Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Valdas Adamkus: „Kai kurie valdžios sprendimai nepateisinami“

 
2018 01 09 8:00
Valdas Adamkus: "Sakoma, visur trūksta pinigų. Manau, jei būtų kitaip tvarkomasi, jų pakaktų, mūsų žmonių gyvenimo lygis būtų daug aukštesnis." /
Valdas Adamkus: "Sakoma, visur trūksta pinigų. Manau, jei būtų kitaip tvarkomasi, jų pakaktų, mūsų žmonių gyvenimo lygis būtų daug aukštesnis." / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Prieš 20 metų, 1998-ųjų sausį, Valdas Adamkus tautos išrinktas prezidentu. „Lietuvos žinios“ kartu su juo ieško atsakymų, kodėl šiandieninė Lietuva – dar ne tokia valstybė, kokios viziją jis ėmėsi kurti prieš du dešimtmečius.

„Mačiau, kaip sovietmetis pažeidė tautos moralines vertybes, koks didžiulis materialinis vargas slėgė žmones. Bet tai, jog okupacija ir nepritekliai nenustelbė tautos dvasios ir laisvės siekio, mane įkvėpė imtis darbų, kad jai kuo greičiausiai būtų suteikta galimybė atsistoti ant kojų. Mano pastangos buvo nukreiptos ne tik į materialinę gerovę didinančias reformas, bet ir į tai, kad kuo greičiau mūsų valstybė grįžtų į laisvą demokratinę pasaulio visuomenę kaip visavertė jos narė“, – interviu „Lietuvos žinioms“ kalbėjo Prezidentas Valdas Adamkus, prisimindamas 1998 metų situaciją Lietuvoje ir sau, kaip tautos išrinktam valstybės vadovui, keltus uždavinius.

Lūkesčiai ir realybė

– Ar dabartinė Lietuva daug skiriasi nuo tos, kokią įsivaizdavote ją tapsiant?

– Lietuva nuo to laiko tikrai pažengė į priekį, ką jau kalbėti apie tai, kad materialiniu požiūriu, palyginti su tuo, kas buvo prieš 20 metų, skirtumas – kaip tarp žemės ir dangaus. Didžiuojuosi tuo, ką pasiekėme mokslo srityje, kultūriniame gyvenime, moralinių vertybių susigrąžinimo kelyje, kuriuo Lietuva dabar eina. Mūsų mokslo, kultūros žmonių, medicinos laimėjimai – pasaulinio masto. Esame talentinga tauta, matau mūsų laukiančią šviesią ateitį, tik reikia naudotis turimomis galimybėmis.

Negaliu pasakyti, kad viskas yra idealu ir gražu, kaip norėtųsi. Lietuva dar nėra tokia, kokią įsivaizdavau. Tam prireiks daugiau laiko. Dar yra išlikusi mums primestos sovietinės priespaudos atmosfera, kai trūksta vertybių išlaikymo, pagarbos žmonėms. Per 27 nepriklausomybės metus nepajėgėme kardinaliai pakeisti kriminalinės situacijos. Lietuvos pažangą stabdo problemos dėl reformų, ypač švietimo srityje, vykdymo.

Jei Lietuvoje būtų labai gerai, iš jos nebūtų pasitraukę šimtai tūkstančių talentingų žmonių. Manau, pagrindinės to priežastys yra dvi. Viena – materialinė: kiekvienas ieško geresnio gyvenimo. Kita – visuomenės požiūris į mūsų bendrą gyvenimą, žmonių pagarbos vienas kitam trūkumas. Nevertinama to, kas pasiekiama, o tai, kas bloga, iškeliama ir kartojama. Tuomet atrodo, kad Lietuvoje nieko gero neliko. Esu šventai įsitikinęs, jog turime daug gerų dalykų, apie kuriuos nekalbame, nors jų yra daugiau negu blogybių.

– 1998 metais inauguracinę kalbą, kurią sakėte Katedros aikštėje, jums padėjo parašyti Justinas Marcinkevičius. Poetas paskutiniais savo gyvenimo metais sulaukė puolimo dėl esą lojalumo sovietiniam režimui. Ar toks santykių aiškinimasis – amžinas? Kodėl visuomenė iki šiol yra susiskaldžiusi?

– Man Just. Marcinkevičius – nuostabus aukštos moralės žmogus, savo kūryba suteikęs Lietuvai dvasinės stiprybės, kai jos labiausiai reikėjo. Toks jis man liks visą gyvenimą. Poetas daug kuo rizikavo, nes jo „Mindaugas“ ar „Katedra“ buvo iššūkis visai Sovietų Sąjungai.

Tai, kad dabartiniu laikotarpiu būta puolimo prieš jį, – 50 metų okupacijos, kuri paliko Lietuvoje tam tikrų žaizdų, nuosėdos. Žaizdos pamažu užgis, o tie išsišokimai nesumažino Just. Marcinkevičiaus indėlio į Lietuvos laisvės siekį, tautos moralės kėlimą, idealų, kurie veda į ateitį, palaikymą.

Politikų sprendimai būna ir nepateisinami

– Kai kalbėjomės prieš pat 2016 metų Seimo rinkimus, prisipažinote neapsisprendęs, už ką balsuoti, nes iš partijų negirdite aiškių įsipareigojimų, ką jos nuveiks žmonių labui. Ar, Jūsų vertinimu, dabartinė valdžia pateisino žmonių lūkesčius?

– Pavieniais atvejais – galbūt, bet imant visumą dabartiniai valdantieji bent jau kol kas nepateisino mano vilčių. Tikiuosi, ateityje daug kas pakryps į gera.

Tačiau šiandien Seimas kartu su Vyriausybe kartais priima sprendimus, kurie yra nepateisinami ir man nesuprantami. Įstatymai priimami, vėl keičiami. Įstatymų leidėjai skiria laiką įvairiems tarpusavio nesusipratimams ar biurokratinėms problemoms spręsti. Jų neliktų, jei būtų kitoks požiūris į tvarkymąsi valstybėje, aiški kryptis, nuo kurios nenukrypstant būtų galima eiti į priekį.

Bet gal tai laiko klausimas, patirties trūkumas. Išspręsime tai, nes Lietuva – pažengusi, gabi valstybė, be galo talentingų žmonių bendruomenė.

– Kokius sprendimus turite omenyje?

– Pavyzdžiui, dėl socialinių problemų. Sakoma, visur trūksta pinigų. Manau, jei būtų kitaip tvarkomasi, jų pakaktų, mūsų žmonių gyvenimo lygis būtų daug aukštesnis, kai kuriems, ypač pensininkams, nereikėtų dėti centą prie cento, kad tik sudurtų galą su galu. Kitos valstybės, tarkime, mūsų kaimynė Estija, naudojasi panašiomis galimybėmis, bet tokių problemų, su kokiomis susiduriame mes, turi mažiau, yra toliau pažengusios. Estija tarp naujai atkurtų valstybių man yra pavyzdys, kaip reikia tvarkytis ir rūpintis savo žmonėmis.

– Ar tikite, kad po politinės korupcijos skandalo atsities Liberalų sąjūdis? Jums turbūt itin apmaudu dėl šios partijos nuosmukio, nes būtent liberalios pakraipos partijos Jus rėmė per prezidento rinkimus, o Jūs rėmėte liberalus prieš 2000 metų Seimo rinkimus burdamas Naujosios politikos bloką.

– Man asmeniškai tai skaudus įvykis. Stebiu Liberalų sąjūdžio veiksmus, esamą padėtį ir manau, kad praeis labai daug metų, kol ši partija susigrąžins savo veidą, įgis autoritetą ir turės įtakos Lietuvos valstybės gyvenimui. Liberalų sąjūdžio krizė – nuostolis visai Lietuvos politinei struktūrai. Tai turi būti pamoka visoms partijoms, kad ateityje tokių dalykų nepasikartotų.

Valdas Adamkus: „Esu šventai įsitikinęs, kad turime daug gerų dalykų, apie kuriuos nekalbame, nors jų yra daugiau nei blogybių.“

Nesuderintos vadovų pozicijos – klaida

– Kėlėte sau uždavinį padaryti Lietuvą labiau matomą tarptautiniu mastu, ir Jums pavyko. Neseniai savo organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Regioninės lyderystės atkūrimas“ Lietuvos užsienio politiką įvardijote taip: „Kaip niekada nesėkminga.“ Kas Jums kelia didžiausią nerimą?

– Lietuvos užsienio politikos nevertinčiau labai blogai, o mūsų pasiekimai šioje srityje pripažinti tarptautiniu mastu. Tačiau aiškios linijos, ypač pastaruoju laiku, nematau. Pavyzdžiai, kai valdžios viršūnėje reiškiamos dvi viena kitai prieštaraujančios nuomonės, tai tikrai nedžiugina. Neprisimenu, kad per 10 mano prezidentavimo metų būtų susidariusi tokia situacija. Net jei pozicijos skirdavosi, jos nebūdavo viešai skelbiamos. Pirmiausia mėgindavome suderinti nuomones tiek tarptautinio, tiek vidaus gyvenimo klausimais. Belieka apgailestauti, kad dabar Lietuvoje vyksta tokie dalykai. Tai galima teisinti tik jaunos mūsų valstybės patirties trūkumu ir tikėtis, jog laikui bėgant jos įgysime.

– Buvote Ukrainos, Gruzijos europėjimo advokatas. Ar neapmaudu dėl to, kaip pasisuko tolesnis šių šalių likimas?

– Tikrai dėl to apgailestauju, nes padėtis – tragiška. Bet tai – ne vien šių valstybių atsakomybė. Visiems aišku, kad išorės jėgos dėjo pastangų, metė pinigus, net ginklus, o tai ir lėmė dabartinę situaciją. Ukrainoje aiškus kitos valstybės įsikišimas sukėlė pilietinį karą, kuris ir šiandien drasko ukrainiečių tautą. Tos pačios priežastys kelia neramumų ir Gruzijoje. Tai sovietinio laikotarpio ir šių šalių rytinės kaimynės, kuri bando destabilizuoti padėtį buvusioje Sovietų Sąjungoje, veiksmų padariniai. Ji sugriuvo, bet nemažai gyventojų idealizuoja laikus, kai tai buvo didelė valstybė, galinti primesti savo valią kitiems.

– Jums vadovaujant valstybei įvyko istoriniu vadinamas posūkis plėtojant Lietuvos ir Lenkijos santykius. Kaip vertinate dabartinius bandymus juos pagerinti?

– Teko girdėti lenkų politikus vadinant anuometinį Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpį auksiniu. Telieka apgailestauti, kad jis buvo nutrūkęs. Dėl kokių priežasčių, neminėsiu. Dabar bandoma žingsnis po žingsnio pakelti santykius į aukštesnį lygį. Tikiuosi, tai pavyks.

Lietuvis – ir svetur Lietuvos pilietis

Beveik 50 metų gyvenote JAV, ėjote svarbias pareigas, pažįstate šios valstybės politinę virtuvę. Ar Jus nustebino amerikiečių pasirinkimas prezidento rinkimuose?

– Man staigmena, kad JAV sistemoje tapo galimi tokie destruktyvūs vidaus politikos įvykiai. Tokios suirutės amerikiečiai patys negalėjo įsivaizduoti. Šiandieninė sumaištis, kai kiekvieną dieną kalbama apie vieno asmens, vienos grupės veiklą, o ne apie valstybės reikalus, demokratijos požiūriu didelis nuostolis amerikiečiams. Atviroje visuomenėje, kokios yra JAV, tikiuosi, bus atkurtas toks JAV lygmuo, kokio jos nusipelnė per dešimtmečius ir net šimtmečius.

– Ar išsaugojote glaudžius ryšius su JAV lietuviais?

– Lankiausi JAV prieš tris mėnesius, vykau ten dėl lietuvių bendruomenės veiklos. Per tuos metus, kai grįžau į Lietuvą, nebuvau atitrūkęs nuo Amerikos lietuvių reikalų. Privalome išlaikyti ryšį, nes esame viena tauta, mus sieja tie patys interesai, ir vieniems, ir kitiems rūpi Lietuvos ateitis. Turi būti palaikomas ryšys, taip parodysime savo stiprybę ir užtikrinsime tolesnį lietuvybės puoselėjimą.

– Ar, Jūsų manymu, reikia įteisinti dvigubą pilietybę, tam rengti referendumą?

– Nesutinku su formalizmu dėl dvigubos pilietybės. Pilietybė suteikiama žmogui jo prigimtimi, jo gimimu. Jei asmuo nėra padaręs kriminalinių nusikaltimų, niekas neturi teisės jos atimti, nes tai – žmogaus asmeninis turtas. Jei žmogus brangina prigimtinę pilietybę, jam turi būti suteikta teisė išlaikyti ją net ir įgyjant antrą, mat pastarosios reikia dėl darbo sąlygų ir kitų aplinkybių gyvenant svečioje valstybėje. Palaikau išeivijos poziciją ir prašymą, kad būtų rastas būdas išlaikyti Lietuvos pilietybę.

Naują prezidentą bus iš ko rinkti

– Kaip atrodo eilinė kadenciją baigusio prezidento diena?

– Kasdien keturias valandas praleidžiu prezidentūroje. Telefono skambučiai netyla, kiekvieną dieną gaunu dešimt ir daugiau laiškų, nemažėja prašymų susitikti. Taigi darbotvarkė, palyginti su ta, kai ėjau prezidento pareigas, sutrumpėjo, aštuonių valandų dirbti nereikia, bet jaučiuosi labai laimingas, kad neatitrūkau nuo visuomenės, nuo atsakomybės savo valstybei, savo žmonėms. Tai palaiko mane gyvybingą ir veiklų. Dieve, duok sveikatos, kad galėčiau dar pasidarbuoti, būti naudingas savo žmonėms, savo tautai.

Beje, kaip visą gyvenimą esu įpratęs, plaukioju baseine, tik dabar kas antrą dieną.

– Kaune atidaryta Jūsų muziejus-biblioteka, kasdien dirbate savo kabinete prezidentūroje. Vis dėlto, ar pakankamai naudojamasi kadenciją baigusių valstybės vadovų patirtimi?

– Tokia biblioteka-muziejus dar naujovė. Pirmas ją įsteigė Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, aš buvau antras. Tokios institucijos atsiradimas pateisino lūkesčius: tai ne tik muziejus, bet ir vieta, kurioje renkasi jaunimas arba rengiamos tarptautinės konferencijos. Tikiuosi, ja bus naudojamasi bendriems reikalams.

– Ar dabar, iš 20 metų perspektyvos, nesigailite palikęs savo gražius namus prie Čikagos, aukštą postą JAV, užtikrintą ramesnį gyvenimą ir grįžęs į Lietuvą?

– Dėl savo sprendimo nesigailiu nė vienos minutės, nes augau kartu su Lietuva, ir tai man įdiegė tam tikrus principus, vertybes, pagal kuriuos ir stengiausi gyventi.

– Ima rikiuotis pretendentai į prezidentus 2019 metų rinkimuose. Kokios savybės – reprezentatyvumas tarptautiniu mastu ar populiarumas Lietuvoje, Jūsų manymu, prezidentui svarbiau?

– Manau, prezidentui turi rūpėti Lietuvos žmogus, jo gerovė, bet lygiai taip pat jis turi būti reprezentatyvus ir atstovauti Lietuvai tarptautinėje bendruomenėje.

– Ką tarp minimų galimų pretendentų matote kaip tinkamiausius į šį postą?

– Matau, kad šįsyk bus iš ko rinktis, ir esu be galo dėl to laimingas. Tai parodo mūsų politinę pažangą, kad jau išauginome jaunų politikų, kurie gali prisiimti atsakomybę už visą valstybę. Kandidatams ir būsimam prezidentui linkiu didelės sėkmės vedant Lietuvą į ateitį.

Jaunesnis už Lietuvą tik aštuoneriais metais

– Netrukus Lietuvos valstybei sukaks 100 metų. Kas jus labiausiai žavi jos istorijoje?

– Esu tik kiek daugiau nei aštuoneriais metais jaunesnis už Lietuvą, turėjau galimybę matyti mūsų valstybės augimą, o kartu augau ir aš. Išgyvenau laimingas vaikystės dienas, brendau laisvoje demokratinėje, vertybes pripažįstančioje bendruomenėje. Kaip visa tauta turėjau išgyventi laisvės praradimą, 50 metų gyventi už Lietuvos ribų. Visa tai mane ir brandino, padėjo įsisąmoninti, kas esu, ko siekiu gyvenime, ir stengiausi pagal tuos įsitikinimus gyventi.

Esu be galo laimingas, kad kartu su tauta galiu džiaugtis reikšmingu istoriniu jubiliejumi – mūsų valstybės atkūrimo 100-mečiu. Per pirmą Nepriklausomybės laikotarpį iki sovietinės okupacijos pasauliui parodėme, kad esame talentinga tauta, galinti būti lygi tarp lygių.

Mane stebina ir žavi mūsų tautos gajumas. Ji visais įmanomais būdais – žudymais, kalėjimais, trėmimais – buvo naikinama, tačiau niekas nepajėgė sunaikinti mūsų dvasios. Mūsų gajumas, ryžtas būti laisviems nugalėjo tai, kas tokiomis sąlygomis atrodė neįsivaizduojama.

Gaila, kad iš Lietuvos valstybės 100 metų, kuriuos minime, pusę mums buvo primesta vergovė. Tauta rado būdą jai atsispirti net ir būdama okupacinėje aplinkoje, per rezistenciją rado jėgų ir talentų išlaikyti tautiškumą, patriotiškumą ir įrodyti, jog esame verti laisvos bendruomenės tarp kitų laisvų pasaulio bendruomenių.

Šiandien galime didžiuotis, kad Lietuva plačiame pasaulyje kaip lygi tarp lygių dalyvauja tarptautinėje bendruomenėje, turi joje lygų su kitais žodį. Manau, jaunoji karta tikrai pratęs darbą, kurį pradėjo pirmtakai 1918 metų vasario 16-ąją. Prieš tuos ryžtingus kovotojus už nepriklausomą valstybę šiandien turime nulenkti galvą, būti dėkingi, kad jie įkvėpė mus ateičiai. Esu optimistas: gyvenimas gerės, tvarkysimės, eisime į priekį.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga?

– Linkiu, kad mūsų visuomenė taptų vientisesnė, kad vertybės būtų kelrodžiai gyvenime dabartinei ir ateinančioms kartoms, kad Lietuva būtų lygiavertė tarptautinės bendruomenės narė, ir taip vertintume ne tik mes, bet ir kitos valstybės. Kad kiekvieno gyvenimas būtų toks, kokį įsivaizduojame: kiekvienas gyventų pagal savo nusistatytą kryptį, siektų, ko yra užsibrėžęs, susidurtų su laimėjimais ir pralaimėjimais. Bet viena mintis būtų bendra – siekti gėrio tiek artimui, tiek aplinkiniams.

Ir dar – labai džiaugiuosi profesoriaus Liudo Mažylio surastu Nepriklausomybės Aktu. Tai kaip savita dovana Lietuvai 100-mečio proga.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"