Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Apie visuomenės ir mokslo išlikimo džiungles, gyvybės egzistavimą kosmose ir koks mokslas yra fantastiškai gražus

 
pixabay.com nuotrauka

Gyvenimo ir mokslo santykis – aktualus klausimas nuo pat mokslo atsiradimo. Bet garbus klausimo amžius jokiu būdu netrukdo apie jį galvoti ir labai šiuolaikiškai.

Patys svarbiausi mokslo atradimai turi padėti išspręsti svarbiausias žmonijos problemas, teigia fizikos mokslų daktaras Audrius Alkauskas.„Mane patį, kaip žmogų ir pasaulio pilietį, labai neramina, o kartu ir domina, klausimas apie nesibaigiančius žmonijos konfliktus. […] Jei būtume kokie marsiečiai ir į Žemę žiūrėtume iš Marso, nesuprastume: lyg ir viskas nurimsta, o staiga vėl – konfliktai, okupacijos. […] Manau, dar ne iki galo aišku, kokios yra esminės priežastys, kad žmonės iki šiol nesugeba sugyventi vienoje planetoje“, – teigia mokslininkas.

Iš Anykščių kilęs A. Alkauskas Vilniaus Universitete studijavo fiziką, o doktorantūros mokslus tęsė Bazelio universitete Šveicarijoje. Tuomet tyrimus vykdė viename iš geriausių Europos universitetų Ecole Polytechnique Federale de Lausanne (EPFL), o vėliau dirbo Kalifornijos Universitete Santa Barbaroje (JAV). Tačiau galiausiai 2014 metais nutarė grįžti į Lietuvą, kur savo veiklą vykdo iki šiol.

Su A. Alkausku pasikalbėjome jo darbo kabinete Fizinių ir technologijos mokslų centre (FTMC). Šiuo metu jis čia vadovauja Elektroninės struktūros teorijos grupei „Puntukas“.

– Dirbate su kvantinėmis technologijomis, kurios yra gana naujas konceptas ir išties sunkiai suvokiamas. Kaip jas paaiškintumėte?

– Tai – nauja sritis, apimanti kvantinę komunikaciją, kvantinius skaičiavimus, taip pat kvantinę metrologiją. Mokslu besidomintys žmonės turbūt žino, kad šioje srityje paskutiniaisiais metais pasiektas milžiniškas progresas, gyvename lūžio nuojauta. Tačiau kokios konkrečiai naujos technologijos gims šiame lūžyje ir ar jos bus tikrai naudingos ir nepamainomos – kol kas neaišku. Aišku tik tiek, jog šiai sričiai tai yra ypatingas metas.

Mūsų grupės tyrimai susiję su praktiniu kvantinių technologijų realizavimu, ir labai smagu būti šio globalaus judėjimo dalimi. Kadangi viskas vystosi itin greitai, natūralu, kad nespėju visko sekti. Man pačiam labiau patinka lėčiau į viską įsigilinti ir suprasti. Vietoje keliolikos straipsnių ar naujienų kartais tiesiog norisi paimti vieną kokią knygą ir į ją įsigilinti. Suprasti ir save perlaužti.

Bet fizika ir apskritai mokslas nėra egzistuojantys patys savaime, nėra patys sau. Man mokslas yra ir kultūros bei platesnės kūrybinės erdvės dalis. Tad fizika yra mano būdas kurti – kaip tapytojui drobė ir dažai. Būnant fiziku, man yra svarbu jausti, jog esu bendresnio konteksto dalis. Dalyvauju veiksme, kuris iš vienos pusės vyksta globaliu mastu (kaip kad minėtas technologijų vystymasis), o iš kitos pusės tas veiksmas vyksta čia, prie Baltijos. Bandau suprasti aplinką, kurioje mes gyvename, suvokti, iš kur mes, Lietuvos ir šių kraštų gyventojai, atėjome ir kur einame.

Man rodos, jei moksliniai tyrimai, ypač technologiniuose ir gamtos moksluose, nesisies su bendrosiomis žmonijomis problemomis ir su bendrąja kūrybine erdve, iškils rizika jiems virsti tiesiog vaikiškais žaidimais. Būdų, kaip savo tyrimus susieti su šia bendresne erdve, yra daugybė, ir kiekvienam mokslininkui, manau, reikia atrasti savąjį.

– Ar minėtas noras suprasti yra priežastis, kodėl tapote mokslininku?

– Galbūt ne pats noras suprasti, o susidorojimo su iššūkiais malonumas. Su broliu Giedriumi (jis yra matematikos mokslų daktaras) pradėjome nuo matematikos ir astronomijos – žvaigždynų studijavimo, astronomijos knygų skaitymo. Laikui bėgant Giedrius vis labiau suko į matematiką, o man kažkaip natūraliai „liko“ fizika. Kartais gyvenimo kelius lemia ir maži atsitiktinumai, negalima to atmesti. Gali būti, kad širdyje vis dar esu truputėlį matematikas.

Man patinka spręsti uždavinius, mąstyti, matematikos pagalba keliauti į kitus pasaulius. Moksle man taip pat labai svarbus estetikos jausmas. Iki šiol nepamirštu to pasigėrėjimo, kurį sukėlė kai kurių disciplinų studijavimas (pvz., analitinės skaičių teorijos ar elektromagnetinių laukų teorijos). Mokslas gali būti labai gražus.

– Atrodo, iš vienos pusės, menas įkvepia mokslą, iš kitos – mokslas gali paaiškinti meną. Ar visgi egzistuoja takoskyra tarp mokslo ir meno?

– Tai labai subtilu. Nei mokslas, nei menas nėra vienareikšmiai. Vienoks menas yra tas, kuris sukurtas iš sielos skausmo. Kitoks tas, kuris išmąstytas, išjaustas ir užgriebia labai daug bendrųjų žmonijos klausimų, kuriame visi galime atrasti ką nors sau. Trečioks menas, kai daromas dėl efekto ar noro būti populiariam, pasijusti žvaigžde. Dar kitoks, kai meno kūrinys „gaminamas“ tiksliai pagal užsakymą.

Didieji menininkai gali visas šias skirtingas puses susieti, bet šiaip akivaizdu, kad menas menui nelygu. Lygiai taip pat ir mokslas. Jis gali būti labai smulkmeniškas, techniškas, truputį gal net vaikiškas, arba daromas vien dėl uždarbio ar greito populiarumo. O gali būti ir labai gilus, fundamentinis, gražus ar tiesiog nepaprastai naudingas žmonijai ar kuriai nors jos daliai. Akivaizdu, kad bendrai paėmus mokslas ir menas yra skirtingi, nes jie aprėpia labai daug ir labai skirtingų sričių. Bet jei kalbame apie mokslą ir apie meną kaip kūrybos išraišką, jie, žinoma, susisieja, skirtumai tarp jų išblunka.

– Ar sutinkate, kad mokslo populiarinimas yra neatsiejama mokslo dalis?

– Žinoma.

– Kaip vertinate mokslo populiarinimą Lietuvoje?

– Apskritai mokslo populiarinimo situacija Lietuvoje panaši, kaip ir visame pasaulyje – yra visko, kokybės taip pat.

Mano nuomone, yra kelios mokslo populiarinimo sritys. Viena – tai reklaminio pobūdžio šviežių mokslinių pasiekimų populiarinimas. Ji vis labiau įsigali visame pasaulyje. Mūsų pasaulis tampa vis konkurencingesnis, ir vis labiau apie naujausius pasiekimus rašoma, kiek įmanoma labiau akcentuojant jų greitą praktinį pritaikomumą, jų naujumą ar netikėtumą, tuo pačiu metu išryškinant to konkretaus darbo autorių indėlį ir nuošalėje paliekant bendrą kontekstą ar subtilesnius klausimus.

Deja, tokios, rodos, yra privalomos išgyvenimo šiose džiunglėse taisyklės. Jeigu kažką padarai, tą yra būtina išreklamuoti, o jeigu neišreklamuosi, tai padarys kiti ir pralaimėsi konkurencinėje kovoje. Nežinau ar toks mokslo populiarinimas tvarus, nes visuomenei ilgainiui gali kilti teisėti klausimai: o kurgi visas tas gėris ir visi tie fantastiški žaisliukai, kuriuos taip seniai žadėjote? Socialinėms medijoms žygiuojant trečiojo dešimtmečio link, šis modelis gali imti keistis.

Kita gana dažna sritis, irgi tradiciškai vadinama mokslo populiarinimu, yra taip vadinamo pseudomokslo demaskavimas. Ši šviečiamoji veikla labai svarbi, bet jai pačiai kyla grėsmė virsti pseudomokslu (netikru mokslu), jei ji tampa tiesiog technokratinio mąstymo propagavimu. Tai nėra tikroji kūryba, greičiau tiesiog elementari higiena, kuri neturi būti fanatiška (juk valytis dantis trisdešimt kartų per dieną būtų labai nesveika). Fanatizmas yra priešingas mokslo prigimčiai, ir reikia matyti tą riziką.

G. Raibytės nuotrauka
G. Raibytės nuotrauka

Bet yra ir, sakyčiau, tikrasis mokslo populiarinimas – rašiniai apie žmonijos pasiekimus, svajones, susižavėjimą, atradimų džiaugsmą.

Tokių rašinių, laidų ar knygų tikrai yra Lietuvoje. Džiaugiuosi didele komanda entuziastų, kurie kurią šią mokslo terpę. Tai labai prisideda prie Lietuvos intelektualinio klimato.

O man pačiam labiausiai patinka mokslo populiarinimo straipsniai, kurie susieti su konkrečiomis asmenybėmis, konkrečiais mokslininkais.

Labai mėgstu skaityti istorijas, kaip mokslininkai kažką sukūrė, kaip buvo kažkas atrasta. Ne tik apie patį atradimą, bet ir apie visą kūrybos procesą. Mane žavi istorijos apie įdomius žmones ir žmonių kūrybingumą.

Darant išvadą, reikia dar kartą pripažinti, kad mokslo populiarinimas turėtų būti aktyvesnis. Mums, mokslininkams, vienareikšmiškai reikia daugiau bendrauti su visuomene, kurioje gyvename. Kai yra laiko, mėgstu parašyti vieną kitą mokslo populiarinimo straipsnį, tai tikrai smagi veikla.

– Kokio mokslo atradimo labiausiai laukiate?

– Patys svarbiausi mokslo atradimai turi padėti išspręsti svarbiausias žmonijos problemas. Viena iš svarbiausių problemų yra klimato kaita ir energijos resursų ateitis: žmonių Žemėje daugėja, o resursų – ne. Taigi labai svarbus uždavinys yra ateities energetika: kaip žmonės gyvens, kaip atrodys ekonomika? Čia mokslas turi, ką daryti. Kitas esminis klausimas – kokie sveiki būsime? Kiek ilgai gyvensime? Kodėl mes mirštame anksčiau, nei galėtume? Mokslas dar turi daug ką nuveikti suprantant daugelio ligų priežastis ir su jomis kovojant. Mokslas nėra atsakymas į laimės paieškas, toli gražu, bet jis gali labai pasitarnauti.

Jei būtume kokie marsiečiai ir į Žemę žiūrėtume iš Marso, nesuprastume: lyg ir viskas nurimsta, o staiga vėl – konfliktai, okupacijos, tai Krymas, tai Mianmaras, tai rugsėjo 11-toji, tai dar kas

Mane patį, kaip žmogų ir pasaulio pilietį, labai neramina, o kartu ir domina, klausimas apie nesibaigiančius žmonijos konfliktus. Kokia jų fundamentinė priežastis, ar tik žmonių skaičiaus augimas ir resursų nepasidalinimas, ar yra kažkas dar bendresnio?

Jei būtume kokie marsiečiai ir į Žemę žiūrėtume iš Marso, nesuprastume: lyg ir viskas nurimsta, o staiga vėl – konfliktai, okupacijos, tai Krymas, tai Mianmaras, tai rugsėjo 11-toji, tai dar kas… Manau, dar ne iki galo aišku, kokios yra esminės priežastys, kad žmonės iki šiol nesugeba sugyventi vienoje planetoje.

Atsiplėšiant nuo mūsų pačių, kitas be galo įdomus dalykas – gyvybės egzistavimas kosmose. Mane, žinoma, tai taip pat labai jaudina. Tikrai negalėčiau ilgai užmigti naktį, jeigu staiga paaiškėtų, kad kažkur yra kita civilizacija. Labai įdomu būtų sukurti būdą su ja bendrauti – tai juk ištisa istorija, gimusi, rodos, iš nežinios. Galbūt – kaip ir kasdieniame gyvenime – mąstymas apie kitus, o ne tik apie save, mums, žmonėms, galų gale padėtų suprasti, kad visi esame viena komanda? Jei ta kita civilizacija pasirodytų esanti protinga, vien ta žinia, tikiuosi, ir mus padarys protingesniais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"