Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
LIETUVA

Tomas Venclova: Lietuvos kryptį išrinko Mindaugas

 
2017 09 15 9:40
Tomas Venclova: "Esu labai alergiškas kraštutinių dešiniųjų nuomonėms, šūkiams."
Tomas Venclova: "Esu labai alergiškas kraštutinių dešiniųjų nuomonėms, šūkiams." Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Poetas, publicistas, Jeilio universiteto profesorius Tomas Venclova įsitikinęs, kad vienintelis Lietuvos, kaip valstybės ir tautos, likimas – įsilieti į platesnį pasaulinį demokratinių šalių tinklą, stengtis gyventi kaip tos valstybės, jas pasivyti. Kartais sėkmingiau, kai kada – ne taip sėkmingai, tai darėme nuo karaliaus Mindaugo laikų.

Vilniuje šią savaitę viešintis T. Venclova sako, kaip ir dauguma bendrapiliečių, neidealizuojantis Lietuvos. Asmeniškai jį labiausiai piktina netolerancija, ksenofobija, kvietimas izoliuotis, kraštutinės dešinės nuomonės ir šūkiai. „Kitas dalykas, kuris mane, kaip turbūt ir daugumą Lietuvoje, jaudina – didesnė, nei turėtų būti, socialinė atskirtis. Tam tikra atskirtis yra reikalinga, nes tai skatina konkurenciją ir rodo žmogui, ko verta siekti, stimuliuoja kilti. Tačiau kai ta praraja tampa nebeįveikiama, yra labai blogai“, – interviu „Lietuvos žinioms“ teigė JAV gyvenantis poetas, vertėjas, publicistas Tomas Venclova.

Protingas patriotas

– Lietuvos intelektualų ir viešosios nuomonės formuotojų esate vertinamas nevienareikšmiškai: kai kas mesteli jus esant arogantišką, kai kam nepatinka jūsų kartkartėmis reiškiama kritika valstybei, žmonėms. Ką apie tai manote?

– Normalu, kad kiekvienas publicistas yra vertinamas įvairiai. Jeigu būtų kitaip, būtų labai neįdomu. Kai esu plūstamas, tai man prideda adrenalino, net pralinksmina ir pagyvina mano dienas. Jeigu esu giriamas, į tai žiūriu filosofiškai. Tai neturi didelės reikšmės, nes apie tikrąją žmogaus vertę sprendžiama ne dabar ir ne šiandien. Tai paaiškėja po daugelio dešimtmečių. Dažnai tie, kurie labai garsūs ir madingi šiandien, po kelių dešimtmečių yra niekam nebeįdomūs ir nebereikalingi. Būna ir priešingai, nors labai retai.

Tai, kad turiu priešininkų – faktas. Manęs nemėgsta, nes esu labiau globalistas. Manau, kad vienintelis Lietuvos, kaip valstybės ir tautos, likimas yra įsilieti į platesnį pasaulinį demokratinių šalių tinklą ir stengtis gyventi kaip tos šalys, siekti jas pasivyti. Tai darėme nuo Mindaugo laikų. Kartais sėkmingiau, kai kada – ne taip sėkmingai. Tačiau toks yra tikrasis Lietuvos likimas.

Beveik keiksmažodžiu kai kuriuose Lietuvos visuomenės sluoksniuose yra virtęs žodis „kosmopolitas“. Neva kosmopolitas yra patrioto priešingybė. Į tai turiu du atsakymus. Pirma, didžiausias kosmopolitizmo priešas buvo Stalinas, kuris kosmopolitus paskelbė valstybės bei liaudies priešais ir juos tiesiog naikino. Tą nedaug kas prisimena. Deja, čia mūsų dešinieji, patys to nežinodami, sutampa su Josifu Visarionovičiumi Stalinu, tai jiems turbūt netikėta ir kažin ar gali būti malonu.

Mano manymu, kosmopolitas yra protingas patriotas. Toks patriotas, kuris tikrai žino, ko valstybei ir tautai reikia. Tuo tarpu izoliacionistas yra neprotingas patriotas. Jeigu jo receptai būtų vykdomi, Lietuvai į naudą tai neišeitų. Tačiau, žinoma, ne kiekvienas taip mano, o demokratinėje šalyje kiekvienas turi teisę reikšti savo pažiūras, kol nereikalauja smurto kitaip manančiųjų atžvilgiu.

– Sakoma, kad iš toli mylėti Tėvynę yra lengviau. Vis dėlto jei neidealizuodamas pažvelgtumėte į Lietuvą, kas jums šiandien kelia didžiausią nerimą?

– Man regis, Lietuvos niekas neidealizuoja. Tikriausiai didžiajai daugumai čia gyvenančių žmonių tai, kas vyksta Lietuvoje, neatrodo idealu. Tai matyti ir iš spaudos, ir iš interneto portalų, ir iš kasdienių pokalbių.

Tomas Venclova: „Esu labai alergiškas kraštutinių dešiniųjų nuomonėms, šūkiams.“

Kas man labiausiai nepatinka dabartinėje Lietuvoje? Mane piktina netolerancija, ksenofobija, kvietimas izoliuotis. Sakyčiau, toks piktybiškai chuliganiškas požiūris, kuris kartais pasireiškia ir komentaruose, ir eitynėse. Esu labai alergiškas kraštutinių dešiniųjų nuomonėms, šūkiams. Vėlgi nesakau, kad tuos žmones reikia bausti arba drausti jiems reikšti savo mintis. Ne, taip nemanau. Tuo tarpu jie dažnai sako, kad tokius kaip T. Venclova reikia bausti, pavyzdžiui, neįleisti į Lietuvą, nes jis šaliai esąs visiškai nereikalingas. Jeigu nereikalingas, galite neiti į mano paskaitas, pašnekesius, neskaityti mano tekstų, galite piktintis spaudoje. Nieko prieš neturiu, kaip sakiau, tai man prideda adrenalino. Tačiau neįleisti į Lietuvą – tai truputį juokinga ir, manau, neįmanoma.

Kitas dalykas, kuris mane, kaip turbūt ir daugumą Lietuvoje, jaudina – didesnė, nei turėtų būti, socialinė atskirtis. Tam tikra atskirtis yra reikalinga, nes tai skatina konkurenciją ir rodo žmogui, ko verta siekti, stimuliuoja kilti. Tačiau kai ta praraja tampa nebeįveikiama, yra labai blogai. Taip yra daugelyje Rytų Europos valstybių, Rusijoje. Šiuo metu taip dar yra Ukrainoje, kur, tikiuosi, tai bus įveikta, jei šalis įsilies į Vakarų struktūras.

Lietuvoje socialinė atskirtis yra didesnė, nei reikia. Didesnė nei Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, ir tai nėra gerai.

– Iš tiesų lietuviškos pensijos, socialinės išmokos, atlyginimai – mažiausi regione, skurdas, socialinė atskirtis – vieni didžiausių. Kas lėmė, kad nebepavejame net Estijos, Latvijos ir Lenkijos?

– Man sunku pasakyti, ar Lietuva šiuo požiūriu atrodo blogiausiai Europoje. Manau, kad gal ir ne, yra ir blogesnių pavyzdžių.

Kodėl nepavejame? Čia klausimas, kurį reikia spręsti visiems. Neturtingieji visada reikalavo savo teisių, tuo rėmėsi socialdemokratinis judėjimas. Tiesa, dalis jo išsigimė ir nuėjo klaidingu komunistiniu keliu. Tačiau iš esmės kairieji, taip pat ir socialdemokratijos idealai man toli gražu nėra svetimi. Man rodos, jie Lietuvoje gerokai primiršti, ir žmonės nebemoka kovoti už savo teises, o galėtų ir išmokti.

Žmonės turi kovoti už savo teises

– Ko reikia, kad Lietuva taptų sėkminga valstybe?

– Manau, kad Lietuva jau iš dalies yra sėkminga valstybė. Šiuo metu ji yra sėkmingesnė nei bet kada. Sėkmingesnė nei sovietmečiu ir tikrai sėkmingesnė nei Smetonos laikais. Jei kam nors Smetonos laikai atrodo idealas, pasakysiu, kad neturto ir bėdos tada buvo daugiau nei dabar, jau nekalbant apie dar senesnius laikus. Ir sveikatos apsauga, ir daug kas blogiau atrodė.

Laikui bėgant pasikeis padėtis ir Vengrijoje, ir Lenkijoje, ir kitose valstybėse. Tvirtasis Europos branduolys tikrai išliks ir labai gerai, kad Lietuva bent jau šiuo metu stengiasi prie jo šlietis.

Mano manymu, siekiant, kad Lietuva taptų sėkminga valstybe, labai svarbus švietimas. Taip pat – kad žmonės išmoktų racionaliai, logiškai, be prietarų, stereotipų vertinti aplink juos esantį pasaulį. Tada daugiau ar mažiau savaime pradės gerėti socialiniai reikalai jau vien dėl to, kad žmonės vėl išmoks kovoti už savo teises. Kitados Lietuvoje buvo žmonių, kurie mokėjo tai daryti. Beje, ir Smetonos laikais neturtingųjų padėtis palaipsniui gerėjo.

– Daug kas regi mūsų šalį atsidūrus pavojingoje situacijoje. Pirmiausia dėl tautos egzistencijai esą grasančios emigracijos. Ar tai – grėsmė Lietuvai?

– Dėl emigracijos galiu pasakyti, kad yra bent trys šalys, kur svetur gyvena daugiau tos tautos atstovų nei tėvynėje. Pirmiausia tai – žydai. Pasaulyje jų daug daugiau nei Izraelyje. Armėnų užsienyje gyvena daugiau nei Armėnijoje. Airių JAV daugiau nei pačioje Airijoje, kurioje gyvena gal tik ketvirtadalis tautiečių, o trys ketvirtadaliai – už šalies ribų. Kaip matome, Airija nežuvo, priešingai – yra klestinti valstybė, kur veržiasi ir daug lietuvių, nes ten kur kas geresnis gyvenimas. Dabar tai gal kiek pasikeitė, bet toks laikotarpis buvo, apie tai net esu parašęs eilėraštį.

Emigracija tautai ne visada yra mirtinas pavojus. Dar turbūt nėra nė vienos tautos, kuri dėl emigracijos būtų išnykusi. Visada kas nors lieka, o vėliau palengva emigracijos tempas mažėja, kaip atsitiko Airijoje. Žydų gimtinėje nebuvo beveik nė vieno, bet jie pradėjo grįžti. Tam buvo sukurtas ideologinis pagrindas, sionistų sąjūdis, kuris ir sukūrė Izraelio valstybę. Didelė dalis žydų grįžo į savo senąsias žemes. Ir labai gerai, kad grįžo, jie ten sukūrė sėkmingą demokratinę valstybę. Nors jos padėtis Artimųjų Rytų pasaulyje ir paini, bet geresnė nei daugumos kitų to regiono valstybių. Tad emigracija man neatrodo toks jau mirtinas pavojus. Diasporos tik padeda tėvynei.

Pats esu emigrantas. Iš pradžių buvau politinis emigrantas, dabar jau nežinau koks, gal įsisenėjęs emigracijoje žmogus. Kažkas, ar ne Rimvydas Valatka, gerai pasakė, kad po dešimties metų grįžti į Lietuvą yra antroji emigracija. Ne kiekviena šeima tam randa pasiryžimo ir jėgų. Vieną kartą emigruoti jau yra gana sunku, o du kartus – dar sudėtingiau.

Manau, kad esu sugrįžęs į Lietuvą, jau vien dėl to, kad šalies reikalai man rūpi labiau nei bet kurios kitos valstybės, įskaitant Ameriką, kurioje gyvenu. Stengiuosi tai parodyti – dalyvauju Lietuvos kultūriniame gyvenime, leidžiu knygą po knygos, rašau į žurnalus, lankausi šalyje, kalbu, vieną kartą esu perskaitęs ir paskaitų kursą. Manau, kad visiškai nebūtina įsigyti Lietuvoje butą, namą ar sodybą gražioje vietoje, kad sakytum, jog grįžai. Galima grįžti savo veikla. Šiuo požiūriu, manau, esu visiškai sugrįžęs.

Stengiuosi sukurti emigranto paradigmą – gali gyventi užsienyje, bet Lietuva tau gali rūpėti labiau už kraštą, kuriame gyveni, ir tuo pat metu tu gali būti daugiau ar mažiau visavertis Lietuvos pilietis. Stengiuosi toks būti. Noriu parodyti sau ir kitiems, kad gyvenant už Lietuvos ribų galima būti tokiu pat lietuviu, Lietuvos piliečiu kaip ir tie, kurie gyvena čia.

– Po dvejų metų Lietuva rinks naują prezidentą. Prie rinkimų kampanijos starto linijos jau rikiuojasi ar yra rikiuojami galimi kandidatai. Kokio vadovo reikia mūsų šaliai?

– Man prezidento idealas yra Valdas Adamkus. Manau, kad tokio žmogaus – vakarietiškai išsilavinusio, tolerantiško, sąžiningo, protingo, turinčio gerą vardą Vakarų pasaulyje – mums ir reikia. Ir kiti mūsų šalies vadovai buvo neblogi, bet V. Adamkus, mano požiūriu, yra geriausias prezidentas, koks kada Lietuvoje buvo. Tikiuosi, kad jo tradicija bus tęsiama.

Pavojingas mūsų „Bermudų trikampis“

– Ne kartą esate kalbėjęs apie pavojingą „lietuvišką triadą“ – nesutarimus su rusais, lenkais ir žydais, arba su Rusija, Lenkija bei Izraeliu. Šį klausimą palietėte ir garsiajame esė „Aš dūstu“. Nuo jo pasirodymo praėjo septyneri metai. Ar nuo to laiko kas nors pasikeitė?

– Šiek tiek mažiau euroskepticizmo. Priešingai, neseniai kalbėjau su labai žinomu Vokietijos politiku, kuris pasakė man malonų dalyką, kad Lietuva, Latvija ir Estija šiuo metu yra labiausiai proeuropietiškai nusiteikusios šalys visoje Europoje. Tai iš dalies išplaukia iš geopolitinės padėties.

Mūsų „Bermudų trikampis“ yra tikrai pavojingas ir čia ne viskas priklauso nuo mūsų. Tai, kad Rusija nuėjo neoimperialistiniu, revanšistiniu keliu, yra ne mūsų kaltė. Tačiau į rusišką nacionalizmą ir, sakyčiau, net fašizmą neturėtume atsakyti tuo pačiu. Neturėtume tuo užsikrėsti nuo Rusijos.

Man nelabai maloniu keliu nuėjo ir dabartinė Lenkija. Taip pat nereikėtų sekti jos pavyzdžiu.

Dėl žydų klausimo, manau, kad pastaruoju metu yra kai kurių gerų poslinkių. Teigiamą vaidmenį suvaidino daug kam kontroversiška atrodanti Rūtos Vanagaitės knyga arba puiki Mariaus Ivaškevičiaus iniciatyva Molėtuose. Tokie dalykai ilgainiui švelnins ir gerins mūsų santykių klausimą. O Lietuvos ir Izraelio valstybiniai santykiai yra visai geri. Blogesni santykiai yra tarp bendruomenių, visuomenių, tautų – ten visko pasitaiko. Tačiau valstybiniai santykiai, skirtingai nei su Rusija, yra beveik idealūs. Čia turbūt nieko negalima prikišti.

– Lietuvos ir Lenkijos santykius temdo asmenvardžių rašyba, švietimas, istoriniai, požiūrio vienų į kitus klausimai. Tačiau tai – tik gilumos paviršius. Kur nesutarimų šaknys? Ar tai – istorija? Kaip viską pakeisti į gera?

– Šiais laikais daug kam nepriimtinas rašytojas Petras Cvirka, bet man jis lieka priimtinas kaip ir Salomėja Nėris bei daugelis kitų, lygiai kaip ir Bernardas Brazdžionis ar Antanas Vaičiulaitis – tai yra lietuvių kultūros turtas, kurio neturime teisės atmesti, nes patys save nuskurdinsime. Tai štai P. Cvirka „Franke Kruke“ yra pavaizdavęs tokią scenelę. Pašto viršininkas mažame Lietuvos miestelyje ugdo savo vaikus. Jis klausia: „Vytautai, kas yra Lietuvos sostinė?“ – „Vilnius“, – atsako jam vaikas. „Puiku, Vytuk, štai, tau saldainiukas. Birute, kas yra didžiausias ir mirtinas Lietuvos priešas?“ – „Lenkas“, – atsako mergaitė. „Gerai, Birute, štai, tau saldainiukas.“ Tie vaikai užaugo, tapo seimūnais, ministrais, kartais net prezidentais ir jie gerai atsimena tuos saldainiukus.

Kada apie tai pasakiau Vytauto Landsbergio akivaizdoje, jis man atrėžė, kad lenkai irgi tokius saldainiukus dalijo, tik reikalavo kitokių atsakymų. Galbūt, bet tai Lenkijos visuomenės reikalas apie tuos dalykus kalbėti. Mūsų reikalas – kalbėti apie savo visuomenę.

Dėl to, kad toje „Franko Kruko“ scenelėje vaiką mokė, jog Lietuvos sostinė yra Vilnius, – neturiu nieko prieš. Tačiau nesutinku, kad mūsų mirtinas ir amžinas priešas yra lenkas. Visaip būdavo, bet nebūtinai tai turi būti amžinas ir mirtinas priešas, netgi priešingai.

Patys neturėtume aštrinti santykių su Lenkija. Kai kas pasakys, kad lenkai aštrina, ypač – Valdemaras Tomaševskis. Gal ir taip, bet tai pirmiausia lenkų bendruomenės reikalas. Mūsų reikalas yra tobulinti mūsų bendruomenės požiūrį.

Ginčas dėl raidžių yra visiškai absurdiškas ir seniai laikas jį išspręsti. Raidę w vartojo patys garbingiausi mūsų tautiniai veikėjai, pradedant Mikalojumi Daukša bei Martynu Mažvydu, baigiant aušrininkais ir netgi ankstyvosios nepriklausomybės veikėjais. Dabar kai kas sako, nors ir ne visada viešai: leisime šią raidę pasuose už užsieniečių ištekėjusioms moterims, bet šitiems lenkiūkščiams – už jokius pinigus, nes tai būtų pirmasis žingsnis į kalbos ir tautos žlugimą, į Vilniaus užgrobimą. Mano manymu, tai – idiotizmas ir absurdas. Ta raidė lietuvių kalbos tikrai nesunaikins, Lietuvos nepražudys ir Vilniaus neatims.

– Gerai pažįstate Rusiją, turite ten draugų, lankotės joje. Kokia jums šiandien atrodo ši šalis? Kas ten vyksta ir kuo visa tai baigsis?

– Esame įpratę manyti, kad Švenčiausioji Trejybė yra vienovė, bet Jėzus Kristus yra pasakęs, jog yra dalykų, kurių nežino nei Sūnus, nei Šventoji Dvasia, o žino tik Dievas Tėvas.

Kas bus su Rusija – vienas tokių klausimų. Tačiau toks pats klausimas buvo keliamas ir dėl to, kas bus su Sovietų Sąjunga. SSRS griuvo ir apie 20 metų reikalai Rusijoje nebuvo tokie jau blogi. Dabar labai pablogėjo. Tačiau aš netikiu nė vienos tautos amžina ir neišvengiama tendencija į blogį, imperializmą, teritorijų užgrobimus. Tuo sirgo ir anglai, ir vokiečiai, ir prancūzai, bet jie pasikeitė. Kada nors tai pasikeis ir Rusijoje.

Šiuo metu Rusija yra pavojinga ir reikia apie tai galvoti, turėti omenyje. Tačiau nereikia pulti į paniką. Nors Putino Rusija ir pavojinga, vis dėlto ji yra daug mažiau pavojinga, nei kadaise buvo SSRS.

Istoriškai nebeatšaukiamas projektas

– Gyvename neramiais laikais. Vakarų pasaulis susidūrė su pusšimtį metų neregėtais iššūkiais, destabilizavusiais padėtį: „Brexit“, pabėgėlių krizė, dešiniojo radikalizmo stiprėjimas, savotiškas sutrikimas. Kas laukia Vakarų civilizacijos?

– Kai kurios šių krizių labai perdedamos. Pabėgėlių, migrantų krizė – na, kol kas tikrai nieko tokio baisaus, kas buvo pranašauta, neatsitiko. Buvo teroristinių aktų, kuriuos nota bene dažniau atliko ne pabėgėliai, o tie, kurie seniai gyvena Europoje ir dėl to galbūt turi su ja tam tikrų sąskaitų. Reikia pagalvoti, galbūt klaidingai ką nors darėme. Tačiau priimti pabėgėlius yra krikščionių, europiečių, demokratinių kraštų pareiga. Nesuprantu žmonių, kurie griežtai atsisako juos priimti. Kai lietuviai bėgo nuo sovietų okupacijos ir atsidūrė Vakaruose, buvo skundžiamasi: vakariečiai nenori mūsų priimti, oi, kokia tai vakarietiškų principų išdavystė. Dabar mes patys išduodame tuos principus nenorėdami priimti pabėgėlių. Egzistuoja dvejopi standartai, o tai visada blogas dalykas. Blogiausia yra kalbėti apie „baltosios rasės gynimą“, nes tai jau fašizmas.

„Brexit“ krizė irgi perdėta. Nieko labai baisaus neatsitiko, nebent patiems anglams, ir tai jie jau pradeda suprasti. Žinoma, Rusija suinteresuota, kad Vakarų Europa, Europos Sąjunga (ES) silpnėtų, todėl bet koks euroskepticizmas veikia jos naudai. Tačiau Rusija šiuo požiūriu nėra tokia sėkminga, kaip mums kartais atrodo. Europa laikosi gana tvirtai, jos branduolys tvirtas, o ES yra istoriškai nebeatšaukiamas dalykas.

– Vis dėlto sunku paneigti, kad vieningos Europos projektas išgyvena krizę: Briuselyje jaučiamas savotiškas sutrikimas, kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Vengrija, kaskart vis sugeba nustebinti tam tikrais savo išsišokimais.

– Beje, Lenkija, beveik kaip Rusija, pasidarė veik vienų priešų apsupta valstybė. Su Lietuva dar nėra taip pablogėję Lenkijos santykiai. Ir ačiū Dievui, bet ką gali žinoti. Pavyzdžiui, su Vokietija Lenkijos vyriausybė šiuo metu labai blogina santykius ir visiškai neaišku, kuriems galams. Reikalauja reparacijų, nors jas faktiškai lenkai jau yra gavę, ir tie dalykai išspręsti. Dabar kelti tą klausimą galima nebent tam, kad didintum savo reitingus, nes vokiečiai, žinoma, su tuo niekada nesutiks.

Tačiau ir vėl nemanau, kad ta krizė būtų tokia gili ir pavojinga, kaip ji kartais atrodo. Laikui bėgant pasikeis padėtis ir Vengrijoje, ir Lenkijoje, ir kitose valstybėse. Tvirtasis Europos branduolys tikrai išliks ir labai gerai, kad Lietuva bent jau šiuo metu stengiasi prie jo šlietis.

– Kaip pasikeitė JAV, prezidentu tapus Donaldui Trumpui?

– Nebalsavau už D. Trumpą. Man buvo šokas, kai jis buvo išrinktas, nes jis nekompetentingas prezidentas. Jis yra labai blogai pasirengęs prezidento vaidmeniui. Tačiau laimė, kad Amerikos tėvai įkūrėjai – George’as Washingtonas, Benjaminas Franklinas, Thomas Jeffersonas – buvo genialūs žmonės. Jie sukūrė tokią sistemą, kuri sudaro atsvarą net ir pačiam blogiausiam prezidentui. D. Trumpas yra pakankamai reguliuojamas, tad jo nekompetentingumas nesukelia tokio didelio pavojaus Amerikai, kokį galėtų sukelti, jei tai būtų kita valstybė.

Esu D. Trumpo priešininkas ir jausiuosi laimingas tik tada, kai jis nebebus prezidentas. Tai anksčiau ar vėliau įvyks. Galbūt rinkimų, o gal ir valstybės apkaltos būdu – ką gali žinoti? Tačiau veikiau rinkimų būdu.

Kol Amerikos padėtis yra tokia truputį keista, Lietuvai reikėtų labiau orientuotis į Europą nei į JAV. Europa šiuo požiūriu yra tvirtesnė.

– Ar per šiuos pusę metų JAV visuomenėje atsirado kokių nors tektoninių lūžių?

– Visuomenė šiek tiek poliarizuojasi, tačiau to dar nevadinčiau tektoniniu lūžiu. Ji visada buvo poliarizuota, kaip ir kiekviena kita visuomenė, taip pat – ir Lietuvos. Tačiau dabar tai labiau krinta į akis, pavyzdžiui, dėl paminklų krizės. Vis dėlto nemanau, kad tai turės labai didelių neigiamų pasekmių. Summa summarum amerikiečiai yra ganėtinai protingi ir racionalūs, kad susidorotų su šiais iššūkiais.

– JAV ilgą laiką buvo vienas svarbiausių pasaulio saugumo garantų. Tačiau iš dabartinės šalies vadovybės sklinda priešingos žinutės dėl to. Ar čia kas nors gali keistis?

– Dabar Amerika yra menkesnis saugumo garantas, nei buvo Baracko Obamos laikais. Todėl mums derėtų labiau galvoti apie Europą kaip saugumo garantą. Apie tai galvoja ir pati Europa.

– Tačiau ar esame svarbūs senajai Europai, kuri, kaip prisimename, net tam tikrų prezidentų lūpomis ištardavo, kad praleidome progą patylėti ir pan.?

– Žinote, yra toks posakis: tai buvo seniai ir netiesa. Šiuo atveju, gal ir tiesa, bet tai buvo seniai. Per tą laiką Prancūzijoje daug kas pasikeitė, lygiai kaip ir Vokietijoje. Europos branduolys yra gana tvirtas ir, manau, Baltijos šalimis pakankamai suinteresuotas.

Treji namai

– Esate įnikęs į daugybę veiklų ir užsiėmimų, pradedant rašymu, baigiant kelionėmis, kad net baisu ką nors viena išskirti ir sukonkretinti. Todėl paklausiu leisdama jums pačiam sudėti taškus: kaip ir kuo gyvenate, pone Venclova?

– Rašymu gyvenu daugiau nei kuo kitu, ypač dabar, kai jau esu emeritas, nebedėstau. Visada maniau, kad dėstymas man patinka. Tačiau nustebau pamatęs, jog nedėstant gyvenimas tampa įdomesnis. Dėstymo nepasigendu, nors daug kas, net mano žmona ir kolegos sakė, kad pasigesiu, prašysiuosi kokių nors kursų universitete. Kaip buvęs Jeilio universiteto profesorius galiu kreiptis į katedrą ir jie gali man paskirti kursą arba du, jei norėsiu. Tačiau kol kas tokio noro nejaučiu. Gal vėliau pajusiu.

Rašau nuolat. Turiu literatūros vakarų įvairiose šalyse. Šiuo metu rašau knygą „Lietuvos istorija pradedantiesiems“. Rašau šiek tiek eilėraščių, bet kaip visada labai nedaug. Kartais pasitaiko parašyti vienokį ar kitokį tekstą viena ar kita proga.

– Išeivijoje gyvenate 40 metų. Kas jums yra Lietuva?

– Lietuva yra vieta, kuri man gyvenime labiausiai rūpi. Kur kas labiau nei JAV ar bet kuri kita šalis.

– Dažnokai lankotės Lietuvoje. Kokią šalį čia kaskart randate ar atrandate?

– Atvykstu porą kartų per metus. Tačiau tai turbūt mažoka laiko, kad galėčiau rimtai, nebanaliai ir įdomiai pasakyti ką nors apie Lietuvą. Šalis aiškiai progresuoja ir tvarkosi. Bent jau Vilniaus centras su kiekvienu nauju apsilankymu atrodo vis labiau europietiškas, įdomesnis, gyvesnis. Kartais būnu ir provincijoje. Neseniai teko būti ir Šiauliuose, Klaipėdoje.

Į Lietuvą buvo atvažiavusi ir mano dukra, kuri yra gimusi Vilniuje, yra Lietuvos pilietė, su savo dukra, gimusia Amerikoje, bet turinčia ir Lietuvos pilietybę. Joms rodžiau Lietuvą. Dukra kai ką buvo mačiusi, bet toli gražu ne viską, net Trakuose nebuvo buvusi. Dabar apsilankė. Anūkei Trakai paliko milžinišką įspūdį, ypač kažkokie prietaisai pilies kieme – rodos, gėdos stulpas, trinka galvoms kapoti. Ji kišo ten galvą ir buvo nepaprastai laiminga. Jai – devyneri metai. Tada nuvažiavome į Klaipėdą, Nidą.

Lietuvą neblogai pažįstu. Sovietmečiu turbūt esu aplankęs kiekvieną bažnytkaimį ir miestelį. Dabar, kiek mačiau Lietuvos provinciją, įspūdžiai veikiau teigiami. Tai, kad kaimai išmiršta, – taip yra visame pasaulyje. Esant šiuolaikinei technikai, nėra jokio reikalo, kad dauguma žmonių gyventų kaime, kaip buvo Lietuvoje ilgus šimtmečius. Užsiimti žemės ūkiu dabar gali tik keli procentai gyventojų. Kaimai išmiršta, bet manau, kad laikui bėgant jie atgims, nes į juos kelsis miestiečiai, tai iš dalies vyksta jau dabar.

– Per šią viešnagę turėjote daug susitikimų, priėmimų, bendravote su žmonėmis. Ar šioje skuboje, įtemptose dienotvarkėse radote laiko sau ir Vilniui?

– Deja, laiko beveik neradau. Vilniuje turiu grynai asmeninių reikalų ir net jiems surasti laiko buvo nelengva. Miestą dabar matau tik pro automobilio langą. Tiesiog nėra laiko ir galimybių ištrūkti kai kur pavaikščioti, nors ir norėtųsi. Tačiau Vilniuje vėl būsiu gruodžio mėnesį. Gal tada turėsiu daugiau galimybių, nes jau nebus tokio šurmulio.

– Ar pasiilgstate Vilniaus, Lietuvos?

– Žinoma. Mes su žmona sėdėdami Niu Heivene, Amerikoje, dažnai sakome, kad laikas namo į Vilnių. O pasėdėję Vilniuje sakome, kad metas namo į Niu Heiveną. Mūsų namai yra dveji, o gal net treji, nes dar ir Juodkalnijoje turime vasaros būstą, ir jiems visiems stengiamės skirti daugmaž tiek pat dėmesio.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"