Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
LIETUVA

Žmogiškojo orumo pėdsakai tarp sovietmečio memų

 
Petro Cvirkos paminklas Vilniuje./
Petro Cvirkos paminklas Vilniuje./ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Praėjus jau beveik trims dešimtmečiams po sovietinės sistemos žlugimo, kalbėjimas apie sovietmetį tebeužima itin didelę mūsų viešosios erdvės dalį. 

Šį istorinį laikotarpį tyrinėjantis istorikas galėtų tuo džiaugtis ir ploti katučių – juk jį, kaip komentatorių, dažnai kviečia viešai kalbėti, todėl nors visuomenei jau turbūt negrįžtamai įteigta, kad labiausiai Lietuvoje reikalingi informatikai, o mažiausiai – humanitarai, bent laikinai jis gali pasijusti reikalingas. Tačiau eilinei triukšmo bangai pritilus ir galvai prablaivėjus, kiekvieną kartą aiškiai matai, kad tas kalbėjimas dažniausiai niekur neveda, o jo perteklius užteršia viešumą kažkokiais fiktyviais kultūrinės atminties padarais, šiek tiek primenančiais internetinius memus. Gal net panašesni jie į tai, ką memais vadina į rimtą mokslą pretenduojančios memetikos teoretikai. Pastarieji tokiu terminu apibrėžia kultūrinės informacijos vienetus, vieno proto perduodamus kitam. Brėždami analogiją su evoliucionistine gamtos pasaulio raidos teorija, jie taip pat tvirtina, kad išlieka tie memai, kurie sugeba daugintis geriausiai, bet nebūtinai yra naudingi žmonėms, o kartais netgi gali būti žalingi. Labai supaprastinus dalyko esmę, vienai iš memų rūšių galima priskirti ir tai, ką istorikai vadina atminties vietomis.

Pirmiausia, viešosiose erdvėse tebestovintys sovietmečiu statyti paminklai ir klausimas, ką su jais daryti: griauti ar palikti? Ką statyti vietoj jų?

Pabandžius suklasifikuoti nūdienos viešumoje plaukiojančius sovietmečio memus, galima išskirti tris dažniausiai pasitaikančius jų kompleksus: paminklotvarką, kolaborantus ir naujų herojų paiešką. Išvertus į memetikos kalbą, juos geriausiai reprezentuotų diskusijos dėl Petro Cvirkos paminklo likimo, KGB agentų sąrašo viešinimo (ir aktoriaus Donato Banionio vietos jame) ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago memorializacijos (nuo Rūtos Vanagaitės skiedalų iki palaidojimo vietos atradimo). Toliau ir mėginsiu suformuluoti klausimus, kurie šių memų šešėlyje lieka neužduoti, nes nepatogūs, bet galbūt galėtų paskatinti į juos pažiūrėti kitaip.

Užsitęsusios ligos komplikacijų pavojus

Pirmiausia, viešosiose erdvėse tebestovintys sovietmečiu statyti paminklai ir klausimas, ką su jais daryti: griauti ar palikti? Ką statyti vietoj jų? Naują impulsą šiai diskusijai suteikė 2017 m. pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybės istorinės atminties darbo grupėje subrandinta iniciatyva pašalinti Cvirkos skulptūrą. Be jokios abejonės, šio paminklo herojus XXI a. pradžios Vilniuje atrodo kaip keistas ateivis iš praeities, primenantis kultūrinio elito kolaboravimą su sovietų režimu, tačiau daugumai, ypač jaunesnio amžiaus vilniečių, jis yra visiškai nepažįstamas ir nekelia jokių emocijų. Vis dėlto vienas iš paminklo nukėlimo būtinybę grindžiančių argumentų skelbia, kad jis neva skaudina sovietines represijas patyrusiuosius ir žemina jų orumą. Bet ar iš tikrųjų komunistinę priespaudą menantys paminklai dar žeidžia kieno nors orumą? Ar ne daugiau už visų pamirštas negyvas bronzines stovylas jį žeidžia iki šiol gyvas sovietinis palikimas žmonių santykiuose? Kad ir, tarkime, vadovų ir pavaldinių santykių praktikos, tebevešinčios daugumoje valstybinių įstaigų, ypač tose, kurių vadovai nesikeičia kelis dešimtmečius. Į šias įstaigas sovietmetį pažinti bandančius istorijos studentus galima siųsti kaip į lauko tyrimus, kur jie galėtų tiesiogiai patirti, kaip veikė pusiau feodalinė patronažo sistema, kur veikia vadovui dirbančių „stukačių“ tinklas, kur darbuotojų iniciatyva nuosekliai žlugdoma, nes jie vertinami ne pagal savo kvalifikaciją ar darbo rezultatus, o pagal lojalumo vadovui laipsnį. Ten žmogaus orumas yra nežinomas dydis.

Ar tikrai nepasijustume oresni, jeigu galėtume pažvelgti į sovietinius paminklus su ironija, nebežiūrėtume į juos rimtai? Kada gi užaugsime tiek, kad galėtume vizualiai perinterpretuoti net ir sovietinius paminklus, o ne atkakliai plaktis į sovietų jiems suteiktas reikšmes? Miesto erdvė, kurioje greta vienas kito išsitenka Cvirka ir Frankas Zappa (paminklo jam autorius – ilgametis sovietų Lietuvos dailininkų sąjungos sekretorius, daugelio oficiozinių paminklų autorius, skulptorius Konstantinas Bogdanas), berods, puikiai tiktų tokiai naujo istorinio pasakojimo vizualizacijai, ypač jeigu tarp šių paminklų dar atsirastų vietos ir neblogos meninės kokybės Salomėjos Nėries biustui, nūnai tebestovinčiam prie jos vardą turinčios gimnazijos.

Diskusijos dėl sovietinių paminklų likimo pastaruoju metu keistai persipina su debatais dėl naujų monumentų statymo reprezentacinėse sostinės erdvėse. Kelerius metus vykstanti kebeknė dėl Lukiškių aikštės pertvarkymo ateityje neabejotinai taps mokslinio tyrimo, mėginančio diagnozuoti perdėm ilgai užsitęsusią posovietinės visuomenės atminties ligą, objektu. Čia šios ligos nustatinėti nebandau, tik pasakysiu, kad tai nėra kažkoks ypač unikalus atvejis. Nors jau praėjo trys dešimtmečiai nuo išsivadavimo, šio laikotarpio memorializacijos procesas tebėra nesibaigęs ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vidurio Rytų Europos šalyse. Ilga jo trukmė ir dažnas kintamumas leidžia kai kuriems tyrinėtojams teigti, kad šiuolaikinėse šio regiono atminties kultūrose „atminties įvykiai“ yra daug svarbesni už „atminties vietas“. Pirmasis terminas modernios atminties tyrimuose vis dažniau vartojamas greta klasikinės „atminties vietų“ sąvokos, o vienu iš jo autorių galima laikyti Kembridžo universiteto profesorių Aleksandrą Etkindą(1). Juo apibrėžiami praeities įvykių interpretacijų revizijos aktai, sukeliantys nusistovėjusios jų kultūrinės reikšmės lūžius. Tokie įvykiai gali būti labai įvairaus pobūdžio: istoriniai debatai, laidotuvės, teismo procesai, muziejų atidarymas, kažkokių archyvinių atradimų paskelbimas etc.

Kol sunki atmintis tebėra nesusigulėjusi, turbūt ir nereikia skubėti jos įkalinti betono ar bronzos lydiniuose, nepaliekant jokios erdvės ateinančių kartų laisvei susikurti savo santykį su praeitimi. Jeigu norime atminties apie sovietmetį nenužudyti, ko gero, jau iš viso reikėtų liautis statyti nuo XIX-XX a. sandūros štampuotus figūrinius paminklus, kuriais užteršta ir taip daug miesto erdvių. Labai įdomu būtų pažiūrėti, kokie būtų apklausų dėl naujų paminklų statymo rezultatai, jeigu jose nedalyvautų vyresni nei 35 metų žmonės, dar turintys asmeninį santykį su sovietmečiu ir jo įskiepyta viešųjų erdvių estetika?

Ar ne daugiau už visų pamirštas negyvas bronzines stovylas jį žeidžia iki šiol gyvas sovietinis palikimas žmonių santykiuose?

KGB agentų demonizavimo pelkė

Dar vienas sovietmečio memas, niekaip nenorintis išnykti iš mūsiškės viešosios erdvės, – tai kolaborantų demaskavimo reikalas, kuris Lietuvoje iš esmės susiveda į klausimą apie buvusių KGB agentų (ne)viešinimą. Iš esmės aistoriškas pastarosios kolaborantų grupės demonizavimas yra seniai tapęs nevykusios lietuviškos liustracijos galutinio fiasko priežastimi ir išraiška. Kiekvienas KGB agentų viešinimo atvejis iki šiol tebekelia ūmines alergines reakcijas, o jų fone niekas jau nebeklausia: ar sovietinėje hierarchijoje, visuomenės disciplinavimo ir jos narių žmogiškojo orumo murkdymo sistemoje KGB agentai iš tikrųjų atliko svarbesnį vaidmenį už „dirbusius Lietuvai“ partinės valdžios bosus, stambių įmonių vadovus, teisėjus ir prokurorus, kolūkių pirmininkus, mokslo ir kultūros nomenklatūrą? Suprantama, kad teisiškai liustruoti šių grupių atstovų nebuvo galimybės dėl Sąjūdžio laikais sudaryto neoficialaus visuomeninio kontrakto, be kurio, ko gero, nebūtų buvę galimybės atkurti valstybingumo, tačiau kodėl tuomet iki šiol atpirkimo ožiais laikomi hierarchinės piramidės apačioje buvę KGB agentai?

Bet net jeigu darytume prielaidą, kad didžiausias sovietmečio nusikaltimų kaltininkas iš tikrųjų yra KGB agentas, negalime nematyti skirtingos visuomenės reakcijos į viešinamų agentų grupes. Pirmą kartą šis disonansas mano ausį užgavo prieš dešimtmetį, kai kilo viešas ažiotažas dėl galimo dvasininkų bendradarbiavimo su KGB, išprovokuotas netikėto Varšuvos arkivyskupijos ordinaru paskirto arkivyskupo Stanisławo Wielguso prisipažinimo bendradarbiavus su komunistinės Lenkijos slaptosiomis tarnybomis(2). Skambios kai kurių publikacijų antraštės tąkart galėjo sudaryti įspūdį, kad dvasininkai ir Lietuvoje yra grupė, į kurią pirmiausia turėtų nukrypti liustracijos vykdytojų žvilgsnis. Tuo pat metu paskelbtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, nepagrįstu vadinęs Liustracijos komisijos paviešintą premjero patarėjo, žurnalisto Viliaus Kavaliausko bendradarbiavimą su KGB, jokios platesnės diskusijos apie kitas, žymiai įtakingesnes agentūros grupes nesukėlė. Panašų kontrastą vėl galėjome stebėti 2018 m. pradžioje, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro baigto viešinti KGB agentų archyvinių bylų žurnalo pabaigoje pasirodė pripažintų kultūrinio elito atstovų ir aukštų dvasininkų pavardės. Šį kartą žymiai garsiau buvo kalbama apie Banionį ir Saulių Sondeckį negu apie kardinolą Vincentą Sladkevičių, tačiau vėlgi isteriškai mėginant paneigti bendradarbiavimo su KGB galimybę.

Bet net jeigu darytume prielaidą, kad didžiausias sovietmečio nusikaltimų kaltininkas iš tikrųjų yra KGB agentas, negalime nematyti skirtingos visuomenės reakcijos į viešinamų agentų grupes.

Beje, pastarojo dokumento paviešinimas kelia ir kitų ne mažiau svarbių klausimų, susijusių su istorinio teisingumo atkūrimu. Visų pirma, ar teisingas paties KGB pagal nelabai aiškius kriterijus sudaryto nepilno, aiškiai selektyvaus agentų bylų sąrašo viešinimas? Taip buvo paviešinti daugiausia brutaliai palaužti ir užverbuoti buvę partizanai ar jų ryšininkai, tačiau ir toliau lieka tūnoti šešėlyje savanoriškai dėl karjeros paskatų su KGB bendradarbiauti sutikę, visuomenės pripažinimą pelnę kultūrininkai. Būdingu tokio nutylėjimo pavyzdžiu galima laikyti ir ilgamečio Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus ryšių su KGB istoriją. Keli mėginimai pasklaidyti šios bylos puslapius(3) sulaukė smarkiai pavėluotos, tačiau labai rėksmingos garbių profesorių reakcijos(4), todėl, kaip jau įprasta tokiais atvejais, platesnė diskusija apie kultūrinio elito kolaboravimą pasibaigė taip ir neprasidėjusi. Nesigilindami į Kubiliaus bendradarbiavimo su KGB istorijos detales, šį kartą mėginkime klausimus kelti iš kitokios perspektyvos.

Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje./ Romo Jurgaičio nuotrauka
Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje./ Romo Jurgaičio nuotrauka

Dvi gyvenimo istorijos ir paniekinto žmogiškojo orumo susigrąžinimo galimybė

Tą padaryti, manding, leidžia rektoriaus Kubiliaus-Keto biografijos sugretinimas su partizanų vado Ramanausko-Vanago gyvenimo istorija. Sovietų reokupaciją 1944 m. vasaros pabaigoje abu jie pasitiko būdami mokytojais: Ramanauskas mokytojavo Alytaus mokytojų seminarijoje, Kubilius – Eržvilko gimnazijoje. 1945 m. pavasarį prisijungęs prie partizanų būrio Nemunaičio apylinkėse, pirmasis nuosekliai kopė partizanų vadovybės viršūnės link. Kubilius gi mišką greitai iškeitė į universitetą, už tai sumokėdamas didelę kainą. Vanagas po žiaurių kankinimų 1957 m. pabaigoje buvo sušaudytas, o jo kūnas slapta užkastas Našlaičių kapinėse. Kubilius 1958 m. vasarą paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi ir savo šlovingą rektorystę pradėjo „sėkmingu“ garsiosios Lietuvių literatūros katedros bylos sprendimu ir 1956–1957 m. Vėlinių demonstracijose dalyvavusių studentų mėtymu iš universiteto. Vienas gynė trypiamą žmogaus orumą ir laisvę iki mirties, kitas nuosekliai trynė universiteto dvasią ir kūrė fiktyvų Vilniaus universiteto istorijos pasakojimą, galutinai kodifikuotą 1979 m., kai buvo minimas universiteto įkūrimo jubiliejus. Tai kuris tada iš jų yra didesnis herojus matuojant žmogiškojo orumo matu?

Prieš porą metų VU pradėjo prasmingą projektą Grįžtanti atmintis, kurio tikslas – surasti ir atminties diplomais pagerbti visus universiteto studentus, dėl politinių priežasčių 1940–1990 m. negalėjusius baigti studijų, taip pat iš universiteto okupacinių režimų nurodymu pašalintus dėstytojus. Šio projekto dalimi galima laikyti ir puoselėjamą idėją pastatyti memorialą visiems okupacijų metais iš universiteto išvarytiems asmenims. Užuot universiteto erdvėse ieškojus vietos, kur tokį paminklą (neduok Dieve, vėl kokią nors figūrinę kompoziciją) įkomponuoti, galima būtų pradėti nuo nepagrįstai užimtos vietos atlaisvinimo. Turiu galvoje XX a. septintame dešimtmetyje universiteto centrinių rūmų nišoje pastatytą paminklą Kristijonui Donelaičiui(5), su universiteto istorija turinčio tiek pat sąsajų, kaip ir įspūdingose Rimtauto Gibavičiaus freskose pavaizduoti ikikrikščioniškos baltiškos mitologijos personažai. Tai būtų pirmas simbolinis žingsnis, apsivalant nuo Kubiliaus pastangomis kurto (iš esmės fiktyvaus) VU istorijos naratyvo. Jokiu būdu nesiūlau nei Donelaičio paminklo sunaikinti(6), nei jo vietoje statyti naują paminklą. Su XXI a. memorializacijos būdais labiau derėtų čia paliktos „atviros durys“ visiems iš universiteto išguitiems ar dėl politinių motyvų net neturėjusiems galimybių čia patekti. Tai irgi būtų bent simbolinis sutrypto žmogiškumo su(si)grąžinimo gestas.

Popiežiaus Pranciškaus vizito svarbi vieta bus Okupacijų ir teroro muziejus. Manytina, kad toks akcentas nėra atsitiktinis.

Prakalbus apie universitetą, negalima neprisiminti, kad 1993 m. popiežiaus Jono Pauliaus II vizito svarbia stotele buvo būtent VU Šv. Jonų bažnyčia. Čia susirinkusiems kultūrinio elito atstovams jo pasakyta kalba, kvietusi su atvira širdimi žvelgti į kelis dešimtmečius trukusią žiaurios diktatūros patirtį ir priminusi atsakomybę, kuriant žmogaus orumą atstatančią ateitį, irgi laikoma vienu stipriausių jo tekstų. Popiežiaus Pranciškaus vizito svarbi vieta bus Okupacijų ir teroro muziejus. Manytina, kad toks akcentas nėra atsitiktinis. Jis atitinka Pranciškaus rūpestį ir norą kreipti Bažnyčios žvilgsnį į visuomenės paribiuose esančius. Drįsčiau teigti, kad nepaisant proginės pagarbos, sovietų teroro aukos irgi iki šiol tebėra mūsų visuomenės atstumtieji, ypač jeigu palygintume juos su partinių nomenklatūrininkų šeimų ekonominiu potencialu ar su režimu kadaise glaudžiai suaugusių kultūrininkų socialiniu kapitalu.

Muziejuje popiežius Pranciškus neabejotinai sutiks ir Palaimintąjį Teofilių, kurį jis pats vos kiek daugiau nei prieš metus leido beatifikuoti. Tai bus dviejų dvasiškai artimų Bažnyčios vyrų susitikimas. Abu juos pirmiausia sieja autentiškas paprastumas ir nuolankumas kaip pasirengimas išklausyti ir suprasti Kitą. Be to, kaip teisingai pastebėjo visuomeninio Teofiliaus Matulionio fondo įkūrėjas Vaidotas Žukas, vyskupas Teofilius dar prieš Vatikano II Susirinkimą išpranašavo bažnytinės ponystės laikų pabaigą. Taigi popiežiaus Pranciškaus skelbiamas grįžimas prie evangelinės etikos ir estetikos turi Lietuvoje savo tikrą atstovą, veikusį pagal šiuos principus jau prieš šimtą metų.

Galima sutikti, kad prieš metus vyskupas Teofilius buvo trumpam įsiveržęs į Lietuvos viešąją erdvę, apie jo asmenį ir jo tikėjimo liudijimą buvo daug kalbama, plačiai nušviesta jo beatifikacijos ceremonija. Vis dėlto gana greit po to naujasis Lietuvos šventasis tyliai pasitraukė iš viešumos, netapo nei svarbia atminties vieta, nei juo labiau populiariosios kultūros dalimi kaip, pavyzdžiui, panašaus likimo kroatų arkivyskupas Aloyzas Stepinacas, palaimintuoju paskelbtas 1998 m. Po šių metų pasaulio futbolo čempionato pusfinalio rungtynių beveik nuogas bėgiojęs kroatų rinktinės lyderis Ivanas Rakitičius tikrai neįeis į istoriją taip, kaip tai prieš dešimtmetį padarė kroatų rinktinės kapitonas Dario Šimičius, po laimėtų rungtynių prieš Lenkiją po aikštę vaikščiojęs su marškinėliais, ant kurių buvo palaimintojo Aloyzo Stepinaco atvaizdas.

Vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kodėl vyskupas Matulionis lietuviui šiandien nėra toks svarbus, būtų sudėtinga. Turbūt ne todėl, kad jam nestatomi paminklai ar jo vardu nevadinamos aikštės.

Vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kodėl vyskupas Matulionis lietuviui šiandien nėra toks svarbus, būtų sudėtinga. Turbūt ne todėl, kad jam nestatomi paminklai ar jo vardu nevadinamos aikštės(7). Tik vienas iš galimų atsakymų – todėl, kad žmogiškojo orumo išlaikymo sovietmečiu pavyzdžiai dabartinės Lietuvos visuomenės daugumai yra nepatogūs. Vieniems jie primena jų pačių, tėvų ar senelių lengvai parduotą ar jėga išplėštą orumą, kitiems – tiesioginį dalyvavimą jį paniekinant, treti jau seniai pamiršo, kad toks dalykas iš viso egzistuoja. Visuomenės daugumai toleruojant buitinę korupciją, mokesčių slėpimą, žmogaus orumą murkdančius santykius darbinėje aplinkoje ir politikoje, nelaikant to moraliniu blogiu, sunku tikėtis, kad galėtų būti kitaip. Galima viltis, kad Pranciškaus susitikimas su Teofiliumi buvusiame KGB kalėjime taps tam tikru iššūkiu. Vis dėlto nors viltis yra krikščioniškoji dorybė, vien ja negalime pasikliauti. Be mūsų pačių atsako popiežiaus gestai ir vėl liks tyruose šaukiančio balsas, panašiai, kaip atsitiko su popiežiaus Jono Pauliaus II kalba Šv. Jonų bažnyčioje prieš ketvirtį amžiaus.

1 Aleksandr Etkind, „Mapping Memory Events in East European Space“, in: East European Memory Studies, 2010, Nr. 1, p. 4–5.

2 Arūnas Streikus, „Dar kartą apie KGB bendradarbių grupes ir skirtingą jų požiūrį į savo praeitį“, Naujasis Židinys-Aidai, 2007, Nr. 1–2, p. 37–42.

3 Povilas Varanauskas, „“Ketas“ šnipinėja jėzuitą“, in: Lietuvos aidas, 1992–09–22; Antanas Terleckas, „Kada Jonas Kubilius tapo NKGB (KGB) agentu „KETU“?“, in: Laisvasis laikraštis, 2003–03–27 ir 2003–04–10.

4 Kazys Ambrozaitis, Algirdas Šukys, Feliksas Vaitiekūnas, Henrikas Vaitkevičius, „Apie pastangas sukompromituoti akademiką profesorių Joną Kubilių“, in: Bernardinai.lt, 2008–02–28, in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008–02–28-k-ambrozaitis-a-sukys-f-vaitiekunas-h-vaitkevicius-apie-pastangas-sukompromituoti-akademika-profesoriu-jona-kubiliu/29494.

5 Apie jo atsiradimo čia aplinkybes plačiau rašė: Nerija Putinaitė, „Ar vis dar sovietinis Donelaitis?“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2014, Nr. 8, p. 9–15.

6 Geriausia būtų jį perkelti į adekvatesnę vietą, pavyzdžiui, į skverą prie Reformatų bažnyčios.

7 Naujausia eklektiškos lietuviškos atminties kultūros grimasa galima vadinti neseniai pasirodžiusią įspūdingo dydžio freską ant Kaišiadorių Mykolo Brazausko vardo gimnazijos sienos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"