Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Dirbtinis intelektas – kaip socialinės inžinerijos įrankis

 
Asociatyvi iliustracija / 
Asociatyvi iliustracija /  pixabay.com nuotrauka

Įsivaizduokite esąs Europos valstybės prezidentas. Šįmet jūs esate priverstas į savo valstybę priimti 50 tūkst. pabėgėlių iš Artimųjų Rytų. Dauguma jų yra itin religingi, tuo tarpu didžioji jūsų valstybės visuomenės dalis yra sekuliari. Jūs norite integruoti atvykėlius, nepalikdamas jokių spragų ir siūlių, sumažinti ekonominės duobės ar smurto tikimybę, tačiau jūsų ištekliai yra gan riboti. Apie tai rašo „The Atlantic“.

Vienas iš jūsų patarėjų siūlo investuoti į pabėgėlių švietimą; kitas teigia, kad esmingas yra darbo vietų užtikrinimas, o trečias tvirtina, jog svarbiausia – suteikti jaunuoliams visas galimybes bendrauti su vietiniais vaikais.

Tarptautinė IT specialistų, filosofų, religijotyrininkų ir kitų sferų mokslininkų kartu kuria kompiuterinius modelius, kuriuose įkuria tūkstančius „agentais“ vadinamus virtualius žmones.

Viskas, ką galite padaryti – spėti ir tikėtis, kad jūsų pasirinktas problemos sprendimo būdas pasiteisins. Tačiau gali ir nepasiteisinti. Net sprendimai, kitoje vietoje ar kitu laiku atnešę puikių rezultatų gali baigtis labai nesėkmingai, esant konkrečioms aplinkybėms konkrečioje šalyje. Jei taip nutiktų – atsidurtumėte nepavydėtinoje padėtyje, kuomet tik ir norėtųsi situaciją atstatyti į pradžios tašką ir pasirinkti kitą kelią. Tačiau, žinoma, taip eksperimentuoti yra neįmanoma, ne su tikrais žmonėmis.

Tačiau naujausių technologijų pagalba tokios simuliacijos tapo įmanomos su virtualiais žmonėmis. Būtent tuo užsiima Religijos modeliavimo projektas (Modeling Religion Project). Tarptautinė IT specialistų, filosofų, religijotyrininkų ir kitų sferų mokslininkų kartu kuria kompiuterinius modelius, kuriuose įkuria tūkstančius „agentais“ vadinamus virtualius žmones. „Agentai“ sąveikauja vieni su kitais savo dirbtinėje aplinkoje besikeičiant sąlygoms – ekonominio saugumo, švietimo, religingumo ir kt. Lygiui – gali keistis ir jų tikėjimas. Galų gale tyrėjai „agentus“ suprogramuoja taip, kad jie mėgdžiotų kurios nors tikros valstybės gyventojų įsitikinimus ir tikėjimą, naudodamiesi apklausų duomenimis iš tos konkrečios valstybės. Jie taip pat modeliui įdiegia kelias empiriškai patikrintas socialinių mokslų taisykles apie tai, kaip žmonės yra linkę reaguoti esant įvairiems spaudimams.

Tada prasideda eksperimentas: pridedami, tarkime, 50 000 naujakurių ir smarkiai investuojama į švietimą. Jeigu virtualioje visuomenėje vykstantys procesai netenkina, visuomet galima grįžti į pradinę padėtį.

Projekto tikslas – suteikti politikams įrankį, padėsiantį įvertinti skirtingus pasirinkimus ir įgalinsiantį pasirinkti patį efektyviausią. Idėja yra kilni – jei dirbtinio intelekto padedami politikai ieškos geriausius rezultatus suteikiančios politikos, galų gale pasaulis taps laimingesniu ir sveikesniu. Tačiau taip pat egzistuoja ir pavojus – kokią politiką valdantieji vertins kaip pačią „geriausią“?

„Visi mūsų modeliai yra skaidrūs, o programą galima rasti internete, – sakė LeRonas Shultsas, Norvegijoje esančiame Agderio universitete dėstantis filosofiją ir teologiją. – Jei kas nors norėtų žmones dar labiau suskaldyti ir kurstyti nerimą dėl jų teisių ir grupės apsaugos nuo svetimų, jie galėtų pasinaudoti modeliu, idant išsiaiškintų, kaip kurstyti įvairias įtampas.“

Religijos modeliavimo projektas, kuriame dalyvauja mokslininkai iš Bostono, Virdžinijos bei Agderio universiteto, buvo kuriamas pastaruosius trejus metus. Nors projektas buvo užbaigtas vos praėjusį mėnesį, jau pasirodė keli dukteriniai projektai.

Projektas, kuriame dėmesys kreipiamas į pabėgėlius – Religijos Norvegijoje modeliavimas (MODRN) – vis dar yra ankstyvojoje stadijoje. Juo bandoma išsiaiškinti, kaip Norvegijoje geriausiai integruoti pabėgėlius. Norvegija – ideali vieta tokiam tyrimui atlikti. Taip yra ne vien dėl to, kad šiuo metu valstybei sunkiai sekasi integruoti sirus, bet ir todėl, kad valstybėje surinkta apsčiai informacijos apie jos gyventojus. LeRonas Shultsas, naudodamasis tais duomenimis, gali gauti itin tikslius spėjimus.

Kitas naujas projektas, Religingumo ir egzistencinio saugumo prognozavimas, kelią klausimą, kodėl pasaulyje nėra daugiau ateistų? Kodėl Jungtinėse Valstijose sekuliarizacija vyksta lėčiau, nei Vakarų Europoje? Kokios sąlygos pagreitintų sekuliarizaciją, arba, atvirkščiai, paverstų žmones religingesniais?

LeRono Shultso komanda, naudodamasi 1998 metų 22 Europos ir Japonijos apklausų duomenimis nuspėjo, kaip pamaldumas turėtų augti ar mažėti per 10 metų periodą.

„Mums pavyko tai nuspėti net triskart tiksliau, nei taikant tiesinės regresinės analizės metodą“, – teigė LeRonas Shultsas, omenyje turėdamas spėjimo metodą, iki šiol buvusia geriausia alternatyva.

Naudojant atskirą Religijos ateities ir sekuliariųjų pokyčių (FOEST) modelį komanda sužinojo, kad visuomenė sekuliarėja esant keturiems faktoriams: egzistenciniam saugumui (pakankamai pinigų ir maisto), asmeninei laisvei (laisvei rinktis tikėti, ar ne), pliuralizmui (egzistuojant palankiam požiūriui į skirtybes) ir švietimui (šiokiam tokiam išsilavinimui tiksliuosiuose ir humanitariniuose moksluose). Jei trūksta bent vieno faktoriaus, sekuliarizacijos procesas lėtėja. Mokslininkai mano, kad tai leidžia paaiškinti, kodėl Jungtinėse Valstijose sekuliarizacija vyksta daug lėčiau, nei Vakarų ir Šiaurės Europoje.

„Jungtinės Valstijos švietimą iš dalies apribojo šį lokalizuojant, kuomet privačiose mokyklose gali nutikti bet kas, – teigė LeRono Shultso kolega Wesley Wildmanas, Bostono universiteto filosofijos ir etikos profesorius. – Pastaruoju metu iš aukščiausių valdžios sluoksnių pasirodė skatinimas į atvirą kultūrinį pliuralizmą žvelgti įtariai. Tai taip pat yra pasipriešinimo sekuliarizacijai forma.“

Kitu projektu, Bendrai eskaluojamo religinio smurto modelis (MERV), siekiama nustatyti sąlygas, lemiančias ksenofobiškos įtampos tarp dviejų religinių grupių augimą ir išsiaiškinti, kada įtampa gali tapti nebekontroliuojama. Kuriant modelį komanda pasikvietė nepriklausomą ekspertę Monicą Toft, tarptautinių santykių specialistę, kuri neturi jokios patirties panašiame modeliavime, tačiau yra religinio ekstremizmo žinovė.

„Aš buvau pakviesta, idant galėčiau realistiškai įvertinti tai, ar šio modelio spėjimai yra nors kiek logiški ir tuomet įvertinti, ar spėjimai sutampa su realybėje įvykusiais atvejais, – teigė Monica Toft. – Iš pradžių buvau gana skeptiška, tačiau mane nustebino tai, kaip puikiai programa sumodeliavo Gudžarato atvejį: tris kruvinas dienas, per kurias Indijoje žiauriai susirėmė musulmonai ir induistai, pasibaigusias šimtais mirčių abiejose pusėse (oficialiais duomenimis buvo nužudyti 790 musulmonų ir 254 induistai). Pradėjusi lyginti duomenis, LeRonui ir Wesley pasakiau: „O, Viešpatie!“ Nes puikiai žinau Gudžarato atvejį ir tai, kas ten nutiko. Modelis viską tiksliai atkartojo. Tai buvo iš tiesų labai įdomu.“

Anot MERV modelio tikėtina, kad iš abiejų pusių kils smurto bangos, jei tarp mažumos ir daugumos grupių vyraus nedidelis skirtumas (mažesnis, nei 70 ir 30 procentų) ir jei „agentai“ svetimos grupės narius vertins kaip socialinę grėsmę ar kaip kažką užkrečiamo. Daug mažiau tikėtina, kad taip nutiks jei viena grupė bus ženkliai didesnė už kitą arba jei grėsmės, kurias patiria „agentai“ bus susijusios su natūraliais ir žmogaus nekontroliuojamais pavojais.

Tai gali skambėti intuityviai, tačiau turėti kiekybinę, empirinę medžiagą paremti socialinių mokslų hipotezėms, gali padėti įtikinti politikus kaip ir kada veikti, norint užkirsti kelią smurto proveržiams ateityje. Ir vos modelis bus matomas kaip sutampantis su tikro pasaulio istoriniais pavyzdžiais, mokslininkai galės pagrįsčiau teigti, kad sukūrė patikimą rekomendaciją, kai bus sprendžiamos naujos situacijos. Ir ką MERV mums gali pasiūlyti, teigė Monica Toft, „Mes galime sustabdyti tokią dinamiką. Mums nereikia leisti jai išsisukti iš kontrolės.“

Tačiau su tokiais modeliais kyla ir tam tikra grėsmė. MODRN modelis, antai, parodo, kaip galima skatinti arba slopinti sekuliarizacija. Juo galima pasinaudoti, norint visiškai keisti visuomenes ir žaidžiant tam tikromis sąlygomis užsiimti socialine inžinerija.

„Naktimis dėl to mane kankina nemiga. Tai yra socialinė inžinerija ir neverta apsimetinėti, kad taip nėra, – sakė LeRonas Shultsas. Tačiau jis pabrėžė, kad ir kitos grupės, tokios, kaip „Cambridge Analytica“, atlieka tokio pobūdžio darbus. Įvairios neskaidrios grupuotės tuo taip pat užsiims, be jokios atskaitomybės. – Taip yra ir bus daroma, taigi tokių programų ignoravimas ir jų nenaudojimas nėra išeitis.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"