Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Kodėl geri žmonės internete virsta „gaideliais“?

 
Asociatyvus vaizdas / 
Asociatyvus vaizdas /  Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kiekvienas iš mūsų turi vidinį trolį, tačiau kaip galime jį įveikti ir prisidėti kuriant malonias internetines bendruomenes, rašo BBC.

Vieną 2018 metų vasario vakarą, profesorė Mary Beard socialiniame tinkle „Twitter“ pasidalino verkiančios savęs nuotrauka. Žymi Kembridžo universiteto mokslininkė, kurios „Twitter“ paskyrą seka beveik 200 000 žmonių, po komentaro apie Haitį internete sulaukė itin aštrios reakcijos ir baisių komentarų. Vėliau ji parašė: „Aš kalbu iš širdies (ir, žinoma galiu būti neteisi). Tačiau šlamštas, kuriuo man atsakoma, paprasčiausiai bjaurus; tikrai, bjaurus.“

Per kelias dienas profesorė sulaukė palaikymo iš įvairų žmonių, nors ne visi pritarė jos pradinei žinutei. Po to jie patys buvo užpulti. Kai viena iš Mary Beard kritikų, iš Azijos kilusi jos kolegė Priyamvada Gopal į originalią Mary Beard žinutę sureagavo parašydama internetinį straipsnį, ji taip pat sulaukė aštrių replikų.

Daugiausiai grasinimų mirtimi ir seksualiniu smurtu „Twitter“ platformoje susilaukia moterys ir etninių mažumų atstovai. Jei šios dvi linijos persidengia, pašaipos gali pasiekti milžinišką mastą. Tai patyrė juodaodė Didžiosios Britanijos parlamentarė Diane Abbott – jai vienai teko daugmaž pusė iki 2017 metų visuotinių rinkimų Jungtinės Karalystės parlamentarėms skirtų grasinančių žinučių. Net neskaičiuojant Diane Abbott atvejo, juodaodės ar azijietės parlamentarės grasinančių „Twitter“ pranešimų susilaukė beveik tris kartus daugiau, nei kolegės.

Nuolatinės patyčios ir įžeidinėjimai tildo žmones, juos stumia lauk iš internetinių platformų ir mažina internete girdimų balsų bei nuomonių įvairovę. Nepanašu, kad artimoje ateityje kas nors vyktų kitaip. Praėjusiais metais darytos apklausos metu paaiškėjo, kad net 40 procentų visų suaugusių amerikiečių patyrė internetines patyčias, o daugmaž pusė jų – rimtas priekabių formas, įskaitant fizinius grasinimus ir persekiojimą. 70 procentų moterų tos pačios apklausos metu internetinį priekabiavimą įvardino kaip didelę problemą.

Internetas – platforma, suteikianti galimybę žmonijai itin glaudžiai komunikuoti ir bendradarbiauti. Tačiau užuot naudojęsi internetu savo socialinio rato plėtrai, žmonės linkę gręžtis į tribalizmą.

Nors su nepažįstamais žmonėmis realybėje mes bendradarbiaujame mandagiai ir pagarbiai, internete galime greitai virsti pabaisomis. Ar egzistuoja būdas, kaip mes galime išmokti bendradarbiavimo virtualybėje?

***

„Negalvok per daug, spausk mygtuką!“

Jeilio universiteto kooperavimosi laboratorijos mokslininkai sukūrė „Bendrojo gėrio“ žaidimą. Jis naudojamas kaip įrankis norint išsiaiškinti, kodėl ir kaip žmonės bendradarbiauja.

Žaidime dalyvauja keturi nieko apie kitus dalyvius nežinantys ir esantys toli vienas nuo kito žmonės. Tačiau kiekvienas žino, kad visi priklauso nuo likusių žaidėjų.

Mokslininkai ilgai aiškinosi, kodėl žmonės yra linkę bendradarbiauti. Šiandien dauguma tiki, kad išvien su kitais dirbantis žmogus turi didesnį šansą išgyventi.

Žaidime komandą sudaro keturi skirtingose vietose esantys asmenys. Visi žaidėjai turi tokį patį kiekį pinigų. Visi iš savo turimų pinigų turi kažkiek skirti bendram fondui – žaidimo pabaigoje jame esanti suma padvigubėja, o paaugusią fonde esančią sumą žaidėjai pasidalina į keturias dalis. Kaip ir bet koks bendradarbiavimas, šis yra grįstas pasitikėjimu tarp komandos narių, viltimi, kad visi bus geranoriški. Mat jei visi grupėje į fondą atiduos visus savo pinigus, suma padvigubės ir pabaigoje kiekvienas turės dvigubai daugiau pinigų, nei turėjo iš pradžių. Visi laimi.

„Tačiau kai apie tai pagalvoji iš individo perspektyvos, – pasakojo laboratorijos direktorius Davidas Randas, – kiekvienas tavo išleistas doleris padvigubėja, tačiau yra dalinamas į keturias dalis – tai reiškia, kad už savo duotą dolerį asmuo gauna 50 centų.“

Taigi, nors visiems būtų naudingiau prisidėti prie tikslo, kurį pasiekti galima tiktai veikiant komandoje, egzistuoja tam tikra kaina, kurią reikia sumokėti individualiame lygmenyje. Finansiškai didesnę naudą sau gausite būdami savanaudžiais.

Žaidimą išmėgino tūkstančiai žaidėjų. Pusei žaidėjų liepta dėl savo indėlio į bendrą fondą apsispręsti per dešimt sekundžių, kitiems buvo leista ramiai apsvarstyti situaciją ir įvertinti savo galimybes. Pasirodo, kad turintys greitai apsispręsti yra dosnesni.

„Egzistuoja aibė įrodymų, kad bendradarbiavimas yra žmonijos evoliucijos pamatas, – teigė Davidas Randas. – Mažose bendruomenėse, tokiose, kokiose gyveno mūsų protėviai, visas bendravimas vyko su žmonėmis, su kuriais netolimoje ateityje bus neišvengiama akistata.“ Tai lėmė susilaikymą nuo pagundos veikti agresyviai ir brutaliai išnaudoti kitus žmones asmeniniais tikslais.

Žvelgiant į priekį elgtis mandagiai yra kur kas praktiškiau ir reikalauja mažiau pastangų, nei atidžiai vertinti kiekvieną susidūrimą su kitu žmogumi. Todėl ir žaidėjai, kuriems nebuvo duota laiko apsvarstyti visoms galimybėms, buvo tokie dosnūs.

Tačiau išmokti įgūdžiai taip pat gali keistis.

Įprastai, tie, kurie žaidime turėjo apsispręsti greitai, buvo dosnūs ir gaudavo dosnius dividendus, ateityje buvo dar dosnesni. Tačiau tie, kuriems buvo leista ilgiau svarstyti, buvo savanaudiškesni. To pasekmė – mažesnis komandos fondas, mažesni dividendai ir tvirtėjanti nuomonė, kad pasikliauti grupe neapsimoka.

Tęsdamas eksperimentą Davidas Randas davė pinigus žmonėms, sudalyvavusiems viename žaidimo ture. Jų pasiteiravus, kiek pinigų jie sutiktų duoti nepažįstamam žmogui be jokio skatinimo, visi pasirodė itin dosnūs.

Žmonės, kurie pirmame etape buvo linkę bendradarbiauti, antrame etape į komandos fondą davė dvigubai daugiau pinigų nei tie, kurie elgėsi savanaudiškai.

„Tokiu būdu mes veikiame asmeninius žmonių gyvenimus ir elgesį, – teigė Davidas Randas. – Tai, kaip jie elgiasi net tada, kai niekas nežiūri ir kai jų neriboja jokios elgesio taisyklės, kaip elgtis su kitais.“

Davido Rando komanda taip pat pasižiūrėjo, kaip žaidimą žaidžia žmonės iš skirtingų šalių. Tai daryta norint įvertinti, kaip tam socialinė aplinka – vyriausybė, šeima, švietimo ir teisinės sistemos skaidrumas – veikia žmonių elgesį. Kenijoje, kur korupcija viešajame sektoriuje yra itin išsikerojusi, žaidėjai iš pradžių buvo mažiau dosnūs nepažįstamiems, nei žaidėjai iš Jungtinių Valstijų, kur korupcija yra mažesnė. Tai parodė, kad žmonės, galintys pasikliauti daugiau ar mažiau skaidriomis socialinėmis institucijomis, yra labiau linkę bendradarbiauti. Tačiau po vos vieno žaidimo turo, kuriame žmonės buvo skatinami bendradarbiauti, Kenijos gyventojų dosnumas susilygino su Jungtinių Valstijų gyventojų dosnumu, bei priešingai – savanaudiškai veikti išmokyti amerikiečiai elgėsi daug šykščiau.

Čia galima šį bei tą suprasti ir apie internetinę socialinių tinklų kultūrą, kurioje piktas elgesys gimdo piktą elgesį.

Kitaip, nei rinkėjų-medžiotojų visuomenės, kurioms bendradarbiavimas yra esminis išgyvenimo elementas ir kuriose egzistuoja maisto dalinimosi taisyklės, socialiniuose tinkluose neegzistuoja bendros taisyklės nėra nustatytos. Tačiau egzistuoja fizinis atstumas, sąlyginis anonimiškumas ir maža rizika pakenkti savo reputacijai ar būti nubaustam už prastą elgesį. Pažįstami žmonės gali taip ir nesužinoti apie asmens piktąją pusę.

Kita vertus internete galima reikšti nuomonę, kuri yra naudinga atstovaujamos socialinės grupės pozicijai. Jeilio universiteto Crocketto laboratorijoje tyrėjai aiškinasi, kaip internete transformuojasi emocijos ir virsta konkrečiais emocijų proveržiais. Smegenų veiklą tiriantys mokslininkai teigia, kad žmonės, kurie veikia pagauti įsiūčio, smegenyse aktyvuoja atpildo jausmo sistemą ir po tokių proveržių jaučiasi gerai. Tai tik skatina panašų elgesį, tad tikėtina, kad sykį taip pasielgęs žmogus panašiai elgsis dar kartą. Ir nors bendruomenės normų pažeidėjo drausminimas turi savų rizikų, toks veiksmas tam tikruose ratuose leidžia auginti savo reputaciją.

Tie, kurie gyvenai pakankamai ramų gyvenimą, realybėje retai susiduria su iš tiesų grubiu elgesiu. Dėl to jie retai mato aiškiai artikuliuotą ir išreikštą moralinį įsiūtį. Tačiau atsidarius „Twitter“ ar „Facebook“ socialinius tinklus galima išvysti visiškai kitokį vaizdą. Vienas neseniai atliktas tyrimas parodė, kad aštresnio turinio žinutėmis socialiniuose tinkluose dalinamasi dažniau – kiekvienas emocingas žodis tikimybę, kad žinute bus pasidalinta, padidina 20 procentų.

„Įniršį išreiškiantis ir keliantis turinys yra linkęs plisti, – sakė laboratorijos direktorė Molly Crockett. – Internete egzistuoja savotiška ekosistema. Joje pats pikčiausias turinys puikiai sudera su platforma, kurioje savo pyktį reikšti yra itin lengva.“

Kitaip, nei realybėje, internete beveik nėra jokios asmeninės konfrontacijos rizikos. „Jei jūs barsite ką nors už kažkokių normų pažeidimą, jūs iš karto tapsite patikimesniu kitų akyse, taigi reikšdami įniršį jūs kartu transliuojate savo moralinį charakterį“, – teigė Molly Crockett. – Įniršio reiškimas internete didina asmeninį pasitenkinimą tokiu veiksmu. Kai realiame pasaulyje atliekate analogišką veiksmą, jus regi vos keli šalia esantys žmonės, tuo tarpu internete toks veiksmas yra viešas visam jūsų socialiniam ratui.“

Internete egzistuoja ir grįžtamasis ryšys, toks, kaip mygtuko „patinka“ paspaudimų skaičius. To rezultatas – platformos padeda žmonėms auginti įniršio reiškimo įpročius.

Reikia turėti omenyje, kad tokie internetiniai savo nuomonės ar nepasitenkinimo transliavimo proveržiai leidžia marginalizuotoms, mažiau galios visuomenėje turinčioms grupėms išreikšti savo nuomones, kurias šiaip skatinti būtų sudėtinga. Tai suvaidino svarbų vaidmenį, pavyzdžiui, atkreipiant dėmesį į moterų patiriamo seksualinio priekabiavimo mastą.

***

Geroji žinia yra ta, kad norint pakeisti interneto kultūrą gali pakakti vos kelių žmonių.

Jeilio universiteto Žmogaus prigimties laboratorijoje mokslininkas Nicholas Christakis ir jo komanda ieško būdų, kaip atrasti tokius asmenis ir kaip juos įtraukti į, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos programas. Antai Hondūre toks metodas taikomas skatinant žmones skiepytis ir skatinant nėščiųjų sveikatos priežiūrą. Internete tokie žmonės turi galimybę pašaipų kultūrą transformuoti į palaikymo kultūrą.

Korporacijos jau kuria neapdirbtą vadinamųjų influencerių, reklamuojančių prekinius ženklus, sistemą. Tačiau Nicholas Christakis tvirtino, kad norint efektyviai juos išnaudoti reikia vertinti ne tik individo populiarumą, bet ir tai, kaip jis dera viename ar kitame socialiniame rate dera. Štai pavyzdžiui mažo miestelio bendruomenėje visi vieni kitus žino ir tikėtina, kad atsidūrę vakarėlyje visi vienas kitą pažinos. Tuo tarpu mieste žmonės gal ir gyvena glaudžiau ir arčiau vienas kito kaip visuma, tačiau daug mažesnė tikimybė, kad atsidūręs vakarėlyje žmogus visus pažinos. Tai, kaip nuosekliai bendruomenė yra persipynusi, veikia ir informacijos sklaidą bei su ja susijusį elgesį.

Tam, kad ištirtų bendruomenių narių tarpusavio sąveiką, Nicholas Christakis sukūrė programą, kuriančią dirbtines bendruomenes internete. „Mes renkame žmones ir tuomet jiems leidžiame tarpusavyje bendrauti bei stebime, kaip jie žaidžia „Bendrojo gėrio“ žaidimą, norėdami įvertinti, kaip jie elgiasi su kitais žmonėmis.“

Tuomet sukurtu tinklu, virtualia bendruomene, manipuliuojama. Projektuojant jų tarpusavio santykius viena ar kita kryptimi galima žmones paversti draugiškais vieni kitiems – tokiu atveju jiems gera dirbti išvien, jie bendradarbiauja. Taip pat galima tuos pačius žmones į bendruomenę suvesti kitokiu būdu – jie bus nedraugiški ir vienas prieš kitą nusistatę.

Viename eksperimente jis nepažįstamus asmenis į „Bendrojo gėrio“ žaidimo komandas paskirstė atsitiktinai. Pradžioje daugmaž du trečdaliai dalyvių buvo linkę bendradarbiauti. Tačiau vos kas nors pradėdavo naudotis kitais, kiti komandos nariai irgi užsisklęsdavo. Eksperimento pabaigoje tokios komandos nariai būdavo nemalonūs vieni kitiems.

Kiekvienam asmeniui buvo suteikta šiokia tokia laisvė – po kiekvieno turo jie galėjo rinktis, su kuo jie nori būti komandoje sekančiame žaidime. Vienintelis dalykas, kurį besirenkantieji žinojo apie kitus žaidėjus – ar prieš tai jie buvo linkę bendradarbiauti, ar ne. Žaidėjai nutraukdavo ryšius su sabotuotojais ir tokiu būdu tinklas save perkurdavo iš naujo. Kitaip tariant – kūrėsi kooperatyvinė sistema.

Bandant kurti kolegiškas internetines bendruomenes Nicholas Christakio komanda į jas pradėjo įjunginėti botus, kurių tikslas buvo sabotuoti kolektyvinį darbą, idant žmonės išmoktų padėti vieni kitiems.

Jeigu botai bendradarbiaudavo su žmonėmis, tai neskatino jokio pokyčio ir postūmio. Tačiau jiems padarius klaidų atsiskleisdavo grupės potencialas ieškoti išeities iš susiklosčiusios padėties. Į sistemą pridėjus šiek tiek triukšmo tinklas imdavo funkcionuoti dar efektyviau.

Toks modelis gali būti pritaikytas į naujienų srautą socialiniuose tinkluose infiltruojant partizanus – žmones, kartas nuo karto siūlančius kažkokias alternatyvias perspektyvas. Jų tikslas būtų ištraukti žmones iš patogaus savo socialinių tinklų burbulo ir leisti žmonėms pasijusti glaudesne bendruomene.

Botai gali pasiūlyti sprendimą ir kitai interneto problemai: daug nemandagaus elgesio internete kyla dėl anoniminio bendravimo galimybės.

Vieno eksperimento metu paaiškėjo, kad juodaodžiams skirtų rasistinių įrašų ar komentarų kiekis gali būti drastiškai sumažintas, jei į juos pradėtų atsakinėti botai, kurių paskyrose puikuotųsi baltaodžių nuotraukos. Atsakymas galėtų būti elementarus: „Ei, susimąstyk, kad tokiais žodžiais skaudini tikrą žmogų“. Eksperimentas parodė, kad paprasčiausias empatijos skatinimas komentaruose rasistinių įrašų skaičių per kelias savaites sumažino iki beveik nulio.

Kitas būdas tvarkytis su tokiu elgesiu internete yra bausmės modelio įdiegimas. Žaidimų kompanija „League of Legends“ sukūrė savotišką teismo sistemą (Tribunal), kurioje negatyvą skleidžiantį žaidėją baudžia kiti žaidėjai. Kompanija pranešė, kad per metus po sistemos įvedimo buvo sudrausminti daugmaž 280 000 žaidėjų. Žaidimo kūrėjai taip pat sukūrė tam tikrą atlygį už gerą elgesį, tokiu būdu skatindami žaidėjus bendradarbiauti.

Tyrėjai bando išsiaiškinti, kaip nuspėti momentą, kuomet prasiverš bendraujančių internete agresija, idant spėtų įsikišti ir pakeisti diskusijos tėkmę. „Galima manyti, kad troliais vadinamų internetinių sociopatų yra nedaug, – sakė Cristianas Danescu-Niculescu-Mizil, Kornelio universiteto Informacijų mokslo fakulteto narys. – Pastebėjome, kad paprasti žmonės, tokie, kaip aš ar jūs, taip pat gali pratrūkti ir tam tikro laiką tapti internetiniu troliu. Tai stebina.“

Christianas Danescu-Niculescu-Mizil tyrė internete esančių straipsnių komentarų skiltis. Jis išskiria du pagrindinius pykčio proveržius skatinančius faktorius. Pirmasis yra tai, kaip elgiasi kiti komentuotojai, taigi kontekstas, o antrasis – paties komentuotojo nuotaika. „Jei jūsų diena buvo prasta ar, tarkime, šiandien – pirmadienis, kur kas labiau tikėtina, kad tokioje situacijoje jūs pavirsite troliu. Žmonės linkę būti malonesniais šeštadienį ryte“, – teigė mokslininkas.

Christianas Danescu-Niculescu-Mizil surinkęs duomenis apie įvairius žmones, įskaitant ir tuos, kurie vienu ar kitu momentu užsiėmė trolinimu internete, sukūrė algoritmą, kuris 80 proc. tikslumu nuspėja, kada žmogus taps nemandagiu internetinėje erdvėje. Tai suteikia galimybę pakišti koją tokiam elgesiui.

Tačiau nepaisant siaubingo elgesio, kokį visi esame regėję interneto gelmėse, reikia turėti omenyje, kad bet kokiu atveju dauguma internetinių sąveikų yra pozityvios ir gana dažnai teigiamų pranešimų ar komentarų yra daugiau, nei neigiamų. Vieno tyrimo metu buvo vertinamas antisemitizmas „Twitter“ socialiniame tinkle. Jo metu pastebėta, kad dažniau dalinamasi ne antisemitiniais įrašais, o tokiais, kurie su pastaruoju kovoja. Patys pagiežingiausi įrašai neretai ignoruojami arba jais dalinamasi itin mažame socialiniame burbule. Gerųjų botų darbą žmonės atlieka ir patys.

Verta prisiminti, kad bendravimo įgūdžius tobulinome tūkstančius metų, tačiau su socialiniais tinklais praktikos turime vos 20 metų. „Realybėje bendrauti padeda veido išraiškos, kūno kalba ar balso tonas, – sakė Christianas Danescu-Niculescu-Mizil. – Internete mes galime bendrauti tik tekstine išraiška. Neturėtų stebinti tai, kad nuolat atsiranda sunkumų, ieškant teisingo internetinio bendravimo ir bendradarbiavimo metodo.“

Mūsų elgesiui internete žengiant pirmyn galime ir patys kurti subtilius signalus, mokytis švelninti internetines diskusijas, liekant ramiais ir nekerštingais, ignoruojant pašaipūnus arba juos tramdant. Visada galima apie tai, kas vyksta, kalbėtis su šeima ir draugais, paprašyti jų pagalbos, daryti ekrano kopijas ir apie priekabes pranešti socialinių tinklų administratoriams, jei vyksta fiziniai grasinimai – ir policijai.

Jei šiandieniniai socialiniai tinklai išliks, platformas valdančios kompanijos turės išmokti naudotis tais algoritmais, susipažinti su elgesio mokslu, idant skatintų bendradarbiavimą vietoje patyčių. Vartotojai ir patys turėtų mokytis pritapti prie naujos bendravimo aplinkos, idant produktyvus bendravimas būtų įmanomas ir internete.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"