Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Kąsnelis Visatos: Išsiveržimai

 
Laivo kilio ūkas infraraudonųjų spindulių diapazone. Šaltinis: ESO/J. Emerson/M. Irwin/J. Lewis
Laivo kilio ūkas infraraudonųjų spindulių diapazone. Šaltinis: ESO/J. Emerson/M. Irwin/J. Lewis

Žvaigždės nulemia daugybę dalykų, svarbių jų planetoms – ir cheminę sudėtį, ir energingos spinduliuotės aplinką, ir paprasčiausią temperatūrą. Taigi geriau suprasti žvaigždes yra tiesiog būtina. 

Ir mūsų Saulę, kad galėtume prognozuoti kosmoso orus, ir kitas žvaigždes, kad geriau suprastume egzoplanetų įvairovę.

***

Nuotėkis kosminėje stotyje. Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) praeitą savaitę pastebėtas atmosferos nuotėkis. Ketvirtadienį pastebėtas tolygus deguonies slėgio mažėjimas netrukus lokalizuotas – paaiškėjo, kad prie stoties šiuo metu prijungtoje Sojuz įgulos kapsulėje yra nedidelis įtrūkimas. Maždaug 2 mm skersmens skylę greičiausiai išmušė mikrometeoritas. Iš pradžių problema buvo iš dalies pataisyta, užklijuojant skylutę lipnia juosta (nes juk visi žinome, kad lipni juosta išsprendžia pusę pasaulio problemų). Deja, tai nuotėkio iki galo nepašalino, bet dabar stoties įgula dirba ir ieško ilgalaikio sprendimo. Taip pat, apieškojus likusią stoties ir Sojuz korpuso dalį, daugiau įtrūkimų nerasta. Tokios problemos – nieko stebėtino gyvenant kosmose, tačiau, žinoma, svarbu jas pastebėti ir įveikti laiku.

***

Saulės išsiveržimų forma. Saulė kartais į aplinką išmeta plazmos pliūpsnius, vadinamus vainikinės masės išmetimais. Išmesta medžiaga per keletą dienų pasiekia Žemės orbitą ir gali pakenkti mūsų dirbtiniams palydovams bei elektronikai arčiau planetos paviršiaus. Ilgą laiką buvo manoma, kad išsiveržianti medžiaga juda spiraline trajektorija, kurios spindulys siekia beveik vieną astronominį vienetą (t. y. atstumą nuo Saulės iki Žemės), o abu spiralės galai baigiasi Saulėje. Bet dabar nauja senų duomenų analizė privertė šiuo modeliu suabejoti. Ištirti duomenys surinkti dar 2000–2002 metais, kai tarp Žemės ir Saulės skraidė palydovai ACE ir Wind. ACE visada laikėsi tiksliai tarp Žemės ir Saulės, pusantro milijono kilometrų atstumu nuo planetos, o Wind nuo šios linijos reguliariai nutoldavo iki 1,8 milijono kilometrų. Anksčiau nebuvo bandyta lyginti šių palydovų duomenų, nes maksimalus atstumas tarp jų – 1,2% astronominio vieneto – yra gerokai mažesnis už numanytą išsiveržimų spiralių spindulį. Visgi analizė parodė, kad palydovų fiksuojamo magnetinio lauko struktūra ima reikšmingai skirtis jiems atsiskyrus per 0,8% astronominio vieneto, arba 1,2 mln. kilometrų. Tai reiškia, kad arba iš Saulės besiveržianti medžiaga yra ne spiralės formos, arba ta spiralė susisukusi gerokai tankiau – ne didesnėmis nei ketvirčio astronominio vieneto spindulio vijomis, o greičiausiai dar mažesnėmis. Ateityje supratimą apie Saulės išsiveržimų struktūrą reikėtų papildyti didesniu kiekiu dedikuotų stebėjimų, vykdomų panašiais masteliais. Tada bus galima geriau prognozuoti išsiveržimų evoliuciją ir suteikti daugiau laiko pasiruošti galimiems pavojams. Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

***

Ar egzistuoja gyvybė Marse? Kol kas to dar nežinome, bet marsaeigių Spirit ir Opportunity pasiekimai gerokai praplėtė mūsų supratimą apie Raudonosios planetos praeitį ir tinkamumą gyvybei. Kol laukiame žinių iš Opportunity, galime pasižiūrėti PBS Spacetime epizodą apie marsaeigių atradimus.

***

Asteroido evoliucinė istorija. 2005 metais Japonijos zondas Hajabusa lankėsi asteroide 25143 Itokava. Nusileidęs ant paviršiaus, jis paėmė keletą uolienų mėginių ir 2010 metais parskraidino juos į Žemę. Dabar asteroido fosfatų mineralų analizė atskleidė, kaip šis kūnas susiformavo. Išmatavę urano ir švino izotopų santykius, mokslininkai nustatė, kad Itokava patyrė du reikšmingus sukrėtimus: prieš 4,6 milijardo metų buvo karštas ir minkštas, o prieš pusantro milijardo metų išgyveno stiprų smūgį. Tai reiškia, kad Saulės sistemos jaunystėje asteroidas susiformavo kaip didesnio kūno dalis, o prieš 1,5 milijardo metų tas kūnas susidūrė su kitu ir subyrėjo į šipulius, vienas iš kurių yra Itokava. Taip pat nustatyta, kad Itokavos cheminė ir mineralinė sudėtis atitinka gana dažnai į Žemę nukrentančių mažai geležies ir kitų metalų turinčių asteroidų sudėtį. Tad gali būti, kad Itokava kilo iš to paties motininio kūno, kaip ir šie. Visgi smūgis, atskyręs Itokavą, įvyko ne tuo pat metu, kaip smūgiai, sukūrę žinomus meteoritus, taigi motininio kūno istorija turėtų būti gana sudėtinga. Tyrimo rezultatai publikuojami Scientific Reports.

***

Jupiterio augimo detalės. Jupiteris pradėjo formuotis beveik kartu su Saule. Meteoritų cheminės sudėties duomenys leidžia spręsti, kad praėjus vos vienam milinojui metų po Saulės įsižiebimo, Jupiteris jau buvo gana masyvi planeta. Meteoritai taip pat atskleidžia, kad tarp 1 ir 3 milijonų metų po Saulės susiformavimo, Saulės sistemoje buvo du mažų protoplanetinių uolienų rezervuarai – vienas arčiau Saulės, nei Jupiteris, kitas toliau. Taigi Jupiteris tuo laikotarpiu buvo pakankamai masyvus, kad sukurtų barjerą – bent 20 kartų masyvesnis už Žemę. Tokios masės planeta turėtų imti sparčiai ryti protoplanetinio disko dujas, tačiau turimi duomenys byloja, kad Jupiteris du milijonus metų augo lėtai, ir būdamas trijų milijonų metų amžiaus siekė vos 50 Žemės masių. Tik tada jis ėmė ryti dujas ir sparčiai užaugo iki šiandieninės 300 kartų už Žemę didesnės masės. Dabar pristatytas tokio augimo sulėtėjimo paaiškinimas. Detaliai apskaičiavus Jupiterio energijos balansą nustatyta, kad į jį krentantys protoplanetiniai uolienų gabalai planetą per milijoną metų įkaitino. Jos temperatūra išaugo tiek, kad ji negalėjo išlaikyti dujų prie savęs. Taigi jauną Jupiterį supančios disko dujos liko skrieti sau, o Jupiteris toliau augo tik valgydamas uolienas. Per tolesnius du milijonus metų planeta išaugo tiek, kad jau galėjo išlaikyti dujas net ir būdama karšta, todėl ėmė augti daug sparčiau. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

New Horizons tikslo nuotrauka. Zondas New Horizons šiuo metu yra pakeliui Kuiperio žiedo objekto 2014 MU69, arba „Tolimiausios šiaurės“ (Ultima Thule) link. Praeitą savaitę jis padarė pirmąją savo taikinio nuotrauką. Toks pasiekimas – gana netikėtas, nes zondą nuo taikinio skiria dar 172 milijonai kilometrų, o praskridimas numatytas tik sausio pirmąją. MU69 matomas kaip blausus taškelis gerokai ryškesnės žvaigždės pašonėje. Jo padėtis tiksliai atitinka prognozę, padarytą remiantis Hubble teleskopo stebėjimais. Artimiausiais mėnesiais New Horizons darys daugiau MU69 nuotraukų, kurios padės patikslinti paties zondo trajektoriją. Jau seniau nustatyta, kad MU69 neturi pavojingo dulkių žiedo, bet mažos kurso pataisos leis išvengti kitų galimų problemų ir padidins praskridimo metu gaunamų duomenų vertę.

***

Žvaigždžių cheminės sudėties katalogas. Egzoplanetų tinkamumas gyvybei dažnai vertinamas tik pagal jų atstumą nuo žvaigždės, taip priskiriant jas gyvybinei zonai, kurioje galėtų egzistuoti skystas vanduo. Visgi toks skirstymas yra labai paviršutiniškas, nes gyvybės egzistavimui svarbūs ir daugybė kitų faktorių. Tarp jų ypatingai reikšminga yra planetos cheminė sudėtis. Nors kol kas planetų sandaros tyrinėti dar neturime galimybių, galime remtis žvaigždžių sandara kaip apytikriu atitikmeniu, nes planetos ir žvaigždė formuojasi iš tos pačios medžiagos. Dabar pristatytas žvaigždžių, galimai turinčių gyvybei tinkamų planetų, cheminės sudėties katalogas. Kataloge pateikiami daugiau nei 6000 žvaigždžių, esančių iki 150 parsekų atstumu nuo Saulės ir panašių į mūsų žvaigždę savo mase, stebėjimų duomenys. Tarp jų yra ir žvaigždžių padėtys, judėjimo greičiai bei šviesiai, ir cheminės sudėties informacija – geležies ir dar bent vieno cheminio elemento gausos matavimai. Tik keli šimtai šio katalogo žvaigždžių turi žinomas planetas, tačiau ateityje neabejotinai jų bus atrasta daugiau. Tada katalogas padės nustatyti, kokių savybių žvaigždės dažniau turi įvairių tipų planetas, ir parinkti planetas tolesniems tyrimams pagal žvaigždžių cheminę sudėtį. Katalogas yra viešai prieinamas čia.

***

Daugybė žvaigždžių asociacijų. Žvaigždės gimsta ne po vieną, o grupėmis. Didesnės grupės tampa spiečiais, o mažesnės po truputį išsibarsto. Tokia byranti grupė, kurios žvaigždės nėra surištos gravitaciškai, bet vis dar juda panašiomis orbitomis, vadinama žvaigždžių asociacija. Dabar pristatyta nauja artimų Saulei žvaigždžių stebėjimų analizė ir atskleista daugiau nei tūkstantis tikėtinų žinomų asociacijų narių. Naujieji duomenys gauti Gaia kosminiu teleskopu, kuris labai tiksliai nustato žvaigždžių padėtis ir judėjimo greičius. Iš viso išnagrinėtos daugiau nei 10 tūkstančių žvaigždžių padėtys ir judėjimas; taip aptikta ir kelios dešimtys naujų asociacijų. Viena iš jų nutolusi per mažiau nei šimtą parsekų nuo Saulės – tai artimiausia žinoma asociacija. Visos asociacijos yra jaunos, jaunesnės nei milijardo metų amžiaus. Dauguma tyrinėtų žvaigždžių yra raudonosios nykštukės – mažesnės ir blausesnės už Saulę žvaigždės. Tai paaiškina, kodėl jos nebuvo aptiktos anksčiau. Tyrimo rezultatai arXiv.

Maždaug dviejų kiloparsekų atstumu nuo mūsų yra Laivo kilio ūkas – vienas didžiausių žvaigždėdaros regionų Paukščių Take. Šis vaizdas yra neseniai padaryta detaliausia jo nuotrauka infraraudonuosiuose spinduliuose. Europos pietinės observatorijos VISTA teleskopu darytoje nuotraukoje atsiskleidžia anksčiau nematytos struktūros – labai tankių dulkių vijos, jaunos žvaigždės ir jų išpūsti burbulai. Šie stebėjimai padės geriau suprasti žvaigždžių formavimosi proceso eigą.

***

Baltųjų nykštukių suardymas. Žvaigždė, skrisdama arti juodosios skylės, gali suirti į gabalus dėl labai stiprios gravitacijos. Tas pats galioja ir įprastoms žvaigždėms, ir kompaktiškiems objektams, tokiems kaip baltosios nykštukės. Tiesa, pastarąsias suardyti gali tik pakankamai mažos – kelis tūkstančius kartų už Saulę masyvesnės – juodosios skylės, mat didesnių gravitacinis laukas pakankamai stiprus pasidaro tik įvykių horizonto viduje. Praeitą savaitę paskelbti rezultatai skaitmeninių modelių, kuriais labai detaliai išnagrinėtas baltosios nykštukės suirimas, jai skrendant pro juodąją skylę. Skaitmeniniais modeliais išnagrinėti keli atvejai – 20% ir 60% Saulės masės žvaigždės, lekiančios pro 1000–10000 Saulės masių juodąsias skyles įvairiomis orbitomis. Paaiškėjo, kad net ir nestipriai ardomoje žvaigždėje – tokioje, kurios centras išlieka stabilus, o nutraukiami tik pakraščiai – gali įsižiebti termobranduolinės reakcijos. Priklausomai nuo ardymo stiprumo, kitaip tariant – nuo žvaigždės priartėjimo prie juodosios skylės, reakcijos gali anglį ir deguonį, iš kurių daugiausiai sudaryta nykštukė, paversti kalciu arba sunkesniais elementais iki geležies. Kalciu gali virsti iki 15% žvaigždės masės, o geležimi – net iki 60%. Be to, toks žvaigždės subyrėjimas gali sukelti gravitacinių bangų signalą, kurį artimiausiais metais pajėgs aptikti mūsų turimi detektoriai. Tai būtų visai kitokia gravitacinio ir elektromagnetinio signalų pora, nei jau užfiksuotas dviejų neutroninių žvaigždžių susijungimas ar koks kitas žinomas procesas. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Kintanti blazaro spinduliuotė. Daugelis aktyvių galaktikų iš branduolio į aplinką meta ypatingai greitai lekiančios medžiagos čiurkšles. Jei tokia čiurkšlė pasisukusi tiesiai į mus, galaktika vadinama blazaru. Blazarai yra pagrindiniai užgalaktiniai gama spindulių šaltiniai, o jų stebėjimai padeda suprasti, kaip veikia energingi čiurkšles kuriantys procesai. Dabar pristatyta daugiau nei dešimties metų blazaro Mrk 501 gama spindulių stebėjimų analizė, rodanti, kad spinduliuotė ilgą laiką buvo šiek tiek periodiška. Net septynis kartus spinduliuotė sustiprėjo ir susilpnėjo 332 dienų periodu. Vėliau šis periodiškumas pranyko, bet ir šie septyni kartai yra ilgiausias žinomas periodinis blazaro spinduliuotės kitimas. Taip pat kitimas yra gana aukšto dažnio – įprastai panašūs svyravimai trunka ilgiau nei metus. Atsirandantys ir vėl pranykstantys svyravimai, vadinami kvaziperiodiniais, nėra naujiena astrofizikoje, ypač kalbant apie aktyvių branduolių elgesį, tačiau jų prigimtis nėra aiški. Šis atradimas, kartu su ateities stebėjimais, gali padėti išsiaiškinti kvaziperiodinių svyravimų čiurkšlėse kilmę. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Sparčios žvaigždėdaros priežastis. Kai kurios galaktikos žvaigždes formuoja ypatingai sparčiai – net iki tūkstančio Saulės masių per metus. Palyginimui mūsų Paukščių Take per metus susiformuoja apie 3–4 Saulės mases naujų žvaigždžių. Tokios žvaigždėdaros žybsnio (angl. starburst) galaktikos dažniau aptinkamos Visatos jaunystėje. Iki šiol buvo neaišku, kas nulemia žvaigždėdaros žybsnių atsiradimą – tą gali padaryti galaktikų susiliejimai, bet žybsnių galaktikos neretai yra izoliuotos. Dabar nauji labai tolimos galaktikos stebėjimai patvirtino hipotezę, kad žvaigždėdaros žybsnį sukelia viso galaktikos disko gravitacinis nestabilumas. Galaktikos COSMOS-AzTEC-1 šviesa iki mūsų keliauja 12,4 milijardo metų. Stebėjimais pasiekta 550 parsekų raiška leido nustatyti, kad galaktika turi masyvų dujų diską, panašiai kaip šiandieninės diskinės galaktikos. Tačiau priešingai nei šiandieninėse galaktikose, AzTEC-1 diskas yra toks masyvus, kad jo paties dujų gravitacija nugali galaktikos masto gravitaciją ir sukimosi bandymus išlyginti disko struktūrą. Taigi galaktikoje sparčiai visame diske formuojasi įvairaus dydžio gravitaciškai surišti medžiagos telkiniai, kuriuose gimsta žvaigždės. Dujų disko masė yra daugiau nei šimtas milijardų Saulės masių, bet sparti žvaigždėdara šias dujas turėtų suvartoti per 100 milijonų metų – panaši žybsnių trukmė stebima ir susiliejusiose galaktikose. Gravitacinio nestabilumo modelis, aiškinantis žvaigždėdaros žybsnius, teoriškai nagrinėjamas jau seniai, bet šis rezultatas yra vienas iš pirmųjų jo patvirtinimų. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"