti prie radikaliai pasikeitusios mitybos. Mažiau nei vienam procentui populiacijos ir dabar aktyvuojasi netolerancija gliutenui. Vis dėlto, kai dabar tokia didelė populiacijos dalis skundžiasi gliuteno netoleravimu, tai jau siejama su alergija pesticidams (herbicidams), kurie naudojami šiems augalams užauginti ar organizmo nesugebėjimu suvirškinti tam tikrų angliavandenių.

– Kaip nutiko, kad archeologė patraukė tiksliųjų mokslų link?

– Studijas pratęsusi Kembridže susidomėjau specialybe, kur mokė įvairių tarpdisciplininių metodų panaudojimo archeologijoje – tai apėmė ir visokių senovinių DNR, paleomitybos, archeobotanikos, stabiliųjų izotopų ir kitus tyrimus. Tokio tarpdiscipliniškumo pagalba šiuolaikinis mokslas atveria daugiau galimybių archeologams – leidžia apie žmogaus praeitį pasakyti fundamentalių dalykų, paaiškinti daugybę globalių tendencijų.

Pavyzdžiui, atlikdami žmogaus kolageno tyrimus, išgaudami jį iš kaulų, iš anglies bei azoto izotopinių santykių galime išsiaiškinti, ką valgė praeities populiacijos, kada ir kur vyko mitybos lūžiai, kada pradėtos auginti tam tikros kultūros. Mano pagrindinių tyrimų arealas – Centrinė Azija, vakarų ir šiaurės Kinija, tad daugiausiai „manevruoju“ tarp įvairių pasaulinių laboratorijų. Lietuvoje dirbu kartu su doktorantais.

Čia tyrimai dar tik pradedami, tikiuosi, kad pavyks rekonstruoti, kuo maitinosi mūsų protėviai, apžvelgti visos populiacijos racioną tam tikrais laikotarpiais praeityje, nustatyti kaip ji keitėsi, kas buvo daugiausiai vartojama, bei kaip pasikeitimai tarp mitybos ar mitybos skirtumai tarp įvairių socialinių grupių turėjo įtakos žmonių sveikatai. kaip tai veikė žmonių sveikatą. Dabar vykdau didžiulį ketverius metus truksiantį, Lietuvos mokslo tarybos remiamą projektą.

– Ką tik gavote „L‘Oreal Baltic – UNESCO“ stipendiją „Mokslo moterims“. Tai reikšminga paspirtis tolesniems darbams?

– Didžiulis įvertinimas, kad mane nominavo šiam apdovanojimui. Pati premija – daugiau simbolinė, ją ketinu skirti studentų pilotiniams projektams. Tačiau reikšmingiausias dalykas – įkvėpti kitas moteris imtis mokslinių tyrimų. Daugiau moterų baigia doktorantūrą nei vyrai, tačiau visuose aukštuose postuose jie dominuoja. Atrodo, natūralu, kad nemažai moterų palieka akademinį darbą, mokslą dėl šeimos. Tačiau moterims, auginančioms vaikus, turėtų būti sudarytos sąlygos rinktis – grįžti į darbą anksčiau ar likti su vaikais. Kai dirbi mokslininke, sunku pasiimti dviejų metų motinystės atostogas. Tiesiog „iškristum iš žaidimo“.

– Kaip jums pavyko suderinti šeimą ir mokslininkės karjerą? Auginate du sūnus, o vyrą amerikietį parsivežėte tėvynėn...

– Nors pagyventi svetur yra nuostabi patirtis, visada norėjau gyventi Lietuvoje. Kai tik grįžome, negavus vietų darželyje teko viską atlyginimą su kaupu investuoti auklėms, nes nenorėjau prarasti pozicijų darbe. Be abejo, jei ne vyro parama, dalinimasis darbais išties būtų sudėtinga suderinti darbą ir motinystę.

Dosjė:

1999–2003 m. bakalauro laipsnis, 2003–2005 m. magistro laipsnis (VU, Istorijos fakultetas, Archeologijos katedra).

2005–2006 m. filosofijos mokslų magistras, Kembridžo universitetas, Archeologijos fakultetas.

2006 – 2010 m. filosofijos mokslų daktarė, Kembridžo universitetas, Archeologijos departamentas.

2010 – 2013 m. mokslo darbuotoja bioarcheologijos srityje, Kembridžo universitetas.

2013 – 2015 m. podoktorantūros stažuotė VU Istorijos fakultete.

Nuo 2014 m. – vyresnioji mokslo darbuotoja Lietuvos istorijos institute.

Nuo 2015 m. – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė.

Nuo 2017 m. – VU Bioarcheologijos tyrimų centro vadovė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"