Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Vieni merai keičia situaciją, kiti tik apverkia

 
2018 02 01 9:00
Didžiausias valstybės miestas, o dar ir sostinė visuomet turi natūralią ir žmonių, ir investicijų trauką.
Didžiausias valstybės miestas, o dar ir sostinė visuomet turi natūralią ir žmonių, ir investicijų trauką. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Iki dabartinių merų ir savivaldybių tarybų kadencijos pabaigos liko metai su trupučiu. „Lietuvos žinios“ pasidomėjo, kam iš jų labiausiai pavyko kilstelėti vietos gyventojų gerovę.

Savivaldybė savivaldybei, kaip žinoma, nelygu: kaip kai kurie kūdikiai gimsta su marškinėliais, taip ir kai kurie miestai, atrodytų, pasmerkti sėkmei. Sostinė, uostamiestis ar kurortas savaime turi „įgimtų“ privalumų. Tačiau ir jais ne visi vienodai sėkmingai pasinaudoja.

Pastarųjų trejų metų ciklas buvo palankus augti gerovei, tad visose savivaldybėse kilo algos, mažėjo nedarbas. Tačiau reikia lygintis ne tik su savo rodikliais prieš trejus metus ir dabar – ir su kitomis savivaldybėmis, nes konkurencija dėl vis menkstančių žmogiškųjų išteklių – ne tik su Londonu, bet ir su gretima savivaldybe ar Vilniumi.

Žinoma, treji metai – trumpas laikotarpis, norint priešinga kryptimi pasukti vektorių, kuris daug metų buvo atgręžtas į emigraciją, nedarbą, mažas algas. Be to, dalis rodiklių gali būti ankstesnių valdžių įdirbio ar, priešingai, darbo broko rezultatas, tad, pavyzdžiui, lyginti abiturientų egzaminų rezultatų pokyčius ir juos priskirti šios kadencijos savivaldybių taryboms būtų per anksti.

Nėra prasmės įrodinėti, kad ir statistika neatskleidžia visų niuansų – pavyzdžiui, gal emigracijos mastas kai kur mažėja, nes nelabai belikę kam emigruoti.

Vis dėlto kelių gana iškalbingai gerovę rodančių rodiklių – migracijos, tiesioginių užsienio investicijų (TUI), vidutinio atlyginimo – visuma leidžia konstatuoti, kad kai kuriose savivaldybėse gyvenimas labiau pagerėjo nei kitose. Žinoma, negalima teigti, kad analizuotus rodiklius lemia tik savivaldybės, tačiau vietos valdžios darbo kokybės įtaka jiems neabejotina.

Priemiesčių renesansas

Migracijos rodikliai bene iškalbingiausi – juk kas masiškai bėgtų iš ten, kur gera gyventi. Kur nemažėja gyventojų, išlieka vilties ateičiai, ir priešingai – kur gyventojų mažėja, neateina ir investicijos, o kartu ir darbo vietos, kur geresnės algos.

Šiaulių rajono meras Antanas Bezaras – iš tų, kurie turi pagrindo džiaugtis. Ši savivaldybė, iš kurios prieš trejus metus daugiau žmonių persikraustydavo į kitas Lietuvos savivaldybes ar užsienį, nei į ją atsikraustydavo, per porą metų pakeitė vektoriaus kryptį.

Vidaus ir tarptautinės migracijos, skaičiuojant 1 tūkst. gyventojų, neto rodiklis (atvykstančiųjų ar imigruojančiųjų ir išvykstančiųjų ar emigruojančiųjų skaičiaus skirtumas 1 tūkst. gyventojų) – plius 3,9, nors 2014 metais dar buvo minus 5,4.

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Meras visų nuopelnų nesisavina: Šiaulių rajone tos pačios tendencijos, kaip ir kitose vadinamosiose žiedinėse savivaldybėse – į jas kraustosi miestiečiai.

Bet, pasakoja meras, savivaldybė daro viską, ką gali, kad nepaleistų savų ir prisikviestų žmonių iš kitų savivaldybių, pavyzdžiui, mažina biurokratijos ūkininkams ir verslininkams naštą, agituoja plėsti verslą, priimti dirbti daugiau darbuotojų, remia naujai steigiamus verslus.

Žilvinas Šilėnas: „Savivaldai reikėtų daugiau laisvės ir atsakomybės. Taip greičiau būtų matyti, kurių miestų ar rajonų ekonomika sveika, o kurių – arti mirties.“

Savivaldybė siekia dėmesiu apgaubti grįžtančiųjų emigrantų vaikus. Susitarta su mokyklomis, mokytojais, jog svetur gyvenusiems vaikams kuo daugiau padėtų aklimatizuotis lietuviškoje mokykloje, kad jie nejaustų diskomforto. O tai labai svarbu tėvams.

„Gera žinia sklinda, ir Šiaulių priemiestinėse gyvenvietėse sulaukiame vis daugiau norinčių kurtis iš užsienio grįžtančių lietuvių. Nereikia nė kokių nors skambių žodžių, kviečiančių grįžti“, – pasakoja A. Bezaras.

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Tiek vidaus, tiek tarptautinės migracijos skaičiuojant 1 tūkst. gyventojų neto rodiklis teigiamas tik šešiose iš 60 savivaldybių – keturiose žiedinėse (Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Šiaulių rajonų) ir, žinoma, sostinėje. Tarp „pliusinių“ – ir Neringa, bet, kaip žinoma, dalis šios kurortinės savivaldybės gyventojų – tik „sezoniniai“. Savo patrauklumą nuo 2014-ųjų padidino Klaipėdos rajonas (nuo 14 iki 21,9), kiek mažiau – Kauno rajonas (nuo 14,6 iki 17). Vilniaus rajonas išlaikė panašų atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų balansą (buvo 8,4, dabar 8,7), o Vilniaus mieste šis rodiklis, prieš trejus metus siekęs 3,7, sumažėjo iki 1.

Penkios iš šių savivaldybių pagal migracijos rodiklius su pliuso ženklu buvo ir prieš trejus metus. O Šiaulių rajonui vieninteliam pavyko padaryti didelį šuolį nuo minus 5 iki plius 3,9 ir įšokti į pilnėjančių savivaldybių klubą. Palanga, Elektrėnai, Trakai, Birštonas iš jo iškrito – persirito į neigiamą balansą.

Nors idėjos apie žiedinių savivaldybių performavimą, didžiąją jų dalį prijungus prie didmiesčių, iki šio Seimo kadencijos pabaigos palaidotos, bet prie jų neabejotinai vertės sugrįžti. Juk de facto didelė jų gyventojų dalis dirba, dažnai ir vaikus vežioja į mokyklas mieste, tad savivaldybes suformavus pagal natūralius realiai egzistuojančiu srautus, o ne pagal sovietmečio kolūkių ribas, gyventojams nebeliktų daugybės biurokratinių trukdžių, o tai gal kiek sulaikytų juos nuo noro kraustytis ne už savivaldybės, o už valstybės ribų.

Daugiausia pagal bendrą ir vidinės, ir tarptautinės migracijos rodiklį sumenko Pagėgiai (-30,5, 2014 m. buvo –19,7), Alytus (-27,4, buvo –11,2), Visaginas (-27,2, buvo –17,9).

Vidinė migracija – ir į Širvintas ar Elektrėnus

Lyginant, kaip keičiasi gyventojų srautai pačioje valstybėje (be emigracijos ir imigracijos), tarp savivaldybių su pliuso ženklu – ne tik minėtas Vilnius (7,5), žiedinės savivaldybės – Vilniaus (14), Klaipėdos (28,4), Kauno (25,6), Šiaulių (15,5), Panevėžio (8,8) rajonų, bet ir dar kelios. Daugėja norinčiųjų gyventi Neringoje (25,8), Palangoje (12), Alytaus (9), Trakų (4,3), Prienų (1), Širvintų (0,7) rajonų ir Elektrėnų (0,7) savivaldybėse.

Tenka pripažinti, kad ir visos šios savivaldybės – netoli didmiesčių. Elektrėnai – pusiaukelė tarp Vilniaus ir Kauno, Širvintos – 50 km nuo sostinės važiuojant „Via Balticos“ magistrale. Širvintų savivaldybė siekia išnaudoti šį pranašumą: tiesia ir apšviečia gatves, kviečia čia kurtis verslą, plečia ir gerina švietimo, sveikatos, sporto ir laisvalaikio įstaigų veiklą. Tad vis daugiau jaunų šeimų renkasi gyvenimą gražios gamtos apsuptyje, net jeigu dirbti tenka važiuoti į Vilnių.

Taigi sumanioms savivaldybėms pavyksta vidinę migraciją nukreipti į savo regioną. Tačiau Rietave vidinės migracijos rodiklis 1 tūkst. gyventojų – minus 12,6, Kelmės rajono – minus 12,1, Šilalės rajono – minus 10,5. Net miestai tuštėja: Alytaus rodiklis – minus 11,3, Panevėžio – minus 10,1.

Kur nemažėja gyventojų, išlieka vilties ateičiai, ir priešingai – kur gyventojų mažėja, neateina ir investicijos, o kartu ir darbo vietos, kur geresnės algos.

Emigracija per šiuos trejus metus visos Lietuvos mastu augo. 2017 metais tik dvi savivaldybės sulaukė daugiau imigrantų, negu išlydėjo emigrantų: Šiauliai – 401, Elektrėnai – 70 asmenų. Tačiau yra ir antirekordininkų: 2016 metais pagal tarptautinės migracijos neto rodiklį 1 tūkst. gyventojų labiausiai ištuštėjo Visaginas (minus 22,7, 2014 m. – minus 13,1), Pagėgiai (minus 22,3 buvo minus 6,6), Šilutė (minus 18,9, buvo minus 9).

Nuo 17,3 tūkst. eurų iki nulio

Migracijos rodiklis – vienas esminių prognozuojant savivaldybės ateitį, nes jei nėra darbo jėgos, neateis ir investicijos. O pagal TUI atotrūkis tarp savivaldybių – šviesmečių: skaičiuojant vienam gyventojui, kiekvienam vilniečiui teko po 17 336 eurus, o Lazdijų, Šilalės gyventojams nesusidarė nė po vieną, rietaviškiams teko po eurą. Šios trys savivaldybės ir prieš trejus metus buvo autsaiderės, tokios yra ir dabar.

TUI padaugėjo mažeikiškiams (6332 eurai, 2014 m. – 5048), kauniečiams (4022 eurai, buvo 3310), Elektrėnų (4003 eurai, buvo 3141), Akmenės (3935 eurai, buvo 2174) gyventojams. Ir tose savivaldybės, kurios iki šiol negalėjo pasigirti TUI gausumu, yra gerų postūmių, pavyzdžiui, Panevėžio, Plungės, Anykščių, Širvintų, Joniškio rajonų savivaldybėse.

Pasak Akmenės rajono mero Vitalijaus Mitrofanovo, TUI rodiklius Akmenėje akivaizdžiai pagerino „Eternit Baltic“ – belgų kapitalo stogų gamintoja iš Vokietijos į Akmenę perkėlė išorės plokščių gamybą, čia pastatė naują gamyklą ir ketina toliau plėstis. Anot mero, prie investicijų atėjimo į Akmenę daug prisidėjo ir Ūkio ministerija. Akmenėje dirba ir kitų šalių kapitalo įmonės, pradeda investuoti ukrainiečiai Bet, pabrėžia meras, nereikia nuvertinti ir vietos investuotojų. Štai „Akmenės cementas“ už 100 mln. eurų pastatė gamyklą, plečiasi ir kitas verslas.

„Savivaldybės uždavinys – bandyti traukti investicijas, sudaryti verslui kuo geresnes sąlygas. Esame suformavę per 50 įvairaus dydžio sklypų, kuriuos galėtume pasiūlyti Akmenėje besikuriančiam verslui“, – pasakoja meras.

Didėja ir algos, ir jų skirtumai

Yra investicijų, yra ir geriau apmokamo darbo. V. Mitrofanovo teigimu, Akmenėje atlyginimai dažnai lenkia ir didesniųjų miestų algas. Meras svarsto, kad gal mažesniuose miestuose mažiau šešėlinio verslo, be to, vidurkį kelia biudžetinis sektorius, nes prisivilioti specialistų nelengva. „Kai streikavo gydytojai, norėjau paklausti, koks tenkintų gydytojo atlyginimas, kad dirbtų Akmenėje? Pas mus vidutinis gydytojo atlyginimas – 1,7 tūkst. eurų iki mokesčių. Vidutinis, vadinasi, kas nors gauna ir per 2 tūkst. eurų. Vidutinis mokytojo atlyginimas artėja prie 1 tūkst. iki mokesčių.

Atlyginimai per pastaruosius trejus metus didėjo visose savivaldybėse. Tačiau augo ir jų skirtumai tarp savivaldybių. Didžiausios algos (į rankas; įskaitant individualias bendroves) pernai trečią ketvirtį buvo Vilniuje (744 eurai, 2014 m. – 609), Klaipėdoje (689 eurai, buvo 565) ir Kaune (673 eurai, buvo 535), Trakų rajone (653 eurai, buvo 497) ir Visagine (652 eurai, buvo 559).

Labiausiai atsilieka Zarasų (489 eurai, 2014 m. – 393), Šalčininkų (502 eurai, buvo 376), Kalvarijos (503 eurai, buvo 400) gyventojų uždarbiai. Palyginti su turėtomis piniginėmis prieš trejus metus tarp savivaldybių pozicijos pagal algas gerokai pasitempė Trakų (plius 156 eurai), Vilniaus rajono (plius 159 eurai), Kauno rajono (plius 163 eurai) savivaldybės. Tačiau kai kuriose kitose algos augo gerokai mažiau nei sėkmingiausiose ir tik didino atotrūkį tarp algų lyderių ir autsaiderių.

Apgręžti vektorių įmanoma

Skaičiuojant, kuriose vietose visų 60 savivaldybių sekoje pagal šiuos tris rodiklius kartu paėmus atsidūrė kuri savivaldybė prieš trejus metus ir dabar, būtų sensacija, jeigu Vilnius nebūtų pirmas. Didžiausias valstybės miestas, o dar ir sostinė, visuomet turi natūralią ir žmonių, ir investicijų trauką, vadinasi, ir didesnes algas, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos galimybes, o tai sulaiko nuo noro ieškoti geresnės vietos gyventi.

Tačiau kelios savivaldybės per šią kadenciją gerokai spurtavo: savo vietą tarp visų savivaldybių pagal tris rodiklius itin pagerino Klaipėdos miestas, Kazlų Rūda, Neringa, Jonavos, Kėdainių, Šiaulių, Kaišiadorių, Širvintų rajonai.

Pagerino savo poziciją ir antras pagal gyventojų skaičių miestas Kaunas, daug metų vadintas degaline tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Negali priskirti nuopelnų vietos valdžiai, bet negali ir jų nuneigti – Kaunas sulaukė rekordiškai daug užsienio investicijų į gamybos įmones, o tai neabejotinai dar pakels atlyginimų Kaune vidurkį. Pernai trečią ketvirtį pagal vidutinį darbo užmokestį (673 eurus į rankas) Kaunas dar nusileido Vilniui ir Klaipėdai, bet pagal šį rodiklį tarp 60 savivaldybių pakilo į trečią vietą iš 2014 metais turėtos penktosios (535 eurai). Pagal TUI vienam gyventojui šis miestas prieš trejus metus tarp visų savivaldybių buvo vos aštuntas (3310 eurų), o dabar – jau penktas (4022 eurai). Per artimiausius metus pasieksiančios naujos investicijos Kauną galbūt pakels dar aukščiau.

Kol kai kurių kitų miestų savivaldybėse verda vidinės politinės batalijos, visai Lietuvai imponuoja ūkiškai besitvarkantis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis – ne tik antras po prezidentės valstybėje palankiausiai vertinamas asmuo, bet ir minimas tarp potencialiausių pretendentų į prezidento postą kitąmet vyksiančiuose rinkimuose.

Tačiau kai kurios savivaldybės tarsi įstrigusios: kaip ir prieš trejetą metų „galiorkoje“ liko Kelmė, Vilkaviškis, o Šalčininkai kiek šoktelėjo – iš 59 į 50 vietą.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas pripažįsta: „Ne visos savivaldybės turėjo vienodas starto pozicijas ar vienodas taisykles. Kita vertus, miesto ar rajono valdžia turi stengtis padaryti kiek įmanoma daugiau esamoje situacijoje, prisitaikyti prie aplinkos, o ne ją keiksnoti.“

Ž. Šilėnas aiškina, kad visi trys „Lietuvos žinių“ analizuoti rodikliai susiję. Savivaldybėse, kuriose daugiau investuota, paprastai yra daugiau ar modernesnių gamyklų. Jose paprastai žmonės daugiau sukuria, daugiau uždirba ar apskritai turi darbo.

O tai reiškia, kad iš tokių savivaldybių žmonės ir mažiau išvažiuoja į kitus miestus ar užsienį. Ar kurioje nors savivaldybėje galima uždirbti ir kiek, nulemia ir daugybę kitų rodiklių: migraciją, bedarbių, gyvenančiųjų iš pašalpų skaičių ir t. t. Paprastai tos savivaldybės, kuriose galima dirbti ir užsidirbti, turi ir mažiau socialinių problemų, į biudžetą surenkama daugiau, taigi ir miesto ar rajono valdžia turi daugiau manevro laisvės.

„Savivaldai reikėtų daugiau laisvės ir atsakomybės. Savivaldos biudžete palikti daugiau ten surenkamų mokesčių, neatiminėti iš vienų miestų ir neatidavinėti kitiems. Taip greičiau būtų matyti, kurių miestų ar rajonų ekonomika sveika, o kurių – arti mirties. Kurie merai keičia situaciją, o kurie ją tik apverkia“, – pabrėžia Ž. Šilėnas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"