Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Kas valdo internetą?

 
2018 01 02 15:40
pexels.com

Ką didžiųjų technologijų monopolijų galios reiškia mūsų kultūrai, klausia ir ieško atsakymo „The New Yorker“. 

1876 m. lapkričio 7-osios naktį kandidatas į prezidentus Rutherfordo B. Hayeso žmona Lucy nuėjo gulti su skaudančia galva. Buvo gaunami pranešimai apie prezidento rinkimų rezultatus ir Hayesų šeima, kuri leido vakarą savo svetainėje, Kolumbe, (Ohajaus valstija), buvo nuliūdusi. Hayesas pats liko iki vidurnakčio. Tada jis taip pat nuėjo miegoti, įsitikinęs, kad jo oponentas demokratas Samuelis J. Tildenas taps kitu prezidentu.

Dvejose naujose knygose teigiama, kad priežastys jau yra aiškios: kaip ir 1870-aisias, mes esame technologinės revoliucijos, kuri pakeitė informacijos srautą, viduryje.

Hayesas iš tikrųjų prarado daug rinkėjų balsų. Ir jis taip pat galėjo prarasti rinkėjų kolegiją (renkančią JAV prezidentą), jei ne žurnalistų, dirbančių įtartinuose užkampiuose, machinacijos, kurios buvo vadinamos „Viktorijos laikų internetu“.

Sąmokslininkų lyderis buvo iš Ohajo vardu Williamas Henry Smithas. Smithas valdė „Associated Press“ skyrių „Western A.P.“ šalies vakaruose ir tokiu būdu kontroliavo didžiąją dalį medžiagos straipsniams, kurie buvo rašomi daugelyje mažų miestelių laikraščių. „Western A.P.“ glaudžiai bendradarbiavo su „Western Union“ (kai kurie žmonės sakydavo, kad tai susivienijimas), kuriai priklausė šalies telegrafo linijų monopolis.

Smithas nusprendė panaudoti visas priemones, reikalingas Hayeso, kuris tuo metu trečią kadenciją ėjo Ohajo gubernatoriaus pareigas, pergalei. Rengiantis respublikonų nacionalinei konvencijai, Smithas suorganizavo žalingos informacijos publikavimą apie gubernatoriaus varžovus.

Vėliau „Western A.P.“ platino Hayeso kampanijos pareiškimus ir ignoravo Tildeno komandos informaciją. Kai demokratų laikraštyje „Chicago Times“ pasirodė negatyvus straipsnis apie Hayesą, kuriame teigta, kad Hayesas, būdamas JAV armijos generolas, priėmė pinigus iš kario, kad atiduotų juos to vyro šeimai, bet jis tų pinigų neperdavė, kai kareivis mirė, A.P. užtvindė žiniasklaidą straipsniais, diskredituojančiais šią istoriją.

Kai tik balsai buvo suskaičiuoti, dėmesys nukrypo į Pietų Karolinos, Floridos ir Luizianos valstijas, kur vyko debatai dėl rezultatų. Abu kandidatai išsiuntė pasiuntinius į šias tris valstijas, siekdami paveikti rinkėjų kolegijos rezultatus. Tildeno atstovų siunčiamos telegramos buvo perduodamos Smithui. Jis šių turiniu dalinosi su Hayeso šalininkais. Šis pirmasis įsibrovimas į demokratų privačią komunikaciją suteikė respublikonams akivaizdų pranašumą. Tuo pat metu A.P. išplatino teisininkų nuomones, palaikančias Hayesą. Pasipiktinę Tildeno rėmėjai ėmė vadinti šią žiniasklaidos priemonę „Hayesociated Press“.

„Jie yra kupini pykčio ir desperatiškai nori kažką daryti, bet vargu ar žino, kaip“, – pažymėjo vienas apžvalgininkas. Dvi dienos iki Hayeso inauguracijos, 1877 m. kovo 5 d. laikraščio „New York Sun“ pirmasis puslapis buvo su juodais rėmeliais.

„Tai yra pažeminimo, gėdos ir gedulo dienos kiekvienam patriotui amerikiečiui,“– rašė laikraščio redaktorius.

Istorija pasikartojo

Kaip sakė Markas Twainas, „istorija nesikartoja, bet ir rimuojasi“. 2017 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu vėl tapo respublikonas, nesurinkęs daugumos. Jam ir vėl padėjo šešėliniai agentai, kurie manipuliavo naujienomis. Ir vėl demokratai liko kalti dėl susipriešinimo.

Žurnalistai, Kongreso komitetai ir specialieji advokatai tiria informaciją apie tai, kas nutiko 2016 m. rudenį. Dvejose naujose knygose teigiama, kad priežastys jau yra aiškios: kaip ir 1870-aisias, mes esame technologinės revoliucijos, kuri pakeitė informacijos srautą, viduryje. Dabar, kaip ir tada, tik keletas kompanijų gali tai kontroliuoti, ir ši galios koncentracija, su kuria amerikiečiai nenoromis sutiko, nors niekada tikrai to neketino daryti, griauna mūsų demokratiją.

Prieš trisdešimt metų beveik niekas niekam nenaudojo interneto. Šiandien beveik visi jį viskam naudoja. Nors kai internetas išaugo, jis susiaurėjo. „Google“ dabar kontroliuoja beveik 90 procentų reklamos paieškoje, „Facebook“ – beveik 80 procentų reklamos mobiliajame sraute ir „Amazon“ apie 75 procentus elektroninių knygų pardavimo. Jonathanas Taplinas savo knygoje „Move Fast and Break Things: How Facebook, Google, and Amazon Cornered Culture and Undermined Democracy“ (Liet. „Judėk greitai ir keisk, ką gali: kaip „Facebook“, „Google“ ir „Amazon“ įvarė į kampą kultūrą ir pakenkė demokratijai“) teigia, kad toks dominavimas yra monopolistinis.

Pasak jo, naujosios monopolijos yra dar galingesnės nei senosios, kurios paprastai apsiribodavo tik vienu produktu ar paslauga. Taplinas teigia, kad Carnegies būtų pavydėjęs Marko Zuckerbergo ir Jeffo Bezoso pasiekimų.

„Google“ galia

Jis pateikia Levono Helmo atvejį. Jis buvo „Band“ grupės būgnininkas, ir, nors niekada nepraturtėjo iš savo muzikos, jis gaudavo honorarus. 1999 m. jam buvo diagnozuotas gerklės vėžys. Tais pačiais metais atsirado „Napster“, o vėliau – 2005 metais „YouTube“. Helmo pajamos iš honorarų, kurie, kaip teigia Taplinas, siekė maždaug 100 tūkstančių dolerių per metus, sumažėjo „beveik iki nulio“. Kai 2012 m Helmas mirė, milijonai žmonių vis dar klausėsi „Band“ muzikos, tačiau vargu, ar kas nors iš jų mokėjo už tai. (Per metus nuo „Napster“ įkūrimo ir Helmo mirties – Jungtinėse Amerikos Valstijose užfiksuota bendra vartotojų išleidžiamų pinigų muzikos įrašams suma sumažėjo iki maždaug 70 procentų.) Draugai turėjo suorganizuoti pašalpą Helmo našlei, kad ji galėtų išlaikyti savo namus.

„Google“ pakankamai greitai perėmė muzikos verslą, kai 2006 m. įsigijo „YouTube“ už 1,65 mlrd. dolerių. Pasak Taplino, beveik „kiekviena melodija pasaulyje yra „YouTube“. Tiesa, daugelis iš šių failų yra neteisėti, tačiau „Google“ tai yra nesvarbu. Pagal skaitmeninių garso ir audiovizualinių laikmenų autorių teisių aktą, kurį prezidentas Billas Clintonas pasirašė kaip įstatymą netrukus po to, kai „Google“ pradėjo veikti, interneto paslaugų teikėjai nėra atsakingi už autorių teisių pažeidimus tol, kol jie „sparčiai“ pašalina arba blokuoja prieigą prie medžiagos, kai tik jiems pranešama apie problemą.

Muzikantai nuolat registruoja „pašalinimo“ pranešimus – tik per pirmuosius dvylika praėjusių metų savaičių „Google“ gavo daugiau kaip šimtą milijonų nuorodų, bet dažnai po to, kai pašalinama viena nuoroda, daina iš karto paleidžiama kitoje.

2011 m. rudenį įstatymais buvo siekiama pažaboti autorių teisių pažeidimus internete, buvo pasiūlytas Internetinio piratavimo stabdymo įstatymas. Kongrese jį palaikė tiek respublikonai, tiek demokratai. įstatymą rėmė ir skirtingos visuomeninės bei lobistų grupės. 2012 m. sausio mėnesį atrodė, kad įstatymo projektas bus priimtas, bet tada „Google“ nusprendė parodyti savo raumenis. Vietoje įprasto spalvoto logotipo bendrovė savo paieškos puslapyje paskelbė juodą stačiakampį su pranešimu „Pasakykite Kongresui: prašome necenzūruoti interneto!“. Netrukus senatorius Marco Rubio iš Floridos, kuris buvo vienas iš įstatymo projekto rėmėjų, „Facebooke“ atsiribojo nuo projekto.

Kadaise buvęs nelegalus laisvalaikis – intelektualinės nuosavybės neteisėtas įrašinėjimas ir pardavinėjimas – tapo „priimtina verslo praktika.

Pats „Google“ nepiratauja muzikos – jam to nereikia. Jis parduoda srautą ir duomenis apie srautą. Taplinas pastebi, kad „Google“ veikia „gavybos pramonėje“. „Google“ verslo modelis yra „išgauti kuo daugiau asmens duomenų, iš kuo daugiau pasaulio žmonių, kuo mažesne kaina ir perparduoti tuos duomenis, kaip galima didesniam skaičiui įmonių, didžiausia įmanoma kaina“. Taigi „Google“ gauna pelną beveik iš visko: vaizdo įrašų apie kates, galvų nukirtimus, nuotaiką keliančias kalbas, 1969 m „Band“ atliekamas dainas.

Netikras gelbėtojas

„Aš ne visada buvo toks skeptiškas“, – teigia Franklinas Foeris, knygos „World Without Mind: The Existential Threat of Big Tech“ (liet. „Pasaulis be proto: didžiųjų technologijų egzistencinė grėsmė“)įžangoje. Franklinas yra žurnalistas. Jis pradėjo karjerą dešimtojo dešimtmečio viduryje, įsidarbinęs internetiniame žurnale „Slate“, kurį tada ką tik įkūrė „Microsoft“. Foeris rašo, kad šis darbas buvo „įkvepiantis“. Vėliau jis tapo žurnalo „The New Republic“ redaktoriumi. Žurnalas buvo ant bankroto slenksčio, kai 2012 m. jį įsigijo Chrisas Hughesas, vienas iš „Facebook“ įkūrėjų, kurio asmeninis turtas siekė pusę milijardo dolerių.

Foeris suprato, kad Hughesas yra gelbėtojas, kuris galėjo parūpinti ne tik grynųjų pinigų, bet ir „žinių apie socialinę žiniasklaidą“. Tad jie ėmėsi žurnalo atnaujinimo, samdydami brangiai apmokamus talentus ir pertvarkydami tinklalapį. Foeris pasakoja, kad jis taip įsitraukė į žurnalo svetainės srauto stebėjimą, naudodamasis įrankiu „Chartbeat“, kad tikrino jį net stovėdamas prie pisuaro.

Gerų jausmų era ilgai neistęsė. 2014 m. rudenį Foeris sužinojo, kad Hughesas pasamdė šešėlinį redaktorių, kuris „Niujorke siūlė darbo vietas žurnale „The New Republic.“ Prieš Hughesui surandant priežastį jį oficialiai atleisti, Foeris pasitraukė. Kartu išėjo ir daug žurnalo darbuotojų. Knygoje Foeris apmąsto savo darbus ir didesnes jėgas, keičiančias amerikiečių meną ir literatūrą, arba tai, kas šiandien dažnai vadinama „turiniu“.

„Aš tikiuosi, kad ši knyga nepadarys įspūdžio, kad ji kupina pykčio, tačiau savo pykčio aš taip pat nenoriu paneigti, – rašo jis. – Technikos kompanijos naikina kažką brangaus... Jos suardė žiniasklaidos, leidybos institutų vientisumą, kuris teikia intelektualinę medžiagą, verčiančią mąstyti ir vadovaujančią demokratijai. Jų vertingiausias turtas yra mūsų vertingiausias turtas – tai mūsų dėmesys, ir jie piktnaudžiauja tuo.“

Vagystės tapo verslu

Foeris, taip pat, kaip ir Taplinas labai piktinasi dėl piratavimo. „Kadaise buvęs nelegalus laisvalaikis, – rašo jis. – Intelektualinės nuosavybės neteisėtas įrašinėjimas ir pardavinėjimas – tapo „priimtina verslo praktika.“

Kai laikraščiai ir žurnalai reikalauja prenumeratos prieigai prie savo kūrinių, „Google“ ir „Facebook“ linkę palaidoti juos.

Jis atkreipia dėmesį į interneto portalą „The Huffington Post“, sutrumpintai „HuffPost“, kuris iš esmės iškilo, kaupdamas arba jei tiksliau, vagiliaudamas turinį iš, pavyzdžiui, „The New York Times“ ir „The Washington Post“ publikacijų.

Tada yra „Google knygos“. „Google“ pradėjo skenuoti visas sukurtas knygas ir pateikia daugybę jų internete. Ir niekas nesivargino pasitarti su autorių teisių savininkais. (Tiesa, šį projektą sustabdė teismo bylos.)

Laikraščiai ir žurnalai taip pat bando kovoti su „Google“ įvesdami mokamą registraciją, tačiau, Foeris tvirtina, kad leidėjai negali laimėti konkurencijos prieš didžiąsias technologijas.

„Kai laikraščiai ir žurnalai reikalauja prenumeratos prieigai prie savo kūrinių, „Google“ ir „Facebook“ linkę palaidoti juos, – rašo jis. – Straipsniai, kuriuos saugo griežtos mokėjimo sistemos, beveik niekada nesulaukia populiarumo, kurį algoritmai vertinami labiausiai.“

Foeris pripažįsta, kad žinomumas ir populiarumas visada buvo svarbūs leidyboje. Be to, žiniasklaida – tai verslas. Dvidešimtojo amžiaus devintajame dešimtmetyje žurnalo „People“ redaktorius Dickas Stolley sukūrė tai, ką galima pavadinti iki skaitmeninio amžiaus algoritmu. Tai buvo žurnalų viršelio iliustracijos parinkimo formulė ir ji vykdavo tokiu būdu: jaunas yra geriau nei senas; gražus yra geriau negu negražus; turtingas yra geriau nei vargšas; filmai yra geriau už muziką; muzika yra geriau nei televizija; televizija yra geriau nei sportas; ir bet kas yra geriau nei politika.

Dabar „Twitter“ ir kitų socialinių tinklų pagalba galima nustatyti ne tik tuos viršelius, kurie bus gerai parduodami, bet ir populiariausius straipsnius. Ši išsami informacija, kartu su spaudimu generuoti srautą, lėmė tai, ką Foeris laiko „auksinio banališkumo amžiumi“.

Jis remiasi liūtės Cecil „neužmirštamu, tačiau visiškai pamirštu pavyzdžiu“. 2015 m. odontologas iš Minesotos nušovė su strėle liūtę Cecil už Hwange nacionalinio parko ribų Zimbabvėje. Kokios priežastys tai bebūtų, nužudymo faktas greitai pasklido po internetą, ir, pasak Foerio, „kiekviena naujienų organizacija“ skubėjo narplioti šią istoriją, kad galėtų gauti iš šios kažkiek srauto. Jis su akivaizdžia panieka vardina „Vox“ pranešimų pavadinimus: „Valgyti viščiuką yra morališkai blogiau nei nužudyti liūtę Cecil“ ir „The Atlantic“ interneto svetainės pranešimų pavadinimus, tokius kaip: „Nuo liūtės Cecil iki klimato kaitos: absoliuti pasipiktinimo audra“.

Trumpas pradėjo kaip liūtė Cecil, bet baigė kaip JAV prezidentas.

Foeris teigia, kad Donaldas Trumpas yra šios tendencijos „kulminacija“. Trumpo politiką (jei tai galima pavadinti „politika“) sudarė tušti ir įžeidžiantys pasipiktinimai. Nors nė vienas nenusipelnė būti rimtai vertinamas, daugelis žiniasklaidos priemonių norėjo būti patrauklios internete. Prezidento Trumpo, kaip kandidato, visos kalbos buvo vienodai pasibaisėtinos, bet internete, matyt, niekas nežino, kad esate demagogas.

„Trumpas pradėjo kaip liūtė Cecil, bet baigė kaip JAV prezidentas“, – rašo Foeris.

Svajonė ne visai išsipildė

Tiek Taplinas, tiek Foeris pradeda savo knygas diskusija apie pirmųjų asmeninių kompiuterių laikus, kai internetas vis dar buvo siurrealistinės ironijos fantazija, o daugybė protingų žmonių manė, kad pasaulio asmeninių kompiuterių sujungimas leistų sukurti taikingesnę, teisingesnę ir žavesnę visuomenę. Abu rašytojai cituoja Stewartą Brandą, kuris vartojo daug LSD ir suredagavo „Visos žemės katalogą“ bei sukūrė vieną iš pirmųjų virtualių tinklų – „Visos žemės elektroninį ryšį“, kitaip dar vadinamą WELL.

Kūrinyje, kurį 1972 m. išspausdino „Rolling Stone“ žurnalas, Brandas pranašavo, kad, kai kompiuteriai taps plačiai prieinami, visi „pamėgs kompiuterius“. Toliau jis prognozavo, kad tai galėtų sustiprinti „spontaniškos kūrybos ir žmonių bendravimo turtingumą ir tikslumą“. „The New York Times“ ir „The Washington Post“ redaktoriai ir „CBS News“ prodiuseriai jau nebeturės sukti galvos, ką pateikti ir kas bus įdomu visuomenei.

„Internetas turėjo būti menininkų palaima, – pastebi Taplinas. – Jis turėjo pašalinti „vartininkus“ – dideles studijas ir įrašų kompanijas, kurios nusprendžia, kokie filmai ir muzika gali būti plačiai populiarinami.“ Foeris rašo, kad kad Silicio slėnis turėjo būti išlaisvinanti jėga – „ardomasis agentas, kuris sutrupina gniaužtus sklerotiškų, atkakliai įsikibusių į valdžią vidutinybių, kurie yra amerikiečių elitas“.

„Google“, „Amazon“, „Facebook“ ir „Apple“ – europiečiai vadina šią grupę paprasčiausiai GAFA – nepašalino „vartininkų“, bet užėmė jų vietą.

Dėl interneto revoliucijos iš tiesų daug kas prarado darbus, kaip gali patvirtinti daugybė knygynų savininkų, muzikos kritikų ir redaktorių. Tačiau Taplinas ir Foeris teigia, kad Brando svajonė dar nebuvo realizuota. „Google“, „Amazon“, „Facebook“ ir „Apple“ – europiečiai vadina šią grupę paprasčiausiai GAFA – nepašalino „vartininkų“, bet užėmė jų vietą.

Vietoje to, kad taptų labiau lygiateisiška, šalis tapo mažiau lygiateisiška: skirtumas tarp Amerikos turtingųjų ir vargšų vis labiau auga. Politiniu požiūriu tauta palinko į dešinę. Foerio teigimu, dabar būtų daug lengviau negu 1876 m. „pataisyti“ rinkimus ir daug sunkiau būtų bet kam apie tai sužinoti. Foeris rašo, kad didžiosios technologijų kompanijos tapo „impozantiškiausiais vartininkais žmonijos istorijoje“.

Tiesa, dauguma pagrindinių Silicio slėnio veikėjų palaikė Hillary Clinton. Tai patvirtina kampanijos finansavimo dokumentavimas ir įsilaužimai į Demokratų nacionalinio komiteto elektroninį paštą.

„Tikiuosi, kad jūs gyvenate gerai – dažnai mąstau apie jus visus ir seku kiekvieną žingsnį!“ – Clinton kampanijos pirmininkui Johnui Podestai rašė viena iš „Facebook“ vadovių Sheryl Sandberg.

Rinkimų baigtį nulėmė gruzinas?

Nerimą kelia tai, kad „Facebook“, „Google“ ir „Amazon“ sugebėjo patraukti tokią didelę dalį internetinių pajamų, remdamiesi kitų sukurtu turiniu. Vis dėlto didžiausias kaltės šešėlis krenta ant GAFA dėl trumpų straipsnelių populiarumo ar netikrų naujienų.

2016-ųjų rudenį, kai „The New York Times“ reporteriai ieškojo šaltinio, iš kurio ėjo srautas didžia dalimi išgalvotų, Trumpą palaikančių istorijų, kurios buvo publikuojamos svetainėje „Departed“, jie susekė dvidešimt dvejų metų IT studentą Tbilisyje vardu Bega Lacabidzė. Jis prisipažino, kad pradėjo rinkimų sezoną pumpuodamas gražius pasakojimus apie Hillary Clinton, tačiau svetainė nesulaukė daug susidomėjimo. Kai jis persijungė į Trumpą palaikančias nesąmones, srautas greitai padidėjo ir taip išaugo svetainės pajamos. „Aš visa tai dariau dėl pajamų“, – pasakė Lacabidzė.

Galbūt, reali problema yra ne ta, kad Brando pranašystė neišsipildė, bet kad ji išsipildė. Dabar Tbilisyje sėdintis „kompiuterių mėgėjas“ yra taip „įgalintas“, kad gali pakeisti rinkimų rezultatus visame pasaulyje, jiems vos įpusėjus.

Nesvarbu, ar dėl įsitikinimų, ar paprasčiausiai dėl įpročio, senais laikais „vartininkai“ nustatydavo tam tikrą toną. Jie vengė naujienų apie valstybės biudžeto deficitus ir ginklų kontrolės derybas, kartu trukdydami beprotiškų konspiracijos teorijų srautui. Dabar „Chartbeat“ leidžia kiekvienam matyti, kiek skaitytojų domisi pranešimu apie Pietų Sudano sausrą, o kiek straipsniu apie monopolistų galią ir internetą.

Skaitymas išgelbės?

Internetas sukurtas tam, kad žmonėms būtų suteikta tai, ko jie nori, o tai yra, geresnė ar blogesnė, bet demokratijos funkcija. Ar reikia ką nors daryti?

Taplinas siūlo kelis pataisymus. Jis nori, kad federalinė vyriausybė tokias kompanijas, kaip „Google“ ir „Facebook“ laikytų monopolijomis ir atitinkamai jas reglamentuotų. (Europos Sąjungos reguliuotojai neseniai skyrė „Google“ 2,7 milijardo dolerių baudą). Tuo pačiu metu jis ragina muzikantus ir filmų kūrėjus perimti reikalus į savo rankas, sukuriant savo paskirstymo tinklus.

Taplinas pastebi: „Aš neturiu iliuzijų, kad dabartinės kultūrinės rinkodaros verslo struktūros išnyks. Tačiau aš tikiuosi, kad mes galime sukurti lygiagrečią struktūrą, kuri būtų naudinga visiems kūrėjams.“

Foeris teikia pirmenybę ūkininkų sūrio gamintojų modeliui. „Kultūros pramonės atstovai turi parodyti save, kaip ekologinę alternatyvą, statuso ir aspiracijos simbolį, – rašo jis. – Prenumeratos yra maršrutas, esantis toli nuo masinančių antraščių.“

Foeris pažymi: „Netrukus po rinkimų „The New York Times“ pasipildė daugiau kaip šimtu tūkstančių naujų abonentų, nes pozicionavo save kaip netikrų naujienų priešnuodį.“

Ir kaip asmeninio pasipriešinimo aktą, jis siūlo pasiimti knygą: „Jei technologijų įmonės tikisi pilnai absorbuoti žmogaus egzistenciją, tada skaitymas to, kas parašyta ant popieriaus, yra vienas iš nedaugelio gyvybės gijų, kurių jie negali visiškai integruoti.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"