Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Kodėl dangus juodas, nors turėtų spindėti nuo žvaigždžių šviesos?

 
AFP/Scanpix nuotrauka

Žinome, kad visomis kryptimis pilna žvaigždžių ir galaktikų. Tačiau kodėl tada kosmosas toks juodas?

Įsivaizduokime, kad atsidūrėme kosmose. Tiesiog kaip dalelė, laisvai sklendžianti erdve, o ne vamzdeliais apipintas astronautas. Ką matysite? Jei nežiūrėsite į Saulę ir jos ryškumu nesudeginsite tinklainės, likusioje erdvės dalyje išvysite mažais šviečiančiais taškais nusagstytą tamsą.

Jei erdvė begalinė, statiška ir egzistuoja amžinai, tai kur bepažvelgtume, turėtume regėti žvaigždesKosmosas didžiulis, begalinis ir nusėtas žvaigždėmis. Tad, jų šviesa turėtų apšviesti visk aplink. Kodėl taip nėra? Pirmasis apie tai susimąstė – ar bent jau pirmasis tokius pamąstymus 1823 metais užrašė – astronomas iš Vokietijos Heinrichas Wilhelmas Matthiasas Olbersas. Taip atsirado sąvoka „Olberso paradoksas“ – jei erdvė neturi galo, nejuda ir egzistuoja amžinai, tai kur bepažvelgtume, turėtume regėti žvaigždes.

Tačiau realybė toli gražu ne tokia. Todėl Olbersas padarė išvadą, kad Visata nėra begalinė, statiška ir amžina, o turi pradžią ir pabaigą. Tačiau sistemoje gali būti du kriterijai, o ne visi trys. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Edvinas Hablas išsiaiškino, kad Visata visiškai nėra statiška, o galaktikos veržliai tolsta viena nuo kitos.

Taip atsirado Didžiojo Sprogimo koncepcija. Kažkada egzistavo mažas taškas, pradėjęs labai greitai plėstis. Tad, Visata nėra statiška ir amžina. Tada paradokso nelieka!

Nematome visų žvaigždžių, nes dauguma jų tokios senos, kad jų šviesai paprasčiausiai nepavyksta iki mūsų atsklisti. Be to Visata didžiulė ir laiko mastelis stulbinamas. Sveikiname išsprendus paradoksą!

Na, ne visai. Po Didžiojo Sprogimo Visata priminė žvaigždės branduolį (karšta ir tanki). Turėjo praeiti keli šimtai tūkstančių metų ir erdvę užliejo pirmoji šviesa.

Jeigu matytume mikrobangas, dangus būtų labai šviesusŠviesa buvo neįtikėtinai ryški. Turėtume ją matyti visur. Tačiau nieko panašaus nematome. Visata plėtėsi ir toliau, tad ilgėjo ir pirmojo spinduliavimo bangų ilgis, slinkdamas į elektromagnetinio spektro galą, kol tapo mikrobangomis. Būtent šis reliktinis spinduliavimas – kosminis mikrobangų fonas (KMF) – ir matomas visoms kryptimis.

Olbersas buvo teisus. Kur bepažvelgtume, regime ryškią šviesą. Tiesiog plėtimosi procesas tos šviesos bangų ilgį ištęsė taip, kad žmogaus akis jos nemato. Jei tinklainė būtų jautri mikrobangoms, erdvė būtų labai ryški.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"